2022-01-26 Nr. AB-2121-3-61-3-01103-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-18-968/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01103-2020-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 20.5.1; 37.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas K. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir Vilniaus PN) (iki reorganizavimo – Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas (toliau – ir Lukiškių TI-K)), 1 100 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiais nuo 2018 m. balandžio 24 d. iki 2018 m. balandžio 26 d., nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2018 m. birželio 20 d. bei nuo 2018 m. rugsėjo 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 24 d. jis buvo kalinamas Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis. Įstaigoje buvo pažeidžiamos teisės aktų nuostatos dėl nustatytų minimalaus ploto reikalavimų vienam asmeniui, neveikė aliarmo mygtukas, pasivaikščioti galėjo tik 1 valandą, kurios nepakanka, o pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo prižiūrimi, padengti asbestu, kamerose buvo prasta ventiliacija, apšvietimas, todėl tvyrojo drėgmė, o ant sienų kaupėsi pelėsis. Kamerose sanitarinis mazgas nebuvo izoliuotas nuo kameros ploto, atvykęs į Lukiškių TI-K pareiškėjas nebuvo tinkamai aprūpintas patalyne, nebuvo sudaroma galimybė išsiskalbti drabužių, dušų patalpos įrengtos netinkamai, nes neužtikrinamas privatumas, trumpalaikių sulaikymo ir paskirstymo kameros mažos, o jose tekdavo būti ilgiau nei tris valandas, todėl buvo priverstas stovėti.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime nesutiko su pareiškėjo skundu ir prašė jį atmesti. Atsakovo atstovo atsiliepimas į skundą grindžiamas šiais argumentais:

3.1. Į įstaigą atvykę asmenys, kol atliekama visuminė asmens ir jo daiktų krata bei įforminami asmens atvykimo registravimui būtini dokumentai, ne ilgiau kaip dviem valandoms uždaromi į trumpalaikio laikymo kameras. Tikslus laikas, kiek asmenys yra laikomi trumpalaikio sulaikymo kamerose, nėra fiksuojamas, tačiau laikymo trukmė yra ne ilgesnė kaip dvi valandos.

3.2. Sanitariniai mazgai kamerose buvo įrengti pagal nustatytus teisės aktų reikalavimus, o tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio.

3.3. Kameros buvo įrengtos vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, kamerose buvo aliarmo mygtukai, kameros buvo vėdinamos per langus.

3.4. Visiems asmenims kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše, o dušų patalpų įrengimas atitiko visus nustatytus reikalavimus. Siekiant užtikrinti asmenų privatumą duše buvo įrengtos pertvaros. Pakabos rūbams buvo įrengtos persirengimo patalpose.

3.5. Pasivaikščiojimo kiemeliai buvo prižiūrimi, o vienos valandos pasivaikščiojimo laikas per dieną yra nustatytas teisės aktuose.

3.6. Visiems į Kalėjimą atvykusiems nuteistiesiems ar suimtiesiems vyrams buvo išduodama antklodė, čiužinys ir pagalvė. Tiems asmenims, kurie neturi nuosavos patalynės, rankšluosčių ir indų, yra išduodami rankšluosčiai, indų komplektas ir patalynės komplektas. Minkštas inventorius buvo išduodamas švarus ir dezinfekuotas. Kalėjime buvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai buvo skalbiami nemokamai. Viršutinius drabužius buvo galima skalbti tik apmokėjus už šią skalbimo paslaugą.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu, laikotarpiu nuo 2018 m. birželio 16 d. iki 2018 m. birželio 18 d., kitą skundo dalį atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpiais nuo 2018 m. balandžio 24 d. iki 2018 m. balandžio 26 d., nuo 2018 m. birželio 15 d. iki 2018 m. birželio 20 d. bei nuo 2018 m. rugsėjo 19 d. iki 2018 m. rugsėjo 24 d.

6. Teismas, įvertinęs kamerų duomenys bei kartu su pareiškėjų laikytų asmenų skaičių, konstatavo, kad vienam asmeniui tenkantis patalpų plotas atitiko minimalaus ploto reikalavimus.

7. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl neįrengtų signalizacijos mygtukų, kadangi atsakovo atstovas patvirtino, kad jie buvo įrengti, be to, pareiškėjo nusiskundimus dėl neįrengtų mygtukų teismas vertino abstrakčiais, nurodė, kad teiginiai yra hipotetinio pobūdžio.

8. Pareiškėjo teiginiai dėl pasivaikščiojimo trukmės ir kiemelių būklės buvo atmesti, kadangi Europos komiteto prieš kankinimą ir laikymą nubaudimą nežmoniškomis arba žeminančiomis sąlygomis antrojo bendro pranešimo Nr. CPT/Inf(92)3 rekomendacija pateikta dėl visos asmenų veiklos kalinimo metu, o ne tik dėl pasivaikščiojimo kiemelyje laiko, o 1 valanda pasivaikščioti pareiškėjui buvo užtikrinta. Be to, į bylą pateiktas pranešimas patvirtino, kad pasivaikščiojimo kiemeliai buvo prižiūrimi.

9. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad asbesto gaminiai Lukiškių TI-K statiniuose nebuvo naudojami, gyvenamųjų korpusų, kur buvo apgyvendinti nuteistieji ar suimtieji, statinių konstrukcijose asbesto nebuvo, todėl pareiškėjo argumentai dėl asbesto buvo atmesti.

10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl vėdinimo, kadangi kamerų langai buvo pritaikyti vėdinimui; atsakovo atstovas patikino, kad apšvieta, temperatūra, santykinė oro drėgmė kamerose atitiko teisės aktų reikalavimus, todėl šie nusiskundimai taip pat buvo atmesti. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo keliamo ginčo laikotarpiu Nacionalinis visuomenės sveikatos centras nebuvo atlikęs patikrinimų pareiškėjo kalinamose kamerose, tai teismui leido daryti išvadą, jog nusiskundimų dėl pareiškėjo keliamų klausimų nebuvo gauta ne tik iš pareiškėjo, bet ir iš kitų asmenų.

11. Dėl argumentų, kad sanitarinio mazgo įrengimas, atskiriant jį tik sienele, pažeidė pareiškėjo teisę į privatumą, teismas pabrėžė, kad suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji), besinaudojantys tualetu, gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu). Dalyje Lukiškių TI-K priežiūros postų gyvenamosiose kamerose sanitarinių mazgų patalpos įrengtos kaip atskiros kabinos su durimis. Kitose gyvenamosiose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinų nėra techninių galimybių, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa atitverta 1,5 m. aukščio pertvara. Teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo kalinamas kamerose Nr. 111, 114, 263, 125, 281, kuriose sanitarinių mazgų patalpos nebuvo atskirtos kabinomis su durimis. Tačiau kameroje Nr. 256 sanitarinis mazgas įrengtas kaip atskira kabina su durimis. Taip pat teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais buvo kalinamas vienas, o šių kamerų sanitariniai mazgai, siekiant uždengti matomumą nuo apžiūros posto bei iš kameros vidaus, buvo įrengti panaudojant užuolaidas. Aplinkybių, kad sanitarinis mazgas buvo atskirta užuolaida, skunde neneigia ir pareiškėjas. Tačiau teismas atkreipė dėmesį, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniais mazgais objektyviai galėjo būti pažeista, tuomet, kai jis kamerose Nr. 263 buvo laikomas ne vienas.

12. Kiti pareiškėjo nusiskundimai – nebuvo pakankamai aprūpintas patalyne ir neturėjo galimybės išsiskalbti drabužius. Atsakovo atstovas nurodė, kad laikėsi nustatytų teisės aktų reikalavimų ir pareiškėjas buvo aprūpintas tiek patalyne, tiek kitomis priemonėmis. Šiuos atsakovo atstovo paaiškinimus, teismo teigimu, taip pat patvirtina ir rašytiniai įrodymai.

13. Pareiškėjas nurodė, kad jam nebuvo išduotas užvalkalas antklodei. Atsakovo atstovas pabrėžė, kad pareiškėjas buvo aprūpintas visomis priemonėmis, o pirmosios instancijos teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nenurodė jokių paaiškinimų ir nepateikė rašytinių įrodymų, jog dėl neišduoto užvalkalo antklodei kreipėsi su pretenzija ir (ar) prašymu į Lukiškių TI-K administraciją, todėl šiuos pareiškėjo argumentus teismas vertino kritiškai.

14. Pareiškėjas abstrakčiai nurodė, kad rūbai nebuvo skalbiami, nedetalizavo, kada, kokie rūbai (nemokamai ar kaip mokama paslauga) nebuvo išskalbti. Teismas, atsižvelgęs į atsakovo atstovo paaiškinimus (kad rūbai įstaigoje buvo skalbiami ir atiduodami sausi) ir pareiškėjo skundo šiuo klausimu nekonkretumą, pareiškėjo skundus šiuo aspektu atmetė kaip nepagrįstus ir neįrodytus.

15. Pareiškėjas, teismo teigimu, abstrakčiai pažymėjo, kad šiukšlių konteineriai buvo laikomi šalia kamerų langų, tačiau nieko nepaaiškino ir šių aplinkybių nedetalizavo, todėl teismas jų įvertinti negalėjo (pareiškėjas nenurodė nei kameros numerio, prie kurios buvo šiukšlių konteineris, nei datos, nei kad kreipėsi su skundu į Lukiškių TI-K administraciją ir t. t.).

16. Pareiškėjo nusiskundimus dėl trumpalaikio paskirstymo kameros reikalavimų, argumentus, kad jose pareiškėjas buvo priverstas praleisti ilgiau laiko nei nustatyta teisės aktuose, teismas taip pat atmetė, kadangi atsakovo atstovas nurodė, jog įstaigoje buvo vadovaujamasi teisės aktų reikalavimais, jokių pažeidimų nebuvo atlikta. Be to, asmenys į šias kameras buvo uždaromi ne ilgiau nei 2 valandoms. Nors pareiškėjas teigė, kad trumpalaikio laikymo kameroje jis buvo laikomas daug kartų ir ilgiau nei tris valandas, dėl ko patyrė nepatogumus, tačiau šių savo argumentų nedetalizavo. Nurodė, kad žodžiu kreipėsi į pareigūnus, tačiau į tai nebuvo reaguojama. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta jokių rašytinių įrodymų, t. y. pareiškėjo teiktų nusiskundimų Lukiškių TI-K administracijai, kuriuos teismas galėtų įvertinti. Pareiškėjo argumentus, keliamu klausimu, teismas laikė abstrakčiais.

17. Teismas priėjo prie išvados, kad privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniu mazgu galėjo sukelti pareiškėjui nepatogumų. Teismas vertino, be kita ko, ir tai, jog pažeidimas buvo trumpalaikis (3 paros), todėl sprendė, kad pareiškėjo išgyvenimai pagal savo pobūdį ir trukmę laikytini tokiais, jog jo teisių pažeidimo į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

III. 18. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti.

19. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

19.1. Teismas be pagrindo rėmėsi atsakovo atstovo argumentais dėl signalizacijos mygtukų įrengimo, kadangi šie mygtukai įstaigoje nebuvo įrengti. Norėdami prisikviesti pareigūną nuteistieji turėjo daužyti į duris. Mygtukai buvo reikalingi ne tik „susidūrus su grėsme“, tačiau ir kasdieninėse, gyvenimiškose situacijose. Nuo nuolatinio beldimo skaudėdavo rankas, pareiškėjas jautėsi žeminamas.

19.2. Argumentų dėl nemalonaus kvapo neįmanoma konkretizuoti, o atsakovo atstovo argumentai dėl to, kad įstaigoje nebuvo pelėsio, yra nepagrįsti ir nelogiški.

19.3. Atsakovo atstovo nurodyta drabužių skalbimo praktika pareiškėjo atveju neveikė, kadangi drabužiai buvo surenkami pirmadienį ir grąžinami savaitės gale, o pareiškėjas buvo atvežamas į įstaigą kitomis savaitės dienomis. Šias aplinkybes blogino ir tai, kad kamerose nebuvo šilto vandens, todėl pareiškėjas galėjo drabužius plauti tik šaltu vandeniu. Nurodo, kad rašytinių įrodymų neturi ir negali pateikti, bet šias aplinkybes galėtų paliudyti Lukiškių TI-K kalintys asmenys.

19.4. Nepagrįsti teiginiai, kad pakabos rūbams buvo įrengtos persirengimo patalpose – čia turima omenyje pakabos rūbams dušuose, tačiau jokių persirengimo patalpų dušuose ar šalia jų nebuvo. Kaliniai persirengdavo dušo patalpose.

19.5. Pareiškėjas taip pat nesutinka su teiginiais, kad trumpalaikis ir periodiškas laikino sulaikymo patalpose laikymas negalėjo pareiškėjui sukelti psichologinių ir sveikatos sutrikimų. Pareiškėjo įsitikinimu, tai, kad Lukiškių TI-K buvo uždarytas, pagrindžia, jog įstaiga neatitiko teisės aktų reikalavimų. Teismas privalėjo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais.

20. Atsakovo atstovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo teismo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, nes pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas, o apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais argumentais.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 21. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo prašymo atlyginti neturtinę žalą, jo nuomone, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

22. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjui 3 paras nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas, tačiau neturtinės žalos pinigais nepriteisė.

23. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, taip pat tuo, kad neturtinė žala nebuvo atlyginta pinigais.

24. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina paminėtų ribų neperžengdama, t. y. vertinami argumentai, pateikti apeliaciniame skunde – dėl iškvietimo (aliarmo) mygtukų, nemalonaus kvapo (kad pareiškėjas nekonkretizavo savo teiginių dėl to), skalbimo ir džiovinimo neužtikrinimo, laikino sulaikymo kamerų ir nepriteistos neturtinės žalos pinigais.

25. Teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013).

26. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su įrodymų ir aplinkybių vertinimu, pažymi, pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė. Vien tai, kad pareiškėjas įrodymus vertina kitaip ir nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, nesudaro teisinio pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso teisės normas. Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys, kad pareiškėjo apeliaciniame skunde remiamasi hipotetinio pobūdžio teiginiais, nepateikdamas konkrečių bei argumentuotų (įrodymais pagrįstų) teiginių.

27. Vertinant pareiškėjo argumentus dėl aliarmo iškvietimo (signalizacijos) mygtukų nebuvimo, pažymėtina, kad pagal nuoseklią LVAT praktiką, vien tai, kad nebuvo įrengtas aliarminio iškvietimo mygtukas, savaime nereiškia, jog pareiškėjui dėl to kilo kokia nors neturtinė žala. Vadovaujantis bendrosiomis įrodinėjimo taisyklėmis, pareiškėjas turi pakankamai argumentuoti, kad dėl tokio trūkumo jam buvo kilę problemų, kad jis dėl to patyrė kokią nors žalą (žr., pvz., 2018 m. kovo 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-442/201; 2018 m. rugsėjo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2264-1062/2018; 2021 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-758-261/2021 ir kt.) Nagrinėjamu atveju pareiškėjas konkrečių ir detalių minėtų aplinkybių nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikė, nenurodė, kada ir kokia jam atsirado grėsmė dėl galbūt neįrengtų pareigūnų iškvietimo mygtukų, be to, byloje nepateikta duomenų, kad pareiškėjas su skundais būtų kreipęsis į įstaigos administracija. Šių teiginių kontekste svarbu pabrėžti, kad atsakovo atstovas patikino, jog mygtukai buvo įrengti. Todėl aptariamas pareiškėjo argumentas atmestinas konstatuojant, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino pareiškėjo argumentus.

28. Pareiškėjas nesutinka su teismo vertinimu, kad pareiškėjas nekonkretizavo kamerose buvusio nemalonaus kvapo. Atkreiptinas dėmesys, kad dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) nuosekliai akcentuoja, jog pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą (žr., pvz., 2010 m. liepos 1 d. sprendimą byloje N. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42255/04), 37 p.; 2009 m. spalio 15 d. sprendimą byloje A. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 33470/03), 82 p.). Būtų nepagrįsta ir neteisinga reikalauti iš pareiškėjo pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias. Toks įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą sąlygomis, neatitinkančiomis objektyvių reikalavimų, kuriais siekiama užtikrinti kalinių fizinę ir psichinę sveikatą (žr., pvz., 2011 m. sausio 25 d. spendimą byloje E. prieš Rumuniją (pareiškimo Nr. 38427/05)). Tačiau pirmosios instancijos teismas nurodė, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas nesikreipė nei į įstaigos administraciją, nei į Nacionalinį visuomenės sveikatos centrą, todėl šiuos pareiškėjo argumentus atmetė. Teismas nereikalavo detaliau apibūdinti nemalonaus kvapo, teismas tik vertino pareiškėjo neigiamus išgyvenimus. Įvertinęs pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir pirmosios instancijos teismo sprendime išdėstytus teiginius, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo aplinkybių vertinimu, ypač įvertinus aplinkybę, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktu, turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, o pareiškėjas neginčija, kad galėjo kameras vėdinti per langus.

29. Pareiškėjas neginčija, kad įstaigoje buvo sudaryta galimybė išskalbti patalynę ir apatinius drabužius, tačiau teigia, jog dėl to, kad jis atvykdavo kitomis savaitės dienomis, nei buvo paimami skalbiniai, jis minėta galimybe pasinaudoti negalėjo. Tačiau pažymėtina, kad šių argumentų pareiškėjas pirmosios instancijos teismui nebuvo nurodęs – jis tik tikino, kad įstaigoje galima buvo pasinaudoti skalbimo paslauga jeigu asmuo turėjo pinigų sąskaitoje, o, jeigu ir turėjo, atsirasdavo biurokratinės kliūtys. Pagal LVAT praktiką, naujos tik apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės apeliacinės instancijos teismo, kuris tikrina tik pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, nevertintinos (žr., pvz., 2017 m. liepos 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4266-442/2017). Savo ruožtu pirmosios instancijos teismas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo nusiskundimus dėl (ne)sudarytos galimybės išskalbti drabužius. Tais pačiais argumentais atmestini pareiškėjo teiginiai dėl persirengimo patalpų. Be to, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas būtų kreipęsis su skundais (prašymais) į įstaigos administraciją dėl nurodytų aplinkybių, nors, kaip matyti iš 2018 m. rugsėjo 21 d. skundo dėl dietinio maitinimo, apie tokią galimybę žinojo ir ją įgyvendino.

30. Dėl laikino sulaikymo kamerų – pareiškėjas nekonkretizuoja, kokie neigiami išgyvenimai kilo būtent pareiškėjui dėl laikymo aptariamose kamerose, pareiškėjas pateikia tik bendro pobūdžio teiginius dėl, jo teigimu, žurnalistinio tyrimo. Be to, pareiškėjas nekonkretizavo, kada būtent pasireiškė jo neigiami išgyvenimai. Šie pareiškėjo hipotetiniai teiginiai yra bendro pobūdžio, nekonkretizuoti, todėl atmetami.

31. Vertinant apeliacinio skundo argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo (žalos dydžio ir atlyginimo būdo), pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

32. Taikant pažeidimo pripažinimą teismo sprendimu, kaip neturtinės žalos, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, atlyginimo būdą, remiamasi EŽTT praktika panašiose bylose, pagal kurią EŽTT, gindamas Konvencijoje įtvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, tam tikrais atvejais konstatuoja, jog teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje D. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98). Todėl teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., LVAT 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

33. Nuosekliai suformuotoje administracinių teismų praktikoje išaiškinta, kad teismas tada, kai, įvertinęs konkrečią asmens situaciją, pareiškėjo atžvilgiu įvykdytus neteisėtus veiksmus, jo sveikatos būklę, nustato tik nežymius, vienkartinius, neilgalaikius kalinimo sąlygų pažeidimus (nepriklausomai nuo įstaigos tipo), tokius pažeidimus pripažįsta, nepriteisdamas neturtinės žalos atlyginimo pinigais (žr., pvz., LVAT 2018 m. vasario 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1805-502/2018; 2021 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-323-968/2021).

34. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į teisės aktuose (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 str.) bei teismų praktikoje (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017 ir kt.) suformuotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, įvertinusi pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, tai, byloje nėra duomenų, jog dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjui būtų sutrikusi psichinė ar fizinė sveikata ar atsiradusios kitos tokio masto pasekmės, kurias būtų galima laikyti neturtine žala, kuri atlyginama pinigais pagal CK 6.250 straipsnį, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad nustatytas pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

35. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo K. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. rugpjūčio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė