2016-11-03 Nr. AB-20871-3-61-3-01564-2013-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3712-520/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01564-2013-5

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (trečiasis suinteresuotas asmuo – Sveikatos priežiūros tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-3980(11) ir priteisti iš atsakovo Ministerijos nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 19 633,31 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad jam nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo neteisėtai mokama mažesnė pareigūnų ir karių valstybinė pensija nei paskirtoji, bei paaiškino, jog pensija buvo mažinama vadovaujantis, be kita ko, Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) nuostatomis. Savo skundo reikalavimus pareiškėjas grindė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) išaiškinimais. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad asmens įgyta teisė ir teisėtas lūkestis gauti pensiją yra sietinas su nuosavybės teisės apsauga.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, ir Ministerija atsiliepime į skundą nurodė, kad nesutinka su skundu.

Atsakovai paaiškino, kad to paties pobūdžio bylos turi būti sprendžiamos analogiškai, o Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gegužės 23 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2844-208/2013 yra atmetęs asmens skundą. Pareiškėjo skundas Ministerijai pateiktas praėjus daugiau nei 3 metams nuo pirmos sumažintos pensijos išmokėjimo. Atsakovų teigimu, byla nutrauktina pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 101 straipsnio 7 punktą, nes pareiškėjas nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir nebegalima šia tvarka pasinaudoti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 8 d. sprendimu pareiškėjo R. P. skundą atmetė.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui paskirta valstybinė pensija nuo 2010 m. sausio mėnesio buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius. Teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje skundo padavimo terminas jau yra atnaujintas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS552-300/2014. Teismo vertinimu, skunde prašoma priteisti valstybinės pensijos dėl draudžiamųjų pajamų gavimo negauta suma pareiškėjui bus kompensuota Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatyme (toliau – ir Kompensavimo įstatymas), kuris įsigaliojo nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d., nustatytomis sąlygomis ir tvarka.

Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime ir 2014 m. kovo 7 d. sprendime pateiktais išaiškinimais dėl pensijų nepriemokos kompensavimo bei darė išvadą, kad administraciniai teismai negali ignoruoti pensijų kompensavimą reglamentuojančių įstatymų, juose nustatytos tvarkos ir sąlygų. Nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Kompensavimo įstatymui, valstybinių pensijų gavėjų skundai tokio pobūdžio administracinėse bylose negalėjo būti ir negali būti tenkinami teismo sprendimais, nes teismas ignoruotų galiojančio įstatymo nuostatas ir nurodytus Konstitucinio Teismo aktus. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundą atmetė ir konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas.

III. Pareiškėjas R. P. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo būtų patenkintas skundas.

Pareiškėjas remiasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime ir 2014 m. kovo 7 d. sprendime pateiktais išaiškinimais dėl praradimų kompensavimo bei teigia, jog svarstytina, koks laikotarpis laikytinas protingu tam, kad atitinkamos valstybės institucijos ir įstatymų leidėjas priimtų atitinkamus įstatymų ir kitų teisės aktų pakeitimus tam, jog būtų įgyvendinti Konstitucinio Teismo aktai. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jis kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės gynimo tuo metu, kai įstatymai ar kiti teisės aktai, skirti turtinėms netektims kompensuoti, nebuvo priimti ir nebuvo teikiami tokių teisės aktų projektai, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

Pareiškėjo teigimu, šiuo atveju galima būtų teigti, kad dėl valstybės institucijų ir įstatymų leidėjo veiksmų nebeliko ginčo dalyko. Kadangi pirmosios instancijos teismas bylos nagrinėjimo metu nustatė, kad egzistavo pensijos nepriemoka, kad nepriemokos atsiradimo pagrindas yra prieštaraujančio Konstitucijai įstatymo priėmimas ir įgyvendinimas, kad pareiškėjo kreipimasis į teismą 2013 metais buvo teisėtas ir pagrįstas ir kad šis poreikis ginti teises teismine tvarka išnyko tik 2015 m. rugpjūčio 1 d., pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjui neturi būti atlyginamos jo turėtos bylinėjimosi išlaidos. Pareiškėjas pažymi, kad administracinė byla truko nuo 2013 m. gegužės mėnesio iki 2016 m. balandžio mėnesio, t. y. 3 metus, ir laikosi pozicijos, jog tokio pobūdžio bylai tai nelaikytina protingu terminu.

Pareiškėjas vadovaujasi Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsnio 1 dalimi, pagal kurią asmuo turi teisę reikalauti, kad jo byla būtų nagrinėjama per įmanomai trumpiausią laiką, ir akcentuoja, jog šios administracinės bylos nagrinėjimo laikas (3 metai) laikytinas nepagrįstai ilgu. Europos Žmogaus Teisių Teismas savo praktikoje ne kartą konstatavo, kad pernelyg ilgas bet kurios bylos nagrinėjimas laikytinas Konvencijos 6 straipsnio 1 dalies nuostatų pažeidimu. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad išnagrinėjus bylą per įmanomai trumpiausią laiką, sprendimas byloje būtų buvęs priimtas iki 2015 m. rugpjūčio 1 d., t. y. nepagrįstai ilgas bylos nagrinėjimas šiuo konkrečiu atveju pažeidė pareiškėjo interesus, nes jam priteistina suma būtų buvusi išmokėta anksčiau, per trumpesnį laiką, jam būtų buvusios atlygintos bylinėjimosi išlaidos. Pareiškėjas nurodo, kad jis turtines netektis ir praradimus patyrė ne todėl, kad nepagrįstai kreipėsi į teismą teisinės gynybos, bet todėl, kad teismas vilkino bylos nagrinėjimą iki to laiko, kol dingo (įstatymų leidėjo buvo panaikintas) ginčo dalykas, pagrįstai egzistavęs iki 2015 metų.

Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, ir Ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą.

Atsakovų teigimu, 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Kompensavimo įstatymas, kuriuo įstatymų leidėjas nustatė kompensavimo tvarką dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo. Nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Kompensavimo įstatymui, valstybinių pensijų gavėjų skundai tokio pobūdžio administracinėse bylose negalėjo būti ir negali būti tenkinami teismo sprendimais, nes teismas ignoruotų galiojančio įstatymo nuostatas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Apeliacijos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo R. P. skundas, teisėtumas ir pagrįstumas. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, priteisimo.

Remdamasi byloje esančiais duomenimis, teisėjų kolegija nustatė, kad pareiškėjo valstybinė pensija ginčo laikotarpiu (nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) buvo mažinama pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius (b. l. 11). Pareiškėjas, manydamas, kad jo teisės yra pažeistos, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Ministerijos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-3980(11) ir priteisti nuo 2010 m. sausio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 19 633,31 Lt. Iš Sveikatos priežiūros tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2013 m. balandžio 17 d. pažymos Nr. 11PP(P)-2757 (toliau – ir Pažyma) matyti, kad pareiškėjo skunde nurodyta pensijos nepriemokos suma, kurią jis prašė priteisti (19 633,31 Lt), yra tik šiek tiek mažesnė negu ta suma, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo taikymo 5 straipsnio taikymo (19 633,61 Lt). Tai rodo, kad pareiškėjas šiuo atveju neinicijavo ginčo dėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo susidariusios pensijos nepriemokos priteisimo.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, sprendė, kad nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo skundą, nes pareiškėjui ginčo laikotarpiu dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo susidariusi pensijos nepriemoka turi būti grąžinama pagal nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojusį Kompensavimo įstatymą. Pareiškėjas su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka ir apeliaciniame skunde tvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės gynimo tuo metu, kai įstatymai ar kiti teisės aktai, skirti turtinėms netektims kompensuoti, nebuvo priimti ir nebuvo teikiami tokių teisės aktų projektai, todėl nėra pagrindo teigti, jog pareiškėjo skundas yra nepagrįstas.

Nagrinėdama ir vertindama šiuos pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodytus argumentus, teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris oficialiai paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., konstatavo, jog teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1, 2 dalyse (2010 m. spalio 26 d. redakcija), taip pat teisiniu reguliavimu, įtvirtintu Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d., 2010 m. vasario 11 d. redakcijos), 2 dalyje (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija), buvo ir yra nustatyta, kad jose nurodytiems asmenims vien dėl to, kad jie dirba tam tikrą darbą ar užsiima tam tikru verslu, valstybinės pensijos mažinamos daugiau nei nedirbantiems ir jokiu verslu neužsiimantiems valstybinių pensijų gavėjams. Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo (Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“.

Byloje nėra ginčo dėl to, jog pareiškėjui, ginčo laikotarpiu turėjusiam draudžiamųjų pajamų, valstybinė pensija buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, todėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. pareiškėjui buvo mokama mažesnė valstybinė pensija inter alia dėl Laikinojo įstatymo nuostatų, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažintų prieštaraujančiomis Konstitucijai, taikymo. Pažymėtina, kad 2012 m. rugsėjo 1 d. įsigaliojo 2012 m. birželio 30 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymas Nr. XI-2195, kuriuo ginčui aktualus Laikinojo įstatymo 5 straipsnis buvo pripažintas netekusiu galios. Nors nagrinėjamam ginčui aktuali teisės norma buvo pašalinta iš Lietuvos teisės sistemos, tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog tai asmens teisių pažeidimo pasekmių nepašalina (žr., pvz., 2014 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-816/2014). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija, spręsdama dėl asmens teisės į valstybinę pensiją pažeidimo ir jos turtinių aspektų gynimo, 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą.

Tačiau pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, visiškai nenagrinėjęs šioje byloje teisiškai reikšmingų aplinkybių, susijusių su atsakovo veiksmais, mokant pareiškėjui sumažintą pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d., ir skundžiamu Ministerijos sprendimu, kuriuo buvo pateisinti tokie veiksmai, o tik nustatęs, kad administraciniai teismai negali ignoruoti pensijų kompensavimo tvarką nustatančių įstatymų. Teisėjų kolegija pažymi, jog tai, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Kompensavimo įstatymas, kuriuo be kita ko yra nustatyta ir dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo mokėtos sumažintos pensijos kompensavimo tvarka, nesudaro pagrindo netenkinti šioje byloje pareiškėjo skundo reikalavimų, susijusių su tuo, kad Ministerija nepagrįstai pareiškėjui mokėjo sumažintą pensiją nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. Kaip jau buvo minėta, šioje administracinėje byloje sprendžiamas Ministerijos veiksmų, atliktų iki Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo, pagrįstumo ir teisėtumo klausimas, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nesivadovauti aptarta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suformuota administracinėse bylose, kuriose nagrinėjamas klausimas dėl Konstitucijai prieštaraujančiomis pripažintų Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo susidariusių pensijų nepriemokų priteisimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo po Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo nagrinėtose bylose, nepaisant šio įstatymo galiojimo, buvo pripažinta asmenų teisė į dėl Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo susidariusios pensijos (tiek senatvės, tiek valstybinės) nepriemokos priteisimą (žr., pvz., 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-750-822/2015; 2015 m. lapkričio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-919-822/2015; 2015 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1909-143/2015; 2016 m. liepos 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1689-502/2016; 2016 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1538-525/2016). Tokio pobūdžio bylose asmenų teisė į dėl pensiją mokančios institucijos Laikinojo įstatymo 5 ar 8 straipsnio nuostatų taikymo susidariusios pensijos nepriemokos priteisimą nėra siejama su įstatymų leidėjo pareiga nustatyti praradimų kompensavimo mechanizmą, nes Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime nėra nurodyta, kad pensijų gavėjų praradimai dėl pensijų sumažinimo turi būti kompensuoti pagal įstatymų leidėjo nustatytą mechanizmą, t. y. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu neišaiškino, jog asmenų, patyrusių praradimus dėl pensijų mažinimo pagal Laikinojo įstatymo 5 ar 8 straipsnio nuostatas, teisėti lūkesčiai turi būti užtikrinti kompensavimo mechanizmą nustatančiu įstatymu. Tai reiškia, kad Konstitucijai prieštaraujančios teisės normos (Laikinojo įstatymo 5 str.) taikymo būdu pareiškėjo pažeista teisė į nesumokėtą valstybinės pensijos dalį turi būti apginta visa apimtimi.

Teisėjų kolegija neturi pagrindo neatsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, nagrinėjant tokio ir panašaus pobūdžio administracines bylas, suformuluotas tokiose bylose taikytinų teisės normų aiškinimo taisykles (ABTĮ 13 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Tarnybos Pažyma, konstatuoja, kad pareiškėjui nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. nepagrįstai dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo neišmokėta valstybinės pensijos dalis sudaro 19 633,61 Lt (paskutinis Pažymos stulpelis). Atsižvelgus į tai, darytina išvada, jog yra pagrindas pareiškėjui priteisti pensijos nepriemokos sumą, kuri susidarė nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. ir kurios dydžio atsakovai neginčija, t. y. 19 633,61 Lt (5 686,29 Eur). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ši pensijos nepriemoka pareiškėjui priteisiama iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, o ne iš atsakovo Ministerijos, kaip pareiškėjas prašė skunde (žr. 2016 m. liepos 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1689-502/2016; 2016 m. spalio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1538-525/2016; kt.). Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui pagal Kompensavimo įstatymą yra išmokėta dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo susidariusi pensijos nepriemoka (jos dalis).

Pareiškėjas teismui taip pat reiškė reikalavimą panaikinti atsakovo Ministerijos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-3980(11). Pirmosios instancijos teismas dėl šio reikalavimo skundžiamame sprendime iš esmės nepasisakė, t. y. jo neišnagrinėjo. Pažymėtina, jog skundžiamame Ministerijos sprendime yra pateikta informacija apie pareiškėjui mokamos pensijos dydį bei teisės aktus, kuriais remiantis ši pensija buvo apskaičiuojama. Šiame sprendime taip pat išreikšta ir atsakovo valia atsisakyti mokėti pareiškėjui jo pageidaujamo dydžio pensiją bei išmokėti susidariusią nepriemoką.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį ir jo reikšmę, pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, nagrinėdama ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, pažymėjo, kad įstatymų leidėjas nėra įtvirtinęs privalomos ikiteisminės sprendimų ir veiksmų dėl valstybinių pensijų mokėjimo, inter alia pensijos nepriemokos, nagrinėjimo tvarkos. Tačiau kreipdamasis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos, pareiškėjas privalo pagrįsti, kad tarp šalių yra kilęs ginčas, t. y. į teismą kreiptis tik po kreipimosi į kompetentingą subjektą, kuriam pavesta išmokėti valstybinę pensiją, ir šiam subjektui nepatenkinus reikalavimo. Šiuo atveju Ministerijos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimas Nr. 1D-3980(11) pagrindžia tokį pareiškėjo kreipimąsi ir jo reikalavimų atmetimą, tačiau esminės įtakos nagrinėjamo ginčo baigčiai neturi. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, jog yra pagrindas nutraukti bylos dalį pagal ABTĮ 101 straipsnio 1 punktą dėl tokio pobūdžio aktų, koks yra ginčijamas nagrinėjamoje byloje, panaikinimo, nes tokie aktai negali būti ginčo administraciniame teisme objektu (žr., pvz., 2016 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1609-146/2016; 2016 m. rugsėjo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1200-822/2016; kt.). Atsižvelgus į tai, bylos dalis dėl pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Ministerijos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-3980(11) nutrauktina.

Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog yra pagrindas visiškai atmesti pareiškėjo skundą, padarė iš esmės neteisingai išaiškinęs ir pritaikęs teisės aktų nuostatas, nukrypdamas nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, suformuotos tokio pobūdžio bylose. Atsižvelgus į tai, apeliacinis skundas iš esmės tenkintinas, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikintinas ir priimtinas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas iš esmės tenkintinas, t. y. pareiškėjui priteistina nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo susidariusi pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoka (5 686,29 Eur).

Dėl pareiškėjo skunde suformuluoto prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas, kurio pirmosios instancijos teismas netenkino, teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nėra nurodęs, kokias konkrečiai bylinėjimosi išlaidas jis prašo priteisti, be to, nėra pateikęs šias išlaidas patvirtinančių dokumentų. Atsižvelgusi į tai ir į šios bylos baigtį, teisėjų kolegija pareiškėjo skundo prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas nesprendžia ir išaiškina pareiškėjui, jog jis turi teisę dėl išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, atlyginimo pateikti prašymą raštu su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu pirmosios instancijos teismui ne vėliau kaip per keturiolika dienų nuo šio sprendimo įsiteisėjimo (ABTĮ 45 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo R. P. apeliacinį skundą iš esmės tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 8 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo R. P. skundą iš esmės tenkinti.

Priteisti pareiškėjui R. P. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, 5 686,29 Eur (penkių tūkstančių šešių šimtų aštuoniasdešimt šešių eurų 29 centų) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo.

Nutraukti bylos dalį dėl pareiškėjo R. P. skundo reikalavimo panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2013 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 1D-3980(11).

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė