2021-06-02 Nr. AB-11879-3-61-3-03427-2019-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1866-662/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03427-2019-1

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 2 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. B. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja A. B. kreipėsi į teismą su skundu, jį patikslino teismo posėdyje, prašydama: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – Ministerija) 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. (1.34)7R-5099 (toliau – ir ginčijamas sprendimas); 2) įpareigoti Ministeriją jos 2019 m. liepos 17 d. prašymą nagrinėti iš naujo.

2. Pareiškėja skunde nurodė:

2.1. Atsakovas ginčijamu sprendimu atsisakė kompensuoti avansu jai smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą. (duomenys neskelbtini) buvo nužudyta jos motina S. P.. Motinos nužudymą įvykdęs asmuo teisme buvo pripažintas nepakaltinamu, o ji nukentėjusiąja. Panevėžio apygardos teismas 2015 m. liepos 24 d. nutartimi jos civilinį ieškinį paliko nenagrinėtą. Teisėjas po nuosprendžio paskelbimo paaiškino, kad ji galės kreiptis į Nukentėjusių nuo nusikaltimų asmenų fondą dėl žalos atlyginimo. Ji taip ir padarė.

2.2. Skunde dėstė faktines aplinkybes, susijusias ne tik su ginčijamu sprendimu, bet ir anksčiau Ministerijos priimtais sprendimais dėl atsisakymo kompensuoti avansu smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, Lietuvos vyriausiosios administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Ginčų komisija) posėdžio metu gauta informacija bei Ginčų komisijos 2019 m. vasario 27 d. sprendimo Nr. (AG-71/03-2019) priėmimu. Paaiškino, kad Ministerija 2018 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. (1.34)7R-8235 atsisakė jai kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą. Šį sprendimą ji skundė Ginčų komisijai. Ginčų komisijos posėdyje Ministerijos atstovas informavo, kad Lietuvos Respublikos smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) naujoje redakcijoje, įsigaliosiančioje nuo 2019 m. liepos 1 d., bus nustatyta, kad žala, kurią asmuo patyrė dėl smurtinio nusikaltimo, gali būti kompensuojama avansu ir tuo atveju, jeigu ją padarė nepakaltinamas, ribotai pakaltinamas asmuo ar asmuo, kuriam po nusikalstamos veikos padarymo sutriko psichika ir dėl to jis negali suvokti savo veiksmų esmės ar jų valdyti. Teigė, kad, įsigaliojus naujos redakcijos Įstatymui, ir ji galės kreiptis ir gauti jai padarytos žalos kompensaciją avansu, nors žala buvo padaryta nepakaltinamo asmens. Ginčų komisijos sprendime taip pat pažymėta, kad „Tai reiškia, jog įsigaliojus naujai Žalos kompensavimo įstatymo redakcijai, pareiškėja įgis teisę į žalos kompensaciją avansu“.

2.3. Įsigaliojus naujos redakcijos Įstatymui, pareiškėja vėl kreipėsi į Ministeriją, kuri ginčijamu sprendimu nurodė, kad negali patenkinti jos pakartotinio prašymo kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą. Ministerijos sprendimas jai buvo labai netikėtas, nes Ministerijos atstovas tiek ją, tiek Ginčų komisiją įtikino, kad, įsigaliojus naujai Įstatymo redakcijai, ji galės kreiptis ir gauti jai padarytos žalos kompensaciją avansu. Be to, ir Ginčų komisijos sprendime parašyta, kad ji įgyja teisę į žalos kompensaciją. Ministerijos sprendimą ji apskundė Ginčų komisijai, kuri 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 21R-649 (AG-653/01-2019) atsisakė priimti nagrinėti skundą, motyvuodama tuo, kad, vadovaujantis 2019 m. liepos l d. įsigaliojusio Įstatymo nuostatomis, sprendimai dėl smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo gali būti skundžiami tik Vilniaus apygardos administraciniam teismui Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka, šių sprendimų apskundimas nebepriskirtinas Ginčų komisijos kompetencijai.

2.4. Ministerijos sprendime nurodyta, kad sprendimą ji gali skųsti Ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui ABTĮ nustatyta tvarka, todėl, Ginčų komisijai atsisakius priimti skundą, pasijuto suklaidinta. Pareiškėjai nesuprantama, kodėl Ministerija, žinodama jog nuo 2019 m. liepos l d. galiojantis naujas Įstatymas nustato kitokią (specialią) Ministerijos priimtų sprendimų dėl smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo apskundimo tvarką – jie skundžiami administraciniam teismui, suklaidino ją ir galimai tebeklaidina kitus piliečius, pateikiant skundą Ginčų komisijai, kas šiuo metu jau nepriskirtina jos kompetencijai.

2.5. Kadangi Ministerijos sprendime ir Ginčų komisijos sprendime pateikta informacija prieštarauja viena kitai, ji elektroniniu paštu kreipėsi į Ministerijos kanclerę, laiške išdėstė susiklosčiusią situaciją, tačiau iki šiol jokio atsakymo negavo.

3. Atsakovas Ministerija atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti. Atsiliepime atsakovas nurodė, kad:

3.1. Sutinka su skunde išdėstytomis faktinėmis aplinkybėmis ir pripažįsta, kad neteisingai traktavo tuo metu dar negaliojusio Įstatymo nuostatas, dėl ko pareiškėjai buvo sukelti nepagrįsti lūkesčiai dėl kompensacijos gavimo. Ministerija apgailestauja ir užjaučia pareiškėją dėl sukeltų nepatogumų, tačiau mano, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti skundžiamą sprendimą. Faktas dėl neteisingo Įstatymo nuostatų aiškinimo, nesudaro pagrindo teigti, kad skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

3.2. Smurtinis nusikaltimas buvo įvykdytas (duomenys neskelbtini). Todėl šiuo atveju taikytina ne nauja Įstatymo redakcija, nes nauja Įstatymo redakcija taikoma smurtiniams nusikaltimams, padarytiems po 2019 m. liepos 1 d. Tokia nuostata įtvirtinta naujos redakcijos Įstatyme (2 straipsnis. Įstatymo įsigaliojimas, taikymas ir įgyvendinimas). Priimant skundžiamą sprendimą, buvo taikomos įvykiui aktualaus Įstatymo nuostatos, kuriuose, nėra numatyta galimybė kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, jeigu ją padarė nepakaltinamas asmuo. Todėl Ministerija neturėjo teisinio pagrindo kompensuoti pareiškėjai smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą ir priimti kitokį sprendimą nei jis yra priimtas. Sprendimas priimtas pagal aktualios redakcijos Įstatymo nuostatas, todėl ir sprendimo apskundimo tvarka nurodyta pagal aktualios, t. y. senos Įstatymo redakcijos nuostatas, todėl pareiškėjai buvo nurodyta teisė rinktis, kuriai institucijai skųsti sprendimą. Ministerija negali atsakyti, kodėl Ginčų komisija taikė naujos redakcijos Įstatymą ir nepriėmė pareiškėjos skundo nagrinėti.

3.3. Tik gavusi pareiškėjos skundą, pateiktą teismui, sužinojo, kad ji negavo el. laiško (atsakymo) iš Ministerijos. Peržiūrėjus siųstus el. laiškus, pastebėta, kad el. laiškas buvo išsiųstas 2019 m. rugsėjo 19 d. ne tam adresatui. Sužinojusi šitą situaciją, Ministerija 2019 m. spalio 22 d. pareiškėjai persiuntė el. laišką, siųstą 2019 m. rugsėjo 19 d.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 8 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas nustatė, kad Ministerija 2019 m. liepos 17 d. gavo pareiškėjos prašymą avansu kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą. Prašyme nurodė, kad naujos redakcijos pakeistas Įstatymas nustato galimybę kompensuoti už nepakaltinamų asmenų padarytas veikas. Ministerija, vadovaudamasi Įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir 6 straipsnio 3 dalimi, atsižvelgdama į tai, kad V. N. uždraustą veiką padarė būdamas nepakaltinamas, 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimu Nr. (l.34)7R-5099 pareiškėjai atsisakė kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą. Atkreipė pareiškėjos dėmesį į tai, kad Įstatymo redakcija, įsigaliojusi nuo 2019 m. liepos 1 d., taikoma tik dėl po šio Įstatymo įsigaliojimo padarytų smurtinių nusikaltimų, todėl naujos Įstatymo redakcijos nuostatos jos atveju negali būti taikomos. Pareiškėja, nesutikdama su šiuo Ministerijos sprendimu, su skundu kreipėsi į Ginčų komisiją, kuri 2019 m. rugsėjo 26 d. sprendimu Nr. 21R-649(AG-653/01-2019) atsisakė priimti ir nagrinėti pareiškėjos skundą, motyvuodama tuo, kad šiuo metu galiojantis Įstatymas nustato kitokią (specialią) Ministerijos priimtų sprendimų dėl smurtiniais nusikaltimais padarytos žalos kompensavimo apskundimo tvarką – jie skundžiami administraciniam teismui. Be to, Ginčų komisijai nesuteikta kompetencija nagrinėti prašymų dėl tokios žalos kompensavimo ir atitinkamai priimti sprendimus kompensuoti žalą.

6. Įvertinęs Įstatymo nuostatas, teismas pažymėjo, kad dėl nuo 2005 m. liepos 1 d. iki 2019 m. liepos 1 d. padarytų smurtinių nusikaltimų atsiradusios žalos kompensavimo taikytina ne nauja Įstatymo redakcija, o Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2019 m. birželio 30 d., nuostatos, kuriose nėra numatyta galimybė kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, jeigu ją padarė nepakaltinamas asmuo. Nauja Įstatymo redakcija taikoma smurtiniams nusikaltimams, padarytiems tik po 2019 m. liepos 1 d.

7. Teismas nurodė, jog nagrinėjamu atveju nėra ginčo, kad nusikaltimas, už kurį pareiškėja siekia gauti turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą avansu, buvo padarytas prieš 2019 m. liepos 1 d., t. y. pareiškėjos motina buvo nužudyta (duomenys neskelbtini), o Panevėžio apygardos teismo 2015 m. liepos 24 d. nutartimi nukentėjusiosios A. B. civilinis ieškinys dėl turtinės ir neturtinės žalos iš kalto asmens priteisimo paliktas nenagrinėtas, kadangi kaltas asmuo pripažintas nepakaltinamu. Įvertinęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir bylos faktines aplinkybes, teismas konstatavo, kad šiuo metu galiojantis teisinis reglamentavimas pareiškėjai nenumato teisės, remiantis Įstatymu, iš valstybės gauti turtinės ir (ar) neturtinės žalos kompensavimą avansu už V. N. (duomenys neskelbtini) įvykdytą smurtinį nusikaltimą, todėl Ministerija skundžiamu sprendimu pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos 2019 m. liepos 17 d. prašymą tuo pagrindu, kad ginčui aktualus nusikaltimas buvo įvykdytas iki 2019 m. liepos 1 d.

8. Teismas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad ginčijamame sprendime nurodyta neteisinga apskundimo tvarka. Kaip jau nustatyta, ginčui buvo taikomas senos Įstatymo redakcijos nuostatos, pagal kurias Ministerijos priimti sprendimai gali būti skundžiami pasirinktinai, t. y. Ginčų komisijai arba Vilniaus apygardos administraciniam teismui. Teismo vertinimu, pareiškėjos argumentai apie negautą el. laišką (atsakymą) iš Ministerijos nėra pakankamas pagrindas ginčijamą sprendimą pripažinti neteisėtu. Atsakovo į bylą pateikti el. laiškai patvirtina Ministerijos atsiliepime nurodytas aplinkybes, kad, tik gavusi pareiškėjos skundą, pateiktą teismui, sužinojo, kad pareiškėja negavo el. laiško (atsakymo). Peržiūrėjusi siųstus el. laiškus, pastebėjo, kad jis buvo išsiųstas ne tam adresatui, todėl šią klaidą ištaisė, išsiųsdama el. laišką pareiškėjos nurodytu el. paštu.

9. Teismas pažymėjo, kad, vertinant pareiškėjos skunde išdėstytas ir faktines bylos aplinkybes, susijusias su smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimu, tikėtina, kad pareiškėjai buvo sukelti nepagrįsti lūkesčiai dėl kompensacijos gavimo, todėl teismas pareiškėjai išaiškino, kad ji turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų ar veiksmų (neveikimo), atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

10. Apibendrindamas teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Ministerija nepažeidė įstatymų, neviršijo kompetencijos, ginčijamas sprendimas neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių Ministerija yra gavusi atitinkamus įgaliojimus pagal Įstatymą. Ginčijamas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus. Teismas nenustatė ir kitų ABTĮ 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas sprendimas turėtų būti panaikintas, todėl pareiškėjos reikalavimą panaikinti skundžiamą Ministerijos sprendimą atmetė kaip nepagrįstą, taip pat atmetė ir išvestinį reikalavimą – įpareigoti Ministeriją pareiškėjos 2019 m. liepos 17 d. prašymą išnagrinėti iš naujo.

III. 11. Atsakovas Ministerija apeliaciniame skunde prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir pašalinti iš Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimo šią išvadą: „Vertinant pareiškėjos skunde išdėstytas ir faktines bylos aplinkybes, susijusias su smurtiniu nusikaltimu padarytos žalos kompensavimu, tikėtina, kad pareiškėjai buvo sukelti nepagrįsti lūkesčiai dėl kompensacijos gavimo, todėl pareiškėjai išaiškintina, jog ji turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų ar veiksmų (neveikimo), atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).“ Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

12. Atsakovas apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

12.1. Bylos administraciniuose teismuose nagrinėjamos pagal skundus (prašymus), kuriuos pateikia pareiškėjas, todėl jis ir nustato nagrinėjimo dalyką ir pagrindą, kurį tik jis pats ir gali tikslinti bei keisti. Nustatydamas tokią pareiškėjo išimtinę teisę, įstatymas tuo nustato dar vieną reikalavimą teismo sprendimui – draudimą peržengti reikalavimų ribas. Teismas negali keisti pareiškėjo reikalavimo, taip pat ir nuspręsti nagrinėti naują, pareiškėjo nepareikštą, reikalavimą. Nagrinėjamu atveju teismas sprendime turėjo pasisakyti tik dėl suformuluotų reikalavimų. Pareiškėja byloje nekėlė reikalavimo teismui įvertinti Ministerijos veiksmų, neprašė teismo pasisakyti dėl tariamai sukeltų teisėtų lūkesčių. Teismo sprendimas negali būti grįstas prielaidomis, tačiau šiuo atveju teismas sprendime nurodė, jog: „<...> tikėtina, kad pareiškėjai buvo sukelti nepagrįsti lūkesčiai“, kas laikytina tik prielaida. Todėl toks teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86–87 straipsniuose nustatytų reikalavimų administracinių teismų sprendimams. Laikytina, jog: a) teismas viršijo savo kompetenciją; b) sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismas pateikė minėtą išvadą, paremtą prielaidomis; c) teismas išėjo iš administracinės bylos nagrinėjimo ribų, apibrėžtų konkrečiu ir aiškiu pareiškėjos reikalavimu.

12.2. Nors ABTĮ ir yra įtvirtintas aktyvaus teismo principas (ABTĮ 80 str.), tačiau kiekviename procese įrodinėjimas turi apsiriboti tik reikšmingų bylai aplinkybių nustatymu. Teismo proceso metu neturi būti tiriami įrodymai, kurie niekaip negali turėti įtakos teismo priimamam sprendimui. Šiuo atveju pareiškėjos nurodytos aplinkybės apie Ministerijos darbuotojo Ginčų komisijos posėdžio metu pareiškėjai pateiktą informaciją negalėjo turėti įtakos teismo sprendimui priimti ir tai nebuvo reikšminga aplinkybė teismui nagrinėjant pareiškėjos skundą. Pripažindamas pareiškėjos teisę į žalos atlyginimą, teismas sukūrė praktiką ir tuo pačiu pripažino pagrindą pareiškėjai (ir kitiems pareiškėjams ateityje) reikalauti žalos atlyginimo savo aplinkybėmis panašiose administracinėse bylose. Teiginiai, išsakyti Ministerijos atstovo Ginčų komisijos posėdyje, tarp šalių – Ministerijos ir pareiškėjos – esant teisiniam ginčui, negali būti traktuojami kaip neteisėti veiksmai ir sukelti pareiškėjai žalą. Ginčų komisijos posėdyje Ministerijos atstovas nekonsultavo pareiškėjos ir jos neatstovavo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Teisingumo ministerijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimo Nr. (1.34)7R-5099, kuriuo netenkintas pareiškėjos 2019 m. liepos 17 d. prašymas avansu kompensuoti smurtiniu nusikaltimu padarytą žalą, teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti Teisingumo ministeriją minėtą pareiškėjos 2019 m. liepos 17 d. prašymą nagrinėti iš naujo pagrįstumo.

14. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą atmetė. Įvertinęs skunde nurodytas aplinkybes, teismas pareiškėjai išaiškino, kad ji turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų ar veiksmų (neveikimo), atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis). Atsakovas apeliaciniame skunde nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kurioje teismas pareiškėjai išaiškino teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, mano, kad teismas peržengė skundo nagrinėjimo ribas, todėl prašo teismo sprendimą pakeisti ir šią išvadą iš teismo sprendimo pašalinti.

15. Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

16. Pagal ABTĮ 86 straipsnio 1 dalį teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. ABTĮ 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas, priimdamas sprendimą, įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). ABTĮ 87 straipsnis reglamentuoja teismo sprendimo turinį.

17. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

18. Iš skundžiamo teismo sprendimo matyti, kas teismas įvertino pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, kiek tai susiję su pareiškėjos skunde suformuluotais reikalavimais panaikinti Teisingumo ministerijos 2019 m. rugpjūčio 22 d. sprendimą Nr. (1.34)7R-5099 ir įpareigoti pareiškėjos 2019 m. liepos 17 d. prašymą nagrinėti iš naujo. Teismas nesprendė žalos pareiškėjai iš atsakovo atlyginimo klausimo, atitinkamai nagrinėjamos bylos kontekste nepripažino pareiškėjos teisės į žalos atlyginimą, nes toks reikalavimas skunde teismui nebuvo suformuluotas. Pasisakydamas dėl pareiškėjos skunde nurodytų aplinkybių, kad dėl Ginčų komisijos posėdyje Teisingumo ministerijos atstovo išsakytos pozicijos jai nepagrįstai buvo sukelti lūkesčiai gauti kompensaciją, teismas pareiškėjai išaiškino teisę kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo, tačiau nenurodė nei konkrečių aplinkybių, kurioms esant ji tokia teise galėtų pasinaudoti, nei viešojo administravimo subjekto, kuriam toks reikalavimas galėtų būti nukreiptas.

19. Įvertinusi pareiškėjos skundo pirmosios instancijos teismui turinį, skundžiamo teismo sprendimo motyvus, teisėjų kolegija neturi pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas pareiškėjos skundą, peržengė skundo nagrinėjimo ribas.

20. Apeliacinio skundo argumentai, kad Teisingumo ministerijos atstovo Ginčų komisijos posėdyje išsakyti teiginiai negali būti traktuojami kaip neteisėti veiksmai ir sukelti pareiškėjai žalą, nagrinėjamu atveju nevertintini, nes byloje nėra sprendžiamas žalos atlyginimo klausimas.

21. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Rasa Ragulskytė-Markovienė

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė