2023-06-21 Nr. AB-12371-3-61-3-02076-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eTA-502-1047/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02076-2022-4

Procesinio sprendimo kategorija 12.18.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. birželio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Žvanga“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 25 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo savivaldybės įmonės „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ prašymą atsakovui uždarajai akcinei bendrovei „Žvanga“ dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas savivaldybės įmonė „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ (toliau – ir pareiškėjas, VASA) kreipėsi į teismą su prašymu, prašydamas priteisti iš atsakovo uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Žvanga“ (toliau – ir atsakovas) 7 371,88 Eur dydžio nesumokėtą vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą (toliau – ir vietinė rinkliava) sumą, susidariusią nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2022 m. kovo 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis), ir 368,01 Eur delspinigių.

2. Pareiškėjas prašyme nurodė, kad vadovaudamasis Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2017 m. vasario 1 d. sprendimu Nr. 1-818 patvirtintais Vilniaus miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatais (toliau – ir Rinkliavos nuostatai), atlieka komunalinių atliekų tvarkymo sistemos organizavimo funkcijas Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje bei vykdo rinkliavos apskaičiavimą, apskaitą, surinkimo kontrolę ir nepriemokų išieškojimą. Pagal Rinkliavos nuostatų 8 punktą rinkliavos mokėtojais laikomi rinkliava apmokestinamos kategorijos nekilnojamąjį turtą valdantys asmenys, todėl šiuo atveju atsakovas privalo vykdyti teisės aktų reikalavimus ir mokėti Rinkliavos nuostatuose nurodytą rinkliavą, apskaičiuotą atsižvelgiant į valdytus nekilnojamojo turto objektus, esančius (duomenys neskelbtini). Pranešimai su įsiskolinimo suma ir mokėtina rinkliavos suma buvo pateikti atsakovo registracijos adresu – (duomenys neskelbtini), tačiau įsiskolinimas nebuvo padengtas. Pareiškėjas nurodė, kad, vadovaujantis Rinkliavos nuostatų 83 punktu, atsakovui skaičiuojami delspinigiai už nesumokėtą arba pavėluotai į Savivaldybės biudžeto sąskaitą sumokėtą vietinę rinkliavą.

3. Atsakovas UAB „Žvanga“ atsiliepime į prašymą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad jo valdomas nekilnojamasis turtas yra administracinės, gamybos ir pramonės ir sandėliavimo paskirties, todėl šiose patalpose nesusidaro mišrios komunalinės atliekos. Atsakovas verčiasi gamybos veikla, patalpos naudojamos pagal paskirtį – gamybos ir sandėliavimo veiklai, todėl jose susidaro tik gamybos atliekos. Dėl minėtose patalpose susidarančių gamybos atliekų tvarkymo paslaugų atsakovas yra sudaręs sutartį su paslaugų teikėju UAB „Ecoservice“. Atsakovas laikosi pozicijos, kad jis neturi prievolės mokėti vietinės rinkliavos. Aplinkybę, kad atsakovo veikloje nesusidaro mišrių komunalinių atliekų, pagrindžia faktas, jog jis nesinaudoja mišrių atliekų konteineriais, nesant tam poreikio. Jeigu atsakovas teoriškai norėtų pasinaudoti mišrių atliekų konteineriais, jis to padaryti negalėtų, nes pareiškėjas nėra paskyręs konteinerių prie atsakovo valdomų nekilnojamojo turto objektų. Atsakovui jau kelis metus nesinaudojant mišrių komunalinių atliekų išvežimo paslaugomis, jis negali būti laikomas „komunalinių atliekų turėtoju“ ir, atitinkamai, savivaldybės teritorijoje nustatytos vietinės rinkliavos mokėtoju. Atsakovas dar 2018 metais nurodė VASA mišrių komunalinių atliekų nesusidarymo faktą 2018 m. birželio 21 d. el. laišku. Tame pačiame el. laiške atsakovas atsisakė mokėti pagal pareiškėjo pranešimą. Nei po šio prašymo gavimo, nei kada nors per pastaruosius ketverius metus pareiškėjas nebuvo atvykęs pas atsakovą. Tokiu būdu pareiškėjas neįvykdė savo pareigos atlikti faktinių aplinkybių patikrinimą bei nustatyti, ar yra objektyvių galimybių komunalinėms atliekoms susidaryti.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. sausio 25 d. sprendimu tenkino pareiškėjo VASA prašymą, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 7 371,88 Eur nesumokėtos vietinės rinkliavos už ginčo laikotarpį ir 368,01 Eur delspinigių.

6. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 121 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 31 punktu, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 39 dalimi, 4 straipsniu, 25 straipsniu 30 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, 3 straipsniu, 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu, 12 straipsnio 1–2 punktais, 13 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Rinkliavų nuostatų 39 punktu ir nustatė, jog Atliekų tvarkymo įstatyme aiškiai pabrėžiamas skirtumas tarp atliekų perdavimo pagal sutartį bei komunalinių atliekų, kurių surinkimas ir tvarkymas apmokestinamas taikant vietinę rinkliavą. Mišrios komunalinės atliekos bei gamybinės ir statybinės atliekos yra atskiri atliekų srautai, kurie turi būti tvarkomi pagal atskirus reikalavimus, o vieno atliekų srauto susidarymas savaime nepašalina ir nepanaikina atliekų kitame susidarymo.

7. Teismas nustatė, kad atsakovas, nesutikdamas mokėti vietinę rinkliavą už komunalines / mišrias atliekas 2019–2022 metais, nepateikė jokių duomenų, kad jis Rinkliavų nuostatų nustatyta tvarka buvo atleistas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo ginčo laikotarpiu. Nors atsakovas skunde nurodo, jog jis vykdo sandėliavimo ir gamybos veiklą, todėl susidaro tik gamybos atliekos, tačiau tuo pačiu neįrodo komunalinių / mišrių atliekų nesusidarymo fakto. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas ginčo laikotarpiu teisės aktų nustatyta tvarka kreipėsi dėl atleidimo nuo vietinės rinkliavos mokėjimo (dėl komunalinių / mišrių atliekų) ir pareiškėjas tokio prašymo netenkino ir / ar nenagrinėjo.

8. Teismas nustatė, kad byloje nėra ginčo, jog atsakovas nuosavybės teise valdo penkis nekilnojamojo turto objektus, t. y. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 265,80 kv. m., (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 1 196,79 kv. m., (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 658,3 kv. m., (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 1 757,31 kv. m., (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 2 194,54 kv. m. Šiuos duomenis patvirtina byloje pateikti Nekilnojamojo turto registro išrašai. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju bei turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą.

9. Teismas nurodė, kad byloje pateikti įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas siuntė atsakovui mokėjimo pranešimus ir priminimus (adresu: (duomenys neskelbtini)). Atsakovas nepateikė objektyvių duomenų, sudarančių pagrindą abejoti šiomis aplinkybėmis.

10. Teismas atmetė atsakovo argumentus, kad jo valdomuose nekilnojamojo turto objektuose nesusidaro mišrių komunalinių atliekų, nes jis nebuvo aprūpintas konteineriais. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje pažymėta, jog asmens pripažinimas ginčo rinkliavos mokėtoju nėra siejamas su individualaus komunalinių atliekų konteinerio turėjimu / naudojimu ar atliekų tvarkytojų pareigų tinkamu vykdymu ir pripažino atsakovo nurodytas aplinkybės neturinčias teisinės reikšmės sprendžiant dėl jo pareigos mokėti vietinę rinkliavą.

11. Teismas nustatė, kad byloje esantys duomenys patvirtina, jog atsakovas 2018 m. birželio 21 d. el. paštu informavo pareiškėją, jog jo veikloje nesusidaro komunalinės atliekos, o tik gamybinės, dėl kurių išvežimo jis yra sudaręs sutartį su UAB „Ecoservice“ (2017 m. lapkričio 27 d. sutartis „Dėl gamybos atliekų tvarkymo paslaugų Nr. GJ-17-„ (toliau – ir Sutartis). Taip pat informavo, jog pareiškėjas gali atvykti ir patikrinti, kad atsakovo veikloje nesusidaro komunalinės atliekos. Pareiškėjas, reaguodamas į atsakovo 2018 m. birželio 21 d. el. laišką, 2018 m. birželio 25 d. nurodė, jog pagal Rinkliavų nuostatus vietinės rinkliavos mokėtojas yra atliekų turėtojas, nuosavybės teise valdantis vietine rinkliava apmokestinamos kategorijos nekilnojamąjį turtą, kuriam savivaldybės tarybos sprendimu yra nustatyta mokestinė prievolė mokėti rinkliavą. Vadovaujantis Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsniu visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Teismas pažymėjo, jog nei Rinkliavų nuostatos, nei Rinkliavų įstatymas neįpareigoja pareiškėjo kaip atliekų tvarkytojo kiekvieną kartą atvykti į atitinkamą vietą ir tikrinti, ar toje vietoje susidaro / nesusidaro mišrių komunalinių atliekų. Kadangi byloje nėra duomenų, jog atsakovas Rinkliavų nuostatų nustatyta tvarka buvo atleistas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo, teismas sprendė, jog pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai 2019–2022 m. skaičiavo vietinę rinkliavą.

12. Teismas aptarė Sutarties, 2017 m. lapkričio 27 d. sudarytos tarp UAB „Žvanga“ ir UAB „Ecoservice“, nuostatas ir priėjo prie išvados, kad Sutartis dėl gamybinių atliekų išvežimo neįrodo, kad atsakovo valdomose patalpose visiškai nesusidaro komunalinės / mišrios atliekos, Sutartis įrodo tik tai, kad nurodytose patalpose susidaro gamybinės atliekos, kurios ir yra tvarkomos UAB „Ecoservice“. Teismas pažymėjo, kad atsakovas nedeklaravo Rinkliavos nuostatų nustatyta tvarka, kad komunalinių atliekų surinkimo paslauga jam bus nereikalinga, nes apmokestinamas nekilnojamasis turtas yra arba bus nenaudojamas tam tikrą laikotarpį. Teismas nurodė, kad atsakovo pateikti dokumentai ir nurodytos aplinkybės neįrodo, kad ginčo laikotarpiu atsakovui priklausančiose patalpose nesusidarė komunalinės / mišrios atliekos. Teismas sprendė, kad byloje surinkti duomenys nesudaro pagrindo vertinti, jog atsakovas nelaikytinas „atliekų turėtoju“ Rinkliavos nuostatų prasme.

13. Kadangi atsakovas netinkamai vykdė prievolės mokėti vietinę, teismas nusprendė, kad pareiškėjas įgijo reikalavimo teisę į prievolės įvykdymą. Teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo vietinę rinkliavą už visą pareiškėjo nurodytą laikotarpį, t. y. nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2022 m. kovo 31 d., visą pareiškėjo prašomą sumą – 7 371,88 Eur.

14. Spręsdamas pareiškėjo prašymo dalį dėl delspinigių priteisimo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 98 straipsnio 2 dalimi, Rinkliavos nuostatų 86 punktu, atsižvelgė į Finansų ministerijos skelbiamą delspinigių normą, kuri už kiekvieną pradelstą dieną yra 0,03 proc., ir nusprendė, kad atsakovui kyla pareiga mokėti ir delspinigius, kurie prašymo surašymo dieną sudarė 368,01 Eur. Teismas tenkino pareiškėjo reikalavimą dėl 368,01 Eur delspinigių priteisimo iš atsakovo.

15. Teismas atmetė atsakovo prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, nes teismo sprendimas priimtas ne atsakovo naudai.

III. 16. Atsakovas UAB „Žvanga“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 25 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti. Atsakovas taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo bylinėjimosi išlaidas.

17. Atsakovas nesutinka su teismo sprendimu, laiko jį neteisėtu ir nepagrįstu, nes byloje pateikti duomenys, jog atsakovo veikloje mišrių komunalinių atliekų nesusidaro, todėl jis neturi prievolės mokėti vietinės rinkliavos. Šis faktas buvo grindžiamas Sutartimi, faktais dėl nepaskirtų konteinerių prie atsakovo valdomų nekilnojamojo turto objektų bei atsakovo 2018 m. birželio 21 d. el. laišku.

18. Atsakovas teigia, jog teismas pažeidė Europos Sąjungos teisėje įtvirtintą principą „teršėjas moka“, kuris tiek pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo, tiek pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį. Šis principas atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį.

Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti. Atsakovas prašė pareiškėją atvykti ir užfiksuoti realiai galinčią susikaupti metinę atliekų normą, t. y. identifikuoti faktą, kad mišrios komunalinės atliekos apskritai nesusidaro. Toks faktinių aplinkybių patikrinimas nėra bei brangus, nei sudėtingas. Pareiškėjas neįvykdė savo pareigos atlikti faktinių aplinkybių patikrinimą bei nustatyti, ar yra objektyvių galimybių komunalinėms atliekoms susidaryti, nors tokią pareigą atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismų praktiką (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2016 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2486-602/2016), jis turėjo.

Pareiškėjui buvo ir yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atsakovo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, šiuo atveju – kad mišrios komunalinės atliekos apskritai nesusidaro. Atitinkamai, tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį. Šiuo atveju nesusidarius atliekoms, vietinė rinkliava neturi būti mokama. Atsakovo skola susidarė dėl pareiškėjo neveikimo, aplaidaus savo pareigų vykdymo. Atsakovas vertina, jog nepagrįsta teismo išvada, kad nei Rinkliavų nuostatai, nei Rinkliavų įstatymas neįpareigoja pareiškėjo kaip atliekų tvarkytojo kiekvieną kartą atvykti į atitinkamą vietą ir tikrinti, ar toje vietoje susidaro / nesusidaro mišrių komunalinių atliekų.

Vadovaudamasis bendraisiais protingumo ir bendradarbiavimo principais, pareiškėjas turėjo ne atsakyti į atsakovo prašymą formaliai, neištyręs faktinės situacijos, bet atvykti pas atsakovą, tokiu būdu nepalikdamas neišspręsto atsakovo prašymo.

19. Atsakovas vadovaujasi Vilniaus miesto savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2016 m. gegužės 11 d. sprendimu Nr. 1-445, 19.4 punktu ir teigia, kad pareiškėjas, nepaskirdamas atsakovui mišrių atliekų konteinerio, pažeidė Vilniaus miesto savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių nuostatas, savo valdingais veiksmais pripažino, kad komunalinės atliekos atsakovo nuosavybės teise valdomuose objektuose nesusidaro. Toks pareiškėjo elgesys suklaidino atsakovą, nes pareiškėjui neatvykus bei nepaskyrus konteinerių, atsakovas turėjo pagrindo manyti, kad pareiškėjas sutiko su atsakovo 2018 m. birželio 21 d. el. laiške nurodytais argumentais ir neskaičiuos vietinės rinkliavos. Atsakovas laikosi pozicijos, jog jis negali būti laikomas „komunalinių atliekų turėtoju“ ir, atitinkamai, savivaldybės teritorijoje nustatytos vietinės rinkliavos mokėtoju.

20. Pareiškėjas VASA atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

21. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-1705-492/2021, kurioje išaiškinta, kad „paprastai atitinkamo turto naudojimas (pvz., gyventi, ūkinei veiklai vykdyti ar kitais tikslais) suponuoja komunalinių atliekų susidarymą (atsiradimą, pagaminimą), kurios turi būti tvarkomos Atliekų tvarkymo įstatymo ir jį įgyvendinančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka, inter alia savivaldybių organizuotose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose, o tokiu nekilnojamuoju turtu disponuojantys, jį valdantys ar (ir) naudojantys asmenys paprastai atitinka „atliekų turėtojo“ sąvoką Atliekų tvarkymo įstatymo prasme“. Tuo atveju, jeigu vykdomoje veikloje komunalinės atliekos nesusidaro, pagal galiojančią teismų praktiką įrodinėjimo našta tenka atsakovui, t. y. UAB „Žvanga“. Atsakovas nepateikė įrodymų apie tai, kad komunalinių atliekų jo veikloje nesusidarė, todėl teismas priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos sumos priteisimo. Vien gamybinių atliekų tvarkymas neatleidžia atliekų turėtojo nuo pareigos tvarkyti ir komunalines atliekas.

22. Dėl principo „teršėjas moka“ pareiškėjas teigia, kad atsakovo nurodytos tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinės teisės nuostatos nedraudžia komunalinių atliekų turėtojais pripažinti nekilnojamojo turto savininkus ar naudotojus, o principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą sieti ne su faktiškai susidariusiu, bet dėl atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimo galinčiu susidaryti atliekų kiekiu. Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, pareiškėjas vertino, kad, skaičiuojant rinkliavą pagal naudojamo nekilnojamojo turto plotą, nėra pažeidžiamas principas „teršėjas moka“, todėl teismas, priimdamas sprendimą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir priėmė teisiškai pagrįstą ir teisingą sprendimą.

23. Dėl argumentų, susijusių su atsakovo prašymu pareiškėjui „atvykti ir užfiksuoti realiai galinčią susikaupti metinę atliekų normą, t. y. identifikuoti faktą, kad mišrios komunalinės atliekos apskritai nesusidaro“, o faktinių aplinkybių patikrinimas nėra nei brangus, nei sudėtingas, pareiškėjas nurodo, jog tokie atsakovo teiginiai neatitinka faktinės situacijos, kadangi vienkartinis atliekų kiekio fiksavimas niekaip neužtikrina, kad komunalinės atliekos nebuvo atsiradusios prieš patikrinimo atlikimą arba iš karto po jo. Siekdamas įgyvendinti tokį kontrolės mechanizmą, kaip nurodo atsakovas, pareiškėjas turėtų patikrinimą / stebėseną vykdyti nuolat, kas sukeltų neadekvačiai dideles sąnaudas ir praktiškai būtų neįmanomas.

24. Dėl neaprūpinimo konteineriais pareiškėjas pažymi, kad atsakovas turėjo galimybę naudotis bendraisiais komunalinių atliekų konteineriais, todėl nėra jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, kad nekilnojamojo turto valdytojas, kuris neįrodė, kad veikloje komunalinės atliekos nesusidaro, turėtų būti atleistas nuo rinkliavos mokėjimo. Pareiškėjas akcentuoja, jog byloje nėra informacijos, kad atsakovas būtų išbrauktas iš atliekų turėtojų registro arba kad nuspręsta vietinės rinkliavos pareiškėjui neskaičiuoti ir / ar kito patvirtinimo taip pat nebuvo pateikta. Priešingai, mokėjimo pranešimai buvo nuolat siunčiami, įskaitant skolos panešimus, todėl atsakovui buvo žinoma apie prievolę mokėti vietinę rinkliavą, o nepateikus įrodymų, kad atliekos nurodytame objekte nesusidaro, nebuvo pagrindo atsakovo atleisti nuo vietinės rinkliavos mokėjimo.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 25. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo UAB „Žvanga“ pareigos mokėti pareiškėjui savivaldybės įmonei „Vilniaus atliekų sistemos administratorius“ 7 371,88 Eur dydžio vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, susidariusią nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2022 m. kovo 31 d. ir dėl 368,01 Eur delspinigių.

26. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas nuosavybės teise valdo penkis nekilnojamojo turto objektus (duomenys neskelbtini), byloje nėra duomenų, jog jis Rinkliavų nuostatų nustatyta tvarka buvo atleistas nuo vietinės rinkliavos mokėjimo ginčo laikotarpiu, sprendė, kad atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju bei turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą ir delspinigius.

27. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, jog jis negali būti laikomas „komunalinių atliekų turėtoju“ ir, atitinkamai, savivaldybės teritorijoje nustatytos vietinės rinkliavos mokėtoju, nes atsakovo veikloje mišrių komunalinių atliekų nesusidaro. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, Europos Sąjungos teisėje įtvirtintą principą „teršėjas moka“, todėl skundžiamas sprendimas yra neteisėtas, nepagrįstas ir turi būti panaikintas.

28. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (ABTĮ 140 str. 2 d.).

29. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotos nuostatos, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-77-575/2015; ir kt.). Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas ar bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Nagrinėjamoje byloje nenustačiusi pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo išvadoms, jų nekartoja, o tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

30. Vertindama atsakovo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, jog atsakovas neigia esantis komunalinių atliekų turėtoju, ir, atitinkamai, savivaldybės teritorijoje nustatytos vietinės rinkliavos mokėtoju, teisėjų kolegija pažymi, jog atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas, įskaitant išlaidas, patirtas reikiamai atliekų tvarkymo infrastruktūrai įrengti ir jai eksploatuoti, turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas (Atliekų tvarkymo įstatymo 32 str. 1 d.). Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, expressis verbis (aiškiais žodžiais) nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas, t. y. atliekų darytojas arba asmuo, turintis atliekų (Atliekų tvarkymo įstatymo 2 str. 17 d.), atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį.

31. Remdamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais principo „teršėjas moka“ aspektu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą pažymi, jog savaime nedraudžiama nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, bet yra siejamas su nekilnojamojo turto turėjimu ar (ir) naudojimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010; 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011; 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012; ir kt.). Paprastai atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimas (pvz., gyventi, ūkinei veiklai vykdyti ar kitais tikslais) suponuoja komunalinių atliekų susidarymą (atsiradimą, pagaminimą), kurios turi būti tvarkomos Atliekų tvarkymo įstatymo ir jį įgyvendinančių norminių teisės aktų nustatyta tvarka, inter alia savivaldybių organizuotose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose, o tokiu nekilnojamuoju turtu disponuojantys, jį valdantys ar (ir) naudojantys asmenys paprastai atitinka „atliekų turėtojo“ sąvoką Atliekų tvarkymo įstatymo prasme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1705-492/2021).

32. Įgyvendindama Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktu suteiktą diskreciją, Vilniaus miesto savivaldybės taryba patvirtino Rinkliavos nuostatus, kuriuose rinkliavos mokėtojo sąvoka apibrėžta kaip fizinis ar juridinis asmuo – atliekų turėtojas, nuosavybės teise valdantis rinkliava apmokestinamos kategorijos nekilnojamąjį turtą, arba teisės aktų nustatyta tvarka jo įgaliotas asmuo, kuriam savivaldybės tarybos sprendimu yra nustatyta mokestinė prievolė mokėti rinkliavą (Rinkliavos nuostatų, galiojusių nuo 2018 m. kovo 28 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d., 7.5 p.). Vėlesnėse Rinkliavos nuostatų redakcijose (galiojusios nuo 2020 m. sausio 1 d. iki 2022 m. gruodžio 31 d., 6.6 p.) rinkliavos mokėtojo sąvoka apibrėžta kaip rinkliava apmokestinamo nekilnojamojo turto objektų (toliau – ir NTO) savininkas arba kitas atliekų turėtojas, kuriam savivaldybės tarybos sprendimu yra nustatyta mokestinė prievolė mokėti rinkliavą.

33. Iš aptarto teisinio reglamentavimo darytina išvada, jog vietinę rinkliavą turi mokėti asmenys, valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu Vilniaus miesto savivaldybės teritorijoje. Kitaip tariant, pagal bendrą taisyklę atliekų turėtojų pareiga mokėti vietinę rinkliavą siejama su savivaldybės teritorijoje esančio atitinkamo nekilnojamojo turto valdymu, naudojimu, disponavimu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, jog vien faktinė aplinkybė, kad atitinkamas fizinis ar juridinis asmuo yra laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju pagal savivaldybės tarybos sprendimą, kuriuo nustatyta rinkliava, ir (ar) rinkliavos nuostatus, suponuoja šio asmens pareigą nustatyta tvarka ir terminais mokėti atitinkamo dydžio vietinę rinkliavą. Vietinės rinkliavos mokėtojas neturi diskrecijos pasirinkti, ar vykdyti šią pareigą, ar ne, nuo pareigos mokėti vietinę rinkliavą vykdymo jis gali būti atleistas tik atitinkamų norminių teisės aktų nustatytais pagrindais ir tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-334/2014; 2018 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-200-662/2018; 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-286-556/2023).

34. Byloje nėra ginčo, kad atsakovas nuosavybės teise valdo penkis nekilnojamojo turto objektus, t. y. (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 265,80 kv. m.; (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 1 196,79 kv. m.; (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 658,3 kv. m.; (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 1 757,31 kv. m.; (duomenys neskelbtini), kurio bendras plotas 2 194,54 kv. m. Taigi pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovas laikytinas vietinės rinkliavos mokėtoju bei turėjo pareigą mokėti vietinę rinkliavą.

35. Visą ginčo laikotarpį galiojusiuose Rinkliavos nuostatuose įtvirtinta, kad vietinė rinkliava susideda iš pastoviosios ir kintamosios rinkliavos dedamųjų. Rinkliavos nuostatuose, galiojančiuose nuo 2020 m. sausio 1 d. bei vėlesnėse jų redakcijose, aktualiose ginčo laikotarpiui, nustatoma ir konteinerių priskyrimo NTO tvarka bei atitinkamai kintamosios vietinės rinkliavos dedamosios paskaičiavimo tvarka priskirtiems konteineriams pagal atliekų svorį (Rinkliavos nuostatų V skyrius).

36. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra pažymėjęs, kad tuo atveju, jei vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą susideda iš pastoviosios ir kintamosios dedamųjų dalių (kaip ir nagrinėjamoje byloje), tai negalima atleisti rinkliavos mokėtojo nuo pareigos sumokėti pastoviąją vietinės rinkliavos dalį vien dėl to, jog jis faktiškai nesukūrė (negalėjo sukurti) atliekų, kadangi pastovioji vietinės rinkliavos dedamoji dalis nėra susijusi su realiu atliekų susidarymu, ja prisidedama prie atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimo bei sistemos išlaikymo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1070-602/2020; 2021 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-373-261/2021). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, neatleidimas nuo pastoviosios dedamosios rinkliavos dalies yra pateisinamas, nebent atitinkamuose vietinės rinkliavos mokėjimą reglamentuojančiuose teisės aktuose būtų nustatyta kitokia tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. spalio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-797-438/2021; 2022 m. balandžio 13 d. nutartį Nr. eTA-297-629/2022).

37. Dėl kintamosios vietinės rinkliavos dalies mokėjimo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog tiek teisės aktai (Rinkliavos nuostatai), tiek teismų praktika atleidimą nuo kintamosios vietinės rinkliavos dalies mokėjimo sieja ne su aplinkybėmis, jog komunalinės atliekos asmens veikoje nesusidaro, o su objektyviu nesinaudojimu nekilnojamuoju turtu ir pareiga tai pagrįsti, kuri tenka vietinės rinkliavos mokėtojui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eTA-286-556/2023).

38. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas.

39. Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad vietinė rinkliava atsakovui ginčo laikotarpiu apskaičiuota pagal jo nuosavybės teise valdomų nekilnojamojo turto objektų plotą. Atsakovas nepateikė jokių įrodymų apie tai, kad turi teisę nemokėti pastoviosios vietinės rinkliavos dedamosios dalies, nesikreipė dėl vietinės rinkliavos lengvatų taikymo. Taip pat byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad atsakovas kreipėsi į pareiškėją dėl individualiai (ne)priskirto konteinerio ir kintamosios vietinės rinkliavos dedamosios dalies mokėjimo pagal atliekų svorį. Pareiškėjas pateikė išsamius vietinės rinkliavos skaičiavimus atsakovui siųstuose mokėjimo pranešimuose bei procesiniuose dokumentuose. Įvertinus teisės aktų nuostatas bei bylos duomenis, pripažintina, kad pareiškėjas pagrįstai ir teisėtai reikalavo iš atsakovo sumokėti vietinę rinkliavą, o pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo pateiktus įrodymus (Sutartį, 2018 m. birželio 21 d. el. laišką) bei argumentus, be kita ko, susijusius su nepaskirtu konteineriu, atsižvelgdamas į byloje surinktų įrodymų visumą, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir pagrįstai priteisė pareiškėjui iš atsakovo nesumokėtą vietinės rinkliavos skolą ir delspinigius.

40. Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai nekeičia byloje susiklosčiusios situacijos vertinimo, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako, nes teismo pareiga motyvuoti priimamą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną proceso šalių argumentą.

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

42. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jis neįgyja teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo uždarosios akcinės bendrovės „Žvanga“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. sausio 25 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis