2020-06-23 Nr. AB-12596-3-62-3-02062-2018-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1420-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02062-2018-5

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK, atsakovo atstovas), 62 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad nuo 2013 m. liepos 22 d. laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus būriuose Nr. 6, 7 ir 9 netinkamomis sąlygomis. Gyvenamųjų patalpų plotas buvo apie 14–30 kv. m, jose buvo laikoma 8–16 nuteistųjų, t. y. jam teko mažiau nei 3 kv. m ploto. Patalpose buvo pelėsio, blakių ir tarakonų, sienų ir grindų danga buvo nelygi, sunkiai valoma ir dezinfekuojama. Dėl blakių lovose nebuvo galimybės užmigti ir pailsėti. Kauno visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus patalpose ir nustatė higienos normos pažeidimus. Netinkamos kalinimo sąlygos sukėlė nepatogumus ir sudarė pagrindą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimui.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, pareiškėjo reikalavimui taikyti trejų metų ieškinio senatį.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas 3 sektoriuje buvo laikomas nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2018 m. sausio 19 d. Minimali gyvenamojo ploto norma 3 sektoriaus gyvenamosiose patalpose pareiškėjui buvo užtikrinta, be to, jo galimybė judėti po visą lokalinį sektorių nebuvo ribojama. Laisvu laiku nuteistieji gali lankytis pasivaikščiojimų kieme, sporto aikštynuose, salėse, koplyčioje, bendruose masiniuose renginiuose ir pan. Laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tuo tikslu jiems išduodamos valymo priemonės. Jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas, t. y. tinkamai jas valytų, vėdintų, patalpose nebūtų pelėsio. Pataisos namuose nėra avarinės ar antisanitarinės būklės gyvenamųjų patalpų. Grindų, sienų ir lubų danga yra tvarkinga, nenusilupusi. Įstaiga yra sudariusi sutartį su uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Utenos deratizacija“, kuri patalpose atlieka kenkėjų dezinfekciją, dezinsekciją ar deratizaciją. Informacija apie suteiktas paslaugas registruojama darbų ataskaitoje. Įstaiga užtikrina tinkamą graužikų ir nariuotakojų kontrolę. Darbai vykdomi du kartus per mėnesį ir pagal poreikį. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą, ir neįrodė, jog pataisos įstaiga savo veiksmais / neveikimu padarė jam žalą.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2019 m. vasario 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 1 600 Eur neturtinei žalai atlyginti.

6. Teismas, esant atsakovo atstovo prašymui taikyti skundo reikalavimams ieškinio senaties terminą, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis, reglamentuojančiomis ieškinio senaties taikymą ir atnaujinimą bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl šių nuostatų taikymo, vertino, kad pareiškėjas, būdamas apdairus ir rūpestingas, turėjo galimybę sužinoti apie savo teisių pažeidimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų nuo pat jo apgyvendinimo pataisos namuose pradžios, nes turėjo galimybę domėtis teisės aktais, reglamentuojančiais šiuos teisinius santykius, kreiptis dėl gyvenimo sąlygų į įstaigos administraciją. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, kad pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti, kad netinkamos gyvenimo sąlygos jam sukėlė nepatogumus, todėl pareiškėjui jo bausmės atlikimo metu buvo žinoma apie patirtą žalą. Teismas nustatė, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi 2018 m. rugsėjo 18 d., todėl skundo reikalavimui priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2015 m. rugsėjo 17 d., atlyginimą taikė trejų metų ieškinio senatį ir šį pareiškėjo reikalavimą atmetė.

7. Teismas, vadovaudamasis Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, (toliau – ir Taisyklės) 111.1 punktu, pagal kurį pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam žmogui, atkreipdamas dėmesį į tai, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant gyvenamųjų patalpų plotą, iš atsakovo atstovo pateiktų duomenų nustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas į šias Pravieniškių PN-AK 3 sektoriaus patalpas: nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2016 m. balandžio 6 d. – į 7 būrio 5 gyvenamąją patalpą, kurios plotas yra 17 kv. m, įrengtos 4 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,25 kv. m ploto; nuo 2016 m. balandžio 6 d. iki 2016 m. balandžio 26 d. – į 9 būrio 13 gyvenamąją patalpą, kurios plotas yra 35,84 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 5,12 kv. m ploto; nuo 2016 m. balandžio 26 d. iki 2018 m. sausio 19 d. – į 6 būrio 1 gyvenamąją patalpą, kurios plotas yra 31,62 kv. m, įrengtos 7 miegamosios vietos, vienam asmeniui teko 4,51 kv. m ploto.

8. Teismas vertino pareiškėjo atsikirtimus, kad 7 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, kuriuos pareiškėjas grindė Pravieniškių PN-AK 2013 m. liepos 26 d. pažyma Nr. 117-618. Teismas iš atsakovo atstovo pateiktų paaiškinimų nustatė, kad atsakovo atstovas neturi konkrečių duomenų apie miegamųjų vietų skaičių gyvenamosiose patalpose 2013–2015 metais ir iki patalpų rekonstrukcijos pradžios.

9. Teismas, akcentuodamas įrodinėjimo naštos tokio pobūdžio bylose paskirstymo taisykles, atsižvelgdamas į tai, kad atsakovo atstovas nepateikė ginčui aktualių duomenų apie miegamųjų vietų skaičių gyvenamosiose patalpose nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki Pravieniškių PN-AK gyvenamųjų patalpų rekonstrukcijos pradžios (2016 m. balandžio 6 d.), vadovavosi pareiškėjo skunde ir atsikirtime į atsakovo atsiliepimą išdėstytais paaiškinimais ir konstatavo, kad nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2016 m. balandžio 6 d. (200 parų) 7 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje buvo įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl vienam asmeniui patalpoje teko 2,12 kv. m ploto.

10. Teismas pažymėjo, kad spręsdamas dėl pareiškėjui tekusios minimalios gyvenamojo ploto normos, nesivadovauja atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie bendrą nuteistųjų skaičių būriuose, nes atsakovo atstovui nepateikus duomenų apie šių būrių plotus, nėra galimybės apskaičiuoti vienam asmeniui tenkančios gyvenamojo ploto normos. Teismas, įvertinęs atsakovo atstovo 2018 m. spalio 22 d. pažymos Nr. 63-3405 turinį, atmetė pareiškėjo argumentus apie pareiškėjo paskyrimą į 7 būrio 1 gyvenamąją patalpą. Teismas darė išvadą, kad nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2018 m. sausio 19 d. Taisyklių 111.1. punkte nustatyta minimali 3,1 kv. m gyvenamojo ploto norma pareiškėjui nebuvo užtikrinta 200 parų.

11. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovo pateikta su UAB „Utenos deratizacija“ sudaryta sutartis ir duomenys apie gyvenamosiose patalpose atliekamus kenkėjų stebėjimo ir naikinimo darbus paneigia pareiškėjo argumentus, jog gyvenamosiose patalpose kenkėjų naikinimas vykdomas nepakankamai. Teismas nenustatė, kad pastebėti kenkėjai, iš jų ir 3 sektoriuje, nebūtų naikinami. Teismas pažymėjo, kad buitiniai parazitai paprastai atsiranda asmenų, atsainiau vertinančių elementarius higienos reikalavimus, aplinkoje, o higienos ir priešepideminių taisyklių bei reikalavimų privalo griežtai laikytis ne tik pataisos įstaigų personalas, bet ir nuteistieji. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas dėl blakių ir tarakonų plitimo būtų kreipęsis į Pravieniškių PN-AK administraciją. Teismas sprendė, kad pareiškėjas neįrodė šio pobūdžio pažeidimų, todėl jo argumentai dėl tarakonų ir blakių plitimo bei nepakankamo jų naikinimo atmestini.

12. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 134:2015), Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-56 patvirtinto Gyvenamųjų, buitinių, pagalbinių patalpų valymo vykdymo tvarkos aprašo 4 punktu, pažymėjo, kad gyvenamose patalpose laikomi asmenys yra patys atsakingi už pelėsio pašalinimą patalpose. Švarios ir tvarkingos aplinkos sukūrimas bei palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų valios. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas nebūtų galėjęs išsivalyti (dėl netinkamų paviršių ar netinkamų priemonių) bei išsivėdinti gyvenamosios patalpos ar kad tuo tikslu jam nebūtų išduotos valymo priemonės bei atkreipė dėmesį, kad pataisos namai negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytą pareigą susitvarkyti aplinką, kurioje patys gyvena. Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo skundo argumentus dėl Kauno visuomenės sveikatos centro nustatytų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir higienos norma HN 76:2010) pažeidimų. Teismas pareiškėjo argumentus nurodytu aspektu vertino kaip deklaratyvius.

13. Teismas, konstatavęs, kad Pravieniškių PN-AK 200 parų neužtikrino pareiškėjui minimalios gyvenamojo ploto normos, darė išvadą, kad Pravieniškių PN-AK pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis.

14. Teismas nurodė, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, taip pat duomenų, kad pareiškėjui buvo netinkamai suteikta medicininė pagalba. Teismas, įvertinęs pareiškėjo argumentus dėl priežastinio ryšio tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir pareiškėjo nurodytos neturtinės žalos, pripažino, kad pareiškėjas dėl konstatuotų pažeidimų patyrė neturtinę žalą, bei atkreipė dėmesį, kad nagrinėjamu atveju 7 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje 200 parų pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamosios patalpos ploto, o tai yra pagrindas konstatuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

15. Teismas, įvertinęs byloje nustatytus pareiškėjo teisių pažeidimus, atsižvelgęs į šių pažeidimų trukmę, intensyvumą, į ginamų vertybių pobūdį, į pareiškėjo patirtus nepatogumus, nenustatęs, kad dėl konstatuotų pažeidimų pareiškėjui būtų kilusios ypatingai neigiamos pasekmės (pavyzdžiui, sukrėtimai, kurie būtų lėmę tolimesnį pareiškėjo gyvenimą) ar kad pareiškėjas skundais ar prašymais būtų kreipęsis į atsakovo atstovą dėl jo netenkinančių kalinimo sąlygų, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, sprendė, kad pareiškėjo neturtinė žala atlygintina 1 600 Eur suma.

III. 16. Pareiškėjas A. K. apeliaciniame skunde prašo priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių PN-AK, 62 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

17. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo skundo reikalavimų daliai taikytu ieškinio senaties terminu. Pareiškėjas nurodo, kad Pravieniškių PN-AK 3 sektoriuje laisvės atėmimo bausmę atliko nuo 2013 m. liepos 22 d. Tuo metu jis buvo afekto būsenoje ir nesuvokė apie galimus teisių pažeidimus. Dėl gyvenamosios ploto normos neužtikrinimo ir laikymo higienos normų reikalavimų neatitinkančiuose patalpose jis patyrė diskomfortą, psichologinę kančią ir miego sutrikimą. Realiai šias pasekmes jis pajautė tik dabar. Dėl nurodytų pažeidimų patirti išgyvenimai sukėlė dvasines kančias ir nepilnavertiškumo jausmą, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį ir tai yra nesuderinama su Konvencijos 3 straipsniu, kuris, be kita ko, nenustato senaties termino. Be to, pagal CK 1.134 straipsnio 1 dalį ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių atsirandantiems reikalavimams. Todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas atnaujinti senaties terminą ir vertinti bausmės atlikimo Pravieniškių PN-AK sąlygas nuo 2013 m. liepos 22 d.

18. Pareiškėjas pažymi, kad atsakovo atstovo argumentas, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose, tuo tikslu jiems išduodamos valymo priemonės ir, jei patalpoje gyvenantys nuteistieji gerai atliktų savo budėtojo pareigas (tinkamai jas valytų, vėdintų), patalpose nebūtų pelėsio, prieštarauja kitam atsakovo atstovo argumentui, kad grindų, sienų ir lubų danga yra tvarkinga, nenusilupusi. Pareiškėjo teigimu, Pravieniškių PN-AK pastatai neremontuoti nuo jų statybos metų, patalpos remontuojamos pagal poreikį. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad patalpose buvo laikomas tam tikrą laiką, todėl perkėlimo į kitas patalpas, kur yra pelėsio, atveju, pelėsio išnaikinti valymo priemonėmis neįmanoma.

19. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovo atstovo paaiškinimai patvirtina, jog kenkėjų naikinimo darbai buvo vykdomi tik tose patalpose, kur buvo pastebimi kenkėjai, tačiau ne visame pastate. Tokiu būdu nėra užtikrinamas efektyvus parazitų naikinimas. Atsakovo atstovas nepateikė duomenų, kaip buvo vykdomi parazitų naikinimo darbai iki 2016 m. lapkričio mėnesio.

20. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad nors Lietuvos Respublikos Vyriausybė priėmė atitinkamus teisės aktus, nustatančius kalinimo sąlygų gerinimą, tačiau Pravieniškių PN-AK sąlygos negerinamos. Todėl yra pagrindas vertinti, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Pareiškėjo teigimu, teismas netinkamai nustatė patirtos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Pareiškėjo vertinimu, jo neturtinę žalą kompensuotų skunde reikalaujama priteisti suma. Nustatant neturtinės žalos atlyginimo dydį pareiškėjas prašo vadovautis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2018 m. vasario 20 d. sprendime byloje Nr. 1147/17 Vidas Trakinys prieš Lietuvą pateiktu vertinimu.

21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Pravieniškių PN-AK apeliaciniame skunde prašo pakeisti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 13 d. sprendimą ir pripažinti, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam Lietuvos Respublikos teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, o reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmesti.

22. Atsakovo atstovo teigimu, teismas neatsižvelgė į visas faktines bylos aplinkybes ir nepilnai įvertino pateiktus įrodymus. Atsakovo atstovas pažymi, kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus ir neįpareigojo Pravieniškių PN-AK papildomai pateikti bylai išnagrinėti reikšmingus duomenis. Teismas įvertino ne visus duomenis apie pareiškėjo bausmės atlikimą gyvenamosiose patalpose ir jam tekusį plotą.

23. Atsakovo atstovas pažymi, kad pataisos įstaigoje nustatytas bausmės atlikimo režimas, pagal kurį dienotvarkės nustatytu laiku nuo 6.30 val. iki 22.30 val. nuteistieji gali laisvai judėti savo būrio gyvenamosiose patalpose, taip pat viso lokalinio sektoriaus teritorijoje. Pareiškėjas bausmę atliko ir atlieka pataisos įstaigoje, kuri nėra izoliatorius-kalėjimas ar kamerų tipo pataisos įstaiga, ir yra laikomas bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose. Šioje įstaigoje atliekantys bausmę nuteistieji turi reglamentuotą judėjimo laisvę, t. y. pataisos namų direktoriaus dienotvarkėje nustatytu laiku turi galimybę laisvai judėti lokalinio sektoriaus teritorijoje, sportuoti, lankyti organizuojamus renginius, užsiimti kita leistina veikla. Vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas yra tik santykinis dydis, apskaičiuojamas atsižvelgiant į patalpos plotą ir numatytą apgyvendinti nuteistųjų skaičių, tačiau neatspinti faktinės padėties, kadangi nuteistųjų skaičius nuolat keičiasi. Ne visos miegamosios vietos būna užimtos, todėl pareiškėjui gyvenamojo ploto teko daugiau.

24. Atsakovo atstovas pažymi, kad pareiškėjas pirmosios instancijos teismui pateikė prieštaringus duomenis apie kartu su juo gyvenamojoje patalpoje buvusių asmenų skaičių, kurių nepagrindė jokiomis kitomis objektyviomis aplinkybėmis, pavyzdžiui, nenurodė kartu kalėjusių asmenų vardų ir pavardžių, lovų skaičiaus patalpose. Atsakovo atstovo vertinimu, nėra pagrindo netikėti Pravieniškių PN-AK pateiktomis oficialiomis pažymomis, kuriose yra nurodomas miegamųjų vietų skaičius. Teismas nepagrįstai nesivadovavo atsakovo atstovo pateiktomis oficialiomis pažymomis.

25. Atsakovo atstovas atkreipia dėmesį, kad EŽTT yra išaiškinęs, jog Konvencijos 3 straipsnis yra pažeidžiamas, kai asmeniui draudžiama judėti, užkertama galimybė mankštintis, pasivaikščioti lauke, varžoma nuteistojo galimybė laisvai judėti įkalinimo įstaigos teritorijoje, taip pat, kai patalpų apšvietimas ir ventiliacija nesuteikia saugių sąlygų sveikatos būklei. Be to, EŽTT neretai konstatuoja, kad pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už patirtą teisės pažeidimą.

26. Atsakovo atstovas pabrėžia, kad pareiškėjas nepatyrė neigiamų išgyvenimų, sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo nulemti blogos gyvenimo sąlygos. Teismas nagrinėjamu atveju vadovavosi pareiškėjo subjektyvia nuomone, kuri nepatvirtinta jokiais įrodymais.

27. Atsakovo atstovas nurodo, kad teismų praktikoje neturtine žala pripažįstamas ne bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, o kai neigiamą poveikį asmeniui darę veiksniai yra pakankamai intensyvūs. Be to, pareiga įrodyti, jog tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui. Byloje nėra duomenų apie nustatytų pažeidimų poveikį pareiškėjo sveikatos būklei, todėl pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

28. Pareiškėjas A. K. atsiliepime į atsakovo Lietuvos valstybės atstovo Pravieniškių PN-AK apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

29. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo atstovas privalėjo visus bylai išspręsti reikšmingus duomenis pateikti teismui kartu su atsiliepimu į skundą. Atsakovo atstovo teismui pateikta informacija apie pareiškėjo paskyrimą į patalpas nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2018 m. sausio 19 d. neatitinka tikrovės, o būtent, kad pareiškėjas nuo 2013 m. liepos 31 d. iki 2014 m. rugpjūčio 13 d. gyveno 6 būrio 2 gyvenamojoje patalpoje, kur miegamųjų vietų skaičius buvo 7. Į byla pateikta pažyma patvirtina, kad miegamųjų vietų skaičius nurodytoje patalpoje buvo 16, todėl pareiškėjui teko 2,18 kv. m ploto. Taip pat nepagrįsta atsakovo atstovo nurodyta informacija, kad pareiškėjas nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2016 m. balandžio 6 d. gyveno 7 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, kur miegamųjų vietų skaičius – 4. Pagal pažymą miegamųjų vietų skaičius nurodytoje patalpoje – 8, todėl vienam asmeniui tenka 2,15 kv. m ploto. Pasak pareiškėjo, jis nuo 2016 m. balandžio 6 d. gyveno 7 būryje 1 gyvenamojoje patalpoje, kur gyveno 11 nuteistųjų. Visame būryje buvo 40 nuteistųjų. 2013 metais Pravieniškių PN-AK buvo laikoma 983 nuteistieji. Pagal atsakovo atstovo pateiktą informaciją, esant tokiam Pravieniškių PN-AK laikomam nuteistųjų skaičiui, nuteistieji neturėtų kur miegoti. Pareiškėjo teigimu, esant reikalingumui, gali nurodyti kartu kalėjusių asmenų pavardes.

30. Pareiškėjas pažymi, kad įrodinėjimo našta dėl neteisėtų veiksmų pagal EŽTT išaiškinimus tenka laisvės atėmimo įstaigai, kuriai nepaneigus pareiškėjo skundo teiginių, skunde nurodyti pažeidimai turi būti vertinami kaip nustatyti.

31. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas Konvencijos 3 straipsnio prasme buvo pažeistos, todėl atmestini atsakovo atstovo argumentai, kad pareiškėjas nepatyrė neturtinės žalos. Pareiškėjo teigimu, vien ta aplinkybė, kad jis nesikreipė į pataisos namų Psichologinę tarnybą, savaime nepatvirtina, kad jis nepatyrė psichologinio sukrėtimo, dvasinių išgyvenimų dėl netinkamų kalinimo sąlygų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 32. Bylos dalykas – 62 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimas A. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų Pravieniškių PN-AK nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2018 m. sausio 19 d.

33. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytus nusiskundimus dėl jam neužtikrintų tinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, jog 7 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje 200 parų pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamosios patalpos ploto ir pareiškėjas dėl to patyrė neturtinę žalą, kuri pareiškėjui atlygintina priteisiant 1 600 Eur kompensaciją. Kitos pareiškėjo pretenzijos dėl netinkamų kalinimo sąlygų nebuvo pripažintos pagrįstomis ir įrodytomis. Be to, pirmosios instancijos teismas atsakovo prašymu pareiškėjo skundo reikalavimų daliai priteisti neturtinės žalos, patirtos nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2015 m. rugsėjo 17 d. (imtinai), atlyginimą pritaikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.) ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

34. Pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniais skundais apskundė tiek pareiškėjas, tiek atsakovas. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pritaikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą ir netinkamai atliko neturtinei žalai nustatyti reikšmingų aplinkybių vertinimą, dėl to nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis yra per mažas, pareiškėjui turi būti priteistas jo nurodytas neturtinės žalos atlyginimas (62 000 Eur). Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytomis bylos faktinėmis aplinkybėmis dėl pareiškėjo netinkamų kalinimo sąlygų. Atsakovo teigimu, dėl nustatyto pažeidimo pareiškėjo patirtą neturtinę žalą nėra pagrindo vertinti pinigais, o pareiškėjo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti.

35. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinių skundų argumentus ir tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinių skundų ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

36. Įvertinusi atsakovo apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo netinkamai įvertintų įrodymų nustatant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi. Tai reiškia, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, o pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie kamerose asmenims tenkantį plotą tenka atsakovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1231-858/2017; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje Nr. A-979-556/2017; kt.).

37. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktika, jei atsakovo atstovo byloje pateikti duomenys apie tai, kiek asmenų nurodytais laikotarpiais gyveno konkrečioje kameroje taip pat, koks konkretus gyvenamasis plotas teko kiekvienam, yra netikslūs ir nepakankami, skaičiuojant plotą, tekusį asmeniui, atsižvelgiama į miegamųjų vietų skaičių gyvenamojoje patalpoje ir bendrą kameros plotą. Tokiu atveju sprendžiama, ar vidutiniškai pareiškėjui tekęs gyvenamosios patalpos plotas atitiko teisės aktų reikalavimus (žr., pvz., 2018 m. birželio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1044-492/2018; kt.).

38. Iš nurodytos teismų praktikos matyti, jog pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie asmenims tenkantį plotą tenka būtent atsakovo atstovui, o šiam negalint pateikti konkrečių su ginču susijusių įrodymų, valstybės institucija privalo pagrįsti, dėl kokių priežasčių negali to padaryti. Pažymėtina, kad argumentas, jog asmenų skaičiaus registravimas konkrečiose patalpose nėra reglamentuotas, negali pateisinti įrodymų nepateikimo ir atleisti atsakovą nuo pareigos įrodyti tam tikrus faktus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-189-756/2019; kt.). Todėl Pravieniškių PN-AK nepateikus konkrečių duomenų apie tai, kiek asmenų ginčo laikotarpiu kartu su pareiškėju buvo laikoma 7 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje, minimalų vienam asmeniui šiose patalpose tekusį plotą pirmosios instancijos teismas pagrįstai skaičiavo patalpų plotą padalydamas iš jose buvusių lovų skaičiaus bei konstatavo, jog pareiškėjui kalint 7 būrio 5 gyvenamojoje patalpoje jam teko mažiau nei 3,1 kv. m gyvenamosios patalpos ploto (taip pat nustatyta, kad pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m).

39. Vadovaujantis EŽTT praktika (žr., pvz., 2017 m. spalio 17 d. sprendimą byloje Stemplys ir Debesys prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 71024/13, 71974/13)), tuo atveju jeigu kalinamam asmeniui tenka mažiau nei 3 kv. m ploto pataisos namuose, tai taip pat reiškia Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą, net jei asmenims, laikomiems pataisos namuose, ir suteikiama judėjimo laisvė. Todėl atmestini atsakovo argumentai, jog šiuo atveju būtina atsižvelgti į pareiškėjo kalinimo įstaigos režimo pobūdį ir suteikiamą pakankamą judėjimo laisvę viso pataisos namų lokalinio sektoriaus teritorijoje, dėl ko teisės pažeidimas esą laikytinas minimaliu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1795-556/2019; kt.).

40. Pažymėtina, kad valstybė turi užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12, Nr. 29292/12, Nr. 69598/12, Nr. 40163/13, Nr. 66281/13, Nr. 70048/13 ir Nr. 70065/13); 2006 m. liepos 13 d. sprendimą byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04)).

41. Įrodymų vertinimo aspektu primintina ir tai, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. liepos 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-728-415/2017; kt.). Akcentuotina, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais.

42. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad asmuo, kuris yra kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (žr., pvz., 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017; kt.).

43. Nagrinėjamu atveju nesutiktina su atsakovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išnagrinėjo byloje surinktus įrodymus, susijusius su pareiškėjui neužtikrintu minimaliu gyvenamuoju plotu ir jo dėl to patirta neturtine žala. Pirmosios instancijos teismas šiuo aspektu įvertino tiek pareiškėjo pateiktus įrodymus (paaiškinimus, Pravieniškių PN-AK 2013 m. liepos 26 d. pažymą Nr. 117-618), tiek ir atsakovo atsikirtimus, jog jis neturi konkrečių duomenų apie miegamųjų vietų skaičių gyvenamosiose patalpose 2013–2015 metais ir iki patalpų rekonstrukcijos pradžios.

44. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl nepagrįsto sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo pirmiausia pažymėtina, kad EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

45. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

46. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015; kt.).

47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; kt.).

48. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną.

49. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; kt.).

50. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Pravieniškių PN-AK nuo 2013 m. liepos 22 d., tačiau skundą teismui padavė tik 2018 m. rugsėjo 18 d., t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

51. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; kt.).

52. Kaip jau minėta, CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

53. Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal CK 1.131 straipsnio 2 dalį, jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

54. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; kt.). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

55. Pareiškėjas prašo atnaujinti senaties terminą, tačiau šioje byloje nėra pateikęs jokių įrodymų, kad objektyvios aplinkybės lėmė ieškinio senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises.

56. Teisės aktai, reglamentuojantys pareiškėjo teises ir jo teisinę padėtį, yra paskelbti viešai, todėl pareiškėjas turėjo galimybę laiku kreiptis į teismą su skundu dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pagal CK 6.271 straipsnį. Pats pareiškėjas nurodo, kad nuo pat kalinimo pradžios jautė diskomfortą, psichologinę kančią, miego sutrikimus, o tai reiškia, kad suprato (turėjo suprasti), jog dėl jo nurodomų netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos turi kreiptis į teismą, tačiau nepateisinamai ilgai delsė tai padaryti.

57. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą konstatuota, jog byloje nustačius, kad ieškinio senaties terminas praleistas ir nėra pagrindo jį atnaujinti, o ginčo šalis reikalauja ieškinio senatį taikyti, teismas gali skundą atmesti, motyvuodamas vien ieškinio senaties termino pasibaigimu. Tokiu atveju, teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti argumentų dėl pareikšto materialinio teisinio reikalavimo pagrįstumo nebūtina, pakanka teismo sprendimą motyvuoti ieškinio senaties taikymu (žr., pvz., 2012 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2256/2012; 2016 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-429-442/2016; kt.).

58. Taigi nagrinėjamu atveju pagrįstai ir teisėtai išnagrinėtos ir įvertintos teisiškai reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo reikštomis pretenzijomis dėl kalinimo sąlygų nuo 2015 m. rugsėjo 18 d. iki 2018 m. sausio 19 d.

59. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo argumentus, susijusius su tuo, kad 3 sektoriaus pastatai statyti 1968 metais, pagrindinės konstrukcijos neremontuotos nuo pastatų statybos metų, kad vidaus patalpos remontuojamos, kad dezinfekcijos, dezinsekcijos ir deratizacijos darbai buvo vykdomi du kartus per mėnesį ir pagal poreikį, o tai reiškia, jog tose patalpose, kuriose yra pastebimi parazitai, o ne visame pastate, nurodomos aplinkybės apie Norvegijos finansavimo mechanizmą. Taip pat nurodoma, kad kai pareiškėjas buvo perkeltas į patalpas, kuriose jau buvo pelėsis, realiai jo panaikinti su valymo priemonėmis neįmanoma. Pareiškėjas šių nurodomų abstraktaus pobūdžio aplinkybių nesusieja su konkrečiais jo teisių pažeidimais, t. y. nenurodo, kada ir kurioje gyvenamojoje patalpoje 2015 m. rugsėjo 18 d. – 2018 m. sausio 19 d. laikotarpiu buvo pelėsis, nebuvo naikinami parazitai, kt., kada pareiškėjas dėl šių aplinkybių kreipėsi į atsakovo atstovą, o atsakovo atstovas nesiėmė jokių priemonių, kad būtų pašalinti pareiškėjo teisių pažeidimai.

60. Dėl to konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismo išvadų nepripažinti pagrįstomis pareiškėjo pretenzijų dėl higienos normų pažeidimo (patalpose esančio pelėsio, nelygių sienų ir grindų, parazitų buvimo, kt.) nepaneigia abstraktūs ir deklaratyvūs apeliacinio skundo argumentai.

61. Nagrinėjant pareiškėjo ir atsakovo atstovo apeliacinių skundų argumentus dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

62. Šiame kontekste pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

63. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjas Pravieniškių PN-AK 200 paras buvo kalinamas pažeidžiant vienam asmeniui tenkančią reglamentuotą gyvenamojo ploto normą (pareiškėjui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto). Atsižvelgdama į nustatyto pažeidimo pobūdį ir trukmę, teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl pažeidimo poveikio pareiškėjo patirti negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia neturtinę žalą, kuri, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, turi būti atlyginama priteisiant kompensaciją.

64. Pareiškėjas prašo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų jam būtų priteista 62 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos atlyginimo dydis.

65. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę, į tai, kad nenustatyta, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017; kt.), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 1 600 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo nurodytoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

66. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. K. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2019 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Dalia Višinskienė