2021-10-27 Nr. AB-22809-3-62-3-02266-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-925-968/2021

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02266-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. spalio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ryčio Krasausko (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. I. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. I. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, (toliau – ir atsakovas) 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. gruodžio 12 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis) buvo laikomas Alytaus pataisos namuose (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas) netinkamomis sąlygomis. Nevykdydamas nurodymo eiti gyventi į jam paskirtą būrį dėl grėsmės savo gyvybei, pareiškėjas Alytaus PN buvo patalpintas į kamerų tipo patalpas (toliau – ir KTP), kuriose jam nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas, nebuvo įrengta iškvietimo mygtukų, todėl taip nebuvo užtikrinamas jo saugumas. Gyvenamojo ploto normą dar labiau mažino kamerose esantis inventorius. KTP į dušą buvo vedamas kartu su kitais nuteistaisiais, todėl tekdavo maudytis prieš kitus nuteistuosius. Dušinėje maudymosi kabinose nebuvo įrengta užuolaidų, persirengti reikdavo bendroje rūbinėje, dėl to buvo pažeistas jo privatumas. Dušinės duryse buvo įrengta stebėjimo anga per kurią jį stebėdavo pareigūnai. Norint išeiti iš dušo tekdavo ilgai belsti į duris, nes dušinėje nebuvo pagalbos iškvietimo mygtuko. Dušinė neatitiko higienos ir sanitarinių reikalavimų, nebuvo šampūno (skysto muilo). Šalia KTP pastato esantis Sveikatos priežiūros tarnybos pastato stogas uždengtas šiferio danga, dėl to susilpnėjo jo regėjimas. Pareigūnai iš pareiškėjo tyčiodavosi. Alytaus PN jam nebuvo suteikta galimybė paskambinti savo dukrai. Dėl tokių neteisėtų atsakovo atstovo veiksmų pareiškėjas patyrė psichologinius ir fizinius nepatogumus.

3. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė jį atmesti. Atsakovo atstovas pateikė duomenis apie tai, kokiose kamerose pareiškėjas buvo laikomas, koks šių kamerų plotas, kiek jose įrengta miegamųjų vietų. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas sistemingai nevykdė administracijos nurodymų eiti gyventi į jam paskirtą būrį, konkrečių priežasčių dėl tokio savo elgesio pareiškėjas nenurodė, todėl jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos – perkėlimas į KTP. Alytaus PN tualetai ir dušinės yra atskirtos sienelėmis. Pareigūnai, vykdydami savo funkcijas, nepažeidinėjo nuteistųjų privatumo. KTP dušinės pagal poreikį buvo aprūpinamos šampūnu (skystu muilu). Pareiškėjas nuolat gaudavo pinigines perlaidas į asmeninę sąskaitą, todėl šampūno (skysto muilo) galėjo įsigyti ir pats. KTP dušinėse nėra įrengta prižiūrėtojo iškvietimo sistema, nes jos įrengimo nenumato jokie teisės aktai. Asbestiniu stogu dengtų bendrabučių (gyvenamų pastatų) Alytaus PN nėra. Jei pataisos namų pastatų stogai ir būtų padengti šiferio plokštėmis, kurių sudėtyje yra asbesto, asbesto dulkės atsiranda tik ardant, remontuojant plokštėmis dengtą stogą. Alytaus PN nurodė, kad pareiškėjo skundas grindžiamas abstrakčiais teiginiais.

II. 4. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo N. I. skundą atmetė, bylos dalį dėl kameros Nr. 25 ploto pažeidimų nutraukė, o bylos dalį dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad dėl grėsmės gyvybei jis atsisakydavo eiti gyventi į jam paskirtą būrį, kad kamerose nebuvo įrengta aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtukų sistema, kad pareigūnai iš jo tyčiodavosi, kad norint išeiti iš dušo ilgai tenka belsti į duris, kad nesuteikta teise paskambinti savo dukrai, paliko nenagrinėtą.

5. Teismas, vertindamas pareiškėjo teiginius, kad kamerose jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, kurią dar labiau mažino kamerose esantis inventorius, nurodė, kad pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Taisyklės) (galiojusios iki 2020 m. sausio 22 d.) 111.2 punktą vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Teismas analizavo byloje esančius duomenis apie kameras, kuriose buvo laikomas pareiškėjas (Nr. 11, 12, 14, 16, 25, 43, 45) ir iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenų nustatė, kad 2019 m. sausio 14 d. išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-492-279/2019 kameros Nr. 25 plotas buvo įvertintas, todėl bylos dalį dėl kameros Nr. 25 ploto pažeidimų, nutraukė. Teismas, kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą padalinęs iš joje esančių lovų skaičiaus, sprendė, kad pareiškėjui tekusio gyvenamojo ploto norma kamerose Nr. 11, 12, 14, 16, 43, 45 (Taisyklių 111.2 p.) nebuvo pažeista. Tai nustatęs teismas konstatavo, kad iš gyvenamojo ploto normos inventoriaus užimamas plotas neišskaičiuojamas.

6. Dėl dušuose neužtikrinto pareiškėjo privatumo, teismas nurodė, kad Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normose, patvirtintose Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 nurodomi dušo patalpai minimaliai būtini baldai ir / ar kietasis inventorius. Detalesnio dušo patalpų įrengimo nacionaliniai teisės aktai nereglamentuoja. Teisės normose nėra įtvirtinto ir reikalavimo dušinėje ar persirengimo patalpoje įrengti pertvaras. Teismas aptarė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką privatumo duše užtikrinimo aspektu ir nustatė, jog dušinės yra atskirtos sienelėmis, tik viena įeiti į dušą skirta pusė buvo atvira. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, jog dušinių įrengimas pažeidė galiojančius teisės aktus. Teismas sprendė, kad pareiškėjui suteiktas privatumas naudojantis dušu buvo pakankamas.

7. Dėl pareiškėjo skundo teiginio, kad dušinės duryse buvo įrengta stebėjimo anga, per kurią jį stebėjo pareigūnai, teismas pažymėjo, kad bylos duomenys patvirtina, jog dušinės duryse stebėjimo anga nėra įrengta.

8. Teismas, nurodęs, kad pagal Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82, 16.11 punktą, prižiūrėtojo aliarminio iškvietimo (signalizacijos) sistema įrengiama tik kamerose, atmetė pareiškėjo argumentus, susijusius su dušinėje neįrengtu aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtuku.

9. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintų Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo (redakcija, galiojusi nuo 2017 m. rugpjūčio 31 d. iki 2020 m. sausio 11 d.) 10 punkte buvo nustatyta, kad suimtųjų (nuteistųjų) dušo patalpose įrengiami kūno ir plaukų prausiklio dozatoriai, kurie pildomi pagal poreikį. Įvertinęs atsakovo atstovo atsiliepime pateiktus duomenis apie nuolat vykdomus viešuosius pirkimus, siekiant dušines aprūpinti šampūnu (skystu muilu), atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nuolat gaudavo pinigines perlaidas į asmeninę sąskaitą, todėl šampūno (skysto muilo) galėjo įsigyti ir pats, teismas atmetė pareiškėjo skundo teiginius šiuo aspektu.

10. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad dušinė neatitiko higienos ir sanitarinių reikalavimų, nes juos paneigė Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos pagal pareiškėjo 2019 m. gruodžio 27 d. skundą-prašymą 2020 m. sausio 8 d. atliktas patikrinimas Alytaus PN uždarosios zonos 1-o aukšto dušinėje.

11. Teismas, nenustatęs, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN būtų atliekami darbai, susiję su fiziniu šiferio plokščių ardymu, sprendė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos tuo, jog Sveikatos priežiūros tarnybos stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Pareiškėjo skundo teiginys, kad dėl asbesto susilpnėjo jo regėjimas, taip pat atmestas, nes byloje nenustatyta, kad minėtos aplinkybės lėmė pareiškėjo regėjimo suprastėjimą.

12. Teismas nustatė, kad pareiškėjo skundo teiginiai, jog dėl grėsmės savo gyvybei jis atsisakydavo eiti gyventi į jam paskirtą būrį, kad kamerose nebuvo įrengta aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtukų, kad pareigūnai iš jo tyčiodavosi, kad norint išeiti iš dušo ilgai tenka belsti į duris, buvo išspręsti 2020 m. birželio 22 d. išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-4120-414/2020 (sprendimas neįsiteisėjęs), o pareiškėjo skundo teiginys, kad Alytaus PN jam nebuvo suteikta teisė paskambinti savo dukrai, buvo išspręstas 2020 m. rugpjūčio 27 d. išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-3659-554/2020 (sprendimas neįsiteisėjęs), todėl šiuos pareiškėjo skundo teiginius teismas paliko nenagrinėtus.

13. Likusius pareiškėjo skundo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusiam ginčui išspręsti, todėl detaliau jų nedėstė ir neanalizavo.

14. Nenustatęs visų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų (valdžios institucijos (jos tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų, asmens patirtos žalos, neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio), teismas sprendė, kad valstybei pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą. Teismas pareiškėjo skundą atmetė.

III. 15. Pareiškėjas N. I. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regiono apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 10 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės 1 000 Eur neturtinę žalą. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė rašytinius įrodymus.

16. Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

16.1. Teismas netinkamai vertino skundo argumentus, bylos faktines aplinkybes, neatsižvelgė į tiek nacionalinių teismų, tiek į Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) formuojamą praktiką. Jeigu teismui nepakanka informacijos arba ji nėra visiškai tiksli, prašau išreikalauti iš atitinkamų viešojo administravimo subjektų visą informaciją apie nežmoniškas gyvenimo sąlygas bei teisių pažeidimus.

16.2. Teismas nepagrįstai sprendė, kad medicinos pastatas, kurio stogo danga yra dengta šiferiu, nepriklauso Alytaus PN. Už viską, kas yra Alytaus PN teritorijoje, atsako Alytaus PN. Tai, kad šiferio danga kenkia sveikatai, Lietuvos Respublikos Vyriausybė yra įtvirtinusi teisės aktuose ir įpareigojusi pakeisti tokią stogo dangą. Atsižvelgiant į tai, jog tokioje aplinkoje teko vaikščioti ilgą laiko tarpą (nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. gruodžio 12 d.), pablogėjo regėjimas, teko kreiptis į gydytoją, kuris paskyrė akinius. Net jei tai ir nėra susiję su šiferio stogo danga, regėjimo pablogėjimas susijęs su minėtu kalinimo laikotarpiu Alytaus PN.

16.3. Kamerose Nr. 11, Nr. 12 nebuvo užtikrintas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas, nes vienu laikotarpiu kameroje Nr. 11 buvo kalinami trys asmenys, per vidurį stovėjo stalas, buvo 2 metalinės spintelės, 3 metalinės lovos, sanitarinis mazgas, atitvertas nuo gyvenamosios erdvės. KTP kameroje Nr. 12 buvo tokia pat situacija, nors buvo laikomi 2 asmenys. Šiuo aspektu Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija (toliau – ir Konvencija) taikoma tiesiogiai, ji turi prioritetą prieš nacionalinius teisės aktus (LVAT 2008 m. balandžio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A575-164/2008), todėl vertinant gyvenamojo ploto dydį taikytinos Konvencijoje ir EŽTT praktikoje nustatytos gyvenamojo ploto normos (4 kv. m, atskaičius visus kameroje esančius baldus). Vertinant tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą kameros baldams ir kitiems įrenginiams. Taigi gyvenamosios patalpos plotas buvo itin mažas, pareiškėjas beveik neturėjo laisvos vietos. Teismai, vertindami vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, atsižvelgia į tokias aplinkybes, kaip atšalusio maisto valgymas, kai dėl didelio suimtųjų skaičiaus, ne visiems užtekdavo vietos prie stalo (LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013), netinkamas miegamosios vietos įrengimas (LVAT 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013), prastas miegas (LVAT 2013 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013).

16.4. Teismas nepagrįstai nepripažino privatumo pažeidimo. KTP kamerose Nr. 11, 12, 43 buvo laikoma daugiau asmenų skirtingais laikotarpiais. Privatumo neužtikrinimas naudojantis sanitariniais įrenginiais yra viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo pripažinimą. Žema sienele atskirtas tualetas neatitinka Konvencijos 3 straipsnio reikalavimų. Buvo pažeista konstitucinė teisė į orumą.

16.5. Duše nebuvo užuolaidėlių, pertvarų sienelės 36 cm pločio, todėl pareiškėjas buvo stebimas kitų nuteistųjų. Dušinės duryse yra įmontuoti langeliai, todėl pareigūnai galėjo pažiūrėti. Duše nebuvo skysto muilo bei šampūno, tačiau tai nieko bendro neturi su mokumu. 2018 m. gegužės 17 d. buvo prašyta pareigūnų pagalbos, nes kilo grėsmė nuo 15 būrio nuteistųjų – pareiškėjas buvo apvogtas, dingo tiek daiktai, tiek higienos reikmenys, parduotuvėje pinigų limitas jau buvo išnaudotas, todėl nebuvo galimybės nusipirkti nei šampūno nei muilo. Pareigūnai apsipirkti parduotuvėje dėl minėtų aplinkybių neleido. Buvo kreiptasi į Kauno apygardos prokuratūros Alytaus apylinkės prokuratūrą dėl vagystės, Alytaus PN administracija į tai nereagavo, laikė pareiškėją baudos izoliatoriuje ir vis skirdavo į tą patį 15 būrį. Pareiškėjas buvo priverstas likti baudos izoliatoriuje, bijodamas nuteistųjų, kurie jį apvogė.

16.6. Kameroje, duše nėra aliarminio iškvietimo mygtukų, dažnai tenka daužyti duris, dėl ko yra pasitaikę patyčių iš pareigūnų, tokiu būdu nėra užtikrinamas saugumas. Asmuo, kuris kalinimo įstaigoje buvo laikomas pažeidžiant imperatyvius teisės aktų, reglamentuojančių saugumo užtikrinimą, reikalavimus, neabejotinai patiria neigiamus dvasinius išgyvenimus (LVAT 2013 m. sausio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-2917/2012).

16.7. Atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjas turi išoperuotą stuburo išvaržos traumą ir kuomet pateko į KTP patalpas, nuo itin prastų kalinimo sąlygų padažnėjo stuburo skausmai, būdavo, kad negaudavo medicininių paslaugų, nes kurį laiką Alytaus PN nebuvo vidaus ligų gydytojo.

16.8. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, turi išsamiai ir visapusiškai ištirti bylos aplinkybes bei analizuoti atsakovo veiksmus teisėtumo prasme. Asmuo, kuris kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžiama CK 6.250 straipsnio 1 dalyje. Asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Iš pareiškėjo negalima reikalauti pateikti įrodymus, kurie vienareikšmiškai leistų spręsti apie patirtą žalą. Nustačius, kad nepagrįstai buvo apribotas bendravimas su artimaisiais (mama, sūnumi, dukra), nesuteikiant pasimatymų, telefoninių skambučių, neleidžiant jiems siųsti laiškų, negalima teigti, kad pareiškėjas nepatyrė žalos. Ginčo laikotarpi buvo kreiptasi į pataisos namų psichologinė tarnybą dėl nutraukto ryšio su artimaisiais.

17. Atsakovo atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Atsakovo atstovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti teismui, teismo buvo tinkamai išnagrinėta ir įvertinta. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 18. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui N. I. iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. gruodžio 12 d.

19. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus, atsakovo atstovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nagrinėjamos administracinės bylos dalį dėl kameros Nr. 25 ploto pažeidimų nutraukė, o pareiškėjo skundo teiginius, kad dėl grėsmės savo gyvybei, jis atsisakydavo eiti gyventi į jam paskirtą būrį, kad kamerose nebuvo įrengta aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtukų, kad pareigūnai iš jo tyčiodavosi, kad norint išeiti iš dušo ilgai tenka belsti į duris, kad jam nebuvo suteikta teisė paskambinti savo dukrai, paliko nenagrinėtais. Likusioje skundo dalyje pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė, nes nenustatė būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – pareiškėjo patirtos neturtinės žalos, valdžios institucijos (Alytaus PN) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), o nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

20. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu bylos faktinių aplinkybių vertinimu ir prašo jam priteisti sumažintą 1 000 Eur (skunde pirmosios instancijos teismo prašė priteisti 10 000 Eur (I t., b. l. 33)) neturtinės žalos atlyginimą.

21. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Pareiškėjas prie apeliacinio skundo pridėjo rašytinius įrodymus, o taip pat prašo, išreikalauti iš atitinkamų viešojo administravimo subjektų visą informaciją apie nežmoniškas gyvenimo sąlygas bei teisių pažeidimus. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.). Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas nenurodo, dėl kokių svarbių priežasčių prašymas išreikalauti visą informaciją apie nežmoniškas kalinimo sąlygas teikiamas apeliacinės instancijos teismui, kai byla iš esmės buvo nagrinėjama pirmosios instancijos teisme ir visi prašymai bei įrodymai turėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, pareiškėjo prašymas dėl įrodymų išreikalavimo netenkintinas. Dėl prie apeliacinio skundo pridėtų rašytinių įrodymų, pažymėtina, jog jie jau yra byloje (I t., b. l. 34–70, 172–175, 178–179), o likę rašytiniai įrodymai, nenurodžius priežasčių, kodėl jie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui arba kodėl jų pateikimo būtinybė iškilo tik apeliacinės instancijos teisme, nevertinami.

23. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į tai, jog: (i) Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. birželio 22 d. sprendimu, kuris iki šios dar nėra įsiteisėjęs, išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I1-4120-414/2020 pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus PN, dėl žalos, atsiradusios nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. gruodžio 12 d. dėl netinkamų kalinimo sąlygų (dėl grėsmės gyvybei pareiškėjas atsisakydavo eiti gyventi į jam paskirtą būrį, kamerose nebuvo įrengta aliarminio iškvietimo sistema, pareigūnai iš jo tyčiodavosi, norint išeiti iš dušo ilgai tenka belsti į duris), atlyginimo; (ii) Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2020 m. rugpjūčio 27 d. sprendimu, kuris taip pat dar nėra įsiteisėjęs, išnagrinėjo administracinę bylą Nr. I1-3659-554/2020 pagal pareiškėjo skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus PN, dėl žalos, atsiradusios nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. gruodžio 12 d. dėl galimybės paskambinti artimiesiems nesuteikimo, atlyginimo. Tai yra teismai aptartose byloje iš dalies išnagrinėjo ginčą tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu. Todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis ABTĮ 105 straipsnio 4 punktu, pagrįstai paliko pareiškėjo skundo dalį dėl neturtinės žalos atlyginimo dėl minėtų kalinimo sąlygų pažeidimo Alytaus PN nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2019 m. gruodžio 12 d. nenagrinėtą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kuriais remiantis būtų galima konstatuoti, kad ši skundžiamo teismo sprendimo dalis yra neteisėta ir nepagrįsta.

24. Teismų praktikoje nurodyta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-81/2014; kt.). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., LVAT 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (žr., pvz., LVAT 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas turėjo aiškiai nurodyti ir detalizuoti, kur ir kada jam trūko gyvenamojo ploto, taip pat aiškiai detalizuoti kitus nusiskundimus dėl kalinimo sąlygų, o atsakovas turėjo pateikti įrodymus, paneigiančius šias pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Atsakovas byloje pateikė duomenis apie pareiškėjo kalinimo sąlygas, iš kurių pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrinta Taisyklių 111.2 punkte nustatyta minimali vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma (3,6 kv. m).

26. Vertinant pareiškėjo argumentus, jog nustatant gyvenamojo ploto dydį taikytinos Konvencijoje ir EŽTT praktikoje nustatytos gyvenamojo ploto normos (4 kv. m, atskaičius visus kameroje esančius baldus), pažymėtina, jog Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos (žr., pvz., LVAT 2018 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-171-662/2018; 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-527-822/2018; 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-985-556/2018; 2020 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-996-1062/2020; 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1553-520/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje A-3158-624/2020 ir kt.).

27. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė (žr., pvz., EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 30210/96); 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 44558/98)).

28. EŽTT 2016 m. spalio 20 d. sprendime byloje Muršić prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13) pabrėžė, kad bendroje gyvenamojoje erdvėje kaliniui turi būti užtikrintas 3 kv. m plotas (neįskaičiuojant sanitarinio mazgo užimamo ploto) ir tai yra minimalus vienam asmeniui tenkančio ploto bendroje gyvenamojoje erdvėje standartas pagal Konvencijos 3 straipsnį. Tais atvejais, kai vienam kaliniui tenkantis plotas yra mažesnis nei 3 kv. m, vienam asmeniui tenkančio ploto trūkumas laikytinas tokiu dideliu, kad galima preziumuoti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą. Tačiau šio pažeidimo prezumpciją galima nuginčyti nurodant veiksnius, atitinkamai galėjusius kompensuoti ploto trūkumą. Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpciją paprastai galima nuginčyti tuo atveju, kai vienu metu egzistavo tokie veiksniai: 1) minimalaus 3 kv. m vienam asmeniui tekusio ploto trūkumas buvo trumpais atsitiktiniais (netęstiniais) laikotarpiais ir nedidelis; 2) vienam asmeniui tekusio ploto trūkumą kompensavo pakankama judėjimo laisvė bei atitinkama veikla už kameros ribų; 3) asmuo buvo kalinamas, apskritai vertinant, tinkamoje laisvės atėmimo vietoje, kur nebuvo jokių kitų jo ar jos kalinimo sąlygas bloginančių aplinkybių.

29. Teisės aktuose nėra nurodyta, jog į turimo ploto kameroje apskaičiavimą neturėtų būti įtrauktas plotas, kurį užima sanitarinis mazgas bei baldai. Šios nuostatos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinamos kaip nereikalaujančios taikyti atskirą ploto apskaičiavimo metodologiją ir kiekvienu nagrinėjamu atveju iš bendro ploto išskaičiuoti sanitarinio mazgo užimamą plotą (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-741-415/2017; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-771-1062/2017; 2017 m. gegužės 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-650-552/2017). Į sanitarinį mazgą, skaičiuojant plotą, tokiu atveju atsižvelgiama tik tomis dienomis, kai pripažįstamas 3 kv. m ploto pažeidimas (žr., pvz., LVAT 2017 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1603-525/2017). Taigi nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą, tinkamai taikė Konvencijos ir nacionalinės teisės normas ir pagrįstai nustatė, jog pareiškėjui buvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių bylos įrodymais ir teisės aktų normomis pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti nustatyta, kad jam teko per mažas gyvenamasis plotas, t. y. nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamasis plotas (3,6 kv. m), kai teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kamerų plotą, o skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį plotą, visas jos plotas dalijamas iš patalpoje laikomų asmenų skaičiaus, o nesant objektyvių duomenų apie gyvenamosiose patalpose buvusį nuteistųjų skaičių, vienam asmeniui tenkantis plotas skaičiuotinas konkrečios patalpos, kurioje gyveno pareiškėjas, gyvenamąjį plotą padalijant iš miegamųjų vietų skaičiaus. Pagal atliktą pirmosios instancijos teismo apskaičiavimą pareiškėjui visada teko daugiau nei 3,6 kv. m ploto (pareiškėjui teko nuo 4,05 iki 5,12 kv. m ploto).

31. Atmestini pareiškėjo argumentai, jog teismai, vertindami vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, atsižvelgia į tokias aplinkybes, kaip atšalusio maisto valgymas, kai dėl didelio suimtųjų skaičiaus, ne visiems užtekdavo vietos prie stalo (LVAT 2013 m. gegužės 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A822-1053/2013), netinkamas miegamosios vietos įrengimas (LVAT 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1840/2013), prastas miegas (LVAT 2013 m. liepos 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-51/2013), nes pareiškėjas savo skundo pirmosios instancijos teismui negrindė tokiomis aplinkybėmis.

32. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su dušo įrengimu ir aprūpinimu higienos priemonėmis, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime dėl šių pareiškėjo nurodytų pažeidimų išsamiai pasisakė, nenukrypdamas nuo LVAT formuojamos praktikos juos įvertino bei pripažino nepagrįstais, todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo bylos įrodymais ir teisės aktais pagrįstų argumentų, dėl kurių ši išvada turėtų būti pripažinta neteisinga sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir papildomai šiuo klausimu nepasisako. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog teisės aktai nenumato dušinėje aliarminio iškvietimo (signalizacijos) mygtuko įrengimo, todėl šiuo aspektu nėra jokio pagrindo atsakovo atstovo neteisėtiems veiksmams konstatuoti.

33. Pagal LVAT praktiką asbesto gaminiai pavojų asmens sveikatai kelia tik tuomet, kai jie yra ardomi, laužomi ar kitaip apdorojami (žr., pvz., LVAT 2017 m. birželio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-744-1062/2017). Pareiškėjas skunde tvirtino, kad šiferinio asbesto buvo Sveikatos priežiūros tarnybos stogo dangoje, tačiau aplinkybių, kad vyko stogo, kuriuose buvo šios medžiagos rekonstrukcijos, griovimo darbai, nenurodė, jokių įrodymų šiems savo teiginiams pagrįsti nepateikė. Atsakovo atstovas pareiškėjo teiginius dėl asbesto neigė nurodydamas, kad asbestiniu stogu dengtų bendrabučių (gyvenamųjų pastatų) Alytaus PN nėra. Teismas nenustatė byloje duomenų, kad ginčo laikotarpiu Alytaus PN buvo atliekami kokie nors darbai, susiję su šiferio plokščių ardymu. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas darė pagrįstą išvadą, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjo teisės buvo pažeistos tuo, jog Sveikatos priežiūros tarnybos stogo dangoje buvo asbestinio šiferio. Nėra jokio pagrindo kitaip nei pirmosios instancijos teismas vertinti pareiškėjo pretenzijų dėl susilpnėjusio jo regėjimo priežasčių, juolab, kad ir apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodo jokių motyvuotų argumentų, dėl kurių minėta teismo išvada turėtų būti pripažinta neteisinga.

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo argumentus, susijusius su neužtikrintu privatumu naudojantis sanitariniais įrenginiais KTP kamerose Nr. 11, 12, 43, netinkamu sanitarinio mazgo įrengimu (žr. Nutarties 16.4 p.) ir medicininių paslaugų trūkumu Alytaus PN (žr. Nutarties 16.7 p.). Pastebėtina, jog tokio pobūdžio nusiskundimus pareiškėjas buvo nurodęs ir skunde pirmosios instancijos teismui (I t., b. l. 8–9, 30) bei atsikirtime į atsakovo atstovo atsiliepimą (I t., b. l. 116), tačiau pirmosios instancijos teismas minėtų aplinkybių netyrė ir jų nevertino. Kadangi pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime neišsprendė minėtų pareiškėjo pretenzijų Alytaus PN pagrįstumo klausimo, šiuo aspektu skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu ir teisėtu. Pirmosios instancijos teismo padaryti proceso pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas šią bylos dalį grąžinti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

35. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl neturtinės žalos, atsiradusios dėl neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, netinkamo sanitarinio mazgo įrengimo, medicininių paslaugų trūkumo, perduodama tam pačiam teismui nagrinėti iš naujo. Kita pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. I. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį, kuria atmestas pareiškėjo N. I. skundo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo neužtikrinant jam privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, netinkamai įrengto sanitarinio mazgo, nesuteiktų medicininių paslaugų, ir šią bylos dalį grąžinti Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmams nagrinėti iš naujo.

Likusią Regionų apygardos administracinio teismo Šiaulių rūmų 2020 m. gruodžio 12 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Romanas Klišauskas

Rytis Krasauskas

Skirgailė Žalimienė