2017-03-02 Nr. AB-4998-3-61-3-05480-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-464-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05480-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. kovo 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo ir Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. B. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti 30 000 EUR žalos, patirtos dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje (toliau – ir Ligoninė), atlyginimą.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nežmoniškomis, žiauriomis sąlygomis 2002 m. liepos 4 d. – 2011 m. spalio 16 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K ir 1998 m. lapkričio 5 d. – 2011 m. spalio 5 d. – Ligoninėje. Skundžiamu laikotarpiu buvo pažeidžiamas teisės aktų nustatytas minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas, dėl to pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje. Atsižvelgiant į teisės aktuose nustatytus reikalavimus, susiklosčiusią Lietuvos ir viršnacionalinių teismų praktiką, pareiškėjas teigia patyręs neturtinę žalą, kurią prašo atlyginti iš Lietuvos valstybės. CK 1.125 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendras ieškinio senaties terminas yra 10 metų. Patirtas pažeidimas yra tęstinis, todėl ieškinio senaties terminas skaičiuojamas nuo kiekvienos pažeidimo dienos. Be to, reikalavimus apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Atsižvelgiant į išdėstytą, prašo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 6–19) prašė pareiškėjo skundo netenkinti, taip pat reikalavimams taikyti ieškinio senatį.

Teigė, kad pareiškėjas savo reikalavimo negrindžia konkrečiais įrodymais, nusiskundimai yra deklaratyvaus pobūdžio, jis kreipėsi į teismą praėjus ilgam laikui nuo nurodytų pažeidimų. Taip pat atsižvelgtina į tai, kad tam tikri nepatogumai yra neatsiejama laisvės atėmimo bausmės pasekmė. Pareiškėjas buvo laikomas lygiomis sąlygomis su kitais nuteistaisiais, byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K su juo būtų sąmoningai elgtasi nežmoniškai. Kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada galėjo siekti teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau Lukiškių TI-K stengėsi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Visos kameros yra aprūpinamos reikalingu inventoriumi, jų langai pritaikyti vėdinimui. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, šiuo atveju atsakovo veiksmai buvo teisėti. Civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu nustatomas žalos padarymo faktas. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų CK nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Ligoninė atsiliepime į skundą (b. l. 55–58) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti reikalavimams ieškinio senatį.

Nurodė, kad Ligoninėje yra teikiamos stacionarinės sveikatos priežiūros paslaugos, tai yra nepertraukiamas procesas, o atvykstančiųjų asmenų skaičiui Ligoninė neturi įtakos, atsisakyti priimti atvykusiųjų taip pat negali. Taip pat turi laikytis asmenų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į jų susirgimus ir pan. Ligoninėje yra įrengtas teisės aktuose numatytas kamerų inventorius, būtiniausi baldai, jie nuolat atnaujinami, remontuojami. Ligoninei yra išduotas Vilniaus visuomenės sveikatos centro leidimas-higienos pasas, patvirtinantis, kad patalpos atitinka visus teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Šioje byloje neįrodyta, kad Ligoninės darbuotojai neveikė taip, kaip privalėjo veikti. Ligoninės veiksmai buvo teisėti, pareiškėjas nepagrindė priežastinio ryšio bei patirtos neturtinės žalos, todėl nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimu (b. l. 135–137) pareiškėjo A. B. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui, kurią jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K 2002 m. liepos 4 d. – 2011 m. spalio 16 d. ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje 1998 m. lapkričio 5 d. – 2011 m. spalio 5 d. Taigi byloje keliamas atsakovo deliktinės atsakomybės klausimas.

Atsakovas atsiliepimu pateikė prašymą pareiškėjo skundui taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. CK 1.124 straipsnyje numatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Pareiškėjo nurodomas CK 1.125 straipsnio 1 dalies dešimties metų senaties terminas yra bendroji norma ir, vadovaujantis principu lex specialis derogat legi generalis, šiuo atveju taikymo pirmenybė teikiama CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytam sutrumpintam trejų metų ieškinio senaties terminui. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 1998 m. lapkričio 5 d. iki 2011 m. spalio 16 d., skundą teismui pareiškėjas pateikė 2015 m. lapkričio 17 d. (b. l. 2) – praleidęs ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2014 m. sausio 23 d. nutartis adm. byloje Nr. A492-388-14; 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis adm. byloje Nr. A442-1860-13; 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis adm. byloje Nr. A822-1037/2009). Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas pripažįsta, kad byloje nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimams ir pareiškėjo skundui taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytas trejų metų senaties terminas.

Pagal susiklosčiusią teismų praktiką, pritaikius ieškinio senaties terminą, skundas dėl žalos, patirtos seniau negu 3 metus iki skundo padavimo, atmetamas kaip nepagrįstas (LVAT 2015 m. vasario 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-492/2015; 2014 m. rugpjūčio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-556-1695/2014).

Atsižvelgiant į išdėstytą, tai, kad pareiškėjas skundžia laikymo sąlygas Lukiškių TI-K ir Ligoninėje laikotarpiu nuo 1998 m. lapkričio 5 d. iki 2011 m. spalio 16 d., kreipėsi į teismą 2015 m. lapkričio 17 d., praleidęs ieškinio senaties terminą, ir teismas nenustatė pagrindo šį terminą atnaujinti, pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (CK 1.131 str. 1 d., Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 88 str. 1 d. 1 p.).

III. Pareiškėjas A. B. apeliaciniu skundu (b. l. 194–197) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą, netenkinti atsakovo prašymo taikyti ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas pažymi, kad jo teisių pažeidimas buvo tęstinis, jis Lukiškių TI-K buvo laikomas nežmoniškomis sąlygomis, buvo pažeidžiamos jo orumas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 146–149) prašo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepimą atsakovas grindžia tokiais pat argumentais, kuriuos nurodė ir pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė A. B. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, kad ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis ABTĮ redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo Lukiškių TI-K ir Laisvės atėmimo vietų ligoninėje sąlygų laikotarpiu nuo 1998 m. lapkričio 5 d. iki 2011 m. spalio 16 d. Su skundu į teismą pareiškėjas kreipėsi 2015 m. lapkričio 17 d. (skundas teismui išsiųstas paštu, b. l. 2).

Šiuo atveju pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas atmetė tenkinęs atsakovo prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad nesutinka su taikytu ieškinio senaties terminu, nes, jo manymu, pažeidimas buvo tęstinis, prasidėjo kiekvieną dieną, be to, jo teisės buvo pažeistos, dėl ko jis patyrė neturtinę žalą.

Pasisakydama dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), tiek ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis adm. byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Remdamasi minėta praktika ir patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostata, taikytu ieškinio senaties terminu bei teismo vertinimu, kad byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių šis terminas turėtų būti atnaujintas. Teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytų argumentų nekartoja.

Papildomai šiuo aspektu kolegija pažymi, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje Scordino prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK6.271 bei 6.250 straipsniai. LVAT savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį adm. byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį adm. byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad jo laikymo Lukiškių TI-K ir Ligoninėje jo teisės buvo pažeidžiamos kiekvieną dieną, t. y. kad pažeidimas buvo tęstinis, todėl iš esmės CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo, negali būti taikomas. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija su šiuo apelianto teiginiu nesutinka. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus – kalinimą bei gydymą teisės aktuose nustatytų ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, kamerose (palatose) tvyrojusį nemalonų kvapą, drėgmę, šaltį, pelėsį, graužikus ir tarakonus bei kitas kalinimo sąlygas, kurios, pasak pareiškėjo, jam nuolat kėlė intensyvų moralinį bei fizinį skausmą, pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. LVAT savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė diskomfortą (kuo, be kita ko, pareiškėjas nagrinėjamu atveju grindžia neturtinės žalos jam padarymo faktą), jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra ir tokių įrodymų, kad pats pareiškėjas, manydamas, jog jam trūksta informacijos apie kalinimo atitikimą teisės aktų reikalavimams, būtų kreipęsis į atsakovo atstovus dėl informacijos suteikimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 1998 m. lapkričio 5 d. iki 2011 m. spalio 16 d. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iš esmės (pareiškėjas teigia, kad kalinimo Lukiškių TI-K metu jam teko mažesnis nei nustatytas teisės aktuose kameros plotas), teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie, atmetus pareiškėjo skundą dėl praleisto senaties termino, nagrinėjamoje byloje nebeaktualūs.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo apeliacinį skundą, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palieka nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 23 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo A. B. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė