2018-11-21 Nr. AB-21124-3-61-3-00882-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-971-756/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00882-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. V. skundą atsakovui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. V. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas: pripažinti neteisėtu ir panaikinti Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Departamentas) Imuniteto valdybos pareigūnų 2016 m. vasario 2 d. sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta paskirti tarnybinius patikrinimus dėl tuometinio Alytaus miesto ir rajono policijos komisariato (toliau – ir Alytaus PK) Kvotos skyriaus komisaro-inspektoriaus Č. M. ir inspektoriaus D. J. veiksmų, susijusių su sumarinės kvotos atlikimu 1998 m. gegužės 20 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-379/98(52-1-356-98); įpareigoti Departamento administraciją paskirti tarnybinius patikrinimus dėl Č. M. ir D. J. veiksmų, susijusių su sumarinės kvotos atlikimu 1998 m. gegužės 20 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-379/98(52-1-356-98).

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2016 m. vasario 2 d., nuvykęs į Departamentą jis žodžiu pranešė apie padarytus ir tebedaromus sunkius valstybinius ir korupcinius nusikaltimus, kurie daromi nuo 1997 metų. Buvo pakviesti du Departamento Imuniteto valdybos pareigūnai, kuriems pareiškėjas paaiškino, kad pagal Kauno apygardos teismo 1998 m. gruodžio 1 d. nutartį Nr. 1A-532/1998, kurioje buvo konstatuota, jog Č. M. ir D. J. piktnaudžiavo tarnybine padėtimi ir viršijo jiems suteiktus įgaliojimus, todėl turėjo būti paskirti tarnybiniai patikrinimai dėl šių pareigūnų veiksmų. Departamente pareiškėjui buvo žodžiu atsakyta, kad tarnybiniai patikrinimai paskirti nebus. Departamento Imuniteto valdybos 2016 m. vasario 2 d. sprendimas atsisakyti paskirti tarnybinius patikrinimus yra antikonstitucinis, neteisėtas. Pareiškėjo manymu, Alytaus PK Kvotos skyriaus pareigūnams už piktnaudžiavimus, turto prievartavimą ir tarnybinius klastojimus turėjo būti iškelta baudžiamoji byla. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, jog buvo apklausiamas kaltinamuoju, nors kaltinamuoju nebuvo patrauktas, jį apklausiant buvo klastojami apklausos protokolai. Pareiškėjo apklausos metu D. J., grasindamas tarnybiniu ginklu, privertė kvotėją suklastoti pareiškėjo apklausos protokolus. Pareiškėjas nurodė aplinkybes apie kitų pareigūnų, valstybės tarnautojų ir asmenų veiksmus, vykusius teisminius procesus. Pareiškėjas teigė, kad jis jau keletą metų yra diskriminuojamas ir persekiojamas, neteisėti veiksmai vykdomi ir jo žmonos bei sūnaus atžvilgiu.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas, norėdamas žodžiu pranešti apie policijos pareigūnų netinkamus veiksmus, 2016 m. vasario 2 d. buvo atvykęs į Departamentą. Departamento patalpose su pareiškėju bendravo Departamento Imuniteto valdybos pareigūnai G. K. ir T. A.. Pareiškėjui buvo pasiūlyta surašyti savo įtarimus dėl galbūt neteisėtų pareigūnų veiksmų ir pateikti į raštinę. Pareiškėjas, pasakęs, kad skundą atsiųs, iš Departamento išėjo, tačiau skundo nepateikė. Taigi Departamente joks A. V. rašytinis skundas dėl galbūt neteisėtų policijos pareigūnų veiksmų nebuvo gautas, Departamentas ar jo pareigūnai sprendimų dėl atsisakymo paskirti tarnybinius patikrinimus pagal pareiškėjo skundus nepriėmė. Tarnybinio patikrinimo atlikimo rezultatas siejamas su institucijos darbo gerinimu, o ne su konkretaus asmens reikalavimu ar pageidavimu, todėl tarnybinio patikrinimo atlikimas ar neatlikimas pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų nepažeidžia ir reikalavimo teisės dėl jo atlikimo pareiškėjas neturi.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimu pareiškėjo A. V. skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl Departamento veiksmų, atsisakant tenkinti 2016 m. vasario 2 d. pareiškėjo žodžiu pateiktą skundą, t. y. nepaskiriant tarnybinių patikrinimų dėl Alytaus PK Kvotos skyriaus komisaro-inspektoriaus Č. M. ir inspektoriaus D. J. veiksmų.

7. Teismas nustatė, kad Departamente surašyti 2016 m. kovo 10 d. tarnybinis pranešimas Nr. 5-PR2-565 ir 2016 m. kovo 17 d. tarnybinis pranešimas Nr. 5-PR2-632, kuriuose nurodyta, jog Departamento Imuniteto valdybos Korupcijos tyrimų skyriaus vyriausieji tyrėjai G. K. ir T. A. 2016 m. vasario 2 d. nuvyko į Departamento priimamąjį, kur jų laukė A. V.; pastarasis paaiškino, kad Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Alytaus AVPK) pareigūnas E. G. galimai neteisėtai teisėjos nurodymu renka informaciją apie pareiškėją; pareiškėjas buvo išklausytas, jam pasiūlyta įtarimus dėl galimai neteisėtų pareigūnų veiksmų surašyti ir pateikti į raštinę; pareiškėjas rašytinio pareiškimo nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2016 m. kovo 16 d. nepateikė.

8. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo turinį, sprendė, kad pareiškėjas iš esmės yra nepatenkintas Departamento veiksmais, netenkinant 2016 m. vasario 2 d. Departamente pareiškėjo žodžiu išreikšto reikalavimo atlikti tarnybinį patikrinimą dėl Č. M. ir D. J. piktnaudžiavimo tarnybine padėtimi. Byloje nėra ginčo dėl aplinkybės, kad A. V. 2016 m. vasario 2 d. buvo atvykęs į Departamentą ir reiškė nusiskundimus policijos pareigūnų veiksmais. Pareiškėjas teigia, kad 2016 m. vasario 2 d., atvykęs į Departamentą, jis žodžiu skundėsi Alytaus PK pareigūnų Č. M. ir D. J. veiksmais bei prašė atlikti jų veiklos tarnybinius patikrinimus, tačiau Departamento pareigūnai atsisakė tai padaryti, o Departamentas teigia, jog pareiškėjas, atvykęs į Departamentą žodžiu skundėsi Alytaus AVPK pareigūno E. G. veiksmais, pareiškėjui buvo pasiūlyta dėl to pateikti rašytinį skundą, tačiau pareiškėjas to nepadarė, todėl joks Departamento sprendimas dėl to nebuvo priimtas. Teismas sprendė, kad pirmiausia būtina nustatyti, ar pareiškėjas 2016 m. vasario 2 d. Departamentui pateikė skundą, ar šis skundas buvo nagrinėjamas ir, ar buvo priimtas sprendimas minėto pareiškėjo skundo netenkinti.

9. Teismas nurodė, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymas ir Lietuvos policijos generalinio komisaro 2008 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. 5-V-218 patvirtintos Asmenų aptarnavimo Policijos departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos taisyklės (toliau – ir Taisyklės). Pagal Viešojo administravimo įstatymą skundu yra laikomas asmens rašytinis kreipimasis į viešojo administravimo subjektą, kuriame nurodoma, kad yra pažeistos jo teisės ar teisėti interesai, ir prašoma juos apginti (2 str. 15 d.); vienu iš pagrindų pradėti administracinę procedūrą yra laikomas asmens skundas (21 str. 1 d. 1 p.); administracinė procedūra pradedama per 3 darbo dienas nuo skundo gavimo dienos (22 str. 1 d.); skundai, kuriuose nenurodytas asmens vardas, pavardė ar pavadinimas, adresas arba asmens nepasirašyti, viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjami (23 str. 3 d.); administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu (34 str. 1 d.).

10. Teismas nurodė, kad iš esmės analogiškos nuostatos įtvirtintos Taisyklių 2.4, 4, 6 ir 7 punktuose. Taisyklių 11 punkte papildomai nustatyta, kad atvykę į Departamentą (Saltoniškių g. 19, LT-08105 Vilnius) asmenys prašymus ir skundus gali pateikti tiek raštu, tiek žodžiu Bendrojo skyriaus priimamajame; žodiniai prašymai priimami tik tais atvejais, kai juos galima išnagrinėti ir spręsti tuoj pat, nepažeidžiant asmens ir Departamento interesų; asmeniui, atvykusiam susitikti su Departamento vadovybe ar Departamento padalinio vadovais, Bendrojo skyriaus priimamojo darbuotojas užpildo asmens priėmimo kortelę, užrašo asmens atvykimo laiką ir įteikia asmenį priimančiam darbuotojui, šis, išklausęs asmenį, kitoje kortelės pusėje trumpai užrašo problemos esmę, priimtą sprendimą ir kortelę grąžina į Bendrojo skyriaus priimamąjį; Bendrojo skyriaus priimamojo darbuotojas asmens priėmimo kortelėje pažymi asmens išvykimo laiką; prireikus asmenį priėmęs darbuotojas tiesioginiam vadovui surašo tarnybinį pranešimą, kuriame išdėsto problemos esmę; toliau asmens pateikta informacija įforminama ir nagrinėjama vadovaujantis šiose Taisyklėse nustatyta tvarka. Taisyklių 14 punkte nustatyta, kad asmenys, dėl pagrįstų priežasčių nepatenkinti jų gyvenamosios vietos apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmais ar prašymų, skundų nagrinėjimo rezultatais, pageidaujantys problemą išdėstyti žodžiu Departamento vadovybei, iš anksto kreipiasi į Bendrojo skyriaus priimamojo viršininką; Bendrojo skyriaus priimamojo viršininkas šiems asmenims rekomenduoja prieš 10 kalendorinių dienų Departamentui pateikti turimą apskrities vyriausiojo policijos komisariato ar kitą medžiagą apie problemos nagrinėjimo rezultatus; per 7 dienas Departamento struktūrinio padalinio vadovas, kompetentingas nagrinėti asmens pateiktą skundą, ar jo įgaliotas asmuo privalo surinkti su prašymu ar skundu susijusią informaciją, išsiaiškinti problemos esmę ir apie tai žodžiu informuoti asmenį; jei asmuo vis tiek nori patekti į priėmimą, procedūros vykdomos nustatyta tvarka. Taisyklių 38 punkte nustatyta, kad sprendimai dėl išnagrinėtų skundų, kiti administraciniai veiksmai įforminami atsižvelgiant į administracinio veiksmo turinį.

11. Teismas, įvertinęs minėtą teisinį reguliavimą, konstatavo, kad dėl galbūt pažeistų savo teisių ir (ar) teisėtų interesų gynybos asmenys į Departamentą paprastai turėtų kreiptis rašytiniais skundais, kurie turi atitikti Viešojo administravimo įstatyme bei Taisyklėse įtvirtintus formos reikalavimus, t. y. juose turi būti nurodytas asmens vardas, pavardė ar juridinio asmens pavadinimas, adresas, skundai turi būti pasirašyti jį teikiančio asmens ir t. t. Atitinkamai, dėl tokių raštu pateiktų skundų Departamente pradedama administracinė procedūra, kuri yra užbaigiama administracinio sprendimo priėmimu, kuriuo skundas yra tenkinamas arba netenkinamas, o toks sprendimas gali būti skundžiamas Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka.

12. Teismas pažymėjo, kad išimtiniais atvejais teisės aktai numato galimybę asmeniui į Departamentą kreiptis ir žodiniu skundu, tačiau ši išimtis yra siejama su skundo pobūdžiu (sudėtingumu) ir galimybe tokį asmens kreipimąsi išspręsti nedelsiant, o nesant galimybės tokį skundą išnagrinėti tuoj pat, žodiniai asmenų skundai nepriimami (Taisyklių 11 p.). Tais atvejais, kai asmenys skundžiasi apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnų veiksmais (t. y., kai jų skundo Departamente negalima išnagrinėti nedelsiant), tačiau jie vis tiek pageidauja problemą Departamento vadovybei išdėstyti žodžiu, jie turi iš anksto kreiptis į Departamento Bendrąjį skyrių ir prieš 10 kalendorinių dienų pateikti visą turimą apskrities vyriausiojo policijos komisariato ar kitą medžiagą apie problemos nagrinėjimo rezultatus. Teismas sprendė, kad įstatymų leidėjas pažeistų asmens teisių gynybą iš esmės sieja su rašytinių skundų nagrinėjimu ir (ar) skunduose nurodytas aplinkybes patvirtinančių rašytinių dokumentų vertinimu. Reikalavimas pateikti rašytinį skundą bei jame nurodytas aplinkybes pagrindžiančią medžiagą yra siejamas su tinkama paties asmens teisių ir teisėtų interesų apsauga bei Viešojo administravimo įstatyme įtvirtinto objektyvumo principo įgyvendinimu, t. y. su tuo, kad būtų objektyviai įvertintas pateikiamo skundo turinys ir kompleksiškumas bei atsakyta į visus pareiškėjo nusiskundimus ir keliamus reikalavimus.

13. Teismas konstatavo, kad 2016 m. vasario 2 d. atvykęs į Departamentą pareiškėjas žodžiu išdėstė nusiskundimus policijos pareigūnų veiksmais ir toks jo skundas pagal savo pobūdį negalėjo būti išspręstas nedelsiant, todėl A. V. skundas, kaip žodinis, Departamente negalėjo būti priimtas ir nagrinėjamas (Taisyklių 11 p.). Pareiškėjui pageidaujant, kad jo keliama problema būtų žodžiu išdėstyta Departamento vadovybei, jis dėl to turėjo iš anksto kreiptis į Departamento Bendrąjį skyrių ir pateikti turimą su tuo susijusią medžiagą, tačiau šių veiksmų pareiškėjas neatliko – Departamento Dokumentų valdymo skyriaus 2016 m. kovo 17 d. tarnybiniame pranešime Nr. 5-PR2-632 nurodyta, kad laikotarpiu nuo 2016 m. vasario 2 d. iki 2016 m. kovo 16 d. raštinėje nebuvo gauta jokių pareiškėjo raštu pateiktų dokumentų. Departamento Imuniteto valdybos Korupcijos tyrimų skyriaus vyriausiasis tyrėjas G. K. 2016 m. kovo 10 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad pareiškėjui buvo išaiškinta teisė pateikti rašytinį skundą, tačiau pareiškėjas šia teise nepasinaudojo. Teismas nurodė, kad pareiškėjas šių aplinkybių neginčija, jas iš esmės patvirtino teismo posėdžio metu, todėl nėra pagrindo jomis abejoti.

14. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad 2016 m. vasario 2 d. pareiškėjas Departamente skundėsi ir Alytaus PK pareigūnų Č. M. bei D. J. piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir (ar) prašė atlikti jų tarnybinius patikrinimus. Teismas nurodė, kad A. V. 2016 m. vasario 2 d. (ar vėliau) nepateikus rašytinio skundo, kaip yra nustatyta Viešojo administravimo įstatyme ir Taisyklėse, teismas neturi galimybės patikrinti šias aplinkybes, o nusiskundimai pareigūnų veiksmais nėra priskirtini tai skundų kategorijai, kuri gali būti pateikiama žodžiu. Iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2003 m. rugpjūčio 27 d. įsakymu Nr. 1V-308 patvirtinto Tarnybinių patikrinimų atlikimo, tarnybinių nuobaudų pareigūnams skyrimo ir panaikinimo, sprendimų dėl pareigūnų, atleistų iš vidaus tarnybos, pripažinimo padariusiais tarnybinį nusižengimą ir dėl tarnybinių nuobaudų, kurios turėtų būti jiems skirtos, priėmimo tvarkos aprašo nuostatų matyti, kad policijos pareigūnų tarnybiniams patikrinimams atlikti yra nustatyta speciali procedūra, kurioje dalyvauja atitinkami subjektai ir kuri turi būti vykdoma nustatytais terminais, taigi prašymas atlikti policijos pareigūnų tarnybinius patikrinimus Departamente negalėtų būti išsprendžiamas tuoj pat, todėl negali būti pateikiamas žodžiu.

15. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, reikšdamas nusiskundimus dėl policijos pareigūnų veiksmų, Departamentui turėjo pateikti rašytinį skundą arba iš anksto kreiptis į Departamento Bendrąjį skyrių ir prieš 10 kalendorinių dienų pateikti visą turimą policijos komisariato ar kitą medžiagą apie problemos nagrinėjimo rezultatus. Pareiškėjui šių veiksmų neatlikus, jo skundas Departamente nebuvo priimtas, o nenagrinėjus pareiškėjo žodžiu pateikto skundo iš esmės, dėl jo nebuvo priimtas ir administracinės procedūros sprendimas, kuriuo toks skundas būtų tenkintas arba netenkintas. Todėl teismas pareiškėjo skunde išdėstytus argumentus, kad Departamentas 2016 m. vasario 2 d. priėmė sprendimą netenkinti jo žodžiu pateikto skundo, atmetė kaip nepagrįstus. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo Departamento 2016 m. vasario 2 d. atliktus veiksmus laikyti neteisėtais ar nepagrįstais bei įpareigoti atsakovą atlikti patikrinimus dėl Č. M. ir D. J. veiksmų, susijusių su sumarinės kvotos atlikimu 1998 m. gegužės 20 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-379/98(52-1-356-98), kaip to teismo prašo pareiškėjas. Teismas pareiškėjui išaiškino teisę skundą ir (ar) pasiūlymus dėl policijos pareigūnų veiksmų ir tarnybinio patikrinimo Departamentui teikti raštu teisės aktų nustatyta tvarka.

III. 16. Pareiškėjas A. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pripažinti 2016 m. vasario 2 d. Departamento Imuniteto valdybos pareigūnų sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta paskirti tarnybinius patikrinimus dėl tuometinio Alytaus PK Kvotos skyriaus komisaro-inspektoriaus Č. M. ir šio skyriaus inspektoriaus D. J. veiksmų, susijusių su sumarinės kvotos atlikimu 1998 m. gegužės 20 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-379/98 (52-1-356-98) neteisėtu ir jį panaikinti bei įpareigoti atsakovą paskirti tarnybinius patikrinimus dėl tuometinio Alytaus PK Kvotos skyriaus komisaro-inspektoriaus Č. M. ir šio skyriaus inspektoriaus D. J. veiksmų, susijusių su sumarinės kvotos atlikimu 1998 m. gegužės 20 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-379/98(52-1-356-98), arba panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

17. Pareiškėjas prašo priimti jo pateiktus papildomus įrodymus, t. y. laikraščių: 2012 m. sausio 3 d. „Alytaus naujienos“ bei 2016 m. rugpjūčio 20 d. „Lietuvos rytas“ publikacijų nuorašus (kopijas), kurių pareiškėjas nekomentuoja, nes jų pateikimo būtinybė iškilo tik po to, kai jau buvo priimtas skundžiamas sprendimas.

18. Pareiškėjas prašo apeliacinės instancijos teismą įtraukti į administracinės bylos nagrinėjimą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūrą ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, nes pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pašalino šiuos asmenis iš bylos, nors pareiškėjas juos skunde buvo įtraukęs. Pareiškėjas taip pat prašo nagrinėti administracinę bylą žodinio proceso tvarka.

19. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra antikonstitucinis, absoliučiai neteisėtas, neteisingas, nepagrįstas ir neatitinka faktinių bylos aplinkybių, nes jame nurodytų teismo išvadų nepatvirtina atitinkami įrodymai, nebuvo išsamiai išaiškintos visos turinčios reikšmę aplinkybės ir dėl to buvo neteisingai išspręsta byla. Sprendimas naikintinas dėl neteisingo teisės normų aiškinimo, jis yra nemotyvuotas. Pareiškėjo nuomone, bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties teismas, nes teisėjų kolegija tokį sprendimą priėmė dėl jai daryto kokio nors poveikio, todėl visa teisėjų kolegija turėjo nusišalinti.

20. Pareiškėjas teigia, kad Viešojo administravimo įstatymas nedraudžia asmenims kreiptis į viešojo administravimo įstaigas žodžiu. Pareiškėjo nuomone, teismo sprendime nurodyti motyvai dėl rašytinės skundo formos reikalavimo prieštarauja Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymui.

21. Pareiškėjas nurodo aplinkybes apie galbūt korumpuotus policijos pareigūnus, pakartoja argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui apie 1998 m. gegužės 20 d. sumarinę kvotą baudžiamojoje byloje Nr. 1-379/98(52-1-356-98) ir pareigūnų veiksmus. Pareiškėjo nuomone, atsižvelgus į Departamento Imuniteto tarnybos paskirtį, tai, kad Imuniteto tarnyba yra operatyvinės veiklos subjektas, todėl privalo ex officio (savo iniciatyva) rinkti informaciją apie visų lygių policijos pareigūnus dėl jų pažeidimų, skirti tarnybinius patikrinimus bei priimti atitinkamus sprendimus, jokio rašytinės formos skundo nereikėjo, nes 1998 m. gruodžio 1 d. Kauno apygardos teismo nutartis Nr. 1A-532/1998 sudaro teisinį pagrindą paskirti tarnybinius patikrinimus ir pareiškėjo minėtus policijos pareigūnus atleisti iš jų užimamų pareigų.

22. Atsakovas Departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

23. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas visapusiškai, išsamiai ir objektyviai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, tinkamai pritaikė materialines ir procesines teisės normas bei priėmė teisėtą, pagrįstą ir motyvuotą sprendimą, kurio naikinti nėra pagrindo. Pareiškėjas teiginių, kad pirmosios instancijos teismas buvo neteisėtos sudėties, nemotyvavo ir nepagrindė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo A. V. skundas atsakovui Departamentui, pagrįstumas ir teisėtumas. Pareiškėjas skunde prašė panaikinti Departamento Imuniteto valdybos pareigūnų 2016 m. vasario 2 d. sprendimą, kuriuo buvo atsisakyta paskirti tarnybinius patikrinimus dėl Alytaus PK Kvotos skyriaus komisaro-inspektoriaus Č. M. ir inspektoriaus D. J. veiksmų, susijusių su sumarinės kvotos atlikimu 1998 m. gegužės 20 d. baudžiamojoje byloje Nr. 1-379/98(52-1-356-98); įpareigoti Departamento administraciją paskirti tarnybinius patikrinimus dėl Č. M. ir D. J. veiksmų, susijusių su sumarinės kvotos atlikimu 1998 m. gegužės 20 d.

25. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė nustatęs, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 2 d. atvykęs į Departamentą nesiskundė Alytaus PK pareigūnų Č. M. bei D. J. piktnaudžiavimu tarnybine padėtimi ir neprašė atlikti dėl jų tarnybinių patikrinimų, o Departamento pareigūnams išdėstė informaciją, kad kitas Alytaus AVPK pareigūnas galbūt neteisėtai renka informaciją apie pareiškėją; pareiškėjas buvo išklausytas, jam pasiūlyta įtarimus dėl galimai neteisėtų pareigūno veiksmų surašyti ir pateikti į raštinę; pareiškėjo žodžiu išdėstytas skundas dėl policijos pareigūnų veiksmų pagal savo pobūdį negalėjo būti išspręstas nedelsiant, todėl skundas, kaip žodinis, Departamente negalėjo būti priimtas ir nagrinėjamas (Taisyklių 11 p.), o pareiškėjas raštu į Departamentą nesikreipė.

26. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka dėl to, kad yra priimtas netinkamai pritaikius materialiosios teisės normas, netinkamai įvertinus byloje surinktus įrodymus ir nustatytas aplinkybes, be to, nemotyvuotas, priimtas neteisėtos sudėties teisėjų kolegijos, kuri privalėjo nusišalinti dėl šališkumo. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad rašytinio skundo jis pateikti neprivalėjo.

27. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka pažymi, kad ABTĮ 141 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, t. y. nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Aptartas teisinis reguliavimas reiškia, kad įstatymu nustatyta teismo diskrecijos teisė tiek savo, tiek proceso šalių iniciatyva nuspręsti dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, tačiau ši teisė ribojama, nurodant, kad toks sprendimas galimas išimtiniais atvejais. Dėl to ir proceso šalys, teikdamos prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, turi jį pagrįsti, nurodydamos išimtines aplinkybes, dėl kurių būtinas žodinis bylos nagrinėjimas.

28. Teismų praktikoje, vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, pažymima, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, kai tinkamas procesas ir teisingo sprendimo priėmimas yra galimas remiantis turimais rašytiniais duomenimis, rašytinėmis šalių pastabomis ir nėra poreikio bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka; žodinio teismo posėdžio atsisakymas antrojoje instancijoje gali būti pateisinamas, jeigu pirmojoje instancijoje posėdis vyko žodinio nagrinėjimo forma (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-701-1062/2017; 2016 m. liepos 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-703-858/2016 ir kt.).

29. Atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjas iš esmės nemotyvavo savo prašymo dėl bylos nagrinėjimo žodinio proceso tvarka, įvertinusi bylos medžiagą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių dėl žodinio proceso būtinumo apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, kad pareiškėjas dalyvavo teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, be to, bylos proceso šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra aiškiai išdėstyta raštu pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Dėl aptartų priežasčių netenkintinas pareiškėjo prašymas skirti bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka (ABTĮ 141 str. 1 d.).

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo prijungti prie bylos papildomus dokumentus: 2012 m. sausio 3 d. „Alytaus naujienos“ bei 2016 m. rugpjūčio 20 d. „Lietuvos rytas“ publikacijų nuorašus (kopijas), kurių pareiškėjas nekomentuoja, nes jų pateikimo būtinybė iškilo tik po to, kai jau buvo priimtas skundžiamas sprendimas. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

31. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į minėtą teisinį reguliavimą, teismų praktiką, tai, kad pareiškėjo prašomi prijungti dokumentai nebuvo tirti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, be to, pareiškėjas iš esmės nemotyvavo ir nenurodė priežasčių, dėl kurių jų negalėjo pateikti pirmosios instancijos teismui, konstatuoja, kad nėra pagrindo prijungti minėtus dokumentus.

33. Atsižvelgus į šios nutarties 31 punkte išdėstytus argumentus bei teismų praktiką, šioje proceso stadijoje netenkintinas ir pareiškėjo prašymas įtraukti į bylos nagrinėjimą trečiaisiais suinteresuotais asmenimis Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministeriją, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūrą ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, kadangi tokio pobūdžio procesinius klausimus sprendžia pirmosios instancijos teismas (ABTĮ 33 str. 5 d., 67 str. 1 d.).

34. Pasisakydama dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tiek EŽTT, tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

35. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius dėl to, kad Viešojo administravimo įstatymas nedraudžia asmenims į viešojo administravimo institucijas ir įstaigas kreiptis žodžiu, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė ir įvertino Viešojo administravimo įstatymo ir Taisyklių nuostatas, susijusias su asmenų žodinių skundų nagrinėjimu. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pripažino, kad teisės aktai leidžia asmenims kreiptis į Departamentą ir žodžiu, tačiau tokie kreipimaisi ir skundai turi atitikti tam tikrus reikalavimus ir turi būti nagrinėjami atitinkama tvarka. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas 2016 m. vasario 2 d., atvykęs į Departamentą, Departamento Imuniteto tarnybos pareigūnams pateikė informaciją apie kito Alytaus AVPK pareigūno veiksmus, o ne apie pareigūnų, kuriuos nurodė skunde teismui, veiksmus (b. l. 34), jam buvo pasiūlyta nustatyta tvarka surašyti įtarimus dėl galbūt neteisėtų pareigūno veiksmų ir juos pateikti į raštinę, tačiau pareiškėjas raštu į Departamentą nesikreipė (b. l. 35). Todėl apeliacinės instancijos teisėjų kolegija neturi pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, netinkamai taikė materialiosios teisės normas ir iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms dėl Departamento veiksmų.

36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ištyrė bylos aplinkybes, teismo padarytos išvados neatitinka byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą tinkamai ištyrė ir įvertino visas ginčui aktualias aplinkybes ir byloje esančius įrodymus. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kurių apeliacinės instancijos teisėjų kolegija papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nenurodė konkrečių aplinkybių ar įrodymų, kurių pirmosios instancijos teismas neištyrė, nenurodė, kokios konkrečios materialiosios ar proceso teisės normos, jo nuomone, buvo pažeistos.

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.). Tai, kad pirmosios instancijos teismas byloje esančius įrodymus vertino kitaip, nei juos vertina pareiškėjas, nesudaro pagrindo pripažinti, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl to, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nemotyvuotas, bylą išnagrinėjo neteisėtos sudėties kolegija, nes ji buvo šališka, pažymi, kad EŽTT ne kartą yra išaiškinęs, jog sąvoka „nešališkumas“ turi du aspektus. Pirma, teismas turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Ir antra, teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (2005 m. gegužės 1 d. sprendimas byloje I. prieš Slovakiją). Pažymėtina, kad visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011 ir kt.). Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimas byloje G. ir kiti prieš Prancūziją). Lemiamos reikšmės turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimas byloje F. ir S. prieš Italiją). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teisėjų šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas ir teisėjų nušalinimo pagrindas.

39. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nėra nurodęs jokių įrodymų, kurie pagrįstų pirmosios instancijos teismo šališkumą, o priimtas sprendimas yra motyvuotas, nes pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas pareiškėjo ir atsakovo nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, nurodė išsamius motyvus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmestas. Vien ta aplinkybė, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas aplinkybes vertino ne taip, kaip pageidavo pareiškėjas, nesant konkrečių argumentų ar įrodymų, pagrindžiančių tokio pobūdžio teiginius, nesudaro pagrindo abejoti teismo nešališkumu bei daryti išvadą, kad sprendimas yra nemotyvuotas.

40. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas.

41. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gruodžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė