2016-04-26 Nr. AB-9037-3-63-3-01591-2015-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2536-575/2016

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01591-2015-9

Procesinio sprendimo kategorija 2.5; 8.2; 9.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ prašymą atsakovei S. Š. dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su prašymu (b. l. 3) priteisti iš atsakovės S. Š. (toliau – ir atsakovė) 347,76 Eur nesumokėtą vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.

Pareiškėjas prašyme nurodė, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T2-80 (2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-426 redakcija) buvo patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai (toliau – ir Nuostatai), kuriuose nustatyta, jog už komunalinių atliekų surinkimą nustatoma privaloma įmoka, galiojanti Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje, kurią kiekvienas komunalinių atliekų turėtojas privalo sumokėti Nuostatuose nustatyta tvarka. Vietinės rinkliavos surinkėju paskirtas pareiškėjas, o Klaipėdos miesto savivaldybės administracijos ir pareiškėjo 2007 m. liepos 9 d. koncesijos sutarties Nr. J4-831 pagrindu pareiškėjui suteikta teisė organizuoti ir vykdyti vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą sistemą Klaipėdos miesto savivaldybės teritorijoje. Šiame kontekste pareiškėjas paaiškino, kad atsakovė nėra sumokėjusi pareiškėjui 347,76 Eur dydžio vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. už turto objektą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), Klaipėdoje.

Atsakovė atsiliepimo į pareiškėjo prašymą nepateikė.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu (b. l. 19–22) pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovės 299,96 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą laikotarpiu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d., o dalyje dėl 47,80 Eur vietinės rinkliavos priteisimo pareiškėjo prašymą atmetė.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo, Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo ir Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo nuostatomis, taip pat Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtintais Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatais (su pakeitimais), teismas pažymėjo, kad vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Taip pat akcentavo, kad Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 (su pakeitimais) patvirtintų Nuostatų 7 punkte ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-246 patvirtintų Nuostatų 6 punkte nurodyta, jog vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai. Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. T2-80 12 punkte plačiau nurodyta, jog vietinės rinkliavos mokėtojais laikomi nekilnojamojo turto savininkai ir naudotojai – juridiniai ir fiziniai asmenys.

Vietinės rinkliavos mokėtojų registre registruojami nekilnojamojo turto savininkai ar naudotojai, jų valdomas nekilnojamasis turtas, jo plotas, veiklos pobūdis. Iš esmės analogiškos nuostatos apie minėtame registre registruojamus duomenis įtvirtintos ir Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. gruodžio 23 d. sprendimu Nr. T2-246 patvirtintų Nuostatų 10 punkte. Nuostatuose numatyti du vietinės rinkliavos administravimo būdai:

1) pagal pagrindinę tikslinę nekilnojamojo turto naudojimo paskirtį ir plotą;

2) pagal deklaruojamų komunalinių atliekų kiekį. Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos mokėtojų komunalinių atliekų deklaravimo procedūros tvarka reglamentuota Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2008 m. lapkričio 27 d. sprendimu Nr. T2-390 (pakeistu 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T2-331) patvirtintu Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos mokėtojų komunalinių atliekų deklaravimo tvarkos aprašu, kuris taikomas tik tiems atliekų turėtojams, kurie savo valią išreiškė raštu ir turi galimybę kaupti komunalines atliekas atskirai, tai yra ne viešojo naudojimo erdvėse (2 punktas).

Kitiems asmenims vietinė rinkliava skaičiuojama pagal registre nurodytą turimo nuosavybės teise arba naudojamo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir plotą. Šiame kontekste teismas atkreipė dėmesį, jog pagal Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenis atsakovė laikotarpiu, už kurį prašoma priteisti vietinę rinkliavą, buvo buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, savininkė, todėl ji yra vietinės rinkliavos mokėtoja. Atitinkamai nagrinėjamu atveju vietinė rinkliava buvo apskaičiuota taikant Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos nustatytus vietinės rinkliavos dydžius.

Tačiau teismas pabrėžė, kad šiuo atveju pareiškėjas prašo iš atsakovės priteisti rinkliavos mokestį už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Tuo tarpu mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tame tarpe rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai) yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatyme (toliau – ir MAĮ), kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y.

šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl sprendžiant šį klausimą vadovaujamasi MAĮ nuostatomis. Teismas akcentavo, kad nagrinėjamu atveju taikytina MAĮ 68 straipsnio 1 dalis, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) yra nurodęs, jog mokestiniuose ginčuose mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatį teismas privalo taikyti ex officio (savo iniciatyva) (rėmėsi LVAT 2005 m. balandžio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A15-485/2005). Atitinkamai MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena.

Atsižvelgęs į tai, teismas nurodė, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėjas su pareiškimu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 7 d., todėl, vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2015 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. Taigi, teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju yra pasibaigęs senaties terminas, per kurį pareiškėjas turėjo teisę reikalauti iš atsakovės sumokėti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą už 2009 metus, kuri pagal pateiktą pažymą apie skolą sudaro 47,80 Eur, todėl prašymas šioje dalyje atmestinas kaip nepagrįstas.

Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad pareiškėjo prašymas tenkintinas iš dalies ir jam iš atsakovės priteistina 299,96 Eur.

III. Pareiškėjas UAB „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ pateikė apeliacinį skundą (b. l. 25), kuriame prašo pakeisti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą toje dalyje, kurioje atmestas pareiškėjo prašymas priteisti vietinės rinkliavos skolą, apskaičiuotą už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d., o kitą sprendimo dalį palikti galioti.

Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, netinkamai vadovavosi teisės normomis ir pažeidė materialines teisės normas, turinčias reikšmės vienodam teisės aiškinimui bei taikymui. Pažymi, jog Klaipėdos miesto savivaldybės tarybos 2007 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. T2-80 patvirtinti Klaipėdos miesto savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai (2008 m. gruodžio 23 d. sprendimo Nr. T2-425 redakcijos 25 punktas ir 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T2-330 redakcijos 13 bei 23 punktai) numato, kad Klaipėdos miesto savivaldybės vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą apskaičiuojama už einamuosius kalendorinius metus ir apie apskaičiuotą vietinę rinkliavą mokėtojas informuojamas mokėjimo pranešimu. Todėl, pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai vadovavosi MAĮ 68 straipsnio 1 dalies nuostata, kadangi kreipimosi į teismą dieną pareiškėjas naujai neapskaičiavo ir neperskaičiavo vietinės rinkliavos, o kreipėsi dėl atitinkamais metais jau apskaičiuotos rinkliavos priteisimo, t. y. turėdamas tikslą priverstinai išieškoti nesumokėtą vietinę rinkliavą. Šiuo aspektu pareiškėjas kartu atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. vasario 12 d. sprendimu analogiškoje administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015 senaties netaikė ir priteisė vietinės rinkliavos skolą nuo jos įvedimo dienos, t. y. nuo 2008 m. liepos 1 d.

Atsakovė atsiliepimo į pareiškėjo apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 347,76 Eur dydžio nesumokėtos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą bei tvarkymą priteisimo iš atsakovės S. Š. už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovės 299,96 Eur vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. Tačiau pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, iš esmės argumentuodamas tuo, jog teismas nepagrįstai jo reikalavimui taikė MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą senaties terminą ir nepriteisė vietinės rinkliavos skolos, apskaičiuotos už laikotarpį nuo 2009 m. sausio 11 d. iki 2009 m. gruodžio 31 d.

Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Rinkliavų įstatymas ir Atliekų tvarkymo įstatymas bei su jų įgyvendinimu susiję kiti teisės aktai. Pagal Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalį vietinė rinkliava suprantama, kaip savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka, galiojanti tos savivaldybės teritorijoje. Minėto įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 8 punktas suteikia teisę savivaldybės tarybai jos teritorijoje nustatyti vietines rinkliavas už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą. Šio įstatymo 12 straipsnio 1–2 punktai taip pat numato, kad savivaldybės taryba savo sprendimu nustato vietinę rinkliavą ir tvirtina vietinės rinkliavos nuostatus. Taigi vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą yra įstatymo pagrindu ir savivaldybės tarybos sprendimu nustatyta privaloma įmoka į savivaldybės biudžetą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje, aiškinant vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo teisinį reglamentavimą, pažymėta, kad, skirtingai nuo Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje pateikiamos valstybinės rinkliavos, kuri inter alia apima privalomas įmokas už vietos savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų ar organizacijų teikiamas paslaugas, apibrėžimo, vietinės rinkliavos įstatymų leidėjas expressis verbis nesieja su atitinkamomis paslaugomis. Vietinės rinkliavos objektas iš esmės yra siejamas su atitinkamos teisės vietinės rinkliavos mokėtojui suteikimu, t. y. asmuo, norėdamas įgyti (naudotis) atitinkamą teisę, o ne gauti atitinkamas paslaugas, privalo sumokėti atitinkamą vietinę rinkliavą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą vertintina kaip atliekų turėtojo privaloma įmoka už atliekas, kurios tvarkomos savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje. Tai savo ruožtu leidžia daryti išvadą, kad aptariama vietinė rinkliava ir jos dydis nėra siejama su konkrečios paslaugos suteikimu. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra akcentavęs, jog vietinės rinkliavos privalomasis pobūdis (Rinkliavų įstatymo 2 str. 3 d.) ir paskirtis lemia, kad rinkliava nėra sutartinio pobūdžio mokėjimas ir ji reglamentuojama viešosios, o ne privatinės teisės normomis (žr., pvz., LVAT 2010 m. kovo 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir kt.). Taigi vietinė rinkliava yra viešosios teisės nustatytas privalomasis mokėjimas, o ne privatinės (civilinės) teisės reguliavimo srities sutartinio pobūdžio įsipareigojimas. Pareiga mokėti minėtą rinkliavą atsiranda pagal tokias sąlygas, kurios yra numatytos ją nustatančiuose teisės aktuose (žr., pvz., LVAT 2011 m. balandžio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1035/2011, 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011 ir kt.).

Šiame kontekste pabrėžtina, kad byloje iš esmės nėra ginčo dėl atsakovės pareigos mokėti nustatyto dydžio vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą, todėl apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu bei sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl atsakovės apmokestinimo vietine rinkliava pagrįstumo ir teisėtumo, jų nebekartoja ir plačiau dėl jų nepasisako. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

Kita vertus, kaip minėta, nagrinėjamu atveju pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jo reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo taikė MAĮ 68 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą senaties terminą. Atsižvelgiant į tai, atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas analogiško pobūdžio bylose yra akcentavęs (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.), kad mokesčių teisiniuose santykiuose senaties terminai, per kuriuos gali būti išieškomi mokesčiai (tame tarpe rinkliavos ir kiti privalomi mokėjimai), paprastai yra nustatomi arba konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančiame teisės akte, arba MAĮ, kuris konkretaus mokesčio mokėjimo klausimus reglamentuojančio teisės akto atžvilgiu yra bendroji teisės norma, t. y. šios teisės normos tarpusavyje sąveikauja, kaip specialioji ir bendroji teisės normos. Atitinkamai Rinkliavų įstatyme nuostatos dėl senaties terminų nėra įtvirtintos, todėl šiam klausimui spręsti turi būti vadovaujamasi MAĮ nuostatomis (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2346/2012; 2012 m. spalio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-2405/2012). Taigi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl senaties termino taikymo pareiškėjo reikalavimui dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo, nepagrįstai vadovavosi MAĮ nuostatomis, atmestini kaip nepagrįsti.

Be to, pabrėžtina, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent MAĮ 68 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta, jog tuo atveju, jeigu kitaip nenustatyta atitinkamo mokesčio įstatyme, mokesčių mokėtojas ar mokesčių administratorius mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti gali ne daugiau kaip už einamuosius ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo tų metų, kada pradedama mokestį apskaičiuoti arba perskaičiuoti, sausio 1 dienos. Pažymėtina, jog tokios vyraujančios praktikos analogiškose bylose (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) nuosekliai laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1201-442/2015, 2015 m. liepos 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1355-556/2015, 2015 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1053-602/2015, 2015 m. lapkričio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1056-602/2015, 2015 m. lapkričio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1712-442/2015 ir kt.). Tuo tarpu pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo naujausios, dominuojančios šioje srityje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Taigi, šiuo atveju nėra pagrindo remtis pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. A-309-442/2015.

Apibendrinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas byloje nagrinėjamiems teisiniams santykiams pagrįstai ir teisingai taikė MAĮ nuostatas, reglamentuojančias mokesčio apskaičiavimo bei perskaičiavimo senaties terminą. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, atsižvelgus į minėtas nuostatas ir įvertinus nagrinėjamo ginčo pobūdį, spręstina, kad šiuo atveju MAĮ 68 straipsnio taikymo požiūriu šioje teisės normoje nustatyto termino skaičiavimo pradžia nagrinėjamos bylos kontekste yra sietina su pareiškėjo kreipimosi į teismą dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo diena. Atitinkamai iš byloje esančių duomenų matyti, kad pareiškėjas su pareiškimu dėl nesumokėtos vietinės rinkliavos priteisimo į teismą kreipėsi 2015 m. rugsėjo 7 d. (pagal gavimo spaudą ant prašymo, reg. Nr. I-1577, b. l. 3). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad vadovaujantis nurodytomis nuostatomis, pareiškėjui iš atsakovės priteistina vietinė rinkliava galėjo būti apskaičiuojama už einamuosius (2015 m.) ir penkerius praėjusius kalendorinius metus, skaičiuojamus atgal nuo 2015 m. sausio 1 d., t. y. už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d.

Taigi, remiantis byloje nustatytomis aplinkybėmis, konstatuotina, kad skundžiamas Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimas laikytinas teisėtu ir pagrįstu, todėl paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Klaipėdos regiono atliekų tvarkymo centras“ apeliacinį skundą atmesti.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius