2016-09-28 Nr. AB-18616-3-61-3-05065-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1192-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05065-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Ž. K. kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo-izoliatoriaus kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 335 000 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Pagrįsdamas savo reikalavimus paaiškino, kad jam būnant Lukiškių TI-K 2014 m. buvo padaryti tokie fiziniai, moraliniai, psichologiniai pažeidimai:

1) gaudavo nekokybišką maistą, kurio energetinė vertė 1 300–1 500 kcal, dėl mažų maisto normų nuolatos būdavo alkanas; 2) buvo sužalota jo sveikata, o būtent 2014 m. gegužės 30 d. pareigūnas įžūliai uždarinėdamas duris durų grotomis stipriai sužalojo koją, dėl ko 1 mėnesį turėjo vaikščioti su ramentais bei gipsu; 3) pareiškėjui nebuvo leidžiami ilgalaikiai pasimatymai su žmona, o trumpalaikiai pasimatymai trumpinami po 20–40 minučių; 4) pareiškėjui sergant nepagydoma liga (žmogaus imuno deficito virusu), buvo kalinamas su asmenimis, kurie šia liga nesirgo, todėl kaliniai jį engdavo, tyčiodavosi, nuolat reikalavimo išeiti į kitą kamerą, tačiau pareigūnai skųstis neleido, grasino; 5) dėl antisanitarinių sąlygų ir skersvėjų nuolat sirgdavo grybeliu, sloga; 6) sirgdamas skrandžio opalige kreipėsi į Kalėjimų administraciją su prašymu leisti vartoti vitaminus, tačiau jo prašymas nebuvo patenkintas; 7) buvo atimta galimybė turėti MP3 grotuvą, kuris perdavimui buvo priimtas, tačiau pareiškėjui neatiduotas kaip neatitinkantis teisės aktų reikalavimų; 8) pašto siuntinius gaudavo pavėluotai, t. y. daugiau kaip 1 mėnesį nuo išsiuntimo; 9) buvo kalinamas itin mažo ploto kamerose, kur vienam asmeniui tekdavo apie 1,3 kv.m ploto; 10) kiekvieną dieną Kalėjimo administracija pareiškėjui leisdavo tik 1 valandą praleisti gryname ore; 11) kamerose esantis inventorius yra labai senas, susidėvėjęs; 12) kamerose esantys tualetai nėra atskirti nuo bendrų patalpų; 13) šiltu vandeniu, t. y. dušu galima buvo naudotis tik 1 kartą per savaitę; 14) kamerose nėra veidrodžių, lentynėlių; 15) kamerose nėra iškabintos vidaus tvarkos taisyklės; 16) kamerose išduodamo tualetinio popieriaus bei muilo užtekdavo ne mėnesiui, o 9 dienoms; 17) čiužiniai ir kita patalynė buvo labai seni, todėl nuolat kildavo alerginės reakcijos; 18) nebuvo ventiliacijos, todėl kamerose buvo labai drėgna; 19) kamerose buvo labai karšta, temperatūra nuolat siekdavo 30 - 32 laipsnių; 20) kamerose buvo graužikų bei parazitų, kurie lįsdavo į plaukus, maistą, patalynę; 21) teismo posėdžių metu nuolat buvo laikomas su antrankiais arba už grotų; 22) susitikimo su gynėju bei ikiteisminio tyrimo pareigūnais metu buvo laikomas metaliniame narve; 23) kamerose buvo labai silpnas apšvietimas; 24) kamerų sienos ir lubos buvo apipelijusios.

Pareiškėjo teigimu, aptartos aplinkybės patvirtina, kad jis patyrė neturtinę žalą, kuri privalo būti priteista iš atsakovo. Ž. K. nurodo, kad dėl neteisėto sužalojimo jis neturtinę žalą vertina 100 000 Lt; dėl laikymo su kitais nuteistaisiais, nesergančiais ŽIV – 200 000 Lt; dėl laikymo nežmoniškomis sąlygomis – 35 000 Lt.

Savo reikalavimą pareiškėjas pagrindė ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika analogiško pobūdžio bylose.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, teismui pateiktame atsiliepime su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Pagrįsdamas savo poziciją paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo nauja Lietuvos higienos norma (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma)), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Skunde teismui pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas nuo 2014 m. kovo 26 d. iki 2014 m. spalio 7 d. – kamerų plotus, kartu laikomų asmenų skaičių. Atkreipė dėmesį, jog atskirais laikotarpiais pareiškėjas buvo laikomas nepažeidžiant normatyvinių vienam asmeniui tenkančio kamerų ploto.

Taip pat pažymėjo, kad Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas tardymo izoliatoriuje laikomų asmenų skaičius – 625, areštą atliekančių nuteistųjų skaičius neturi viršyti 29, nuteistųjų skaičius Lukiškių TI-K neturi viršyti 300. Pabrėžė, jog leistina norma viršijama, dažniausiai laikoma iki 1 000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos (pvz., šiai dienai jų yra 89) bei nuteistieji, kurie įstaigoje yra palikti atlikti ūkio darbus. Nuteistieji iki gyvos galvos laikomi po 1 žmogų (tik labai retais atvejais jų pačių prašymu jie gali būti laikomi po 2 asmenis). Nurodo, kad Lukiškių TI-K yra pataisos įstaiga, atliekanti teismų nutarčių, sprendimų vykdymo funkcijas, užtikrinant įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytas laikymo sąlygas nuteistiesiems bei suimtiesiems. Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o, vykdydama teismų nuosprendžius ir nutartis, jų nepriimti į įstaigą neturi teisinio pagrindo. Tvirtino, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje ir Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų suimtųjų ir nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų.

Pažymėjo, kad dėl šių aplinkybių kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytas ribas, tačiau stengiamasi, kad tokiomis sąlygomis asmenys būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, t. y., atsiradus galimybei, perkeliami į laisvesnes kameras. Pabrėžė, jog administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose.

Paaiškino, kad kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Pažymi, kad suimtieji ir nuteistieji asmenys neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadindami elektros instaliaciją, daužydami apšvietimo lemputes, laužydami langus, daužydami stiklus, klozetus, o taip pat ir griaudami sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan. Todėl suremontuotose kamerose neretai vėl tenka daryti pakartotiną remontą.

Nurodė, kad Lietuvos higienos normos (HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai.) 21 punkte yra teigiama, kad pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Taigi, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus.

Lietuvos higienos normos 24 p. teigiama, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Kalėjimo kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Pabrėžė, kad apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

Lietuvos higienos normos 68 punkte yra teigiama, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Vadovaujantis Kalėjimo direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“ Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir tai atitinka higienos normų reikalavimus, todėl įstaiga savo veiksmais teisės aktų nepažeidė.

Dėl pasivaikščiojimo gryname ore paaiškino, kad pagal Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnį, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valanda pasivaikščioti gryname ore. Pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Vedami pasivaikščioti suimtieji turi būti apsirengę pagal metų laiką ir oro temperatūrą. Suimtųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje tardymo izoliatoriaus teritorijoje, laikantis šio įstatymo 10 str. reikalavimų. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė gali būti sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka suimtasis. Pasivaikščiojimas gali būti nutrauktas, jei suimtasis pažeidžia Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių nustatytą pasivaikščiojimų tvarką. Pažymi, kad pasivaikščiojimas gryname ore yra suimtųjų teisė bet ne pareiga.

Lukiškių TI-K teigimu, suimtieji ir nuteistieji maitinami vadovaujantis Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščius, patvirtintus Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2014 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. V-138 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, parengė Valstybinis aplinkos sveikatos centras (buvęs Respublikinis mitybos centras). Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Minėti teisės aktai numato nedirbančiam vyrui per parą mitybos normos energinę vertę (kcal) nemažiau kaip 2 298. 2013 m. gruodžio 19 d. atlikus maisto laboratorinius tyrimus nustatyta nedirbančių vyrų 2013 m. gruodžio 18 d. paros maisto davinio energinę vertę sudaro 2 856 kcal.

Atkreipė dėmesį, kad Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R (98)7 „Dėl etinių ir organizacinių sveikatos priežiūros aspektų įkalinimo įstaigose“ 39 punktas numato, kad asmenų, infekuotų ŽIV, atžvilgiu negali būti taikoma jokia segregacijos forma. Europos Tarybos Ministrų komiteto rekomendacijos Nr. R (93)6 „Dėl infekcinių ligų, taip pat AIDS, kontrolės aspektų bei susijusių sveikatos problemų įkalinimo įstaigose“ 9 punktas numato, jog atsižvelgiant į tai, kad segregacija, izoliacija ar užimtumo, sporto bei poilsio apribojimai netaikomi ŽIV infekuotiems asmenims laisvėje, tokio paties požiūrio turi būti laikomasi kalbant ir apie ŽIV infekuotus kalinius. Minėtų tarptautinių teisės aktų pagrindu darytina išvada, kad asmenų, infekuotų ŽIV, izoliavimas laikytinas diskriminaciniu.

Pažymėjo, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje, kuriame kalbama apie suimtųjų asmenų izoliavimo reikalavimus, nėra nustatyta, kad gali būti izoliuojami ŽIV infekuoti asmenys. Remiantis 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“, išdėstyto nauja redakcija 1999 m. gruodžio 27 d. vidaus reikalų ministro įsakymu Nr. 704 „Dėl vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr.36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo“, 1 punktu, atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose turi būti laikomi infekuoti ŽIV ir sergantys AIDS asmenys, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausmės komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Metodinių rekomendacijų „ŽIV/AIDS prevencija ir kontrolė laisvės atėmimo vietose“, parengtų Lietuvos AIDS centro direktoriaus, 26 punkte taip pat nurodyta, kad ŽIV infekuotų kalinamųjų ir nuteistųjų nerekomenduojama atskirti ar izoliuoti nuo kitų, o 30 punkte nurodyta, kad reikėtų stengtis formuoti teigiamą kalinamųjų ir nuteistųjų požiūrį į ŽIV infekuotus ar sergančius AIDS asmenis, siekiant išvengti jų diskriminacijos ir išgyvendinti baimę bei prietarus, supančius ŽIV infekuotus asmenis.

Atsižvelgiant į tai, teisės nuostatos nenumato pareigos izoliuoti ŽIV infekuotus asmenis, išskyrus, jei jie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-2477/2012).

Be to, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumą, nepakanka nustatyti, kad atsakovo įgaliotos institucijos pareigūnai neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo nurodytos žalos atsiradimą. Ginčo atveju nėra visų įstatyme numatytų sąlygų, kurioms esant kyla valstybės civilinė atsakomybė.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 7 d. sprendimu pareiškėjo Ž. K. skundą tenkino iš dalies: priteisė Ž. K. naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Likusią skundo reikalavimų dalį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl Lukiškių TI-K atsiliepime teismui pateiktų duomenų apie Ž. K. kalinimo sąlygas nuo 2014 m. kovo 26 d. iki 2014 m. spalio 7 d. teisingumo bei išsamumo. Teismui pateikta informacija patvirtina, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3, 6 kv. m. Minėtų duomenų analizė liudija, kad Ž. K. teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 167 dienas, o vienam asmeniui tekdavo vidutiniškai apie 2–2,5 kv. m. patalpų ploto, t. y. gerokai mažiau negu nustatyta. Atsižvelgus į tai pripažintina, kad pareiškėjo teiginiai, jog kamerose nebuvo užtikrintos higienos sąlygos ir tuo buvo pažeistos jo teisės, iš esmės yra pagrįsti.

Kardomojo kalinimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tardymo izoliatoriaus administracija privalo užtikrinti, kad kiekvienoje kameroje būtų iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę. Kalėjimas teismui teiktame atsiliepime nepaneigė, kad minėtos įstatymo nuostatos nebuvo tinkamai įvykdytos, ir tai pripažintina pareiškėjo teisių pažeidimu.

Teismas, įvertinęs Ž. K. patirtų pažeidimų trukmę ir jų mastą, darė išvadą, kad jie negali būti vertinami kaip vienkartiniai ar trumpalaikiai, t. y. tokio pobūdžio, iš kurių negali būti kildinama neturtinė žala. Be to, ta aplinkybė, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalyje. Tokiu atveju nebūtina nustatinėti kitų pareiškėjo skundo aspektų, susijusių su nepriimtinomis kalinimo sąlygomis.

Atsižvelgus į tai, pripažintina, kad pareiškėjo skundo reikalavimas toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama iš netinkamų laikymo sąlygų, t. y. pažeidžiant normatyvines vienam asmeniui tenkančias gyvenamojo ploto normas, o taip pat tinkamo informacijos nesuteikimo, iš esmės yra pagrįstas.

Vertinant pareiškėjo skunde nurodytus argumentus bei motyvus, susijusius su jo sveikatos sužalojimu (kojos pėdos piršto lūžiu), pažymėta, kad dėl nurodyto įvykio Kalėjime buvo atliktas tarnybinis tyrimas ir 2014 m. spalio 3 d. surašyta išvada Nr. 26-94. Minėtoje išvadoje detaliai išanalizuotos pareiškėjo sveikatos sutrikdymo aplinkybės bei konstatuota, kad jokie objektyvūs įrodymai, patvirtinantys, kad Ž. K. kūno sužalojimą patyrė dėl prižiūrėtojo veiksmų, o būtent, kad pastarasis prispaudė jam koja durimis, nebuvo surinkti. Pareiškėjo nurodytų jo sužalojimo aplinkybių nepatvirtino ir kartu su juo kameroje buvę suimtieji. Pažymėtina ir tai, kad byloje esantys įrodymai liudija, jog Ž. K. yra išskirtinai neatsargus, nes, kaip nurodo pats pareiškėjas 2014 m. liepos 28 d. rašte, kelis kartus jam yra tekę susižaloti ranką lipant į antrame aukšte esančią lovą, taip pat susižalojo į kriauklę. Taigi, pareiškėjo teiginiai, kurie nepatvirtinti jokiais byloje esančiais įrodymais, kad dėl jo sužalojimo yra kaltas prižiūrėtojas, nelaikytini objektyviais ir patikimais. Be to, Ž. K. dėl asmens, kalto dėl jo sveikatos sutrikdymo, patraukimo atsakomybėn į jokias institucijas nesikreipė. Tai iš dalies patvirtina, kad pareiškėjo sužalojimo aplinkybės nėra aiškios. Įvertinus aptartų aplinkybių visumą, pripažintina, kad Ž. K. neįrodė, jog dėl jo kojos piršto sužalojimo kaltas valstybės institucijos pareigūnas, todėl šioje skundo dalyje reikalavimas priteisti su pareiškėjo sužalojimu susijusią kompensaciją neturtinei žalai atlyginti yra atmestinas.

Vidaus reikalų ministro 1999 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. 36 „Dėl nuteistųjų, infekuotų ŽIV, laikymo laisvės atėmimo vietose“ pakeitimo 1 punkte nurodyta laikyti atskirai kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose infekuotus ŽIV ir sergančius AIDS asmenis, kurie raštiškai pareiškė norą būti izoliuoti nuo kitų kalinamųjų ar nuteistųjų arba dėl kurių drausminė komisija priėmė sprendimą laikyti atskirai dėl jų nesaugaus arba neatsargaus elgesio. Jokie kiti teisės aktai nenumato kalinimo įstaigų administracijos ŽIV sergančius kalinius laikyti atskirai nuo kitų kalinamųjų ar suimtųjų asmenų. Ž. K. teigimu, jis Kalėjimo pareigūnams pageidavimą būti laikomas atskirai nuo kitų nuteistųjų buvo išreiškęs žodžiu, o raštu prašymo neteikęs dėl grubių grasinimų. Kita vertus, byloje esantys įrodymai liudija, kad pareiškėjas savo teises gina aktyviai, ne kartą kreipėsi su skundais bei prašymais tiek į Kalėjimo administraciją, tiek į kitas valstybės institucijas. Taigi, pareiškėjo motyvai, jog jis prašymo būti izoliuotas nuo kitų kalinių neišreiškė dėl grasinimų, iš esmės prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams ir nelaikytini objektyviais. Kadangi teisės aktų nustatyta tvarka toks prašymas nebuvo pareikštas, nėra pagrindo teigti, jog Kalėjimo administracija veikė neteisėtai.

Teismas pažymėjo, kad Nacionalinis maisto ir veterinarijos rizikos vertinimo institutas 2013 m. gruodžio 19 d. atliko Lukiškių TI-K paros maisto davinio tyrimus ir jokių pastabų dėl maisto neatitikties norminių teisės aktų, reglamentuojančių fiziologines mitybos normas nepateikė.

Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2014 m. sausio – gegužės mėnesių patikrinimo aktai liudija, kad Lukiškių TI-K kamerų būklė (apšvietimas, patalpų vėdinimas, oro temperatūrinis režimas ir santykinė drėgmė, ar vykdomos dezinsekcijos ir deratizacijos priemonės; baldų, santechninių įrenginių, sienų stovis; patalynės švara) buvo tikrinama nuolatos, o kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, higienos teisės aktų pažeidimų (nevertinant vienam asmeniui kamerose tenkančio ploto) nenustatyta. Pažymėtina ir tai, jog Ž. K. skundo motyvai dėl jo laikymo sąlygų iš dalies yra prieštaringi: pareiškėjas vienoje skundo dalyje nurodo, kad kamerose buvo netinkama ventiliacija, kitoje jau teigia, jog dėl skersvėjų nuolat sirgdavo sloga. Be to, pareiškėjo teiginiai apie jo turėtus susirgimus (sloga, grybelis) nėra patvirtinti medicininiais dokumentais. Alytaus pataisos namų sveikatos priežiūros tarnybos išrašas liudija, kad pareiškėjas, atlikdamas bausmę dėl narkotikų vartojimo, o ne dėl netinkamų laikymo sąlygų, užsikrėtė kraują, taip pat susirgo plaučių uždegimu. Vadovaujantis higienos normos 68 punktu, laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę; Kardomojo kalinimo įstatymo 29 straipsnio 1 dalis nurodo, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Byloje nėra ginčo dėl tų aplinkybių, jog minėtose normose nurodytos pareiškėjo teisės buvo užtikrintos. Atsižvelgus į tai, jog tualeto patalpa buvo atskirta nuo kitų kameros patalpų, teismo vertinimu, pareiškėjui buvo užtikrinta galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu, taip pat teisė į privatumą.

Pagal Departamento direktoriaus 2012 m. kovo 30 d. Nr. V-124 įsakymu patvirtintų Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų daiktų ir informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo nuostatas, nuteistiesiems perduodami daiktai turi yra patikrinami. Pareiškėjas Lukiškių TI-K 2014 m. spalio 3 d. raštu buvo informuotas, kad jam perduotas MP3 grotuvo kolonėlės „TUNEX“ neatitiko teisės aktų reikalavimų, todėl bus grąžinamos jį perdavusiam asmeniui. Ž. K. ginčo dėl tokio Kalėjimo administracijos sprendimo nekelia.

Suimtųjų teisę pasimatyti reglamentuoja Kardomojo kalinimo įstatymas, tačiau jame nėra numatyta, kad suimtieji turi teisę į ilgalaikius pasimatymus. Pasimatymų apskaitos lape fiksuota, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K buvo suteikta teisė į trumpalaikius pasimatymus, kurie trukdavo 2 valandas. Taigi, aptarta teisė nebuvo pažeidžiama. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas buvo išreiškęs prašymą dėl ilgalaikio pasimatymo skyrimo.

Teismo vertinimu, Ž. K. teiginiai apie pavėluotą siuntų gavimą yra abstraktaus pobūdžio ir nepatvirtinti jokiais teismui teikiamais įrodymais. Pareiškėjui nenurodant, kokia konkrečiai siunta jam buvo įteikta pavėluotai, taip pat byloje nesant jokių įrodymų, kurie galėtų patvirtinti jo nurodytas aplinkybes, šie skundo motyvai nelaikytini pagrįstais. Tai pat byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjui būtų draudžiama vartoti vitaminus, ar jis būtų išreiškęs priekaištus dėl higienos priemonių (tualetinio popieriaus, muilo) neišdavimo ar trūkumo.

Jokiais teisės aktais Kalėjimo administracija nėra įpareigota užtikrinti Ž. K. laikymo sąlygų teisminiuose posėdžiuose. Todėl skundo motyvai, kuriais teigiama, kad pareiškėjas teismo posėdžiuose buvo laikomas su antrankiais arba už grotų, o susitikimo su ikiteisminio tyrimo pareigūnais bei gynėju metu atskirtas grotomis, nėra teisiškai reikšmingi.

Atžvelgus į tai, pareiškėjo 1, 3, 5, 6, 7, 8, 10, 11, 14, 16, 17, 18, 19, 20, 21, 22, 23, 24 punktuose nurodytos aplinkybės, kuriomis yra grindžiamas reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo, iš esmės yra paneigiamos teismui teikiamais įrodymais, nepagrįstos, todėl aptarta skundo reikalavimo dalis yra atmestina.

Išnagrinėjus ir įvertinus visus būtinus įrodymus pripažintina, kad Ž. K. skundo reikalavimas, toje dalyje, kurioje neturtinė žala kildinama dėl vienam asmeniui tenkančio kamerų ploto norminių verčių pažeidimo, taip pat dėl tinkamos informacijos nesuteikimo, iš esmės yra pagrįstas.

III. Pareiškėjas Ž. K. su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma. Apeliacinį skundą grindžia argumentais, suformuluotais skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos atliktas tarnybinis tyrimas ir 2014 m. spalio 3 d. surašyta išvada Nr. 26-94 neobjektyvi ir neišsami. Teismas neatsižvelgė į pareiškėjo reikalavimą įvykį mačiusius liudininkus apklausti teismo posėdžių salėje. Mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais. Pažymi, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais, reiškiami siekiant pasipelnyti iš susidariusios situacijos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų, laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 26 d. iki 2014 m. spalio 7 d., priteisimo.

Byla išnagrinėta, vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad minimali gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui buvo pažeista dalį pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpio, atsakovas nepaneigė pareiškėjo teiginių dėl Kardomojo kalinimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalies nuostatų pažeidimo, priteisė pareiškėjui 1 300 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad teismas nevertino pareiškėjo argumentų, rėmėsi tik atsakovo pateiktais duomenimis, be to, teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, netinkamai sprendė klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio.

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinamas nuo 2014 m. kovo 26 d. iki 2014 m. spalio 7 d. Teismui pateikta informacija patvirtina, kad minėtu laikotarpiu pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas nesiekė 3, 6 kv. m. Minėtų duomenų analizė liudija, kad Ž. K. teisės aktų nustatytų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis iš viso buvo laikomas 167 dienas, o vienam asmeniui tekdavo vidutiniškai apie 2–2,5 kv. m. patalpų ploto, t. y. gerokai mažiau negu nustatyta.

Teisėjų kolegija, įvertinusi kamerų, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, dydžius bei asmenų, su kuriais jis buvo laikomas, skaičių, neturi pagrindo abejoti šiomis pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis. Teisėjų kolegija, be kita ko, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, ištyręs byloje pateiktus įrodymus, konstatavo, jog atsakovas nepaneigė pareiškėjo skundo teiginių dėl tinkamo informacijos nesuteikimo. Šios aplinkybės buvo vertinamos sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Šiame kontekste pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė dėl visų pareiškėjo nurodytų pažeidimų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai. Tuo tarpu pareiškėjas iš esmės nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų. Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo daryti išvadą, jog atsakovo pateikti įrodymai ir argumentai neatitinka tikrovės.

Vertinant pareiškėjo skunde nurodytus argumentus bei motyvus, susijusius su jo sveikatos sužalojimu (kojos pėdos piršto lūžiu), pažymėta, kad dėl nurodyto įvykio Kalėjime buvo atliktas tarnybinis tyrimas ir 2014 m. spalio 3 d. surašyta išvada Nr. 26-94. Minėtoje išvadoje detaliai išanalizuotos pareiškėjo sveikatos sutrikdymo aplinkybės bei konstatuota, kad jokie objektyvūs įrodymai, patvirtinantys, kad Ž. K. kūno sužalojimą patyrė dėl prižiūrėtojo veiksmų, o būtent, kad pastarasis prispaudė jam koja durimis, nebuvo surinkti. Pareiškėjo nurodytų jo sužalojimo aplinkybių nepatvirtino ir kartu su juo kameroje buvę suimtieji.

Byloje nustatyta, kad sanitarinio mazgo patalpa Lukiškių TI-K gyvenamosiose patalpose yra atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-626-442/2016) laikomasi pozicijos, jog minėtas sanitarinio mazgo įrengimas nėra tinkamas užtikrinti asmens, besinaudojančio taip nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu, privatumą. Todėl darytina išvada, kad pareiškėjo teiginys, jog jam naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose buvo pažeidžiamas jo privatumas, yra pagrįstas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai šiuo aspektu nekonstatavo pareiškėjo teisės į kalinimą tinkamomis sąlygomis pažeidimo.

Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai apskaičiavo jam priteistinos neturtinės žalos dydį, atkreiptinas dėmesys, jog CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti.

Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-80-706/2015; kt.). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. balandžio 24 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-239-690/2015 pažymėjo, kad aukštesnio laipsnio, masto stiprumo ir intensyvumo fiziniai ir dvasiniai išgyvenimai kompensuotini didesne pinigų suma, o ne tokio stipraus sukrėtimo, mažesnio intensyvumo nepatogumams atlyginti skirtina mažesnė suma.

Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista nežymiai, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai. Teisėjų kolegija pažymi, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, jog būtent tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai patyrė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pirmiau nurodytus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į nustatytas pažeidimo aplinkybes (kalinimo neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę, pažeidimų intensyvumą ir kt.), į pareiškėjo nurodytus patirtus nepatogumus, į ginamų vertybių pobūdį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į teismų panašiose ir analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į kitus anksčiau minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista 1 300 Eur suma nelaikytina adekvačia kompensuoti pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti.

Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai, kuri kilo dėl netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K, atlyginti adekvati priteistina suma yra 1 600 Eur, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeičiamas priteistą pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, sumą neturtinei žalai atlyginti padidinant iki 1 600 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. K. apeliacinį tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 7 d. sprendimą pakeisti. Priteisti pareiškėjui Ž. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 1 600 Eur (tūkstantį šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė