2019-03-21 Nr. AB-7098-3-61-3-05237-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-151-968/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05237-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.2.3; 12.5.1; 12.8; 12.9; 12.10.4; 12.13.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. kovo 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos V. R. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Kauno apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai ir V. R. dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja padavė teismui skundą, kuriuo prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – MGK) 2015 m. spalio 7 d. sprendimą Nr. S-196 (7-193/2015) (toliau – MGK sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI) 2015 m. liepos 13 d. sprendimą Nr. 68-125 (toliau –VMI sprendimas); 3) panaikinti Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Kauno AVMI) 2015 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (04.7.2)-FR0682-179 (toliau – Kauno AVMI sprendimas).

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. Kauno AVMI priėmė 2015 m. sausio 19 d. patikrinimo aktą Nr. FR0680-19 (toliau –Patikrinimo aktas) dėl atlikto pareiškėjos mokestinio patikrinimo dėl gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPM) apskaičiavimo ir mokėjimo teisingumo laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. Patikrinimo akte nustatyta, kad pareiškėja pateiktoje Metinėje pajamų deklaracijoje už 2011 m. deklaravo ne visas pajamas, t. y. gautų kitų 75 463 Lt pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų, nenustatytų šaltinių nedeklaravo bei nuo jų neapskaičiavo GPM, todėl papildomai pareiškėjai priskaičiuota 11 319 Lt (3 278,21 Eur) GPM. Kauno AVMI sprendimu iš dalies patvirtintas Patikrinimo aktas, šiuo sprendimu papildomai apskaičiuota 10 726 Lt (3 106,46 Eur) GPM, 926,02 Eur delspinigių ir 932 Eur bauda. VMI ir MGK sprendimais pareiškėjos skundai dėl Kauno AVMI sprendimo atmesti.

2.2. Patikrinimo akte nurodyta patikrinimo tema – GPM apskaičiavimo ir mokėjimo teisingumo patikrinimas laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., tačiau mokesčių administratorius, apskaičiuodamas papildomai mokėtiną GPM, vadovavosi nuo 1993 m. iki 2003 m. surinkta informacija. Pareiškėjos piniginių likučių, buvusiu ankstesniu nei 2009 m. sausio 1 d. laikotarpiu, tikrinimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, nes tai prieštarauja Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 68 straipsniui, kuriame nustatyta mokesčio apskaičiavimo ir perskaičiavimo senatis.

2.3. Mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti pareiškėjos iš darbo užmokesčio gautas pajamas laikotarpiu nuo 1993 m. liepos 1 d. iki 1994 m. ir nuo 1995 m. iki 2003 m., vadovavosi nevienodais pajamų dydžių nustatymo metodais. Pareiškėjos gautas pajamas 1993–1994 m. mokesčių administratorius nustatė, vadovaudamasis minimalaus darbo užmokesčio dydžiais, o 1995–1998 m. ir 2002 m. pareiškėjos pajamoms nustatyti buvo naudojami vidutinio darbo užmokesčio dydžiai. Tokiu būdu mokesčių administratorius pažeidė MAĮ 6 straipsnyje įtvirtintus mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir apmokestinimo aiškumo principus.

2.4. Siekdamas nustatyti patirtas vartojimo išlaidas, mokesčių administratorius turėjo visas pareiškėjos patirtas išlaidas vertinti pagal minimalaus gyvenimo lygio (toliau – MGL) dydį. Vidutinės vartojimo vienam namų ūkio nariui išlaidos pagal Lietuvos statistikos departamento duomenis susideda, pavyzdžiui, iš maisto ir nealkoholinių gėrimų, alkoholinių gėrimų, tabako, aprangos ir avalynės, būsto, vandens, sveikatos, tačiau pareiškėjos šeima daugelio iš šių išlaidų nepatyrė (pvz. tabako, sveikatos, alkoholinių gėrimų), nes šeima nuolatos taupė, gyveno išleisdama minimalias sumas. Todėl dalies patirtų vartojimo išlaidų apskaičiavimas ne pagal MGL, o pagal vidutines vartojimo išlaidas vertintinas kaip nepagrįstas ir neteisingas. Atsakovui nepateikus pagrindimo, kodėl pareiškėjos šeimos nariui mėnesinių išlaidų skaičiavimas atliekamas remiantis vidutinių vartojimo išlaidų vienam namų ūkio nariui dydžiu, o ne MGL, darytina išvada, kad mokesčių administratorius nepagrįstai padidino pareiškėjos šeimos išlaidas vienam namų ūkio nariui 48 258 Lt suma laikotarpiu nuo 1993 m. iki 2003 m.

2.5. Mokesčių administratorius apskaičiavo nepagrįstai dideles namo, esančio adresu (duomenys neskelbtini), (toliau – Namas), statybos išlaidas. Pagal Lietuvos Respublikos finansų ministro 2012 m. balandžio 27 d. įsakymu Nr. 1K-159 patvirtintą Turto ir verslo vertinimo metodiką išlaidų (kaštų) metodu nustatyta atkuriamoji turto vertė laikoma turto rinkos verte. Turto vertė kinta priklausomai nuo rinkos sąlygų, turto būklės pokyčių ir kitų aplinkybių, o tai reiškia, jog kintant turto vertei, kinta ir statybos atkuriamosios sąnaudos. Mokesčių administratorius, kaip vieną iš Namo statybos kainos nustatymo būdų pasirinkęs atkūrimo sąnaudų (statybos vertės) duomenis, naudojo 2006 m. rugsėjo 6 d. ir 2012 m. kovo 2 d. Valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Registro centro“ duomenis: statybos išlaidas nustatė iš vienos rinkos vertės (kai Namas VĮ „Registrų centro“ duomenimis buvo 100 proc. baigtumo bei įvertintas 555 000 Lt) atėmus kitos rinkos vertės kainą (kai Namas buvo 53 proc. baigtumo ir jo vertė buvo 249 000 Lt). Tačiau toks Namo atkūrimo sąnaudų, nustatytų 2012 m., ir atkūrimo sąnaudų, nustatytų 2006 m., skirtumas (306 000Lt) neparodo piniginių lėšų investavimo į Namo statybą, o tik parodo rinkos kainos pokytį. Todėl mokesčių administratoriaus atliktas statybų išlaidų apskaičiavimas (kaip vienas iš būdų) pagal VĮ „Registrų centro“ nurodytas atkūrimo sąnaudas yra akivaizdžiai netikslus ir neteisingas. Nors mokesčių administratorius, nustatydamas Namo statybos išlaidų dydį, rėmėsi uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Sistela“ duomenis, tačiau iš pateiktų dokumentų nėra aišku, kokiu pagrindu 1 kub. m statybos kaina 2006 m. nustatyta 481 Lt. 2006 m. 1 kub. m kaina pagal pridedamas lenteles ir mokesčių administratoriaus pateiktus duomenis Patikrinimo akte atitinka ne 2006 m., o 2004 m. iki 750 kub. m Namo statybos išlaidų kainą (481 Lt). Todėl ir remiantis UAB „Sistela“ duomenimis negalima teisingai nustatyti Namo statybos išlaidų.

2.6. Mokesčių administratorius Namo statybos išlaidų kainą galėjo nustatyti remdamasis tik UAB „Latmas“ 2011 m. balandžio 8 d. vertinimo ataskaita Nr. 04-11-219 (toliau – Ataskaita) ir pareiškėjos buvusio sutuoktinio V. R. paaiškinimais. Tačiau vertindamas V. R. paaiškinimus apie tai, kad Namo statybos galėjo kainuoti nuo 80 000 iki 100 000 Lt, mokesčių administratorius atsižvelgė tik į maksimalią pareiškėjos sutuoktinio nurodytą 100 000 Lt sumą, nors nagrinėjamu atveju turėjo būti išvestas jo nurodytų sumų vidurkis, t. y. 90 000 Lt. Vertinant V. R. nurodytų sumų vidurkį (90 000 Eur) ir UAB „Latmas“ Ataskaitoje nustatytą Namo statybos išlaidų sumą (135 234 Lt), darytina išvada, kad statant Namą ūkio būdu galėjo būti patirta ne daugiau kaip 112 617 Lt (90 000 Lt + 135 234 Lt / 2) Namo statybos išlaidų.

2.7. Pareiškėja mokesčių administratoriui buvo nurodžiusi, kad vidutiniškai per metus išleisdavo apie 2 000–15 000 Lt, tačiau šios išlaidos nėra tikslios, nes jų pareiškėja tiesiog neatsimena, o dokumentų jas pagrįsti neturi. Nei tuo metu, nei dabar galiojantys teisės aktai nenumatė pareigos fiziniam asmeniui vesti namų ūkio išlaidų ir kasdieninių išlaidų apskaitą. Nors atlikęs pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio pajamų-išlaidų analizę laikotarpiu nuo 2004 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d., mokesčių administratorius nustatė, kad 2009 m. sausio 1 d. pareiškėja ir jos buvęs sutuoktinis galėjo turėti ne daugiau kaip 39 198 Lt piniginių lėšų, tačiau ši išvada yra nepagrįsta. Įvertinus 2003 m. gruodžio 31 d. pinigų likutį, kuris sudarė 247 876 Lt, bei gautas pajamas, kurios grindžiamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno skyriaus 2015 m. sausio 21 d. pažyma Nr. 16A-426, maksimalias pareiškėjos nurodytas išlaidas vartojimui (kurios nėra tikslios ir turėtų būti prilyginamos bent jau vidutinėms) bei maksimalias išlaidas dukros išlaikymui, neįvertinus turimų vertybinių popierių, išlaidų Namo atstatymui, skirtumas tarp pajamų ir išlaidų, t. y. turimas pareiškėjos pinigų likutis 2009 m. sausio 1 d. buvo ne mažesnis nei 236 911,69 Lt. Taigi, net ir skaičiuojant pačiu nepalankiausiu mokesčių mokėtojui būdu (t. y. vertinant galimas maksimalias išlaidas), mokesčių administratoriaus nustatytas piniginių lėšų dydis 2009 m. gruodžio 31 d. yra netikslus bei neatitinkantis realios situacijos, nes jis yra ženkliai didesnis. Vadinasi, mokesčių administratoriaus nustatytas bendras pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio 39 198 Lt piniginių lėšų likutis buvo faktiškai didesnis.

2.8. Pareiškėja 2004 m., 2005 m. ir 2006 m. gavo pajamų iš vertybinių popierių pardavimo sandorių, kuriuos ji sudarė asmeniškai, t. y. nedalyvaujant jos buvusiam sutuoktiniui ir neturint sutuoktinio išduoto įgaliojimo tokį sandorį sudaryti. Todėl vadovaujantis tiek Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.92 straipsnio 4 dalimi, tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) praktika pareiškėjos 2004 m., 2005 m. ir 2006 m. gautos pajamos iš vertybinių popierių pardavimo mokesčių administratoriaus nepagrįstai priskirtos prie bendrai pareiškėjos šeimos gautų pajamų (investicijoms į vertybinius popierius buvo panaudotos asmeninės pareiškėjos lėšos, gautos už 2002 m. balandžio 17 d. parduotą 6/100 dalis dviejų aukšto namo (duomenys neskelbtini), už 120 000 Lt sumą).

2.9. Pareiškėja, atsakydama į klausimą apie 2007–2008 m. (jos santuokinio gyvenimo metu) patirtas išlaidas, nurodė 15 000 Lt bendras šeimos išlaidas, neišskirdama nei savo, nei sutuoktinio dalies. Kaip patvirtino pareiškėjai jos buvęs sutuoktinis V. R., mokestinio patikrinimo metu 2014 m. (jau po santuokos nutraukimo praėjus 3 metams) gavęs klausimą apie 2007–2008 m. patirtas išlaidas, jis sąžiningai nurodė jam tenkančią 7 500 Lt dydžio bendrų išlaidų dalį, bet tai nebuvo papildoma sutuoktinių šeimos išlaidų suma, o tik V. R. tenkanti bendrų išlaidų dalis. Todėl mokesčių administratoriaus sprendimas 2007–2008 m. prie pareiškėjos šeimos patirtų bendrų vartojimo išlaidų (15 000 Lt) pridėti dar ir V. R. tenkančią bendrų išlaidų dalį (7 500 Lt) yra aiškiai nepagrįstas.

2.10. Mokesčių administratorius prie 2009 m. pareiškėjos šeimos gautų pajamų įtraukė ir 2009 m. pareiškėjos tėvo dovanotą jai 42 000 Lt sumą, tačiau CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato, kad asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas sutuoktiniui dovanotas ar jo paveldėtas po santuokos sudarymo, jeigu dovanojimo sutartyje ar testamente nėra nurodyta, kad turtas perduodamas bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn. 2009 m. gegužės 6 d. dovanojimo sutartyje nebuvo nurodyta, kad 42 000 Lt suma dovanojama (perduodama) bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, todėl visiškai neaišku, kodėl mokesčių administratorius pareiškėjai dovanotą piniginių lėšų sumą priskyrė prie bendrų šeimos gautų pajamų. Be to, mokesčių administratorius 2011 m. pareiškėjos tėvų asmeniškai jai dovanotą 100 000 Lt sumą laikė asmenine pareiškėjos nuosavybe. Skirtingai vertindamas analogiško pobūdžio aplinkybes mokesčių administratorius vėlgi pažeidė MAĮ 6 straipsnyje įtvirtintus mokėtojų lygybės, teisingumo ir apmokestinimo aiškumo principus.

2.11. Mokesčių administratorius prie 2010 m. pareiškėjos šeimos gautų pajamų priskyrė ir 2010 m. pareiškėjos asmeniškai iš A. B. gautą 100 000 Lt paskolos sumą. Pareiškėja paaiškinimuose mokesčių administratoriui nurodė, kad minėtą sumą skolinosi iš savo pusbrolio. Paskolos gavimo tikslas – turėti apyvartinių lėšų asmeniniam pragyvenimui ir santuokos nutraukimo klausimų sprendimui, t. y. sumokėti sutuoktiniui 260 000 Lt piniginę kompensaciją pagal rengiamą pareiškimą teismui dėl santuokos nutraukimo, kuris vėliau buvo patvirtintas Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-15296-748/2011. 2010 m. gruodžio 10 d. paskolos sutartis nebuvo įtraukta į bendrą šeimos turto balansą santuokos nutraukimo byloje, atitinkamai minėtu Kauno apylinkės teismo sprendimu nebuvo dalijama ši skolinė prievolė kaip bendras sutuoktinių įsipareigojimas, nes ir sutuoktiniai, ir teismas pripažino, kad tai asmeninė pareiškėjos prievolė. Visiškai neaišku, kodėl neginčydamas 2010 m. gruodžio 10 d. paskolos sutarties, nepateikdamas jokių argumentų bei motyvų, kodėl pagal minėtą paskolos sutartį gauta suma laikytina bendromis šeimos pajamomis ir iš šios paskolos sutarties prievolės laikytinos bendromis sutuoktinių prievolėmis, mokesčių administratorius pagal paskolos sutartį gautą 100 000 Lt sumą priskyrė bendroms pareiškėjos šeimos pajamoms. Mokesčių administratorius prie pareiškėjos patirtų išlaidų taip pat nepagrįstai priskyrė pareiškėjos tariamai duotą 4 000 Lt kyšį G. G.

3. Atsakovas VMI atsiliepimu prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Siekiant įvertinti, ar pareiškėjos pateiktoje Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje pateikti turėti piniginių lėšų likučiai atitinka pareiškėjos ir jos sutuoktinio V. R. gautas pajamas bei patirtas išlaidas, buvo surinkta ir išanalizuota VMI turima informacija už 1993–2003 m. Mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja iki 2003 m. gruodžio 31 d. galėjo turėti 81 500 Lt grynųjų pinigų likutį ne banke, 50 276 Lt pinigų likutį banke bei 105 100 Lt, investuotų į Vyriausybės vertybinius popierius.

3.2. Nei pareiškėja, nei jos buvęs sutuoktinis V. R. patikrinimo metu nepateikė Namo statybos išlaidas patvirtinančių dokumentų. Mokesčių administratorius įvertino pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio pateiktus paaiškinimus, UAB „Latmas“ atliktą Namo vertinimą, VĮ „Registrų centras“ duomenis apie Namo atkūrimo sąnaudas (statybos vertę) bei UAB „Sistela“ duomenis apie vieno ir daugiau aukštų gyvenamųjų pastatų (iki 1 000 kub. m tūrio) statybos kainas, visi pateikti minėti duomenys buvo skirtingi, todėl išvestas visų keturių kriterijų vidurkis ir tuo pagrindu konstatuota, kad patirta 137 022 Lt Namo statybos išlaidų.

3.3. Mokesčių administratorius laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. vertino pareiškėjos pajamų ir išlaidų analizę atsižvelgdamas į pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio santuokos nutraukimą 2011 m. spalio 21 d. Pagal pareiškėjos pateiktą informaciją pareiškėja iš savo tėvo 2009 m. gegužės 6 d. pagal notaro patvirtiną dovanojimo sutartį grynaisiais pinigais gavo 42 000 Lt dovaną, o pagal notaro nepatvirtintas sutartis 2011 m. liepos 1 d. grynaisiais pinigais gavo 50 000 Lt dovaną iš savo tėvo ir 2011 m. liepos 7 d. grynaisiais pinigais gavo 50 000 Lt dovaną iš savo mamos. Dovanotas pinigines lėšas (42 000 Lt) pareiškėja deklaravo 2012 m. balandžio 3 d. pateiktoje (patikslintoje) Metinėje pajamų deklaracijoje už 2009 m., o 100 000 Lt deklaravo Metinėje pajamų deklaracijoje už 2011 m. Mokestinio patikrinimo metu buvo išanalizuotos pareiškėjos tėvų finansinės galimybės dovanoti pareiškėjai pinigines lėšas ir buvo nustatyta, kad jie galėjo padovanoti 142 000 Lt. Vis dėlto, įvertinus pareiškėjos gautas pajamas, patirtas išlaidas bei nustatytus piniginių lėšų likučius banke, piniginių lėšų likutį ne banke, nustatyta, kad pareiškėjai neužteko gautų pajamų patirtoms išlaidoms padengti 2011 m. gruodžio 31 d. Nustatyta, kad pareiškėja gavo 71 505 Lt kitų pajamų iš nenustatytų, mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių, nuo kurių neapskaičiavo ir į biudžetą nesumokėjo GPM. Pareiškėja pateiktoje Metinėje pajamų deklaracijoje už 2011 m. nedeklaravo gautų 71 505 Lt kitų pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų, nenustatytų šaltinių ir nuo jų neapskaičiavo GPM.

4. Pareiškėjos atstovas teismo posėdyje pažymėjo, kad pareiškėja Vienkartinėje gyventojo (šeimos) 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje deklaravo turtą, todėl pagrįsti jo kilmės neprivalo. VMI nenuosekliai skaičiavo pareiškėjos išlaidas tam tikrais laikotarpiais. Namo statybą baigta 2011 m., o VMI vertino 2012 m. Namo rinkos kainą. Namas statytas ūkio būdu, tikslių duomenų apie patirtas išlaidas Namo statyboms pareiškėja neturi. Namo statyba galėjo kainuoti nuo 80 000 iki 100 000 Lt. Vertybinių popierių įsigijimo sandorius pareiškėja sudarė pati, dėl to iš jų gautos pajamos nepagrįstai priskirtos bendrai jungtinei jos ir buvusio sutuoktinio nuosavybei. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-372-677/2016 (toliau – ir Baudžiamoji byla) nagrinėjo aplinkybes dėl pareiškėjos galbūt duoto 4 000 Lt dydžio kyšio, kuris mokestinėje byloje buvo vertinamas kaip pareiškėjos išlaidos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas konstatavo, kad pareiškėja nedavė 4 000 Lt kyšio G. G.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies – pakeitė VMI sprendimą, Kauno AVMI sprendimą ir MGK sprendimą, nurodant, kad pareiškėjai apskaičiuota mokėtina į biudžetą 2 577,38 Eur (8 899,19 Lt) GPM suma, 768 Eur GPM delspinigių ir 257 Eur GPM bauda.

6. Teismas pažymėjo, kad mokesčių administratorius, taikydamas išlaidų metodą, apskaičiavo pareiškėjos nuo 1994 m. iki 2012 m. turėtas išlaidas. Mokesčių administratorius konstatavo, kad pareiškėjos išlaidos viršijo disponuojamas pajamas ir šioms išlaidoms pagrįsti pareiškėja nepateikė jokių realius pajamų šaltinius pagrindžiančių įrodymų. Byloje iš esmės spręstinas klausimas, ar mokesčių administratorius pagrįstai mokesčius apskaičiavo, vadovaudamasis MAĮ 70 straipsniu, ir ar apskaičiuotos mokesčio sumos iš esmės yra pagrįstos byloje esančiais duomenimis.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjos mokestinio patikrinimo laikotarpis buvo nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d., tačiau mokesčių administratorius vertino pareiškėjos ir jos šeimos pajamas bei išlaidas pagal laikotarpiu nuo 1993 m. iki 2012 m. surinktą informaciją. Šiuo aspektu teismas pabrėžė, kad MAĮ ir kituose teisės aktuose nenustatyti jokie apribojimai tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui apskaičiuojant bei perskaičiuojant mokesčius už tam tikrą mokestinį laikotarpį remtis papildoma įrodomąja medžiaga, kurioje užfiksuotos ankstesniais laikotarpiais atsiradusios buvusios aplinkybės. Todėl, siekiant tinkamai nustatyti aplinkybes, susijusias su pareiškėjos išlaidomis ir pajamomis, tiek pareiškėja, tiek mokesčių administratorius galėjo remtis ir ankstesnio laikotarpio duomenimis, tačiau papildomus mokesčius buvo galima apskaičiuoti tik už tikrinamąjį laikotarpį. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pareiškėjai mokėtinus mokesčius apskaičiavo už 2011 m., todėl MAĮ 68 straipsnio pažeidimas nekonstatuotinas.

8. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos 2005 m. balandžio 19 d. pateiktoje Vienkartinėje gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaracijoje deklaruotas ne banke turėtų grynųjų piniginių lėšų likutis (81 500 Lt), turimos asmeninės piniginės lėšos banke (61 276 Lt) ir 1 051 vnt. Vyriausybės vertybinių popierių už 105 100 Lt, iš viso – 247 876 Lt. Tuo tarpu mokesčių administratorius nustatė, kad pareiškėja iki 2003 m. gruodžio 31 d. turėjo 81 500 Lt ne banke turėtų grynųjų piniginių lėšų likutį, 50 276 Lt asmenines pinigines lėšas banke ir 1 051 vnt. Vyriausybės vertybinių popierių už 105 100 Lt, iš viso – 236 876 Lt. Nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo nukrypti nuo LVAT formuojamos praktikos dėl vienkartinės turto deklaracijos duomenų įgyto teisinio stabilumo. Todėl teismas vertino, kad mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju nepagrįstai sumažino pareiškėjos turimas lėšas banke 11 000 Lt, todėl pareiškėjos mokestinio patikrinimo laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2011 m. netiksliai įvertinos pareiškėjos galimybės pagrįsti turėtas išlaidas minėta 11 000 Lt suma.

9. Teismo vertinimu, pareiškėjos sutuoktinio pateikta nuomonė dėl patirtų Namo statybos išlaidų nėra pagrįsta byloje esančiais įrodymais, nurodyta statybos išlaidų suma nurodyta su didele, t. y. 20 000 Lt, paklaida, todėl mokesčių administratorius, siekdamas nustatyti kuo tikslesnį Namo statybos išlaidų dydį turėjo vadovautis ir kitais duomenimis. Nagrinėjamu atveju naudoti duomenys iš keturių skirtingų šaltinių (pareiškėjos buvusio sutuoktinio paaiškinimai, UAB „Latmas“ Ataskaita, VĮ „Registrų centras“ duomenys apie Namo atkūrimo sąnaudas (statybos vertę) ir UAB „Sistela“ duomenys apie vieno ir daugiau aukštų gyvenamųjų pastatų (iki 1 000 kub. m tūrio) statybos kainas), kurių visuma padėjo nustatyti objektyvų Namo statybos išlaidų dydį. Tačiau teismas pabrėžė, kad mokesčių administratorius nepagrįstai pareiškėjos buvusio sutuoktinio nurodytą išlaidų sumą, t. y. nuo 80 000 Lt iki 100 000 Lt, prilygino 100 000 Lt. Pareiškėjos sutuoktiniui nurodžius galimą paklaidą, turėjo būti įvertinamas Namo statybos išlaidų vidurkis, t. y. 90 000 Lt. Atitinkamai apskaičiuojant Namo statybos išlaidas, netinkamai nustatyta galutinė išlaidų kaina, t. y. 137 022 Lt. Teismo vertinimu, galutinė Namo statybos išlaidų kaina sudaro 134 522 Lt, t. y. 2 500 Lt mažiau nei nustatė mokesčių administratorius, todėl mokestinio patikrinimo laikotarpiu nuo 2009 m. iki 2011 m. netiksliai įvertinos pareiškėjos galimybės pagrįsti turėtas išlaidas minėta 2 500 Lt suma. Tuo pagrindu teismas konstatavo, kad Namo statybos išlaidos siekė 134 522 Lt. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja nepagrįstai nurodė, jog mokesčių administratorius neatsižvelgė į aplinkybę, kad Namas buvo statomas ūkio būdu.

10. Teismas vertino, kad Ataskaita yra pirmasis rašytinis įrodymas, kuris vienareikšmiškai patvirtina Namo statybų baigimą. Pareiškėjos pateikta 2009 m. kovo 10 d. sudaryta vandens tiekimo sutartis Nr. SUT00034147 nepagrindžia statybų pabaigos datos, kadangi pareiškėja galėjo gyventi ir ne iki galo baigtame statyti Name. Iš Nekilnojamojo turto registro Centrinio duomenų banko išrašo duomenų matyti, kad deklaracija apie statybos užbaigimą pateikta 2012 m. spalio 8 d., tačiau ši data taip pat negali būti laikoma objektyviu Namo statybos pabaigos momentu, kadangi Ataskaitoje nustatyta, jog Namo baigtumas buvo 100 proc. 2011 m. balandžio 4 d. Pareiškėjos buvęs sutuoktinis paaiškinimuose mokesčių administratoriui taip pat nurodė, kad Namo statybos ir įrengimo darbai vyko iki 2011 m. Todėl teismas pripažino, kad mokesčių administratorius patirtas Namo statybos išlaidas pagrįstai dalino kas mėnesį nuo Namo įsigijimo 2006 m. rugsėjo 21 d. iki Namo statybos užbaigimo 2011 m. balandžio 4 d.

11. Teismas pabrėžė, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėja 2012 m. spalio 9 d. nurodė jos patirtas vartojimo išlaidas, kurias vidutiniškai per metus sudarė nuo 12 000 iki 15 000 Lt, taip pat pareiškėja dukros išlaidoms skirdavo apie 6 000–8 000 Lt per metus. Pareiškėjos buvęs sutuoktinis mokesčių administratoriui pateiktame paaiškinime nurodė, kad apytiksliai per metus vartojimo išlaidos 2007–2011 m. sudarė apie 7 500 Lt. Minėtu laikotarpiu pareiškėjos šeimos vartojimo išlaidos apskaičiuotas atsižvelgus į pareiškėjos ir jos sutuoktinio pateiktus paaiškinimus. Todėl, teismo vertinimu, mokesčių administratorius rėmėsi objektyviais duomenimis, siekdamas nustatyti pareiškėjos išlaidas. Pareiškėja mokesčių administratoriui yra nurodžiusi tik apytikres vartojimo išlaidas. Pareiškėja tik deklaratyviai nurodė, kad tam tikrų išlaidų ji nepatyrė, tačiau nepateikė jokių duomenų, kurie leistų abejoti mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis jos išlaidomis.

12. Teismas, įvertinęs bylos duomenis (apie pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio sudarytus sandorius, sutartis dėl pareiškėjos gautų bei suteiktų paskolų, sutartis dėl pareiškėjos gautų dovanų pareiškėjos buvusio sutuoktinio ir jos dukros teiktus paaiškinimus) ir vadovaudamasis CK 3.87–88 straipsniais, 3.117 straipsnio 1 dalimi, darė išvadą, kad mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio gautas pajamas priskyrė jiems lygiomis dalimis. Mokesčių administratorius 2009 m. gegužės 6 d. pareiškėjai dovanotas lėšas (42 000 Lt) pagrįstai vertino kaip pareiškėjos ir jos buvusio sutuoktinio gautas lėšas, kadangi, kaip nurodė pareiškėjos sutuoktinis, jomis buvo dengiamos Namo statybos išlaidos, t. y. šeimos išlaidos.

13. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. lapkričio 22 d. nutartimi Baudžiamojoje byloje nustatė aplinkybes, kurios yra susijusios ir su pareiškėjos mokestinio patikrinimo objektu – 4 000 Lt suma, kurią mokesčių administratorius priskyrė pareiškėjos išlaidoms. Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai ir nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėja nėra davusi 4 000 Lt kyšio G. G., kaip nurodoma mokesčių administratoriaus skundžiamuose sprendimuose. Todėl teismas konstatavo, kad minėtos 4 000 Lt sumos negalima priskirti pareiškėjos išlaidoms.

14. Teismas pripažino, kad nustatytos aplinkybės suponuoja skundžiamų Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimų nepagrįstumą iš dalies. Mokesčių administratorius nagrinėjamu atveju nepagrįstai sumažino pareiškėjos turėtas lėšas banke (11 000 Lt) pagal Vienkartinę gyventojo 2003 m. gruodžio 31 d. turėto turto deklaraciją, nepagrįstai 4 000 Lt sumą už tariamą kyšio davimą priskyrė pareiškėjos išlaidoms bei netinkamai vertino pareiškėjos sutuoktinio nurodytas Namo statybos išlaidas, todėl mokesčių administratoriaus nustatyta 75 463 Lt pajamų (išlaidų) iš nenustatytų šaltinių suma mažintina iki 57 963 Lt. Tuo pagrindu teismas atitinkamai apskaičiavo mokėtiną 2 577,38 Eur (8 899,19 Lt) GPM sumą pareiškėjai. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio (toliau – GPMĮ) 36 straipsnio 2 dalies bei MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto, 97 straipsnio 2 dalies, 98 straipsnio ir 99 straipsnio nuostatomis, nuo papildomai apskaičiuotos mokėtinos į biudžetą 2 577,38 Eur (8899,19 Lt) sumos pareiškėjai apskaičiavo 768 Eur GPM delspinigių. Nuo papildomai apskaičiuotos mokėtinos į biudžetą 2 577,38 Eur (8 899,19 Lt) GPM sumos pareiškėjai paskirtą 10 proc. baudą teismas atitinkamai pakeitė į 257 Eur baudą.

III. 15. Pareiškėja padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimus.

16. Pareiškėja apeliaciniame skunde, iš esmės jį grįsdama tais pačiais argumentais kaip ir skundą pirmosios instancijos teismui, nurodo, kad:

16.1. Pareiškėja neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria tenkinta dalis jos skundo, tačiau nesutinka su likusia teismo sprendimo dalimi, kuria jos kita skundo dalis buvo atmesta kaip nepagrįsta.

16.2. Teismo išvada dėl 135 234 Lt išlaidų patirtų Namo statyboms yra nepagrįsta. Nei VĮ „Registro centro“, nei UAB „Sistela“ duomenys neatitinka realios (faktinės) Namo statybos kainos. Mokesčių administratorius Namo statybos išlaidas galėjo nustatyti tik vadovaudamasis pareiškėjos buvusio sutuoktinio paaiškinimais ir UAB „Latmas“ duomenimis. Nors teismas pripažino, kad mokesčių administratorius nepagrįstai prie pareiškėjos išlaidų priskyrė 2 500 Lt sumą, kuri, mokesčių administratoriaus vertinimu, buvo skirta Namo statybos išlaidoms, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje dėl nesuprantamų priežasčių dėl šios sumos sprendimo nepriėmė.

16.3. Pareiškėja nei objektyviai, nei fiziškai negali pateikti įrodymų apie išlaidas, kurių ji nėra patyrusi. Nesant faktinių duomenų apie vartojimo išlaidas, mokesčių administratorius vartojimo išlaidas galėjo nustatyti tik pagal vidutines vartojimo išlaidas, paskelbtas Lietuvos statistikos departamento, nes jos yra artimos jos nurodytoms sumoms, t. y. pareiškėja buvo nurodžiusi, jog vidutiniškai per metus išleisdavo apie 12 000–15 000 Lt, tačiau tiksliai neatsimena. Teisės aktai nenumatė pareigos fiziniam asmeniui vesti namų ūkio išlaidų bei kasdieninių išlaidų apskaitą, o mokesčių mokėtojas neprivalo teikti duomenų, kuriais jis nedisponuoja ir pagal galiojančius teisės aktus kaupti neprivalo (MAĮ 36 str. 8 p.). Siekdamas nustatyti patirtas vartojimo išlaidas, mokesčių administratorius turėjo laikytis nuoseklaus vertinimo metodo, o ne vienu laikotarpiu pareiškėjos pajamas nustatyti pagal MGL, kitu laikotarpiu – jau pagal vidutines vartojimo išlaidas.

16.4. Pareiškėja 2004 m., 2005 m. ir 2006 m. gavo pajamų iš vertybinių popierių pardavimo sandorių, kuriuos sudarė ji asmeniškai, t. y. nedalyvaujant sutuoktiniui ir neturint sutuoktinio išduoto įgaliojimo tokius sandorius sudaryti. Vadinasi, vadovaujantis tiek CK 3.92 straipsnio 4 dalimi, tiek LVAT praktika, pareiškėjos 2004 m., 2005 m. ir 2006 m. gautos pajamos iš vertybinių popierių pardavimo mokesčių administratoriaus nepagrįstai priskirtos prie bendrai jos šeimos gautų pajamų (investicijoms į šiuos vertybinius popierius buvo panaudotos asmeninės pareiškėjos lėšos, gautos už 2002 m. balandžio 17 d. parduotą asmeninį turtą – 6/100 dalis dviejų aukšto namo (duomenys neskelbtini), už 120 000 Lt sumą).

16.5. Teismas nepagrįstai prie 2009 m. pareiškėjos šeimos gautų pajamų įtraukė ir 2009 m. pareiškėjos tėvo dovanotą jai 42 000 Lt sumą. 2009 m. gegužės 6 d. dovanojimo sutartyje nebuvo nurodyta, kad 42 000 Lt suma dovanojama (perduodama) bendrojon jungtinėn sutuoktinių nuosavybėn, todėl visiškai neaišku, kodėl neginčydamas minėto dovanojimo sandorio, nepateikdamas jokių argumentų bei motyvų, mokesčių administratorius 42 000 Lt asmeniškai pareiškėjai dovanotą piniginių lėšų sumą priskyrė prie bendrai šeimos gautų pajamų, nors pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 2 punktą tam nebuvo pagrindo. Taip pat teismo posėdyje apklausiamas pareiškėjos sutuoktinis patvirtino, kad apie minėtą pareiškėjos tėvo dovaną pareiškėjai nieko nežino ir šios lėšos nebuvo panaudotos šeimos poreikiams. Be to, pareiškėjos tėvų asmeniškai pareiškėjai dovanotą 100 000 Lt sumą 2011 m. mokesčių administratorius laikė asmenine pareiškėjos nuosavybe. Tokiu būdu mokesčių administratorius pažeidė mokesčių mokėtojų lygybės, teisingumo ir apmokestinimo aiškumo principus (MAĮ 6 str.).

16.6. Mokesčių administratorius prie 2010 m. pareiškėjos šeimos gautų pajamų priskyrė ir 2010 m. pareiškėjos asmeniškai iš A. B. gautą 100 000 Lt paskolos sumą. Pareiškėja paaiškinimuose mokesčių administratoriui nurodė, kad minėtą sumą skolinosi iš savo pusbrolio. 2010 m. gruodžio 10 d. paskolos sutartis nebuvo įtraukta į bendrą šeimos turto balansą santuokos nutraukimo byloje. Atitinkamai Kauno apylinkės teismo 2011 m. spalio 21 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-15296-748/2011 nebuvo dalijama ši skolinė prievolė kaip bendras sutuoktinių įsipareigojimas, nes ir sutuoktiniai, ir teismas pripažino, kad tai asmeninė pareiškėjos prievolė. Todėl visiškai neaišku, kodėl neginčydamas 2010 m. gruodžio 10 d. paskolos sutarties, nepateikdamas jokių argumentų bei motyvų, kodėl pagal minėtą paskolos sutartį gauta suma laikytina bendromis šeimos pajamomis ir iš šios paskolos sutarties prievolės laikytinos bendromis sutuoktinių prievolėmis, mokesčių administratorius pagal paskolos sutartį gautą 100 000 Lt sumą priskyrė bendroms pareiškėjos šeimos pajamoms.

17. Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime iš esmės nurodo tuos pačius argumentus kaip ir atsiliepime į pareiškėjos skundą ir papildomai pažymi, kad:

17.1. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuris yra pagrįstas ir teisėtas, priimtas išsamiai ir objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes.

17.2. Pritartina teismo pozicijai, kad pareiškėjos sutuoktiniui nurodžius Namo statybos išlaidas su galima paklaida, turėjo būti vertinamas pareiškėjos sutuoktinio nurodytų Namo statybos išlaidų vidurkis, t. y. 90 000 Lt. Todėl teismas pagrįstai nustatė, kad galutinę Namo statybos išlaidų kainą sudarė 134 522 Lt, t. y. 2 500 Lt mažiau nei patikrinimo metu apskaičiavo mokesčių administratorius. Pareiškėjos apeliacinio skundo teiginys, kad teismas, pripažinęs, jog mokesčių administratorius nepagrįstai prie jos išlaidų priskyrė 2 500 Lt Namo statybos išlaidas, sprendimo rezoliucinėje dalyje neatsižvelgė į šią sumą, yra nepagrįstas. Teismas perskaičiuodamas pareiškėjos mokesčio bazę iš mokesčių administratoriaus apskaičiuotos 75 463 Lt bazės atėmė ir minėtą 2 500 Lt sumą.

17.3. Patikrinimo metu, įvertinusi tai, jog abiejų sutuoktinių bendros išlaidos artimos statistiniams duomenims, VMI 2007–2009 m. vartojimo išlaidas apskaičiavo pagal asmenų paaiškinimuose nurodytus duomenis, t. y. išlaidomis pripažino pareiškėjos (jos sutuoktinio) paaiškinimuose nurodytas mažesnes nei statistinės išlaidas. Tokios pat pozicijos buvo laikomasi ir nustatant pareiškėjos (jos sutuoktinio) 2009–2012 m. išlaidas. Iš Kauno AVMI sprendimo matyti, kad vartojimo išlaidų dydis 2009–2011 m. buvo patikslintas, t. y. vartojimo išlaidomis pripažintas pareiškėjos skunde nurodytas išlaidų vidurkis (13 500 Lt) ir 7 00 Lt išlaidų suma dukrai išlaikyti, remiantis MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintais protingumo ir teisingumo kriterijais.

17.4. Vien ta aplinkybė, kad vertybinių popierių pardavimo sandoriai buvo sudaromi tik pareiškėjos vardu, nereiškia, kad šių sandorių pagrindu gautas lėšas galima priskirti tik pareiškėjai. Iš byloje pateiktos informacijos matyti, kad pareiškėjos buvęs sutuoktinis paaiškinime mokesčių administratoriui nurodė, jog iki skyrybų buvo vedamas bendras ūkis. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, jog 2009 m. iš gautų pareiškėjos (jos sutuoktinio) pajamų buvo dengiamos Namo (kuris sutuoktiniams priklausė bendrosios jungtinės nuosavybės teise) įrengimo, vartojimo, dukters išlaikymo išlaidos, 2010 m. taip pat buvo dengiamos tokios pat išlaidos, papildomai buvo suteikta 40 000 Lt paskola pareiškėjos ir jos sutuoktinio dukrai. Minėtos aplinkybės rodo, kad iš pareiškėjos (jos sutuoktinio) pajamų (įskaitant pareiškėjos iš jos tėvo gautą dovaną ir iš A. B. pareiškėjos gautą paskolą) tikrinamuoju laikotarpiu buvo dengiamos bendrosios šeimos išlaidos. Todėl nėra pagrindo kitaip vertinti Patikrinimo akte nustatytų aplinkybių ir konstatuoti, jog pareiškėja aktualiu laikotarpiu (2011 m.) galėto disponuoti didesnėmis lėšomis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Ginčas šioje byloje kilo dėl Kauno AVMI sprendimo, kuriuo pareiškėjai apskaičiuota papildomai mokėtina GPM suma, GPM delspinigiai ir bauda, taip pat VMI ir MGK sprendimų, kuriais iš dalies patvirtintas Kauno AVMI sprendimas (pakeista tik šio sprendimo dalis dėl baudos dydžio), teisėtumo ir pagrįstumo.

19. Pirmosios instancijos teismas iš dalies pakeitė ginčijamus Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimus, sumažino mokėtiną GPM sumą, GPM delspinigius ir baudą. Pareiškėja neginčija teismo sprendimo dalies, kuria tenkinta dalis jos skundo, tačiau nesutinka su likusia sprendimo dalimi ir mano, kad jos skundas turėjo būti patenkintas visiškai.

20. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 86 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas (1 d.), kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas (2 d.), ir kad teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (3 d.). Taigi teismo sprendimas laikomas teisėtu ir pagrįstu, kai teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat kai teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje yra argumentuotai atsakyta į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.

21. Teismo tikslas nagrinėjant bylą – teisėtas ir pagrįstas procesinis sprendimas, todėl jis privalo išnaudoti visas įstatymų jam suteiktas pareigas ir teises, kad šis tikslas būtų pasiektas (žr., pvz., LVAT 2008 m. kovo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-320/2008). Pagal ABTĮ 80 straipsnio 1 dalį teisėjai, nagrinėdami bylas, privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ABTĮ 56 straipsnio nuostatomis ir įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę bei iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Vertindamas įrodymus, teismas turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, daro išvadą, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paminėtų esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų neatitinka, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.

23. Apeliaciniame skunde pareiškėja nurodo, kad mokesčių administratorius prie šeimos gautų pajamų nepagrįstai priskyrė pareiškėjos 2004 m., 2005 m. ir 2006 m. gautas pajamas iš vertybinių popierių pardavimo ir 2010 m. jos asmeniškai iš pusbrolio A. B. gautą 100 000 Lt paskolos sumą (žr. nutarties 16.4, 16.6 p.). Analogiškus argumentus pareiškėja buvo nurodžiusi ir savo skunde teismui (žr. nutarties 2.8, 2.11 p.). Teismas sprendime (žr. pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį „Dėl turto pasiskirstymo tarp sutuoktinių“) į paminėtus pareiškėjos argumentus neatsakė, nenustatė ir tinkamai nagrinėtos bylos kontekste neįvertino visų su tuo susijusių aplinkybių. Todėl šie pareiškėjos argumentai nėra nuginčyti ir (arba) paneigti.

24. Pareiškėja teigia, kad teismas, nors ir pripažino, jog mokesčių administratorius nepagrįstai prie pareiškėjos išlaidų priskyrė 2 500 Lt sumą, kuri, mokesčių administratoriaus vertinimu, buvo skirta Namo statybos išlaidoms, tačiau sprendimo rezoliucinėje dalyje dėl nesuprantamų priežasčių dėl šios sumos sprendimo nepriėmė. Taigi pareiškėja iš esmės kvestionuoja teismo atliktų pareiškėjai papildomai priskaičiuotų mokėti GPM sumos, GPM delspinigių ir baudos skaičiavimų pagrįstumą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad teismas pagrįstai nustatė, jog galutinę Namo statybos išlaidų kainą sudarė 2 500 Lt mažiau nei patikrinimo metu apskaičiavo mokesčių administratorius, o, perskaičiuodamas pareiškėjos mokesčio bazę, iš mokesčių administratoriaus apskaičiuotos 75 463 Lt bazės atėmė ir minėtą 2 500 Lt sumą.

25. Pirmosios instancijos teismas, sprendimu pakeisdamas skundžiamus Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimus, savarankiškai apskaičiavo pareiškėjai mokėtiną į biudžetą GPM sumą bei su ja susijusius delspinigius ir baudą. Teismo sprendime, be kita ko, konstatuota, kad „Mokesčių administratorius ginčijamuose sprendimuose nustatė, kad pareiškėja gavo 75 463 Lt pajamų iš mokesčių administratoriui nežinomų, nenustatytų šaltinių“. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad ši suma nurodyta tik Patikrinimo akte, o skundžiamuose Kauno AVMI, VMI ir MGK sprendimuose pareiškėjos gautomis kitomis pajamomis iš nenustatytų, mokesčių administratoriui nežinomų šaltinių pripažinta 71 505 Lt suma. Vadinasi, teismas iš esmės nenustatė, kiek konkrečiai pajamų ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėja gavo iš mokesčių administratoriui nežinomų, nenustatytų šaltinių. Atsižvelgdama į tai ir įvertinusi kitus skundžiamame teismo sprendime išdėstytus motyvus, susijusius su pareiškėjai mokėtinos į biudžetą GPM sumos bei su šia suma susijusių delspinigių ir baudos apskaičiavimu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė ir tinkamai neįvertino visų aplinkybių, turinčių esminės reikšmės apskaičiuojant pareiškėjai mokėtiną GPM sumą bei su ja susijusius delspinigius ir baudą. Teisėjų kolegija sprendžia, kad iš skundžiamo teismo sprendimo turinio nėra galimybės nustatyti, ar teismas nagrinėjamu atveju tinkamai įvertino pareiškėjos nurodytą aplinkybę dėl dalies išlaidų priskyrimo Namo statybos išlaidoms. Atitinkamai kvestionuotinas ir teismo atliktų GPM sumos, GPM delspinigių ir baudos paskaičiavimų pagrįstumas.

26. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų, todėl negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik LVAT teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

27. Apibendrinant nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjos apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir administracinė byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos V. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Vilniaus apygardos administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė