2026-03-04 Nr. AB-4730-3-61-3-00096-2026-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-787-463/2026

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00096-2026-8

Procesinio sprendimo kategorija 49

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2026 m. kovo 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Malijauskienės (pranešėja), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pg servisas“ atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 23 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pg servisas“ skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Pg servisas“ (toliau – ir pareiškėjas, ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, ir Skyrius) 2025 m. spalio 13 d. sprendimus Nr. VTT_SP1-2115, Nr. VTT_SP1-2116, Nr. VTT_SP1-2117, Nr. VTT_SP1-2118, Nr. VTT_SP1-2119, Nr. VTT_SP1-2120 „Dėl išduotų A1 pažymėjimų UAB „PG servisas“ darbuotojams, panaikinimo“ (toliau – ir Skyriaus sprendimai); 2) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) 2025 m. gruodžio 10 d. sprendimą Nr. (1.45E) I-16524 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2025 m. spalio 13 d. sprendimų Nr. VTT_SP1-2115, Nr. VTT_SP1-2116, Nr. VTT_SP1-2117, Nr. VTT_SP1-2118, Nr. VTT_SP1-2119, Nr. VTT_SP1-2120“ (toliau – ir Sodros sprendimas) (toliau Skyriaus ir Sodros sprendimai kartu – ir skundžiami sprendimai).

Pareiškėjas 2026 m. sausio 14 d. pateikė teismui prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (toliau – ir Prašymas) ir sustabdyti skundžiamų sprendimų vykdymą iki teisme bus priimtas galutinis sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-6691-596/2026.

Prašyme pareiškėjas nurodė, kad, nepaisant to, jog Bendrovė dėl skundžiamų sprendimų teisėtumo ir panaikinimo kreipėsi į teismą, Bendrovės darbuotojas 2025 m. lapkričio 3 d. iš Nyderlandų nacionalinės socialinio draudimo įstaigos gavo pranešimą, kuriame nurodoma, kad Sodra panaikino jam, kaip ir kitiems Bendrovės darbuotojams, išduoto A1 pažymėjimo galiojimą.

Prašyme pareiškėjas teigė, kad skundžiamų sprendimų vykdymas turi būti sustabdytas, kadangi jie priimti nesilaikant individualiam administraciniam teisės aktui keliamų reikalavimų, yra deklaratyvūs, formalūs, nemotyvuoti ir priimti nevertinant Bendrovės prašymuose pateiktos informacijos, kuri paneigia skundžiamuose sprendimuose nurodytas aplinkybes. Tiek Skyrius, tiek Sodra nevertino Bendrovės prašymuose pateiktos informacijos, neprašė Bendrovės pateikti papildomų dokumentų, įrodančių, kad Bendrovės darbuotojai buvo komandiruoti ir darbo funkcijas atliko daugiau nei vienoje valstybėje narėje, taip pat visiškai neišklausė Bendrovės, kaip suinteresuotos šalies, pozicijos ir argumentų. Anot pareiškėjo, Bendrovės reikalavimo pagrįstumą įrodo su skundu kartu pateikti įrodymai (dokumentai), kad darbuotojai dirbo daugiau nei vienoje valstybėje narėje, A1 pažymėjimai darbuotojams buvo išduoti teisėtai ir pagrįstai, o skundžiami sprendimai turi būti panaikinti.

Prašyme Bendrovė akcentavo, kad dėl skundžiamų sprendimų įvykdymo ir A1 pažymėjimų panaikinimo jau patyrė realios turtinės žalos, kuri iki teismui priimant galutinį sprendimą šioje byloje gali tik didėti. Bendrovė iš Nyderlandų mokesčių institucijos yra gavusi du pranešimus, kuriuose nurodoma, kad dėl A1 pažymėjimų panaikinimo Bendrovės darbuotojams pareiškėjas turi sumokėti papildomus mokesčius nuo darbuotojų gauto darbo užmokesčio, kurie sudaro 1 199 358 Eur (133 376 Eur + 1 065 982 Eur). Pareiškėjas teigė, kad Bendrovei nesumokėjus privalomų socialinio draudimo ir (ar) susijusių mokesčių Nyderlanduose gali būti priskaičiuoti ne tik delspinigiai, bet ir baudos, o kompetentingos Nyderlandų institucijos gali inicijuoti Bendrovės veiklos patikrinimus. Anot pareiškėjo, papildomai kyla rizika, kad darbai objektuose gali būti sustabdyti, o užsakovai gali nutraukti sutartis ar taikyti sutartines sankcijas dėl neatitikimų.

Atsakovas Skyrius pateikė nuomonę, kurioje prašė teismo pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo atmesti. Atsakovas nurodė, kad pagal teisinį reguliavimą A1 pažymėjimas nėra leidimas dirbti užsienio valstybėje bei nepatvirtina atliekamų darbų legalumo, todėl jo neturėjimas neužkerta kelio pareiškėjui vykdyti veiklos Nyderlanduose ar kitoje valstybėje narėje. Nors pareiškėjas teigė, jog jau patyrė realios turtinės žalos, kadangi iš Nyderlandų mokesčių institucijos gavo du pranešimus apie papildomų mokesčių mokėjimą, tačiau, atsakovo vertinimu, socialinio draudimo įmokų sumokėjimas kitoje valstybėje narėje nėra traktuotinas kaip žala, kuri yra neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma. Lietuvos Respublikos teisės aktuose, o taip pat ir kitų valstybių narių teisės aktuose yra numatyta galimybė susigrąžinti sumokėtas socialinio draudimo įmokas, jei jos dėl kokių nors priežasčių neturėjo būti mokamos. Skyrius laikėsi pozicijos, kad atsakomybė už įmokų sumokėjimą tenka pareiškėjui, todėl delspinigiai, baudos ir veiklos patikrinimai būtų neigiamos pasekmės pareiškėjai dėl jo pačio kaltės.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Sodra pateikė nuomonę, kurioje nurodė, kad teisės aktuose nėra nustatyta, jog skundo dėl administracinio sprendimo padavimas draudžia / sustabdo galimybę kompetentingam viešojo administravimo subjektui priimti įstatymu reikalaujamą priimti sprendimą. Nagrinėjamu atveju visiškai pagrįstai nebuvo stabdomas sprendimo vykdymas, o pagal teisinį reguliavimą valstybės narės kompetentinga įstaiga privalėjo informuoti apie priimtą sprendimą kitos valstybės narės kompetentingą įstaigą. Esant šioms aplinkybėms, nėra tikslinga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nes Skyrius jau įvykdė savo pareigą informuoti kitos valstybės narės (Nyderlandų Karalystės) kompetentingą instituciją dėl priimto sprendimo.

II. Regionų administracinis teismas 2026 m. sausio 23 d. nutartimi pareiškėjo UAB „Pg servisas“ prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones netenkino.

Įvertinęs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nuostatas bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, skundžiamų sprendimų pobūdį, prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones argumentus, teismas sprendė, kad pareiškėjas nenurodė argumentų prima facie (iš pirmo žvilgsnio), patvirtinančių, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti, nors tai yra viena iš reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinųjų sąlygų. Taip pat teismas pažymėjo, jog pareiškėjo nurodomi argumentai dėl galimai kilsiančios didelės (neatitaisomos) žalos laikomi abstrakčiais ir nukreiptais į ateitį, nepagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais, pavyzdžiui, pagrįstais skaičiavimais apie tikėtinas finansines išlaidas, taip pat jau pradėtu išieškojimo procesu, todėl nelaikytini pakankamais konstatuoti, jog, netenkinus pareiškėjo Prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kiltų didelė neatitaisoma žala.

Teismas vertino, kad pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog, nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių, jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teismas pabrėžė, kad vien tik galbūt neigiama ginčijamo (-ų) akto (-ų) įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Teismas laikėsi pozicijos, kad taip pat ir prielaida, jog pareiškėjas ar kiti asmenys (pavyzdžiui, Bendrovės darbuotojai) gali patirti tam tikrų neigiamų finansinių pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas.

Teismo įsitikinimu, nėra tikslu vertinti ateityje galimai kilsiančius neigiamus padarinius Bendrovės veiklai, kadangi tai yra hipotetinė situacija, kuri nėra patvirtinta realiais duomenimis ir gali apskritai neįvykti. Teismas, analizuodamas asmenų, prašančių taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, finansinę padėtį, vertina jų apyvartinių lėšų kiekį, pajamas, šių pajamų pokyčius, turimus įsiskolinimus, kreditorinius reikalavimus, vykdomą ūkinę veiklą, skirtų baudų dydžius, kitas teisiškai reikšmingas aplinkybes. Vertindamas šiuos kriterijus pagal pareiškėjo pateiktus dokumentus teismas nematė pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo finansinė padėtis iš esmės pablogėtų taip, kad ji susidurtų su finansiniais sunkumais ar netgi veiklos vykdymo sustabdymu / nutraukimu. Be to, teismas atkreipė dėmesį, kad į bylą nėra pateikti įrodymai, pagrindžiantys pareiškėjo dabartinę prastą finansinę padėtį. Taigi, teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad dėl skundžiamų teisės aktų tolesnio taikymo jo finansinė padėtis reikšmingai pablogėtų.

Teismas darė išvadą, kad nėra jokio objektyvaus pagrindo manyti, jog, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą, t. y. panaikinus skundžiamus aktus, iki jų priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas. Teismas konstatavo, kad negalima teigti, jog, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, ginčo teisme nagrinėjimo metu visuomenė ar valstybė patirtų pareiškėjo nurodytą žalą. Anot teismo, pačio pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl skundžiamų teisės aktų, iš esmės galėtų būti atlyginami teisės aktų nustatyta tvarka.

Apibendrindamas teismas priėjo prie išvados, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas būtų neadekvatus siekiamam tikslui, pažeistų proporcingumo principą, proceso šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą.

III. Pareiškėjas UAB „Pg servisas“ atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 23 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškėjo prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo tenkinti.

Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, kad jis nenurodė argumentų prima facie, patvirtinančių, kad ginčijami sprendimai yra neteisėti. Anot pareiškėjo, jis tiek skunde, tiek ir Prašyme nurodė argumentus bei pateikė įrodymus, kad pareiškėjo reikalavimas yra pagrįstas, o skundžiami sprendimai yra neteisėti ir turėtų būti panaikinti. Anot pareiškėjo, skundžiami sprendimai priimti nesilaikant individualiam administraciniam teisės aktui keliamų reikalavimų, yra deklaratyvūs, formalūs, nemotyvuoti, priimti nevertinant Bendrovės prašymuose pateiktos informacijos, kuri paneigia skundžiamuose sprendimuose nurodytas aplinkybes. Sodra ir Skyrius nevertino Bendrovės prašymuose pateiktos informacijos, neprašė Bendrovės pateikti papildomų dokumentų, įrodančių, kad Bendrovės darbuotojai buvo komandiruoti ir darbo funkcijas atliko daugiau nei vienoje valstybėje narėje, visiškai neišklausė Bendrovės, kaip suinteresuotos šalies, pozicijos ir argumentų.

Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas nutartyje nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo Prašymo argumentai yra abstraktūs, deklaratyvūs ir nepagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais, todėl nelaikyti pakankamais konstatuoti, jog netenkinus Prašymo kiltų didelė neatitaisoma žala. Tai, kad tokia žala yra atsiradusi, patvirtina pareiškėjo pateikti įrodymai. Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas Prašyme buvo nurodęs, kad dėl skundžiamų sprendimų įvykdymo ir A1 pažymėjimų panaikinimų jau yra patyręs realios turtinės žalos, kuri iki teismui priimant galutinį sprendimą byloje gali tik didėti. Pareiškėjas Prašyme nurodė ir pateikė tai patvirtinančius įrodymus, kad iš Nyderlandų mokesčių institucijos yra gavęs du pranešimus (sprendimus), kuriuose nurodyta, kad dėl A1 pažymėjimų panaikinimų Bendrovės darbuotojams, Bendrovė turi sumokėti papildomai – mokesčius nuo darbuotojų gauto darbo užmokesčio, iš viso net 1 199 358 Eur (133 376 Eur + 1 065 982 Eur). Papildomai pareiškėjas pažymi, kad nesumokėjus nurodytų mokesčių, turės sumokėti ne tik delspinigius, bet ir baudas, o kompetentingos Nyderlandų institucijos gali inicijuoti Bendrovės veiklos patikrinimus. Papildomai kyla rizika, kad darbai objektuose gali būti sustabdyti, o užsakovai – nutraukti sutartis ar taikyti sutartines sankcijas dėl neatitikimų.

Pareiškėjas akcentuoja, kad minėta suma savo dydžiu yra itin didelė ir objektyviai reikšminga bet kurios veikiančios bendrovės finansinei būklei. Pareiga sumokėti 1 199 358 Eur sumą (kuri gali tik didėti iki teismui priimant galutinį sprendimą byloje) reikšmingai pablogintų pareiškėjo finansinę padėtį.

Anot pareiškėjo, pati Sodra iš esmės savo pačios atžvilgiu yra sustabdžiusi skundžiamų sprendimų vykdymą, tačiau pareiškėjo atžvilgiu skundžiamų sprendimų vykdymo nestabdo. Kadangi Sodra panaikino A1 pažymėjimus, formaliai ji privalo grąžinti įmokas, kurios anksčiau buvo sumokėtos Sodrai, susijusias su A1 pažymėjimais. Vis dėl to, Sodra iki šiol negrąžina pareiškėjui įmokų, sumokėtų Lietuvoje už laikotarpį, dėl kurio A1 pažymėjimai buvo panaikinti. Tokiu būdu susidaro situacija, kai, viena vertus, pareiškėjas dėl panaikintų A1 pažymėjimų privalo vykdyti su socialiniu draudimu susijusias prievoles Nyderlanduose, o kita vertus – neatgauna Lietuvoje sumokėtų įmokų.

Pareiškėjas akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių, nurodydamas, kad galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimas kiekvienoje byloje sprendžiamas individualiai, t. y. įvertinus nagrinėjamoje byloje susiklosčiusią konkrečią situaciją, nes reikalavimo užtikrinimo priemonės yra tas teisinis mechanizmas, kuriuo remiantis, esant įstatyme nustatytoms sąlygoms bei įvertinus visas reikšmingas aplinkybes ir interesus, galėtų būtų užkertamas kelias neatitaisomam asmens teisių ir teisėtų interesų pažeidimui atsirasti.

Pareiškėjo įsitikinimu, nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala ABTĮ 70 straipsnio 1 dalies prasme, kadangi žala jau yra atsiradusi; jos dydis yra toks reikšmingas, kad akivaizdžiai reikšmingai pablogintų pareiškėjo finansinę padėtį dėl ko Bendrovė nebegalėtų toliau vykdyti savo vykdomos veiklos ir bankrutuotų; žalos padariniai apimtų ne tik tiesioginius finansinius nuostolius, bet ir struktūrinius, socialinius bei reputacinius padarinius (darbuotojų atleidimą, sutarčių su užsakovais nutraukimą, reputacijos praradimą, rinkos dalies praradimą ir kt.); net ir pareiškėjui palankus galutinis teismo sprendimas ateityje nepašalintų šių neigiamų pasekmių, jeigu nebus taikomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Pareiškėjo įsitikinimu, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju būtų adekvatus ir proporcingas bei užtikrintų šalių interesų pusiausvyrą, nes prašomos priemonės yra laikinos, skirtos tik sustabdyti skundžiamų sprendimų vykdymą iki bylos išnagrinėjimo iš esmės ir neperžengia to, kas būtina pareiškėjo teisių veiksmingai apsaugai. Jos nesukeltų neproporcingos žalos viešajam interesui, leistų išvengti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos ir atitiktų proporcingumo ir interesų pusiausvyros principus.

Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismu, kad galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl skundžiamų teisės aktų, iš esmės galėtų būti atlyginami teisės aktų nustatyta tvarka. Žalos atlyginimo instituto taikymas gali tapti tik formaliu ir faktiškai neefektyviu teisių gynimo būdu, nes nebūtų nei kam, nei kaip realiai atlyginti patirtą žalą (pavyzdžiui, pareiškėjui bankrutavus). Net ir hipotetiškai pripažinus, kad ateityje pareiškėjas galėtų inicijuoti žalos atlyginimo procesą, toks procesas būtų ilgas ir kompleksiškas. Pareiškėjui tektų įrodinėti neteisėtų valstybės institucijų veiksmų ir patirtos žalos priežastinį ryšį, realiai patirtos žalos dydį ir kt., o pats žalos atlyginimo ginčas galėtų užsitęsti kelerius metus.

Atsakovas Skyrius atsiliepime į atskirąjį skundą prašo Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsakovas akcentuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas nenurodė argumentų prima facie, patvirtinančių, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti, nors tai yra viena iš reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinųjų sąlygų. Taip pat, anot atsakovo, pirmosios instancijos teismas visiškai teisingai pažymėjo, jog pareiškėjo nurodomi argumentai dėl galimai kilsiančios didelės (neatitaisomos) žalos laikomi abstrakčiais ir nukreiptais į ateitį, nepagrįsti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis ir realiais duomenimis. Atsakovo įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ABTĮ nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 23 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, konstatavęs, kad pareiškėjas nenurodė argumentų prima facie (iš pirmo žvilgsnio), patvirtinančių, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti, be to, nurodyti argumentai nėra pakankami konstatuoti, jog, netenkinus pareiškėjo Prašymo kiltų didelė neatitaisoma žala.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, tvirtina, kad teismas padarė nepagrįstas išvadas, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta ir klausimas išspręstas iš esmės – tenkinant pareiškėjo Prašymą. Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad jis tiek skunde, tiek ir Prašyme nurodė prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentus bei pateikė juos patvirtinančius įrodymus; teismas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo Prašymo argumentai nelaikyti pakankamais konstatuoti, jog netenkinus Prašymo kiltų didelė neatitaisoma žala; tai, kad žala yra atsiradusi, patvirtina pareiškėjo pateikti įrodymai; nesumokėjus nurodytų mokesčių, pareiškėjas turės sumokėti delspinigius ir baudas, prieš Bendrovę bus inicijuoti patikrinimai, kyla rizika, kad darbai objektuose gali būti sustabdyti, o užsakovai – nutraukti sutartis ar taikyti sutartines sankcijas dėl neatitikimų; 1 199 358 Eur sumos (kuri gali tik didėti iki teismui priimant galutinį sprendimą byloje) sumokėjimas reikšmingai pablogintų pareiškėjo finansinę padėtį (Bendrovė nebegalėtų toliau vykdyti savo vykdomos veiklos ir bankrutuotų; žalos padariniai apimtų ne tik tiesioginius finansinius nuostolius, bet ir struktūrinius, socialinius bei reputacinius padarinius, darbuotojų atleidimą, sutarčių su užsakovais nutraukimą, reputacijos praradimą, rinkos dalies praradimą ir kt.); Sodra iš esmės savo pačios atžvilgiu yra sustabdžiusi skundžiamų sprendimų vykdymą, tačiau pareiškėjo atžvilgiu skundžiamų sprendimų vykdymo nestabdo; teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla, kurios faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi nuo nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių; žalos atlyginimo instituto taikymas gali tapti tik formaliu ir faktiškai neefektyviu teisių gynimo būdu, nes nebūtų nei kam, nei kaip realiai atlyginti patirtą žalą (pavyzdžiui, pareiškėjui bankrutavus).

Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad ABTĮ 70 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti. Reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir, nesiėmus užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais. To paties straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą konstatavęs, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog, netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016).

Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-900-662/2016 ir kt.). Pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti realus, o ne pagrįstas prielaidomis apie galimas kilti neigiamas pasekmes ateityje, prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas pasekmes, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, tuo labiau, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-662-756/2017).

Pareiškėjas byloje ginčija Skyriaus ir Sodros sprendimų teisėtumą ir pagrįstumą. Skyriaus sprendimais Bendrovės darbuotojams išduoti A1 pažymėjimai buvo panaikinti. Nesutikdamas su tuo, pareiškėjas išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka pateikė skundą Sodrai, kuri ginčijamu Sodros sprendimu pripažino, kad Skyriaus sprendimai yra teisėti ir pagrįsti ir jų naikinti nėra teisinio pagrindo, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

Pareiškėjas Prašymu prašė teismo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir sustabdyti skundžiamų sprendimų vykdymą iki teisme bus priimtas galutinis sprendimas administracinėje byloje, nurodydamas, kad iš Nyderlandų mokesčių institucijos yra gavęs du pranešimus, kuriuose nurodoma, kad dėl A1 pažymėjimų panaikinimo Bendrovės darbuotojams pareiškėjas turi sumokėti papildomus mokesčius nuo darbuotojų gauto darbo užmokesčio, kurie sudaro 1 199 358 Eur. Taip pat nesumokėjus mokesčių, pareiškėjui gresia delspinigiai, baudos ir kompetentingų Nyderlandų institucijų patikrinimai. Anot pareiškėjo, papildomai kyla rizika, kad darbai objektuose gali būti sustabdyti, o užsakovai gali nutraukti sutartis ar taikyti sutartines sankcijas dėl neatitikimų.

Tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas nenurodė argumentų prima facie (iš pirmo žvilgsnio), patvirtinančių, kad skundžiami sprendimai yra neteisėti. Pažymėtina, kad viena iš privalomų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo sąlygų – turi būti nustatyta, ar pareiškėjas tikėtinai pagrindė savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenys, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Nagrinėjamu atveju, pareiškėjas skunde ir Prašyme pateikė argumentus susijusius su skundžiamų sprendimų teisėtumu ir pagrįstumu (kad Bendrovės darbuotojai vykdė veiklą keliose valstybėse, kad atsakovas, priimdamas sprendimus, nesilaikė procedūros, neužtikrino pareiškėjo teisės būti išklausytam, nepakankamai motyvavo sprendimus ir pan.), taigi teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju pareiškėjas nurodė prima facie (iš pirmo žvilgsnio) argumentus, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė priešingas išvadas. Vis tik, tai nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kadangi kaip teisingai nustatė teismas, pareiškėjas nepagrindė antrosios būtinosios sąlygos (neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos). Nesant bent vienos iš nurodytų sąlygų, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas pagal ABTĮ 70 straipsnį negalimas.

Teisėjų kolegija šiuo atveju neturi pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismui, kad pareiškėjo argumentai susiję su neva faktiškai patirtais nuostoliais 1 199 358 Eur sumoje, delspinigiais, baudomis, patikrinimais, darbų sustabdymais, kontraktų nutraukimais, darbuotojų atleidimais yra abstraktūs, nukreipti į ateitį, nepagrįsti įrodymais, nepatvirtinantys neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, neigiama ginčijamo (-ų) akto (-ų) įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe. Teisėjų kolegijos vertinimu, atskirojo skundo argumentai šių išvadų nepaneigia. Pažymėtina, kad nors pareiškėjui kilo pareiga pagrįsti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos pagrindą, tačiau nagrinėjamu atveju pareiškėjo argumentai ir pateikti įrodymai, negali būti laikomi pakankamais šiam pagrindui patvirtinti.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo argumentus dėl finansinių sunkumų, pažymi, kad reali finansinių sunkumų grėsmė turi būti patvirtinta konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis (pvz., pareiškėjas turėtų dideliu mastu keisti savo veiklos praktiką, santykius su partneriais, atsirastų dideli nuostoliai ar išieškoma suma aiškiai apsunkintų jo ekonominę ar socialinę padėtį ir pan.) ir pagrįsta jas patvirtinančiais įrodymais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-440/2010, 2011 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-13/2011 ir kt.). Prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo pagrindžiantys argumentai privalo būti pagrįsti objektyviais faktiniais duomenimis (įrodymais) – finansinės atskaitomybės, buhalterinės apskaitos ar kitais dokumentais, iš kurių būtų galima spręsti apie asmens finansinę būklę, jo tolimesnės ekonominės veiklos perspektyvas, t. y. jais remiantis įvertinti (nustatyti) galimas finansines bei materialines pasekmes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-241/2013, 2017 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-972-756/2017, 2025 m. sausio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-157-602/2025). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką ta aplinkybė, jog pareiškėjas gali patirti tam tikras neigiamas turtinio pobūdžio pasekmes, per se (savaime) nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jei pareiškėjas neįrodo, jog, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012 ir kt.).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nors ir pirmosios instancijos teismo cituotos bylos faktinės aplinkybės nėra tapačios nagrinėjamai bylai, tačiau nėra pagrindo nagrinėjamu atveju nepadaryti tapačių išvadų, kad galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo argumentai susiję su tuo, kad Sodra negrąžino pareiškėjui sumokėtų įmokų, nėra susiję su ginčo dalyku, be to, nagrinėjamu atveju sprendžiamas konkretus procesinis klausimas, byla nenagrinėjama iš esmės, todėl teisėjų kolegija dėl šių argumentų plačiau nepasisako.

Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė, jog nesiėmus prašomų taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonių – nesustabdžius skundžiamų sprendimų vykdymo iki bus priimtas ir įsiteisės galutinis sprendimas šioje byloje, ateityje realiai gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala.

Atsižvelgiant į tai, Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 23 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Pareiškėjas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pažymėtina, kad šioje proceso stadijoje nėra priimamas galutinis sprendimas vienos iš bylos šalių naudai (ABTĮ 40 str. 1 d.), todėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nėra sprendžiamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Pg servisas“ atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2026 m. sausio 23 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys

Virginija Volskienė