2021-06-09 Nr. AB-12392-3-61-3-03787-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-390-502/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03787-2019-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 9 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. S. (A. S.) skundą atsakovui Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. S. (A. S.) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, (toliau – ir atsakovas) 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2016 metų iki 2019 metų buvo etapuojamas (konvojuojamas) po Lietuvos tardymo izoliatorius. Konvojavimo automobiliuose nėra tualetų, prašymai į tualetą – ignoruojami, nebuvo saugos diržų, šildymo ir ventiliacijos sistemų. Pareiškėjas kartu su kitais konvojuojamais asmenimis sėdėjo ant plastmasinių kėdžių, bet kiekvieno konvojavimo metu jam neužtekdavo vietos, todėl stovėdavo. Mažoje konvojavimo kameroje buvo talpinami 9 asmenys ir asmeninis 30 kg bagažas, tokiu būdu žeminant pareiškėjo orumą. Pareiškėjas vertino, kad konvojavimo automobiliai neatitinka teisės aktų reikalavimų.

3. Teismo posėdyje pareiškėjas iš esmės palaikė skundą ir jame išdėstytus argumentus. Papildomai nurodė, kad nuo 2011 metų yra etapuojamas (tikslių datų neprisiminė) senais automobiliais, po 2015 metų naujesniais automobiliais, konvojavimas trukdavo nuo 1 iki 4,5 valandų. Į tualetą pareigūnai leisdavo tik sustojimų metu, todėl, pavyzdžiui, vyresnio amžiaus žmonės, turėdavo kentėti. Dėl šių aplinkybių dažnai kildavo konfliktinių situacijų konvojavimo metu.

4. Atsakovo atstovas Viešojo saugumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovo atstovas, Tarnyba) atsiliepime į skundą prašė jį atmesti, o taip pat prašė pareiškėjo skundo reikalavimams taikyti ieškinio senatį.

5. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas skunde pateikė abstrakčius teiginius, neatitinkančius Tarnybos vykdyto pareiškėjo konvojavimo objektyvių faktinių aplinkybių, nedetalizavo jo galimai pažeistų teisių konkretaus konvojavimo įvykio metu. Tarnyba vertino, kad pareiškėjo skundo teiginiai grindžiami tik jo paties subjektyviu įsitikinimu bei prielaidomis apie asmens konvojavimą, todėl jie atmestini.

6. Atsakovo atstovas teigė, kad konvojavimas yra ginkluotas asmenų lydėjimas ir pristatymas į paskirties punktus, užtikrinant apsaugą, vykdant kompetentingų įstaigų priimtą sprendimą dėl asmens pristatymo į paskirties punktą. Konvojavimo įvykis yra apibrėžtas laike ir erdvėje. Asmens konvojavimas (konvojavimo įvykis) vyksta konkrečią dieną, bet ne laikotarpį. Konvojavimas nėra sulaikymo, įkalinimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymas. Atsakovo atstovas akcentavo, kad pareiškėjo skundas yra šabloniškas, surašytas abstrakčiai, yra nekonkretus.

7. Atsakovo atstovas nurodė, kad Tarnyba, vadovaudamasi teisės aktų reikalavimais, asmens duomenų nekaupia bei nesistemina (nesudarinėja duomenų registrų) informacijos apie asmenų konvojavimo įvykius. Norminiai teisės aktai nenustato Tarnybai pareigos ar teisės rinkti ir (ar) kaupti informaciją, susijusią ar susietą su konkrečių asmenų konvojavimu. Tarnyba neturi skaitmenizuotų asmenų konvojavimo duomenų bazių (registrų), asmens konvojavimo įvykio faktas dokumentuojamas rašytiniu būdu konvojuojamųjų apskaitos žurnaluose.

8. Dėl bendrųjų konvojavimo sąlygų atsakovo atstovas pažymėjo, kad Tarnybos planinių konvojų metu naudojami specialieji automobiliai atitinka teisės aktų reikalavimus, jiems išduoti jų eksploatacijai reikalingi dokumentai. Pareiškėjo konvojavimo metu naudotos transporto priemonės buvo tinkamos konvojavimui ir konvojuojamųjų pervežimams vykdyti, įrengtos veikiančios šildymo, ventiliacijos sistemos, individualios sėdimos vietos su atlošais (kėdės). Pagal Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo ir Kelių eismo taisyklių reikalavimus, saugos diržais privaloma prisisegti tik tuo atveju, kai jie yra įrengti. Konvojavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R-240/1V-246, (toliau – ir Konvojavimo taisyklės) 146 punkte, numatančiame specialiosios konvojavimui skirtos transporto priemonės įrengimo reikalavimus, nėra įtvirtinta, kad joje turi būti įrengti saugos diržai kiekvienam konvojuojamajam asmeniui. Prieš pradedant konvojavimą, konvojus privalomai patikrina specialiojo automobilio būklę, jo tinkamumą konvojavimui atlikti. Atsakovo atstovas nurodė, jog pareiškėjo pateiktas specialiųjų automobilių kėbulo kamerų apibūdinimas neatitinka Tarnybos naudojamų specialiųjų automobilių kamerų.

9. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjas, manydamas, kad jo konvojavimas vykdomas pažeidžiant teisės aktų reikalavimus, jo teises, jausdamas neigiamą poveikį savo fizinei ar psichinei sveikatai, galėjo pateikti skundus ar pretenzijas žodžiu ar raštu konvojaus viršininkui konvojaus metu. Po konvojavimo dėl konkrečių galimų pažeidimų, apibrėždamas juos laike ir erdvėje, pareiškėjas galėjo kreiptis su skundais ar prašymais raštu į Tarnybą. Visi gauti prašymai ar skundai yra registruojami Tarnybos elektroninėje dokumentų valdymo sistemoje teisės aktų nustatyta tvarka. Savalaikis kreipimasis būtų sudaręs galimybes objektyviai bei visapusiškai ištirti nusiskundimus, objektyvizuoti faktines konvojavimo įvykio aplinkybes, o nustačius pažeidimus – imtis prevencinių priemonių jiems užkardyti. Tarnyba neturi duomenų, kad pareiškėjas pasinaudojo tokia galimybe ginti savo teises, teikdamas skundus ar prašymus. Pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti ir ginti savo galimai pažeistas teises dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo pat jo pirmojo konvojavimo įvykio. Reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra ne vienintelis galimas žmogaus galimai pažeistų teisių gynimo būdas.

10. Atsakovo atstovas teigė, kad pareiškėjas nepagrindė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo, o prašoma atlyginti neturtinė žala prieštarauja teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principams.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. sausio 22 d. sprendimu pareiškėjo A. S. skundą atmetė.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skundą dėl žalos, patirtos nuo 2016 metų iki 2019 metų lapkričio mėnesio teismui pareiškė 2019 m. lapkričio 5 d. (spaudas ant voko), todėl atsižvelgęs į atsakovo atstovo prašymą taikyti ieškinio senaties terminą, teismas pareiškėjo skundo reikalavimams dėl netinkamų konvojavimo sąlygų nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d. imtinai taikė 3 metų ieškinio senatį ir nagrinėjo iš esmės pareiškėjo skundo reikalavimus dėl žalos atlyginimo už konvojavimą (ne)tinkamomis sąlygomis nuo 2016 m. lapkričio 5 d. iki 2019 m. lapkričio 4 d. (skundo surašymo data) imtinai.

13. Teismas, vertindamas bendrąsias konvojavimo sąlygas, analizavo Konvojavimo taisyklių 3, 146 punktus, aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką saugos diržų konvojavimo automobiliuose nebuvimo aspektu ir pažymėjo, kad pareiškėjas skunde nenurodė jokių konkrečių pažeidimų ar faktinių aplinkybių dėl neigiamų padarinių dėl saugos diržų nebuvimo, skundų šiuo aspektu nebuvo teikęs.

14. Teismas aptarė Konvojavimo taisyklių 145, 147, 106–107 punktus, nustatė, jog byloje nėra duomenų apie Tarnyboje gautus ir registruotus pareiškėjo prašymus ir skundus, pažymėjo, kad pareiškėjas ir pats neneigė bei konkrečiai nenurodė, kad būtų teikęs prašymus ar skundus dėl konvojavimo sąlygų ar įvykių. Teismas vertino, jog pareiškėjas skunde konkrečiai nenurodė kada (kokio konvojavimo įvykio metu) ir kokius galimai patyrė neteisėtus veiksmus (neveikimą), kada buvo konvojuojamas Tarnybos pareigūnų ir konkrečiai kurio konvojavimo įvykio metu patyrė nepatogumus. Pareiškėjas skunde ir posėdžio metu pateikė abstrakčius teiginius dėl konvojavimo bei konvojavimo sąlygų, nurodė galimus savo ir kitų nuteistųjų ar suimtųjų nepatogumus, grįsdamas juos iš esmės savo nuomone. Teismas pažymėjo, jog dalis pareiškėjo nurodomų argumentų ir aplinkybių dėstomos taip, kad galima suprasti, jog pareiškėjas išsako ne tik savo, bet galimai ir kitų asmenų nusiskundimus, nors teismine tvarka pareiškėjas turi ginti savo galimai pažeistas teises ir saugomus interesus; pareiškėjas nėra įgalintas ginti kitų asmenų interesus.

15. Teismas nurodė, kad teisės aktai nenustato Tarnybai pareigos ar teisės rinkti ir (ar) kaupti informaciją, susijusią ar susietą su konkrečių asmenų konvojavimu ir vertino, jog vien atitinkami nepatogumai konvojavimo metu nėra pagrindas konstatuoti neteisėtus Tarnybos pareigūnų veiksmus, nes tai yra sudedamoji bausmės atlikimo dalis.

16. Teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo pareigą nurodyti, kada būtent buvo atlikti neteisėti veiksmai, sukėlę pareiškėjui neturtinę žalą, tačiau to nepadarė, atitinkamai neįrodė neteisėtų atsakovo veiksmų. Teismas, nenustatęs valstybės civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėtų veiksmų – pareiškėjo skundą atmetė.

III. 17. Pareiškėjas A. S. apeliaciniame skunde nesutinka su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. sprendimu, prašo bylą peržiūrėti iš naujo ir pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti iš atsakovo 5 000 Eur.

18. Pareiškėjas teigia, jog konvojavimo metu jis nebuvo tinkamai apsaugotas, nes specialiosios paskirties automobiliuose nėra saugos diržų. Pareiškėjo nuomone, neteisinga yra spręsti, kad pirmiausiai reikia susižeisti, jog būtų galima iškelti administracinę ar baudžiamąją bylą. Nenorint susižeisti yra būtina viso konvojavimo metu (nuo 1,5 iki 6 val.) saugotis, būti įsitempusiam, ypač stabdant. Pareiškėjas neturi galimybės įrodyti, jog konvojus nereagavo į prašymus įjungti ar išjungti ventiliaciją, tačiau pabrėžia, jog vasarą buvo labai karšta, trūko oro, o žiemą – šalta. Pareiškėjas grubiu pažeidimu bei žmogaus kankinimu laikė aplinkybę, jog konvojavimo automobilyje nėra tualeto bei galimybės juo naudotis.

19. Atsakovo atstovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovo atstovas teigia, jog pareiškėjas kėlė ginčą dėl galimai neteisėtų Tarnybos veiksmų ir dėl to patirtos neturtinės žalos, todėl nepagrįsti jo apeliacinio skundo argumentai dėl susižeidimo. Tarnybos naudojamuose specialiuosiuose konvojavimo automobiliuose yra įrengtos veikiančios ventiliacijos sistemos, kurios tiekia lauko orą (Konvojavimo taisyklių 146.4 p.). Todėl nepagrįstas pareiškėjo teiginys, kad jeigu automobiliuose neįjungiama ventiliacija, žiema yra šalta, o vasara – karšta. Pareiškėjas nenurodė kada teikė prašymus, o pareigūnai jų nevykdė. Konvojavimo taisyklių 146 punktas nenumato tualeto įrengimo specialiajame automobilyje. Konvojuojamieji Tarnybos vykdomų konvojų metu į tualetą vedami tik pasikeitimo punktuose ir patiems prašant, o pareiškėjas nenurodė kada teikė prašymus, o pareigūnai jų nevykdė. Atsakovo atstovas nurodo, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą. Tačiau iš apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas siekia, jog jau išspręstas ginčas būtų sprendžiamas pakartotinai. Pirmosios instancijos teismas šią bylą išnagrinėjo išsamiai ir objektyviai, priimdamas motyvuotą bei pagrįstą sprendimą, materialiosios ir proceso teisės normų nepažeidė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 21. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui A. S. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų konvojavimo sąlygų.

22. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas pretenzijas dėl jam neužtikrintų tinkamų konvojavimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą atmetė, kadangi nebuvo nustatyta viena iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėti veiksmai (neveikimas), nurodyti CK 6.271 straipsnyje. Pirmosios instancijos teismas taip pat pareiškėjo reikalavimui atlyginti jo patirtą neturtinę žalą nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. lapkričio 4 d. imtinai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir šį reikalavimą atmetė.

23. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo išvadomis nesutinka ir teigia, kad jis buvo konvojuojamas netinkamomis sąlygomis, dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri jam turi būti atlyginta, priteisiant iš atsakovo 5 000 Eur sumą.

24. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.). Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

25. Neturtinei žalai atlyginti už neturtinių vertybių pažeidimą būtinos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: 1) valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, 2) žalos padarymo faktą ir 3) priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų bei atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

26. Vertinant pareiškėjo argumentus, susijusius su specialiosios paskirties automobiliuose neįrengtais saugos diržais, neužtikrinta tinkama ventiliacija bei galimybe pasinaudoti tualetu, akcentuotina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).

27. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino pareiškėjo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė (nesutiko), nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančios teisės normomis nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų.

28. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus dėl konvojavimo automobilyje neįrengtų saugos diržų, pagrįstai sprendė, jog teisės aktuose nėra nustatyta reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržus. Tokia pirmosios instancijos teismo išvada atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, kurioje yra išaiškinta, jog Konvojavimo taisyklės nenustato reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržų, todėl dėl jų nebuvimo nėra pagrindo konstatuoti Tarnybos neteisėtus veiksmus (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2817-502/2015; 2016 m. gegužės 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1772-624/2016; 2016 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3697-525/2016).

29. Konvojavimo taisyklių 146 punkte, reglamentuojančiame kas turi būti specialiajame automobilyje, nėra numatytas tualeto įrengimas. Galimybę pasinaudoti tualetu konvojavimo metu užtikrina Konvojavimo taisyklių 134 punktas, kuriame nustatyta, kad konvojuojamieji į tualetą vedami tiktai pačių prašymu ir tiktai po vieną. Lydimo į tualetą konvojuojamojo priešakyje saugiu atstumu nuo jo eina konvojuotojas, o konvojuojamajam iš paskos – konvojaus viršininkas arba jo padėjėjas. Taigi atmestini pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, jog grubiu pažeidimu bei žmogaus kankinimu laikytina aplinkybė, jog specialiajame automobilyje nėra tualeto bei galimybės juo naudotis konvojavimo metu.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad neturi galimybės įrodyti, jog konvojus nereagavo į prašymus įjungti ar išjungti ventiliaciją. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjo teiktus skundus ar prašymus dėl konvojavimo sąlygų ar įvykių, pareiškėjas nei skunde pirmosios instancijos teismui, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kad teikė konkrečius prašymus ar skundus, šie pareiškėjo argumentai vertintini kaip deklaratyvūs ir abstraktaus pobūdžio, todėl nėra faktinio ir teisinio pagrindo pirmosios instancijos teismo išvadas aptariamais klausimais laikyti nepagrįstomis ir konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimą.

31. Apibendrinant konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priėjo prie išvados, jog byloje nenustatyta aplinkybių, kurios suteiktų pagrindą spręsti, kad pareiškėjo konvojavimo sąlygos buvo tokio sunkumo, kuris leistų konstatuoti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos ir Lietuvos Respublikos Konstitucijos draudžiamą nežmonišką ar žeminantį elgesį. Nagrinėjamu atveju nėra vienos iš būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų – valstybės valdžios institucijų ar jos darbuotojų neteisėtų veiksmų (neveikimo), todėl pareiškėjo reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą pagrįstai atmestas.

32. Atsižvelgdama į nustatytas šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. S. (A. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. sausio 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė