2016-12-06 Nr. AB-1931-3-61-3-02726-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1711-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02726-2015-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 15.2.3.2;

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS

ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2016 m. gruodžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija,

susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (kolegijos

pirmininkas), ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. Č. ir Lietuvos valstybės,

atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus

dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimo

administracinėje byloje pagal pareiškėjo A.

Č. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos

namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos

Respublikos teisingumo ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. Č. kreipėsi

į teismą su skundu, kuriame prašė priteisti iš Lietuvos valstybės,

atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN), 60 000

eurų neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2012

m. lapkričio mėnesio jis buvo laikomas Vilniaus pataisos namuose karantino

patalpose, gyvenamojoje patalpoje Nr. 304. Atlikdamas laisvės atėmimo bausmę

Vilniaus PN ne kartą atlikinėjo paskirtas nuobaudas baudos izoliatoriuose ir

kamerų tipo patalpose Nr. l, Nr. 2, Nr. 12 ir Nr. 18. Pasak pareiškėjo, visose

išvardintose patalpose vienam asmeniui teko mažesnis plotas, negu garantuoja

teisės aktai. Be to, šiose patalpose nebuvo įrengtos lovos, spintelės

individualiai kiekvienam asmeniui, stalas, taburetės (suoliukai), nors pagal

galiojančius teisės aktus šis inventorius privalėjo būti įrengtas. Pareiškėjas

buvo laikomas Vilniaus PN karantino patalpoje kartu su rūkančiais asmenimis,

todėl šioje patalpoje buvo nuolat prirūkyta. Dėl neteisėtų Vilniaus PN

administracijos darbuotojų veiksmų (veikimo ar neveikimo) kalinamas perpildytose,

ankštose kamerose, teigė patyręs neturtinę žalą, t. y. didžiulį psichologinį

sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, įvairius nepatogumus, emocinę depresiją,

pablogėjo sveikatos būklė, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas, socialiniai

įgūdžiai. Dėl nuolatinės asmeninės erdvės pažeidinėjimų sumažėjo pasitikėjimas

savimi, tapo dirglus, jaučia padidėjusią fobiją aplinkai, sumažėjo bendravimo

galimybes.

Atsakovas Lietuvos valstybė,

atstovaujama Vilniaus PN, atsiliepime į skundą nurodė, kad su pareiškėjo skundu

nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas į

Vilniaus PN atvyko 2012 m. lapkričio 16 d. Gyvenamosiose patalpose Nr. 304 ir

Nr. 5D, į kurias jis buvo paskirtas atitinkamai 2012 m. lapkričio 28 d. ir 2014

m. lapkričio 26 d., vienam asmeniui tenkantis plotas atitiko teisės aktų

reikalavimus.

Atsakovas pabrėžė, kad Europos Žmogaus

Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje nėra konkrečiai nustatyta, koks

plotas turėtų būti skirtas kalinamajam pagal Europos žmogaus teisių ir

pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją (toliau – ir Konvencija). Europos

Žmogaus Teisių Teismas, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį

aplinkybių: galimybes nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti

natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir

psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir

kt.

Atsakovas paaiškino, kad Vilniaus PN

paskiriant nuteistuosius į gyvenamąsias patalpas, nuteistųjų skirstymo į būrius

ir gyvenamąsias patalpas komisija visada patikrina patalpų plotus ir galimus

nuteistųjų skyrimo į konkrečias patalpas kiekius ir visada stengiasi, kad būtų

užtikrintas vienam nuteistajam teisės aktų numatytas gyvenamasis plotas.

Visiems be išimties yra suteikiama atskira miegamoji vieta, esanti konkretaus

būrio atskiroje gyvenamojoje patalpoje. Būrio patalpos apjungia kelias

gyvenamąsias patalpas. Priklausomai nuo esamos infrastruktūros ir būriui

priskirtų nuteistųjų skaičiaus, jos paprastai užima pusę arba visą gyvenamojo

pastato aukštą. Kiekvieno būrio miegamosios patalpos yra sujungtos bendru

koridoriumi ir sudaro vientisą gyvenamąją erdvę. Kiekvieno būrio gyvenamosiose

patalpose yra įrengta prausykla, tualetas ir virtuvė – poilsio kambarys.

Atsakovas tvirtino, kad pataisos

įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti

asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje,

nebuvo. Pareiškėjui bausmę atliekant gyvenamosiose patalpose Nr. 304 ir Nr. 5D,

jis galėjo visą dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką,

valgyklą, o gyvenamojoje patalpoje privalėjo būti tik nakties metu. Pareiškėjas

nepateikė įrodymų, jog Vilniaus PN administracija būtų sąmoningai siekusi jį

kankinti, žeminti jo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Tam tikras suimtųjų

privatumo, jų judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami

išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama laisvės atėmimo bausmės

atlikimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas,

atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Vilniaus PN, įvairiais laikotarpiais už

Vilniaus PN režimo reikalavimų pažeidimus atlikinėjo nuobaudas kamerų tipo patalpose

Nr. 1, Nr. 2, Nr. 3, Nr. 4 ir Nr. 12 D. Patekimas į šias patalpas priklausė tik

nuo pareiškėjo valios, nes pagrindas nuteistajam bausmę atlikti baudos

izoliatoriuose ar kamerų tipo patalpose atsiranda, padarius nusižengimą ir

pažeidus pataisos įstaigos tvarką, numatytą teisės aktuose. Pareiškėjas kamerų

tipo ar baudos izoliatoriaus patalpose buvo laikomas nepažeidžiant nustatytų

ploto reikalavimų. Vilniaus PN kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuose ar

gyvenamosiose patalpose vienu metu nėra laikoma daugiau asmenų, negu yra

įrengta miegamųjų vietų. Teismai skirtingai vertina kamerų tipo patalpų, baudos

izoliatorių plotų skaičiavimą. Vilniaus PN nuomone, sanitarinis mazgas, esantis

baudos izoliatoriaus ar kamerų tipo patalpoje, privalo būti įskaičiuotas į

bendrą kamerų tipo patalpos naudojamą plotą, kadangi sanitariniu mazgu

naudojasi tik išimtinai toje patalpoje esantys nuteistieji.

Atsakovas nurodė, kad Vilniaus PN

pastatai buvo visiškai renovuoti ir eksploatuoti perduoti 2006 metais. Pastatų

ir juose esančių patalpų įrengimas atitiko tuo metu galiojusius teisės aktus ir

higienos normas. Kamerų tipo patalpos, baudos izoliatoriai bei gyvenamosios

patalpos, kuriose pareiškėjas gyveno bei atliko nuobaudas ginčui aktualiu

laikotarpiu, įrengtos vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos

direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V–82 „Dėl pataisos įstaigų

įrengimo ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis.

Vilniaus pataisos namų kamerų tipo patalpose, baudos izoliatoriuose inventorius

atitinka Teisingumo ministro 2004 m. birželio 19 d. įsakymu Nr. 1R-139

patvirtintas materialinio buitinio aprūpinimo normas. Pabrėžė, kad teisės aktai

nenumato, jog patalpoje esančius baldus privalu būtų įskaičiuoti į bendrą

gyvenamosios patalpos plotą.

Atsakovas paaiškino, kad karantino

patalpoje (kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki

2012 m. lapkričio 28 d.) nuteistieji asmenys laikomi trumpą laiko tarpą, t. y.

tol, kol bus atliktas jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, bus

organizuotas pokalbis su psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir

kitų tarnybų pareigūnais. Karantino (izoliavimo) patalpose yra numatyta, kad

kiekvienas asmuo privalo turėti atskirą lovą. Kiekvienoje tokioje kameroje yra

įrengti sanitariniai mazgai. Sanitariniame mazge yra unitazas, praustuvė,

veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė). Atsakovas atkreipė dėmesį,

kad karantino patalpoje laikomų asmenų skaičius nėra pastovus.

Atsakovas dėl pareiškėjo skunde

nurodytos aplinkybės apie laikymą kartu su rūkančiaisiais karantino kameroje

nurodė, kad rūkyti bendrose gyvenamosiose ar kitose bendro naudojimo patalpose

nuteistiesiems draudžiama. Už rūkymą ne tam skirtose vietose nuteistieji yra

baudžiami. Teigia, kad Vilniaus PN taikoma praktika, kuomet į įstaigą atvykę

asmenys jų pageidavimu yra paskiriami į dviejų tipų gyvenamąsias patalpas:

rūkančiųjų ir nerūkančiųjų. Vilniaus PN atsakingi pareigūnai išsiaiškina naujai

į pataisos įstaigą atvykusio asmens žalingus įpročius ir vadovaudamiesi gauta

informacija sprendžia nuteistojo paskyrimo į gyvenamąją vietą klausimą. Jokių

nusiskundimų dėl laikymo su rūkančiais asmenimis pareiškėjas įstaigai nėra

pateikęs. Pabrėžė, jog visuose Vilniaus PN direktoriaus nutarimuose dėl pareiškėjo

nubaudimų yra atitinkamos žymos, patvirtinančios, kad pareiškėjas yra rūkantis,

dėl to jis buvo priskiriamas atlikti nuobaudas kamerų tipo patalpose, skirtose

rūkantiems nuteistiesiems.

Atsakovo nuomone, skundžiamos

aplinkybės dėl tariamai netinkamų laikymo sąlygų negalėjo pareiškėjui sukelti

intensyvią ir ilgai trunkančią slogią emocinę būseną, sukeliančią papildomus

nepatogumus ir neigiamus išgyvenimus, stipresnius nei tie, kuriuos išgyvena

nuteistieji, atlikdami bausmę už inkriminuotą nusikaltimą, tam skirtose

pataisos įstaigose. Pareiškėjas skundžiamu laikotarpiu Vilniaus pataisos namų

administracijai nėra pateikęs nė vieno skundo, kuriuo būtų skundęsis dėl

bausmės atlikimo sąlygų pažeidimų jo atžvilgiu, dėl per mažo gyvenamųjų patalpų

ploto ar netinkamų gyvenimo sąlygų pataisos įstaigoje. Pareiškėjas nepateikė

teismui jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines

savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo

poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Nebuvo pagrindo

spręsti apie galimai per mažo gyvenamojo ploto ar kitų skunde nurodytų

aplinkybių poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo

savybėms. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas neįrodė Vilniaus PN neteisėtų

veiksmų ir žalos atsiradimo fakto, o į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau

tik turtinės naudos. Nenustačius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos,

reikalavimas atlyginti žalą negali būti pripažintas pagrįstu.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas

2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš

dalies, priteisė pareiškėjo naudai iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos

Vilniaus pataisos namų, 80 eurų neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį

atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas

atlikti teismo nuosprendžiu paskirtą laisvės atėmimo bausmę į Vilniaus PN

atvyko 2012 m. lapkričio 16 d. Vilniaus PN direktoriaus 2012 m. lapkričio

28 d, įsakymu paskirtas į 4 būrio gyvenamąją patalpą Nr. 304 ir nuo 2014 m.

lapkričio 26 d. įsakymu buvo perkeltas į drausmės grupės 5D gyvenamąją patalpą.

Pareiškėjas už Vilniaus PN režimo reikalavimų pažeidimus buvo uždaromas į

baudos izoliatorių: nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki 2013 m. balandžio 18

d. kamerų tipo patalpoje Nr. 4; nuo 2013 m. balandžio 24 d. iki 2013 m.

gegužės 9 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 3; nuo 2014 m. liepos 7 d.

iki 2014 m. liepos 17 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 1; nuo 2014 m.

liepos 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio 6 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 1;

nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d.

kamerų tipo patalpoje Nr. 2; nuo 2014 m. gruodžio 12 d. iki 2014 m.

gruodžio 15 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 12 D; nuo 2014 m. gruodžio 16 d.

iki 2015 m. kovo 15 d. kamerų tipo patalpoje Nr. 12 D; nuo 2015 m.

kovo 23 d iki 2015 m. balandžio 2 d. kamerų tipo patalpoje Nr.

2. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilio kodekso (toliau

– ir CK) 6.271 straipsnio 1, 4 dalimis, 6.246, 6.247, 6.249 straipsniais, 6.250

straipsnio 1 dalimi, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir

LVAT), Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika bylose dėl neturtinės

žalos atlyginimo.

Teismas pažymėjo, kad sprendžiant ginčą dėl neturtinės

žalos, kuri kildinama iš to, kad pataisos įstaigoje nebuvo užtikrinta minimali

gyvenamojo ploto norma vienam asmeniui, į būrio/brigados gyvenamosios sekcijos

bendrojo naudojimo patalpų plotą atsižvelgtina tik vertinant bendrąsias bausmės

atlikimo sąlygas. Objektyvių duomenų apie Vilniaus PN konkrečiu pareiškėjo

buvimo tam tikrame kambaryje metu buvusį nuteistųjų skaičių nebuvo pateikta,

todėl vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas buvo skaičiuojamas

konkretaus kambario, kuriame laisvės atėmimo bausmę atliko pareiškėjas,

gyvenamąjį plotą padalinant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Nuo 2010 m. balandžio

30 d. vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų laisvės atėmimo

vietose plotas nurodytas Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse (toliau –

ir Taisyklės; Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. balandžio 26 d.

įsakymo Nr.1R-85 redakcija). Šių Taisyklių 111.1, 111.2

punktuose nurodyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos

įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m.

rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam

asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis

kaip 3,1 kv. m pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno

nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus ir Pravieniškių gydymo ir

pataisos namus) ir ne mažesnis kaip 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo

patalpose. EŽTT yra nurodęs, kad atsisako nustatyti, kiek kv. m turi tekti

kaliniui ir kuomet erdvės trūkumas gali būti laikomas Konvencijos 3 straipsnio

pažeidimu. EŽTT yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas dėl Konvencijos 3

straipsnio pažeidimo, turi nustatyti, ar kiekvienas sulaikytasis turi individualią

miego vietą; ar kiekvienam kaliniui tenka bent 3 kv. m, ar suimtieji gali

laisvai judėti tarp baldų. Nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės

aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą,

skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą. LVAT nuosekliai laikosi praktikos, kad

nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti

ploto reikalavimo pažeidimą, t. y. nustačius neteisėtus veiksmus (neveikimą),

ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai

tenkantį asmeninės erdvės plotą Konvencijos 3 straipsnio kontekste, t. y.

vertinant, ar pažeidimas patenka į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį,

be kita ko, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams (žr.,

pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje

byloje Nr. A261–1798/2013 ir kt.).

Teismas rėmėsi, Vilniaus PN pateiktais pataisos įstaigos

planais, kuriuose nurodyta, kad gyvenamosios patalpos Nr. 304, į kurią

pareiškėjas paskirtas 2012 m. lapkričio 28 d., plotas – 32,59 kv. m, joje

įrengta 10 miegamųjų vietų. Vienam nuteistajam teko apie 3,26 kv. m ploto.

Gyvenamosios patalpos Nr. 5D, į kurią pareiškėjas paskirtas 2014 m. lapkričio

26 d, plotas – 12,92 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos. Tai reiškia,

kad vienam nuteistajam teko apie 3,64 kv. m ploto. Kamerų tipo

patalpos Nr. 1, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2014 m. liepos 7 d.

iki 2014 m. liepos 17 d. ir nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2014 m. rugpjūčio

6 d. , plotas – 13,05 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam

asmeniui teko 4,35 kv. m ploto. Kamerų tipo patalpos Nr. 2, kurioje pareiškėjas

buvo laikomas nuo 2014 m. lapkričio 26 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. ir

nuo 2015 m. kovo 23 d. iki 2015 m. balandžio 2 d., plotas – 14,35 kv. m,

įrengtos 3 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,78 kv. m ploto. Kamerų

tipo patalpos Nr. 3, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. balandžio 24

d. iki 2013 m. gegužės 9 d., plotas – 13,64 kv. m, įrengtos 3 miegamosios

vietos, todėl vienam asmeniui teko 4,54 kv. m ploto. Kamerų tipo patalpos Nr.

4, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo 2013 m. balandžio 3 d. iki 2013 m.

balandžio 18 d., plotas – 13,55 kv. m, įrengtos 3 miegamosios vietos,

todėl vienam asmeniui teko 4,51 kv. m

ploto. Kamerų tipo patalpos Nr. 12 D, kurioje pareiškėjas buvo laikomas nuo

2014 m. gruodžio 12 d. iki 2014 m. gruodžio 15 d. ir nuo 2014 m. gruodžio

16 d. iki 2015 m kovo 15 d., plotas – 14,89 kv. m, įrengtos 4

miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui teko 3,72 kv. m ploto.

Teismas pažymėjo, kad gyvenamosiose patalpose (baudos

izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose) pareiškėjui tekęs plotas atitiko teisės

aktų reikalavimus, todėl šiuo aspektu pareiškėjo subjektinės teisės nebuvo

pažeistos. Vilniaus PN nėra kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga. Šioje

įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę bei

galimybes užsiimti leistina veikla. Nuteistieji gyvena bendrabučio tipo

gyvenamosiose patalpose, kurios susideda iš bendro miegamojo ir nuo jo atskirtų

bendro naudojimo patalpų. Jie turi judėjimo laisvę lokalinio sektoriaus

teritorijose, gali naudotis lokalinio sektoriaus kiemeliais, užsiimti sportine

veikla, lankytis skaitykloje. Buvimas gyvenamojoje patalpoje yra privalomas tik

pagal dienotvarkę miegui skirtu laiku. Pareiškėjo buvimą baudos izoliatoriuje

atitinkamais laikotarpiais lėmė paties pareiškėjo netinkamas elgesys.

Teismas pažymėjo, jog Taisyklių 111 punkte

nėra reglamentuota vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma pataisos

įstaigos karantino patalpose, tačiau LVAT yra išaiškinęs, jog neesant

reglamentuotai minimaliai gyvenamojo kameros ploto normai, nesudaro pagrindo

nevertinti pareiškėjo kalinimo sąlygų (LVAT administracinė byla Nr. A438-1841/2013).

Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju turi būti taikomos Lietuvos Respublikos

administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau ir – ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalies

įtvirtintos taisyklės, skelbiančios, jog jeigu nėra įstatymo, reglamentuojančio

ginčo santykį, teismas taiko įstatymą, reglamentuojantį panašius santykius, o

jei ir tokio įstatymo nėra – vadovaujasi bendraisiais įstatymų pradmenimis ir

jų prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo vertinimu,

pagal savo pobūdį karantino patalpos artimesnės kamerų tipo patalpoms, todėl,

vadovaujantis įstatymo analogija, tokių patalpų vienam asmeniui tenkančio

gyvenamojo ploto norma turėtų būti 3,6 kv. m (LVAT administracinė byla

Nr. A-1003-858/2015).

Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas

laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. buvo

laikomas karantino patalpoje, kurios plotas 19,78 kv. m. Nors, vadovaujantis atsakovo

pateiktais duomenimis, šioje patalpoje įrengta 10 miegamųjų vietų, pareiškėjas

skunde nurodė, kad šioje patalpoje kartu su juo buvo laikomi 8 asmenys. Atsižvelgęs

į nurodytus duomenis, teismas padarė išvadą, kad vienam asmeniui šioje

patalpoje teko 2,4725 kv. m patalpos ploto (19,78 kv. m / 8). Teismas

konstatavo, jog 12 dienų pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko

patalpose, kurių plotas mažesnis nei teisės aktuose nustatyta minimali ploto

norma, todėl buvo pažeistos jo subjektinės teisės atlikti bausmę tinkamo ploto

patalpose.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra pateikta įrodymų, jog

atvykęs į Vilniaus PN, pareiškėjas būtų pateikęs prašymą dėl jo laikymo

kameroje kartu su nerūkančiaisiais. Priešingai, byloje esantys duomenys

patvirtino, jog pareiškėjas buvo rūkantis. Vilniaus PN direktoriaus 2013 m.

kovo 20 d., 2014 m. birželio 17 d., 2014 m. liepos 1 d., 2014 m. lapkričio

12 d. nutarimuose dėl nuteistojo nubaudimo pareiškėjo parašu patvirtinta, kad

jis yra rūkantis ir tik 2014 m. gruodžio 12 d. nutarime dėl nuteistojo atskiro

arba izoliuoto laikymo pareiškėjas nurodė, kad yra nerūkantis. Teismas padarė

išvadą, kad pareiškėjas nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d.

nebuvo išreiškęs pageidavimo dėl laikymo su nerūkančiais asmenimis ir

neprieštaravo dėl gyvenimo kartu su rūkančiais. Be to, byloje nenustatyta duomenų

apie tai, kad pareiškėjo sveikatos būklė dėl laikymo kameroje su rūkančiais

asmenimis būtų ženkliai pablogėjusi ir kad jam būtų taikytas stacionarinis

gydymas. Teismas vertino, kad tokių sąlygų sudarymą iš esmės sąlygojo paties

pareiškėjo apsisprendimas, todėl pareiškėjo argumentai dėl neturtinės žalos

atsiradimo, siejamo su šiomis aplinkybėmis, buvo atmesti kaip nepagrįsti.

Teismas nurodė, kad pataisos įstaigų patalpų įrengimą

reglamentuoja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos

direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymas Nr. V–82 „Dėl pataisos įstaigų įrengimo

ir eksploatavimo taisyklių patvirtinimo“ ir Taisyklės. Nurodytos teisės normos

paneigė pareiškėjo skundo teiginius, kad kiekvienam asmeniui, laikomam

kameroje, turi tekti atskiras stalas ir kėdė. Atsakovo atstovas atsiliepime į

skundą nurodė, kad patalpų, kuriose gyveno pareiškėjas, įrengimas atitiko

teisės aktų reikalavimus. Šie atsakovo atstovo teiginiai nebuvo paneigti

jokiais įrodymais. Be to, pareiškėjas tik abstrakčiai nurodė tariamus

inventoriaus trūkumus, nenurodydamas gyvenamosios patalpos numerio, trūkstamo

inventoriaus pavadinimo. Pareiškėjas Vilniaus PN administracijai nereiškė šiuo

klausimu jokių pretenzijų. Byloje nebuvo nustatyta, kad Vilniaus PN analizuojamu

aspektu neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, o pareiškėjo

subjektinės teisės buvo pažeistos. Pareiškėjas neįgijo teisės į neturtinės

žalos atlyginimą.

Teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamu atveju

Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu konstatuoti nėra

pagrindo. Nepaisant to, kad šioje byloje nebuvo nustatytas Konvencijos 3

straipsnio pažeidimas, valstybė pagal nacionalinę teisę 12 dienų neužtikrino

pareiškėjui laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigoje minimalios gyvenamojo

ploto normos, t. y. CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip to reikalavo

teisės aktai, ir dėl to nustatė pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjui kilo

atitinkamos pasekmės. Teismas atsižvelgęs į pareiškėjo skundo pagrindą ir

dalyką bei į nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo bausmės atlikimo

sąlygų, įvertinęs pažeidimų trukmę ir mastą, nusprendė, kad pareiškėjas galėjo

patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą

diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą

dėl jo laikymo mažesnio ploto karantino patalpose nei numato teisės aktai laikotarpiu

nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. lapkričio 28 d. ir turi teisę į

neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas pažymėjo, kad jokių duomenų apie savo sveikatos

būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėjo būti reikšmingos

sprendžiant dėl įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio masto, intensyvumo, pobūdžio

ar laipsnio, pareiškėjas nepateikė, su skundais dėl netinkamų gyvenimo sąlygų į

pataisos įstaigos administraciją nesikreipė. Byloje nebuvo surinkta duomenų,

kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai

su juo elgtis. Atsižvelgęs į nustatytų aplinkybių visumą, teismas sprendė, kad nagrinėjamu

atveju dėl padarytų pažeidimų patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati

yra 80 Eur suma, kurią ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės,

atstovaujamos Vilniaus PN.

III. Atsakovas Vilniaus PN pateikė apeliacinį skundą (b. l.

64–66), prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m.

rugsėjo 21 d. sprendimą (toliau – ir Sprendimas) ir priimti naują sprendimą –

pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo pinigais nepagrįstu. Apeliacinis

skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Nagrinėjant reikalavimą dėl neturtinės žalos

atlyginimo, turi būti nustatytos visos CK 6.271 straipsnyje numatytos viešosios

atsakomybės sąlygos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas savo reikalavimo dėl

neturtinės žalos atlyginimo nepagrindė jokiais įrodymais, kaip to reikalauja

ABTĮ 23 straipsnio 2 dalies 6 punktas. LVAT ne kartą yra nurodęs, kad vien tik

pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Šie paaiškinimai

turi būti patvirtinti tiesioginiais ar netiesioginiais įrodymais. Įrodymų, jog

buvimas karantino patalpoje itin neigiamai paveikė pareiškėjo sveikatos būklę,

pareiškėjas nepateikė. Remiantis suformuota LVAT praktika (administracinės

bylos Nr. A525-2017/2012, Nr. A146-1527/2012, A143-642/2013)

reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmestini, kadangi pažeidimo

fakto konstatavimas gali būti pakankama padarytos žalos atlyginimo forma,

nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

2. Pareiškėjas į Vilniaus pataisos namus atvyko 2012 m.

lapkričio 16 d. ir iki 2012 m. lapkričio 28 d. buvo

patalpintas į karantino patalpas. Karantino patalpoje laikomų asmenų skaičius

nėra pastovus. Kaip pažymėjo LVAT 2012 m. liepos 9 d. sprendime

administracinėje byloje Nr. A146-1527/2012, ši aplinkybė (kintantis

asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos

kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus arba juos paskirsčius į būrius,

likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Pareiškėjas

Vilniaus PN karantino patalpose buvo laikomas trumpą laiko tarpą, t. y. 12

dienų, nenusižengiant Vilniaus PN nusistovėjusiai praktikai. Vilniaus PN

esančios karantino patalpos plotas 19,78 kv. m, kurioje įrengta 10 lovų. Lovos

nebūna visada užimtos, o 10 esamų lovų karantino patalpoje neįrodo fakto, jog

visos esamos lovos privalo būti kiekvieną dieną užimtos. Planiniai etapai į

pataisos įstaigą vyksta kiekvieną penktadienį. Paprastai į pataisos įstaigą

atvyksta nuo 2 iki 7 naujų nuteistųjų, kurie paskiriami į karantino patalpas. Atvejų,

kad karantino patalpoje būtų užimtos visos joje esančios lovos, praktiškai

nepasitaiko. Karantino patalpose savaitę praleidę asmenys, jeigu yra atliktas

jų sveikatos patikrinimas, sanitarinis paruošimas, suorganizuotas pokalbis su

psichologinės tarnybos, socialinės reabilitacijos ir kitų tarnybų pareigūnais,

perkeliami į atitinkamus nuteistųjų būrius, paskiriant jiems nuolatinę

miegamąją vietą. Pareiškėjas pirmos instancijos teismui nepateikė įrodymų, jog

jis buvo laikomas su dar 8 asmenimis visą 12 parų išbūtą laikotarpį karantino

patalpose. Pareiškėjas nepateikė nei su juo karantino patalpose buvusių

nuteistųjų skaičiaus, nei vardų, nei pavardžių, kad galima būtų nustatyti, jog

karantino patalpoje vienam asmeniui ženkliai trūktų jam priklausančio

minimalaus ploto erdvės. Teismas nepagrįstai ir netinkamai nustatė, kad

pareiškėjui visą 12 parų laikotarpį buvo pažeista teisė į garantuotą asmeniui

minimalų plotą.

3. Byloje taip pat nėra duomenų, jog atsakovas būtų

sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ir nežmoniškai su juo elgtis.

4. Atsižvelgiant į visą surinktą bylos medžiagą ir

aplinkybes, kad pareiškėjui nuo 5 iki 12 dienų privalomo buvimo karantino

patalpoje laikotarpiu, galėjo būti neženkliai pažeista teisė į asmeniui

priklausantį minimalų plotą, atsižvelgiant į trumpą privalomo galimo buvimo

periodą, pakaktų pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos

Respublikos teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas,

nepriteisiant atitinkamos sumos neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 71–73),

prašydamas pakeisti Sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti visiškai – priteisti 60 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas

pakartojo pirmosios instancijos teismui pateikto skundo argumentus ir

papildomai nurodo:

1. Kalinimo sąlygos pažeidė pareiškėjo žmogiškąjį orumą, nebuvo

tinkamai rūpinamasi, kad kalinimo metu būtų užtikrina saugi aplinka,

pasirūpinta pareiškėjo sveikata ir gerove. EŽTT formuojamoje praktikoje

nurodoma, kad valstybė privalo garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi

sąlygomis, kurios užtikrintų, kad jų orumas būtų gerbiamas, bausmių vykdymo

būdai ir metodai nesukeltų asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už

tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui esant įkalintam. Teismas nepagrįstai

vertino, kad nebuvo pažeista gyvenamojo ploto norma, nes skaičiavo šią normą

pagal įrengtas minimaliai miegamas vietas, nesant kitokių objektyvių duomenų

apie kalėjusių asmenų skaičių. Pareiškėjo miegamojoje patalpoje 30 kvadratinių

metų ploto buvo vien 6 lovos, 8 spintelės, spintos, stalas, kėdės. Teismas nepagrįstai

laikė pakankamu gyvenamąjį plotą pareiškėjui būnant būrio Nr. 304 patalpose,

kuriose kiekvienam asmeniui pagal įrengtas miegamas vietas teko apie 3,24 kv. m

ploto. Lovos buvo viena prie kitos ir judėjimas buvo ribotas, nes trukdė

esantys baldai ir kita įranga. Šiose itin mažose patalpose nebuvo sudarytos tinkamos

sąlygos gyventi.

2. Byloje yra duomenys (2014 m. gruodžio 12 d. nutarimas), kad

pareiškėjas nerūkantis. Pareiškėjas žodžiu yra išsakęs pastabas

administracijai, kad nenori būti rūkymo zonose. Būnant karantine nebuvo

galimybės būti nerūkymo zonose. Nuteistųjų prašymai ir pageidavimai nebuvo

vertinami ir nebuvo fiksuojami. Rūkimo padaryta žala, padarytas neigiamas poveikis

sveikatai, gali būti pastebėtas tik po kurio laiko. Visuotinai pripažinta, kad

buvimas prirūkytose patalpose yra kenksmingas sveikatai.

3. Pareiškėjas patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, didelį

psichologinį sukrėtimą, nepatogumus, emocinę depresiją, dėl ko pareiškėjui buvo

padaryta ženkliai didesnė nei priteista neturtinė žala. Dėl nurodytų

aplinkybių, kurios buvo nagrinėtos administracinėje byloje, pareiškėjas patyrė nepatogumus,

neigiamus dvasinius išgyvenus, kurie truko pakankamai ilgą laiką ir buvo

pakankamai intensyvūs. Buvo žeminamas pareiškėjo orumas, todėl galima

konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Atsakovas Vilniaus PN atsiliepime į pareiškėjo

apeliacinį skundą (b. l. 81–84) prašo panaikinti Sprendimą

ir priimti naują sprendimą – pripažinti reikalavimą dėl žalos atlyginimo

pinigais nepagrįstu. Atsakovas pakartoja argumentus, kuriuos išdėstė savo

apeliaciniame skunde ir papildomai nurodo:

1. Vilniaus PN nėra sisteminama informacija, kiek tuo pat metu buvo

laikoma asmenų tam tikroje gyvenamojoje patalpoje (tame tarpe ir karantino

gyvenamojoje patalpoje), kamerų tipo patalpoje ar baudos izoliatoriuje, vienoje

rinkmenoje. Vilniaus PN karantino patalpa Nr. 108 dažniausiai yra užpildyta

vienu trečdaliu, t. y. iš patalpoje esančiu šešių miegamųjų vietų būna užimtos

dvi (tokiu būdu nuteistiesiems tenka ženkliai didesnės ploto normos negu

numatyta teisės aktuose). Karantino patalpos dienos metu nėra rakinamos ir

nuteistieji, esantys karantino patalpoje, gali judėti bendrame pastato

lokaliniame sektoriuje.

2. Byloje nėra pateikta duomenų, jog atvykęs į Vilniaus PN, pareiškėjas

būtų pateikęs prašymą dėl jo laikymo kameroje kartu su nerūkančiaisiais.

Priešingai, byloje esantys duomenys patvirtino, jog pareiškėjas buvo rūkantis.

Apeliantas nepateikė jokių įrodymų savo apeliaciniame skunde išdėstytoms

aplinkybėms pagrįsti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią

pareiškėjas kildina iš to, kad Vilniaus PN jis buvo laikomas neužtikrinant jam

tinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo priteisimo.

Pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis

Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14

d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos

1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo

įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr.

VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus

pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos

aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo

ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar

nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais

įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas

surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai,

logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių

patikimumas.

Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo,

kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali

būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui,

žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Nenustačius

bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar

savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą

(žr., pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d.

sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008).

Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis

skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė

depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių

sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo

nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje

įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą

padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei

kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir

protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos

neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus

atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę

reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Be to,

atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą lemia

šios žalos prigimtis ir objektas. Priteistinos kompensacijos už patirtą

neturtinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas bent iš dalies

atlyginti asmens neturtinius praradimus, sušvelninti patirtus neigiamus

padarinius suteikiant galimybę naudotis kitais dvasinį ir fizinį pasitenkinimą

teikiančiais dalykais, prarastas vertybes pakeisti kitais asmeniui vertingais

dalykais, taip siekiant atkurti pažeistų teisių pusiausvyrą. Taigi kiekvienu

atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos

aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir

subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis

teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Pažymėtina, kad neturtinė

žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas

poveikis, sukeliantis ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas

arba sudarantis kliūtis, kurios nėra nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala

konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs,

o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos

reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais,

atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir

kt.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti 60 000 Eur neturtinės

žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo 2012 m. lapkričio

mėnesio atliekant bausmę Vilniaus PN. Jo teigimu, Vilniaus

pataisos namų administracija neužtikrino minimalaus vienam asmeniui tenkančio

ploto kameroje reikalavimo. Taip pat teigė, kad buvo kalinamas nežmoniškomis

sąlygomis, karantino patalpoje kartu su rūkančiais

asmenimis, kamerose buvo inventoriaus, kuris užėmė dalį

patalpos, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas

minimalus vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas. Pareiškėjas

dėl neteisėtų Vilniaus PN administracijos darbuotojų

veiksmų patyrė didelę neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas buvo laikomas Vilniaus

PN nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki

2015 m. balandžio 2 d. ir įvertinęs byloje

surinktus įrodymus, konstatavo, kad pareiškėjo laikymo sąlygos nuo

2012 m. lapkričio 28 d. iki 2015 m.

balandžio 2 d. iš esmės atitiko teisės aktų

reikalavimus, tačiau dalį laikotarpio, nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m.

lapkričio 28 d., buvo pažeista pareiškėjo subjektinė teisė būti karantino

patalpose, kuriose jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto.

Dėl to pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 6.271 ir 6.250

straipsnių nuostatomis, pareiškėjui priteisė 80 Eur neturtinės žalos

atlyginimą.

Atsakovas apeliaciniame skunde tvirtino, kad teismas netinkamai

įvertino padarytą žalą pinigais ir laikėsi pozicijos, kad būtų pakankama

pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės

aktais nustatytas bausmės atlikimo pataisos namuose sąlygas.

Pareiškėjas savo apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos

teismas nepagrįstai konstatavo, kad tik vienoje karantino patalpoje jam teko

mažesnis nei 3,6 kv. m plotas, nesutiko su pozicija dėl rūkančių asmenų laikymo

su nerūkančiais ir priteistino žalos dydžio.

Teisėjų

kolegija, pasisakydama dėl kalinimo sąlygų Vilniaus pataisos namuose,

pirmiausia pažymi, kad EŽTT 2001 m. liepos 24 d. sprendime Valašinas prieš

Lietuvą, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas,

konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo

absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko

nei šviesos, nei oro, bei suteikta judėjimo laisvė. 2006 m. gruodžio 12 d.

priimtu sprendimu byloje Živulinskas prieš Lietuvą, 34096/02, EŽTT,

atmesdamas pareiškėjo argumentus dėl ploto trūkumo ir Konvencijos 3 straipsnio

pažeidimo, atsižvelgdamas į tai, kad nuteistieji pataisos namuose gali visą

dieną laisvai judėti, sportuoti, eiti į darbą, biblioteką, valgyklą ir pan., o

gyvenamuosiuose kambariuose turi būti tik nakties metu, be to, kad nenustatyta

faktų, jog tiek bendrosios, tiek konkrečios pareiškėjo kalinimo sąlygos būtų

nežmoniškos ar žeminančios žmogaus orumą, konstatavo, kad pareiškėjo kalinimo

sąlygos nesukėlė jam tokių kančių ar pažeminimo, kurie būtų nežmoniškas ar

orumą žeminantys elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį.

Be

to, EŽTT yra nurodęs, kad tokiose bylose, kai nėra žymiai viršijama kameros

perpildymo norma, jog tai būtų galima pripažinti Konvencijos 3 straipsnio

pažeidimu, būtina atsižvelgti į kitas (fizines) kalinimo (suėmimo) vietų

sąlygas vertinant, ar asmens laikymo sąlygos nepažeidžia minėto straipsnio

nuostatų. Vertintinos tokios sąlygos: galimybė nuošaliai pasinaudoti tualetu,

turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos ir oro, šilumos pakankamumas bei

bendrų sanitarinių reikalavimų atitikimas (žr., pvz., 2010 m. balandžio 1 d.

sprendimą byloje Gultyayeva prieš Rusiją).

Konstitucijos

21 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad žmogaus orumą gina įstatymas, o šio

straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad draudžiama žmogų kankinti, žaloti, žeminti jo

orumą, žiauriai su juo elgtis, taip pat nustatyti tokias bausmes. Lietuvos

Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 7 straipsnio 1 dalyje

taip pat yra įtvirtintas bausmės humanizmo principas, be kita ko, reiškiantis,

kad vykdant bausmę, nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba

žeminti jo orumą.

Kiek

tai susiję su reikalavimu pagrįsti, kad buvo laikomasi teisės aktų numatyto

reguliavimo dėl minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, pastebėtina, jog remiantis

EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta

dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo)

tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m.

sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, LVAT 2013 m. rugsėjo

23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013).

Atitinkamai, šiuo atveju įrodinėjimo našta, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Vilniaus

PN buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, tenka

atsakovui.

Pirmosios

instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas, bylai

aktualiu laikotarpiu, 12 dienų (nuo 2012 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m.

lapkričio 28 d.) karantino patalpoje buvo laikomas su dar 8 asmenimis ir vienam

asmeniui teko mažiau kaip 3,6 kv. m, kameros ploto ir tai neatitiko minimaliam

plotui keliamų reikalavimų. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad nurodytas

gyvenamasis plotas buvo užstatytas lovomis ir kitais buitiniais reikmenimis,

taigi pareiškėjui tekęs plotas iš tiesų buvo mažesnis, jis neturėjo pakankamai

laisvos vietos, kurioje galėtų judėti (žr. EŽTT 2010 m. balandžio 8 d.

sprendimą Lutokhin prieš Rusiją, 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą Grzywaczewski

prieš Lenkiją). Atitinkamai, nurodytų faktinių aplinkybių kontekste

darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog Vilniaus

PN administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje,

kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. neveikė taip,

kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.

Teisėjų kolegija pažymi, jog minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto

dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės

taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje

pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių

skundų argumentus ir byloje surinktus įrodymus, konstatuoja, kad aplinkybių,

sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo

sprendimą, nenustatė, ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos

teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu. Teismas, priešingai, nei

apeliaciniame skunde tvirtina pareiškėjas, išsamiai ir visapusiškai išnagrinėjo

pareiškėjo skunde pateiktas aplinkybes ir byloje surinktus įrodymus vertino tinkamai.

Atkreiptinas dėmesys, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas neturtinę

žalą kildino ir iš faktinių aplinkybių, kurių nenurodė pirmosios instancijos

teismui ir kurių nenagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjas apeliaciniame

skunde teigė, kad jis buvo laikomas visose gyvenamosiose patalpose kartu su

rūkančiais asmenimis. Teisėjų kolegija pažymi, jog procesas iš esmės turėtų

būti grindžiamas rungimosi principu, šalims suteikiamos vienodos galimybės

procese. Šių bei apeliacinį procesą apeliacinės instancijos administraciniame

teisme reglamentuojančių teisės normų (ABTĮ

53 str. 3 d., 130 str. 5 d., 138 str.

2 ir 3 d.) analizės pagrindu darytina išvada,

kad apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo

priimto sprendimo teisėtumą ir

pagrįstumą. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos

teisme pratęsimas, todėl proceso dalyvis apeliacinės instancijos teisme iš

esmės neturi teisės keisti ar pildyti savo skundo reikalavimo pagrindo,

suformuluoto ir išnagrinėto pirmosios instancijos teisme.

Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą patikrina tik ta

apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo

užfiksuota to teismo sprendimu. Kitoks

anksčiau minėtų teisės normų aiškinimas nesudarytų prielaidų sąžiningo proceso

užtikrinimui, kitai proceso šaliai sukurtų teisinio netikrumo ir neaiškumo būseną,

nes ji negalėtų būti tikra, jog kita šalis nepateiks jai siurprizo, pakeisdama

savo skundo (prašymo) pagrindą, nurodydama naujas aplinkybes, ir tokiu būdų iš

esmės paneigtų pirmosios instancijos teismo proceso prasmę. Proceso šalių

pareiga elgtis sąžiningai iš esmės nesuderinama su faktinio pagrindo keitimu

(papildymu), kai tai nemotyvuotai ir nepagrįstai daroma tik apeliacinės

instancijos teisme (žr. LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliaciniame

skunde nurodomos aplinkybės, jog atsakovo neteisėtais veiksmais buvo padaryta

žala, nes visą kalinimo laikotarpį kamerose, kuriose pareiškėjas buvo laikomas,

gyveno kartu su rūkančiais asmenimis, galėjo būti nurodytos skunde ir

įvertintos pirmosios instancijos teismo. Priežasčių, kodėl šių aplinkybių

nenurodė pirmosios instancijos teismui, pareiškėjas nenurodė, todėl dėl naujų

pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodomų aplinkybių, iš kurių kildina neturtinę

žalą, teisėjų kolegija detaliau nepasisakys ir jų nevertins.

Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nesurinkti įrodymai, kurie patvirtintų

pareiškėjo teiginius, kad gyvenamojoje patalpoje Nr. 304, kurioje, pareiškėjas

buvo laikomas nuo 2012 m. lapkričio 28 d. jis buvo laikomas neužtikrinus teisės

aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto. Iš atsakovo

atstovo pateiktų duomenų matyti, kad šioje patalpoje yra 10 lovų, taigi, vienam

asmeniui tenka ne mažiau nei 3,26 kv. m ploto (b. l. 10). Remiantis bylos medžiaga

gyvenamojoje patalpoje Nr. 304 vienam asmeniui tenkantis plotas atitinka teisės

aktų reikalavimus. Šiomis sąlygomis pareiškėjas išbuvo iki 2014 m. lapkričio 26

d. (728 dienas), tačiau už nuolatinius prasižengimus ir įvairius pažeidimus

buvo nuolatos perkeliams į baudos izoliatorių (b. l. 16–36), kuriame

išbuvo 55 dienas. Pažymėtina, kad byloje nebuvo surinkta duomenų, kurie

patvirtintų pareiškėjo teiginius, kad jis dalį bausmės atliko kameros tipo

patalpoje Nr. 18.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva

ir teismo funkcija yra nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir

protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo

pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už

patirtą skriaudą. Teismo vertinimu, atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines

aplinkybes ir tokio pobūdžio bylose formuojamą teismo praktiką, šiuo atveju vien

asmens teisių pažeidimo pripažinimas nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija.

Teismas spręsdamas dėl priteistinos žalos dydžio atsižvelgia į Lietuvoje

pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio

sąlygas, į tai, kad atsakovas ėmėsi tam tikrų veiksmų, kad pareiškėjui būtų

užtikrintos kuo palankesnės kalinimo sąlygos, atsižvelgus

į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, į tai, kad pažeidimai

nesukėlė realaus pareiškėjo sveikatos sutrikdymo, į kitus minėtus teismų

praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus. Atsižvelgusi

į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad

nagrinėjamu atveju pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį pirmosios

instancijos teismas nustatė adekvačiai, tinkamai įvertinęs anksčiau nurodytas

aplinkybes ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką

tokio pobūdžio bylose.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad nėra pagrindo tenkinti

pareiškėjo ir atsakovo apeliacinių skundų, nenustatyta ir kitų pagrindų keisti

ar naikinti skundžiamą sprendimą, todėl Vilniaus apygardos administracinio

teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos

įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. Č. ir atsakovo Lietuvos valstybės,

atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 21 d.

sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Skirgailė Žalimienė