2024-04-17 Nr. AB-6223-3-61-3-00364-2024-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-167-415/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00364-2024-4

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.1.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų S. D. ir J. J. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 5 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjų S. D. ir J. J. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės merui, atstovaujamam Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Nacionalinė žemės tarnyba prie Aplinkos ministerijos, dėl potvarkio panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjos S. D. ir J. J. (toliau kartu – ir pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamos panaikinti 2024 m. sausio 2 d. Vilniaus miesto savivaldybės mero potvarkį Nr. 955-1/24 „Dėl žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti, projektavimo proceso Vilniaus miesto savivaldybėje pabaigos“ (toliau – ir Potvarkis), bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

II. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. vasario 5 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą.

Teismas įvertino Potvarkio turinį ir pareiškėjų paaiškinimus, jog teismuose yra nagrinėjamos pareiškėjų inicijuotos administracinės bei civilinės bylos, kurios yra tiesiogiai susijusios su pareiškėjų nuosavybės teisių atkūrimu (natūra) buvusiame Miškinių rėžiniame kaime, ir Potvarkis, kuris draudžia buvusių rėžinių kaimų teritorijose pretendentams atkurti nuosavybės teises natūra, turi tiesioginių neigiamų pasekmių ne tik pareiškėjoms, kurios, be kita ko, yra jau prasidėjusių teisminių procesų dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra dalyvės, bet ir visiems rėžinių kaimų pretendentams.

Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) apibrėžtus norminio akto ir administracinio sprendimo požymius, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, ir atsižvelgdamas į tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės mero Potvarkiu nustatyta, kad: daugiau laisvos valstybinės žemės, kurioje galėtų būti projektuojami nauji individualiai statybai skirti žemės sklypai nuosavybės teisėms į žemę atkurti, Vilniaus miesto savivaldybėje nėra ir tokių sklypų projektavimas Vilniaus miesto savivaldybėje, įskaitant ir Grigiškių miestą, baigtas; Vilniaus miesto savivaldybėje iki nacionalizacijos buvusių rėžinių kaimų teritorijose ir žemės valdų ribose daugiau laisvos (neužstatytos) bei nepriskirtos valstybės išperkamai žemės nėra ir tokių žemės sklypų projektavimas baigtas); Vilniaus miesto savivaldybėje, įskaitant ir Grigiškių miestą, daugiau laisvos (neužstatytos) natūra grąžintinos bei nepriskirtos valstybės išperkamai valstybinės žemės, kurioje galėtų būti projektuojami žemės sklypai, nėra; žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti, projektavimo procesas Vilniaus miesto savivaldybėje, įskaitant ir Grigiškių miestą, yra baigtas; siūloma Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos pagal kompetenciją spręsti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimus kitais Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytais būdais, sprendė, kad Potvarkis yra ne vienkartinio taikymo aktas, o yra orientuotas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų. Teismas pažymėjo, kad Potvarkis ir toliau veikia ir gali būti realizuojamas individualiuose santykiuose bei konkrečių asmenų elgesyje; jis yra visuotinai privalomas visoje Vilniaus miesto savivaldybėje; Potvarkis nėra viešojo administravimo aktas, kuriame išreikštas teisės normų taikymo rezultatas pareiškėjai ar kitiems konkretiems asmenims ir turintis įtakos tik jų teisiniam statusui (teisėms ir pareigoms), šis aktas yra adresuotas konkrečiai neapibrėžtam asmenų ratui ir pagal požymius yra priskiriamas norminių teisės aktų grupei, todėl konstatavo, kad Potvarkis yra norminis administracinis aktas (paskelbtas Teisės aktų registre 2024 m. sausio 2 d., Nr. 2024-00006).

Teismas, aptaręs Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 112 straipsnio ir 113 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl administracinio akto teisėtumo ištyrimo, aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, konstatavo, kad pagal ABTĮ 112 straipsnio ir 113 straipsnio 1 dalyje nustatytą subjektų, turinčių teisę su prašymu kreiptis į administracinį teismą, kad būtų ištirtas norminio administracinio akto teisėtumas, sąrašą, pareiškėjos nagrinėjamu atveju tokios teisės neturi, nes nepatenka į expressis verbis (aiškiais žodžiais, tiesiogiai) įvardytų tokią teisę turinčių subjektų ratą. Be to, nėra duomenų, kad teisme būtų nagrinėjama konkreti byla dėl pareiškėjų teisių pažeidimo, kurios eigoje iškilo abejonė dėl joje taikytino norminio administracinio akto teisėtumo. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjų nurodomos administracinės, civilinės bylos, kuriuose skundžiami institucijų sprendimai / veiksmai neturi įtakos pateiktam vertinimui.

Teismas atsisakė priimti pareiškėjų skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), bei pažymėjo, kad tai nėra jokia kliūtis pareiškėjoms, manančioms, kad jų teisės ar teisėti interesai yra (bus) pažeisti, ginti jas pradedant individualią bylą, kurioje galėtų pareikšti prašymą ištirti Potvarkio teisėtumą.

III. Pareiškėjos atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2024 m. vasario 5 d. nutartį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjų skundą, ir pareiškėjų skundo priėmimo klausimą perduoti pirmosios instancijos teismui.

Pareiškėjos nesutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, jog Potvarkis yra norminis aktas, ir pareiškėjos neturi teisinio pagrindo kreiptis dėl jo teisėtumo įvertinimo, ir pažymi, jog teismas susidariusią situaciją vertino labai formaliai ir neteisingai.

Pareiškėjų teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad Potvarkis nėra individualus administracinis aktas, nes: 1) Potvarkis yra adresuotas plačiam, bet apibrėžtam asmenų ratui, t. y. rėžinių kaimų pretendentams, kurie turėjo teisėtą lūkestį (valstybės pažadą), jog jiems natūra bus atkurti žemės plotai, kurie nacionalizacijos metu neteisėtai buvo nusavinti iš jų artimųjų; 2) Potvarkis yra orientuotas ne tik į ateitį, tačiau turi tiesioginės įtakos civilinėms ir administracinėms byloms, kuriose sprendžiami klausimai dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra tiek pareiškėjoms, tiek ir kitiems rėžinių kaimų pretendentams.

Pareiškėjos nurodo esančios pretendentės nuosavybės teisių atkūrimui buvusiame Miškinių ir Šeškinės rėžiniuose kaimuose. Šiai dienai yra nagrinėjama net 11 administracinių ir civilinių bylų, kurios yra tiesiogiai susijusios su pareiškėjų teisių atkūrimu (natūra) buvusiame Miškinių ir Šeškinės rėžiniuose kaimuose, kuriose yra ginčijami Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos priimti sprendimai, veiksmai ir neveikimas, taip pat ginčijamos valstybinės žemės nuomos sutartys, pirkimo–pardavimo sutartys ir kt. Visose bylose yra sprendžiami klausimai dėl galimybės pareiškėjoms ir kitiems pretendentams pasinaudoti teisės aktuose įvirtinta teise atkurti nuosavybės teises natūra į žemės plotus buvusiuose Miškinių ir Šeškinės rėžinių kaimuose.

Pareiškėjų teigimu, skundžiamu Potvarkiu meras tarsi perima teismų funkciją ir nusprendžia, kad kartografijos yra tikslios, minėti žemės sklypai yra užstatyti ir nėra laisvi, šią aplinkybę (mero priimtą Potvarkį) teismuose naudoja kiti proceso dalyviai.

Pareiškėjų įsitikinimu, Potvarkis neturėtų būti priskiriamas norminių teisės aktų grupei, nes jis sukelia tiesiogines neigiamas teisines pasekmes apibrėžtam asmenų ratui, t. y. rėžinio kaimo pretendentams, tarp jų – ir pareiškėjoms, bei juo yra remiamasi nagrinėjamuose teisminiuose ginčuose.

Pareiškėjos pažymi, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas turėjo būti aktyvus – priimti pareiškėjų skundą ir iškelti norminę bylą, arba nustatyti pareiškėjų skundo trūkumus, nurodant, jog pareiškėjos turi kreiptis į teismą su prašymu dėl norminės bylos iškėlimo, kadangi Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmuose šiuo metu nagrinėjamos 8 bylos, kurios yra tiesiogiai susijusios su skundžiamu Potvarkiu. Potvarkis kelia pareiškėjoms tiesiogines pasekmes, nes kitose bylose (pvz., administracinėje byloje Nr. eI3-2423-596/2024), atsižvelgiant į Potvarkio turinį, siekiama paneigti pareiškėjų galimybes ir teises atkurti nuosavybės teises į žemę natūra.

Pareiškėjos nurodo, kad, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, Potvarkio, jei jis būtų laikomas norminiu administraciniu aktu, teisėtumo tyrimas yra tiesiogiai susijęs su asmens, šiuo atveju pareiškėjų, teisių ar saugomų interesų pažeidimu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamos bylos pagal atskirąjį skundą dalykas – Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 5 d. nutarties atsisakyti priimti pareiškėjų skundą kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 33 str. 2 d. 1 p.), pagrįstumas ir teisėtumas.

Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi atsisakė priimti pareiškėjų skundą, kuriuo buvo prašoma panaikinti Potvarkį, konstatavęs, kad Potvarkis yra norminis administracinis aktas, o pareiškėjos nepatenka į ABTĮ nustatytų subjektų, galinčių pateikti prašymą teismui dėl norminio akto teisėtumo ištyrimo. Atskirajame skunde pareiškėjos teigia, kad Potvarkis yra individualus administracinis aktas, be to, teismuose yra nagrinėjama keletas bylų, susijusių su Potvarkio taikymu, kuriose dalyvauja pareiškėjos, taigi Potvarkis sukelia joms teisines pasekmes.

Vilniaus miesto savivaldybės meras skundžiamu Potvarkiu: 1) nustatė, kad: daugiau laisvos valstybinės žemės, kurioje galėtų būti projektuojami nauji individualiai statybai skirti žemės sklypai nuosavybės teisėms į žemę atkurti, Vilniaus miesto savivaldybėje nėra ir tokių sklypų projektavimas Vilniaus miesto savivaldybėje, įskaitant ir Grigiškių miestą, baigtas (1.1 p.); Vilniaus miesto savivaldybėje iki nacionalizacijos buvusių rėžinių kaimų teritorijose ir žemės valdų ribose daugiau laisvos (neužstatytos) bei nepriskirtos valstybės išperkamai žemės nėra ir tokių žemės sklypų projektavimas baigtas (1.2 p.); Vilniaus miesto savivaldybėje, įskaitant ir Grigiškių miestą, daugiau laisvos (neužstatytos) natūra grąžintinos bei nepriskirtos valstybės išperkamai valstybinės žemės, kurioje galėtų būti projektuojami žemės sklypai, nėra (1.3 p.); 2) laikė, kad žemės sklypų, skirtų nuosavybės teisėms atkurti, projektavimo procesas Vilniaus miesto savivaldybėje, įskaitant ir Grigiškių miestą, yra baigtas; 3) siūlė Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos ministerijos pagal kompetenciją spręsti nuosavybės teisių į žemę atkūrimo klausimus kitais Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme nustatytais būdais.

Teisėjų kolegija, vertindama Potvarkio turinį, atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnyje yra išskirtos dvi administracinių aktų kategorijos. VAĮ 2 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad administracinis sprendimas – teisės aktų reglamentuotu būdu ir (ar) forma išreikšta vienkartinė viešojo administravimo subjekto valia dėl teisės taikymo, privaloma ir skirta konkrečiam asmeniui ar individualiai apibrėžtai asmenų grupei. Pagal VAĮ 2 straipsnio 9 dalį, norminis administracinis aktas – viešojo administravimo subjekto priimtas daugkartinio taikymo teisės aktas, nustatantis elgesio taisykles, skirtas individualiai neapibrėžtai asmenų grupei.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT), aiškindamas įstatymų leidėjo nustatytus administracinių aktų požymius, ne kartą yra pažymėjęs, jog dauguma VAĮ nuostatose nurodytų požymių yra vertinamieji, todėl kiekvienu atveju teismas, spręsdamas, ar teisės aktas, dėl kurio teisėtumo ištyrimo yra kreiptasi į administracinį teismą, gali būti pripažintas norminiu ar individualiu administraciniu aktu (2020 m. lapkričio 1 d. įsigaliojus VAĮ redakcijai, patvirtintai 2020 m. gegužės 28 d. įstatymu Nr. XIII-2987, sąvoka „individualus administracinis aktas“ pakeista sąvoka „administracinis sprendimas“), būtinai turi išsiaiškinti šiame teisės akte įtvirtintų elgesio taisyklių pobūdį, subjektų ratą, kuriems taikomas aktas, aktą priėmusio subjekto statusą bei kitas akto priėmimo aplinkybes (žr., pvz., 2006 m. kovo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-78/2006, 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-01/2007). Pabrėžtina, jog sprendžiant, kokio pobūdžio yra skundžiamas administracinis aktas, turi būti vertinama teisės aktą apibūdinančių požymių visuma (žr., pvz., 2011 m. rugpjūčio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146‑259/2011).

Teisės doktrinoje bei teismų praktikoje pripažįstama, kad norminiai teisės aktai – tai rašytine forma išreikšti teisėkūros subjektų sprendimai (oficialūs rašytiniai dokumentai), kuriuose yra teisės normų. Juose įtvirtinami bendro pobūdžio nurodymai tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams, kurie orientuojami į ateitį ir numatyti taikyti daug kartų. Šie aktai adresuoti neapibrėžtam asmenų ratui arba adresuoti ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais. Jie visada abstraktūs ir jungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius, toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje. Teisės aktų priskyrimas norminių teisės aktų grupei apibūdina jų taikymo apimtį ir privalomumą (norminiai teisės aktai turi visuotinio privalomumo pobūdį) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-63/2003, 2010 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje išskiriami šie pagrindiniai oficialiai galiojančio norminio administracinio akto požymiai:

1) aktas sukuria elgesio taisykles – teisės normas (žr., pvz., 2012 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012);

2) aktas priimtas viešojo administravimo subjekto, vykdančio administracinį reglamentavimą (žr., pvz., 2002 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A2-736/2002), įgyvendinant būtent viešojo administravimo įgaliojimus, t. y. jį priėmusiam subjektui tiesiogiai realizuojant valstybės valią ir nustatant elgesio taisykles, visuotinai privalomas tam tikrų visuomeninių santykių dalyviams (žr., pvz., 2007 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I1-1/2007);

3) aktas išdėsto bendro, abstraktaus pobūdžio nuostatas, kurios apjungia tipinėmis, rūšinėmis savybėmis panašius visuomeninius santykius (žr., pvz., 2003 m. kovo 24 d. plenarinės sesijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A5-63/2003);

4) aktas orientuojamas į ateitį, t. y. skirtas taikyti daug kartų; jis toliau veikia po realizavimo individualiuose santykiuose ir konkrečių asmenų elgesyje (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011);

5) aktas adresuotas neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais; tai, kad galima tam tikru metu nustatyti jų skaičių, nereiškia, kad aktas yra individualus (žr., pvz., 2011 m. kovo 21 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I575-3/2011, 2018 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-20-502/2018);

6) aktas yra visuotinai privalomas (žr., pvz., 2010 m. balandžio 6 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1406/2010);

7) aktas paskelbiamas laikantis nustatytos norminių teisės aktų skelbimo ir įsigaliojimo tvarkos (žr., pvz., 2011 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-725/2011, 2017 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eI-8-756/2017). Konstatavus pirmųjų šešių požymių buvimą, konkretus aktas pripažintinas norminio pobūdžio administraciniu aktu, o atitiktis septintajam požymiui yra tokio akto oficialaus galiojimo sąlyga (žr., pvz., 2018 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. I-9-662/2018, 2019 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-614-968/2019).

Aptariant pirmąjį norminio administracinio akto požymį, pažymėtina, kad elgesio taisyklės nustatomos tik norminiais administraciniais aktais, adresuotais neapibrėžtam asmenų ratui arba ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais, o individualiu administraciniu aktu teisės normos yra išimtinai tik taikomos ir toks aktas skirtas konkrečiam subjektui ar individualiais požymiais apibūdintų subjektų grupei (žr., LVAT 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-849/2011, 2012 m. gegužės 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A520-2270/2012, 2013 m. liepos 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1155/2013).

Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad Potvarkis yra norminio pobūdžio teisės aktas. Potvarkį priėmė Vilniaus miesto savivaldybės meras, t. y. subjektas, kuris yra kompetentingas priimti norminius teisės aktus, o šio ginčijamo teisės akto forma ir privalomas pobūdis taip pat atitinka norminiams administraciniams aktams taikomus kriterijus.

Potvarkiu nustatyta bendro pobūdžio taisyklė, kuria nutraukiamas žemės sklypų Vilniaus mieste projektavimas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) Vilniaus miesto savivaldybėje, įskaitant ir Grigiškių miestą, atkūrimui natūra ar suteikiant lygiavertį žemės sklypą, ir yra skirtas ratui asmenų, apibūdintų rūšiniais požymiais – asmenims, kuriems nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą (žemę) paminėtu būdu Vilniaus miesto savivaldybėje dar nėra atkurtos. Potvarkiu nustatyta, kad Vilniaus miesto savivaldybėje, įskaitant ir Grigiškių miestą, daugiau laisvos (neužstatytos) natūra grąžintinos bei nepriskirtos valstybės išperkamai valstybinės žemės, kurioje galėtų būti projektuojami žemės sklypai, nėra, ir įgyvendinat šį Potvarkį, suinteresuotų asmenų atžvilgiu galės būti priimami individualūs administraciniai aktai dėl nuosavybės teisių į žemę atkūrimo kitais būdais. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatyti teisės akto požymiai leidžia teigti, kad Potvarkis yra norminis administracinis teisės aktas.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjos nepatenka į baigtinį ABTĮ 112 straipsnyje nurodytų subjektų, turinčių teisę kreiptis į administracinį teismą su abstrakčiu prašymu dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo, ratą.

Pagal ABTĮ 113 straipsnio 1 dalį, prašyti administracinio teismo pradėti tyrimą, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį teisės aktą, turi teisę šio įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo. Šio straipsnio 1 dalyje nurodytais atvejais administracinis teismas motyvuota nutartimi arba motyvuotu sprendimu išsprendžia, ar yra pagrindas pradėti norminio administracinio akto teisėtumo tyrimą. Teismas atmeta prašymą pradėti tyrimą dėl norminio administracinio akto teisėtumo, jeigu yra ABTĮ 113 straipsnio 2 dalies 1–5 punktuose nurodytos aplinkybės.

Šiuo atveju pareiškėjos kreipėsi į teismą dėl norminio akto (Potvarkio) panaikinimo, nesilaikydamos ABTĮ nustatytos tokio pobūdžio aktų teisėtumo tyrimo tvarkos, vertindamos Potvarkį kaip individualų administracinį aktą.

Atsižvelgdama į pareiškėjų skunde teismui ir atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, kad kituose teismuose yra nagrinėjamos bylos, susijusios su pareiškėjų teisių pažeidimu, teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjos turi teisę prašyti teismų, nagrinėjančių tokias bylas, inicijuoti Potvarkio, kaip norminio administracinio akto, teisėtumo patikrą.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju pareiškėjos kreipėsi į teismą dėl norminio akto pripažinimo negaliojančiu, nesilaikydamos ABTĮ nustatytos tokio pobūdžio aktų teisėtumo tyrimo tvarkos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti jų skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu. Dėl to pareiškėjų atskirasis skundas yra atmetamas, o skundžiama teismo nutartis paliekama nepakeista.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjų S. D. ir J. J. atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. vasario 5 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Gintaras Kryževičius

Dainius Raižys

Arūnas Sutkevičius