2020-04-01 Nr. AB-6359-3-61-3-03833-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-536-968/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03833-2017-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.5.1.; 12.15.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. balandžio 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas), Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Solmita“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Solmita“ skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Solmita“ (toliau – ir Bendrovė) padavė teismui skundą, kuriame prašė: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2017 m. spalio 24 d. sprendimą Nr. S-221(7-184/2017; 7-195/2017) (toliau – ir Komisijos sprendimas); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir VMI) 2017 m. liepos 14 d. sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-281 (toliau – ir VMI sprendimas) ir juo patvirtintą 2017 m. gegužės 12 d. patikrinimo aktą Nr. (21.60-32)FR0680-212 (toliau – ir Patikrinimo aktas); 3) panaikinti VMI 2017 m. rugpjūčio 30 d. papildomą sprendimą Nr. (21.131-31-5)FR0682-352 (toliau – ir Papildomas sprendimas); 4) atmetus išdėstytus reikalavimus, atleisti nuo 19 379,88 Eur pridėtinės vertės mokesčio (toliau – ir PVM) delspinigių.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. VMI atliko Bendrovės mokestinį patikrinimą ir Patikrinimo aktu apskaičiavo Bendrovei 30 954,15 Eur PVM. VMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą ir skyrė 3 095,41 Eur PVM baudą. VMI Papildomu sprendimu Bendrovei nuo Patikrinimo aktu apskaičiuotos PVM nepriemokos apskaičiuota 38 759,77 Eur PVM delspinigių ir nuo 50 proc. delspinigių Bendrovė buvo atleista. Bendrovė VMI sprendimą ir Papildomą sprendimą apskundė Komisijai, kuri Bendrovės skundą atmetė.

2.2. Bendrovė iš Italijos tiekėjo pagal dvi sąskaitas pirko prekes, kurias savo ruožtu patiekė Rusijos pirkėjui. Prekės buvo pervežtos iš Italijos į Slovėniją ir eksportuotos. Papildomai mokėtinas PVM Bendrovei apskaičiuotas VMI Pakartotinio patikrinimo akte konstatavus, kad prekių gabenimas priskirtinas prekių įsigijimui (pirmasis tiekimas) iš Italijos tiekėjo „Golden Lady Company SPA“ pagal jo sąskaitas faktūras Nr. 200176 ir 200475 (atitinkamai 2007 m. sausio 26 d. ir 2007 m. vasario 7 d.) baigėsi Slovėnijoje, kur prekės buvo perduotos (antrasis tiekimas) Bendrovės pirkėjo (ZAO „Texcomplect“) vežėjams ir įformintas prekių eksportas. Pirmąjį tiekimą įforminančiose sąskaitose buvo nurodytas pirkėjo – Bendrovės – lietuviškas PVM kodas, o prekių įsigijimas iš Italijos pardavėjo Slovėnijoje Bendrovės nedeklaruotas, todėl VMI konstatavo, kad prekių įsigijimas iš Italijos yra įvykęs Lietuvos Respublikos teritorijoje pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 122 straipsnio 2 dalį ir remdamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimu sujungtose bylose Nr. C-536/08 ir C-539/08, šio prekių įsigijimo PVM mokėtinas Lietuvos Respublikoje ir yra neatskaitomas. VMI taip pat nurodė, kad papildomai apskaičiuotas PVM galėtų būti sugrąžintas Bendrovei tik tuo atveju, jei būtų pateikti įrodymai, kad PVM apskaičiuotas ir sumokėtas šalyje, kurioje baigėsi prekių gabenimas arba būtų gautas šios šalies mokesčių administratoriaus patvirtinimas, jog Bendrovei nebuvo prievolės dėl nurodyto prekių įsigijimo skaičiuoti ir mokėti PVM.

2.3. Pagal abi sąskaitas Bendrovės ZAO „Texcomplect“ pateiktos prekės yra eksportuotos. CMR važtaraščio Nr. 102000 24 pozicijoje esantis spaudas patvirtina, kad ZAO „Texcomplect“ pagal Bendrovės 2007 m. sausio 29 d. sąskaitą tiekiamos prekės buvo pristatytos į muitinės tarpininko Van Hoey Invest Nv nurodytą muitinės sandėlį, esantį Zele mieste, Belgijoje. CMR važtaraštis patvirtina, jog prekės buvo transportuojamos per Slovėnijos teritoriją, pasitelkiant Slovėnijos vežėją Transporti Draganovič Enes s.p. Slovėnijos muitinės deklaracijos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys patvirtina, kad prekių išvežimas Slovėnijos muitinėje buvo deklaruotas 2007 m. sausio 29 d. ZAO „Texcomplect“ tiektos prekės 2007 m. vasario 5 d. buvo eksportuotos, t. y. pakrautos į konteinerį Nr. MSKU 917001/9, kuriame prekės iš Belgijos uosto išplukdytos iš Europos Bendrijos teritorijos. CMR važtaraštis Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad ZAO „Texcomplect“ pagal Bendrovės 2007 m. vasario 9 d. sąskaitą tiekiamos prekės buvo transportuojamos per Slovėnijos teritoriją. Slovėnijos vežėjas Transporti Draganovič Enes s.p. prekes pristatė į muitinės tarpininko Van Hoey Invest Nv nurodytą muitinės sandėlį, esantį Zele mieste, Belgijoje. Slovėnijos muitinės deklaracijos Nr. (duomenys neskelbtini) duomenys patvirtina, kad prekių išvežimas Slovėnijos muitinėje buvo deklaruotas 2007 m. vasario 13 d. OOO „Oktor“ tiektos prekės, t. y. 1 510 kartoninių dėžių, 2007 m. vasario 20 d. buvo eksportuotos iš Roterdamo jūrų uosto Olandijoje bei išplukdytos konteineriu Nr. MSKU 8790885 iš Europos Bendrijos teritorijos.

2.4. Bendrovės apmokestinimas PVM Lietuvoje pažeidžia PVM teritorialumo, neutralumo ir proporcingumo principus. VMI ir Komisija nepagrįstai remiasi ESTT sprendimu sujungtose bylose C-536/08 ir C-539/08, kadangi Bendrovės ginčo aplinkybės skiriasi nuo ESTT sprendimo nustatytų aplinkybių ir motyvų. Bendrovės įsigytos prekės yra eksportuotos, todėl Slovėnija ir Lietuvos Respublika neturi teisės dalintis joms nepriklausančias PVM pajamas iš eksportuotų prekių. Be to, Bendrovės įsigytos prekės nėra suvartotos Slovėnijoje, jos yra išgabentos ir eksportuotos į Rusiją, todėl PVM Slovėnijai nepriklauso. Bendrovė deklaravusi įsigijimą iš Italijos Slovėnijoje, toje pačioje PVM deklaracijoje apskaičiuotą PVM atskaitytų ir pritaikiusi 0 proc. PVM tarifą eksportui, Bendrovė faktiškai nesumokėtų jokio PVM mokesčio Slovėnijoje. Kadangi prekės nėra suvartotos jokioje Europos Sąjungos (toliau – ir ES) valstybėje narėje ir yra faktiškai eksportuotos iš ES, todėl Bendrovės apmokestinimas neatskaitomu ir faktiškai negrąžinamu PVM pažeidžia PVM teritorialumo principą, pagal kurį PVM reikia mokėti, nesvarbu, kokio jis dydžio, valstybėje narėje, kurioje prekė galutinai vartojama ar naudojama. Šiuo atveju Lietuvos Respublika gautų Bendrovei negrąžinamą PVM, nors prekės eksportuotos iš ES, niekada nebuvo patekusios į Lietuvos Respubliką ir nesuvartotos jokioje ES šalyje, todėl yra pažeidžiamas neutralumo principas, pagal kurį verslininkas turi būti visiškai atleistas nuo mokėtino ar sumokėto PVM naštos vykdant ekonominę veiklą, kad ir koks būtų jos tikslas ar rezultatas. Šiuo atveju Bendrovei tenka ekonominė PVM našta ir neutralumo principo pažeidimas, kadangi PVM negali būti atskaitytas ir grąžintas dėl susiklosčiusių aplinkybių. Bendrovė už slovėniškų PVM deklaracijų nepateikimą arba netinkamą PVM deklaracijų užpildymą gali būti baudžiama tik proporcingomis administracinėmis baudomis, bet ne faktiškai neatskaitomu ir nesusigrąžinamu PVM apmokestinimu ir sankcijomis bei delspinigiais, todėl yra pažeidžiamas bendrasis proporcingumo principas.

2.5. Pareiškėjo nuomone, yra pagrindas kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo: „Ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė byloje, PVM neutralumo, teritorialumo ir bendrajam proporcingumo principui neprieštarauja draudimas atskaityti arba kitaip susigrąžinti pirkimo PVM apskaičiuotą pagal „rezervo“ taisyklę įtvirtintą 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB 41 straipsnio 1 dalyje, kai yra nustatyta, kad prekės nėra suvartotos nė vienoje ES valstybėje, bet yra eksportuotos iš ES?“.

2.6. Bendrovei neteisėtai Patikrinimo aktu apskaičiuota PVM nepriemoka, todėl nėra pagrindo skaičiuoti šios nepriemokos 38 759,77 Eur delspinigius. Bendrovė nėra kalta dėl padaryto pažeidimo, kadangi 2007 m. galioję nacionaliniai Lietuvos Respublikos teisės aktai ir jų komentarai nenustatė draudimo pagal „rezervo“ taisyklę apskaičiuoto pirkimo PVM traukti į PVM atskaitą, kuris nustatytas tik ESTT 2010 m. balandžio 22 d. sprendimu sujungtose bylose C-536/08 ir C-539/08.

3. Atsakovas VMI atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

3.1. Prekių įsigijimo vieta laikoma ta valstybė narė, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas, todėl Lietuvos PVM mokėtojui atsiranda prievolė registruotis PVM mokėtoju toje valstybėje narėje ir ten sumokėti iš kitos valstybės narės įsigytų prekių PVM. Lietuvos PVM mokėtojui atsiranda prievolė apskaičiuoti įsigytų prekių pardavimo PVM Lietuvoje. Vadovaujantis „rezervo“ taisykle, apskaičiuotas PVM galėtų būti susigrąžinamas iš Lietuvos biudžeto tik tuo atveju, jeigu būtų pateikiami įrodymai, kad PVM buvo apskaičiuotas ir sumokėtas toje šalyje, kurioje baigėsi prekių gabenimas, arba, jei Lietuvos PVM mokėtojas gautų iš tos šalies mokesčių administratoriaus patvirtinimą (paaiškinimą), kad pagal jos teisės aktus Lietuvos PVM mokėtojui nebuvo prievolės dėl nurodytų prekių įsigijimo skaičiuoti ir mokėti PVM. „Rezervo“ taisyklės tikslas yra užtikrinti prekių teikimo apmokestinimą ir išvengti dvigubo to paties prekių įsigijimo apmokestinimo ES viduje. Dvigubas to paties įsigijimo apmokestinimas išvengiamas suteikiant teisę PVM mokėtojui pateikti įrodymus, jog prekės buvo tinkamai apmokestinamos valstybėje narėje, kurioje baigėsi jų gabenimas.

3.2. Pagal PVM informacijos mainų sistemos (VIES) informaciją Italijos įmonė deklaravo tiekimus Bendrovei. Italijos įmonės „Golden Lady Company SPA“ 2003 m. kovo 18 d. pasirašytoje su Bendrove platinimo sutarties 4.2 punkte nurodyta, kad Italijos įmonė prekes Bendrovei parduos „EXW tiekėjo buveinė“ sąlygomis. Pagal Italijos mokesčių administratoriaus informaciją, prekių gabenimu rūpinosi Bendrovė ir prekės buvo pristatytos pagal „Franko sandėlio“ sąlygas, išgabenimo vieta dažniausiai – sandėliai Faenza (Italija), kuriais naudojosi Italijos įmonė „Golden Lady Company SPA“. Bendrovės pateiktuose Italijos įmonei CMR nurodyta, kad krovinio perėmimo vieta – Faenza (Italija), gavėjas ir vežėjas – Bendrovė, krovinio iškrovimo vieta – Vilnius, Lietuva, taip pat nurodyti Bendrovės transporto priemonių registraciniai numeriai, vežėjo Bendrovės spaudai bei vairuotojų parašai. VMI, atsižvelgdama į pateiktus dokumentus, nustatė, kad Italijos įmonė perleido Bendrovei teisę disponuoti prekėmis Italijoje, Bendrovei tampant jų savininke, kuri yra Lietuvoje registruota PVM mokėtoja, ir Bendrovė organizavo prekių išgabenimą iš Italijos. Italijos įmonė iš Bendrovės pateiktų CMR važtaraščių tinkamai nustatė, ir taikė nuostatas, reglamentuojančias 0 proc. PVM tarifo taikymą, kai prekės tiekiamos į kitą valstybę narę, t. y. ES viduje. Pakartotinio patikrinimo metu buvo nustatyta, jog Bendrovės darbuotojai, Bendrovės transportu pagal Italijos įmonės išrašytas sąskaitas įsigytas prekes nugabeno į Slovėniją ir po 3 dienų įformino ginčo prekių tiekimą Rusijos įmonei ZAO „Texcomplect“ bei grįžo į Lietuvą, todėl Bendrovė pateikė klaidingą informaciją apie krovinio iškrovimo vietą. Be to, Slovėnijos muitinės administracijos pateiktoje informacijoje nebuvo duomenų, jog Slovėnijos muitinėje įforminta eksporto deklaracija.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

5. Teismas pažymėjo, kad byloje kilo ginčas dėl VMI sprendimo ir Papildomo sprendimo, Komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi PVMĮ 3 straipsnio 1 dalimi, 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 122 straipsnio 2 dalimi, 12 straipsnio 1 dalimi, 49 straipsnio 1 dalimi, 56 straipsnio 1, 4, 5 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2017 m. vasario 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1477-438/2017 pateiktais išaiškinimais. Teismas pažymėjo, kad, siekiant užtikrinti ES vidaus rinkos funkcionavimą, apmokestinimo PVM tvarka buvo harmonizuota Sąjungos teisėje, įvedant bendrą PVM sistemą. Tokios harmonizacijos pagrindu tapo 1977 m. gegužės 17 d. Šeštoji Tarybos direktyva dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (toliau – ir Šeštoji direktyva) bei vėliau Šeštąją direktyvą pakeitusi 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyva 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (toliau – ir PVM direktyva). PVMĮ yra įgyvendinta PVM direktyva, todėl teismas, aiškindamas ir taikydamas PVMĮ, atsižvelgė į PVM direktyvos tikslus bei ESTT praktiką.

7. Teismas pabrėžė, kad pagal rezervo taisyklę prievolė apskaičiuoti prekių įsigijimo iš kitos ES valstybės narės pardavimo PVM yra ne toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi jų gabenimas, o toje, kurios PVM mokėtojo kodas buvo nurodytas įsigyjant prekes, nebent įrodoma, kad prekių tiekimas buvo apmokestintas toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi prekių gabenimas. Tai reiškia, kad taikant minėtą taisyklę yra siekiama išvengti dvigubo prekių teikimo ir įsigijimo apmokestinimo Europos Bendrijoje. ESTT 2010 m. balandžio 22 d. sprendime sujungtose bylose Nr. C-536/08 ir C-539/08 (Facet byla) išaiškino, kad rezervo taisyklės tikslai yra dvejopi: pirma, šia taisykle yra siekiama užtikrinti prekių įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimą ir, antra, yra siekiama išvengti dvigubo to paties prekių įsigijimo apmokestinimo Bendrijos viduje (žr. Facet bylos 35 p.). Toks išaiškinimas atitinka rezervo taisyklės esmę, kadangi rezervo taisyklė susideda iš dviejų dalių. Pirmoji dalis nustato, kad prekių įsigijimas Bendrijos viduje gali būti apmokestinamas ne tik toje valstybėje narėje, kurioje baigiasi prekių gabenimas, bet ir toje valstybėje narėje, kurios PVM mokėtojo kodą nurodė tarpininkaujantis asmuo įsigydamas prekes, nebent tarpininkaujantis asmuo nurodo, kad prekių įsigijimas buvo tinkamai apmokestintas toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi prekių gabenimas. Antroji dalis nustato, kad įrodžius, jog prekių įsigijimas buvo tinkamai apmokestintas valstybėje narėje, kurioje baigėsi prekių gabenimas, prekes įsigijęs asmuo turi teisę apmokestinamąją vertę atitinkamai sumažinti valstybėje narėje, kuri suteikė PVM mokėtojo kodą. Taigi prekių įsigijimo apmokestinimo užtikrinimas pasiekiamas tuo atveju, kai PVM mokėtojas yra apmokestinamas valstybėje narėje, kuri išdavė PVM mokėtojo kodą, nepaisant to, kad prekės buvo nugabentos į kitą valstybę narę, o dvigubo to paties įsigijimo apmokestinimo išvengimas yra užtikrinamas suteikiant teisę PVM mokėtojui pateikti įrodymus, jog prekės buvo tinkamai apmokestinamos valstybėje narėje, kurioje baigėsi prekių gabenimas.

8. Teismas nurodė, kad pakartotinio patikrinimo metu laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. Patikrinimo aktu nustatyta, jog Bendrovė, įsigydama prekes iš Italijos įmonės, nurodė savo PVM mokėtojos kodą, suteiktą Lietuvoje. Italijos įmonė prekių tiekimui pritaikė 0 proc. PVM tarifą. Taip pat prekių pervežimą iš Italijos į Slovėniją atliko Bendrovė savo transporto priemonėmis ir Slovėnijoje perdavė prekių disponavimo teises pirkėjui/pirkėjo vežėjui. Bendrovės išrašytuose CMR buvo nurodyta, kad krovinio iškrovimo vieta yra Vilnius, Lietuva, tačiau Bendrovė nepateikė įrodymų, jog prekės buvo faktiškai įvežtos į Lietuvą.

Be to, Bendrovė nėra įsiregistravusi Slovėnijoje kaip PVM mokėtoja. VMI priėjo prie išvados, kad Bendrovė turėjo taikyti PVMĮ 122 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nuo įsigytų 593 769,35 Lt vertės prekių privalėjo apskaičiuoti 106 878 Lt (593 769,35 Lt x 18 proc.) pardavimo PVM, tačiau neturėjo teisės įtraukti į PVM atskaitą 106 878 Lt. Pažymėjo, kad Bendrovei apskaičiuotas PVM galėtų būti sugrąžinamas iš Lietuvos biudžeto, jeigu Bendrovė pateiktų įrodymus, kad PVM buvo apskaičiuotas ir sumokėtas toje šalyje, kurioje baigėsi prekių gabenimas, arba, jei Bendrovė gautų iš tos šalies mokesčių administratoriaus patvirtinimą, kad pagal jo teisės aktus Lietuvos PVM mokėtojui nebuvo prievolės skaičiuoti ir mokėti PVM dėl įsigytų prekių.

VMI, pakartotinio Patikrinimo aktu, Bendrovei iš viso apskaičiavo 30 954,15 Eur PVM. VMI sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą. VMI pažymėjo, kad Patikrinimo akte pagrįstai padaryta išvada, kad Bendrovė neteisėtai padidino 2007 m. sausio – vasario mėn. PVM ataskaitą 30 954,15 Eur (106 878 Lt), įtraukdama pagal „rezervo taisyklę” apskaičiuotą iš kitų valstybių narių įsigytų prekių pardavimo PVM, todėl pagrįstai laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 28 d. apskaičiuota 30 954,15 Eur papildomai mokėtino į biudžetą PVM.

Atsižvelgdama į tai, kad Bendrovė bendradarbiavo su VMI, t. y. teikė patikrinimui paaiškinimus ir dokumentus, Bendrovei skyrė minimalią 10 proc. dydžio 3 095,41 Eur PVM baudą. VMI 2017 m. rugpjūčio 30 d. priėmė Papildomą sprendimą, kuriuo nustatė, kad Bendrovės delspinigių ir baudų suma sudaro 135,21 proc. apskaičiuotos mokesčių sumos, kad Bendrovė pirminio ir pakartotinio patikrinimo metu bendradarbiavo su mokesčių administratoriumi, kad mokestinis ginčas vyksta nepagrįstai ilgai, t. y. nuo 2014 m. gegužės 2 d., todėl atleido Bendrovę nuo 50 proc. jai apskaičiuotų 38 759,77 Eur PVM delspinigių, t. y. atleido nuo 19 379,88 Eur PVM delspinigių sumokėjimo ir neatleido nuo 19 379,88 Eur PVM delspinigių sumokėjimo.

Komisija 2017 m. spalio 24 d. priėmė sprendimą, kuriame nustatė, jog VMI pagrįstai darė išvadą, kad Bendrovės iš Italijos tiekėjo pagal jo 2007 m. sausio 26 sąskaitą Nr. 200176 ir 2007 m. vasario 7 d. sąskaitą Nr. 200475 įsigytų prekių gabenimas baigėsi Slovėnijoje, todėl prekių įsigijimas iš Italijos yra įvykęs šalies teritorijoje pagal PVMĮ 122 straipsnio 2 dalį ir šio prekių įsigijimo PVM yra mokėtinas Lietuvoje bei yra neatskaitomas.

9. Teismas nustatė, kad Bendrovės pateiktuose 2007 m. sausio 26 d. CMR Nr. 6LA0368652 ir 2007 m. vasario 7 d. CMR Nr. 6LA0368655 nurodyta krovinio iš Italijos iškrovimo vieta – Vilnius, Lietuva, tačiau faktiškai krovinys buvo nugabentas į Slovėniją. Teismas pažymėjo, kad Bendrovė nepateikė CMR važtaraščio, kuris patvirtintų prekių išvežimą iš Slovėnijos teritorijos. Nors Bendrovė 2017 m. gegužės 24 d. pateikė Slovėnijos Respublikos finansų administracijai prašymą suteikti informaciją, ar Bendrovė turėjo mokėti PVM dėl prekių, kurios buvo įsigytos Italijoje, pervežtos į Slovėniją, o iš jos į Belgiją ir galiausiai į Rusijos Federaciją, tačiau atsakymo į jį negavo. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Bendrovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių prekių išgabenimo fakto iš Slovėnijos teritorijos.

10. Teismas, įvertinęs visus įrodymus, pareiškėjo pateiktus bei mokesčių administratoriaus papildomai išreikalautus paaiškinimus, konstatavo, kad nebuvo įvykdyti esminiai reikalavimai, kuriems esant galima tvirtinti, jog pareiškėjas turėjo pagrindą taikyti 0 procentų PVM tarifą. Teismo vertinimu, mokesčių administratorius pagrįstai vadovavosi ESTT 2010 m. balandžio 22 d. sprendimu sujungtose bylose Nr. C-536/08 ir C-539/08 (Facet byla) ir taikė „rezervo“ taisyklę, kadangi Bendrovė yra registruota Lietuvos Respublikos PVM mokėtoja, o prekių gabenimas baigėsi Slovėnijoje, kur Bendrovė nebuvo apmokestinta PVM. Nors prekių iš Italijos įmonės iškrovimo vieta turėjo būti Vilniuje, Lietuvos Respublikoje, tačiau prekės buvo iškrautos Slovėnijoje ir perduotos „Transporti Draganovič ENES s.p.“ vežėjui, todėl VMI nuo Italijos įmonėje įsigytų prekių vertės, t. y. nuo 593 769,35 Lt turėjo teisę apskaičiuoti pardavimo PVM, t. y. 106 878 Lt (593 769,35 Lt x 18 proc.).

11. Teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju Bendrovė nepateikė jokio kito dokumento, įrodančio prekių išgabenimo faktą. Pareiškėjas nepagrįstai teigia, jog VMI sprendimu buvo pažeisti PVM teritorialumo, neutralumo ir proporcingumo principai, kadangi Bendrovė, būdama Lietuvos Respublikos PVM mokėtoja, pati gabeno prekes iš Italijos į Slovėniją, kurių tiekimui Italija pritaikė 0 proc. PVM tarifą, tačiau pati Bendrovė Italijos įmonėje įsigytų prekių Slovėnijoje neapmokestino PVM tarifu nuo įsigytų prekių vertės. Atsižvelgiant į tai, Bendrovei nepateikus įrodymų, kurie patvirtintų prekių išgabenimo iš Slovėnijos fakto ir neatitikus teritorialumo bei mokesčių neutralumo principui keliamų reikalavimų, VMI sprendimu nustatyta sankcija buvo proporcinga siekiamam tikslui įgyvendinti.

12. Teismas nustatęs, kad mokesčių administratoriaus veiksmai atitiko PVM neutralumo, teritorialumo ir bendrojo proporcingumo principus, priėjo prie išvados, kad nagrinėjamoje byloje poreikio aiškinti ES teisės aktus nėra. Bendrovės prašymas dėl kreipimosi į ESTT nėra grindžiamas ES teisės normų neaiškumu. Bendrovei nepateikus įrodymų, kurie pagrįstų nurodomus PVM direktyvos Nr. 2006/112/EB 41 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimo pažeidimus, teismas Bendrovės prašymą kreiptis į ESTT atmetė kaip nepagrįstą.

13. Teismas pažymėjo, kad delspinigiai yra mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdas (Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 95 str. 1 d. 1 p.), todėl esant įstatyme nurodytiems delspinigių skaičiavimo pagrindams mokesčių administratorius neturi teisės jų neskaičiuoti. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pagrįstai Bendrovei apskaičiavo 19 379,88 Eur PVM delspinigių. VMI, atsižvelgdama į tai, jog Bendrovė bendradarbiavo su VMI, t. y. teikė paaiškinimus ir dokumentus, atleido Bendrovę nuo 50 proc. delspinigių. Teismas nurodė, kad neturi pagrindo kitaip interpretuoti delspinigių skaičiavimą reglamentuojančių teisės normų, todėl pareiškėjo argumentus dėl neteisėtai nustatytos mokestinės prievolės atmetė kaip nepagrįstus.

14. Teismas priėjo prie išvados, kad ginčijami VMI sprendimas, Komisijos sprendimas, VMI Patikrinimo aktas ir VMI Papildomas sprendimas yra teisėti ir pagrįsti.

III. 15. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti; stabdyti šios bylos nagrinėjimą ir kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo priėmimo ES teisės aktų aiškinimo ar galiojimo klausimu, suformuluotu šiame skunde. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, išdėstytus jo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui. Pareiškėjas apeliaciniame skunde papildomai nurodo, kad:

15.1. Pareiškėjas 2018 m. rugpjūčio 6 d. posėdyje akcentavo, jog prekės buvo eksportuotos iš Europos Bendrijos (toliau – ir EB) teritorijos. Atsakovas teismo posėdžio metu patvirtino, jog prekės buvo eksportuotos iš EB teritorijos. Kai prekės yra eksportuotos iš EB teritorijos (ir todėl nėra suvartotos nė vienoje valstybėje narėje) nėra pagrindo remtis 2010 m. balandžio 22 d. sprendimu sujungtose bylose Nr. C-536/08 ir C-539/08 (Facet byla) ir taikyti „rezervo“ taisyklę apmokestinant mokėtoją negrąžintinu (neatskaitomu) PVM, kadangi tai pažeidžia ES PVM teisės principus: teritorialumo, neutralumo ir proporcingumo.

15.2. Teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į ESTT, konstatavęs, kad Bendrovės prašymas dėl tokio kreipimosi nėra grindžiamas ES teisės normų neaiškumu, nors tokie motyvai buvo išdėstyti skunde. Bendrovė skunde teismui išdėstė motyvus, patvirtinančius, kad ginčo atveju nėra pagrindo remtis ESTT sprendime bylose Nr. C-536/08 ir C-539/08 pateiktu „rezervo taisyklės“ aiškinimu dėl skirtingų teisiškai reikšmingų aplinkybių, dėl kurių ginčo atveju kyla pagrįstų abejonių, kad „rezervo taisyklės“ taikymas šioje byloje pažeidžia ES PVM teisės principus. Bendrovė supranta, kad teismui konstatavus prekių neišvežimą iš EB teritorijos, jos dėstomi motyvai dėl ES principų pažeidimo taptų neaktualūs, tačiau prekės buvo faktiškai eksportuotos iš EB teritorijos ir dėl to ginčo nebuvo. Šiame mokestiniame ginče egzistuoja pagrindas ir būtinybė kreiptis į ESTT prejudicinio sprendimo (stabdant bylos nagrinėjimą): „Ar tokiomis aplinkybėmis, kokios susiklostė byloje, PVM neutralumo, teritorialumo ir bendrajam proporcingumo principui neprieštarauja draudimas atskaityti arba kitaip susigrąžinti pirkimo PVM, apskaičiuotą pagal „rezervo“ taisyklę įtvirtintą 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB 41 straipsnio 1 dalyje, kai yra nustatyta, kad prekės nėra suvartotos nė vienoje ES valstybėje, bet yra eksportuotos iš ES“.

15.3. ESTT sprendimu bylose C-536/08 ir C-539/08 nagrinėjo klausimą dėl prekių, suvartotų Bendrijos valstybėse narėse, apmokestinimo PVM. Tai buvo karuseliniame sukčiavime populiarūs kompiuterių komponentai, kurių išvežimas iš ES arba panaudojimas pirkėjų PVM apmokestinamai veiklai nenustatytas. Bendrovės įsigytos prekės nėra „galutinai suvartotos“ ES – jos yra eksportuotos, todėl Slovėnijai ir Lietuvos Respublikai nėra jokio reikalo (teisės) dalintis joms nepriklausančias PVM pajamas iš eksportuotų prekių. Bendrovės įsigytos prekės nėra suvartotos Slovėnijoje, jos Bendrovės pirkėjo yra išgabentos iš šios šalies ir eksportuotos į Rusiją, todėl nėra jokio reikalo skatinti Bendrovę mokėti PVM Slovėnijoje, nes šis PVM Slovėnijai akivaizdžiai nepriklauso, o deklaravusi įsigijimą iš Italijos Slovėnijoje, Bendrovė toje pačioje PVM deklaracijoje apskaičiuotą PVM atskaitytų ir pritaikiusi 0 proc. PVM tarifą eksportui.

15.4. Ginčo atveju, kai yra aišku, kad prekės nėra suvartotos jokioje ES valstybėje narėje ir yra faktiškai eksportuotos iš ES, Bendrovės apmokestinimas neatskaitomu ir faktiškai negrąžinamu PVM pažeidžia PVM teritorialumo principą. Ginčo atveju Lietuvos Respublika gautų Bendrovei negrąžinamą PVM, nepaisant to, kad prekės yra eksportuotos iš ES ir niekada nebuvo patekusios į Lietuvos Respubliką ir net teoriškai negalėjo būti suvartotos jokioje ES šalyje. Ginčo atveju, kai yra aišku, kad prekės nėra suvartotos jokioje ES valstybėje narėje ir yra faktiškai eksportuotos iš ES, Bendrovės apmokestinimas neatskaitomu ir faktiškai negrąžinamu PVM pažeidžia PVM neutralumo principą. Ginčo atveju Bendrovė apmokestinama PVM, kuris objektyviai negali būti atskaitytas ir niekaip kitaip grąžintas dėl susiklosčiusių aplinkybių, kas lemia Bendrovės (kaip verslininko), bet ne galutinio vartotojo apmokestinimą ir jam tenkančią ekonominę PVM naštą, bei PVM neutralumo principo pažeidimą.

15.5. Ginčo atveju Bendrovės apmokestinimas neatskaitomu ir faktiškai negrąžinamu PVM pažeidžia bendrąjį proporcingumo principą. Dėl anksčiau išdėstytų motyvų yra visiškai akivaizdu, kad nė viena ES valstybė narė nėra patyrusi žalos dėl PVM pajamų netekimo, todėl Bendrovės apmokestinimas neatskaitomu ir negrąžinamu PVM, kaltinant ją neįvykdžius dalies formalių reikalavimų dėl PVM deklaracijų (ataskaitų) pateikimo, prieštarauja proporcingumo principui. Už atitinkamų Slovėnijos PVM deklaracijų nepateikimą arba netinkamą PVM deklaracijų užpildymą Bendrovė gali būti baudžiama tik proporcingomis administracinėmis baudomis, bet ne faktiškai neatskaitomu ir nesusigrąžinamu PVM apmokestinimu ir dar šiai PVM sumai artimomis sankcijų ir delspinigių sumomis.

16. Atsakovas VMI atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

16.1. Pareiškėjas išdėsto tuos pačius nesutikimo argumentus, kuriais grindė skundus tiek VMI, tiek Komisijai. Komisija ir teismas tinkamai įvertino visas su byla susijusias aplinkybes ir įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas.

16.2. Pareiškėjas ir neginčija VMI nustatytų aplinkybių, kad iš Italijos gabentos prekės nebuvo įvežamos į Lietuvą, o iš Italijos savo transportu buvo nuvežtos į Slovėniją (Celje) ir būtent Slovėnijoje buvo perduotos kito vežėjo, kurio pareiškėjas nesamdė (galbūt samdė Rusijos įmonė ZAO „Texcomplect“), dispozicijon. Pareiškėjo Italijoje įsigytų prekių gabenimas baigėsi Celje (Slovėnijoje) ir šioje šalyje buvo įformintas prekių tiekimas Rusijos įmonei ZAO „Texcomplect“ bei perduota teisė disponuoti prekėmis pareiškėjo pirkėjui. Nors pareiškėjas išrašytuose pirkėjui ZAO „Texcomplect“ invoice ir nurodė prekių pristatymo sąlygas ‒ EXW Faenza (prekių perdavimas Italijos įmonės patalpose), tačiau pagal pateiktus dokumentus ir paaiškinimus bei gautą informaciją iš Italijos mokesčių administratoriaus byloje nustatyta, kad faktiškai prekės pirkėjui buvo perduotos Slovėnijoje.

16.3. Kadangi pats pareiškėjas savo transportu gabenosi prekes iš Italijos į Slovėniją, kur ir baigėsi jos įsigytų iš Italijos įmonės prekių gabenimas, pareiškėjas, įsigydamas prekes iš Italijos įmonės, nurodė savo PVM mokėtojos kodą, suteiktą Lietuvoje, Italijos įmonė prekių tiekimui pritaikė 0 proc. PVM tarifą (tiekimui, tapačiam PVMĮ 49 str. 1 d. nuostatai) bei atsižvelgiant į tai, kad pagal PVM direktyvos 41 straipsnio nuostatas pareiškėjo iš Italijos įsigytos prekės Slovėnijoje nebuvo apmokestintos, VMI pagrįstai šiems sandoriams taikė „rezervo“ taisyklę (PVMĮ 122 str. 2 d.) bei pareiškėjui nuo iš Italijos įmonės įsigytų prekių vertės (593 769,35 Lt) apskaičiavo 106 878 Lt (593769,35 Lt x 18 proc.) pardavimo PVM. Komisija konstatavo, jog VMI pagrįstai nesprendė klausimo dėl pareiškėjo 0 proc. tarifo taikymo pagrįstumo pagal PVMĮ 41 straipsnio „Prekių išgabenimas iš Europos Bendrijų teritorijos“ nuostatas, t. y. prekių eksporto, nes, nustačius, kad pareiškėjui prekių įforminimas baigėsi Slovėnijoje ir iš čia buvo vykdomas prekių tiekimas Rusijos įmonei, toks tiekimas yra ne PVM objektas šalies teritorijoje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjo UAB „Solmita“ skundas dėl VMI 2017 m. rugpjūčio 30 d. papildomo sprendimo, VMI 2017 m. liepos 14 d. sprendimo ir Komisijos 2017 m. spalio 24 d. sprendimo, teisėtumas ir pagrįstumas.

18. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijami VMI sprendimas, Komisijos sprendimas, VMI Patikrinimo aktas ir VMI Papildomas sprendimas yra teisėti, pagrįsti, todėl pareiškėjo skundą atmetė. Taip pat teismas netenkino pareiškėjo prašymo atleisti jį nuo ginčo delspinigių sumokėjimo. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, o apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčui išnagrinėti aktualias teisės normas.

19. Bylos duomenimis nustatyta, kad:

(1) Bendrovė 2007 m. sausio ir vasario mėn. iš Italijos tiekėjo „Golden Lady Company SPA“ įsigijo moteriškų pėdkelnių ir kojinių už 207 906,91 Eur. Italijos įmonės 2007 m. sausio 26 d. ir 2007 m. vasario 7 d. išrašytose sąskaitose faktūrose (toliau – ir ginčo sąskaitos) nurodyta, kad taikomos nacionalinės nuostatos dėl neapmokestinamo tiekimo Bendrijos viduje. Italijos įmonės išrašytose sąskaitose faktūrose buvo nurodytas pareiškėjo Lietuvos PVM mokėtojo kodas. Ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas nebuvo registruotas PVM mokėtoju kitose ES valstybėse narėse;

(2) ginčo sąskaitomis pareiškėjas įformino dalies iš Italijos įmonės įsigytų prekių (toliau – ir ginčo prekės) pardavimą Rusijos įmonei ZAO „Texcomplect“ (prekių tiekimas už ES teritorijos ribų). Ginčo prekių išgabenimą iš Italijos organizavo pareiškėjas. Šios prekės pareiškėjo transportu buvo nugabentos į Slovėniją ir perduotos pirkėjo ZAO „Texcomplect“ nurodytam vežėjui. Slovėnijos muitinėje šioms prekėms buvo įforminta negrįžtamojo eksporto muitinės procedūra. Bendrovė ginčo prekių įsigijimą iš Italijos įmonės deklaravo Lietuvoje ir šių prekių pirkimo PVM įtraukė į 2007 m. sausio – vasario mėn. PVM ataskaitą;

(3) mokesčių administratorius atlikęs Bendrovės mokestinį patikrinimą vertino, kad įsigijimas iš Italijos įmonės yra laikytinas įsigijimu Bendrijos viduje, įvykusiu Lietuvos teritorijoje (PVMĮ 122 str. 2 d.). Todėl Bendrovei papildomai paskaičiavo 30 954,15 Eur PVM, delspinigius bei skyrė minimalią (10 proc.) šio mokesčio baudą. Atsakovas taip pat nurodė, kad šis papildomai apskaičiuotas PVM nėra atskaitytinas ir galėtų būti sugrąžintas Bendrovei tik tuo atveju, jei būtų pateikti įrodymai, kad PVM apskaičiuotas ir sumokėtas šalyje, kurioje baigėsi prekių gabenimas (Slovėnijoje) arba būtų gautas šios šalies mokesčių administratoriaus patvirtinimas, jog Bendrovei nebuvo prievolės dėl nurodyto ginčo prekių įsigijimo skaičiuoti ir mokėti PVM;

(4) mokestinį ginčą dėl tokio mokesčių administratoriaus sprendimo nagrinėję Komisija ir pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundus atmetė.

20. Taigi nagrinėjamas mokestinis ginčas, be kita ko, kilo dėl pareiškėjo teisės į už Bendrijoje įsigytas prekes mokėtino PVM atskaitą PVMĮ 122 straipsnio 2 dalyje (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) numatytu atveju.

21. Vadovaujantis PVMĮ 122 straipsnio 2 dalimi (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija), „laikoma, kad prekių įsigijimas iš kitos valstybės narės įvyko šalies teritorijoje ir tuo atveju, kai prekes įsigyjantis asmuo yra Lietuvos Respublikoje registruotas PVM mokėtojas, jo PVM mokėtojo kodas buvo nurodytas įsigyjant prekes ir šios prekės išgabenamos iš vienos valstybės narės į kitą valstybę narę, nebent įrodoma, kad PVM buvo sumokėtas toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi šių prekių gabenimas“. PVMĮ 58 straipsnio 1 dalies 2 punkte (2004 m. sausio 15 d. įstatymo Nr. IX-1960 redakcija) nustatyta, kad „PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitą pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu šios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai šio PVM mokėtojo veiklai: <...> prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui už šalies teritorijos ribų tuo atveju, kai toks prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas nebūtų neapmokestinamas PVM, jeigu jis vyktų šalies teritorijoje <...>.“

22. Nutarties 21 punkte paminėtos PVMĮ nuostatos priimtos įgyvendinant 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvą 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos (PVM direktyva), kuri, be kita ko, pakeitė iki tol galiojusią 1977 m. gegužės 17 d. Šeštąją Tarybos direktyvą dėl valstybių narių apyvartos mokesčių įstatymų derinimo – Bendra pridėtinės vertės mokesčio sistema: vienodas vertinimo pagrindas (Šeštoji direktyva).

23. Vadovaujantis PVM direktyvos 2 straipsnio 1 dalies b punkto i papunkčiu, PVM objektas, be kita ko, yra „prekių įsigijimas už atlygį Bendrijos viduje, kai jas valstybės narės teritorijoje įsigyja <...> apmokestinamasis asmuo, veikiantis kaip toks <...>, kai pardavėjas yra apmokestinamasis asmuo, veikiantis kaip toks <...>“. Prekių įsigijimo Bendrijos viduje vieta laikoma ta vieta, kur baigiasi prekių siuntimas ar gabenimas jas įsigyjančiam asmeniui (PVM direktyvos 40 str.). Pagal PVM direktyvos 41 straipsnį „<...> laikoma, kad prekių įsigijimo Bendrijos viduje, kaip apibrėžta 2 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktyje, vieta yra valstybės narės, suteikusios PVM mokėtojo kodą, kurį prekes įsigyjantis asmuo nurodo įsigydamas prekes, teritorijoje, jeigu tas prekes įsigyjantis asmuo nenurodo, kad šis įsigijimas buvo apmokestintas PVM pagal 40 straipsnį“ (pirma pastraipa), „jei įsigijimas apmokestinamas PVM pagal pirmą pastraipą, o vėliau – pagal 40 straipsnį valstybėje narėje, kurioje baigiasi prekių siuntimas ar gabenimas, apmokestinamoji vertė atitinkamai sumažinama valstybėje narėje, suteikusioje PVM mokėtojo kodą, kurį prekes įsigyjantis asmuo nurodo įsigydamas prekes“ (antra pastraipa).

Šios direktyvos 42 straipsnyje nustatyta, kad „41 straipsnio pirma pastraipa netaikoma ir laikoma, kad prekių įsigijimas Bendrijos viduje apmokestinamas PVM pagal 40 straipsnį, kai tenkinamos šios sąlygos:

a) prekes įsigyjantis asmuo nurodo, kad jis prekes įsigijo Bendrijos viduje tam, kad paskui jas tiektų valstybės narės, kuri nustatoma pagal 40 straipsnį, teritorijoje ir už jas pagal 197 straipsnį prievolė sumokėti PVM tenka asmeniui, kuriam skirtos prekės;

b) prekes įsigyjantis asmuo įvykdė 265 straipsnyje nustatytas prievoles, susijusias su sumuojančios ataskaitos pateikimu“. Vadovaujantis PVM direktyvos 168 straipsnio c punktu, „jeigu prekes ir paslaugas apmokestinamasis asmuo naudoja savo apmokestinamiesiems sandoriams, apmokestinamasis asmuo turi turėti valstybėje narėje, kurioje jis vykdo šiuos sandorius, teisę iš PVM, kurį sumokėti jam tenka prievolė, atskaityti <...> mokėtiną PVM už prekių įsigijimą Bendrijos viduje pagal 2 straipsnio 1 dalies b punkto i papunktį <...>“.

Pagal šios direktyvos 169 straipsnio b punktą „be 168 straipsnyje nurodytos atskaitos, apmokestinamasis asmuo turi teisę atskaityti tame straipsnyje nurodytą PVM, jei prekės ir paslaugos naudojamos <...> vykdyti sandorius, kurie neapmokestinami pagal <..> 146–149 straipsnius <...>“. Pagal PVM direktyvos 146 straipsnio 1 dalies b punktą sandoriams, kurių valstybės narės neapmokestina PVM, be kita ko, priskiriamas „<...> prekių tiekimas, kai jų atitinkamoje teritorijoje neįsisteigęs prekes įsigyjantis asmuo jas išsiuntė ar išgabeno į paskirties vietą už Bendrijos ribų, arba tai atlikta jo vardu <...>.“

24. Pagal ESTT suformuotą jurisprudenciją apmokestinamųjų asmenų teisė iš PVM, kuriuo jie apmokestinami, atskaityti už įsigytas prekes ir paslaugas mokėtiną ar sumokėtą pirkimo PVM yra pagrindinis ES teisės aktais nustatytos bendros PVM sistemos principas (pvz., žr. 2017 m. spalio 19 d. sprendimo byloje Paper Consult, C‑101/16, EU:C:2017:775, 35 p. ir jame nurodytą ESTT praktiką). Šiuo aspektu reikia pažymėti, kad PVM direktyvos 167 ir paskesniuose straipsniuose numatyta teisė į atskaitą yra sudedamoji PVM sistemos dalis ir iš esmės negali būti ribojama. Konkrečiai kalbant, ši teisė nedelsiant taikoma visiems mokesčiams, sumokėtiems sudarant pirkimo sandorius (žr. ESTT 2019 m. liepos 10 d. sprendimo byloje Kuršu zeme, C-273/18, EU:C:2019:588, 33 p. ir jame nurodytą šio teismo praktiką).

25. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius pareiškėjo teisę į PVM atskaitą paneigė remdamasis ESTT 2010 m. balandžio 22 d. sprendimo sujungtose bylose X ir fiscale eenheid Facet-Facet Trading (C‑536/08 ir C-539/08; EU:C:2010:217; toliau – ir Sprendimas Facet) rezoliucijoje pateiktu išaiškinimu, kad „[Šeštosios direktyvos] 17 straipsnio 2 ir 3 dalis bei 28b straipsnio A skirsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad apmokestinamasis asmuo, kuris yra pastarosios nuostatos pirmoje pastraipoje nurodytoje situacijoje, neturi teisės nedelsiant atskaityti pirkimo PVM už Bendrijos viduje įsigytas prekes.“

26. Šiuo aspektu sutiktina su tokia mokesčių administratoriaus pozicija – ESTT šiame sprendime pateikta ES teisės nuostatų aiškinimo ir taikymo taisyklė yra aiški, konkreti ir, skirtingai nei teigia pareiškėjas, autonomiška nuo individualių aplinkybių (rezoliucinėje dalyje teisės aiškinimo taisyklė nėra siejama su pagrindinių bylų ar kitomis aplinkybėmis). Savo ruožtu konstatuotina, kad ir PVM direktyvos 168 ir 169 straipsnius bei 41 straipsnį reikia aiškinti taip, kad apmokestinamasis asmuo, kuris yra pastarosios nuostatos pirmoje pastraipoje nurodytoje situacijoje, neturi teisės nedelsiant atskaityti pirkimo PVM už Bendrijos viduje įsigytas prekes.

27. Tai, kad, pareiškėjo teigimu, ginčo prekės buvo išgabentos iš už ES teritorijos ribų, niekaip nepakeičią minėtos taisyklės taikymo – kadangi Sprendimo Facet rezoliucinėje dalyje yra pateikiama nuoroda į Šeštosios direktyvos 17 straipsnio 3 dalį (PVM direktyvos 169 str.), akivaizdu, kad aptariamas teisės į PVM atskaitą ribojimas apima ir atvejį, kai Bendrijos viduje įsigytos prekės panaudojamos tiekimui už ES ribų.

28. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su bendrųjų PVM sistemos principų taikymu, primintina, kad ESTT, aiškindamas Šeštosios direktyvos 28b straipsnio A skirsnio 2 dalį, kuri atitinkančią PVM direktyvos 41 ir 42 straipsnius, Sprendimo Facet 35 punkte nurodė, kad joje įtvirtintomis nuostatomis siekiama, pirma, užtikrinti prekių įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimą ir, antra, išvengti dvigubo to paties įsigijimo apmokestinimo. 2018 m. balandžio 19 d. sprendimo byloje Firma Hans Bühler (C-131/13, EU:C:2018:261) 50 punkte ši ES teisminė institucija papildomai nurodė, kad PVM direktyvos 41 ir 42 straipsniais siekiama užtikrinti nagrinėjamo prekių įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimą galutinio įgijėjo lygiu ir išvengti dvigubo to paties įsigijimo apmokestinimo.

29. Pažymėtina ir tai, kad nagrinėjamu aktuali prekybai Bendrijos viduje taikoma PVM pereinamojo laikotarpio schema, kurią sudaro, pirma, valstybės narės, iš kurios pradedamas tiekimas, dėl kurio atliekamas siuntimas ar gabenimas Bendrijos viduje, vykdomas atleidimas nuo mokesčio ir su tuo susijusi tos valstybės narės taikoma sumokėto pirkimo PVM atskaita ar grąžinimas, ir, antra, valstybės narės, į kurią atgabenamos prekės, vykdomas įsigijimo Bendrijos viduje apmokestinimas, siekiama užtikrinti aiškų valstybių narių mokestinio suvereniteto atskyrimą (žr. ESTT 2010 m. lapkričio 18 d. sprendimo byloje X, C-84/09. EU:C:2010:693, 22 ir 23 p. bei juose nurodytą šio teismo praktiką).

30. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratoriaus surinkti duomenys (MAĮ 67 str. 1 d.) yra pakankami konstatuoti, kad: (1) iš Italijos įmonės įsigytų prekių gabenimas baigėsi Slovėnijoje, kas pagal PVM direktyvos 40 straipsnyje įtvirtintą bendrą taisyklę reikštų, kad prekių įsigijimo Bendrijos viduje vieta yra šioje valstybėje narėje; (2) prekių tiekimas Rusijos įmonei taip pat įvyko šioje valstybėje narėje (PVM direktyvos 32 str.).

31. Nutarties 30 punkte paminėtos aplinkybės yra pakankamos pripažinti ne tik tai, kad nėra tenkinamos teisės į PVM atskaitą Lietuvoje sąlygos, bet ir tai, kad tokios teisės pripažinimas nagrinėjamu atveju paneigtų minėtą ES teisės tikslą užtikrinti aiškų valstybių narių mokestinio suvereniteto atskyrimą. Be to, nagrinėjamu atveju, t. y. nesant duomenų apie apmokestinimą Slovėnijoje, atleidimas nuo pagal PVM direktyvos 41 straipsnio pirmą pastraipą apskaičiuoto PVM mokėjimo paneigtų ES teisės aktų veiksmingumą (šiuo klausimu žr. Sprendimo Facet 44 p.). Galiausiai, nėra jokių abejonių, kad aptariamose PVM direktyvos ir PVMĮ nuostatose nustatytos dvigubo apmokestinimo išvengimo taisyklės tinkamai užtikrina iš bendros PVM sistemos kylančias pareiškėjo teises. Šiomis aplinkybėmis spręstina, kad ginčo teisiniams santykiams aktualios ES teisės nuostatos ir susijusi ESTT jurisprudencija yra aiški, nekyla jokio neaiškumo dėl šių nuostatų turinio bei jų aiškinimo, todėl nėra jokio objektyvaus pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į ES teismines institucijas su prašymu priimti prejudicinį sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl to, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo prašymą kreiptis į ESTT dėl prejudicinio sprendimo ir kad toks kreipimasis yra būtinas, atmetami kaip nepagrįsti.

32. Atsakant į apeliacinio skundo teiginius, kad nagrinėjamu atveju Bendrovei nepagrįstai atsisakoma grąžinti ginčo PVM, nors ji 2018 m. rugpjūčio 6 d. teismo posėdyje akcentavo, jog prekės buvo eksportuotos iš EB teritorijos ir tai esą yra aišku, papildomai pažymėtina, kad paminėti teiginiai nepagrįsti tinkamais įrodymais. Kartu pabrėžtina, kad Bendrovės atstovo patvirtinimas teismo posėdyje nelaikytinas įrodymu apie ginčo PVM sumokėjimą toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi ginčo prekių gabenimas PVMI 122 straipsnio 2 dalies prasme. Tai konstatavus atmetami ir apeliacinio skundo argumentai, grindžiami prielaida apie ginčo PVM sumokėjimą toje valstybėje narėje, kurioje baigėsi ginčo prekių gabenimas.

33. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė visas bylai svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai jas ištyrė, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio keisti ar naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Solmita“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. rugsėjo 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Rytis Krasauskas

Veslava Ruskan