3061465b-8869-4a9e-abbe-ef2cecd94875 · Lietuvos apeliacinis teismas

             Civilinė byla Nr. 2-2-370/2016             Proceso Nr. 2-55-3-02667-2012-1Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.2.6.; 3.4.2.8. (S) LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2016 m. vasario 11 d.Vilnius Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Čekanauskaitės, Danguolės Martinavičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Poškaus,sekretoriaujant G.

L.,dalyvaujant ieÅ¡kovės L. L. atstovei advokatei N. K., atsakovo banko SNORAS atstovui O. K., trečiojo asmens VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ atstovui advokatui S. U.,vieÅ¡ame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės L. L. atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-2444-611/2013 pagal ieÅ¡kovės L. L. ieÅ¡kinį atsakovui likviduojamai akcinei bendrovei bankui SNORAS dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir teisės gauti indėlio draudimo iÅ¡mokÄ pripažinimo.

Trečiasis asmuo – valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“. Teisėjų kolegija n u s t a t ė :I. Ginčo esmė IeÅ¡kovė L. L. kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu atsakovui likviduojamai AB bankui SNORAS, kurį patikslinusi prašė pripažinti negaliojančiomis jos su atsakovu 2011 m. kovo 8 d. sudarytÄ Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110308V990015, 2011 m. balandžio 22 d. sudarytÄ Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110422V99016 ir 2011 m. liepos 27 d. sudarytÄ Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį Nr. FO20110727V990018; taikyti restitucijÄ , t. y. ieÅ¡kovės už obligacijas sumokėtas lėšas grÄ Å¾inti į jos sÄ skaitÄ atsakovo banke, pripažįstant, kad tos lėšos yra banko sÄ skaitoje pagal banko sÄ skaitos sutartį, kurioms taikoma nustatyta indėlių ir investicijų draudimo apsauga, priteisti 5 proc. dydžio metines palÅ«kanas nuo atitinkamų sumų, sumokėtų už obligacijas, skaičiuojant terminÄ nuo kiekvienos obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarties sudarymo dienos iki teismo sprendimo visiÅ¡ko įvykdymo, priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Nurodė, kad su atsakovu sudarė pirmiau minėtas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, kurių bendra vertė 149 994,7 Lt. IeÅ¡kovės nuomone, atsakovas nesilaikė savo pareigos praneÅ¡ti apie rizikos veiksnius, susijusius su obligacijų įsigijimu, neatskleidė esminės aplinkybės, kad obligacijos nėra draudžiamos pagal Lietuvos Respublikos indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymÄ (toliau – IÄ®IDÄ®). Å i aplinkybė paaiÅ¡kėjo tik sustabdžius atsakovo veiklÄ .

Pažymėjo, kad ji nebÅ«tų sudariusi su banku tokių sutarčių, jei iÅ¡ anksto bÅ«tų žinojusi, kad obligacijoms netaikomas indėlių ir investicijų draudimas. Pasak ieÅ¡kovės, atsakovas suklaidino jÄ , nes sudarytose obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartyse vartojamos tik abstrakčios formuluotės dėl susipažinimo su visais rizikos veiksniais, tačiau jokio rizikos veiksnių sÄ raÅ¡o pateikta nebuvo. Dėl atsakovo nesÄ Å¾iningų veiksmų, dėl klaidinančių pareiÅ¡kimų apie tariamÄ obligacijų saugumÄ ir dėl nutylėjimo apie draudimo apsaugos netaikymÄ obligacijoms, su atsakovu sudarytos sutartys turi bÅ«ti pripažintos negaliojančiomis, nes buvo sudarytos dėl atsakovo apgaulės ir nesÄ Å¾iningumo, pažeidžiant ieÅ¡kovės interesus (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –CK) 1.91 str. 1 d., 6.225 str. 3 d., 6.227 str. 3 d.).

Nurodė, kad taip pat bÅ«tų pagrindas pripažinti ginčijamas sutartis negaliojančiomis, kaip sudarytas dėl esminio suklydimo (CK 1.90 str.). IeÅ¡kovės nuomone, Å¡iuo atveju yra pagrindas taikyti restitucijÄ , grÄ Å¾inant sumokėtus pinigus už obligacijas į ieÅ¡kovės einamÄ jÄ sÄ skaitÄ . Kadangi ieÅ¡kovė negalėjo naudotis lėšomis, kurias perdavė atsakovui pagal obligacijų perdavimo sutartis, jai turėtų bÅ«ti priteistos 5 proc. dydžio metinės palÅ«kanos.II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmėVilniaus apygardos teismas 2013 m. birželio 20 d. nutartimi civilinę bylÄ pagal ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu prijungė prie civilinės bylos Nr. B2-2267-611/2013 ir laikė Å¡ios bylos dalimi, ieÅ¡kinį atmetė ir priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovės trečiajam asmeniui VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ 1 000 Lt bylinėjimosi iÅ¡laidų.Teismas nustatė, kad ieÅ¡kovė ir atsakovas 2011 m. kovo 8 d. sudarė Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį, pagal kuriÄ atsakovas įsipareigojo teikti ieÅ¡kovei paslaugas, atidarant / uždarant vertybinių popierių sÄ skaitÄ , vykdyti ieÅ¡kovo pavedimus dėl vertybinių popierių operacijų.

Vykdant Å¡iÄ sutartį Å¡alys sudarė 2011 m. kovo 8 d. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį dėl 100 vnt. 100 Lt nominaliosios vertės obligacijų pirkimo už 9 997,89 Lt, 2011 m. balandžio 22 d. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį dėl 900 vnt. 100 Lt nominaliosios vertės obligacijų pirkimo už 89 997,66 Lt ir 2011 m. liepos 27 d. Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį dėl 500 vnt. 100 Lt nominaliosios vertės obligacijų pirkimo už 49 999,15 Lt.Teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau – FPRÄ®) 22 straipsnio 3 dalis atsakovÄ , veikiantį kaip savo leidžiamų vertybinių popierių platintojÄ ir finansų maklerį, įpareigoja aiÅ¡kiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visÄ reikalingÄ informacijÄ , kuria remdamiesi jie galėtų suprasti siÅ«lomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms bÅ«dingÄ rizikÄ ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, o minėto straipsnio 5 dalis įpareigoja prieÅ¡ pradedant teikti investicines paslaugas surinkti informacijÄ apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis, finansinę padėtį, tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis.

Pažymėjo, kad CK 1.6 straipsnyje yra įtvirtinta visų asmenų teisės aktų žinojimo prezumpcija, todėl FPRÄ® 22 straipsnyje nurodytos atsakovo pareigos labiau sietinos su ekonominių rizikos veiksnių atskleidimu, o ne su teisės aktų normų aiÅ¡kinimu. Kadangi nagrinėjamu atveju ieÅ¡kovė atsisakė pateikti atsakovui informacijÄ apie save ir tokios informacijos nepateikimo pasekmės jai buvo iÅ¡aiÅ¡kintos, teismo vertinimu, tai negali bÅ«ti laikoma netinkamos konsultacijos suteikimu.Pažymėjo, kad ieÅ¡kovė neneigė, kad buvo susipažinusi su obligacijų emisijos prospektu ir galutinėmis sÄ lygomis, jos atstovas teismo posėdyje pripažino, kad ieÅ¡kovė skaitė tiek ginčijamas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, tiek neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ir jos priedus.

Atkreipė dėmesį, kad atsižvelgiant į CK 1.6 straipsnyje įtvirtintÄ teisės aktų žinojimo prezumpcijÄ , paprastai teisės akto nežinojimas negali bÅ«ti pagrindas pripažinti esant valios trÅ«kumÄ dėl sandorio sudarymo, o IÄ®IDÄ® 3 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad vertybiniai popieriai, t. y. ir obligacijos, nėra draudimo objektas pagal šį įstatymÄ . Nurodė, kad neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieÅ¡kovė savo paraÅ¡u patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ ir kitus Å¡ioje dalyje nurodytus dokumentus, įskaitant ir veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumÄ apraÅ¡ymo santraukÄ .

Pažymėjo, kad nei obligacijų įsigijimo sutartyse, nei jokiame kitame dokumente nėra nuorodos, jog obligacijos yra draudžiamos pagal IÄ®IDÄ® nuostatas. Teismas sprendė, kad minėtos sutarties specialiosios dalies „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ nuoroda, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti įstatymuose nustatyta tvarka ir sÄ lygomis VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“, nereiÅ¡kia, kad visi banko įsipareigojimai yra apdrausti. Teismo vertinimu, tai yra tik blanketinė teisės norma, nukreipianti į įstatymų nuostatas.

Pažymėjo, kad pagal minėtÄ sutartį galėjo bÅ«ti teikiamos tiek sÄ skaitų tvarkymo paslaugos, o tokiu atveju lėšos banke yra draudžiamos indėlio draudimu, tiek investavimo paslaugos, o tuomet ieÅ¡kovei, kaip investuotojai, tam tikrais atvejais bÅ«tų taikomos garantijos banko, kaip finansinio maklerio įmonės, bankroto atveju. Teismo nuomone, nors atsakovas neįrodė, kad žodžiu aiÅ¡kiai ir suprantamai paaiÅ¡kino ieÅ¡kovei, kad obligacijos nėra draudžiamos pagal IÄ®IDÄ®, tačiau įstatymo nuostatos nepaaiÅ¡kinimas nėra pakankamas pagrindas nuginčyti Å¡alių sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį, juolab kad atsakovas pateikė dokumentus, atskleidžiančius rizikos veiksnius.

Be to, ieÅ¡kovė, teigdama, kad bÅ«tent tikėjimasis, jog obligacijoms taikomas indėlių draudimas, lėmė jos apsisprendimÄ sudaryti ginčijamÄ sutartį, nepateikė tai patvirtinančių įrodymų. Teismas pripažino, jog ieÅ¡kovė neįrodė, kad draudžiamumas pagal IÄ®IDÄ® jai buvo esminė sÄ lyga. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad ieÅ¡kovės elgesys sudarant ginčijamas sutartis, t. y. kad sudarė obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis 3 kartus, pati iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ ir sÄ moningai bei tikslingai pirko obligacijas, kad 2011 m. lapkričio 15 d. visuomenės informavimo priemonėse atsiradus informacijai apie „lietuviÅ¡ko“ banko galimÄ veiklos apribojimÄ , tÄ pačiÄ dienÄ pateikė atsakovui reikalavimÄ nutraukti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, tačiau neprašė nutraukti terminuotojo indėlio sutarčių, rodo, kad ieÅ¡kovė suvokė visus rizikos veiksnius ir kad atsakovo nemokumo atveju negaus indėlio ir investicijų draudimo iÅ¡mokos už įsigytas obligacijas.

Pažymėjo ir tai, kad ieÅ¡kovės sÅ«nus ginčijamų sutarčių sudarymo metu buvo atsakovo skyriaus, kuriame ieÅ¡kovė sudarė ginčo sutartis, vadovu. Å ių aplinkybių visuma, teismo vertinimu, verčia abejoti ieÅ¡kovės teiginiais, kad ji nesuvokė visų rizikos veiksnių ir kad buvo suklaidinta dėl atsakovo finansinės padėties.Pasak teismo, ieÅ¡kovė, kaip vidutiniÅ¡kai apdairus ir rÅ«pestingas asmuo, turėjo suvokti ir pagal bylos aplinkybes suvokė, kad obligacijos nėra draudžiamos, nes atsakovo ieÅ¡kovei pateiktuose dokumentuose buvo atskleista atsakovo nemokumo rizika ir draudimo taikymo sÄ lygos, juose nėra nuorodos apie draudimo taikymÄ .

Teisės aktai nedraudžia atsakovui pateikti rizikos veiksnių iÅ¡aiÅ¡kinimÄ standartizuota forma. Todėl, teismo vertinimu, nebuvo pagrindo pripažinti, kad ieÅ¡kovė suklydo dėl sudarytų sutarčių esmės (esminių sÄ lygų). Taip pat teismas nurodė, kad net jeigu ir bÅ«tų galima sutikti su ieÅ¡kovės teiginiais, jog ji manė, kad draudimas obligacijoms taikomas, toks jos klaidingas įsivaizdavimas yra jos neatidumo ir nerÅ«pestingumo pasekmė, nepriklausomai nuo jos amžiaus ir iÅ¡silavinimo, nes turėdama atsakovo suteiktÄ informacijÄ ir įsigilinusi į jÄ , ji galėjo ir turėjo suvokti, jog draudimas obligacijoms netaikomas.

Taigi, teismas pripažino, kad byloje nėra duomenų, įrodančių, jog atsakovas suklaidino ieÅ¡kovę, o ieÅ¡kovės klaidingas tam tikrų sudaromos sutarties sÄ lygų įsivaizdavimas dėl nepakankamo atidumo ir rÅ«pestingumo negali bÅ«ti pripažintas esminiu suklydimu dėl sandorio esmės (CK 1.90 str., 1.91 str.).Teismas taip pat sprendė, jog nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovė buvo atsakovo apgauta. Pasak teismo, byloje nėra duomenų, įrodančių, kad atsakovo deklaruojama finansinė padėtis ginčo sutarčių sudarymo metu neatitiko faktinės padėties, o vien faktas, kad atsakovas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu buvo pripažintas nemokiu, neįrodo jo nemokumo ginčo sutarčių sudarymo metu.

Pažymėjo, kad atsakovas yra kredito įstaiga, užsiimanti finansine veikla, kuri yra rizikinga ir taip pat priklauso nuo banko klientų elgesio, jų mokumo, todėl atsakovo finansinė padėtis gali nuolat ir gana greitai kisti, o nuo paskutinės ginčijamos sutarties sudarymo momento iki atsakovo nemokumo konstatavimo praėjo nemažas laiko tarpas. Kadangi ieškovė ginčija obligacijų pasirašymo sutartis ir nekelia ginčo dėl nutraukimo ar nenutraukimo teisėtumo, todėl aplinkybės dėl jos 2011-11-15 prašymo atsakovui nutraukti ginčijamas sutartis ir atsakovo elgesio po šio ieškovės prašymo gavimo, teismo vertinimu, neturi teisinės reikšmės ginčui.

Dėl to teismas sprendė, kad nėra pagrindo ginčijamas sutartis pripažinti negaliojančiomis, taigi ieÅ¡kinį atmetė. Kadangi pareikÅ¡tas ieÅ¡kinys iÅ¡ esmės yra susijęs su kreditoriaus reikalavimo tenkinimo eiliÅ¡kumu bei galimybe gauti draudimo iÅ¡mokÄ pagal IÄ®IDÄ®, ieÅ¡kinio tenkinimo atveju ieÅ¡kovės reikalavimo tenkinimo eilė nesikeistų, bet jai įgijus teisę į draudimo iÅ¡mokÄ ir jÄ gavus, ji bÅ«tų iÅ¡braukta iÅ¡ atsakovo kreditorių sÄ raÅ¡o, todėl teismas pažymėjo, kad Å¡is reikalavimas turi bÅ«ti sprendžiamas atsakovo bankroto byloje, ir nurodė, kad nagrinėjama byla prijungtina prie atsakovo bankroto bylos ir iÅ¡sprendžiama nutartimi bankroto byloje (Ä®BÄ® 10 str. 7 d., 15 str. 2 d., 21 str. 1 d., Bankų įstatymo 85 str., CPK 163 str. 5 p.).

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirÄ jį skundÄ argumentaiAtskirajame skunde ieÅ¡kovė praÅ¡o panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį ir klausimÄ iÅ¡spręsti iÅ¡ esmės – ieÅ¡kinį tenkinti visiÅ¡kai. Atskirasis skundas grindžiamas Å¡iais argumentais:Byloje esantys duomenys patvirtina, kad apeliantė buvo atsakovo suklaidinta ir suklydo dėl sudaromų sandorių esmės, nes atsakovas neatskleidė visos reikÅ¡mingos informacijos apie sudaromus sandorius.

Bet kuris vidutinis neprofesionalus asmuo privalo bÅ«ti banko įspėtas ir informuotas, kad įsigydamas obligacijas jis gali prarasti visus investuotus pinigus ir jų nebeatgauti, nes obligacijos nėra draudžiamos pagal IÄ®IDÄ®. Tokia pareiga, ieÅ¡kovės nuomone, bankui nustatyta tiek Bankų įstatymo 56 straipsnio 2 dalyje, tiek FPRÄ® 22 straipsnio 3 dalyje. Kadangi atsakovas neatskleidė ieÅ¡kovei, kad obligacijos nėra draudžiamos pagal IÄ®IDÄ®, akivaizdu, jog atsakovas nuslėpė nuo ieÅ¡kovės esminę informacijÄ apie sudaromÄ sandorį.AB bankas SNORAS privalėjo klientui ne tik pateikti visÄ turimÄ informacijÄ , bet ir surinkti bei įvertinti informacijÄ apie kliento investavimo patirtį ir gebėjimus suprasti rizikÄ ir priimti sprendimÄ , t. y.

įvertinti, ar Å¡i investavimo priemonė yra tinkama klientui (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 2-145/2013).Pagal suformuotÄ praktikÄ (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2098/2012; 2013 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. Nr. 2-145/2013), bÅ«tent atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad suteikė neprofesionaliam klientui aiÅ¡kiÄ ir iÅ¡samiÄ informacijÄ ir kad klientas nebuvo suklaidintas, tačiau Å¡ios aplinkybės atsakovas Å¡iuo atveju neįrodė.Apeliantė, bÅ«dama neprofesionali klientė ir neturėdama nei teisinio, nei finansinio iÅ¡silavinimo, negalėjo pati suprasti ir žinoti, kad obligacijos yra nedraudžiamos pagal IÄ®IDÄ®, ir neturėjo jokio pagrindo manyti, kad įsigyja tokiÄ rizikingÄ finansinę priemonę, dėl kurios gali prarasti visus investuotus pinigus.

Netgi pačiame IÄ®IDÄ® (3 str.) nėra aiÅ¡kiai ir nedviprasmiÅ¡kai nurodyta, kad obligacijos yra nedraudžiamos. Be to, Lietuvos bankas 2012 m. liepos 27 d. raÅ¡tu labai atsargiai ir neužtikrintai atsakė, jog „manytų“, kad banko SNORAS iÅ¡leistoms obligacijoms IIÄ®IDÄ® numatytas draudimas netaikytinas.2011 m. kovo 8 d. Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies 3 punktas, kuriame numatoma, jog „siekiant užtikrinti Kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grÄ Å¾inimÄ Banko Ä®sipareigojimai Klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos Ä®statymų nustatyta tvarka ir sÄ lygomis VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“, leido pagrįstai manyti, kad apeliantės įsigyjamos obligacijos yra apdraustos.

PanaÅ¡ios pozicijos laikėsi ir Lietuvos apeliacinis teismas 2012 m. lapkričio 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2-2098/2012. Todėl nepagrįsta teismo iÅ¡vada, jog Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punkto nuostata nėra klaidinanti neprofesionalaus kliento atžvilgiu.Aplinkybė, kad apeliantė 2011 m. lapkričio 15 d. nutraukė tik obligacijų, o ne terminuotų indėlių sutartis, neliudija, jog jai buvo žinoma apie obligacijų nedraudžiamumÄ sutarčių sudarymo momentu. 2011 m. lapkričio 15 d. pasirodė vieÅ¡i praneÅ¡imai apie gresiantį banko žlugimÄ , todėl natÅ«ralu, kad bÅ«tent tÄ dienÄ ieÅ¡kovė pradėjo domėtis ir konsultuotis su kitais asmenimis, kaip jai elgtis.IeÅ¡kovės sÅ«naus padėtis banke neturi reikÅ¡mės bylos nagrinėjimui.

Pirma, ieÅ¡kovė buvo ilgametė banko klientė dar gerokai iki jos sÅ«nui įsidarbinant Å¡iame banke. Antra, byloje nėra jokių duomenų, kad ieÅ¡kovės sÅ«nus bÅ«tų kaip nors dalyvavęs sudarant ginčo sandorius ar daręs kitokiÄ Ä¯takÄ jų sudarymui. Trečia, ieÅ¡kovė ir jos sÅ«nus gyvena atskirai, savarankiÅ¡kai, kiekvienas turi savo atskirÄ Å¡eiminį gyvenimÄ , bendro Å«kio neveda ir savo reikalus tvarko be kokio nors iÅ¡ankstinio derinimo. Ketvirta, bankas yra įstaiga, kuriai taikomi griežti veiklos standartai, todėl ji privalo atskleisti klientui visÄ informacijÄ ir nekelti klientui jokių abejonių dėl savo patikimumo.Teismo teiginys, kad ieÅ¡kovės klaidingas įsivaizdavimas yra jos neatidumo ir nerÅ«pestingumo pasekmė, nepriklausomai nuo jos amžiaus ar iÅ¡silavinimo, prieÅ¡tarauja tiek bylos duomenimis, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-974/2000).

Apeliantės amžius, iÅ¡silavinimas ir kitos sandorio sudarymo aplinkybės bÅ«tent ir turi esminę reikÅ¡mę, vertinant jos suklydimÄ . Apeliantė neturi nei finansinio, nei teisinio iÅ¡silavinimo, neiÅ¡mano vertybinių popierių ir jų draudžiamumo subtilybių, juo labiau kad netgi jai pateiktuose galimos rizikos apraÅ¡ymuose nieko apie obligacijų nedraudžiamumÄ pasakyta nebuvo. Taigi teismas nepagrįstai jai pritaikė griežtus rÅ«pestingumo ir atidumo reikalavimus.Pirmosios instancijos teismo pozicija, kad ieÅ¡kovė pati turėjo labiau gilintis ir domėtis sutarčių sÄ lygomis, prieÅ¡tarauja ir teismų praktikai.

Kliento, kuriam suteikta neprofesionalaus kliento kategorija, informavimas apie galimus finansinės priemonės rizikos veiksnius tokiu bÅ«du, kad jam paliekama pačiam savarankiÅ¡kai įvertinti galimus rizikos veiksnius banko bankroto atveju, nėra tinkamas tokio kliento informavimas, atsižvelgiant į jo turimÄ Å¾inių, įgÅ«džių ir patirties lygį ir galimybę savarankiÅ¡kai atlikti tinkamÄ su investavimu susijusių rizikos veiksnių įvertinimÄ (Lietuvos apeliacinio teismo 2012 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 2- 2098/2012).Teismas ignoravo, jog bankas tyčia klaidino savo klientus, slėpdamas tikruosius duomenis apie savo finansinę padėtį.

Jeigu klientai bÅ«tų žinoję, kad bankas turi finansinių problemų ir kad jo veikloje, kaip vėliau paaiÅ¡kėjo, net yra nusikalstamų veikų požymių, su tokiu banku klientai nebÅ«tų norėję turėti jokių santykių. Atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ atsakovas BAB bankas SNORAS praÅ¡o atskirÄ jį skundÄ atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:Nė viename ieÅ¡kovei pateiktame dokumente nėra nurodyta, jog obligacija yra apdrausta.

Be to, pagal IÄ®IDÄ® 3 straipsnio 4 dalį banko iÅ¡leisti vertybiniai popieriai nėra draudimo objektas, ieÅ¡kovė buvo susipažinusi tiek su Obligacijų sutartimis ir Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartimi Nr. V9922310, tiek su AB banko SNORAS 300 000 000 Lt ir 500 000 000 Lt obligacijų emisijų Baziniais prospektais ir Apibendrintu finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymu bei veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti Klientui priklausančių finansinių priemonių ir piniginių lėšų saugumÄ apraÅ¡ymo santrauka.Obligacijų, kaip paties banko iÅ¡leistų vertybinių popierių, nedraudžiamumo pagal IÄ®IDÄ® faktas negali bÅ«ti laikomas investavimo rizika.

Investavimo rizika turi bÅ«ti suprantama kaip investuotų lėšų visiÅ¡kas ar dalinis praradimas arba finansinės naudos negavimas dėl tam tikrų veiksnių ir nuostolių dėl to atsiradimas.Galiojant visų asmenų teisės aktų žinojimo prezumpcijai (CK 1.6 str.), teismas pagrįstai konstatavo, kad bankas neturėjo pareigos aiÅ¡kinti ieÅ¡kovei IÄ®IDÄ® normas, nustatančias, kad banko iÅ¡leistoms obligacijoms įsipareigojimų investuotojams ir indėlių draudimas nėra taikomas.Nepaisant to, kad teismas nustatė, jog atsakovas neįrodė, kad ieÅ¡kovei buvo aiÅ¡kiai ir tinkamai žodžiu paaiÅ¡kinta apie draudimo pagal IÄ®IDÄ® netaikymÄ obligacijoms, tai nesudaro pagrindo pripažinti Obligacijų sutartis negaliojančiomis.BÅ«tent ieÅ¡kovė turėjo įrodyti, jog bankui patikėtų lėšų draudžiamumas kiekvienos iÅ¡ Obligacijų sutarčių sudarymo metu jai buvo esminė sÄ lyga.IeÅ¡kovės cituojama Aptarnavimo sutarties „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ dalies 3 punkto Å¡eÅ¡tos pastraipos sÄ lyga yra pateikta ieÅ¡kovės terminuotojo indėlio sutartyse, tačiau nėra numatyta Obligacijų sutartyse.

Byloje nustatyta, kad ieÅ¡kovė skaitė visas Obligacijų sutartis, todėl bÅ«dama apdairi ir rÅ«pestinga galėjo ir turėjo pasidomėti dėl obligacijų draudimo.Nepagrįstas yra ieÅ¡kovės apeliavimas į savo neprofesionalios klientės statusÄ , filologinį iÅ¡silavinimÄ , teisinio ir finansinio iÅ¡silavinimo neturėjimÄ , nes sudarydama Aptarnavimo sutartį (priedas Nr. 1-F) ji atsisakė pateikti duomenis ne tik apie savo iÅ¡silavinimÄ , bet ir žinias ir patirtį investavimo srityje bei kitus duomenis, todėl, banko nuomone, minėtos ieÅ¡kovės savybės nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos sprendžiant Å¡iÄ bylÄ .

Be to, ieÅ¡kovės statusas neatleidžia nuo pareigos perskaityti pasiraÅ¡omus dokumentus ir pasidomėti dėl sudaromų sandorių faktų.Sutiktina su teismo pozicija, kad ieÅ¡kovės klaidingas įsivaizdavimas apie obligacijų draustumÄ yra ieÅ¡kovės nerÅ«pestingumo ir neatidumo pasekmė.Nagrinėjamos bylos ir ieÅ¡kovės cituojamos Lietuvos apeliacinio teismo iÅ¡nagrinėtos civilinės bylos Nr. 2-2098/2012 faktinis ir teisinis pagrindai skiriasi.Bankas sutinka su teismo iÅ¡vada, jog ieÅ¡kovė suvokė apie draudimo apsaugos jos įsigytoms obligacijoms netaikymÄ , nes pati ieÅ¡kovė pateikė įrodymus, kad 2011 m. lapkričio 15 d. ji pateikė bankui praÅ¡ymÄ nutraukti Obligacijų sutartis ir pervesti lėšas už obligacijas į sÄ skaitÄ tame pačiame banke.

IeÅ¡kovė, suvokdama, kad banko iÅ¡leistos obligacijos nėra draudžiamos pagal IÄ®IDÄ®, taip siekė, kad lėšos atsidurtų jos mokėjimo sÄ skaitoje ir joms galiotų draudžiamoji pasauga. Atsiliepime į atskirÄ jį skundÄ trečiasis asmuo Valstybės įmonė „Indėlių ir investicijų draudimas“ praÅ¡o atskirÄ jį skundÄ atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistÄ . Taip pat praÅ¡o iÅ¡ ieÅ¡kovės priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Atsiliepimas grindžiamas Å¡iais argumentais:IeÅ¡kovei atsisakius suteikti informacijÄ apie savo žinias ir patirtį investavimo srityje, atsakovui jÄ standartizuota forma įspėjus apie atsisakymo suteikti apie save informacijÄ pasekmes, atsakovas negali bÅ«ti laikomas pažeidusiu ieÅ¡kovės nurodytÄ FPRÄ® 22 straipsnio 5 dalyje įtvirtintÄ pareigÄ , nes tinkamai įspėjo klientę apie atsisakymo pateikti informacijÄ pasekmes.IeÅ¡kovė nepagrįstai siÅ«lomo investicinio produkto rizikingumÄ sieja su draudžiamosios apsaugos, nurodytos IÄ®IDÄ®, taikymu ar netaikymu.

Finansinės priemonės rizikingumas turi bÅ«ti siejamas su tikėtinais nuostoliais vertybinių popierių nuvertėjimo atveju, o ne su garantijų pagal IÄ®IDÄ® taikymu ar netaikymu konkrečiai finansinei priemonei.FPRÄ® 22 straipsnio 3 dalis labiau sietina su ekonominių rizikos veiksnių iÅ¡aiÅ¡kinimu, o ne su teisės normų aiÅ¡kinimu. FPRÄ® nėra imperatyviai įtvirtintas reikalavimas informuoti neprofesionalius klientus apie finansinių priemonių atžvilgiu taikomas ar netaikomas IÄ®IDÄ® numatytas garantijas.Atsakovas nepagrįstai kaltinamas pažeidęs FPRÄ® 22 straipsnio 3 dalį, nes pareiga atskleisti klientui informacijÄ apie banko produkto draustumÄ ir susijusiÄ informacijÄ yra nustatyta ne FPRÄ® 22 straipsnio 3 ar 4 dalyse, o IÄ®IDÄ® 13 straipsnio 1 dalyje.Jei bankas bÅ«tų su klientais sudaromose sutartyse nurodęs, kad obligacijų savininkams netaikoma IÄ®IDÄ® nustatyta draudžiamoji apsauga ar kad banko įsipareigojimai klientams nėra užtikrinti IÄ®IDÄ®, bÅ«tų laikoma, kad bankas klaidina klientus, nes ieÅ¡kovei, kaip obligacijų savininkei, taikoma investuotojų apsauga, kuri garantuojama pagal Investuotojų direktyvÄ Ä¯gyvendinančias IÄ®IDÄ® normas (IÄ®IDÄ® 2 str. 11 d., 12 d., 9 str. 1 d.).Tiek indėlis, tiek obligacijos yra vienodai rizikingi, vertinant iÅ¡ banko nemokumo perspektyvos, juos įsigyjantiems asmenims keliami vienodi atidumo ir rÅ«pestingumo reikalavimai.

Todėl nėra teisinga ir pagrįsta įrodinėjimo naÅ¡tÄ perkelti atsakovui, nes bÅ«tent ieÅ¡kovė privalėjo įrodyti, jog ji suklydo ar buvo suklaidinta, ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.Tai, kad atsakovo platintos obligacijos nėra draudimo objektas, o obligacijų savininkams nėra taikoma indėlininkų apsauga, yra tiesiogiai įtvirtinta teisės akte – IÄ®IDÄ®, kurio nežinojimas negali bÅ«ti suprantamas kaip pateisinama priežastis konstatuoti ieÅ¡kovės valios trÅ«kumÄ sudarant ginčo sutartis (CK 1.6 str.).

Be to, nė viename iÅ¡ ieÅ¡kovės su atsakovu sudarytų dokumentų nėra nurodyta, kad obligacijos yra draudžiamos indėlininkų draudimu.Bylos raÅ¡ytiniai įrodymai patvirtina, kad prieÅ¡ ginčo sutarčių sudarymÄ atsakovas atskleidė ieÅ¡kovei visÄ reikalingÄ informacijÄ , todėl nėra pagrindo konstatuoti ieÅ¡kovės suklydimo, nes ji suprato arba turėjo suprasti visas su sudaromomis sutartimis susijusias aplinkybes ir rizikÄ .Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties 3 punkto sÄ lyga, prieÅ¡ingai, nei teigia apeliantė, nėra klaidinanti ir nesudaro pagrindo konstatuoti ieÅ¡kovės valios trÅ«kumÄ , sudarant ginčo sutartis.

Aptariama nuostata yra įtraukta ne į ginčo sutartis, kuriomis ieÅ¡kovė pirko obligacijas, o į Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartis, kurias bankas privalėjo sudaryti su kiekvienu asmeniu, kuriam buvo teikiamos investicinės paslaugos. Atsakovo pareiga informuoti apie draudimo įmonę arba užsienio draudimo įmonę, kurioje apdrausti indėliai ir (konkrečiu atveju) įsipareigojimai investuotojams, yra nustatyta IÄ®IDÄ® 13 str. 1 dalyje, todėl atsakovas minėtos informacijos tiesiog negalėjo nenurodyti Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartyje.Teismo posėdyje ieÅ¡kovės atstovė palaikė ieÅ¡kinyje iÅ¡dėstytÄ pozicijÄ bei ieÅ¡kinio reikalavimus, nurodė, kad bankas ieÅ¡kovei neatskleidė informacijos, kuri turėjo įtakos sudarant obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, nors tokia pareiga jam nustatyta įstatymuose, suklaidino ieÅ¡kovę dėl obligacijoms taikomos apsaugos.

Nesutiko su trečiojo asmens praÅ¡omų priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidų dydžiu.Teismo posėdžio metu atsakovo atstovas prašė atskirÄ jį skundÄ atmesti, palaikė savo procesiniuose dokumentuose iÅ¡dėstytus argumentus. Pažymėjo, kad kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, ieÅ¡kovei obligacijų draustumas nebuvo aktualus. Å i aplinkybė, atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį, yra svarbi vertinant ieÅ¡kinio (atskirojo skundo) pagrįstumÄ .Teismo posėdžio metu trečiasis asmuo palaikė praÅ¡ymÄ atskirÄ jį skundÄ atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutartį.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvadosIš faktinių bylos aplinkybių matyti, kad ieškovė ir atsakovas sudarė 3 obligacijų pasirašymo sutartis: 1) 2011-03-08 sutartis Nr. FO20110308V990015 (obligacijų pasirašymo sutartis Nr. 1); 2) 2011-04-22 sutartis Nr. FO20110422V990016 (obligacijų pasirašymo sutartis Nr. 2); 3) 2011-07-27 sutartis Nr. FO2011072V990018 (obligacijų pasirašymo sutartis Nr. 3) (toliau kartu vadinamos obligacijų pasirašymo sutartimis).

Pagal obligacijų pasirašymo sutartį Nr. 1 ieškovė įsigijo 100 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos Banko SNORAS Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 1, LT0000410326, bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 9 997,89 Lt (t. 1, b. l. 5). Pagal obligacijų pasirašymo sutartį Nr. 2 ieškovė įsigijo 900 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos Banko SNORAS Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 2, LT0000410342, bendra suma už įsigyjamas obligacijas – 89 997,66 Lt (t. 1, b. l. 6).

Pagal obligacijų pasirašymo sutartį Nr. 3 ieškovė įsigijo 500 vnt. obligacijų iš obligacijų emisijos Banko SNORAS Fiksuotų palūkanų obligacijos Nr. 5, LT0000410425, obligacijų įsigijimo kaina – 49 999,15 Lt (t. 1, b. l. 7). Bendra sutarčių vertė – 149 994,70 Lt. Banko veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu, o nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsakovui iškelta bankroto byla (įsiteisėjo 2011 m. gruodžio 20 d.).

IeÅ¡kovė 2012-11-13 su ieÅ¡kiniu (2013-02-14 patikslintas ieÅ¡kinys) kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydama pripažinti negaliojančiomis obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis ir taikyti restitucijÄ . IeÅ¡kinio reikalavimus grindė CK 1.90 str., 1.91 str. 1 d., 6.225 str. 3 d., 6.227 str. 3 d. nuostatomis. Atsakovas ir trečiasis asmuo nesutiko su ieÅ¡kovės pozicija, prašė ieÅ¡kinį atmesti. Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartimi ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys atmestas. Taigi, nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykÄ sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria teismas netenkino ieÅ¡kovės ieÅ¡kinio, pagrįstumas ir teisėtumas.Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad nagrinėjamu atveju bylos pagal ieÅ¡kovės atskirÄ jį skundÄ teisingam iÅ¡nagrinėjimui reikÅ¡minga Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-602-684/2015, iki kurios priėmimo ir paskelbimo buvo sustabdyta nagrinėjama byla.

Kadangi ieÅ¡kovė atskirajame skunde (taip pat ir kituose savo procesiniuose dokumentuose) pripažinus obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis negaliojančiomis praÅ¡o taikyti restitucijÄ , t. y. ieÅ¡kovės sumokėtas už obligacijas lėšas grÄ Å¾inti į jos sÄ skaitÄ , kuriai (banko sÄ skaitai) taikoma indėlių ir investicijų apsauga, aktualus draudimo apsaugÄ obligacijoms nustatančių teisės normų aiÅ¡kinimas ir taikymas. Pirmiausia kasacinis teismas minėtoje nutartyje pažymėjo, kad banko iÅ¡leistos obligacijos neatitinka indėlio apibrėžties, todėl Indėlių direktyva ir joje nustatyta draudimo apsauga joms netaikytina, tačiau atkreipė dėmesį, kad Lietuvos įstatymų leidėjas pasirinko tokį modelį, kuriuo Indėlių direktyvÄ ir Investicijų direktyvÄ Ä¯gyvendino viename nacionalinės teisės akte – IÄ®IDÄ®.

Taigi kasacinis teismas, atsižvelgęs į direktyvų nuostatas ir ESTT praktikÄ , neneigia, kad obligacijoms, kaip tokioms, galima apsauga pagal Investuotojų direktyvÄ , tačiau pabrėžė, kad vertinant, ar konkrečiu atveju gali bÅ«ti taikoma Investuotojų direktyvoje nustatyta kompensavimo sistema, turi bÅ«ti tenkinamos visos joje nustatytos taikymo sÄ lygos (asmuo turi patekti tarp Investuotojų direktyvoje nurodytų subjektų, kuriems gali bÅ«ti taikoma kompensavimo sistema, turi bÅ«ti įvykęs Investuotojų direktyvoje apibrėžtas draudžiamasis įvykis).

Pasisakydamas dėl draudžiamojo įvykio pagal Investuotojų direktyvÄ , Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad investuotojų garantijų sistema taikoma tais atvejais, kai kompetentingos institucijos nustato, jog investicinė įmonė dėl tiesiogiai su jos finansine padėtimi susijusių priežasčių nepajėgi vykdyti savo įsipareigojimų investuotojams ir pastaruoju metu nematyti, kad Å¡ie įsipareigojimai bus įvykdyti vėliau; arba dėl tiesiogiai su investicinės įmonės finansine padėtimi susijusių priežasčių teismas priėmė sprendimÄ , dėl kurio stabdoma investuotojų galimybė kelti jai savo reikalavimus.

Kompensacija pagal Å¡iÄ direktyvÄ mokama tada, kai investicinė įmonė negali grÄ Å¾inti investuotojams lėšų arba negali grÄ Å¾inti investuotojams jiems priklausančių finansinių priemonių (Investuotojų direktyvos 2 straipsnio 2 dalis). Kompensacija pagal Investuotojų direktyvos nuostatas nemokama tais atvejais, kai yra galimybė investuotojams grÄ Å¾inti finansines priemones. Kasaciniam teismui nustačius, kad vertybinių popierių emitentas ir juos platinusi investicinė įmonė (bankas Snoras) sutapo, konstatuota, kad tai nesudaro pagrindo iÅ¡plėsti Investuotojų direktyvos apsaugos bei jÄ Ä¯gyvendinančio IÄ®IDÄ® tokia apimtimi, kad Å¡ie teisės aktai apsaugotų nuo vertybinius popierius iÅ¡leidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos.

Pagal Investuotojų direktyvÄ emitento bankrotas ir jo nulemtas obligacijų nuvertėjimas (nepasiteisinusi investicinė rizika) nepriskiriama prie draudimo objektų, kuriems taikoma kompensavimo sistema. Nagrinėjamu atveju obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys yra pasiraÅ¡ytos ir įsigaliojusios, jos priklauso ieÅ¡kovei (yra jos vertybinių popierių sÄ skaitoje), dėl to ginčo byloje nėra, taip pat neginčijama ir aplinkybė, kad atsakovas veikė ir kaip emitentas, ir kaip investicinė įmonė, o ieÅ¡kovės nuostoliai (žala) kildinami dėl emitento bankroto.

Atsižvelgiant į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo iÅ¡aiÅ¡kinimÄ dėl obligacijoms taikomos apsaugos pagal Indėlių direktyvÄ ir Investuotojų direktyvÄ , nacionaliniu lygmeniu įgyvendintas IÄ®IDÄ®, darytina iÅ¡vada, kad Å¡iuo atveju svarbus atsakovo, kaip emitento, o ne atsakovo, kaip investicinės bendrovės, bankrotas, t. y. bankas, kaip emitentas, o ne bankas, kaip investicinė bendrovė, dėl bankroto negali (negalės) vykdyti įsipareigojimų, prisiimtų pagal obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis – iÅ¡pirkti obligacijų (Obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių 1.12 p., 1.18 p.).

Kaip jau minėta, Investuotojų direktyvoje įtvirtinta apsauga (kompensacinė sistema) taikoma investicinei įmonei, bet netaikoma (neapsaugo) nuo vertybinius popierius (šiuo atveju – obligacijas) išleidusio asmens (emitento) nemokumo rizikos. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju ieškovės įsigytoms obligacijoms pagal obligacijų pasirašymo sutartis, netaikytinas ir Investuotojų direktyvoje, perkeltoje į IĮIDĮ, nustatytas draudimas (apsauga). Apeliacinės instancijos teismas taip pat nesutinka su atskirojo skundo argumentais, kuriais remiantis prašoma obligacijų pasirašymo sutartis pripažinti negaliojančiomis.

Pažymėtina, kad, sprendžiant dėl atsakovo tinkamo pareigų atlikimo apgaulės ir (ar) suklydimo įtakoje, pirmiausia vertintinas atsakovo, kaip investicinės įmonės, elgesys. Ieškovė procesiniuose dokumentuose, taip pat teismo posėdžiuose, laikėsi pozicijos, kad ji buvo suklaidinta dėl obligacijų draudžiamumo pagal IĮIDĮ. Nurodė, kad jai nebuvo atskleista aplinkybė, jog obligacijos nėra draudžiamos, rizika, susijusi su obligacijų, kaip vertybinių popierių, įsigijimu neatskleista obligacijų pasirašymo sutartyse, jose vartojama tik abstrakti standartinė formuluotė, kad investuotojas patvirtina, jog „buvo supažindintas su visomis rizikomis, kylančiomis investuojant ir supranta jų pasekmes“.

Be to, 2011-03-08 Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiosios dalies 3 punkte nurodyta, kad „siekiant užtikrinti Kliento piniginių lėšų ir vertybinių popierių grÄ Å¾inimÄ , banko įsipareigojimai Klientui yra apdrausti Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka ir sÄ lygomis VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad minėta nuoroda, jog banko įsipareigojimai klientui yra apdrausti įstatymo nustatyta tvarka ir sÄ lygomis, nereiÅ¡kia, kad visi banko įsipareigojimai yra apdrausti.

Be to, ieÅ¡kovė neneigia, kad buvo susipažinusi su obligacijų emisijos prospektu ir galutinėmis sÄ lygomis. Nors teismas konstatavo, kad atsakovas neįrodė, jog žodžiu aiÅ¡kiai ir suprantamai paaiÅ¡kino ieÅ¡kovei, kad obligacijos nėra draudžiamos pagal IÄ®IDÄ®, tačiau įstatymo nuostatos nepaaiÅ¡kinimas nėra pakankamas pagrindas nuginčyti Å¡alių sudarytÄ obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada iÅ¡ esmės atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotÄ pozicijÄ .

Kasacinis teismas minėtoje civilinėje byloje nagrinėjo iÅ¡ esmės tapačias aplinkybes, susijusias su atsakovo veiksmų tinkamumu, teisingos ir iÅ¡samios informacijos pateikimu potencialiems neprofesionaliems investuotojams ir padarė iÅ¡vadÄ , kad atsakovas pareigos aiÅ¡kiai ir suprantamai atskleisti ieÅ¡kovui visus galimus pasirinkto investicinio sprendimo padarinius neatliko, tačiau pažymėjo, kad ne kiekvienas finansų tarpininko neteisėtas elgesys netinkamai informuojant investuotojÄ yra toks esmingas, kad leistų sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo.

Pažymėjo, kad obligacija, kaip vertybinis popierius, yra vidutiniam vartotojui gana pažįstamas finansinis produktas, kuris nelaikytinas nauju ar neįprastu, todėl suprantama, kad jis, kaip finansinė priemonė, nėra tapatus indėliui ir pasižymi didesniu rizikingumo laipsniu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tokie kasacinio teismo teiginiai suponuoja iÅ¡vadÄ , kad kiekvienu konkrečiu atveju sprendžiant dėl asmens suklydimo, kaip sandorio negaliojimo pagrindo (CK 1.90 str.), reikalinga įvertinti Å¡ias faktines aplinkybes:

1) ar atsakovas ieÅ¡kovui (neprofesionaliam investuotojui) suteikė visÄ , iÅ¡samiÄ , aiÅ¡kiÄ informacijÄ apie obligacijas (ypač – apie jų draustumÄ pagal IÄ®IDÄ®);

2) net ir nustačius, kad atsakovas (bankas) nevisiÅ¡kai aiÅ¡kiai ir suprantamai atskleidė ieÅ¡kovui visus galimus obligacijų padarinius, vertinti asmenį remiantis vidutinio vartotojo etalonu ir spręsti, ar asmeniui, įsigyjančiam obligacijas, jų draustumas buvo esminė aplinkybė, lemianti apsisprendimÄ sudaryti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartį ar ne. Taip pat darytina iÅ¡vada, kad atskirojo skundo argumentas, jog byloje neginčytinai nustatyta, kad atsakovas neatskleidė ieÅ¡kovei apie obligacijų nedraudžiamumÄ pagal IÄ®IDÄ®, todėl akivaizdu, kad atsakovas nuslėpė nuo ieÅ¡kovės esminę informacijÄ apie sudaromas sutartis, iÅ¡ esmės nėra teisiÅ¡kai reikÅ¡mingos tuo aspektu, kad net ir konstatavus banko nevisiÅ¡kai tinkamÄ informavimo pareigos atlikimÄ , tai nebÅ«tinai lemia, jog obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys buvo sudarytos dėl suklydimo (CK 1.90 str.).

Å iuo pagrindu atmestinas ir apeliantės teismo posėdyje iÅ¡sakytas argumentas dėl obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių metu galiojusios IÄ®IDÄ® redakcijos 13 str. nuostatų, susijusių su informavimu apie draudimÄ . Pagal formuojamÄ teismų praktikÄ dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, kad suklydimas buvo esminis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; 2014 m. rugsėjo 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-391/2014).

Jei iÅ¡ faktinių aplinkybių matyti, kad, net ir žinodamas konkrečiÄ informacijÄ , ieÅ¡kovas sandorį bÅ«tų vis tiek sudaręs, ieÅ¡kinys dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu remiantis suklydimu negali bÅ«ti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-68/2014).Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nustatė tokias bylos iÅ¡nagrinėjimui reikÅ¡mingas aplinkybes, kurių pagrindu ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys buvo atmestas:

1) ieÅ¡kovė atsisakė pateikti atsakovui informacijÄ apie save, tokios informacijos nepateikimo pasekmės jai buvo iÅ¡aiÅ¡kintos (b. l. 45);

2) ieÅ¡kovė neneigė, kad buvo susipažinusi su obligacijų emisijos prospektu ir galutinėmis sÄ lygomis, ieÅ¡kovė skaitė tiek ginčijamas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, tiek Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutartį ir jos priedus;

3) Neprofesionalaus kliento aptarnavimo sutarties specialiojoje dalyje „Kliento patvirtinimai ir pasirinkimai“ ieÅ¡kovė savo paraÅ¡u patvirtino, kad gavo finansinių priemonių pobÅ«džio ir joms bÅ«dingos rizikos apraÅ¡ymÄ ir kitus Å¡ioje dalyje nurodytus dokumentus, įskaitant ir veiksmų, kurių bankas ėmėsi siekdamas užtikrinti klientui priklausančių finansinių priemonių ir lėšų saugumÄ , apraÅ¡ymo santraukÄ ;

4) ieÅ¡kovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jos apsisprendimÄ sudaryti ginčo sutartis lėmė manymas, jog obligacijos yra draudimo objektas;

5) ieÅ¡kovė sudarė 3 obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis; 6) 2011-11-15 visuomenės informavimo priemonėse pasirodžius informacijai apie „lietuviÅ¡ko“ banko galimÄ veiklos apribojimÄ , atsakovui pateikė tik reikalavimÄ nutraukti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis, bet neprašė nutraukti terminuotojo indėlio sutarčių;

7) ieÅ¡kovės sÅ«nus ginčijamų sutarčių sudarymo metu buvo atsakovo skyriaus, kuriame ieÅ¡kovė sudarė ginčo sutartis, vadovu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Å¡ios nustatytos aplinkybės yra pakankamas pagrindas pripažinti, kad nepaisant atsakovo informavimo pareigos atlikimo tinkamumo, ieÅ¡kovė esmine aplinkybe nelaikė obligacijų draudžiamumo pagal IÄ®IDÄ®. IeÅ¡kovės argumentus, kad jos turimas aukÅ¡tasis iÅ¡silavinimas nėra finansų srities ar teisinis (o filologinis), todėl, bankui aiÅ¡kiai ir suprantamai nenurodžius, kad obligacijos nėra draudžiamos pagal IÄ®IDÄ®, ji negalėjo suprasti obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių rizikos, paneigia tiek kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimas dėl obligacijos, kaip nuo seno žinomo ir įprasto vertybinio popieriaus, samprata, tiek konkrečios Å¡ios bylos faktinės aplinkybės. IeÅ¡kovė, nors ir neturėdama specialaus iÅ¡silavinimo, atitinka vidutinio vartotojo kategorijÄ , yra mokslus baigusi, dirbanti ir Lietuvos aktualijomis besidominti (tai patvirtina į bylÄ pateikti straipsniai, susiję su atsakovu) moteris.

Nors ieÅ¡kovės procesiniuose dokumentuose ir vykusiuose teismo posėdžiuose buvo įrodinėjama, kad tuo atveju, jei ieÅ¡kovė bÅ«tų žinojusi apie obligacijų nedraudžiamumÄ , ji niekada nebÅ«tų sudariusi obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių, tai paneigia byloje esantys duomenys. Visų pirma teismas pažymi, kad obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių sudarymo aplinkybės yra vertintinos retrospektyviai, todėl Å¡iuo metu, egzistuojant faktinei situacijai – atsakovo bankrotui – nė vienas iÅ¡ obligacijas įsigijusių asmenų (tarp jų ir ieÅ¡kovė), patekusių į tokiÄ situacijÄ , tikėtinai nesudarytų analogiÅ¡kų sutarčių.

Tačiau siekiant teisingo ginčo iÅ¡sprendimo reikalinga vertinti tas aplinkybes, kurios susiklostė obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių sudarymo metu. Akivaizdu, kad obligacijų įsigijimas (investavimas į emitento leidžiamas obligacijas) lėmė didesnę investicinę grÄ Å¾Ä nei indėliai. Tai, kad ieÅ¡kovė 2011-11-15 sužinojusi apie pirmus galimus atsakovo nemokumo požymius kreipėsi į bankÄ praÅ¡ydama nutraukti tik obligacijų, bet ne indėlių sutartis, patvirtina pirmosios instancijos teismo padarytÄ iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovė suvokė visus rizikos veiksnius ir kad atsakovo nemokumo atveju negaus indėlio ir investicijų draudimo iÅ¡mokos už įsigytas obligacijas.

IeÅ¡kovės skirtumų tarp obligacijos, kaip vertybinio popieriaus, ir indėlio skirtumų (konkrečiai – draustumo) žinojimÄ patvirtina ir aplinkybės, jog ieÅ¡kovė panaÅ¡iu metu sudarinėjo ir obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis ir indėlių sutartis (atsakovas atsiliepime į ieÅ¡kinį nurodė, kad ieÅ¡kovė Å¡alia obligacijų sutarčių buvo sudariusi dar dvi terminuotųjų indėlių sutartis: 2010-12-15 Nr. DE20101215V990507 ir 2011-03-31 DE20110331V990393, pastaroji sudaryta po 2011-03-08 Obligacijų sutarties sudarymo; tai patvirtina byloje esanti medžiaga (t. 1, b. l. 37–37), o ginčijamas obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartis sudarė ne vienu metu (2011-03-08, 2011-04-22, 2011-07-27).

Be to, iÅ¡ teismo posėdžio, vykusio 2013 m. spalio 29 d., protokolo matyti, kad ieÅ¡kovė ne pirmÄ kartÄ susidÅ«rė su obligacijomis. IeÅ¡kovė teismo posėdžio metu nurodė, kad su obligacijomis yra susidÅ«rusi vienÄ kartÄ , Lietuvos taupomojo banko laikais, tai buvo skolos lakÅ¡tai (t. 2, b. l. 30). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta iÅ¡vada, kad bylos aplinkybės verčia abejoti ieÅ¡kovės teiginiais, kad ji nesuvokė visų rizikos veiksnių ir kad buvo suklaidinta dėl atsakovo finansinės padėties.

Kitaip tariant, ieÅ¡kovė neįrodė, kad obligacijų draudžiamumas jai buvo esminė sÄ lyga, apsisprendžiant dėl ginčijamų obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių sudarymo.Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis dėl apgaulės (CK 1.91 str.), konstatavo, kad byloje esantys duomenys nesudaro pagrindo daryti iÅ¡vadÄ kad ieÅ¡kovė buvo atsakovo apgauta. Minėta, kad banko veikla apribota Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 16 d. nutarimu Nr. 03-186, nemokiu jis pripažintas Lietuvos banko valdybos 2011 m. lapkričio 24 d. nutarimu, bankroto byla iÅ¡kelta Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 7 d. nutartimi, įsiteisėjusia 2011 m. gruodžio 20 d., kai obligacijų pasiraÅ¡ymo sutartys buvo sudarytos laikotarpiu nuo 2011-03-08 iki 2011-07-27, pati ieÅ¡kovė į bankÄ dėl obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių nutraukimo kreipėsi 2011-11-15.

Byloje nesant duomenų, o ieÅ¡kovei neįrodžius, kad ginčijamų obligacijų pasiraÅ¡ymo sutarčių sudarymo metu bankas buvo faktiÅ¡kai nemokus, negalima konstatuoti banko apgaulės ir Å¡ias sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.91 str. pagrindu. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų2016 m. sausio 19 d. vykusio teismo posėdžio metu trečiojo asmens atstovas advokatas S. U. pateikė praÅ¡ymÄ dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų atlyginimo, kuriame prašė ieÅ¡kovės L. L. atskirÄ jį skundÄ atmesti, skundžiamÄ Vilniaus apygardos teismo nutartį palikti nepakeistÄ , iÅ¡ ieÅ¡kovės trečiajam asmeniui priteisti bylinėjimosi iÅ¡laidas – 1 038,19 Eur; pridėjo bylinėjimosi iÅ¡laidų dydį ir faktÄ patvirtinančius įrodymus:

1) PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ TGSLT Nr. 04716;

2) PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ TGSLT Nr. 05247;

3) PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ TGSLT Nr. 1600134;

4) mokėjimus už suteiktas teisines paslaugas. Nurodė, kad už atsiliepimÄ Ä¯ atskirÄ jį skundÄ dėl Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutarties, trečiasis asmuo patyrė 1 270,50 Lt (367,96 Eur) iÅ¡laidų, už pasirengimÄ bylai ir atstovavimÄ 2013 m. rugpjūčio 29 d. vykusiame teismo posėdyje 1 361,25 Lt (396,25 Eur), už pasirengimÄ ir atstovavimÄ 2016 m. sausio 19 d. teismo posėdyje – 275,98 Eur.Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalį Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies iÅ¡laidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylÄ , pagalbÄ , taip pat už pagalbÄ rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas.

Å ios nuostatos taikomos priteisiant iÅ¡laidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbÄ pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teismuose (CPK 98 str. 3 d.). CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad Å¡alies iÅ¡laidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumÄ ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sÄ naudas, yra priteisiamos ne didesnes, nei nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministras 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtino Rekomendacijas dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamÄ pagalbÄ maksimalaus dydžio, į kurias turi atsižvelgti teismai, priteisdami Å¡alims jų turėtas atstovavimo iÅ¡laidas. Vadovaujantis procesinio dokumento ir ar veiksmo atlikimo metu galiojusia aktualia Rekomendacijų redakcija, teismas, įvertinęs atsiliepimo į atskirÄ jį skundÄ turinį, taip pat atsižvelgęs į posėdžių trukmę, daro iÅ¡vadÄ , kad bÅ«tinos ir pagrįstos VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ iÅ¡laidos advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme sumokėti sudaro 370 Eur.Atsižvelgiant į tai, kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iÅ¡ esmės tinkamai taikė ir aiÅ¡kino ginčui aktualias teisės normas, taip pat tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, reikÅ¡mingas teisingam Å¡ios bylos iÅ¡nagrinėjimui, todėl naikinti pirmosios instancijos teismo nutartį atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 336–339 straipsniais, n u t a r i a:Vilniaus apygardos teismo 2013 m. birželio 20 d. nutartį palikti nepakeistÄ .                  Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės L. L. (a. k. (duomenys neskelbtini) trečiajam asmeniui VÄ® „Indėlių ir investicijų draudimas“ (j. a. k. 110069451) 370 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai                                                             Virginija Čekanauskaitė                                                                 Danguolė Martinavičienė                                                                 Alvydas Poškus