2013-09-05 Nr. AB-4593-3-61-3-01394-2012-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A146-786/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01394-2012-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Veslavos Ruskan ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos bei prie apeliacinio skundo prisidėjusio trečiojo suinteresuoto asmens Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą skundu (b. l. 1–5), kuriame prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Vidaus reikalų ministerija, Ministerija, atsakovas) 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3264 (11) (toliau – ir Sprendimas Nr. 1D-3264 (11)); 2) įpareigoti atsakovą išmokėti pareiškėjui neišmokėtą nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2012 m. gegužės mėn. paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 12 306,11 Lt.

Pareiškėjas paaiškino, kad jam nuo 2011 m. rugpjūčio 27 d. buvo paskirta 2 971,17 Lt pareigūnų ir karių valstybinė pensija (toliau – ir valstybinė pensija). Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 52 straipsnio nuostata „valstybė laiduoja“ inter alia reiškia, kad įstatymu nustačius tam tikrą pensinį aprūpinimą, valstybei kyla pareiga jį garantuoti nurodytiems asmenims tokiais pagrindais bei dydžiais, kurie nustatyti įstatyme, o asmenys, atitinkantys įstatyme nustatytas sąlygas, turi teisę reikalauti, kad valstybė jiems skirtų šią pensiją ir ją mokėtų.

Valstybė, nustatydama tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį asmenys, atitinkantys įstatymo nustatytas sąlygas, įgyja teisę į tam tikrą įstatyme nustatytą pensiją už tarnybą, inter alia į pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kartu prisiima įsipareigojimą tokią pensiją paskirti ir ją mokėti. Asmeniui, atitinkančiam įstatyme nustatytas sąlygas, priklauso teisė reikalauti, kad valstybė vykdytų įstatymu prisiimtą įsipareigojimą ir mokėtų nustatyto dydžio išmokas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai).

Kai įstatymu nustatyta pensija yra paskirta ir mokama, ši asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis yra sietini ir su šio asmens nuosavybės teisių apsauga (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. spalio 22 d. nutarimai), todėl pagal Konstitucijos 23 straipsnį asmenys turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d., 2003 m. gruodžio 3 d. nutarimai). 2009 m. gruodžio 9 d. priimto Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo Nr. XI-537 (toliau – ir Laikinasis įstatymas), kuris įsigaliojo (su tam tikromis išimtimis) 2010 m. sausio 1 d., 4 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad paskirtos ir Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę.

Taigi Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje buvo įtvirtintas mokėtų valstybinių pareigūnų pensijų dydžio sumažinimas, o 5 straipsnio 1 dalyje mokamos valstybinės pareigūno pensijos dydis susietas su tam tikrų pajamų turėjimu. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. priėmė nutarimą, kuriame pažymėjo, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, aiškinant kartu su šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 1 priede įtvirtintu teisiniu reguliavimu, asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (išskyrus nustatytas išimtis), valstybinės pensijos perskaičiuotos (sumažintos) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį jos dar kartą perskaičiuojamos taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 2 priede nustatytą formulę.

Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse nustatytu teisiniu reguliavimu buvo sukurta tokia teisinė situacija, kad asmeniui teko rinktis, ar dirbti tam tikrą darbą arba užsiimti tam tikru verslu ir gauti daugiau sumažintą valstybinę pensiją, ar nedirbti jokio darbo ir neužsiimti jokiu verslu ir gauti tokią valstybinę pensiją, kokia mokama visiems nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Iš esmės analogiško turinio nuostatos įtvirtintos ir vėlesnėse Laikinojo įstatymo 5 straipsnio redakcijose.

Taigi Ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, 1 ir 2 priede nurodytas formules, pareiškėjui mokėdavo sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją. Už 2011 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius perskaičiuota ir išmokėta pensija – po 657,70 Lt, už tris mėnesius neišmokėta 4 603,86 Lt, už 2012 m. sausio, vasario, kovo, balandžio ir gegužės mėnesius – po 660,19 Lt, neišmokėta – 7 702,25 Lt. Nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2012 m. gegužės mėn. (skundo pateikimo) neišmokėtos valstybinės pensijos dalis - 12 306,11 Lt.

Pareiškėjas 2012 m. balandžio 24 d. kreipėsi į Ministeriją su prašymu išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį, tačiau Ministerija ginčijamu 2012 m. gegužės 14 d. sprendimu Nr. 1D-3264 (11) atsisakė tenkinti skundą.

Atsakovas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 14–15) paaiškino, kad Lietuvos teisėje galioja įstatymo teisėtumo prezumpcija: įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas atitinka Konstituciją, yra suteikta Konstituciniam Teismui, todėl kol nėra atitinkamo Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A5-264/2003). Ministerija, taikydama Laikinojo įstatymo nuostatas, pareiškėjui išmokėjo sumažintą pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, o 2012 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 1D-3264 (11) išsamiai paaiškino aplinkybes, lėmusias šios pensijos sumažėjimą ir jos perskaičiavimo metodiką. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime kai kurias Laikinojo įstatymo nuostatas, inter alia susijusias su valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų perskaičiavimu (sumažinimu), taip pat kai kurias Valstybinių pensijų įstatymo nuostatas pripažino prieštaraujančiomis Konstitucijai. Pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, įstatymas ar kitas teisės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Minėto Konstitucinio Teismo nutarimo oficialus paskelbimas atidėtas iki 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl įstatymų nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, negalės būti taikomos tik nuo šios dienos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Sveikatos priežiūros tarnyba, Tarnyba, trečiasis suinteresuotas asmuo) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 17–19) paaiškino, kad pareiškėjo pensija yra ribojama Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka nuo pensijos paskyrimo dienos. Vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalimi, valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio.

Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2011 m. I ketvirčio šalies ūkio darbuotojų vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis buvo 2 072 Lt, 2011 m. II ketvirčio – 2 108 Lt, 2011 m. III ketvirčio – 2 116 Lt, 2011 m. IV ketvirčio – 2 175 Lt, todėl pareiškėjui paskirta pensija kartu su bazinės pensijos dydžio priedu 2011 m. rugpjūčio ir rugsėjo mėnesiais negalėjo viršyti 2 693,60 Lt, 2011 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais – 2 740,40 Lt, 2012 m. sausio, vasario ir kovo mėnesiais –2 750,80 Lt, o 2012 m. balandžio mėnesį – 2 827,50 Lt.

Laikinuoju įstatymu pensijų perskaičiavimas pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d. Pareiškėjo pensija buvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį taikant koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Pagal minėtą formulę apskaičiuotas pareiškėjo paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientas yra 0,8 (K = 0,8). Pritaikius minėtą koeficientą, pareiškėjui nuo 2011 m. rugpjūčio 27 d. iki 2011 m. rugpjūčio 31 d. perskaičiuota ir išmokėta pensija – 347,56 Lt (434,45 * 0,8 = 347,56 Lt), 2011 m. rugsėjo mėnesį perskaičiuota ir išmokėta pensija – 2 154,88 Lt (2693,60 * 0,8 = 2 154,88 Lt).

Atsižvelgiant į tai, kad pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDF valdyba) pateiktus duomenis pareiškėjas nuo 2011 m. rugsėjo mėnesio turėjo draudžiamųjų pajamų, jo pensija buvo perskaičiuojama vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje ir 5 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę apskaičiuotas pareiškėjo pensijos skaičiavimo koeficientas yra 0,8 (K = 0,8), o perskaičiuotos pensijos dydis 2011 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesiais – 2 192,32 Lt (2 740,40 * 0,8 = 2 192,32 Lt), 2012 m. sausio, vasario ir kovo mėnesiais – 2 200,64 Lt (2 750,80 * 0,8 = 2 200,64 Lt), 2012 m. balandžio mėnesį – 2 262,00 Lt (2 827,50 * 0,8 = 2 262,00 Lt).

Remiantis VSDF valdybos pensijų gavėjų, gaunančių papildomas išmokas kitose institucijose, pateiktuose sąrašuose nurodytu draudžiamųjų pajamų dydžiu, pareiškėjo Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka perskaičiuotai pensijai nustatytas koeficientas yra 0,3 (K = 0,3), apskaičiuotas pagal šio įstatymo 2 priede nurodytą formulę. Pritaikius šį koeficientą, pareiškėjui už 2011 m. spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius apskaičiuota ir išmokėta pensija – 657,70 Lt (2 192,32 * 0,3 = 657,70 Lt), už 2012 m. sausio, vasario ir kovo mėnesius – 660,19 Lt (2200,64 * 0,3 = 660,19 Lt), o už 2012 m. balandžio mėnesį – 678,60 Lt (2262,00 * 0,3 = 678,60 Lt).

Pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., todėl iki tol Tarnyba neturėjo teisinio pagrindo elgtis kitaip negu nustatė įstatymas ir mokėti pareiškėjui paskirto dydžio pensiją bei grąžinti neišmokėtą pensijos dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimu (b. l. 51–56) pareiškėjo V. R. skundą tenkino iš dalies: įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2012 m. gegužės mėnesio pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį. Reikalavimą dėl Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gegužės 14 d. sprendimo Nr. 1D-3264 (11) panaikinimo atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Ministerijos 2011 m. rugsėjo 8 d. sprendimu pareiškėjui paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija (b. l. 29). Dėl paskirtos pensijos sumažinimo pareiškėjas 2012 m. balandžio 24 d. prašymu kreipėsi į Ministeriją, kuri 2012 m. gegužės 14 d. raštu Nr. 1D-3264 (11) atsakė, kad pensija mažinama vadovaujantis galiojančiais teisės aktais, o pareiškėjo prašoma pensijos nepriemoka negali būti išmokėta, nes tam nėra teisinio pagrindo (b. l. 6–8).

Įvertinęs byloje esančius įrodymus ir bylos šalių poziciją, teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos mokėjimas buvo ribojamas vadovaujantis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies bei 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis.

Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–5 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo šio straipsnio dalies pakeitimas, nustatantis, kad kiekvienos šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytos valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų pagal šio straipsnio 1 dalį valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Lietuvos statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio.

Laikinasis įstatymas, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. Pagal minėto įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktą, šis įstatymas, be kita ko, taikomas ir asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą. Pagal įstatymo nuostatas pareigūnų valstybinės pensijos buvo sumažintos, nenumatant kompensavimo mechanizmo. Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskirtos ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka apribotos valstybinės pensijos (pareigūnų ir karių – kartu su mokamu valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu) ir rentos, nurodytos šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, bei valstybinės socialinio draudimo našlių pensijos perskaičiuojamos taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Jeigu tas pats asmuo gauna dvi arba daugiau šioje dalyje nurodytų išmokų, apskaičiuojant naują mokėtiną kiekvienos išmokos dydį, visos gaunamos išmokos sumuojamos ir perskaičiuojamos, išmokų sumai taikant atitinkamą koeficientą, apskaičiuotą pagal šio įstatymo 1 priede nurodytą formulę. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje buvo nustatyta, kad tam tikrą darbą dirbantiems asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir po pensijos paskyrimo privalomai draudžiamiems valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, valstybinės pensijos sumažintos daugiau nei valstybinių pensijų gavėjams, nedirbantiems jokio darbo, vien dėl to, kad šie asmenys dirbo tam tikrą darbą.

Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris „Valstybės žiniose“ buvo paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“; Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo nutarimo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 suformuotą praktiką, susijusią su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, kurioje atitinkamos Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo nuostatos Konstitucinio Teismo prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos po pareiškėjos kreipimosi į teismą, tačiau prieš teismui priimant sprendimą byloje. Minėtoje byloje teismas pažymėjo, kad, skiriant pareiškėjai pensiją, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 11 straipsnio 2 dalis galiojo ir galėjo būti taikoma. Šiuo požiūriu pareigūnų, priėmusių sprendimus dėl ne visos pensijos mokėjimo, veiksmai negalėjo būti laikomi neteisėtais. Tačiau kol sprendimas gali būti apskundžiamas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, viešojo administravimo subjekto sprendimas nėra galutinis, todėl jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme.

Tokios pačios pozicijos laikomasi ir vėlesniuose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose nagrinėjant analogiško pobūdžio ginčus (2004 m. gegužės 4 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-57/2004, 2004 m. birželio 8 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-55/2004 ir kt.).

Atsižvelgdamas į minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktus išaiškinimus bei į tai, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi nepraleidęs skundo padavimo termino, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai, todėl neįvykdyti. Pažymėjo, jog nagrinėjamo ginčo atveju nėra reikšminga ta aplinkybė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą.

Teismas taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pateiktus išaiškinimus. Minėtoje nutartyje teismas pažymėjo, kad teisėjų valstybinės pensijos nepriemokos dalis iki Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo buvo neišmokėta ne dėl teisėjams valstybinę pensiją mokančios institucijos – Nacionalinės teismų administracijos – kaltės, nes pastaroji teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, dėl to neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės.

Įvertinusi nurodytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismo teisėjų kolegija nusprendė, kad

atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies bei Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas, todėl pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo pripažino pagrįstu.

Pareiškėjas prašė priteisti 12 306,11 Lt neišmokėtos pensijos dalį, tačiau detalių apskaičiavimų, pagrindžiančių, kokia pensijos dalis buvo neišmokėta pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, teismui nepateikė. Tokių apskaičiavimų teismui nepateikė ir atsakovas bei trečiasis suinteresuotasis asmuo. Atsižvelgęs į tai, teismas skundo reikalavimą dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo tenkino iš dalies ir įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, už laikotarpį nuo 2011 m. spalio mėn. iki 2012 m. gegužės mėn.

Vertindamas skundžiamo Ministerijos Sprendimo Nr. 1D-3264 (11) teisėtumą, teismas konstatavo, kad šio sprendimo priėmimo metu teisės normos, kurių pagrindu pareiškėjo pensija buvo sumažinta, buvo galiojančios, todėl naikinti minėtą atsakovo sprendimą nėra pagrindo.

III. Atsakovas Vidaus reikalų ministerija (toliau – ir apeliantai) ir atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, apeliaciniu skundu (b. l. 61–63) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir priimti naują – pareiškėjo skundą atmesti visiškai.

Apeliaciniame skunde atsakovai palaiko savo poziciją, išdėstytą pirmosios instancijos teismui. Papildomai pateikia šiuos argumentus:

1. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas Ministerijos Sprendimo Nr. 1D-3264 (11) teisėtumą, nustatė, kad šio sprendimo priėmimo metu teisės normos, kurių pagrindu pareiškėjo pensija buvo sumažinta, buvo galiojančios, todėl ginčijamą sprendimą panaikinti nėra pagrindo. Pripažinęs šį sprendimą pagrįstu ir teisėtu, teismas konstatavo, kad atsakovas neteisėtai sumažino pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydį, todėl pareiškėjo skundo reikalavimai dėl neišmokėtos pensijos priteisimo iš esmės yra pagrįsti.

2. Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime išaiškino, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį. Nei Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie taikytini į praeitį. Atsižvelgiant į tai, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas negali būti taikomas ginčo santykiams, atsiradusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo.

3. Panašioje administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 teismas konstatavo, jog pensijas išmokančios institucijos veiksmai / sprendimai buvo teisėti, ir kad nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba padavė apeliacinės instancijos teismui rašytinį prašymą, kuriame, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 131 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškia, jog prisideda prie atsakovo paduoto apeliacinio skundo (b. l. 72).

Pareiškėjas V. R. su apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą, pakeičiant sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytą laikotarpį į laikotarpį nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2012 m. spalio mėnesio.

Atsiliepimas (b. l. 69–71) grindžiamas šiais argumentais:

1. Apeliacinio skundo argumentai dėl Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarimo nuostatų yra ištraukti iš konteksto. Minėtame nutarime Konstitucinis Teismas pažymėjo, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, tačiau ši taisyklė nėra absoliuti. Taip pat pažymėjo, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas apima tokias teisines situacijas, kai buvo priimti sprendimai, pagrįsti teisės aktais, vėliau pripažintais prieštaraujančiais Konstitucijai, tačiau iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo šie sprendimai dėl tam tikrų aplinkybių nebuvo įvykdyti. Vertinant Konstitucinio Teismo doktriną sistemiškai, o ne ištraukiant pavienius sakinius iš priimto nutarimo teksto, akivaizdu, jog pirmos instancijos teismas tinkamai taikė suformuotą konstitucinę jurisprudenciją ir pagrįstai įpareigojo apskaičiuoti bei išmokėti pareiškėjui neteisėtai neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu.

2. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pažymėjo, kad pagal Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) valstybinių pensijų sumažinimas nustatytas ne visiems šių pensijų gavėjams. Tiems asmenims, kuriems iki tokio sumažinimo paskirta valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma viršijo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydį, valstybinės pensijos sumažinimas nustatytas, o tiems asmenims, kuriems iki tokio sumažinimo paskirta valstybinė pensija bei šios pensijos ir kitų tam pačiam asmeniui paskirtų pensijų bendra suma minėto dydžio neviršijo, valstybinės pensijos sumažinimas nenustatytas. Tai reiškia, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija) nustatytas valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos. Dėl to Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis <...> tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas pažymi, kad kreipdamasis į teismą dėl savo pažeistų interesų pasinaudojo įstatymų jam suteikta teise. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, jog pirmos instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neturėjo vadovautis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu. Priešingu atveju būtų pažeista asmens teisė į pažeistų interesų gynybą, taip pat teisinio tikrumo principas.

3. Pirmos instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino už laikotarpį nuo jo įsidarbinimo, t. y. nuo 2011 m. spalio mėn. iki skundo pateikimo, t. y. iki 2012 m. gegužės mėn., tačiau pareiškėjui – dirbančiam pensininkui, atsižvelgiant į draudžiamąsias pajamas, valstybinė pensija buvo mažinama iki 2012 m. spalio mėnesio. Todėl, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo įpareigoti Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, apskaičiuoti ir išmokėti jam neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, už visą laikotarpį nuo pareiškėjo įsidarbinimo, t. y. nuo 2011 m. spalio mėn., iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo taikymo pradžios, t. y. iki 2012 m. spalio mėnesio.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareiškėjui perskaičiavimo nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2012 m. gegužės mėnesio.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymus nustatė, kad atsakovas pareiškėjui paskirtos pareigūnų ir karių valstybinė pensijos mokėjimą ribojo vadovaudamasis Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Remdamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu (šiuo nutarimu pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“, o Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui) bei Konstitucinio Teismo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, dėl tokio Konstitucinio Teismo nutarimo taikymo ir šio ginčo santykiams, dėl tos priežasties, jog sprendimas, kuriuo pareiškėjui sumažinta valstybinė pareigūnų ir karių valstybinė pensija nėra galutinis, ir negali būti laikomas įvykdytu, nes pareiškėjas dėl jo kreipėsi į teismą nepraleidęs skundo padavimo termino, įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą Vidaus reikalų ministerijos, apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, už 2011 m. spalio – 2012 gegužės mėnesius. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas argumentu, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu, nes nei jame, nei 2012 m. birželio 30 d. Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatyme, įsigaliojusiame 2012 m. rugsėjo 1 d., nenumatyta, kad jie galioja į praeitį, ir taikomi ginčo santykiams, atsiradusiems iki šio nutarimo įsigaliojimo.

Atsakant į šį apeliacinio skundo argumentą, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, kuris pagal Konstituciją vienintelis turi įgaliojimus oficialiai aiškinti Konstituciją (Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 30 d., 2003 m. spalio 29 d., 2004 m. liepos 1 d., 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimai), savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, jog Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, nėra absoliuti, kad aiškinant Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinį atsižvelgtina ir į kitas Konstitucijos nuostatas, inter alia į Konstitucijos 7 straipsnio 1 dalį, 110 straipsnį, taip pat į konstitucinį teisinės valstybės principą (Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas, plėtodamas oficialią konstitucinę doktriną, 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pažymėjo, kad gali būti konstituciškai pagrindžiamų bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį (Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis), išimčių, t. y. pagal Konstituciją išimtiniais atvejais Konstitucinio Teismo sprendimų galia gali būti nukreipiama ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Išimtys gali būti grindžiamos remiantis visuminiu konstituciniu teisiniu reguliavimu. Konstitucinis Teismas šiame kontekste 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime priminė, kad Konstitucija yra vientisas aktas (Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalis), ir kad, kaip jau ne kartą yra konstatavęs, Konstitucijos principai ir normos sudaro darnią sistemą, kad nė vienos Konstitucijos nuostatos negalima aiškinti taip, kad būtų iškreiptas arba paneigtas kurios nors kitos konstitucinės nuostatos turinys, nes taip būtų iškreipta viso konstitucinio reguliavimo esmė, pažeista Konstitucijoje įtvirtinta vertybių pusiausvyra.

Pažymėjo, kad Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies turinys aiškintinas ir šio straipsnio 2 dalies, taip pat Konstitucijos 1, 5, 6, 18, 30 straipsnių, 102 straipsnio 1 dalies bei 110 straipsnio nuostatų kontekste. Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta jos 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai.

Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esme, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė.

Pagal minėtuose Konstitucinio Teismo oficialiuose konstitucinės jurisprudencijos baigiamuosiuose aktuose, kurie privalomi ne tik teismams, bet ir visoms įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, pareigūnams bei piliečiams, pateiktus išaiškinimus, Konstitucinio Teismo sprendimo galia išimtiniais atvejais gali būti nukreipta ir į pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisės akto (jo dalies) taikymo padarinius, atsiradusius iki Konstituciniam Teismui priimant sprendimą, kad šis teisės aktas jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla A552-519/2013), nagrinėdama analogiško pobūdžio ginčą dėl neišmokėtos pritaikius Laikinąjį įstatymą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo, atsižvelgdama į Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime pateiktus išaiškinimus dėl išimties iš Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo nutarimų galia nukreipta tik į ateitį, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, konstatavo, kad ji yra neišvengiamai saistoma Konstitucijos 110 straipsnio nuostatų imperatyvų.

Pažymėjo, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuo atveju, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas tam tikras Konstitucinio Teismo nutarimas, teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtinto lygiateisiškumo principą.

Nustatyto pažeidimo aptartu būdu nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Analogiška teisės aiškinimo ir taikymo praktika nuosekliai plėtojama ir kitomis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose, kurių aplinkybės dėl valstybinių pensijų nepriemokų grąžinimo yra tapačios arba labai panašios (žr., pavyzdžiui, LVAT nutartys administracinėse bylose Nr.A261-860/2013, Nr.A502-931/2013, Nr.A552-958/2013, Nr.A261-1091/2013, Nr.A552-1109/2013, Nr.A552-1202/2013, Nr.A502-1261/2013, Nr. A552-1318/2013, Nr.A662-1260/2013, Nr.A520-1301/2013 ir kt.).

Teisėjų kolegija pažymi, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Tokios išvados kyla iš Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo bei Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nuostatų, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegija nagrinėjamoje, iš esmės analogiškoje pirmiau minėtoms, byloje dėl valstybinių pensijų neišmokėtos dalies grąžinimo neturi pagrindo nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos teisės aiškinimo ir taikymo praktikos.

Konstitucinis Teismas 2011 m. spalio 25 d. nutarime pažymėjo, kad tai, ar Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies požiūriu sprendimas dar nėra įvykdytas arba jau įvykdytas, kiekvienu konkrečiu atveju nustato jurisdikcinės ir teisę taikančios institucijos. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl valstybinės pensijos apribojimo iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo oficialaus paskelbimo, t.y. iki 2012 m. rugsėjo 21 d., nebuvo susiformavę galutinai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes atsakovui savo sprendimu atsisakius grąžinti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką, pareiškėjas kreipėsi į teismą nepraleidęs termino reikalauti neišmokėtos pensijos dalies priteisimo. Ši aplinkybė taip pat pagrindžia Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo taikymą sprendžiant nagrinėjamą individualų ginčą.

Iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažinto prieštaraujančiu Konstitucijai teisinio reguliavimo galiojusioje Valstybių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (iki 2010 m. galiojusios įstatymo redakcijos) buvo numatytas valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui ribojimas, kuris buvo susietas su užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, tačiau jis buvo susietas su Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio VMDU 1,5 dydžiu. Konstitucinis Teismas, ištyręs tokio teisinio reguliavimo atitikimą Konstitucijai, 2003 m. gruodžio 3 d. nutarime konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, numačiusi pensijų ribojimą užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio VMDU 1,5 dydžiu, neprieštaravo Konstitucijai. Įstatymų leidėjas, nustatydamas valstybinę pensiją, skiriamą pareigūnams ir kariams už tarnybą ir mokamą iš valstybės biudžeto, turi diskreciją nustatyti maksimalią tokios pensijos, mokamos atskirai ar kartu su valstybine socialinio draudimo pensija, dydį. Svarbu, kad tokio dydžio nustatymu nebūtų paneigtas socialinės darnos, teisingumo, protingumo ir proporcingumo imperatyvas. Pagal nustatytą teisinį reguliavimą asmuo, kuriam už tarnybą bus skiriama ir mokama pareigūnų ir karių valstybinė pensija, iš anksto žino, kokios yra šios pensijos mokėjimo ir skyrimo sąlygos bei dydžiai.

Taigi valstybinės pensijos dydžio bei tam pačiam asmeniui mokamų pensijų bendros sumos ribojimas Valstybinių pensijų 3 straipsnio 3 dalimi buvo numatytas ir iki 2010 m. sausio 1 d., tačiau ribojimas buvo atitinkamai mažesnis, nei buvo nustatytas nuo 2010 m. sausio 1 d. Valstybinių pensijų įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) 3 straipsnio 3 dalimi, kurią Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino prieštaraujančia Konstitucijai. Šiame nutarime Konstitucinis Teismas inter alia konstatavo, kad Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) nustatytas valstybinių pensijų mažinimas dėl itin sunkios ekonominės, finansinės padėties valstybėje susidarius ypatingai situacijai buvo netolygus, nes juo pažeistos iki itin sunkios ekonominės, finansinės padėties susidarymo valstybėje nustatytos valstybinių pensijų dydžių proporcijos; šis teisinis reguliavimas tiek, kiek nustatyta, kad valstybinės pensijos dydis bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendra suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, pripažintas nukrypstančiu nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų, tiek, kiek ji apima šio įstatymo 1 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytas valstybines pensijas, prieštaravusiu (-aujančiu) Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui.

Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios (2012 m. birželio 30 d. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio pakeitimo įstatymas Nr. XI-2196), o tai reiškia, kad pensijos dydžio ribojimas šiuo teisiniu pagrindu buvo grąžintas į padėtį, buvusią iki 2010 m. sausio 1 d.

Byloje nustatyta, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir atitinkamai sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, kurioje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas 2012 m. vasario 6 d. Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai, o tai reiškia, kad pensijos perskaičiavimas šiuo teisniu pagrindu yra teisėtas.

Dėl pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos ribojimo kito teisinio pagrindo, t.y. Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime inter alia konstatavo, kad įstatymų leidėjas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalimi (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d., 2010 m. spalio 26 d. redakcijos) nustatė Konstitucijai (Konstitucijos 48 straipsnio 1 daliai) prieštaraujantį teisinį reguliavimą tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos.

Laikinojo įstatymo 5 straipsnis nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios (įsigaliojus 2012 m. birželio 30 d. įstatymui Nr. XI-2195).

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad vien tik pirmiau minėtų antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų pašalinimas iš Lietuvos teisės sistemos pareiškėjo teisių pažeidimo nepašalino, nes šių antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų normų pagrindu pareiškėjui neišmokėta paskirtos valstybinės pensijos dalis nebuvo grąžinta. Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies, kurios pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo pareiškėjui kilę padariniai (turtinis praradimas) gali būti pašalinti tik veiksmingos teisminės gynybos priemonėmis, įgyvendinant Konstitucijos 52 straipsnio nuostatas ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantį nuosavybės apsaugos imperatyvą. Nesiimant teisinių priemonių visiškai pašalinti su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmes, būtų pažeistos Konstitucijos 23 ir 52 straipsnių nuostatos, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių apsauga ir teisminė gynyba bei socialinis teisingumas, o tai teisinėje valstybėje netoleruotina. Nepašalinimas nustatyto pažeidimo pareiškėjui sukeltų padarinių (turtinio praradimo), reikštų, kad tarp ginčo šalių susiklosčiusiems teisiniams santykiams ir toliau taikomos Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies (2009 m. gruodžio 8 d. redakcija, 2010 m. lapkričio 12 d. redakcija) ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, kurios Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nors santykiai pensijos mokėjimo srityje tarp šalių nagrinėjamu atveju, kaip jau minėta, dar nėra išsisprendę galutinai, t. y. remiantis prieštaraujančiomis Konstitucijai įstatymo nuostatomis atsakovo priimti sprendimai nelaikytini įvykdytais Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tokia teisinė situacija nesiderintų su Konstitucijos 110 straipsnyje ir ABTĮ 4 straipsnio 1 dalyje nustatytu draudimu teismui taikyti įstatymą, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamo ginčo atveju pagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ir pagrįstai bei teisėtai nusprendė, kad pareiškėjo pensijos mažinimas, remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis, buvo pagrįstas ir teisėtas, tačiau valstybinės pensijos nepriemoka, kuri susidarė dėl antikonstitucinėmis pripažintų normų įstatymo normų (Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies) taikymo, turi būti priteista.

Nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad vykdydamas teisingumą, teismas privalo išspręsti tarp proceso šalių kilusį ginčą iš esmės. Teismo išspręstoje administracinėje byloje neturi likti neatsakytų klausimų, palikta neaiškumų, darančių išnagrinėtą bylą iki galo neišspręsta arba esančių naujo teisinio ginčo tarp šalių šaltiniu ir todėl reikalaujančių papildomo teisminio įsikišimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012). Tikrinamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas atsakovą apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui neišmokėtą pensijos dalį, neišsprendė ginčo iš esmės, nes pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo pensijos nepriemoką (konkrečią pinigų sumą).

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą administraciniam teismui yra skirtas aktyvus vaidmuo renkant įrodymus. Pagal šį įstatymą bendroji taisyklė yra ta, kad tiek pareiškėjas, pateikdamas skundą teismui, tiek atsakovas, atsikirsdamas į skundą, kartu su šiais procesiniais dokumentais turi pateikti teismui įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus (ABTĮ 23 str. 2 d. 6 p., 57 str. 4 d., 72 str.). Įstatymų leidėjo suteikta administraciniam teismui teise rinkti įrodymus savo iniciatyva teismas gali ir turi pasinaudoti tais atvejais, kai konkrečioje byloje paaiškėja, jog nustatymui visų nagrinėjamai bylai svarbių aplinkybių ir visapusiškam, objektyviam jų ištyrimui turi būti pateikti į bylą papildomi įrodymai (ABTĮ 57 str. 4 d., 68 str. 1 d., 80 str. 1 d. , 81 str.). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nurodė apytikslę pensijos nepriemokos sumą, tačiau nepateikė Sveikatos priežiūros tarnybos pažymos, kurioje būtų detalūs duomenys apie kiekvieną ginčui aktualaus laikotarpio mėnesį pareiškėjui mokėtą pensijos dydį ir taikytus paskirtos pensijos dydžio ribojimus. Tokių duomenų nepateikė į bylą ir atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo. Pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas, kad pareiškėjui turi būti priteista valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi 2011 m. spalio - 2012 m. gegužės mėnesių laikotarpiu dėl Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo, bylą išsprendė teisingai, tačiau neišsprendė dėl konkrečios priteistinos pareiškėjui sumos. Bylos proceso šalims nepateikus į bylą įrodymų dėl pensijos nepriemokos (konkrečios sumos), pirmosios instancijos teismas neįpareigojo proceso šalių pateikti tokius įrodymus.

Atsižvelgdama į proceso operatyvumo principą, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija ištaisė pirmosios instancijos teismo sprendimo trūkumą, kad pareiškėjui nebuvo priteista konkreti pensijos nepriemokos suma.

Apeliacinės instancijos teismui įpareigojus, trečiasis suinteresuotas asmuo Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos pateikė į bylą duomenis apie pareiškėjui paskirtos valstybinės pensijos dydžio ribojimus už pareiškėjo iškelto ginčo laikotarpį nuo 2011 m. spalio mėnesio iki 2012 m. gegužės mėnesio. Iš Tarnybos 2013 m. birželio 10 d. pažymoje Nr.11PP(P)-3814 (b. l. 86) pateiktų duomenų nustatyta, kad per ginčo laikotarpį (2011 m. spalio - 2012 m. gegužės mėn.), netaikant nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusių pirmiau aptartų pensijos perskaičiavimą ir jos dydžio ribojimą lemiančių įstatymų normų, pareiškėjui turėjo būti išmokėta iš viso 23 769,36 Lt valstybinės pensijos. Pritaikius Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas susidarė iš viso 13 704,62 Lt pensijos nepriemoka (į šią sumą neįskaitoma pensijos dalis, perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kuris pripažintas neprieštaraujančiu Konstitucijai). Ši suma pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą priteistina iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos.

Tinkamo atsakovo klausimas šios kategorijos bylose yra išaiškintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje A552-519/2013. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pensijos nepriemoką nusprendė priteisti iš tinkamo atsakovo.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartyje (administracinė byla A552-519/2013) pateiktus analogiškoje byloje išaiškinimus, teisėtumo principui prieštarautų tokia situacija, kai administracinis sprendimas, kurio priėmimo teisinis pagrindas yra aukščiausiajai teisei – Konstitucijai – prieštaraujanti įstatymo nuostata, ir kuris yra ginčijamas jam teisines pasekmes sukėlusio asmens, nebūtų pašalintas iš teisės sistemos. Todėl teisėjų kolegija panaikina Vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3264 (11), kuriame pateikti išaiškinimai prieštarauja Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pateiktiems išaiškinimams dėl nagrinėjama ginčui aktualių pripažintų antikonstitucinėmis įstatymų normų.

ABTĮ 130 straipsnio 5 dalis numato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pareiškėjas V. R. apeliacinio skundo nepateikė, tačiau atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą pareiškė prašymą priteisti pensijos nepriemoką už 2011 m. spalio – 2012 m. spalio mėnesių laikotarpį, t.y. papildomai už 2012 m. birželio – spalio mėnesius. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas bylą išsprendė pagal pareiškėjo pareikštus reikalavimus dėl jo nurodyto ginčo laikotarpio. Ginčo ribos apeliacinės instancijos teisme negali būti išplėstos.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti atsakovų apeliacinį skundą, prie kurio prisidėjo trečiasis suinteresuotas asmuo, remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais, nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovų Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, apeliacinį skundą , prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerija, atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. lapkričio 19 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, pareiškėjui V. R. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį – 13 704,62 Lt (trylika tūkstančių septynis šimtus keturis litus 62 centus).

Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2012 m. gegužės 14 d. sprendimą Nr. 1D-3264 (11).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Ruskan

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė