2017-03-08 Nr. AB-5526-3-65-3-00270-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS-228-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00270-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 43.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. kovo 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (pranešėjas), Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo G. E. E. atskirąjį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. E. E. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. E. E. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą prašydamas: 1) įpareigoti atsakovę per teismo nustatytą terminą pradėti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), sugrąžinimo valstybei teismines procedūras, į šį procesą privalomai įtraukiant pareiškėją; 2) panaikinti žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją, kaip atliktą nesant parengtų privalomų teritorijų planavimo dokumentų (detalaus plano); 3) panaikinti administracinio-gamybinio pastato, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), teisinę registraciją (skunde praleisti žodžiai) su visais vėlesniais įrašų pakeitimais, kaip pastatyto neteisėtai suformuotame žemės sklype be nustatyta tvarka parengto projekto.

Kadangi pareiškėjo skundas neatitiko Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) reikalavimų, teismas 2016 m. gruodžio 8 d. nutartimi pareiškėjui nustatė terminą vėliausiai iki 2016 m. gruodžio 30 d. skundo trūkumams pašalinti (b. l. 29–31).

Pareiškėjas 2017 m. sausio 2 d. pateikė teismui procesinį dokumentą, įvardintą „Dėl skundo trūkumų pašalinimo“, kuriame nurodė, kad jis nesuprato ar 2016 m. gruodžio 8 d. nutartyje nurodyti yra trūkumai ir kaip juos teisingai ištaisyti nekenkiant sau. Nurodė, kad teismo argumentai yra nemotyvuoti ir teisiškai neargumentuoti. Pareiškėjo teisių pažeidimo esmė yra ta, kad neleistina statyba pareiškėjo teises, gyvenimo kokybę pažeidžia ir blogina daugiau, negu ji pablogėtų, jeigu statyba būtų vykdoma nepažeidžiant galiojančių teisės normų. Valstybės valdininkų neveikimas nelaikomas vilkinimu, teismas nutartyje aiškiai nenurodė, skundas apmokestinamas žyminiu mokesčiu ar ne. Prašė aiškiai ir be paslėptos ironijos nurodyti, ką pareiškėjas skunde turėtų išbraukti ir ką papildomai įrašyti. Be to mano, kad esant viešajam interesui, teismas turėtų būti aktyvus ir išeiti už skundo ribų. Pareiškėjas taip pat nesupranta nutartyje nurodyto reikalavimo pateikti naujo turinio skundą, kadangi nėra žodžio „turinys“ apibrėžimo. Pareiškėjo supratimu, naujas turinys būtų, jeigu jis viską skunde pakeistų, tačiau jis keisti viso turinio negali. Tokiu būdu jam užkertamas kelias ginti pažeistas teises ir teisinį interesą teisme. Nurodė, kad prašo panaikinti visą skundžiamą raštą. Prašė priimti įstatymo nustatytos formos ir turinio nutartį ir skirti protingą laiko tarpą trūkumams pašalinti.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. sausio 5 d. nutartimi pareiškėjo G. E. E. skundą laikė nepaduotu, kadangi pareiškėjas per teismo nustatytą terminą nepašalino teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nustatytų skundo trūkumų. Teismas, įvertinęs pareiškėjo G. E. E. pateiktame dokumente „Dėl skundo trūkumų pašalinimo“ nurodytas aplinkybes ir argumentus, sprendė, kad pareiškėjas aiškiai išreiškė nesutikimą su teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutarties nurodymais ir savo valią per teismo nustatytą terminą jų nevykdyti.

Išaiškino pareiškėjui, kad ši nutartis neužkerta kelio jam pakartotinai kreiptis į teismą su skundu, atitinkančiu ABTĮ 24 ir 25 straipsnių reikalavimus.

III. Pareiškėjas G. E. E. pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartį ir skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad nesuprasdamas kaip turi ištaisyti teismo nutartyje nurodytus trūkumus, 2016 m. gruodžio 30 d. raštu jis kreipėsi į teismą ir paprašė priimti nutartį, atitinkančią įstatymo reikalavimus, bei skirti protingą laiko tarpą tiems trūkumams pašalinti. Tačiau teismas šį pareiškėjo raštą įvardijo kaip jo nuomonę ir nusprendė skundą laikyti nepaduotu. Su tokia teismo nutartimi pareiškėjas nesutinka. Pareiškėjo teigimu, teisė kreiptis į teismą yra konstitucinė, todėl jos realizavimui įstatymo leidėjas numatė pačius minimaliausius reikalavimus. Pareiškėjas privalo nurodyti faktines aplinkybes ir suformuluoti prašymą, jokių teisinių vertinimų neprivalo teikti. Teismas ydingai aiškino ir ABTĮ 5 straipsnio 1 dalį, kadangi teismas gina ne tik asmens pažeistą ar ginčijamą teisę, bet ir įstatymų saugomą interesą. Pareiškėjas skunde nurodė kokiu būdu yra pažeidžiamos jo teisės, kokių veiksmų neatlieka NŽT prie ŽŪM, todėl to pakanka spręsti skundo priėmimo klausimą. Pažymėjo, kad pareiškėjas niekada neprašė pripažinti negaliojančia nuomos sutartį, toks ginčas turėtų būti nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme, tačiau pareiškėjas prašė įpareigoti atsakovą atlikti veiksmus, priskirtus jo kompetencijai, o kokius jis veiksmus atliks – tai atsakovo kompetencija nuspręsti.

Pareiškėjas akcentavo, kad teismo sprendimas turi būti aiškus ne tik byloje dalyvaujantiems asmenims, bet ir visiems kitiems asmenims, todėl ne užuominų ir prielaidų forma turėjo būti nurodytas žyminio mokesčio dydis. Pareiškėjas įsitikinęs, kad dėl vilkinimo atlikti veiksmus, žyminis mokestis nėra mokamas, tačiau jeigu teismas aiškiai nurodytų, tai žyminį mokestį jis sumokėtų. Teismas taip pat turėjo pasisakyti dėl pareiškėjo prašymo surašyti įstatymo nustatytos formos nutartį ir termino nurodytiems trūkumams pašalinti. Be to, iš kitų bylų pirmosios instancijos teismo teisėja žino faktines aplinkybes, todėl tokią situaciją vertina kaip teismo šališkumą pareiškėjo nenaudai. Pareiškėjui iki šiol nėra aišku, ką reiškia pateikti naujo turinio skundą ir ką jame rašyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Atskiruoju skundu ginčijama Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis, kuria pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą laikė nepaduotu pareiškėjui nepašalinus teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartyje nustatytų trūkumų (Administracinių bylų teisenos įstatymo 37 straipsnio 1 dalis (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.)).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo pareiškėjo atskirąjį skundą, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusį nuo 2016 m. liepos 1 d., nustatytas proceso taisykles.

Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad įstatymų leidėjas, detalizuodamas Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, šios teisės realizavimą administracinių ginčų srityje, įtvirtino Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų. Aiškindamas minėtas nuostatas, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio ABTĮ nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., pvz., LVAT 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009).

Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas aiškiai reglamentuoja specialią tvarką, kurios laikydamiesi asmenys gali įgyvendinti procesinę teisę kreiptis į teismą. Tokia įtvirtinta tvarka suponuoja tai, kad kiekvienas suinteresuotas asmuo, kreipdamasis į teismą, privalo laikytis įstatymo nustatytų tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad, jeigu skundas neatitinka šio įstatymo 9 straipsnio 2 dalies, 24, 25 ir 35 straipsnių nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Atkreiptinas dėmesys, kad teismo nutartis dėl trūkumų pašalinimo nėra skundžiama atskiruoju skundu, todėl joje padarytų išvadų teisėtumas ir pagrįstumas yra tikrinamas nagrinėjant atskirąjį skundą dėl teismo nutarties, kuria nutarta laikyti skundą nepaduotu, nepašalinus teismo nustatytų skundo trūkumų.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog pareiškėjo skundas neatitinka ABTĮ nustatytų reikalavimų, 2016 m. gruodžio 8 d. nutartimi nustatė terminą skundo trūkumams pašalinti. Teismas nutartyje nurodė, kad pareiškėjas pirmuoju skundo reikalavimu prašo įpareigoti atsakovę per teismo nustatytą terminą pradėti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), besiribojančio su sklypu, esančiu adresu: (duomenys neskelbtini), sugrąžinimo valstybei teismines procedūras, į procesą privalomai įtraukiant pareiškėją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, įvertinęs šio reikalavimo formuluotę ir skunde išdėstytus argumentus, 2016 m. lapkričio 23 d. nutartyje nurodė, jog susiklosčiusi faktinė situacija yra susijusi ir su ginčijamo žemės sklypo nuomos santykiais, turinčiais civilinį teisinį pobūdį. Tačiau pareiškėjo nurodyti argumentai ir faktai, kuriais jis grindžia savo poziciją, jog atsakovas vilkina atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir taip pažeidžia pareiškėjo, kaip gretimo žemės sklypo savininko, teises ir įstatymų saugomus interesus, neleidžia aiškiai nustatyti, kokius konkrečius veiksmus viešojo administravimo srityje NŽT Panevėžio skyrius vilkina atlikti. Tik nustačius, jog viešojo administravimo subjektas nepagrįstai vilkina atitinkamo klausimo nagrinėjimą ir nustatytu laiku jo neišsprendžia, toks neveikimas (vilkinimas) gali būti apskųstas teismui ABTĮ nustatyta tvarka. Be to, nustatyta, kad NŽT Panevėžio skyrius 2016 m. gegužės 6 d. raštu Nr. 23SS-13-(14.23.45), kurį pareiškėjas pridėjo prie skundo, atsakė į pareiškėjo kreipimąsi, t. y. šios institucijos vertinimu, ji veikė priskirtos kompetencijos ribose. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartyje nurodyta, kad nors skunde pareiškėjas ir teigė, kad minėtasis raštas yra skundžiamas, tačiau konkretaus reikalavimo panaikinti šį raštą, kaip individualų administracinį aktą, nesuformulavo.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas pareiškėją įpareigojo patikslinti skundo dalyką ir pagrindą, t. y. aiškiai nurodyti, ar prašo panaikinti NŽT Panevėžio skyriaus 2016 m. gegužės 6 d. raštą Nr. 23SS-13-(14.23.45), bei įvardyti, kokius konkrečius veiksmus, priskirtus jo kompetencijai viešojo administravimo srityje privalo atlikti NŽT Panevėžio skyrius, tačiau jų, pareiškėjo vertinimu, neatlieka (vilkina atlikti). Formuluodamas naujo turinio skundo pagrindą ir dalyką, pareiškėjas privalo atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartyje pateiktą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos nuostatų 6.4 punkto aiškinimą, pagal kurį pareiškėjui nepriskirta kompetencija užtikrinti valstybinės žemės kontrolę. Be to pareiškėjui išaiškino, kad sprendžiant dėl skundo prašomosios dalies antrame ir trečiame punktuose suformuluotų reikalavimų, būtina įvertinti tai, jog tokio pobūdžio reikalavimai paprastai keliami kartu su ginču dėl nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus. Tačiau nekilnojamojo turto registravimo Nekilnojamojo turto registre veiksmai (aktai) kvalifikuojami kaip administracinio pobūdžio veiksmai (aktai), juos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo ir kitų specialiųjų viešosios teisės aktų nustatyta tvarka atlieka šių aktų įgaliotas subjektas – Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, kurio veikla šioje srityje yra viešojo administravimo veikla. Atsižvelgus į tai, kad ABTĮ 3 straipsnis nustato, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti ne tik tai, kad jis turi subjektinę teisę, bet ir tai, kad jo keliami reikalavimai yra susiję su ginču dėl jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų viešojo administravimo srityje. Nesant ginčo nurodytoje srityje, asmuo, pagal ABTĮ nuostatas, neturi teisės paduoti skundą.

Teismas taip pat nurodė, kad ABTĮ 38 straipsnis nustato, jog išskyrus įstatymo numatytus atvejus, skundai (prašymai) administraciniuose teismuose priimami ir nagrinėjami tik po to, kai sumokamas įstatymo nustatytas žyminis mokestis. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies 1 punktą, žyminiu mokesčiu neapmokestinami skundai (prašymai) dėl viešojo administravimo subjektų vilkinimo atlikti jų kompetencijai priskirtus veiksmus. Taigi tuo atveju, jeigu pareiškėjas naujo turinio skunde suformuluos reikalavimą panaikinti NŽT Panevėžio skyriaus 2016 m. gegužės 6 d. raštą Nr. 23SS-13-(14.23.45), kaip dėl jo 2016 m. balandžio 18 d. pateikto skundo priimtą individualų administracinį aktą, jis įpareigojamas sumokėti 28 eurų žyminį mokestį ir kartu su skundu pateikti tai patvirtinantį dokumentą. Vadovaudamasis ABTĮ 41 straipsniu, pareiškėjui išaiškino, kad administracinis teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens padėtį, pareiškėjo motyvuotu ir atitinkamais įrodymais pagrįstu prašymu gali visiškai ar iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Pareiškėjas 2017 m. sausio 2 d. pateikė teismui procesinį dokumentą, įvardintą „Dėl skundo trūkumų pašalinimo“, kuriame nurodė, kad jis nesuprato ar 2016 m. gruodžio 8 d. nutartyje nurodyti yra trūkumai ir kaip juos teisingai ištaisyti nekenkiant sau. Nurodė, kad teismo argumentai yra nemotyvuoti ir teisiškai neargumentuoti. Pareiškėjo teisių pažeidimo esmė yra ta, kad neleistina statyba pareiškėjo teises, gyvenimo kokybę pažeidžia ir blogina daugiau, negu ji pablogėtų, jeigu statyba būtų vykdoma nepažeidžiant galiojančių teisės normų. Valstybės valdininkų neveikimas nelaikomas vilkinimu, teismas nutartyje aiškiai nenurodė, skundas apmokestinamas žyminiu mokesčiu ar ne. Prašė aiškiai ir be paslėptos ironijos nurodyti, ką pareiškėjas skunde turėtų išbraukti ir ką papildomai įrašyti. Be to mano, kad esant viešajam interesui, teismas turėtų būti aktyvus ir išeiti už skundo ribų. Pareiškėjas taip pat nesupranta nutartyje nurodyto reikalavimo pateikti naujo turinio skundą, kadangi nėra žodžio „turinys“ apibrėžimo. Pareiškėjo supratimu, naujas turinys būtų, jeigu jis viską skunde pakeistų, tačiau jis keisti viso turinio negali. Tokiu būdu jam užkertamas kelias ginti pažeistas teises ir teisinį interesą teisme. Nurodė, kad prašo panaikinti visą skundžiamą raštą. Prašė priimti įstatymo nustatytos formos ir turinio nutartį ir skirti protingą laiko tarpą trūkumams pašalinti.

Taigi kaip patvirtina byloje esanti medžiaga, ko iš esmės neginčija ir pareiškėjas, kad jis nepašalino teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nutartyje nustatytų trūkumų per teismo nustatytą terminą. Iš pareiškėjo atskirajame skunde išdėstytų argumentų matyti, kad pareiškėjas mano, jog jo skundas iš esmės atitinka ABTĮ nustatytus reikalavimus ir nėra kliūčių spręsti jo priėmimo klausimą.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimai administraciniam teismui paduodamo skundo formai bei turiniui išvardyti ABTĮ 24 bei 25 straipsniuose. ABTĮ 24 straipsnio 2 dalis nustato, kad be skundo reikalavimo ir kitų duomenų pareiškėjas skunde turi nurodyti konkretų skundžiamą veiksmą (neveikimą) ar aktą, jo įvykdymo (priėmimo) datą bei aplinkybes, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir tai patvirtinančius įrodymus. Tai reiškia, kad skundas turi būti suformuluotas konkrečiai, tiksliai ir aiškiai, skundo dalykas turėtų atitikti keliamo ginčo esmę ir teismo galias, t. y. tuos būdus, kuriais teismas gali apginti ginčijamas ar pažeistas teises arba įstatymų saugomus interesus (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012; 2012 m. liepos 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS520-425/2012). Jeigu skundas (prašymas) neatitinka ABTĮ reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti. Jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui.

ABTĮ 24 straipsnio 2 dalies 6 punktas nustato, jog skunde turi būti nurodyta konkretus skundžiamas veiksmas (neveikimas) ar aktas, jo įvykdymo (priėmimo) data. Pagal ABTĮ 25 straipsnio 1 dalį, prie skundo pridedamas skundžiamas aktas. Taigi, remiantis minėtomis nuostatomis, skundas turi būti suformuluotas taip, kad aiškiai matytųsi, su kokiu konkrečiu skundžiamu veiksmu (neveikimu) ar aktu pareiškėjas sieja savo skundo reikalavimą (žr. pvz. 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012).

Šalia reikalavimo pateikti skundžiamą aktą, pagal ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 7 ir 8 punktus, kiekviename skunde pareiškėjas privalo nurodyti savo skundo elementus. Skundo sudedamosios dalys yra: skundo dalykas – pareiškėjo reikalavimas, ir pagrindas – aplinkybės, kuriomis pareiškėjas grindžia savo reikalavimą, ir šias aplinkybes patvirtinantys įrodymai. Paminėtos teisės normos užtikrina, kad administracinės bylos iškėlimo stadijoje teismui bus pateikta minimaliai būtina informacija ir įrodymai, leidžiantys preliminariai nustatyti ginčo dalyką ir pagrindą bei kitas aplinkybes, kurios yra reikšmingos sprendžiant skundo priėmimo klausimą (2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (žr. pvz. 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 1(11), 2007 m.).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje, kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismas yra prašomas priimti, ne kartą yra išaiškinęs, jog skundo reikalavimas turi atitikti ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką (žr. pvz. 2009 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-94/2009).

ABTĮ 88 straipsnio 2 dalis inter alia numato, jog teismas gali panaikinti skundžiamą teisės aktą arba įpareigoti viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Savarankiškas reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus paprastai reiškiamas tada, kai atitinkama institucija neatlieka savo veiksmų pagal kompetenciją, vilkina ar atsisako juos atlikti. Tokiu atveju paprastai iš esmės yra skundžiamas tam tikras institucijos neveikimas (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. spalio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS6-351/2006).

Pažymėtina kad administracinių teismų praktikoje vyrauja taisyklė, jog prašant įpareigoti viešojo administravimo subjektą atlikti tam tikrus veiksmus, turi būti aiškiai nurodoma, kokie veiksmai turi būti atlikti, pateikiamas pagrindas, remiantis kuriuo reikalaujama atlikti atitinkamus veiksmus, įrodymai, pagrindžiantys aplinkybes, kad atitinkami veiksmai nebuvo atlikti ar juos atsisakyta atlikti (žr. pvz. 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012).

Nagrinėjamu atveju nei pareiškėjo skundo dalykas, nei jo pagrindas neatitinka minėtų ABTĮ reikalavimų.

Kaip minėta, pareiškėjas skunde prašė įpareigoti atsakovą per teismo nustatytą terminą pradėti žemės sklypo, kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), esančio adresu: (duomenys neskelbtini), besiribojančio su sklypu, esančiu adresu: (duomenys neskelbtini), sugrąžinimo valstybei teismines procedūras, į procesą privalomai įtraukiant pareiškėją. Teismas 2016 m. gruodžio 8 d. nutartyje nurodė, kad pareiškėjo nurodyti argumentai ir faktai, kuriais jis grindžia savo poziciją, jog atsakovė vilkina atlikti jos kompetencijai priskirtus veiksmus ir taip pažeidžia pareiškėjo, kaip gretimo žemės sklypo savininko, teises ir įstatymų saugomus interesus, neleidžia aiškiai nustatyti, kokius konkrečius veiksmus viešojo administravimo srityje NŽT Panevėžio skyrius vilkina atlikti, todėl įpareigojo įvardyti, kokius konkrečius veiksmus, priskirtus jo kompetencijai viešojo administravimo srityje privalo atlikti NŽT prie ŽŪM Panevėžio skyrius, tačiau jų, pareiškėjo teigimu, neatlieka.

Taip pat teismas įpareigojo pareiškėją aiškiai nurodyti, ar jis prašo panaikinti NŽT prie ŽŪM Panevėžio skyriaus 2016 m. gegužės 6 d. raštą Nr. 23SS-13-(14.23.45), jeigu prašo panaikinti šį raštą, įpareigojo sumokėti 28 Eur žyminį mokestį ir pateikti tai patvirtinantį dokumentą. Taip pat išaiškino pareiškėjui, kad teismas, atsižvelgdamas į turtinę fizinio asmens padėtį, pareiškėjo motyvuotu prašymu gali visiškai ar iš dalies atleisti nuo žyminio mokesčio mokėjimo.

Teismas, kaip jau buvo minėta, 2016 m. gruodžio 8 d. nutartyje, taip pat išaiškino, kad sprendžiant dėl skundo prašomosios dalies antrame ir trečiame punktuose suformuluotų reikalavimų, būtina įvertinti tai, jog tokio pobūdžio reikalavimai paprastai keliami kartu su ginču dėl nuosavybės teisių į nekilnojamuosius daiktus. Tačiau nekilnojamojo turto registravimo Nekilnojamojo turto registre veiksmai (aktai) kvalifikuojami kaip administracinio pobūdžio veiksmai (aktai), juos Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo ir kitų specialiųjų viešosios teisės aktų nustatyta tvarka atlieka šių aktų įgaliotas subjektas – Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, kurio veikla šioje srityje yra viešojo administravimo veikla. Atsižvelgus į tai, kad ABTĮ 3 straipsnis nustato, jog administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje, pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, privalo įrodyti ne tik tai, kad jis turi subjektinę teisę, bet ir tai, kad jo keliami reikalavimai yra susiję su ginču dėl jo pažeistų teisių ar teisėtų interesų viešojo administravimo srityje. Nesant ginčo nurodytoje srityje, asmuo, pagal ABTĮ nuostatas, neturi teisės paduoti skundą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, kaip pagrįstai skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, pareiškėjas nepašalino teismo 2016 m. gruodžio 8 d. nustatytų skundo trūkumų, nors teismas šioje nutartyje pakankamai aiškiai ir išsamiai įvardijo pareiškėjo skundo trūkumus, nurodydamas konkrečias ABTĮ normas, kurių reikalavimų jis neatitinka, bei paaiškino, kaip minėti trūkumai gali būti pašalinami, kad teismas galėtų spręsti skundo priėmimo klausimą, o kadangi pareiškėjas jų nepašalino, yra pagrindas laikyti skundą nepaduotu ir grąžinti pareiškėjui vadovaujantis ABTĮ 37 straipsnio 1 dalimi. Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, kad teismo nutartis jam nėra aiški, jis nežino kaip nurodytus trūkumus turėtų pašalinti, nesudaro pagrindo naikinti teismo nutartį. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pareiškėjas, siekdamas tinkamai įgyvendinti savo teisę kreiptis į teismą teisminės gynybos, gali pasinaudoti teisininkų ar kitų kompetentingų asmenų pagalba parengiant dokumentus teismui.

Atskirojo skundo teiginiai, kad aiškiai nenurodytas žyminio mokesčio dydis, skundas neturėtų būti apmokestintas žyminiu mokesčiu, yra nepagrįsti. Teismas 2016 m. gruodžio 8 d. nutartyje pareiškėjui aiškiai nurodė, kad jeigu pareiškėjas skunde suformuluos reikalavimą panaikinti NŽT prie ŽŪM Panevėžio skyriaus 2016 m. gegužės 6 d. raštą Nr. 23SS-13-(14.23.45), jis įpareigojamas sumokėti 28 Eur dydžio žyminį mokestį ir pateikti tai patvirtinančius įrodymus.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismo nutartimi, kuria nuspręsta pareiškėjo skundą laikyti nepaduotu, nepaneigiama pareiškėjo teisė kreiptis į teismą su skundu, tačiau jis turi atitikti ABTĮ nustatytus skundui keliamus reikalavimus.

Pareiškėjo atskirojo skundo argumentai, susiję su teismo šališkumu nepagrįsti. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įtvirtina asmens teisę į veiksmingą teisminę pažeistų teisių gynybą. Asmens teisė į bylos nagrinėjimą nešališko teismo įtvirtinta ir Administracinių bylų teisenos įstatyme (ABTĮ 46 straipsnio 4 dalis, 47-471 straipsniai). Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi. Šis principas perkeltas į ABTĮ 7 straipsnį, kuris įtvirtina pagrindines teisėjų ir teismų nepriklausomumo administracinėse bylose nuostatas. Siekiant užtikrinti realų teisės į nešališką teismą įgyvendinimą, ABTĮ 47–471 straipsnių normose įtvirtintas teisėjo nusišalinimo ir jo nušalinimo institutas. ABTĮ bylos proceso dalyviams suteikia teisę pareikšti teisėjui motyvuotą nušalinimą, jei turi pagrindą manyti, kad yra aplinkybių dėl kurių jis negali nagrinėti bylą (ABTĮ 47 straipsnio 1, 5, 6 dalys).

EŽTT praktikoje pabrėžiama, kad teisė į nešališką teismą turi būti vertinama dviem aspektais – subjektyviuoju ir objektyviuoju. Subjektyvusis teismo ir teisėjo nešališkumas reiškia tai, kad nė vienas teisėjas neturi išankstinio nusistatymo ar nėra tendencingas (žr. 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt v. Denmark). Dėl objektyviųjų teismo ir teisėjo nešališkumo aspektų, EŽTT yra pabrėžęs, kad turi būti nustatyta realių faktų, kurie kelia abejonių dėl teisėjų nešališkumo. Sprendžiant, ar priežastis abejoti teismo nepriklausomumu ar nešališkumu yra pagrįsta, bylos šalies išreikšta abejonė yra svarbi, bet ne lemiama (žr. EŽTT 1998 m. gegužės 20 d. sprendimą byloje Gautrin and Others v. France). Lemiamą reikšmę turi tai, ar nuogąstavimas gali būti laikomas objektyviai pagrįstu (žr. EŽTT 1996 m. rugpjūčio 7 d. sprendimą byloje Ferrantelli and Santangelo v. Italy). Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar aptariamo ryšio pobūdis ir laipsnis yra toks, kad rodytų teismo nešališkumo stoką (žr. EŽTT 1996 m. liepos 10 d. sprendimą byloje Pullar v. United Kingdom).

Nustatyta, kad pareiškėjas nušalinimo nei teisėjai, sprendusiai pareiškėjo skundo priėmimo klausimą, nei teismui nepareiškė, todėl teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui dėl teisėjos ar teismo nešališkumo abejonių nekilo. Tai, kad teismas skundo priėmimo klausimą išsprendė ne taip, kaip to norėtų pareiškėjas, negali būti traktuojama kaip teisėjo ar teismo šališkumas. Taigi nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kurie suteiktų pagrindą konstatuoti pareiškėjo teisės į nešališką teismą pažeidimą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, rėmėsi administracinių teismų praktika, suformuota analogiškose bylose, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurios naikinti ar keisti atskirajame skunde išdėstytais ar kitais argumentais nėra pagrindo. Dėl nurodytų motyvų skundžiama Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Pareiškėjo G. E. E. atskirąjį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė