2024-11-06 Nr. AB-16251-3-61-3-02107-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2413-1047/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02107-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. 24S109328 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo buvo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir Leidimas).

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas, ketindamas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir Bendrovė), atsakovui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu. 2024 m. sausio 11 d. pareiškėjui buvo išduotas Leidimas. Darbas Bendrovėje pareiškėjui nebuvo suteiktas, todėl jis pradėjo ieškoti kito darbdavio ir jį susirado. Ne dėl savo kaltės atlyginimo iš Bendrovės negavo, turėjo asmeninių lėšų pragyvenimui.

2.2. Sprendimui įsigaliojus, pareiškėjas turės išvykti iš šalies, tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą. Priimdamas Sprendimą atsakovas neįvertino visų aplinkybių, neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjas Bendrovėje nedirbo ne dėl jo kaltės.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Migracijos departamentas Sprendimą priėmė nustatęs, kad pareiškėjas darbo sutarties su Bendrove nesudarė, todėl jam nei vieną mėnesį nebuvo išmokėtas tarpininkavimo rašte nurodytas mokėti mėnesinis darbo užmokestis. Pareiškėjas, kreipdamasis su prašymu išduoti leidimą laikinai gyventi, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšos buvimo Lietuvoje laikotarpiu bus darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės.

4.2. Kadangi darbo sutartis su asmeniu nebuvo sudaryta, užsienietis Bendrovėje nedirba ir negauna darbo užmokesčio ir jokių kitokių reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvoje, konstatuota, kad užsienietis, teikdamas prašymą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, pateikė duomenis, kurie neatitinka tikrovės, o tai, kad jis neįsidarbino, atitinka imperatyvią leidimo laikinai panaikinimo nuostatą (Įstatymo 50 str.1 d. 6 p.). Taip pat asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvoje. Pareiškėjas, nesudarydamas darbo sutarties su Bendrove, neinformavo Migracijos departamento apie pasikeitusias aplinkybes.

II. 5. Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

6. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad, ketindamas dirbti tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonės vairuotoju Bendrovėje, pareiškėjas 2023 m. gruodžio 7 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi. Bendrovė tarpininkavimo rašte nurodė, kad pareiškėjui darbo sutarties laikotarpiu bus mokamas 1 386 Eur darbo užmokestis. Pareiškėjas pažymėjo, kad pragyvenimo lėšų šaltinis – darbo užmokestis. Pareiškėjui 2024 m. sausio 11 d. išduotas Leidimas, galiojęs iki 2026 m. Sprendimu, vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, nuspręsta panaikinti minėtą leidimą, nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.

7. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, rėmėsi, be kita ko, Įstatymu, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Tvarkos aprašas). Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pažymėjo, kad būtent pareiškėjui tenka pareiga laikytis Įstatyme įtvirtintų imperatyvių nuostatų, t. y. atitikti sąlygas, pagal kurias jam buvo išduotas Leidimas. Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies keliamus reikalavimus pareiškėjas turi atitikti ne tik prašymo pateikimo metu, bet ir viso leidimo galiojimo metu. Išimtys Įstatyme šiuo aspektu nenumatytos.

8. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas neneigė, jog darbo sutartis su Bendrove nebuvo sudaryta. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinėje sistemoje nėra duomenų apie pareiškėjo draudėjus, tai paneigiančių įrodymų pareiškėjas nepateikė. Teismas nustatė, kad patikrinimo laikotarpiu pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su Bendrove ir jam nebuvo mokamas atlyginimas, o tai neatitiko Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto bei Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytų reikalavimų. Teismas akcentavo, kad pareiškėjas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodė, kad jo pragyvenimo lėšų šaltinis – gautas darbo užmokestis. Nesudaręs darbo sutarties ir negaudamas prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi ir Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodyto atlyginimo, konstatuota, kad pareiškėjas negavo pragyvenimui Lietuvoje reikalingų minimalių pajamų.

9. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, leidimas laikinai gyventi pareiškėjui išduotas konkrečiu pagrindu ir aiškiai nurodytomis sąlygomis. Tačiau ši aplinkybė nepaneigia, kad pareiškėjas patikrinimo laikotarpiu pragyvenimui Lietuvoje reguliarių pakankamų lėšų neturėjo. Teisės aktai nustato minimalią pajamų sumą ir gaunamų pajamų Lietuvoje reguliarumą, kuris, be kita ko, buvo nurodytas pareiškėjo prašyme ir darbdavio tarpininkavimo rašte. Duomenų, kad apie įdarbinimo sąlygų pasikeitimus Migracijos departamentas buvo informuotas, byloje nėra.

10. Teismas sprendė, kad Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, jog pareiškėjas neturi pakankamai reguliarių pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės. Be to, kiekvienas iš nustatytų Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindų yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas panaikinti užsieniečiui išduotą leidimą gyventi, šiuo atveju pareiškėjui leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pagrįstai panaikintas keliais savarankiškais pagrindais. Sprendimui priimti užteko iš oficialių institucijų informacinių sistemų (VSDFV) gautų duomenų, o galiojantys teisės aktai nenustato pareigos Migracijos departamentui kreiptis į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų. Pareiškėjo teisė būti išklausytam yra realizuojama vykdant teisminę priimto sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo kontrolę, t. y. bylą nagrinėjant teisme.

11. Teismas taip pat nurodė, kad išdėstytos aplinkybės savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jeigu jis atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindų ir leidimo išdavimo sąlygas.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą tenkinti. Pareiškėjas taip pat prašo atlyginti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

13. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Pareiškėjas ne dėl jo kaltės nebuvo įdarbintas Bendrovėje. Tačiau pareiškėjas turėjo darbo teisinius santykius su bendrove, jis turi teisę į atlyginimą. Tačiau tai yra Darbo sutarties vykdymo teisiniai santykiai, reguliuojami Lietuvos Respublikos darbo kodekso nuostatų.

13.2. Atsakovo Sprendimas daro itin neigiamą poveikį pareiškėjui, nes, Sprendimui įsigaliojus, pareiškėjas turės išvykti iš šalies, tai paveiks jo darbinę veiklą, asmeninį gyvenimą ir padarys jam žalą. Teismas ginčui aktualių aplinkybių neįvertino.

14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti bei palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

15. Atsakovas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei pažymi, kad:

15.1. Vien aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, padarė kitokias išvadas, nei nurodo pareiškėjas, nelemia, jog buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

15.2. Pareiškėjas nei pirmosios instancijos teismui nei su apeliaciniu skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie paneigtų Sprendime padarytas išvadas, o tik pateikė savo asmeninį vertinimą dėl bylos nagrinėjimo, tačiau tai nesudaro pagrindo naikinti Sprendimą, todėl apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, teisėtumo ir pagrįstumo.

17. Migracijos departamentas nurodė, kad pareiškėjui minėtas leidimas buvo darbo Lietuvoje (Bendrovėje) pagrindu (Įstatymo 40 str. 1 d. 4 p. ir 44 str. 1 d. 2 p.), tačiau patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėjas Bendrovėje įdarbintas nebuvo. 2024 m. vasario 29 d. Bendrovė Migracijos departamentui pateikė pranešimą apie pasikeitusius užsieniečio duomenis, kuriame nurodė, kad užsienietis neįdarbintas, pabėgo. Atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėjas Lietuvoje negaudavo jokių reguliarių pajamų. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, atsakovas konstatavo, kad: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; darbo sutartis su asmeniu nesudaryta.

18. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo išvadomis, kadangi pareiškėjas jų įrodymais nepaneigė. Teismas konstatavo, kad Migracijos departamento atliktas tyrimas yra tinkamas ir visapusiškas, o Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas byloje pateikta aktualia medžiaga.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde teigia, kad darbo sutartis nebuvo sudaryta ne dėl pareiškėjo kaltės, o Sprendimas sukelia pareiškėjui neigiamas pasekmes, kurių neįvertino pirmosios instancijos teismas.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktais, taip pat 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, atsižvelgus į tai, kad pareiškėjas pateikė tikrovės neatitinkančią informaciją, neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų pragyventi Lietuvos Respublikoje ir dėl to, kad darbo sutartis su juo nebuvo sudaryta. Taigi, Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje buvo priimtas esant trims savarankiškiems pagrindams.

22. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p.). To paties straipsnio 1 dalies 6 punkte taip pat nurodyta, kad minėtas leidimas panaikinimas, jeigu, be kita ko, nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta.

23. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.).

24. Pasisakydama dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto pagrindo taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis dirbs UAB „(duomenys neskelbtini)“ tarptautinio krovinių vežimo transporto priemonėmis vairuotoju, jam bus mokamas 1 386 Eur darbo užmokestis, tačiau pareiškėjas iš viso nepradėjo dirbti UAB „(duomenys neskelbtini)“, negavo darbo užmokesčio. Skundžiamame Sprendime nurodyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ pateikė pranešimą Migracijos departamentui apie pasikeitusius užsieniečio duomenis ir nurodė, kad užsienietis neįdarbintas, pabėgo. Tai leidžia daryti išvadą, kad prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pateikti duomenys, t. y. duomenys, patvirtinantys vieną iš Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintų leidimui laikinai gyventi išduoti būtinųjų sąlygų – darbdavio įsipareigojimą įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir pareiškėjo ketinimą dirbti pagal darbo sutartį, kai profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties darbo rinkos poreikiams, neatitinka tikrovės. Analogiškos pozicijos laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2007-520/2024).

25. Teisėjų kolegija, vertindama, ar atsakovas, priimdamas Sprendimą, pagrįstai taikė Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatas, pažymi, kad byloje nebuvo ginčo, kad pareiškėjas, kuriam Leidimas buvo išduotas būtent darbo Bendrovėje pagrindu, su ja darbo sutarties nesudarė, apie tai Migracijos departamentą informavo Bendrovė, nurodydama, kad pareiškėjas pabėgo. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022; 2024 m. sausio 31 nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024; kt.). Todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad, pareiškėjui neįsidarbinus Bendrovėje, atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti jam išduotą Leidimą. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepaneigė atsakovo išvadų pagrįstumo – šiuo aspektu pareiškėjo argumentai yra išskirtinai hipotetinio pobūdžio ir nepaneigia faktinės aplinkybės, kad darbo sutartis sudaryta nebuvo. Pabrėžtina, kad Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024; kt.). Taigi Sprendime pagrįstai konstatuotas minėtas Leidimo panaikinimo pagrindas.

26. Dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyto pagrindo taikymo, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Migracijos departamentas įrodė, jog pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nepaneigė šių nustatytų faktinių aplinkybių. Taigi, Migracijos departamentas, įvertinęs patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kurią patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų. Atsižvelgiant į tai atsakovui buvo pagrindas, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktu, panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Analogiškos pozicijos ginčui aktualiais išaiškinimais laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2318-624/2024, 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2182-520/2024).

27. Pareiškėjo argumentai, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas neįvertino Sprendimo daromos neigiamos įtakos pareiškėjui, vertintini kritiškai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas Sprendime vertino pareiškėjo ekonominius ir šeiminius ryšius su Lietuva, bei konstatavo, kad pareiškėjo su Lietuva minėti ryšiai nesieja (pareiškėjas Lietuvoje nedirba, nenustatyta, kad jis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kad jo šeimos nariams būtų išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje). Be to, kaip nurodė atsakovas ir pirmosios instancijos teismas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014; 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024, ir kt.). Todėl aptariami argumentai atmestini.

28. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nustačius, jog pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su Bendrove, nors Leidimas jam buvo išduotas darbo Bendrovėje pagrindu, reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo negavo, pripažintina, jog pareiškėjo leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nustačius savarankiškus imperatyvius leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p. ir 35 str. 1 d. 5 p., Įstatymo 50 str. 1 d. 6 p.). Pareiškėjas išdėstytų išvadų konkrečiais įrodymais ar pagrįstais argumentais nepaneigė – pareiškėjas šiuo aspektu dėstė subjektyvaus, hipotetinio pobūdžio argumentus, kad atsakovo atliktas tyrimas yra neišsamus, netinkamas, tačiau detaliau šių teiginių nekonkretizavo atsakovo argumentų nepagrįstumo aspektu.

29. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai atmestini.

30. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba reiškiamas abstraktus nesutikimas su pirmosios instancijos teismo motyvais ir jo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu, iš esmės nenurodant, kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (ar) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatytas pagrindas naikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas. Netenkinus pareiškėjo apeliacinio skundo, pareiškėjas neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2024 m. rugsėjo 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė