AS-520-329-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS520-329/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00724-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 63.3.8; 79.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2012 m. gegužės 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos J. L. atstovo advokato A. M. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. L. prašymą atsakovams Žemės ūkio ministerijai, Nacionalinei žemės tarnybai ir Šiaulių žemėtvarkos skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui V. Č. dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja J. L. 2012 m. kovo 7 d. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos pakeisti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 17 d. sprendimą Nr. 31-260-8592 (toliau – ir Sprendimas), sumažinant V. Č. atkurtą žemės sklypą 1/3 žemės sklypo dalimi ir šia sumažinta V. Č. nuosavybės teise turimo žemės sklypo dalimi atkuriant pareiškėjai nuosavybės teisę natūra į 1/3 žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), dalį. Kartu pateikė prašymą atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pareiškėja paaiškino, kad 2010 m. rugsėjo 22 d. per įgaliotą asmenį kreipėsi į V. Č. geranoriškai prašydama ne vėliau kaip per 1 mėnesį nuo dokumento surašymo dienos imtis atitinkamų veiksmų taikiai sprendžiant ginčą, šalių susitarimu perleidžiant pareiškėjai nuosavybės teise 1/3 žemės sklypo dalį ar kompensuojant žemės sklypo dalies vertę pinigais. Jokio žodinio ar rašytinio atsakymo į pateiktą prašymą nebuvo gauta. Nurodė, jog 2011 m. sausio 11 d. kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių su prašymu išsiaiškinti, kodėl ir kokiu pagrindu 1,33 ha pareiškėjai priklausanti žemės sklypo dalis nuosavybės teise atiteko trečiajam asmeniui V.

Č. 2011 m. kovo 22 d. pareiškėja gavo Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymą Nr. 4D-2011/1-34, kuria nuspręsta pripažinti pareiškėjos skundą pagrįstu, konstatuojant pažeistas pareiškėjos teises, rekomenduojant Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjui V. V. imtis veiksmų sprendžiant susidariusią situaciją bei, esant abipusiam V. Č. ir pareiškėjos sutikimui, svarstyti galimybę patikslinti sprendimą administracine tvarka. 2011 m. balandžio 1 d. raštu Nr. 3130-(114.31.45)-754 Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjas V.

V. pakvietė pareiškėją ir V. Č. susitikti, nagrinėjant Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pateiktas išvadas ir ieškant taikaus ginčo sprendimo būdo. 2011 m. balandžio 14 d. Šiaulių žemėtvarkos skyriaus patalpose pareiškėjos įgaliotas asmuo susitiko su V. Č., taip pat dalyvaujant V. Č. žmonai, jų abiejų atstovei advokatei I. P., Šiaulių žemėtvarkos skyriaus darbuotojams, tačiau susitikimo Šiauliuose dieną nebuvo rastas joks taikus ginčo sprendimo būdas, o šalys sutarė rasti taikų ginčo sprendimo būdą artimiausiu metu.

Laikotarpiu nuo 2011 m. balandžio 14 d. pareiškėjos atstovas ne kartą (telefonu, elektroniniu paštu) bendravo su V. Č. atstove, tačiau vėliau buvo atsisakyta bendrauti ir bendradarbiauti bei pasiūlyta kreiptis teismine tvarka. 2012 m. vasario 3 d. pareiškėja kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, tačiau 2012 m. vasario 22 d. teismo nutartimi skundą atsisakyta priimti, pareiškėjai pažeidus ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą skundo padavimo terminą bei neprašant atnaujinti praleisto termino. Pareiškėja nurodė, jog 2012 m. vasario 13 d. kreipėsi į Lietuvos Valstybės naująjį archyvą prašydama pateikti 1992 m. gruodžio 17 d.

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos sprendimo Nr. 31-260-8592 kopiją, tačiau 2012 m. vasario 28 d. Lietuvos Valstybės naujojo archyvo raštu Nr. 7R-3 patvirtinta, jog pareiškėjos prašomo pateikti dokumento Lietuvos Valstybės naujojo archyvo žinioje nėra. 2012 m. kovo 7 d. pareiškėja kreipėsi į Žemės ūkio ministeriją, prašydama išduoti 1992 m. gruodžio 17 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos sprendimo Nr. 31-260-8592 kopiją. Pareiškėja papildomai paaiškino, kad daugiau kaip vienerius metus nuosekliai ir kryptingai siekė taikaus ginčo sprendimo ikiteismine tvarka su savo broliu V.

Č. Nepasiekus sutarimo asmeniniu bendravimu, atstovų (advokatų) pagalba, neišsprendus ginčo administracine (neteismine) tvarka, pareiškėja manė esant pagrindą atnaujinti terminą pareiškėjos skundui paduoti. Pareiškėja pridūrė, jog ji negalėjo žinoti apie pažeistas teises iki pat 2010 metų pabaigos (kuomet atsitiktinai sužinojo apie nuosavybės teisės į žemės sklypo dalies praradimą prieš savo valią), objektyviai nebuvo ir negalėjo gauti ar būti pasirašytinai supažindinta su atitinkamu individualaus pobūdžio administraciniu aktu (dokumentu), kuriuo pažeistos jos teisės. Pareiškėja pabrėžė, kad jos teisių pažeidimas pasireiškė nuosavybės teisės praradimu, V.

Č. tyčia (sąmoningai) prieš pareiškėjos valią ir su atitinkamu valstybės institucijų pritarimu atkūrus nuosavybės teises į pareiškėjos žemės sklypo dalį.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. kovo 26 d. nutartimi atmetė J. L. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Teismas pažymėjo, jog skundžiamas aktas priimtas net 1992 metais. Nustatė, jog pareiškėja skunde paaiškino, kad apie skundžiamą aktą ji sužinojo 2010 metų pabaigoje ir nuo tada bandė spręsti ginčą ikiteismine tvarka, o pirminį skundą teismui pareiškėja padavė tik 2012 m. vasario 3 d. Pripažino, kad pareiškėja, sudariusi atstovavimo sutartį su advokatu, turėjo suprasti, kad toks ilgas bandymas spręsti ginčą ikiteismine tvarka, negalės būti pripažintas tinkama ir pagrįsta priežastimi atnaujinti apskundimo terminą. Kadangi iš skundo turinio ir pateiktų dokumentų matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo – pareiškėjos brolis V. Č., nesutiko su pareiškėjos nuomone, neatsakinėjo į raštus, konstatavo, jog buvo galima daug greičiau padaryti išvadą, kad taikaus ginčo sprendimo nepavyks surasti ir iš karto kreiptis į teismą. Darė išvadą, kad pareiškėjos nurodytos termino atnaujinimo aplinkybės negali būti laikomos svarbiomis, tinkamomis ir pagrįstomis priežastimis terminui atnaujinti, pareiškėja nepateikė jokių pagrįstų motyvų dėl termino atnaujinimo.

III. Atskiruoju skundu pareiškėja J. L. prašo atnaujinti terminą skundui paduoti ir priimti jos skundą nagrinėti Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Skunde nurodo tokius argumentus:

1) Pareiškėja iki šiol nėra informuota, gavusi ar kitokiu būdu susipažinusi su teismui skundžiamu Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 31-260-8592, kuriuo pažeista pareiškėjos konstitucinė teisė į nuosavybę, jai nėra žinomas skundžiamo administracinio akto turinys. Teigia, jog jos nuosavybės teisių pažeidimas pasireiškė taip, jog pareiškėja objektyviai negalėjo žinoti apie pažeistas teises iki pat 2010 metų pabaigos, kuomet sužinojo apie galimą nuosavybės teisių į žemės sklypo dalį praradimą prieš savo valią, V. Č. atkūrus nuosavybės teises be pareiškėjos sutikimo ir žinios. Pareiškėja pažymi, jog yra kreipusis į Lietuvos valstybės naująjį archyvą, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją. Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Teismą su prašymu išreikalauti skundžiamą Sprendimą, tačiau skundžiamo Sprendimo turinys šio atskirojo skundo teismui pateikimo dieną pareiškėjai nėra žinomas. Pažymi, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. lapkričio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. Iv-3974-484/2010 yra pažymėjęs, jog „pagal Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 19 straipsnį, sprendimai dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo gali būti apskųsti teismui per 30 dienų nuo šių sprendimų įteikimo piliečiams dienos. Minėta termino skundui paduoti pradžia taikoma tik asmenų, kuriems sprendimais atkurtos nuosavybės teisės, atžvilgiu. Tokius sprendimus turi teisę apskųsti ir kiti asmenys, kurių interesus sprendimai liečia, tačiau tokiems asmenims kreipimosi į teismą terminas prasideda ne nuo sprendimo jiems įteikimo, o nuo akto paskelbimo. Skundžiamas individualaus pobūdžio aktas laikomas asmeniui paskelbtu tuomet, kai jis sužinojo, kas ir kada priėmė toki administracinį aktą, koks jo turinys“.

2) 2010 m. pabaigoje pareiškėja sužinojo ne apie jos teises pažeidžiantį Sprendimą, bet apie V. Č. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdomą turtą ir jo dalį.

3) Įstatymai numato taikaus ginčo sprendimo galimybę, suteikia pareiškėjai teisę pasirinkti pažeistų teisių gynybos būdą. Nurodo, jog Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo nuostatos suteikia galimybę (nesant ginčo) sprendimą atkurti nuosavybės teises patikslinti administracine tvarka. Pažymi, jog minėto įstatymo 18 straipsnio 9 dalyje nustatyta, jog tuo atveju, jeigu nustatoma, kad sprendimai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo ar valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, pardavimo, nuomos, perdavimo neatlygintinai naudotis priimti pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką ir jeigu dėl to nekyla ginčų, sprendimą gali panaikinti ar jį pakeisti sprendimą priėmęs Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos vadovas ar jo įgaliotas teritorinio padalinio vadovas. Teigia, jog jau 2011 m. balandžio 1 d. raštu Nr. 3130-(114.31.45)-754 Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Šiaulių žemėtvarkos skyriaus vedėjas V. V. pakvietė Pareiškėją ir trečiąjį asmenį susitikti ieškant taikaus ginčo sprendimo būdo. Pažymi, jog nors 2011 m. balandžio 14 d. dieną vykusio susitikimo metu nebuvo rastas joks taikus ginčo sprendimo būdas, tačiau šalys sutarė rasti taikų ginčo sprendimo būdą greitu metu. Todėl pareiškėja nesutinka su teismo argumentais, jog „pareiškėja turėjo suprasti, kad toks ilgas bandymas spręsti ginčą ikiteismine tvarka, negalės būti pripažintas tinkama ir pagrista priežastimi atnaujinti apskundimo terminą“ bei kad „buvo galima daug greičiau padaryti išvadą, kad taikaus ginčo sprendimo nepavyks surasti ir iš karto kreiptis į teismą“.

4) Pareiškėja nedelsė spręsti ginčo ikiteismine tvarka, pasinaudojusi visomis pagrįstomis taikaus ginčo sprendimo priemonėmis, siekė teisminio bylos nagrinėjimo.

5) Pagrįsti pareiškėjos lūkesčiai dėl taikaus ginčo sprendimo. Pareiškėja atkreipia dėmesį, jog daugiau kaip vienerius metus nuosekliai ir kryptingai siekė taikaus ginčo sprendimo (ikiteismine tvarka) su savo broliu, trečiuoju suinteresuotu asmeniu V. Č. Teigia, jog ginčo sprendimo paieškos ikiteismine tvarka su artimiausiu giminystės ryšiu susijusiu asmeniu suteikia pagrįstą pagrindą tikėtis taikiai išspręsti ginčą.

6) Pareiškėjos teisių pažeidimas pasireiškia nuosavybės teisės praradimu prieš pareiškėjos valią. Nurodo, jog neatnaujinus termino pareiškėjos skundui priimti ir nagrinėti teisme, nebūtų užtikrintas fundamentalus ir pamatinis Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnyje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas, nebūtų įvykdytas teisingumas, pareiškėja patirtų moralinių (neturtinių) ir materialinių nuostolių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas netenkintinas.

Pareiškėja J. L. atskiruoju skundu ginčija Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartį, kuria teismas atmetė J. L. prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punkto pagrindu.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos yra fundamentali asmens teisė, pripažįstama tiek nacionalinių (Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 4 straipsnio 1 dalis, ABTĮ 5 straipsnio 1 dalis), tiek tarptautinių teisės aktų (Tarptautinio pilietinių ir politinių teisių pakto 2 straipsnio 3 dalis, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis, 13 straipsnis). Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje ne kartą konstatuotas iš konstitucinio teisinės valstybės principo bei kitų Konstitucijos nuostatų kylantis imperatyvas, kad asmuo, manantis, jog jo teisės ar laisvės yra pažeidžiamos, turi absoliučią teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą, kuris išspręstų ginčą. Kaip ir bet kuri kita asmens teisė, taip ir teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikros tvarkos. Lietuvos Respublikos Konstitucija asmeniui suteikia ne tik teises, bet nustato ir pareigas. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 28 straipsnis numato, kad žmogus, įgyvendindamas savo teises, privalo laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų. Administracinių bylų dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, nagrinėjimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas. ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis nurodo, jog jeigu specialus įstatymas nenumato kitaip, skundas (prašymas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo (prašymo) padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties ir nėra aplinkybių, nurodytų šio įstatymo 37 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2012 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS520-174/2012). Jei skundas (prašymas) paduodamas, praleidus skundo padavimo terminą, ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti ar teismas atmeta tokį prašymą, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas (teismas) motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktas).

LVAT ne kartą (pvz., LVAT 2012 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-70/2012, 2012 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-89/2012) yra nurodęs, kad trumpais skundų administraciniam teismui pateikimo terminais yra siekiama užtikrinti teisinių santykių stabilumą, kitos teisinio santykio šalies teisinės padėties apibrėžtumą. Teismui, proceso dalyviams ar kitiems asmenims pažeidus įstatymų reglamentuotą proceso tvarką, taip pat ir procesinius terminus, neretai kyla tiesioginės ar netiesioginės procesinės pasekmės, paliečiančios dalyvaujančių byloje asmenų teises ar pareigas. Todėl asmeniui, praleidusiam įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, paprastai turi kilti neigiama pasekmė – jo skundą turi būti atsisakyta priimti.

Įstatymų leidėjas skundo padavimo termino eigos pradžią sieja ne tik su pačiu fiziniu veiksmu – akto įteikimu asmeniui, bet ir su sužinojimo ar turėjimo sužinoti apie skundžiamo akto pagrindinius elementus momentu. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (LVAT 2010 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-453/2010). Sužinojęs apie priimtą aktą, asmuo tuo pačiu sužino apie šiuo aktu pažeidžiamas jo teises (LVAT 2011 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-921/2011).

Iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėja apie skundžiamą Sprendimą sužinojo gavusi 2010 m. rugsėjo 16 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašą, kuriame yra nurodytas nuosavybės teisių į ginčo objektą įregistravimo pagrindas, t. y. skundžiamas 1992 m. gruodžio 17 d. Sprendimas Nr. 31-260-8592 (b. l. 25). Pati pareiškėja skunde nurodė, jog 2010 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į V. Č. su pasiūlymu dėl taikaus ginčo išsprendimo, tai patvirtina ir bylos medžiaga (b. l. 15). Darytina išvada, jog pareiškėja apie skundžiamą Sprendimą sužinojo ne vėliau kaip 2010 m. rugsėjo 22 d. Pažymėtina, jog, nors byloje ir nėra duomenų, kad pareiškėja gavo skundžiamą Sprendimą, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog 2011 m. kovo 22 d. Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymoje dėl J. L. skundo prieš Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją Nr. 4D-2011/1-34 (b. l. 19-21) atskleista skundžiamo Sprendimo turinio esmė, t. y. tai, jog Žemės ūkio ministerijos 1992 m. gruodžio 17 d. sprendimu Nr. 31-260-8592 V. Č. buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į 4,10 ha buvusio savininko J. P. (duomenys neskelbtini) turėtos žemės. Taigi darytina išvada, jog pareiškėja, žinodama Sprendimo turinio esmę, turėjo pakankamą pagrindą kreiptis su skundu į teismą.

Pareiškėja taip pat nurodo, kad termino skundui paduoti praleidimą lėmė tai, kad pareiškėja ginčą mėgino išspręsti neteisminiu būdu bei kreipdamasi į kitas institucijas (šiuo atveju į Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją, Nacionalinės žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos).

Pažymėtina, jog asmens kreipimasis į įvairias institucijas, susirašinėjimas su jomis, negali pateisinti skundo padavimo termino praleidimo. Ši aplinkybė yra subjektyvaus pobūdžio, susijusi su paties asmens pasirinktu jo elgesio variantu (LVAT 2012 m. vasario 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS62-10/2012). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog ta aplinkybė, kad pareiškėjas kreipiasi į netinkamas institucijas ar kitaip netinkamai gina savo teises negali būti pripažinta svarbia aplinkybe atnaujinti terminą skundui paduoti (LVAT 2006 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A10-1098/2006, 2007 m. rugsėjo 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS8-339/2007, 2008 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-303/2008). Be to, pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje tikėjimasis išspręsti ginčą taikiai pripažįstamas subjektyvaus pobūdžio priežastimi, priklausiusia nuo pareiškėjo valios (žr., pvz., LVAT 2011 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-179/2011, 2010 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-599/2010, 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS556‑639/2010). Aplinkybė, kad pareiškėja siekė ginčą išspręsti taikiai, minėti pareiškėjos veiksmai (kreipimasis į V. Č., Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją, Nacionalinės žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos) yra jos valia pasirinktas teisių gynybos būdas, kuris negali būti vertinamas kaip objektyvi termino skundui paduoti praleidimo priežastis. Byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima objektyviai daryti išvadą, jog buvo susitarta dėl konkretaus kilusio administracinio ginčo sprendimo būdo, t. y. nenustatyta, jog ginčą susitarta spręsti būtent neteisminiu būdu. Taigi ta aplinkybė, kad pareiškėja siekė išspręsti ginčą neteisminiu būdu, bei pareiškėjos lūkesčiai dėl taikaus ginčo sprendimo pagrįstai pirmosios instancijos teismo nelaikyti svarbia termino skundui paduoti praleidimo priežastimi.

Teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino pareiškėjos nurodytas termino praleidimą lėmusias priežastis bei padarė teisingas išvadas dėl šio skundo reikalavimo priimtinumo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė atmesti prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir atsisakė priimti skundą, todėl skundžiama teismo nutartis yra pagrįsta ir jos panaikinti nėra pagrindo.

Dėl nurodytų aplinkybių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartis paliktina nepakeista, o pareiškėjos J. L. atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos J. L. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 26 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis

Dalia Višinskienė