2024-07-24 Nr. AB-11132-3-61-3-00614-2024-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2032-575/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00614-2024-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.2; 9.3

(S)

(N)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. liepos 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ivetos Pelienės, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. T. (A. T.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. T. (A. T.) (toliau – ir pareiškėjas, prieglobsčio prašytojas, apeliantas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. 24S39945 „Nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlio statuto ir papildomos apsaugos)“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, (duomenys neskelbtini) jis buvo sulaikytas (duomenys neskelbtini) teisėsaugos pareigūnų dėl dalyvavimo nesankcionuotame (duomenys neskelbtini), pareiškėjui buvo skirta (duomenys neskelbtini) parų laisvės atėmimo bausmė. Pareiškėjas paaiškino, kad jį išvykti iš kilmės valstybės paskatino (duomenys neskelbtini) įvykis, kai įmonėje, kurioje jis dirbo, jis buvo sulaikytas, įtariant (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas buvo apklaustas ir paleistas į laisvę. (duomenys neskelbtini) jis vėl buvo iškviestas apklausai (duomenys neskelbtini) vidaus reikalų skyriuje ir pasirašė pasižadėjimą neišvykti iš kilmės valstybės. Pareiškėjo teigimu, grįžimo į kilmės valstybę atveju jis būtų iškart sulaikytas dėl rašytinio pasižadėjimo neišvykti iš (duomenys neskelbtini) nevykdymo ir taptų įtariamuoju byloje dėl (duomenys neskelbtini).

3. Pareiškėjas nesutiko su Migracijos departamento išvada, kad aplinkybės, susijusios su jo dalyvavimu (duomenys neskelbtini), nesuponuoja individualizuotos persekiojimo rizikos. Pareiškėjo nuomone, jam gresia persekiojimas vien dėl to, jog jis dalyvavo (duomenys neskelbtini) ir pabėgo iš (duomenys neskelbtini), galiojant rašytiniam pasižadėjimui neišvykti, todėl grįžus į kilmės šalį jis galimai patirs (duomenys neskelbtini) teisėsaugos persekiojimą.

4. Pareiškėjas taip pat baiminasi, jog (duomenys neskelbtini) gali tapti aktyvia (duomenys neskelbtini) su (duomenys neskelbtini) karo dalyve ir jis bus verčiamas dalyvauti kariniuose veiksmuose. Pareiškėjas pažymėjo, kad jis pateikė Migracijos departamentui šaukimą (duomenys neskelbtini) atvykti į karinį komisariatą dėl vykdomos kontrolės. Nors pareiškėjas yra atleistas nuo karinės tarnybos ir yra vyresnis nei (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, jis vis tiek gavo šaukimą atvykti į karinį komisariatą. Pasak pareiškėjo, Migracijos departamentas Sprendime netyrė ir neanalizavo, kodėl pareiškėjas, būdamas vyresnis nei (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, gavo šaukimą atvykti į karinį komisariatą, taip pat, ar karinės tarnybos atveju pareiškėjas būtų priverstas kariauti (duomenys neskelbtini) ir vykdyti veiksmus, nurodytus Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 88 straipsnio 2 dalies 4 punkte, bei aplinkybės, kad (duomenys neskelbtini) kartu su (duomenys neskelbtini) pažeidė jus ad bellum (teisė į karinės jėgos panaudojimą) ir jus in bello (humanitarinė teisė) principus, nes abi šios valstybės dalyvauja agresijos nusikaltime (duomenys neskelbtini) atžvilgiu. Dėl šių aplinkybių priverstinė karinė tarnyba (duomenys neskelbtini) kariuomenėje, pareiškėjo teigimu, pažeidžia tarptautinę teisę, todėl jis neturi pareigos šią tarnybą atlikti, o bet koks baudimas už šios tarnybos vengimą ar dezertyravimą turėtų būti laikomas persekiojimu ir atitinkamai dėl to pareiškėjui turėtų būti suteiktas pabėgėlio statusas.

5. Pareiškėjas akcentavo, kad jeigu teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė jam pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjas teigė, kad jis dėl dalyvavimo (duomenys neskelbtini) ir nenoro tarnauti (duomenys neskelbtini) kariuomenėje negali grįžti į kilmės valstybę dėl pagrįstos baimės, kad bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija. Pasak pareiškėjo, atsakovas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo klausimą, nepakankamai išnagrinėjo jo individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje bei kad jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

6. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

7. Atsakovas nurodė, kad jis ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos), atsižvelgdamas į pareiškėjo pasakojimą ir paaiškinimus bei jo daromas prielaidas, kurios nėra pagrįstos objektyviais duomenimis, o įžvelgiama grėsmė yra hipotetinio pobūdžio. Tyrimo metu atsakovas nenustatė faktinių aplinkybių, pagrindžiančių prielaidą, jog grįžimo į (duomenys neskelbtini) atveju pareiškėjui kiltų reali individualizuota persekiojimo rizika, todėl jo deklaruojama baimė atsakovo buvo įvertinta kaip nepagrįsta.

8. Atsakovas teigė, kad pareiškėjas bausmę už dalyvavimą (duomenys neskelbtini) jau yra atlikęs, kitų persekiojimo veiksmų dėl minėtos veiklos jis nepatyrė. Atsakovas, įvertinęs pareiškėjo profilį kilmės valstybės informacijos kontekste (masiniuose (duomenys neskelbtini) nedalyvavo, viešai valdžios nekritikavo, socialiniuose tinkluose nesireiškė), negalėjo nustatyti tariamo persekiotojo ((duomenys neskelbtini) teisėsaugos) tikėtinų motyvų ir tikslų siekti persekioti pareiškėją, jį sulaikyti ir nubausti dėl dalyvavimo (duomenys neskelbtini). Atsakovas mano, kad jis, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir, atsižvelgdamas į tai, pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą.

9. Atsakovas dėl pareiškėjo teiginių, kad jis bijo būti pašauktas atlikti karo tarnybą ir būti priverstas kariauti už (duomenys neskelbtini) kare su (duomenys neskelbtini), pažymėjo, jog, kaip ir kitose valstybėse, kuriose karo tarnyba yra privaloma ir laikoma piliečio pareiga, vengimas atlikti karinę prievolę (duomenys neskelbtini) laikomas įstatymo pažeidimu ir už tai numatytos atitinkamos sankcijos. Atsakovas akcentavo, kad karinė prievolė yra asmens pilietinė pareiga ir savaime nėra diskriminacinė dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Be to, kaip jau buvo nurodyta ginčijamame Sprendime, tyrimo metu surinkta informacija nepagrindė tikimybės, jog karo tarnybai atlikti pareiškėjas būtų siunčiamas į ginkluotą vidaus ar tarptautinį konfliktą. Taip pat nenustatyta pagrindo daryti prielaidą, jog (duomenys neskelbtini) numatyta bausmė už karo tarnybos vengimą būtų neproporcingai griežta ar prieštaraujanti žmogaus teisių apsaugos principams. Byloje nėra duomenų apie tai, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) būtų vykdoma mobilizacija arba tai, kad šalis yra tiesiogiai įsitraukusi į ginkluotą konfliktą, ar (duomenys neskelbtini) šiuo metu ruožtų skelbti karo padėtį.

10. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrįstai tvirtino, kad Migracijos departamentas turėjo vertinti, ar (duomenys neskelbtini) kartu su (duomenys neskelbtini) pažeidė jus ad bellum (teisė į karinės jėgos panaudojimą) ir jus in bello (humanitarinė teisė) principus. Tokių principų vertinimas nepatenka į Migracijos departamento kompetenciją ir įgaliojimus. Nagrinėjamu atvejų Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir jo individualią situaciją kilmės valstybės informacijos kontekste.

11. Atsakovas tyrimo metu nenustatė faktinių aplinkybių, kurios pagrįstų prielaidą, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1‒2 punktuose nurodyti veiksmai (mirties bausmė, kankinimai), taigi pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1‒2 punktuose. (duomenys neskelbtini) ir pareiškėjo gyvenamojoje vietoje ((duomenys neskelbtini) mieste) šiuo metu nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai (tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas), todėl pareiškėjas taip pat neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte. Migracijos departamentas, įvertinęs byloje surinktus ir pateiktus duomenis, priėmė Sprendimą nesuteikti pareiškėjui prieglobsčio (pabėgėlio statuso) ir papildomos apsaugos.

II. 12. Regionų administracinis teismas 2024 m. birželio 12 d. sprendimu atmetė pareiškėjo A. T. skundą.

13. Teismas iš ginčijamo Migracijos departamento Sprendimo turinio nustatė, kad atsakovas įvertino pareiškėjo perspektyvinę riziką jo duotų paaiškinimų, dokumentų ir kilmės valstybės informacijos kontekste. Atsakovas nustatė, jog rizika pareiškėjui nukentėti ateityje nėra pakankamai individualizuota ir yra hipotetinio pobūdžio, paremta vien tik pareiškėjo deklaratyviais teiginiais. Teismas sutiko su atsakovo išvada, kad byloje nenustatyta individualių aplinkybių, dėl kurių pareiškėjui už dalyvavimą vykusiame (duomenys neskelbtini) padidėja rizika patirti persekiojimui prilygstančius veiksmus. Teismas pažymėjo, kad vien dalyvavimas (duomenys neskelbtini) savaime nesuponuoja išvados, jog asmeniui dėl to gali kilti grėsmė kilmės valstybėje. Turi būti įvertintos visos konkretaus asmens individualios aplinkybės ir šių aplinkybių pagrindu daromos išvados dėl šiam asmeniui kylančių grėsmių kilmės valstybėje. Teismas, įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes, sprendė, kad tyrimo metu nenustatyta pagrįstos tikimybės, jog dėl pareiškėjo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų kilmės valstybėje jam gresia persekiojimas, kaip tai suprantama prieglobsčio teisės kontekste.

14. Teismas vertino, kad bylos aplinkybės (jų visuma) nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo grįžimo į kilmės valstybę atveju jis patirtų persekiojimą dėl jo nurodytų motyvų. Pareiškėjas nepateikė konkrečių individualaus pobūdžio aplinkybių, pagrindžiančių jo persekiojimo tikimybę (duomenys neskelbtini), kas yra būtina sąlyga, norint gauti pabėgėlio statusą. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas bausmę už dalyvavimą (duomenys neskelbtini) jau yra atlikęs, kitų persekiojimo veiksmų dėl minėtos veiklos jis nepatyrė. Todėl atsakovas pagrįstai vertino, jog aplinkybės, susijusios su dalyvavimu (duomenys neskelbtini), dėl kurių, pareiškėjo teigimu, jis buvo priverstas palikti kilmės valstybę, nesuponuoja individualizuotos persekiojimo rizikos dėl konvencinių priežasčių.

15. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo apklausos metu pateiktus argumentus, motyvus, duotus paaiškinimus, atsakovo surinktą informaciją, darė išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies sąlygų pabėgėlio statusui gauti. Teismo vertinimu, atsakovas surinko išsamią kilmės valstybės informaciją, įvertino pareiškėjo paaiškinimus ir padarė teisingą išvadą, kad nenustatyta aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėjo atžvilgiu jo kilmės valstybėje būtų imtasi persekiojimo veiksmų, todėl jis neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai ginčijamu Sprendimu nesuteiktas pabėgėlio statusas.

16. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusiu su šaukimu tarnauti kariuomenėje, su jus ad bellum (teisė į karinės jėgos panaudojimą) ir jus in bello (humanitarinė teisė) principų pažeidimu, teismas nurodė, jog Migracijos departamentas, nepažeisdamas teisės aktų nustatytų reikalavimų, surinko tiek informacijos, kiek ji yra pakankama tinkamam, nešališkam ir objektyviam pareiškėjo individualių aplinkybių ištyrimui, todėl tai, jog pareiškėjo netenkina surinkta informacija, nesudaro pagrindo pripažinti, jog Sprendimas yra nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad tyrimo metu surinkta informacija nepagrindė tikimybės, jog karo tarnybai atlikti pareiškėjas būtų siunčiamas į ginkluotą vidaus ar tarptautinį konfliktą. Taip pat nenustatyta pagrindo daryti prielaidą, jog (duomenys neskelbtini) numatyta bausmė už karo tarnybos vengimą būtų neproporcingai griežta ar prieštaraujanti žmogaus teisių apsaugos principams. Teismas akcentavo, kad pareiškėjo baimė grindžiama išskirtinai bendra kilmės valstybės informacija, o jo individuali baimė įsitraukti į karinį konfliktą nėra pagrįsta jokiais faktiniais įrodymais. Tyrimo metu nebuvo rasta duomenų, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) būtų vykdoma mobilizacija arba tai, kad šalis yra tiesiogiai įsitraukusi į ginkluotą konfliktą, dėl ko būtų panaudotos karinės pajėgos, pareiškėjas taip pat nepateikė duomenų, kurie patvirtintų šias jo baimes, todėl pareiškėjo vertinimas, kad (duomenys neskelbtini) kariuomenė gali siųsti savo karius į karą su (duomenys neskelbtini), yra subjektyvi jo nuomonė, nepagrįsta objektyviais įrodymais.

17. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jam gresia persekiojimas, nes jis pabėgo iš (duomenys neskelbtini), nors buvo pasirašęs pasižadėjimą neišvykti, teismas nurodė, jog pats pareiškėjas teigė, kad pasižadėjimą neišvykti pasirašė dėl to, nes buvo manyta, jog jis (duomenys neskelbtini). Kadangi ši aplinkybė nėra tiesiogiai susijusi su konvencijos taikymu dėl prieglobsčio suteikimo, todėl šį pareiškėjo skundo argumentą teismas atmetė kaip nepagrįstą.

18. Teismas darė išvadą, kad byloje nėra nustatytų aplinkybių, kurios suponuotų papildomos apsaugos suteikimą pareiškėjui Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytais pagrindais. Tyrimo metu nenustatyta, kad pareiškėjui kilmės valstybėje grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė ar egzekucija. Atsižvelgęs į tai, teismas sprendė, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Be to, beatodairiškas smurtas (duomenys neskelbtini) nevyksta arba jo lygis yra toks žemas, kad dėl būvimo šalies teritorijoje nėra jokios realios rizikos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei, todėl pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

19. Konstatavęs, kad Migracijos departamento Sprendimas buvo priimtas, laikantis nustatytų procedūrų, atlikus objektyvų įrodymų tyrimą, įvertinus reikšmingas aplinkybes ir padarius teisingas bei pagrįstas išvadas, teismas neturėjo pagrindo panaikinti ginčijamą Sprendimą, todėl pareiškėjo skundą atmetė.

III. 20. Pareiškėjas A. T. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti.

21. Pareiškėjas teigia, kad jis kilmės valstybėje patyrė persekiojimą, nes dalyvavo (duomenys neskelbtini) ir buvo sulaikytas, kas yra laikoma nustatytu faktu. Pažymi, kad vadovaujantis šiandienine situacija kilmės šalyje ir informacija, kurią pats Migracijos departamentas nurodė savo Sprendime, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas nebus persekiojamas (duomenys neskelbtini) dėl dalyvavimo (duomenys neskelbtini).

22. Pareiškėjas nurodo, kad tiek Migracijos departamento Sprendime nurodytos ataskaitos ir šaltiniai, tiek ir pareiškėjo skunde nurodyta kilmės valstybės informacija patvirtina teiginį, jog yra rimtų priežasčių manyti, kad pareiškėjas priklauso sistemingai persekiojamai asmenų grupei, nes jis jau patyrė persekiojimą ir, tikėtina, ateityje jį patirs. Pareiškėjo teigimu, nei Migracijos departamentas, nei pirmosios instancijos teismas neištyrė jo asmens profilio ir nepriskyrė jo prie sistemingai persekiojamos asmenų grupės, kas turėjo įtakos nepagrįsto ir neteisėto sprendimo priėmimui.

23. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis buvo nurodęs, jog bijo būti pašauktas į karinę tarnybą ir būti priverstas kariauti už (duomenys neskelbtini) kare su (duomenys neskelbtini). Migracijos departamentas netyrė ir neanalizavo, kodėl pareiškėjas, būdamas vyresnis nei (duomenys neskelbtini) metų amžiaus, gavo šaukimą atvykti į karinį komisariatą. Taip pat Sprendime nepagrįstai nurodyta, kad pareiškėjas negalės pasinaudoti alternatyvia karine tarnyba, nes jis yra (duomenys neskelbtini), o karinė tarnyba neprieštarauja jo religiniams įsitikinimams, taip pat nepagrįstai nurodyta, kad nėra pagrindo manyti, jog pareiškėjas būtų pašauktas kariauti su (duomenys neskelbtini), kas galimai prieštarautų jo įsitikinimams. Pareiškėjas pažymi, kad teisė atsisakyti karo tarnybos dėl vidinių įsitikinimų yra išvestinė teisė, kuri kyla iš tarptautinėse žmogaus teisių apsaugos sutartyse įtvirtintos teisės į minties, sąžinės ir religijos laisvę. Pagal tarptautinę ir Europos Sąjungos teisę, vienas tokių leistinų atsisakymo atvejų yra atsisakymas atlikti karo tarnybą konflikto metu, kai atliekant tokią tarnybą reikėtų daryti karo nusikaltimus ar nusikaltimus žmoniškumui. Pasak pareiškėjo, baudžiamasis persekiojimas ar baudimas dėl atisakymo atlikti karo tarnybą, kuri apima karo nusikaltimų arba nusikaltimų žmoniškumui vykdymą, yra atskiras pabėgėlio statuso suteikimo pagrindas.

24. Pareiškėjo teigimu, teismas išvadą, jog nėra tikėtina, kad pareiškėjas, atlikdamas privalomąją karinę tarnybą, būtų naudojamas karui su (duomenys neskelbtini), buvo padaryta neįvertinus pareiškėjo pateiktos papildomos kilmės valstybės informacijos, kuri patvirtina, kad (duomenys neskelbtini) ginkluotosioms pajėgoms teikia karinę, logistinę, žvalgybinę ir kitokią pagalbą. Pareiškėjas mano, kad atsakovas turėjo atsižvelgti į tai, jog nors pareiškėjas tiesiogiai nedalyvautų koviniuose daliniuose (duomenys neskelbtini), tarnaudamas (duomenys neskelbtini) kariuomenėje jis būtų priverstas teikti kitokią pagalbą (duomenys neskelbtini) pajėgoms ir tai palengvintų karo nusikaltimų vykdymą. Pareiškėjo nuomone, Migracijos departamentas ir pirmosios instancijos teismas turėjo vertinti ne tik, ar karinės tarnybos atveju jis būtų priverstas kariauti (duomenys neskelbtini) ir vykdyti veiksmus, nurodytus Įstatymo 88 straipsnio 2 dalies 4 punkte, bet ir aplinkybes, kad (duomenys neskelbtini) kartu su (duomenys neskelbtini) pažeidė jus ad bellum (teisė į karinės jėgos panaudojimą) ir jus in bello (humanitarinė teisė) principus.

25. Pareiškėjas pažymi, kad jeigu teismas konstatuotų, jog Migracijos departamentas pagrįstai nesuteikė jam pabėgėlio statuso Lietuvos Respublikoje, turi būti patikrinta ir kita skundžiamo Sprendimo dalis, t. y. dėl papildomos apsaugos pareiškėjui nesuteikimo. Pareiškėjas akcentuoja, kad jis negali grįžti į kilmės valstybės dėl pagrįstos baimės, jog jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas. Pareiškėjas mano, kad atsakovas ir teismas, spręsdami prieglobsčio suteikimo klausimą, nepakankamai išnagrinėjo jo individualią situaciją, nenustatė visų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog pareiškėjas dėl nurodytų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojamas savo kilmės valstybėje bei kad jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų.

26. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

27. Atsakovas laikosi pozicijos, kad aplinkybės, susijusios su pareiškėjo dalyvavimu (duomenys neskelbtini), nesuponuoja individualizuotos jo persekiojimo rizikos dėl konvencinių priežasčių. Atsakovas teigia, kad iš pareiškėjo profilio (masiniuose (duomenys neskelbtini) nedalyvavo, viešai valdžios nekritikavo, socialiniuose tinkluose nesireiškė) negalima jo priskirti prie sistemingai persekiojamos grupės asmenų (duomenys neskelbtini). Atsakovas mano, kad jis, nagrinėdamas pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį, surinko ir ištyrė aktualią su pareiškėjo individualia situacija susijusią informaciją ir, atsižvelgdamas į tai, pagrįstai priėmė ginčijamą Sprendimą.

28. Dėl pareiškėjo baimės būti pašauktu atlikti karo tarnybą ir būti priverstu kariauti už (duomenys neskelbtini) kare su (duomenys neskelbtini) atsakovas nurodo, kad karinė prievolė yra asmens pilietinė pareiga ir savaime nėra diskriminacinė dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų. Tyrimo metu nenustatyta pagrindo daryti prielaidą, jog (duomenys neskelbtini) numatyta bausmė už karo tarnybos vengimą būtų neproporcingai griežta ar prieštaraujanti žmogaus teisių apsaugos principams. Be to, surinkta informacija nepagrindė tikimybės, jog karo tarnybai atlikti pareiškėjas būtų siunčiamas į ginkluotą vidaus ar tarptautinį konfliktą. Byloje nėra duomenų, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) būtų vykdoma mobilizacija arba tai, kad šalis yra tiesiogiai įsitraukusi į ginkluotą konfliktą, dėl ko būtų panaudotos karinės pajėgos.

29. Atsakovas nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad Migracijos departamentas turėjo vertinti, ar (duomenys neskelbtini) kartu su (duomenys neskelbtini) pažeidė jus ad bellum (teisė į karinės jėgos panaudojimą) ir jus in bello (humanitarinė teisė) principus. Atsakovas pažymi, kad tokių principų vertinimas nepatenka į Migracijos departamento kompetenciją ir įgaliojimus. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas išnagrinėjo pareiškėjo prieglobsčio prašymą ir jo individualią situaciją kilmės valstybės informacijos kontekste.

30. Atsakovas nurodo, kad be aplinkybių, kurios buvo nagrinėjamos sprendžiant dėl pabėgėlio statuso suteikimo, pareiškėjas nenurodė kitų kilmės valstybėje jam kylančių grėsmių, todėl tos pačios aplinkybės buvo vertinamos papildomos apsaugos suteikimo kriterijų kontekste ir buvo nustatyta, kad pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1−3 punktuose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 31. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento sprendimo, kuriuo pareiškėjui nesuteiktas prieglobstis ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, pagrįstumo ir teisėtumo.

32. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė nei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjo apeliacinio skundo ribos, nei pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, nustatytų Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), dėl kurių paprastai teismo sprendimas naikinamas. Todėl teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

33. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjo prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, todėl jo prašymas buvo pagrįstai netenkintas.

34. Apeliantas A. T. su šia teismo išvada nesutinka, iš esmės ginčydamas teismo atliktų įrodymų vertinimą.

35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo, pažymi, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį įrodymai byloje yra visi faktiniai duomenys, priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, o vidinis įsitikinimas susiformuoja ne vieno įrodymo bei nustatytos faktinės bylos aplinkybės pagrindu, tačiau jų visuma. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017). Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas šių įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, t. y. iš esmės pritaria žemesnės instancijos teismo atliktam įrodymų vertinimui ir teisės taikymui bei sutinka su žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

37. Teisinius santykius dėl prieglobsčio ir papildomos apsaugos Lietuvos Respublikoje suteikimo reglamentuoja Įstatymo 86 bei 87 straipsnių nuostatos. Įstatymo 86 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1, 2 dalyse; šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo; paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos.

38. Įstatymo 87 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta, kad papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu; šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo tokių veiksmų, kaip ji apibrėžta šio Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje.

39. Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

40. Pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07). EŽTT 1997 m. balandžio 29 d. sprendime byloje H.L.R. prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 24573/94, pažymėjo, kad bendra smurto situacija šalyje nereiškia, kad asmens deportavimo atveju jam kyla reali grėsmė ir Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas.

41. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra tai, jog prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties taikymo aspektu turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs.

42. Apeliantas A. T. teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepriskyrė jo prie sistemingai persekiojamos (duomenys neskelbtini) grupės, teismas neįvertino to, kad jis jau patyrė persekiojimą ir, tikėtina, ateityje jį patirs, jis bijo būti pašauktas į karinę tarnybą ir būti priverstas kariauti už (duomenys neskelbtini) kare su (duomenys neskelbtini) .

43. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad byloje įrodyta, jog pareiškėjas bausmę už dalyvavimą (duomenys neskelbtini) jau yra atlikęs, kitų persekiojimo veiksmų dėl minėtos veiklos per ilgą laikotarpį jis nepatyrė. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, aplinkybės, susijusios su dalyvavimu (duomenys neskelbtini), dėl kurių pareiškėjas buvo priverstas palikti kilmės valstybę, nesuponuoja individualizuotos persekiojimo rizikos dėl konvencinių priežasčių.

44. Be to, priešingai nei pareiškėjas teigia apeliaciniame skunde, iš jo profilio duomenų (masiniuose (duomenys neskelbtini) nedalyvavo, viešai valdžios nekritikavo, socialiniuose tinkluose nesireiškė, buvo vieną kartą sulaikytas, bausmę atliko ir daugiau dėmesio nesulaukė) negalima jo priskirti prie sistemingai persekiojamos grupės asmenų (duomenys neskelbtini).

45. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomas EŽTT sprendimas byloje T. K. ir kiti prieš Lietuvą nėra aktualus nagrinėjamai bylai. Minėtoje byloje pareiškėjas, (duomenys neskelbtini) pilietis, grindė savo baimę būti persekiojamu dėl to, kad jis buvo (duomenys neskelbtini) uždraustos ir teroristine organizacija pripažintos opozicinės politinės partijos narys. Akivaizdu, kad minimos ir nagrinėjamos bylos aplinkybės nėra tapačios, todėl nėra pagrindo vadovautis minėtu EŽTT sprendimu šioje byloje. Tuo tarpu nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje (eA-1498-822/2024) nustatytos faktinės aplinkybės skiriasi nuo aplinkybių, kurios nustatytos nagrinėjamoje byloje, be to, kaip minėta, užsieniečio keliama grėsmė kiekvienu atveju vertinama individualiai, todėl pareiškėjo nurodytose bylose priimti sprendimai nėra privalomi.

46. Apeliantas nurodo, kad bijo būti pašauktas atlikti karo tarnybą ir būti priverstas kariauti už (duomenys neskelbtini) kare su (duomenys neskelbtini). Dėl šių argumentų pažymėtina, kad kaip ir kitose valstybėse, kuriose karo tarnyba yra privaloma ir laikoma piliečio pareiga, vengimas atlikti karinę prievolę (duomenys neskelbtini) yra laikomas įstatymo pažeidimu ir už tai numatytos atitinkamos sankcijos. Pažymėtina, kad karinė prievolė yra asmens pilietinė pareiga ir savaime nėra diskriminacinė dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

47. Be to, byloje esanti medžiaga nepagrindžia tikimybės, jog karo tarnybai atlikti pareiškėjas būtų siunčiamas į ginkluotą vidaus ar tarptautinį konfliktą. Taip pat nenustatyta pagrindo prielaidai, jog (duomenys neskelbtini) numatyta bausmė už karo tarnybos vengimą būtų „neproporcingai griežta“ ar prieštaraujanti žmogaus teisių apsaugos principams. Taip pat pažymėtina, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog šiuo metu (duomenys neskelbtini) būtų vykdoma mobilizacija arba tai, kad šalis yra tiesiogiai įsitraukusi į ginkluotą konfliktą, dėl ko būtų panaudotos karinės pajėgos. Tyrimo metu nerasta duomenų, kad (duomenys neskelbtini) šiuo metu ruoštųsi skelbti karo padėtį. Taigi, apelianto argumentai, kad teismas netinkamai vertino aplinkybes, jog jis bijo būti pašauktas į karinę tarnybą ir būti priverstas kariauti už (duomenys neskelbtini) kare su (duomenys neskelbtini), atmestini kaip nepagrįsti.

48. Kaip minėta anksčiau, byloje nėra duomenų, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) būtų vykdoma mobilizacija arba tai, kad šalis yra tiesiogiai įsitraukusi į ginkluotą konfliktą, dėl ko būtų panaudotos karinės pajėgos. Todėl nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjas, atlikdamas karo tarnyba, turėtų daryti nusikaltimus prieš žmoniją. Be to, nagrinėjamoje byloje, priešingai nei pareiškėjo nurodomose Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylose (Andre Lawrence Shepherd (C-472/13) ir EZ (C-238/19), (duomenys neskelbtini) nėra įsitraukusi į ginkluotą konfliktą ir joje nevyksta pilietinis karas, kuriuose pareiškėjas hipotetiškai galėtų tiesiogiai dalyvauti. Todėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu atmestini kaip nepagrįsti.

49. Taigi, atsižvelgiant į pareiškėjo pateiktą pasakojimą, nėra pagrindo daryti išvadą, kad jo nurodytos priežastys prilygsta persekiojimui, o individuali situacija atitinka visiškai pagrįstos baimės kriterijų. Prieglobsčio prašytojo nurodytos išvykimo iš kilmės valstybės priežastys yra susijusios su bendra saugumo padėtimi jo kilmės šalyje, tačiau tai savaime nepagrindžia realios individualaus persekiojimo rizikos tikimybės ir nelemia pabėgėlio statuso jam suteikimo. Be to, bendra saugumo padėtis per se (savaime) nelemia individualios persekiojimo grėsmės prieglobsčio prašytojui dėl jo asmeninių savybių (jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1570-502/2023). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad, įvertinus nustatytų faktinių aplinkybių visumą, nenustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, Migracijos departamento atliko išsamumų ir visapusišką pareiškėjo prieglobsčio prašymo bei padėties jo kilmės valstybėje tyrimą, o pareiškėjas nenurodė jokių duomenų, kuriais remiantis būtų galima pagrįstai teigti, kad jam kyla individuali persekiojimo grėsmė. Todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

50. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija tais pačiais pagrindais pripažįsta, kad nagrinėjamu atveju nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Byloje nėra pakankamai pagrįstų duomenų, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę, jog kilmės valstybėje jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas arba jis galėtų tokiu būdu būti baudžiamas. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėjas galėtų turėti visiškai pagrįstą baimę dėl egzekucijos ar mirties bausmės įvykdymo grėsmės kilmės valstybėje. Todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose.

51. Grindžiant prieglobsčio prašymą motyvais, jog užsienietis aktyviai reiškia savo (duomenys neskelbtini), neužtenka pateikti vien tik deklaratyvius teiginius, kurie nebūtų pagrįsti objektyviais įrodymais. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, aplinkybė, jog kilmės šalyje yra pažeidžiamos žmogaus teisės, dar nereiškia, jog savaime dėl to bus suteikiama papildoma apsauga, nes žmogaus teisių pažeidimų egzistavimo faktas savaime neįrodo prieglobsčio prašytojo baimės asmeniškai tapti tokio pobūdžio pažeidimų auka pagrįstumo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1380/2009).

52. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl pagrįstai netenkino pareiškėjo skundo reikalavimų. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. T. (A. T.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. birželio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Iveta Pelienė

Ričardas Piličiauskas

Dalia Višinskienė