Legislator Case Law & Legislation
A-492-1796-12 AI generated

A-492-1796-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Case Number A-492-1796-12
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)
Decision Date
Outcome Nutartis

Legislator summary

AI generated

panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. lapkričio 22 d. atsakymą Nr. S6-1303; įpareigoti Tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyrių patvirtinti Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimu A. V. asmeniniam ūkiui papildomai 0,25 ha žemės suteikimą ir atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į 0,38 ha žemės, suteikiant ją asmeniniam ūkiui suteiktoje žemėje;

Legislator headnote

AI generated

A-492-1796-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas: panaikinti Kauno apskrities viršininko 2007 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 02-05-4228 priedo 5 eilutę, kad A. K. suprojektuoti sklypą Nr. 828 As 0,22 ha Rokų kaime.

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

Administracinė byla Nr. A492-1796/2012

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00073-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 11.2 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

dalyvaujant pareiškėjos atstovui adv. Antanui Morkūnui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. V. skundą atsakovui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų, įsakymų dalių panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus (trečiasis suinteresuotas asmuo A. K.).

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. pareiškėja E. V. skundu (b. l. 5–6), kurį patikslino (b. l. 114, 115–116), kreipėsi į teismą prašydama:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Kauno rajono žemėtvarkos skyriaus 2010 m. lapkričio 22 d. atsakymą Nr. S6-1303;

2) panaikinti Tarnybos 2011 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 1T-(3.5)-8;

3) įpareigoti Tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyrių patvirtinti Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimu A. V. asmeniniam ūkiui papildomai 0,25 ha žemės suteikimą ir atkurti pareiškėjai nuosavybės teises į 0,38 ha žemės, suteikiant ją asmeniniam ūkiui suteiktoje žemėje;

4) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 02-05-12402 priedo 26 eilutę, kad A. K. asmeniniam ūkiui buvo suteikta 0,34 ha žemės;

5) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2005 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 02-05-5537 priedo 92 eilutę, kad A. K. 1994 m. liepos 24 d. pageidavo įsigyti 0,34 ha žemės;

6) panaikinti Kauno apskrities viršininko 2007 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 02-05-4228 priedo 5 eilutę, kad A. K. suprojektuoti sklypą Nr. 828 As 0,22 ha Rokų kaime.

Pareiškėja taip pat prašė atnaujinti terminą skundui dėl 2004 m. gruodžio 28 d., 2005 m. gegužės 31 d. ir 2007 m. balandžio 26 d. Kauno apskrities viršininko įsakymų paduoti. Nurodė, jog šie aktai nebuvo viešai paskelbti bei jai įteikti, ir išgirdimas apie juos teismo posėdyje, nesudaro realių galimybių tokius aktus apskųsti.

Nurodė, kad Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimu jos sutuoktiniui A. V. buvo suteikta 0,25 ha asmeninio ūkio žemės, vėlesniu 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimu papildomai suteikta dar 0,25 ha. Pažymėjo, kad po vyro mirties 1999 m. liepos 1 d. ji paveldėjo visą jo turtą ir turtines teises. Tvirtino, kad remiantis Šiaulių apskrities 1999 m. gruodžio 20 d. išvada, ji turi teisę atkurti nuosavybės teises į 0,50 ha žemės Rokų sen., Kauno r. Pažymėjo, kad Kauno apskrities viršininko administracijos 2008 m. gegužės 6 d. sprendimu jau yra atkurtos nuosavybės teisės į 0,12 ha žemės, todėl dėl likusios žemės dalies – 0,38 ha atkūrimo, pareiškėja kreipėsi į Kauno rajono žemėtvarkos skyrių. Mano, kad ginčijamais sprendimais buvo nepagrįstai atsisakyta tenkinti jos prašymą. Nurodė, kad Kauno apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d., 2005 m. gegužės 31 d. ir 2007 m. balandžio 26 d. įsakymai, kurių prieduose, su kuriais jos atstovas susipažino 2011 m. rugsėjo 9 d., įrašyta A. K., tariamai gavusi asmeninio ūkio žemę, pažeidžia pareiškėjos teises, nes A. K. suformuotas sklypas pareiškėjos šeimai asmeniniam ūkiui suteiktoje žemėje. Nurodė, kad tiek pagal Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimą Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, tiek pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintoje Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkoje numatytas sąlygas, pareiškėjai ir jos vyrui priklausė gauti 3 ha žemės, todėl nors 1994 m. lapkričio 17 d. Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos sprendimas dėl 0,25 ha asmeninio ūkio žemės suteikimo ir buvo pasibaigus Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatyme (toliau – ir Žemės reformos įstatymas) numatytas terminui, jis turi būti laikomas teisėtu. Aiškino, kad nėra jokių įrodymų, kad A. K. 1994 m. liepos 24 d. prašymu turėjo teisę gauti asmeninio ūkio žemę ir tą žemę gavo.

Atsakovas atsiliepime į skundą ir jo atstovė teismo posėdžio metu prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad Rokų apylinkės tarybos 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimas buvo priimtas po Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalyje nustatyto termino, todėl jis negali būti laikomas teisėtu. Teigė, kad neteisėto sprendimo pagrindu pareiškėja negali reikalauti atkurti jai nuosavybės teises į 0,38 ha žemės, perduodant nuosavybėn neatlygintinai asmeninio ūkio žemę. Reikalavimams dėl 2004 m. gruodžio 28 d., 2005 m. gegužės 31 d. ir 2007 m. balandžio 26 d. Kauno apskrities viršininko įsakymų dalies panaikinimo prašė termino neatnaujinti, nes nurodytos termino praleidimo priežastys yra neobjektyvios ir nepripažintinos svarbiomis. Aiškino, kad pareiškėja nuo 2011 m. liepos 20 d. turėjo realią galimybę susipažinti su į bylą pateiktais aktais. Atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėja, reikšdama reikalavimą panaikinti minėtus įsakymus, viršija tariamą reikalavimo teisę.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimu (b. l. 129–134) atmetė prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui dėl Kauno apskrities viršininko 2005 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 02-05-5537 „Dėl piliečių eilių tvirtinimo (Kauno r.)“ (jo dalies) ir Kauno apskrities viršininko 2007 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 02-05-4228 „Dėl žemės reformos žemėtvarkos projekto papildymo patvirtinimo (Kauno r.)“ (jo dalies) ginčijimo paduoti ir administracinę bylą pagal pareiškėjos patikslintą skundą dalyje dėl minėtų įsakymų (jų dalies) panaikinimo, nutraukė; likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, Žemės reformos įstatymo 15–16 straipsniais, padarė išvadą, kad nuosavybės teisės pareiškėjai, suteikiant 0,38 ha asmeninio ūkio žemėje, negali būti atkuriamos, kadangi 0,25 ha asmeninio ūkio žemė 1994 m. lapkričio 17 d. Rokų apylinkės tarybos sprendimu buvo suteikta pažeidžiant tuo metu galiojusias teisės normas, ir toks sprendimas iki 2004 m. gruodžio 31 d. apskrities viršininko administracijos nebuvo patvirtintas. Teismas nurodė, kad pareiškėja turi teisę į 0,38 ha žemės nuosavybės teisių atkūrimą pasirenkant kitą būdą.

Vertindamas pareiškėjos prašymo dėl termino atnaujinimo skundui dėl Kauno apskrities viršininko įsakymų dalių panaikinimo paduoti, teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjai skundžiami įsakymai nebuvo įteikti, apie juos teismo posėdyje buvo tik išgirsta, nėra aplinkybė, dėl kurios pareiškėja negalėjo laiku kreiptis į teismą. Teismas pažymėjo, kad 2005 m. gegužės 31 d. įsakymas ir 2007 m. balandžio 26 d. įsakymas į bylą buvo pateikti 2011 m. birželio 20 d. prie nagrinėjamos bylos buvo prijungti 2011 m. birželio 21 d. teismo posėdyje, kuriame dalyvavo pareiškėja ir jos atstovas, kurie minėtų aktų prijungimui prie bylos neprieštaravo ir turėjo realią galimybę su jais susipažinti, todėl teismas padarė išvadą, jog pareiškėjai 2005 m. gegužės 31 d. įsakymas ir 2007 m. balandžio 26 d. įsakymas vėliausiai tapo žinomi 2011 m. birželio 21 d., o pareiškėją papildomą skundą dėl minėtų įsakymų (jų dalies) panaikinimo pateikė tik 2011 m. rugsėjo 13 d. Teismas konstatavo, kad terminas skundui dėl 2005 m. gegužės 31 d. įsakymo ir 2007 m. balandžio 26 d. įsakymo panaikinimo paduoti praleistas, nurodytos termino praleidimo priežastys negali būti laikomos svarbiomis ir termino nusprendė neatnaujinti bei bylą šioje dalyje nutraukti.

Teismas nurodė, kad 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymas į bylą pateiktas 2011 m. liepos 20 d. ir prie nagrinėjamos bylos prijungtas 2011 m. spalio 4 d. teismo posėdyje, gauti dokumentai pareiškėjai nebuvo siunčiami, teismo posėdis byloje buvo paskirtas 2011 m. spalio 4 d., todėl vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais bei pareiškėjos nurodytomis aplinkybėmis ir nepaneigus, jog pareiškėjos atstovas su šiuo aktu susipažino tik 2011 m. rugsėjo 9 d. skaitydamas bylą, teismas padarė išvadą, jog pareiškėja nėra praleidusi termino ginčyti šį įsakymą.

Teismas vadovavosi Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalimi ir padarė išvadą, kad 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymas priimtas nepažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų imperatyvių nuostatų. Teismas nurodė, kad pareiškėja nenurodė priežasčių ir nepateikė įrodymų, kodėl apskrities viršininkas negalėjo patvirtinti asmeninio ūkio žemės suteikimo ir A. K. naudojamo asmeninio ūkio žemės ploto. Teismas pažymėjo, kad nustačius, jog pareiškėjai negali būti atkurtos nuosavybės teisės į 0,38 ha asmeninio ūkio žemę, nepagrįstais laikytini pareiškėjos argumentai, jog A. K. suformuotas sklypas pareiškėjos šeimai asmeniniam ūkiui suteiktoje žemėje pažeidžia pareiškėjos teises. Nurodė, kad nutraukus bylos dalį dėl 2005 m. gegužės 31 d. įsakymo ir 2007 m. balandžio 26 d. įsakymo panaikinimo, pareiškėjos prašomas panaikinti 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymas jokių teisinių pasekmių jai negali sukelti. Akcentavo, kad pareiškėja siekia nuosavybės teisių atkūrimo į žemės sklypą Nr. 828 As 0,22 ha ploto, o ginčijamu įsakymu A. K. patvirtintas naudojamos žemės plotas – 0,34 ha.

III. Pareiškėja E. V. padavė apeliacinį skundą (b. l. 136–138), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą tenkinti.

Apeliacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:

1. Paaiškina, kad Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimu paskirta tik pusė realiai naudotos žemės – 0,25 ha. Vėliau, 1994 m. lapkričio 17 d., dar buvo pridėta 0,25 ha – tiek, kiek pareiškėjos šeima naudojosi. Akcentuoja, kad asmeninio ūkio žemės suteikimo terminą pažeidė ne pareiškėja, o apylinkės taryba, taisydama padarytą klaidą.

2. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 2 d. sprendimu panaikino Kauno apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo dalį, kuria konstatuota, jog 0,22 ha žemės asmeniniam ūkiui suteikta neteisėtai. Todėl mano, kad Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. ir 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimai yra galiojantys.

3. Atkreipia dėmesį į tai, kad prie pareiškėjai priklausančios sodybos esanti žemė yra išpirkta, todėl ji negali būti įskaitoma į pareiškėjai gražinamos žemės plotą.

4. Paaiškina, kad patikslintu skundu prašė panaikinti tris apskrities viršininko įsakymus dėl žemės suteikimo A. K. pareiškėjai suteiktoje asmeninio ūkio žemėje, tačiau tik vienas – 2004 m. gruodžio 28 d. – A. K. sukuria tokią teisę, kiti du, dėl kurių apskundimo teismas laikė terminą praleistą, tik patvirtina jos valią ir numato techninį veiksmą – žemės sklypo projektavimą, todėl pareiškėjos teisėms esminės reikšmės neturi.

5. Mano, kad nėra praleistas ir 2005 m. gegužės 31 d. bei 2007 m. balandžio 26 d. įsakymų apskundimo terminas. Paaiškina, kad skundžiami aktai yra individualaus pobūdžio, jie pareiškėjai nebuvo įteikti, apie juos 2011 m. birželio 21 d. teismo posėdyje buvo tik užsiminta, o su jais buvo susipažinta 2011 m. rugsėjo 9 d.

Atsakovas Tarnybos atstovas Tarnybos Kauno rajono žemėtvarkos skyrius atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 142–145) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo netenkinti.

Atsiliepimą į apeliacinį skundą grindžia tokiais esminiais argumentais:

1. Paaiškina, kad Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimas buvo priimtas po 1994 m. liepos 1 d., pažeidžiant tuo metu galiojusių teisės aktų imperatyvias nuostatas. Pažymi, kad asmeninio ūkio skyrimas A. V. nebuvo patvirtintas Kauno apskrities viršininko įsakymu per Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje nustatytą imperatyvų terminas, t. y. iki 2004 m. gruodžio 31 d.

2. Nurodo, kad Kauno apskrities viršininkas 1998 m. rugpjūčio 10 d. įsakymu Nr. 05-4897 A. V. įrašė į sąrašą piliečių, kuriems asmeninio ūkio žemė buvo suteikta pažeidžiant įstatymus. Paaiškina, kad šiame įsakyme neteisingai nurodytas Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimas, o ne 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimas, taip pat neteisingai nurodytas suteikto žemės sklypo plotas 0,22 ha, o ne 0,25 ha, bet. Paaiškina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi konstatuodamas minėtus neatitikimus panaikino Kauno apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo Nr. 05-4897 1 punkto dalį. Tačiau atsakovas mano, kad nepaisant to, Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimas papildomai skirti A. V. 0,25 ha asmeninio ūkio žemės laikytinas neteisėtu.

3. Pažymi, kad pareiškėjos namų valdoje yra 0,13 ha žemės ūkio naudmenų. E. V. buvo atkurtos nuosavybės teisės, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 0,12 ha asmeninio ūkio žemės sklypą. Todėl atsakovas mano, kad visas A. V. teisėtai suteiktas asmeninio ūkio žemės plotas jau yra įteisintas.

4. Teigia, kad teismo sprendimas nepanaikina pareiškėjos teisės atkurti nuosavybės teises į likusį žemės plotą kitu pasirinktu būdu.

5. Mano, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) numatytas 1 mėnesio terminas skundui dėl administracinių aktų paduoti turi būti skaičiuojamas nuo skundžiamų įsakymų pateikimo Kauno apygardos administraciniam teismui dienos. Teigia, kad pareiškėja skundą dėl minimų administracinių aktų panaikinimo Kauno apygardos administraciniam teismui pateikė praleidusi ABTĮ numatytą terminą. Mano, kad pareiškėjos nurodytos termino praleidimo priežastys nėra objektyvios, svarbios ar ekstraordinarios.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamos administracinės bylos dalyką sudaro pareiškėjos teisės į asmeninio ūkio žemę įgyvendinimo sąlygos ir tvarka.

Pareiškėjos sutuoktiniui A. V. Kauno rajono Rokų apylinkės tarybos I šaukimo 37 sesijos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimu asmeniniam ūkiui buvo suteikta 0,25 ha žemės ūkio naudmenų, o I šaukimo 40 sesijos 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimu papildomai dar 0,25 ha.

Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarime Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“ buvo numatyta teisė gauti iki 3 ha asmeninio ūkio žemės kaimo vietovėse gyvenantiems žemės ūkio įmonių darbuotojams ir pensininkams, o kitiems kaime gyvenantiems ir dirbantiems asmenims – iki 2 ha žemės vienai šeimai. Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarką buvo pavesta nustatyti Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Tokia tvarka buvo reglamentuota 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“ ir 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“. Juose buvo konkretizuota tokios žemės suteikimo tvarka, numatytos asmenų pareiškimus nagrinėjančios įmonės, sprendimus dėl žemės suteikimo asmeniniam ūkiui priimanti institucija - apylinkės taryba ir kita.

1991 m. liepos 25 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai priėmus Žemės reformos įstatymą, jis reglamentavo žemės nuosavybės santykius ir žemės reformos tvarką, tame tarpe ir asmeninio ūkio žemės suteikimą piliečiams.

Remiantis Žemės reformos įstatymo 16 straipsnio 11 dalimi (1994-05-24 redakcija), žemė asmeniniam ūkiui aplinkybių tarybų sprendimu galėjo būti suteikta tik iki 1994 m. liepos 1 d. Aktualios redakcijos Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad „asmeninio ūkio žeme laikoma žemė, kuri pagal įstatymus buvo suteikta ir fizinių asmenų naudojama asmeniniam ūkiui“.

Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje (2004 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. IX-2353, įsigaliojusio 2004 m. liepos 29 d. redakcija) nustatyta, kad tuo atveju, kai asmeninio ūkio žemės suteikimo dokumentų neišliko arba asmeninio ūkio žemės suteikimas apylinkės teritorijoje 1990 m. liepos 26 d. – 1994 m. liepos 1 d. laikotarpiu apylinkės tarybos sprendimu buvo įformintas kaip žemės nuoma, arba dėl pareigūnų biurokratizmo apylinkės taryba priėmė sprendimą dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo 1994 m. liepos 1 d. – 1995 m. kovo 26 d. laikotarpiu, asmeninio ūkio žemės suteikimą ir fizinio asmens naudojamos asmeninio ūkio žemės plotą ne vėliau kaip iki 2004 m. gruodžio 31 d. sprendimu patvirtina apskrities viršininkas, jeigu nėra norinčiųjų šią žemę susigrąžinti natūra (išskyrus atvejus, kai toje vietoje asmeninio ūkio naudotojas ar jo šeimos narys buvo gavęs sodybinės žemės sklypą iki 0,6 ha ir juo naudojasi nuo 1990 metų ar anksčiau).

Įvertinęs teisinį reglamentavimą, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Įstatymo 15 straipsnio 2 dalies paskirtis yra legalizuoti (įteisinti) ir tuos asmeninio ūkio žemės suteikimo atvejus (esant ir kitoms būtinoms sąlygoms), kai tokia žemė fiziniams asmenims buvo suteikta apylinkių tarybų sprendimais po 1994 m. liepos 1 d., t.y. pažeidžiant minėtą įstatymo draudimą. Tačiau konstatavęs, kad byloje nėra duomenų, jog sprendimas dėl asmeninio ūkio žemės suteikimo A. V. buvo priimtas jau po 1994 m. liepos 1 d. dėl kokių nors objektyvių priežasčių, laikė, kad toks sprendimas buvo priimtas dėl pareigūnų biurokratizmo, ir padarė išvadą, kad pagal Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 2 dalį, pareiškėjai asmeninio ūkio žemės suteikimas ir naudojimas privalėjo būti patvirtintas iki 2004 m. gruodžio 31 d. apskrities viršininko sprendimu; kadangi toks apskrities viršininko sprendimas priimtas nebuvo, todėl Rokų apylinkės tarybos 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimas nėra teisėtas ir suteikiantis pareiškėjai teisę į 0,25 ha asmeninio ūkio žemę.

Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, nes ji padaryta nenustačius visų reikšmingų byloje aplinkybių, neatskleidus bylos esmės. Pažymėtina, kad administracinę bylą nagrinėjantis teismas turi būti aktyvus, tirdamas įrodymus byloje, bei nustatydamas visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 str.). Pareiškėja gina savo teisę į asmeninio ūkio 0,25 ha žemės sklypą, kuris jos sutuoktiniui buvo suteiktas 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimu. Sprendžiant dėl šio sprendimo teisėtumo, turi būti įvertinta ne tik faktas, kad iki 2004 m. gruodžio 31 d. apskrities viršininkas jo nepatvirtino, bet ir tokio apskrities viršininko sprendimo pagrįstumas. Kompetentingo subjekto sprendimo dėl Rokų apylinkės tarybos 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimo patvirtinimo nepriėmimas pagal pareiškėjai sukeliamas materialines teisines pasekmes vertintinas kaip neigiamas sprendimas – atsisakymas patvirtinti, kuris taip pat turi būti pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis bei teisės normomis. Taigi pirmosios instancijos teismas turi patikrinti faktines aplinkybes, patvirtinančias (paneigiančias) asmeninio žemės ūkio 0,25 ha žemės sklypo 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimu pareiškėjos sutuoktiniui teisėtumą – t. y. ar jis buvo tinkamas subjektas, ar faktiškai žemės sklypas buvo perduotas, ar jis yra naudojamas, bei kitas sąlygas, nustatytas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 26 d. nutarimu Nr. I-411 „Dėl kaimo gyventojų sodybinių sklypų išplėtimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 „Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“ ir 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 „Dėl žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarkos patvirtinimo“. Tik įvertinus šias aplinkybes galima daryti išvadą, ar teisėtai atsisakė apskrities viršininkas patvirtinti Rokų apylinkės tarybos 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimą. Pažymėtina, kad įrodyti atsisakymo patvirtinti ginčo sprendimą teisėtumą pareiga tenka administravimo subjektui (jo teisių perėmėjui), kuris veikė vienu ar kitu įstatyme numatytu būdu.

Kauno apskrities viršininkas 1998-08-10 priimtu įsakymu Nr. 05-4897 buvo įtraukęs A. V. į sąrašus asmenų, kuriems 0,22 ha asmeninio ūkio žemės buvo suteikta pažeidžiant įstatymą. Pareiškėja šį administracinį aktą ginčijo Kauno apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-176-422/2009, ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartimi, kuria buvo pakeistas Kauno apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 27 d. sprendimas šioje byloje, buvo panaikinta Kauno apskrities viršininko 1998 m. rugpjūčio 10 d. įsakymo Nr. 05-4897 1 punkto dalis, kurios 1 priedo 29 eilutėje nustatyta, jog A. V. neteisėtai Rokų apylinkės tarybos 1994 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 37 suteiktas asmeniniam ūkiui 0,22 ha žemės sklypas Rokų seniūnijos Kauno rajone. Taigi pareiškėja visą laiką aktyviai gynė savo teisę į asmeninio žemės ūkio sklypą, kuris buvo suteiktas 1994 m. lapkričio 17 d. sprendimu. Minėtoje byloje pareiškėja teigė, kad asmeninio žemės ūkio 0,50 ha sklypu sutuoktinis naudojosi dar iki nepriklausomos valstybės atkūrimo, suteikus tą žemę asmeniniam ūkiui, buvo sudarytas tos žemės preliminarus projektas – abrisas. Iš naujo nagrinėdamas administracinę bylą, pirmosios instancijos teismas turi ištirti šias aplinkybes, jei duomenų byloje nepakanka, pasiūlyti šalims pateikti naujus įrodymus, brėžinius, planus, kurie patvirtintų, kurioje vietoje yra pareiškėjos nurodytas žemės sklypas.

Duomenų byloje stoka yra kliūtis įvertinti, ar pagrįstai pareiškėja teigia, kad asmeninio ūkio žemė buvo įtraukta į įsigytos namų valdos žemės sklypą. Tik nustačius, kokį asmeninio ūkio žemės sklypą faktiškai naudoja pareiškėja, kaip kad ji teigia procesiniuose dokumentuose, galėtų būti sprendžiama, ar pagrįsti atsakovo argumentai apie dalies asmeninio ūkio žemės įtraukimą į namų valdos žemės sklypą.

Šiuo metu byloje surinkti duomenys neleidžia identifikuoti ginčo žemės sklypo buvimo vietos bei įvertinti jo naudojimo fakto. Stokojant šių duomenų byloje, negalima įvertinti, ar pareiškėja pagrįstai ginčija Kauno apskrities viršininko sprendimus, kuriais trečiajam suinteresuotajam asmeniui A. K. buvo patvirtintas sprendimas suteikti 0,34 ha žemės asmeniniam ūkiui ir suprojektuotas jai sklypas (2004 m. gruodžio 28 d. įsakymas Nr. 02-05-12402, 2005 m. gegužės 31 d. įsakymas Nr. 02-05-5537, 2007 m. balandžio 26 d. įsakymas Nr. 02-05-4228). Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjos reikalavimą dėl Kauno apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 02-05-12402 dalies panaikinimo, nurodo, kad pareiškėja nepateikė įrodymų, nenurodė priežasčių, dėl ko asmeninio ūkio žemės 0,34 ha žemės sklypo suteikimas trečiajam suinteresuotajam asmeniui A. K. negalėtų būti patvirtintas. Tokie pirmosios instancijos teismo argumentai yra nepagrįsti. Nustačius aplinkybę, kad pareiškėja turi teisę į asmeninio žemės ūkio sklypą, kuris yra ginčo dalykas byloje, ir esant duomenų, kad jai priklausančio žemės sklypo vietoje projektuojamas žemės sklypas kitam asmeniui, pareiga įrodyti tokio sklypo suteikimo A. K. pagrįstumą ir teisėtumą tenka administravimo subjektui, priėmusiam atitinkamus sprendimus. Taigi pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą byloje, o aplinkybės, susijusios su pareikštais reikalavimais dėl Kauno apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 02-05-12402 dalies, 2005 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 02-05-5537 dalies, 2007 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 02-05-4228 dalies panaikinimo, liko neištirtos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad trečiasis suinteresuotasis asmuo A. K. yra apskritai byloje nenustatytas asmuo, atsakovas nepateikė teismui jokių duomenų apie jos tapatybę, gyvenamąją vietą ir pan. (b. l. 83, 85, 102, 103, 105). Tokiu atveju Kauno apskrities viršininko administracijos sprendimai galėtų būti naikinami dėl jų fiktyvumo, nes nėra subjekto, kuriam šių sprendimų pagrindu suteikiamos atitinkamos teisės (ABTĮ 89 str. 2 d.), o pareiškėja, turėdama teisę į nuosavybės teisių atkūrimą pagal 1999-12-20 išvadą, turėtų reikalavimo teisę šiuos sprendimus ginčyti.

Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjos reikalavimus panaikinti Kauno apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 02-05-12402 dalį, 2005 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 02-05-5537 dalį, 2007 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 02-05-4228 dalį, atkreipia dėmesį, kad visi jie susiję su ta pačia pareiškėjos nurodoma pažeista teise į konkretų asmeninio ūkio žemės sklypą. Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 1 dalis nustato, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Jos nurodomas teisių pažeidimas kilo priėmus administravimo subjektui sprendimą patvirtinti ginčo žemės sklypo suteikimą kitam asmeniui. Pareiškėja apie savo pažeistą teisę – atsakovo neteisėtą veikimą – sužinojo nuo Kauno apskrities viršininko 2004 m. gruodžio 28 d. įsakymo Nr. 02-05-12402 pateikimo į nagrinėjamą bylą, skundą dėl savo teisių gynimo pateikė nepraleidusi ABTĮ 33 str. numatyto vieno mėnesio termino. Kiti ginčijami administraciniai aktai – Kauno apskrities viršininko 2005 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 02-05-5537 dalis, 2007 m. balandžio 26 d. įsakymo Nr. 02-05-4228 dalis yra susiję su tos pačios pažeistos teisės gynimu, jais nėra sprendžiama dėl kitais faktiniais pagrindais įgytų pareiškėjos teisių, šių aktų pagrindu nėra kilusios materialiosios pasekmės kitiems asmenims, todėl reikalavimai dėl šių aktų panaikinimo laikytini išvestiniais ir terminai jiems apskųsti atskirai nuo pagrindinio reikalavimo neskaičiuotini. Savarankiškų terminų taikymas skundo reikalavimams, kurie savo kilme laikytini išvestiniais, komplikuotų asmens pažeistų teisių gynimą, prieštarautų teisminės gynybos universalumo ir proceso efektyvumo, teisingumo ir protingumo principams.

Pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas nenustačius visų kilusiam ginčui teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, todėl yra naikintinas, ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti, nes bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų (ABTĮ 141 str. 1 d. 2 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

pareiškėjos E. V. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. sprendimą panaikinti ir grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui iš naujo nagrinėti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Dainius Raižys

Veslava Ruskan

Virginija Volskienė