2018-02-21 Nr. AB-3493-3-61-3-02148-2016-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-437-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02148-2016-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.1.1; 20.2.2; 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje rašytine apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. Š. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. Š. (toliau – ir pareiškėjas) 2016 m. gegužės 23 d. padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (b. l. 1).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K nuo 2013 m. rugsėjo 30 d. iki 2015 m. kovo 1 d. jis negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir artimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose, t. y. iš pareiškėjo buvo atimta galimybė palaikyti socialinius santykius. Pasak pareiškėjo, tai jam sukėlė dvasines kančias bei nepilnavertiškumo jausmą.

3. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo skundu nesutiko (b. l. 7–10).

4. Lukiškių TI-K nurodė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) (redakcija, galiojusi iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) 99 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas, todėl, Lukiškių TI-K nuomone, nagrinėjamo ginčo atveju nėra būtinos viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygos – valstybės institucijos neteisėtų veiksmų arba neveikimo. Pasak Lukiškių TI-K, pareiškėjo nusiskundimai yra bendro pobūdžio, skunde nėra konkretumo dėl tariamai pareiškėjui padarytos žalos, pareiškėjas nekonkretizavo, kuo būtent pasireiškė jam padaryta neturtinė žala, pareiškėjas nepateikė jokių faktinių aplinkybių, skunde buvo tik cituojami tarptautiniai ir nacionaliniai teisės aktai.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 26 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė (b. l. 25–27).

6. Teismas nustatė, kad ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, draudžiant pareiškėjui susirašinėti su įkalinimo įstaigose esančiais giminaičiais ir draugais, atlyginimo.

7. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis teismas) priėmė 2015 m. vasario 26 d. nutarimą, kuriuo pripažino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui.

8. Teismas atsižvelgė į Konstitucinio Teismo jurisprudenciją, kurioje konstatuota, kad tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Lukiškių TI-K ginčo laikotarpiu neturėjo teisės nesivadovauti galiojančia BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostata. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje nebuvo nustatyti Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai, teismas darė išvadą, kad nėra tikslinga vertinti kitas viešosios atsakomybės sąlygas ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 9. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo jam priteisti 3 000 Eur (b. l. 34–35).

10. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015, kuriame Lukiškių TI-K veiksmai, ribojant susirašinėjimo teisę, buvo pripažinti neteisėtais. Pareiškėjas pakartoja argumentus, nurodytus skunde pirmosios instancijos teismui. Papildomai nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas kitose panašių aplinkybių bylose taip pat pritarė, jog susirašinėjimo draudimas sukelia neturtinę žalą.

11. Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 38–41). Atsiliepime Lukiškių TI-K pakartoja tuos pačius argumentus, kurie buvo nurodyti pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kildinamos iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

13. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

14. Pareiškėjas savo reikalavimą priteisti 3 000 Eur neturtinei žalai atlyginti grindžia tuo, jog kalint Lukiškių TI-K, jam buvo draudžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir artimais giminaičiais.

15. Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. KT8-N4/2015 pripažino BVK 99 straipsnio 2 dalį tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštaraujančia Konstitucijai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime išaiškino, kad BVK 99 straipsnio 2 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu nebuvo sudaryta pakankamai prielaidų individualizuoti susirašinėjimo teisės ribojimus, įvertinus individualią nuteistųjų padėtį ir kitas svarbias aplinkybes, dėl to šis teisinis reguliavimas vertintas kaip ribojantis kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų teisę susirašinėti labiau, nei būtina siekiant teisėtų ir visuotinai svarbių tikslų.

16. Pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, konstatuodamas, kad Lukiškių TI-K neturėjo teisės ginčo laikotarpiu nesivadovauti BVK 99 straipsnio 2 dalies nuostata, kuri tik vėliau Konstitucinio Teismo buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai.

17. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad analogiškuose ginčuose Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad atsižvelgiant į tai, jog BVK 99 straipsnio 2 dalis buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, yra pagrindas spręsti kilusios žalos atlyginimo klausimą (žr., pvz., LVAT 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015; LVAT 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-442/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1397-442/2017). Teismas, spręsdamas administracinį ginčą ir priimdamas sprendimą, BVK 99 straipsnio 2 dalies netaiko ir ja nesivadovauja, nepaisant to, kad ginčo laikotarpiu minėta nuostata nebuvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad kreiptis į teismą dėl antikonstitucinių teisinių padarinių galima, jeigu nebus įsiterpta į jau pasibaigusius teisinius santykius (LVAT 2015 m. vasario 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-668-602/2016). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas dėl žalos atlyginimo kreipėsi į teismą įstatymo (CK) nustatytais terminais, t. y. jų nepraleidęs, todėl su tuo susiję teisiniai santykiai vertinami kaip nepasibaigę.

18. Kaip teisingai apeliaciniame skunde nurodo pareiškėjas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad draudimas susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinamais asmenimis vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančia BVK 99 straipsnio 2 dalies norma, tokio draudimo nepagrindžiant individualiomis, su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis ir argumentais, sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus. Vis dėlto šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėti atsakovo atstovo veiksmai gali būti konstatuojami tik kiekvienu atveju įvertinant konkrečias faktines aplinkybes ir nustatant, ar pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nagrinėjamo teisinio santykio dalyvis, t. y. ar byloje nagrinėjamu ginčo laikotarpiu sprendžiant dėl pareiškėjo teisių (jų ribojimo) buvo taikyta BVK 99 straipsnio 2 dalis.

19. Teismas pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę, kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė, kad jam buvo draudžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir artimais giminaičiais. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių šį argumentą. Pareiškėjas nurodomos situacijos visiškai nedetalizavo, t. y. nenurodė, kada ir kam siuntė laiškus į kitas įkalinimo įstaigas, taip pat nenurodė, kad minėti laiškai jam grįžo neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis. Pareiškėjas taip pat nenurodė, kad dėl nesudarytos galimybės siųsti laiškus į kitas įkalinimo įstaigas ar jo pažeistos susirašinėjimo teisės jis kreipėsi su skundais ar prašymais į Lukiškių TI-K administraciją, o ši jo prašymus ar skundus atsisakė patenkinti. Pažymėtina, kad tik esant nurodytoms pakankamai detalizuotoms faktinėms aplinkybėms, būtų galima spręsti, ar atsakovę atstovaujanti institucija konkrečiu atveju ribojo pareiškėjo susirašinėjimo teisę, o jei ribojo, ar toks ribojimas buvo neindividualizuotas ir todėl nepagrįstas. Pareiškėjo skundas itin abstraktus, todėl konstatuotina, kad pareiškėjo argumentai, susiję su jo teisių galimu pažeidimu, yra atmetami kaip nepagrįsti bylos duomenimis. Šiuo aspektu (dėl ginčo laikotarpiu pareiškėjui nepagrįstai taikyto draudimo susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose) Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai bylos duomenimis nenustatyti.

20. Nenustačius būtinųjų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas atlyginti neturtinę žalą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, negali būti tenkinamas.

21. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nors ir kitais motyvais, tačiau priėmė iš esmės teisingą sprendimą pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė