2019-09-18 Nr. AB-17801-3-61-3-03001-2017-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1271-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03001-2017-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (teisių ir pareigų perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas T. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 30 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas neatitiko minimalių reikalavimų vienam asmeniui (3,6 kv. m). Lukiškių TI-K nebuvo pakankamai užtikrinamas suimtųjų (nuteistųjų) socialinių reabilitacijos programų įgyvendinimas, socialinių poreikių tenkinimas, neužtikrinama kultūros, sporto, kūrybos, saviraiškos, mokslo ir kt. renginių įtraukiant suimtuosius. Nebuvo užtikrinama judėjimo laisvė lokalinio sektoriaus teritorijoje, pareiškėjas negalėjo tinkamai sportuoti lauke ir pakankamai sportuoti patalpose, lankyti įvairių renginių, dirbti ir pan.

Lukiškių TI-K neužtikrinta galimybė privačiai pasinaudoti tualetu, tinkama ventiliacija, natūrali šviesa ir oras, pakankama šiluma bei tinkamos sanitarinės sąlygos. Dėl gyvenamojo ploto pažeidimo fakto pareiškėjas teigė, kad kameroje buvo tik dvi kėdės, o lovos ir kiti baldai, sanitarinis mazgas užėmė didžiąją dalį kameros ploto. Dėl netinkamų sąlygų pareiškėjas teigė negalėjęs pailsėti, išsimiegoti, buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti, o gultai buvo įrengti taip, kad tarp miegojimo vietų nebuvo net minimalaus atstumo.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K pirmo ir trečio korpuso gyvenamose kamerose kaliniams neužtikrinta galimybė pasinaudoti signalizacijos mygtuku ir iškviesti budintį pareigūną, o antro korpuso gyvenamose kamerose tokie mygtukai įrengti, bet neveikė, todėl neužtikrintas saugumas. Turėjo teisę tik į vienos valandos pasivaikščiojimą kiemelyje, kamerose ventiliacija neveikė, kamera buvo vėdinama tik per langą, buvo drėgna ir tamsu, langai uždengti keturių eilių grotomis, tai papildomai apsunkino vėdinimą. Puvo čiužiniai, veisėsi parazitai, metalinės lovos rūdijo nuo drėgmės. Pusrūsyje esančiose kamerose vidutinis drėgnumas viršijo 70 proc., neužtikrintas tinkamas patalpos apšvietimas.

Pareiškėjas teigė, kad Lukiškių TI-K kamerose unitazas buvo įrengtas gyvenamojoje patalpoje, atskirtas ne aukštesne nei 1,35 m sienele, nebuvo jokios kabinos, todėl juo naudojantis nebuvo užtikrintas privatumas. Kamerose nebuvo veidrodžio, tualeto reikmenų spintelės (lentynėlės), atskiros sanitarinio mazgo oro šalinimo sistemos, todėl dėl nemalonių kvapų tekdavo patirti stresą. Duše pareiškėjas galėjo praustis tik vieną kartą per savaitę, iki 15 minučių, tačiau toks teisinis reguliavimas prieštarauja teisės aktams.

Teigė, kad Lukiškių TI-K konvojuojami į kitas įstaigas asmenys laikomi 1,5 kv. m ploto laikino sulaikymo kamerose po 3 ir daugiau valandų po 3 asmenis, tai prilygo kankinimui. Laikino sulaikymo kamerose nėra tualeto, norint juo pasinaudoti, tekdavo daužyti į duris, nes nebuvo signalizacijos mygtukų. Pareiškėjas tvirtino patyręs neturtinę žalą, kurios atlyginimą prašė priteisti.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Lukiškių TI-K paaiškino, kad pareiškėjas įstaigoje buvo laikomas nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. balandžio 28 d. Nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojusioje Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta, to nenustato ir Lietuvos higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“, galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Lukiškių TI-K paaiškino, kad stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Lukiškių TI-K negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiaus, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Skirstant atvykusius asmenis į kameras yra laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje numatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytą ribą.

Iš suimtųjų ir nuteistųjų reikalaujama, kad jie palaikytų tvarką kamerose, tam išduodamas reikalingas inventorius ir priemonės. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto, o suimtieji ir nuteistieji dažnai niokoja valstybės turtą, todėl suremontuotose kamerose vėl tenka daryti remontą. Lukiškių TI-K kamerose yra įrengti aliarmo signalizacijos mygtukai, tačiau suimtieji ir nuteistieji juos dažnai sugadina.

Laikino laikymo patalpos yra administraciniame pastate, jos nėra didelės, kiekvienoje yra suolas. Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše ir dušo patalpų įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus.

Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri, tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius, vieną kartą per savaitę patalynė ir apatiniai drabužiai yra skalbiami nemokamai. Minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) po panaudojimo yra dezinfekuojami dezinfekavimo kamerose, įrengtos patalpos švaraus minkštojo inventoriaus laikymui, minkštasis inventorius laikomas tam skirtose lentynose.

Norintys dalyvauti visuomeninėje ar kitoje naudingoje veikloje, asmenys, laikomi Lukiškių TI-K, turi parodyti savo iniciatyvą, pareikšti norą žodžiu ar raštu, kreiptis į būrio viršininką. Lukiškių TI-K organizuojami stalo žaidimų turnyrai, šiltuoju metų laiku rengiamos tinklinio, krepšinio, sunkumų kilnojimo varžybos, koplyčioje atliekami religinio pobūdžio renginiai, aukojamos mišios, asmenis lanko dvasininkai, vykdoma dvasinė reabilitacija, organizuojami profesionalų ir mėgėjiškų kolektyvų koncertai, veikia biblioteka, kurios paslaugomis gali naudotis visi norintieji.

Suimtieji / nuteistieji vedami į sporto salę, kino salę, dalyvauja ŽIV ir narkomanijos prevencijos programoje, vedami pasivaikščioti. Pareiškėjas skundą grindžia abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nekonkretūs, todėl nėra būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų visumos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. sausio 12 d. sprendimu pareiškėjo T. D. skundą patenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 100 Eur neturtinės žalos.

6. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Atsakovo atstovo atsiliepime į pareiškėjo skundą nurodyta, jog sanitarinis mazgas su klozetu užima 0,56 kv. m. Teismas pripažino, kad nacionalinėje teisėje Įsakymu nustatytas 3,6 kv. m minimalaus ploto, tenkančio vienam Lukiškių TI-K laikomam asmeniui, normatyvas, atskaičiavus 0,56 kv. m kamerose užimamą sanitarinio mazgo plotą, nėra mažesnis, nei Europos Žmogaus Teisių Teismo įvardintas 3 kv. m minimalus ploto normatyvas vertinant asmens laikymo sąlygų atitiktį Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnio pažeidimų prasme. Todėl teismas, vertindamas pareiškėjo laikymo sąlygas Lukiškių TI-K, vadovavosi Įsakymu nustatytu 3,6 kv. m minimalaus ploto reikalavimu. Teismas iš bylos medžiagos nustatė, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose su kitais asmenimis, o vienam tenkantis patalpų plotas visada siekė 3,6 kv. m, t. y. atitiko Įsakymo 1.3.1 punkte nurodytą minimalų dydį.

7. Teismas nurodė, kad Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, patvirtintose Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (toliau – ir Taisyklės) numatyta, jog sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 m aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga; esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto (14.5 p.). Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, jog sanitarinio mazgo atskyrimas nuo gyvenamosios patalpos 1,5 m pertvara nelaikytinas pakankamu asmenų privatumui užtikrinti (2017 m. balandžio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1395-502/2017), teismas sprendė, kad atsakovo atstovas neužtikrino pareiškėjo privatumo jam besinaudojant tualetu.

8. Lukiškių TI-K iš esmės nepaneigė pareiškėjo skundo teiginių dėl nesudarytos galimybės dalyvauti užimtumo (socialinės reabilitacijos) programose, o aplinkybės, kad organizuojami stalo žaidimų turnyrai, rengiamos sporto varžytos ir pan., nepatvirtina, jog būtent pareiškėjui buvo sudaryta galimybė tokiuose renginiuose dalyvauti, o šis atsisakydavo, todėl pripažino, jog pareiškėjo skundas šiuo aspektu yra iš esmės pagrįstas.

9. Teismas laikė nepagrįstais ir pareiškėjo teiginius dėl iškvietimo mygtukų kamerose nebuvimo, nes pareiškėjo nusiskundimai dėl iškvietimo mygtukų kamerose yra abstraktaus pobūdžio; pareiškėjas nedetalizavo, kada jis negalėjo pasinaudoti iškvietimo mygtuku ir ar dėl to jam buvo kilę atitinkamų pasekmių, todėl vien abstrakčių teiginių nepakanka konstatuoti jo teisių pažeidimo.

10. Vadovaujantis Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnio 1 dalimi, suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Europos Komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą bendrajame pranešime [CPT/Inf (92)3] 8 valandų ar ilgesnis laikotarpis rekomenduojamas ne kardomojo kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose (angl. k. outside their cells). Kadangi pareiškėjas pats patvirtino, kad buvo suteikta teisė mažiausiai vieną valandą praleisti lauke (pasivaikščioti), todėl teismas nekonstatavo pažeidimo.

11. Teismas, įvertinęs Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir VVSC) ir Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir NVSC) patikrinimo aktus nustatė, kad patikrinimai atlikti ne tuo metu, kada pareiškėjas buvo laikomas tam tikrose kamerose, arba ne tose kamerose. Kitų įrodymų, patvirtinančių argumentus dėl netinkamų sąlygų, nėra, taip pat nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas dėl netinkamų laikymo sąlygų būtų teikęs skundus Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms įstaigoms, todėl argumentus dėl kamerų būklės atmetė kaip nepagrįstus.

12. Teismas vertino, kad pareiškėjo argumentas, jog jis laikino laikymo kamerose buvo laikomas po 3 valandas ir ilgiau, jose per mažas plotas, garsi ventiliacija iš esmės yra grindžiamas tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais, nes jis nedetalizuoja, kada būtent ir kiek kartų buvo laikomas laikino sulaikymo kamerose. Todėl pareiškėjo argumentus, kad jis buvo laikomas ilgiau, nei 3 valandas, jam teko per mažas plotas, buvo prasta ventiliacija, pripažino abstrakčiais ir nepagrįstais, sprendė, kad nėra pagrindo abejoti atsakovo pateikta informacija, jog laikinojo laikymo kamerose asmenys laikomi ne ilgiau nei 2 valandas.

13. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teiginiai, jog buvo pažeistos jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas iš esmės yra pagrįsti ir pripažino, jog pareiškėjui nebuvo užtikrintos tinkamos užimtumo (socialinės reabilitacijos) programos. Vadovaudamasis teisingumo ir protingumo kriterijais, įvertinęs pareiškėjo patirtų pažeidimų mastą bei trukmę, teismas sprendė, kad pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistina 100 Eur kompensacija patirtai neturtinei žalai atlyginti.

14. Teismas netenkino atsakovo atstovo prašymo priteisti iš pareiškėjo 6,00 Eur patirtas išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

III. 15. Pareiškėjas T. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti jam iš atsakovo 5 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

16. Pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl pareiškėjui tekusio minimalaus kamerų ploto, nes, pareiškėjo nuomone, iš bendro kameros ploto turėjo būti išskaičiuotas sanitarinio mazgo užimamas plotas, kameros, kuriose pareiškėjas buvo laikomas, buvo perpildytos. Pareiškėjas nurodo, kad nors teismas pripažino, kad privačiai pasinaudoti tualetu nebuvo galimybės, tačiau priteista neturtinės žalos kompensacija už tokio pobūdžio pažeidimą yra per maža. Sprendžiant, ar buvo padarytas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas, būtina įvertinti tai, kad santykinai mažą kameros plotą gali kompensuoti galimybės užsiimti kitomis veiklomis už kameros ribų bei judėjimo laisvės suteikimas. Šiuo atveju, nors pirmosios instancijos teismas pripažino pareiškėjo skundo dalį dėl netinkamų socialinės reabilitacijos programų įgyvendinimo pagrįsta, tačiau priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra neadekvati ir nepagrįsta. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino pažeidimo dėl netinkamo signalizacijos mygtukų įrengimo, nes pareiškėjas nepakankami detaliai nurodė reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Pareiškėjo nuomone, teismas nepagrįstai pripažino, kad jo teisės nebuvo pažeistos suteikiant jam 1 valandą pasivaikščioti lauke, nes pagal tarptautinius teisės aktus suimtasis ar nuteistasis turi teisę ne mažiau kaip 8 valandas per dieną praleisti lauke. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nepripažino pažeidimų dėl netinkamos ventiliacijos ir apšvietimo, nes tam trukdė ant kamerų langų įrengtos grotos, nors Taisyklėse grotų įrengimas nenumatytas. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas neišsireikalavo iš atsakovo patikrinimo aktų, nuotraukų dėl laikino laikymo kamerų būklės, žurnalų, iš kurių būtų matyti kiek pareiškėjas buvo laikomas laikino laikymo kamerose ir nepagrįstai atmetė šią pareiškėjo skundo dalį. Pareiškėjas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė teismų praktikoje suformuotas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles tokio pobūdžio bylose, nes šiuo atveju visos abejonės turėjo būti vertinamos pareiškėjo naudai ir priteisė neadekvatų neturtinės žalos atlyginimą už padarytus pažeidimus.

17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

18. Lukiškių TI-K nurodo, jog byloje nenustatyta būtinoji valstybės civilinės atsakomybės sąlyga – valstybės institucijos neteisėti veiksmai, todėl valstybei nekyla pareiga atlyginti žalą. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos ir jos dydžio, todėl nėra pagrindo jos priteisti, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas T. D. kildino iš netinkamų jo laikymo sąlygų Lukiškių TI-K nuo 2015 m. rugpjūčio 31 d. iki 2017 m. balandžio 28 d.

20. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam 100 Eur neturtinės žalos atlyginimą, konstatavęs, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas neužtikrinus jam privatumo naudojantis sanitariniu mazgu bei pareiškėjui nebuvo tinkamai užtikrintas dalyvavimas socialinės reabilitacijos programose. Kitus pareiškėjo nusiskundimus pirmosios instancijos teismas atmetė.

21. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nukrypo nuo teismų praktikos dėl įrodinėjimo naštos paskirstymo tokio pobūdžio bylose, jam priteistas neturtinės žalos atlyginimas yra per mažas.

22. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

23. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik jeigu teismas pripažįsta, kad tai būtina. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017).

24. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

25. Sprendžiant dėl žalos pagal CK 6.271 straipsnį atlyginimo, pirmiausia turi būti įvertinama, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas atitinkamus aktus ir atlikdamas veiksmus, susijusius su pareiškėjo skundo ir prašymo nagrinėjimu, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Neteisėtumui CK 6.271 straipsnio prasme konstatuoti reikia nustatyti, jog valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.271 str.).

26. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl skunde nurodytų aplinkybių, pakankamai detaliai išanalizavo pareiškėjo skunde nurodytas jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas. Aiškindamasis dėl pareiškėjo nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina nurodytų pažeidimų buvimo faktus. Teisėjų kolegija, iš esmės pritardama pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms jų nekartoja, o tik papildo, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentus.

27. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė neteisingas išvadas dėl kamerų ploto, pažymėtina, kad teismo sprendime šie pareiškėjo skundo argumentai buvo išsamiai įvertinti. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas nepagrįstai apeliaciniame skunde nurodo, jog skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, turi būti atimamas kameroje esančio sanitarinio mazgo ir baldų užimamas plotas. Šiuo aspektu administracinių teismų praktikoje nurodyta, kad vadovaujantis Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017).

Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016).

Taigi nagrinėjamu atveju nei kameroje esančių baldų, nei sanitarinio mazgo užimamas plotas nėra reikšmingas, nes minimalaus kamerų ploto, turinčio tekti vienam asmeniui (Įsakymo 1.3.1 p.), pažeidimas nenustatytas.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, išsireikalavo ir ištyrė Vilniaus visuomenės sveikatos centro, NVSC patikrinimų, atliktų Lukiškių TI-K, aktus bei kitus dokumentus, susijusius su ginčo esme, įskaitant ir duomenis apie kamerų vėdinimą, apšvietimą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas pareiškėjo skundo argumentus, konstatavo, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl netinkamo socialinės reabilitacijos priemonių organizavimo, o kitus nusiskundimus atmetė kaip iš esmės nepakankamai detalizuotus ir abstrakčius. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, neturi pagrindo teigti, kad buvo nukrypta nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos tokio pobūdžio bylose. Pripažintina, kad byloje įvertinta įrodymų visuma, atsižvelgta į pareiškėjo nusiskundimų dėl netinkamų laikymo sąlygų konkrečiu nusiskundimo aspektu apibūdinimo konkretumą, aiškumą, teiginių pagrįstumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-421-146/2017, 2017 m. lapkričio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2614-492/2017). Aplinkybė, kad pirmosios instancijos teismas ne visus įrodymus vertino taip, kaip tai palankiau pareiškėjui, savaime nereiškia, jog teismas įrodymus įvertino pažeisdamas ABTĮ įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles ar nukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos. Teisėjų kolegija, išanalizavusi pirmosios instancijos teismo sprendimo turinį, nustatė, kad buvo atsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, priimtas sprendimas yra pakankamai aiškus ir detaliai motyvuotas, todėl atitinka ABTĮ 86 bei 87 straipsnių reikalavimus.

29. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo pareiškėjo teisės į privatumą, įtvirtintos inter alia (be kita ko, įskaitant) Konvencijos 8 straipsnyje, naudojantis tualetu Lukiškių TI-K kamerose pažeidimą. Bylos duomenimis nepaneigta, kad ši teisė pareiškėjui nebuvo užtikrinta visą jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpį. Įvertinus pateiktus Lukiškių TI-K duomenis apie pareiškėjo laikymą įstaigoje (b. l. 14–16), matyti, kad tokiomis sąlygomis pareiškėjas buvo laikomas 607 dienas. Taigi, Lukiškių TI-K neteisėti veiksmai byloje nustatyti, todėl atsakovo atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai šiuo aspektu atmestini.

30. Valstybė turi užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr. EŽTT 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), 2006 m. liepos 13 d. sprendimo byloje Popov prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 26853/04) 208 p.). Tačiau asmuo, kreipdamasis į teismą su prašymu priteisti neturtinę žalą dėl, jo nuomone, įkalinimo ar bausmės atlikimo įstaigos pareigūnų neteisėtų veiksmų (neveikimo), turi pareigą nurodyti visas reikšmingas, konkrečias ir detalizuotas, būtent jo kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, dėl kurių jam kilo realios neigiamos pasekmės.

31. Nagrinėjant tiek pareiškėjo apeliacinio skundo, tiek atsakovo atsiliepimo į jį argumentus dėl neturtinės žalos ir jos dydžio, pabrėžtina, jog atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimo teismo sprendimu nepakanka (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

32. Vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į bendrą šių sąlygų poveikį, taip pat į konkrečius kaltinimus, kuriais remiasi pareiškėjas (žr., pvz., EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13), 2015 m. gruodžio 8 d. sprendimą byloje Mironovas ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 40828/12 ir kt.), taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3467-624/2016, 2016 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1336-822/2016, 2016 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-788-146/2016). Vertinant kalinimo sąlygų tinkamumą atsižvelgiama ne tik į ploto, skiriamo vienam asmeniui, normas, bet ir kitas aplinkybes, susijusias su galimybe būti lauke, natūralia šviesa ir šviežiu oru, ventiliacija, šildymo adekvatumu, galimybe privačiai pasinaudoti tualetu ir pagrindiniais sanitariniais bei higienos reikalavimais.

33. Neturtinė žala CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžta kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Įrodinėjant neturtinę žalą, ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, jog egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio – faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Taigi įrodžius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, Europos Žmogaus Teisių Teismo 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą byloje Savenkovas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 871/02).

34. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas buvo kalintas jam neužtikrinant privatumo naudojantis tualetu, be to, pirmosios instancijos teismas pripažino, kad atsakovas nepaneigė pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių dėl nesudarytos galimybės dalyvauti užimtumo (socialinės reabilitacijos) programose. Pripažintina, kad tokios aplinkybės galėjo jam sukelti diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Teisėjų kolegija, įvertinusi Lukiškių TI-K padarytų pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirto diskomforto dydį, intensyvumą ir kitas byloje nustatytas aplinkybes, į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistinas 1 300 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas.

35. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su atsakovo padarytais pažeidimais, tačiau netinkamai nustatė pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo dydį. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, priteistą 100 Eur neturtinei žalai atlyginti sumą padidina iki 1 300 Eur.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo T. D. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. sausio 12 d. sprendimą pakeisti: pareiškėjui T. D. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus kalėjimo (teisių ir pareigų perėmėjas – Vilniaus pataisos namai), priteistą 100 Eur (vieno šimto eurų) neturtinės žalos atlyginimą padidinti iki 1 300 Eur (vieno tūkstančio trijų šimtų eurų).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė