2020-12-16 Nr. AB-24145-3-61-3-04561-2018-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2582-442/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04561-2018-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. B. (A. B.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas A. B. (A. B.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK), 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus AVPK areštinėje (toliau – ir Areštinė) buvo laikomas netinkamomis, pažeidžiančiomis orumą ir žeminančiomis sąlygomis. Pareiškėjas nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2016 m. vasario 15 d. buvo patalpintas į kamerą, kurioje buvo laikomas kartu su 1–2 asmeninis.

3. Areštinės gyvenamosios patalpos neatitiko higienos normų reikalavimų, sienos, lubos, grindys buvo nelygios, labai prastos būklės, nepritaikytos valymui, luposi dažai, krito tinkas, ant paviršių buvo daug pelėsių, maždaug 60 proc. sienų buvo pažeista grybelio, kameros neremontuotos, labai nešvarios. Nebuvo inventoriaus drabužiams susidėti, todėl asmeninius daiktus buvo priverstas laikyti po lova rankinėje arba maišuose. Kameros švarai palaikyti neduodamas inventorius, nėra skysčio indams plauti. Areštinės kameros labai retai valomos ir nedezinfekuojamos, nors administracija teigė, kad tai daroma.

4. Areštinėje išduodama patalynė nepritaikyta vartojimui – labai plonas čiužinys, dar plonesnė antklodė ir įvairių dydžių skudurai vietoj rankšluosčių, užvalkalų ir paklodės, lovos skalbinių ir rankšluosčių nekeisdavo. Net pasiklojęs miegamąją vietą, pareiškėjas jautėsi gulintis ant kietų paviršių, jautė šaltį, negalėjo miegoti.

5. Atliekant arešto bausmę areštinėje, neužtikrinama galimybė išsiplauti asmeninius drabužius pačiam, nes karštas vanduo į kameras netiekiamas, Areštinėje neorganizuojamas apatinio trikotažo skalbimas ir džiovinimas.

6. Kameros langas uždengtas polietilenine plėvele, buvo tik viršutinėje sienos dalyje prie pat lubų. Langas buvo uždarytas (uždengtas), taip kad kamerose nėra užtikrinamas tinkamas natūralus apšvietimas. Saulės šviesa, grynas oras visai nepatekdavo į patalpą. Areštinės patalpoje (kameroje) neužtikrinamas tinkamas apšvietimas, nuolat degdavo dieninė ir naktinė šviesa (lemputes) nuo 6 val. iki 22 val. ir nuo 22 val. iki 6 val. Kamerose neužtikrinamas natūralus vėdinimas, o mechaninis vėdinimas (jeigu toks yra), neatlieka savo funkcijos. Sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą. Į kamerą tiekiams tik šaltas vanduo, kuris neatitinka kokybės reikalavimų (rudas, neskanus). Kamerose taip pat neužtikrinama pakankama temperatūra, žiemos metu kamerose buvo labai šalta, neleidžiama turėti šildytuvų. Pareiškėjas nuolat peršaldavo, karščiuodavo, nuolat dėvėjo viršutinius drabužius, su jais miegodavo.

7. Sanitariniame mazge nebuvo normalaus unitazo, tik skylė grindyse, nuolat jautėsi nemalonus kvapas, atliekant gamtinius reikalus pareiškėjui pastoviai tekdavo tupėti, kentėti skausmą. Sanitarinis mazgas nebuvo atitvertas sienele arba užuolaida, pareiškėjas buvo priverstas kitų žmonių akivaizdoje atlikinėti gamtinius reikalus, buvo stebimas pareigūnų per duryse įrengtą stebėjimo akutę. Dėl šių priežasčių jautė didelį diskomfortą, patyrė orumo pažeidimus, gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus bei pažeminimą. Šiuo atveju, pareiškėjo nuomone, akivaizdžiai buvo pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio reikalavimai.

8. Areštinėje kartu laikomi tiek rūkantys, tiek nerūkantys sulaikytieji, todėl nerūkantys asmenys priversti kvėpuoti dūmais. Dažnai sulaikytieji pristatomi į areštinę nešvarūs, tikėtina, sergantys infekcinėmis ligomis, turintys parazitų, neblaivūs ir pan., todėl kyla grėsmė užsikrėsti įvairiomis ligomis. Pareiškėjo teigimu, Areštinėje neorganizuojamos asmens sveikatos priežiūros paslaugos, neišduodami skausmą malšinantys vaistai.

9. Areštinės administracija pareiškėjo neaprūpino muilu, tualetiniu popieriumi, nedavė individualaus rankšluosčio. Pasinaudoti dušu buvo pasiūlyta tik šeštadienį vakare. Vandens temperatūra siekdavo 30°–35°C. Dušas neatitiko higienos normų ir standartų – patalpa buvo nešildoma, sienos nešvarios, pažeistos pelėsio, dažai nusilupę, daug šiukšlių.

10. Kamerose nėra elektros lizdų (rozečių), todėl laikomi asmenys neturi galimybės naudotis elektros prietaisais. Pareiškėjas galėjo gryname ore pasivaikščioti tik vieną valandą, o tai neatitinka tarptautinių institucijų rekomendacijų. Be to, pasivaikščiojimo kiemeliai buvo nešvarūs, nevalomi, nebuvo šiukšlių kibirėlių, sienos paveiktos pelėsio.

11. Sulaikytieji, atliekantys arešto bausmę, neturi galimybės kartą per savaitę nusipirkti maisto produktų bei būtinųjų higienos reikmenų, nors Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182 patvirtintų Areštinių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Areštinių vidaus tvarkos taisyklės) 99 punktas tokią teisę įtvirtina. Areštinėje nebuvo organizuojamos bibliotekos paslaugos, nors tai nustatytas minėtų taisyklių 187 punkte.

12. Pastato konstrukcijoje, sienose ir kanalizacijoje yra asbesto, kuris visuotinai pripažintas pavojinga ir nuodinga medžiaga, kenkianti asmenų sveikatai, kelianti pavojų gyvybei.

13. Į visus nusiskundimus dėl pažeidimų areštinės pareigūnai nekreipė dėmesio, tačiau perspėjo, kad sąlygos bus ženkliai pablogintos, jei asmenys ketins rašyti skundą teismui. Pareiškėjui akivaizdu, kad pareigūnai, grasindami susidorojimu, gąsdino ir tyčiojosi iš jo. Dėl išvardintų pažeidimų Lietuvos valstybė tiek pagal nacionalinę, tiek pagal tarptautinę teisę neužtikrino jo laisvės atėmimo įstaigoje (areštinėje) atitinkančių sąlygų. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius ir Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijos bei Visuomenės sveikatos centras ne kartą užfiksavo pažeidimus dėl itin prastos kamerų būklės, kitų higienos ir gyvenimo sąlygų. Pareiškėjas patyrė neigiamus išgyvenimus, skausmus depresiją, nesijautė saugus, todėl iš atsakovo atstovo jam atlygintina patirta neturtinė žala.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

15. Atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas Vilniaus AVPK areštinėje buvo laikomas nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2016 m. vasario 15 d., 4 kameroje, kurios plotas 16,5 kv. m kartu su vienu asmeniu (išskyrus vasario 11 dieną, kai toje pačioje kameroje buvo laikomas kartu su dviem asmenimis). Priimant į areštinę pareiškėją apžiūrėjo medicinos punkto bendrosios praktikos slaugytojai. Jam būnant areštinėje, skundų ar prašymų dėl laikymo sąlygų neužfiksuota. Pareiškėjas 2016 m. vasario 15 d. 13.02 val. iš Areštinės buvo konvojuotas į Lukiškių tardymo izoliatorių-kalėjimą.

16. Dėl švaros kamerose atsakovo atstovas nurodė, jog Areštinės kameros valomos kiekvieną dieną (sulaikytųjų pasivaikščiojimo metu) bei kartą per mėnesį yra atliekamas pagrindinis (generalinis) kamerų valymas. Nepagrįsti pareiškėjo teiginiai ir dėl kameroje buvusio netinkamo apšvietimo, vėdinimo bei temperatūros. Tai patvirtina Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 19 d. patikrinimo aktas, kuriame konstatuota, kad jokių tokio pobūdžio pažeidimų patikrinimo metu nebuvo nustatyta. Taip pat iš 2016 m. lapkričio 3 d. tyrimo protokolo matyti, kad apšvietos vertė, temperatūra, santykinė oro drėgmė atitiko Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015) reikalavimus.

17. Pareiškėjas, būdamas areštinėje, visais atvejais, kai turėjo tokią galimybę (t. y. nebuvo konvojuotas iš areštinės), nuo pasivaikščiojimų gryname ore atsisakydavo, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl pasivaikščiojimo kiemelių neturi jokio pagrindo (jis kiemeliais nesinaudojo).

18. Atsakovo teigimu, Higienos norma HN 134:2015 nenustato, kaip turi būti įrengtas sanitarinis mazgas. Areštinėje sanitariniai mazgai įrengti pagal prieš tai galiojusios higienos normos reikalavimus.

19. Areštinėje laikomi asmenys, esant būtinumui, aprūpinami būtiniausiomis asmens higienos priemonėmis – muilu, tualetiniu popieriumi, atskiru rankšluosčiu. Pareiškėjas, būdamas areštinėje, į administraciją dėl neišduotų higienos priemonių ir rankšluosčio nesikreipė, dėl ko darytina išvada, kad jis nemanė, jog teisės buvo pažeistos.

20. Visi į areštinę patekę asmenys, kaip ir pareiškėjas, apžiūrimi medicinos punkto bendrosios praktikos slaugytojų. Higienos normos HN 134:2015 44 punktas numato policijos areštinėje laikomiems asmenims teisę ne rečiau kaip kartą per savaitę nusiprausti po šiltu dušu. Iš Asmens kortelės išrašo matyti, kad pareiškėjas į dušą buvo išvestas 2016 m. vasario 13 d. Atsižvelgiant į tai, kad jis areštinėje buvo laikomas nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2016 m. vasario 15 d., jo teisė pasinaudoti dušu, remiantis teisės aktų nustatytais reikalavimais, nebuvo pažeista.

21. Pareiškėjas neturėjo galimybės naudotis elektros prietaisais, kadangi teisės aktai nenumato šios galimybės. Taip pat niekur nėra numatyta areštinės darbuotojų pareiga sudaryti sąlygas sulaikytiesiems naudotis elektros prietaisais. Policijos areštinių veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenumato suimtiesiems asmenims, laikomiems policijos areštinėje, teisės naudotis biblioteka. Areštinės vidaus tvarkos taisyklės joje laikomiems asmenims numato teisę vieną kartą per 15 dienų gauti artimųjų ar kitų asmenų perduodamus spaudos leidinius. Pareiga aprūpinti spaudos leidiniais laikomus asmenis areštinės personalui nėra nustatyta.

22. Dėl pareiškėjo skundo argumento, kad jis negalėjo nusipirkti maisto produktų, nes areštinėje nebuvo parduotuvės arba kiosko, Vilniaus AVPK pažymėjo, kad policijos areštinių veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenumato suimtiesiems asmens, laikomiems policijos areštinėje, teisės įsigyti maisto produktų arba areštinės personalui pareigos užtikrinti šių produktų įsigijimą. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. birželio 18 d. įsakymu Nr. 182 patvirtintos Areštinių vidaus tvarkos taisyklės, kuriomis vadovaujasi pareiškėjas, policijos areštinėms nėra taikomos, jos yra taikomos laisvės atėmimo vietų areštinėms. Policijos areštinėse asmenys laikomi trumpą laiką, tris kartus per dieną maitinami karštu maistu, todėl pareiškėjo teiginiai dėl patirtų nepatogumų dėl rozečių ar maisto prekių parduotuvės nebuvimo yra nepagrįsti.

23. Duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant dėl laikymo areštinėje sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, todėl nėra pagrindo spręsti, kad jo sveikatos būklė, kitos fizinės arba psichinės savybės galėjo sąlygoti didesnį nei įprasta, išskirtinai neigiamą poveikį. Byloje taip pat nėra duomenų, kad Vilniaus AVPK būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Pareiškėjas jokiais įrodymais nepagrindė ir neturtinės žalos buvimo fakto bei jos dydžio. Pareiškėjas neįrodė visų būtinųjų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei kilti taip pat nepateikė įrodymų, kad dėl skundžiamų laikymo sąlygų jam kilo konkrečios pasekmės, visi jo teiginiai yra subjektyvaus pobūdžio.

II. 24. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus apskrities AVPK, 20 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

25. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Areštinėje buvo nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2016 m. vasario 15 d. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl higienos sąlygų kamerose, teismas vadovavosi Higienos norma HN 134:2015. Iš į bylą Vilniaus AVPK pateiktų įrodymų (Visuomenės sveikatos centro 2016 m. sausio 19 d. patikrinimo akto, Dirbtinio apšvietimo tyrimo protokolo Nr. F-A-395/2016) teismas nustatė, kad jokių pažeidimų nebuvo nustatyta, kameros Nr. 4 (kurioje buvo laikomas pareiškėjas) apšvieta atitinka teisės aktų reikalavimus (patikra atlikta 2016 m. lapkričio 3 d.), kameros temperatūra taip pat atitiko teisės aktų reikalavimus, patikrinimo metu ji buvo 21,4o C. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo teiginius, kad temperatūra kameroje buvo 12 o C, kadangi pareiškėjas nepaaiškino, kaip šiuos matavimus atliko. Teismas konstatavo, jog Areštinės kameros nuolat tikrinamos, pareiškėjas dėl jo laikymo sąlygų į įstaigos administraciją su prašymais ar skundais nesikreipė ir nedetalizavo aplinkybių, kokie pareiškėjo skundai buvo neregistruojami.

26. Įvertinęs atsakovo atstovo pateiktas nuotraukas, teismas pažymėjo, kad patalpos nėra avarinės būklės, nors ir neremontuotos. Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti dvasiniai išgyvenimai objektyviai negalėjo kilti dėl neišvalytų areštinės patalpų, be to, pareiškėjas ginčo laikotarpiu Areštinėje buvo laikomas itin trumpai – tik 5 paras. Teismas, įvertinęs byloje pateiktą medžiagą ir atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas į įstaigos administraciją su skundais dėl laikymo sąlygų nesikreipė, darė išvadą, jog pareiškėjo teiginiai dėl areštinės kameros antisanitarinės būklės yra nepagrįsti, todėl atmestini.

27. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl privatumo pažeidimo naudojantis sanitariniu mazgu, teismas atsižvelgė į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pagal kurią tualeto atskyrimas nuo likusio kameros ploto 1–1,5 m pertvara nelaikytinas tinkamu privatumo užtikrinimu sanitariniame mazge. Teismas nurodė, kad bylos medžiaga patvirtina, jog sanitarinis mazgas nebuvo visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto, todėl darė išvadą, kad Vilniaus AVPK neužtikrino pareiškėjo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu.

28. Nustatęs, kad pareiškėjas buvo rūkantis, teismas atmetė skundo argumentus dėl laikymo su rūkančiais asmenimis, kaip abstrakčius. Teismas taip pat atmetė pareiškėjo argumentus dėl per mažos trukmės pasivaikščiojimo, nes iš bylos medžiagos nustatė, jog pareiškėjas siūlomų pasivaikščiojimų atsisakydavo. Atsižvelgęs į šią aplinkybę, teismas atmetė pareiškėjo pretenzijas dėl pasivaikščiojimo kiemelių būklės.

29. Teismas nustatė, kad pareiškėjui skundžiamu laikotarpiu (5 paras) buvo pasiūlyta pasinaudoti dušu, todėl sprendė, kad Vilniaus AVPK, suteikdamas galimybę dušu pasinaudoti vieną kartą per savaitę, pareiškėjo teisių nepažeidė. Byloje nenustatęs, kad pareiškėjas dėl netinkamų sąlygų duše teikė skundus Vilniaus AVPK administracijai, teismas sprendė, kad šiltas vanduo buvo tiekiamas į dušą ir nenustatė pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus. Nenustatęs, kad pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą dėl higienos priemonių išdavimo, teismas šiuos nusiskundimus atmetė kaip nepagrįstus.

30. Atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl elektros lizdų neįrengimo, teismas nurodė, kad taisyklėse, kurios, numato suėmimo vykdymo tvarkos ir sąlygų įgyvendinimą, taip pat suimtųjų ir pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymą jiems prilyginamų asmenų bei kitų suimtojo statuso neturinčių asmenų, kurie, vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, gali būti laikomi teritorinių policijos įstaigų areštinėse (t. y. areštantai), teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką, nenustatytas reikalavimas kamerose įrengti rozetes. Teismo vertinimu, jokie policijos areštinių veiklą reglamentuojantys teisės aktai nenustatė suimtiesiems asmenims, laikomiems policijos areštinėje, teisės naudotis biblioteka areštinėje. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik išdėsto (perrašo) teisės aktus, kurie nėra aktualūs nagrinėjamu atveju, tačiau neindividualizuoja, kaip jo nurodomi pažeidimai pasireiškė kilusių nepatogumų prasme. Kaip nepagrįstus ir hipotetinius teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl asbesto buvimo Areštinės pastato konstrukcijose.

31. Teismas nurodė, kad Higienos normos HN 134:2015 29 punkte nustatyta, jog sanitarinė švarykla turi būti įrengta laisvės atėmimo vietoje; areštinėms šis reikalavimas nėra taikomas. Atsižvelgęs į tai, teismas atmetė pareiškėjo argumentus dėl šios patalpos nebuvimo. Nepripažinti pagrįstais pareiškėjo nusiskundimai dėl į Areštinę uždaromų asmenų švaros, higienos, galbūt platinamų ligų, kadangi pareiškėjas jokios situacijos nekonkretizavo, jo teiginiai buvo hipotetiniai.

32. Iš pareiškėjo Asmens medicininės kortelės nustatęs, jog kad pareiškėjas 2016 m. vasario 11 d. medicininio patikrinimo metu skundų dėl sveikatos pablogėjimo neturėjo, jo bendra būklė buvo gera, sąmonė aiški, širdies veikla ritmiška, kūno sužalojimų nerasta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjas nedetalizavo, kokios būtent sveikatos priežiūros paslaugos areštinėje buvo organizuojamos netinkamai ir šiuos jo argumentus atmetė.

33. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, kad jis neturėjo galimybės išsiskalbti patalynės, buvo abstraktūs. Pažymėjęs, kad pareiškėjas buvo laikomas tik 5 paras, su prašymu išskalbti patalynę nesikreipė, teismas nenustatė atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Teismas nurodė, kad Higienos normos HN 135:2015 40 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, jeigu jie neskalbiami centralizuotai ir jeigu laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys neaprūpinami švariais apatiniais ir viršutiniais drabužiais; šios normos 43 punkte nustatyta, jog lovos skalbiniai ir rankšluosčiai (jeigu jais aprūpinama) turi būti keičiami atsižvelgiant į jų užterštumą, bet ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.

34. Teismo vertinimu, kiti pareiškėjo skundo argumentai (dėl maisto produktų, netinkamo lango) buvo abstraktūs ir neindividualizuoti, be to, duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl administracijos netinkamų veiksmų nebuvo.

35. Teismas sprendė, kad tai, jog Vilniaus AVPK 5 paras neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, sudarė pagrindą pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais. Nustatydamas priteistiną neturtinės žalos dydį, teismas atsižvelgė į pažeidimo pobūdį bei trukmę, tai, kad pareiškėjas teismas nepateikė duomenų, kad pažeidimas sąlygojo ilgalaikius, nepataisomus padarinius, į formuojamą teismų praktiką, į aplinkybę, kad pareiškėjas būtų laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtųsi, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, todėl pareiškėjo skundą tenkintino iš dalies ir pareiškėjui priteisė 20 Eur neturtinei žalai atlyginti.

III. 36. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pašo pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą ir pilnai patenkinti jo skundą.

37. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į visus skunde išdėstytus argumentus ir pretenzijas. Atmesdamas pareiškėjo teiginius, pirmosios instancijos teismas nekreipė dėmesio į pareiškėjo nusiskundimus dėl netinkamų kalinimo sąlygų – į patalpų antisanitariją, neužtikrinamą temperatūrą, oro drėgmę, aprūpinimą patalyne, jos švarą, saugumo neužtikrinimą, netinkamus pasivaikščiojimo kiemelius, nepriimtiną pareigūnų elgesį, netinkamą dušo patalpų įrengimą ir kitus nusiskundimus. Teismas neįvertino aplinkybių, reikšmingų neturtinės žalos nustatymui. Laikymas nežmoniškomis sąlygomis Areštinėje reiškė nuolatinę, didėjančią įtampą, o tokia situacija lemia neturtinę žalą. Visos skunde nurodytos aplinkybės yra pagrįstos pareiškėjo asmeniniais išgyvenimais. Atsakovas neįrodė teismui, kad gyvenamųjų patalpų įrengimas atitinka teisės aktų reikalavimus, o tik citavo teisės aktus, bandydamas pateisinti daromus pažeidimus. Tai, kad Vilniaus AVPK Areštinėje sąlygos nepriimtinos, visuotinai žinoma (ji uždaryta 2019 metais). Pareiškėjas tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo jo skundo.

38. Atsakovo atstovo neteisėti veiksmai buvo tyčiniai, pareiškėjui priteistinas didesnis neturtinės žalos atlyginimas, atsižvelgiant į visus kriterijus, kurie yra reikšmingi sprendžiant dėl piniginės kompensacijos dydžio.

39. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus AVPK atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

40. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo visas aplinkybes ir priėmė motyvuotą ir pagrįstą sprendimą, pareiškėjo pretenzijas dėl kamerų švaros, pasivaikščiojimo kiemelių, netinkamo pareigūnų elgesio atmetė pagrįstai. Pareiškėjos teiginiai buvo nekonkretizuoti ir neparemti jokiais faktiniais duomenimis. Vilniaus AVPK pažymi, kad apeliaciniame skunde nurodomos naujos aplinkybės dėl Areštinės uždarymo 2019 metais, tačiau nėra aišku, kuo apeliantas grindžia šį teiginį. Areštinė buvo uždaryta ne dėl pažeidimų, o dėl to, kad buvo pastatytos naujos Vilniaus AVPK, t. y. ir Areštinės, patalpos.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 41. Ginčas byloje kilo dėl neturtinės žalos, padarytos dėl tinkamų suėmimo sąlygų pareiškėjui Vilniaus AVPK Areštinėje neužtikrinimo nuo 2016 m. vasario 10 d. iki 2016 m. vasario 15 d. atlyginimo.

42. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus AVPK, 20 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjui Vilniaus AVPK kamerose 5 paras buvo neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, o kitą pareiškėjo skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

43. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka. Pareiškėjo manymu, teismas netinkamai vertino skunde išdėstytas aplinkybes, nepagrįstai nenustatė daugiau pažeidimų, dėl ko teismo priteista suma, atsižvelgiant į padarytus pažeidimus, yra per maža jo patirtiems nepatogumams kompensuoti.

44. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

45. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

46. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas pareiškėjo skunde išdėstytų teiginių teisingumą, pakankamai detaliai išanalizavo bylos šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo byloje reikšmingas faktines aplinkybes, pritaikė ginčui aktualias teisės normas, todėl teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo motyvų nebekartoja, pasisako tik tais aspektais, kuriais grindžiamas apeliacinis skundas.

47. Administracinių teismų praktikoje ne kartą akcentuota, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 4 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A525-1953/2013, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

48. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (2 d.).

49. Asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013 ir joje nurodytą EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje M. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); taip pat 2013 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1864/2013; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.).

50. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Lietuvos teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius. Taigi, neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2422-492/2016 ir kt.).

51. Atsakydama į apeliacinio skundo argumentą, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir priėmė neteisėtą sprendimą, teisėjų kolegija pažymi, kad ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Akcentuotina, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę teismas nustato pagal vidinį įsitikinimą. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. ABTĮ 87 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodomos teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai, kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kuriuos nors įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos.

52. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas tenkintas iš dalies. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, įvertinti visi pareiškėjo nusiskundimai dėl netenkinusių suėmimo sąlygų ginčo laikotarpiu, priimtas sprendimas yra aiškus ir motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių teise ir faktais pagrįstų argumentų, kurie paneigtų pirmosios instancijos teismo išvadas, taip pat nenurodo, būtent kuriuos bylos duomenis pirmosios instancijos teismas vertino netinkamai.

53. Dėl apeliacinio skundo argumentų, susijusių su higienos sąlygų gyvenamosiose ir bendro naudojimo patalpose vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką šio pobūdžio bylose, nesant duomenų, pavirtinančių tokio pobūdžio pažeidimus, taip pat pareiškėjui savo teiginių dėl kamerų neatitikimo higienos normų reikalavimams nedetalizavus, nenurodžius jokių šiuos teiginius galinčių patvirtinti įrodymų, pareiškėjo teiginiai dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų atmetami kaip nepagrįsti (žr., pvz., 2017 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-836-662/2017, 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017). Tokiais atvejais įvertinama ir tai, ar byloje yra duomenų, kad pareiškėjas pats dėl higienos normų neatitinkančių sąlygų skundėsi įkalinimo įstaigos administracijai, kreipėsi dėl to į visuomenės sveikatos centrą, kitą valstybės instituciją ar visuomeninę organizaciją (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2097-624/2017, 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1133-525/2017). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas būtų teikęs skundus Vilniaus AVPK administracijai ar kitoms institucijoms dėl gyvenamųjų, kitų bendrojo naudojimo patalpų neatitikimo higienos reikalavimams, areštinės išduoto minkštojo inventoriaus švaros, todėl pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, jog šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Vilniaus AVPK veiksmus, nėra. Teismo vertinimu, nesant pareiškėjo nusiskundimų dėl higienos normų pažeidimų, atsakovo atstovui tektų neproporcinga pareiga paneigti visas pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nors atsakovas ir nepateikia įrodymų apie atliktų patikrinimų rezultatus kamerose, kuriose tuo metu buvo pareiškėjas, pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, jis tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015).

54. Pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytos Higienos normos HN 135:2015 40 punktas (jame nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius) teritorinių policijos įstaigų areštinėms netaikomas, todėl pareiškėjo nusiskundimai dėl centralizuotai neskalbiamų drabužių tokio pobūdžio policijos įstaigoje pagrįstai buvo atmesti. Teritorinės policijos įstaigos areštinė nėra laisvės atėmimo vieta nagrinėjamos bylos kontekste, todėl jai netaikomi laisvės atėmimo vietoms (tardymo izoliatoriams, pataisos namams, nepilnamečių pataisos namams ir kt.) keliami įrengimo ir laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų aprūpinimo reikalavimai.

55. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo, kokius konkrečiai pažeidimus teismas turėjo nustatyti, tačiau to nepadarė, kokių konkrečių pareiškėjo skunde pateiktų argumentų pirmosios instancijos teismas neįvertino. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (su jais nesutiko), nėra pagrindas konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstą neteisingą išvadą, kad minėti pareiškėjo argumentai yra nepagrįsti.

56. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę (5 paras buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu), į tai, kad nenustatyta, jog buvo pakenkta pareiškėjo sveikatai, į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017, 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017 ir kt.), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui nagrinėjamu atveju pagrįstai priteistas 20 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

57. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. B. (A. B.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romana Klišauskas

Dainius Raižys

Veslava Ruskan