2016-06-13 Nr. AB-12331-3-61-3-02911-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1644-520/2016 Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02911-2014-3 Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 13 d. Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto ir Dalios Višinskienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė: I.

Pareiškėjas Ž. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija, VRM), pareiškėjui teisėtai priklausančią sumažintą ir neišmokėtą pensijos sumą – 6 096,46 Lt. Pareiškėjas nurodė, kad jam VRM kanclerio 2010 m. gruodžio 3 d. sprendimu buvo paskirta valstybinė pensija už tarnybą, kuri nuo 2010 m. lapkričio mėnesio iki 2014 m. sausio mėnesio buvo mažinama pagal Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatas. Pareiškėjas paaiškino, kad pareigūnų valstybinės pensijos skiriamos už darbo stažą, todėl neišmokėta tokios pensijos dalis turi būti kompensuojama taip pat kaip ir kitų išmokų gavėjams. Pareiškėjo teigimu, šiuo metu pensijų kompensavimo mechanizmas yra visiškai nenuoseklus, nes yra numatyta kompensuoti senatvės pensijas, tačiau nenumatyta kompensuoti valstybines pensijas. Toks pensijų kompensavimo mechanizmas yra akivaizdžiai socialiai neteisingas ir prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos

(toliau – ir Konstitucija) 29 straipsniui. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir

Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinasis įstatymas iš dalies prieštarauja Konstitucijai, tačiau atsakovas gera valia atsisako išmokėti pensijos nepriemoką. Pareiškėjas taip pat prašė atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, atsiliepime į skundą nurodė, kad nesutinka su skundu. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėjas praleido trejų metų terminą kreiptis į teismą, prasidėjusį nuo pirmos perskaičiuotos pensijos gavimo 2010 m. gruodžio mėnesį. Atsakovo teigimu, nors pareiškėjas prašo priteisti pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. lapkričio1 d., tačiau visuotinai žinoma, jog pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį neprieštaravo Konstitucijai.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimu pareiškėjo Ž. S. skundą atmetė. Teismas nustatė, kad nuo 2010 m. lapkričio mėnesio iki 2014 m. sausio mėnesio pareiškėjui pensija buvo perskaičiuota ir mokama sumažinta, pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatas. Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio

1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Teismas taip pat vadovavosi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu, kuriuo pripažinta, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimo pratęsimas iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai. Atsižvelgęs į tai, teismas padarė išvadą, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą.

III.

Pareiškėjas Ž. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo

17 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą patenkinti. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo skundo esmės. Pareiškėjas pakartoja skunde išdėstytus argumentus dėl pareigos nustatyti sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo mechanizmą bei teigia, kad socialinį neteisingumą įrodo ir Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jau keletą metų klesti ydinga praktika diskriminuoti valstybės pareigūnus, kuriems nuolat tenka savo teises ginti teismuose (neišmokėta darbo užmokesčio dalis, viršvalandinis atlyginimas, darbo valandų viršijimas ir t. t.). Pareiškėjas pažymi, kad klausimas dėl sumažintų valstybinių pensijų grąžinimo nėra sprendžiamas. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, nepagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu, nes jis yra nesusijęs su kilusiu ginču, t. y. šiame nutarime nagrinėtas klausimas dėl 2012 m. gruodžio 20 d. priimto įstatymo atitikties Konstitucijai, o pareiškėjo pensija buvo sumažinta vadovaujantis 2009 m. gruodžio 9 d. priimtu Laikinuoju įstatymu. Be to, joks vėliau priimtas įstatymas niekuomet negalioja ir negali galioti atgal. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas yra prieštaringas ir neaiškus.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VRM, atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir palikti nepakeistą skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Atsakovo teigimu, pareiškėjo pensija ginčijamu laikotarpiu pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo mažinama teisėtai, o dėl tokio sumažinimo patirtų praradimų kompensavimas nėra nustatytas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui Ž. S. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. lapkričio mėnesio iki 2014 m. sausio mėnesio pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. bei 2015 m. gegužės 14 d. nutarimais, iš esmės nustatė, jog pareiškėjui valstybinės pensijos dalis pritaikius Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo neišmokėta teisėtai, nes Konstitucinis Teismas nei Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, nei šios teisės normos galiojimo pratęsimo iki 2012 m. gruodžio 31 d. bei iki 2013 m. gruodžio

31 d. nepripažino prieštaraujančiais Konstitucijai. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir prašo jį panaikinti bei pareiškėjo skundą patenkinti. Iš pareiškėjo skundo ir apeliacinio skundo matyti, kad jis siekia, jog jam būtų priteista VRM neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis, susidariusi nuo 2010 m. lapkričio mėnesio iki 2014 m. sausio mėnesio, t. y. įskaitant ir laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., kada galiojo Laikinojo įstatymo pakeitimo įstatymais 2012–2013 metams pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminas.

Iš byloje esančios medžiagos nustatyta, jog pareiškėjui nuo 2010 m. lapkričio 13 d. buvo paskirta 650,19 Lt valstybinė pensija ir mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio (360 Lt) priedas (b. l. 42, 45). Nuo 2010 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pareiškėjui paskirta valstybinė pensija buvo perskaičiuota ir sumažinta vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi (Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. kovo 25 d. pažymos duomenys, b. l. 45).

Pareiškėjas kreipėsi į Tarnybą su 2014 m. balandžio 29 d. prašymu išmokėti dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusią valstybinės pensijos nepriemoką (6 096,46 Lt), tačiau į minėtą prašymą atsakė Ministerija, kuri 2014 m. gegužės 13 d. sprendime Nr. 1D-3649(11) nurodė, kad VRM neturi teisinio pagrindo išmokėti pareiškėjui valstybinės pensijos nepriemoką (b. l. 49–50). Iš šio sprendimo matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8395) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 848,05 Lt.

Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio

2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde akcentuoja, kad vėliau priimtas įstatymas niekuomet negalioja ir negali galioti atgal, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad šiuo atveju pareiškėjo pensijos dydį reglamentuojantys įstatymai nebuvo taikomi atgal, t. y. pareiškėjo pensija buvo mažinama tik prieš tai priėmus ir paskelbus tai nustatančius įstatymus. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537), Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d.

įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Nuo 2010 m. lapkričio 13 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui buvo sumažinta dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, o nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir vėliau iki 2013 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija pareiškėjui mažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Iš Tarnybos 2014 m. kovo 25 d. pažymos (b. l.

48) matyti, kad pareiškėjo pensija nuo 2014 m. sausio 1 d. nebėra mažinama. Nagrinėjant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, kuriais remdamasis pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti valstybinės pensijos dalį, kuri susidarė nuo 2010 m. lapkričio mėnesio iki 2014 m. sausio mėnesio, pirmiausia pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos

23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis.

Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr.

Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą). Pareiškėjas skunde teisingai nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinasis įstatymas iš dalies prieštarauja Konstitucijai, tačiau teisėjų kolegija akcentuoja, kad prieštaraujančiomis Konstitucijai buvo pripažintos tam tikros Laikinojo įstatymo nuostatos, kurios nagrinėjamu atveju netaikytinos. Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs šiam ginčui aktualų Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai.

Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio

1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio

1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų. Taigi pirmosios instancijos teismo išvada, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas, yra teisinga.

Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), teisėjų kolegija neturi priežasčių konstatuoti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, todėl nėra pagrindo taikyti ir pareiškėjo pasirinktą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką. Be to, nagrinėdamas iš esmės analogiškus teisinius ginčus dėl tokioje situacijoje taikytino teisinio reguliavimo yra jau pasisakęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-659/2013; 2013 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-711/2013 ir kt.).

Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija yra saistoma minėtose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse suformuotos praktikos ir vadovaujasi ja nagrinėjamoje byloje. Pažymėtina, kad pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai apie valstybės pareigūnų diskriminaciją yra abstraktūs ir nepagrindžia aplinkybės, jog šiuo atveju pareiškėjas buvo diskriminuojamas, nes nėra duomenų, jog nagrinėjamu atveju asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo.

Atsižvelgus į pirmiau įvardytus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas. Atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo apeliacinio skundo argumentas, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjo skundą, nepagrįstai vadovavosi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės

14 d. nutarimu, nes jis yra nesusijęs su kilusiu ginču. Kadangi pareiškėjas skunde prašė priteisti iki 2014 m. sausio mėnesio susidariusią pensijos nepriemoką, matyti, kad, pareiškėjo nuomone, nepagrįstai ir neteisėtai jam nebuvo mokama visa pensija, kai 2012–2013 metams buvo pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo terminas. Kaip jau buvo minėta, 2011 m. gruodžio

20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XI-1821 bei 2012 m. gruodžio 20 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu Nr. XII-92 Laikinojo įstatymo galiojimo terminai valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą, pratęsti 2012–2013 metams. Teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. priimtame nutarime vertino Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumą ir konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija;

Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija;

Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomos valstybinių pensijų gavėjų diskriminacijos apeliacinio teismo teisėjų kolegija papildomai atkreipia dėmesį į Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pateiktą išaiškinimą, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims;

įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas.

Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015).

Teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas visiškai nenagrinėjo skundo esmės. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas jame nurodė nustatytas faktines bylos aplinkybes, vadovavosi valstybinių pensijų apskaičiavimą ir mokėjimą reglamentuojančiais teisės aktais, rėmėsi aktualiais Konstitucinio Teismo nutarimais ir padarė išvadą dėl pareiškėjo pareikšto reikalavimo nepagrįstumo. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tik abstrakčiai teigia, kad pirmosios instancijos teismo skundžiamas sprendimas yra prieštaringas ir neaiškus, tačiau nenurodo konkrečių aplinkybių, kurios pagrįstų tokią poziciją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl pareiškėjo skundo argumentų, susijusių su pareiga nustatyti pensijos nepriemokos kompensavimo mechanizmą, todėl šis aspektas aptariamas plačiau. Nors pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde teigia, kad pensijos nepriemoka turi būti grąžinta, tačiau ir pats pripažįsta, jog jo patirtų praradimų kompensavimo mechanizmas teisės aktuose nėra nustatytas. Pažymėtina, kad pareiškėjo argumentai, jog dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo susidariusi valstybinės pensijos nepriemoka turi būti kompensuojama ir teismas turi priteisti tokią kompensaciją, yra teisiškai nepagrįsti.

Tokią poziciją patvirtina ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo analogiškose bylose suformuota praktika (žr., pvz., 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-933-525/2015). Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnyje yra įtvirtinti pasiūlymai Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Minėto straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė iki 2010 m. liepos 1 d. parengia ir patvirtina sumažintų valstybinių socialinio draudimo senatvės ir netekto darbingumo pensijų kompensavimo tvarkos aprašą.

Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 16 straipsnio 4 dalis (Žin., 2009, Nr. 152-6820) ta apimtimi, kuria Lietuvos Respublikos Vyriausybei nėra siūloma parengti ir patvirtinti dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos aprašą, prieštarauja Konstitucijos 23, 52 straipsniams, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau atkreiptinas dėmesys, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. ir 2012 m. vasario 6 d. nutarimuose pasisakė tik dėl dideliu mastu sumažintų valstybinių pensijų kompensavimo tvarkos patvirtinimo, o 2015 m. gegužės 14 d. nutarime apie pareigą nustatyti kompensavimo mechanizmą iš viso nebuvo pasisakyta.

Kaip jau minėta, šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo pensija buvo sumažinta dideliu mastu, nes ji buvo sumažinta ne daugiau nei 20 procentų. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šiuo metu egzistuoja faktinis ir teisinis pagrindas įpareigoti VRM grąžinti pareiškėjui 2010–2013 metais susidariusią pensijos nepriemoką. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, bei į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinusi tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog VRM pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui nuo 2010 m. lapkričio 13 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. S. apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė