2K-345/2012 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K–345/2012

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-10015-2009-6

Procesinio sprendimo kategorija

1.2.14.5.2(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. birželio 12 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Alvydo Pikelio ir pranešėjo Antano Klimavičiaus,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. D. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio ir Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio.

Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu J. D. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „J. i.“ turto įgijimo apgaule), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, 200 MGL (26 000 Lt) dydžio bauda, ją sumokant per šešis mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „T.“ turto įgijimo apgaule) J. D. išteisintas, neįrodžius, kad jis dalyvavo padarant šią nusikalstamą veiką (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 2 punktas). Vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija), iš J. D. konfiskuota 140 000 Lt, gautų iš nusikalstamos veikos apgaule įgyjant UAB „J. i.“ turtą.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 22 d. nutartimi nuteistojo J. D. apeliacinis skundas atmestas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 11 d. nutartimi panaikinta Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. kovo 22 d. nutartis ir byla perduota iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu nuteistojo J. D. apeliacinis skundas atmestas. Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendį pakeistas: J. D., nuteistam pagal BK 182 straipsnio 2 dalį (dėl UAB „J. i.“ turto įgijimo apgaule), pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalį, paskirta 200 MGL dydžio (25 000 Lt) bauda. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo pranešimą ir susipažinusi su byla,

n u s t a t ė :

J. D. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį nuteistas už tai, kad, veikdamas bendrininkų grupe su kitais asmenimis, 2003 m. lapkričio mėn. laikotarpiu, tiksliau nenustatytu laiku, Vilniuje, tiksliau nenustatytoje vietoje, vieninga tyčia apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – UAB „J. i.“ priklausančius 140 000 Lt, būtent: būdamas UAB „J. i.“, (duomenys neskelbtini) registruotos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos registro tarnyboje, kodas (duomenys neskelbtini), adresas: (duomenys neskelbtini), akcininko UAB „J.“ atstovas, kreipėsi į kitą asmenį, norėdamas įsigyti už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį PVM sąskaitą faktūrą su įrašytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB „J. i.“ suteiktas paslaugas ir taip apgaule savo naudai įgyti UAB „J. i.“ pinigus, sumokėtus už fiktyvias paslaugas, nurodytas suklastotoje PVM sąskaitoje faktūroje, taip pat pateikė šiam asmeniui UAB „J. i.“ rekvizitus bei nurodė, kokios paslaugos turėtų būti įrašytos minėtoje PVM sąskaitoje faktūroje kaip tariamai suteiktos UAB „J. i.“.

Šis asmuo, toliau tęsdamas nusikalstamą veiką, iš J. D. gautus duomenis įrašė į jo valdomos ir realiai jokios veiklos nevykdančios UAB „I.“ vardu įsigytą PVM sąskaitos faktūros blanką LEB Nr. 5527996 duomenis apie minėtos įmonės tariamai UAB „J. i.“ suteiktas remonto paslaugas už 140 000 Lt sumą bei prie minėtos PVM sąskaitos faktūros pridedamus dokumentus – 2003 m. spalio 27 d. statybos rangos sutartį Nr. 03/10/27-1, lokalinę sąmatą, atliktų darbų aktą už 2003 m. lapkričio mėn., 2003 m. lapkričio mėn. pažymą apie atliktų darbų ir išlaidų vertę – bei šiuos suklastotus dokumentus pateikė pasirašyti nominaliems UAB „I.“ vadovams, jiems pasirašius dokumentuose, šis asmuo suklastotus dokumentus pateikė J.

D., kuris, būdamas UAB „J. i.“ akcininko UAB „J.“ atstovas, toliau tęsdamas nusikalstamą veiklą, žinodamas, jog pagal šio asmens jam pateiktus UAB „I.“ dokumentus sandoris nėra įvykęs, apgaule įtikino UAB „J. i.“ direktorių J. R., kad paslaugos, nurodytos UAB „I.“ PVM sąskaitoje faktūroje LEB Nr. 5527996, realiai UAB „J. i.“ suteiktos ir kad jis neva pats pasirūpino šių paslaugų priėmimu. J. R., paveiktas apgaulės, pasirašė šiuos UAB „I.“ dokumentus ir šiuos žinomai suklastotus bei netikrus dokumentus, kuriuose buvo nurodyta, kad UAB „J. i.“ iš UAB „I.“ pirko paslaugų už 140 000 Lt sumą, įtraukė į UAB „J. i.“ buhalterinę apskaitą ir kaip atsiskaitymą už neva suteiktas paslaugas 2003 m. lapkričio 26 d. mokamuoju pavedimu Nr. 08 iš UAB „J. i.“ banko sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB Vilniaus bankas, pervedė 140 000 Lt.

į UAB „I.“ banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), esančią AB banke „Snoras“. Kitas asmuo, toliau tęsdamas savo nusikalstamą veiką, iš UAB „I.“ banko sąskaitos šiuos pervestus pinigus iš bankomatų paėmė grynaisiais ir atidavė pirmiau minėtam asmeniui, kuris Vilniuje perdavė šiuos pinigus J. D. be tiksliai nenustatyto dydžio pinigų dalies, kurią pasiliko už suklastotų dokumentų išrašymą; taip J. D., veikdamas bendrininkų grupe su kitais asmenimis, apgaule savo naudai įgijo didelės vertės svetimą turtą – UAB „J. i.“ priklausančius 140 000 Lt.

Kasaciniu skundu nuteistojo J. D. gynėjas advokatas Adomas Liutvinskas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. gruodžio 23 d. nuosprendį ir pakeisti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2010 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio dalį, subendrinant BK 63 straipsnio 2, 9 dalių pagrindu šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę su Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu paskirta bausme (200 MGL bauda), laikant, kad J. D. paskirtą bausmę atliko, ir panaikinti nuosprendžio dalį dėl BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo.

Kasatorius skundžia teismų sprendimus dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo ir padarytų esminių BPK pažeidimų.

Jis pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis iš esmės tais pačiais bylos duomenimis (liudytojų L. Š., A. K. parodymais, Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu J. D. baudžiamojoje byloje Nr. 1-185/2007 ir kt.), dėl kaltinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį apgaule užvaldžius UAB „T.“ turtą J. D. išteisino neįrodžius jo dalyvavimo padarant šią nusikalstamą veiką, o pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl UAB „J. i.“ turto įgijimo apgaule analogiškomis aplinkybėmis nuteisė. Kasatoriaus nuomone, tokia dviprasmiška teismo pozicija vertinant tuos pačius bylos duomenis, tačiau darant esmingai skirtingas išvadas, sudaro pagrindą abejoti baudžiamojo įstatymo taikymo tinkamumu ir prieštarauja BPK 20 straipsnio nuostatoms.

Be to, pirmosios instancijos teismas negalėjo šioje byloje apklausti A. K. kaip liudytojo, nes šis jam iškeltoje byloje yra kaltinamas ir dėl minėtos nusikalstamos veikos UAB „T.“ turto atžvilgiu padarymo. Taip pat šio liudytojo parodymai negalėjo būti pripažinti patikimais, nes tiek dėl sukčiavimo užvaldant UAB „T.“, tiek UAB „J. i.“ lėšas jo parodymai buvo nekonkretūs, tačiau teismas to paties asmens parodymus vienu atveju vertino kaip pakankamus J. D. kaltei pagrįsti, kitu – kaip nepakankamus.

Kasatorius taip pat pastebi, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi J. D., kaip pagrindinio UAB „J. i.“ akcininko, teisine padėtimi ir jo rezoliucija ant suklastotos sąskaitos faktūros, tačiau tokia teismo pozicija nepakankama nuteistojo kaltei pagrįsti, nes UAB „J. i.“ buvo įsteigta UAB „T.“ interesais – gauti paskolą sulčių gamybos cecho remontui, t. y. esant bendram visų UAB „T.“ akcininkų sutarimui. Teisės taikymo prasme reikšminga ir tai, kad J. D. parašas ant sąskaitų faktūrų jokių teisinių padarinių nesukūrė, nes ant UAB „T.“ išrašytų sąskaitų faktūrų apskritai nebuvo jokių rezoliucijų, tačiau tai nebuvo kliūtis jas apmokėti.

Taip pat teismai neatkreipė dėmesio į tai, kad remonto darbų eigą ir apmokėjimo už atliktus darbus teisingumą kontroliavo paskolos davėjas, kuris jokių pretenzijų dėl lėšų išvaistymo nepareiškė. Be to, pripažinę, jog UAB „I.“ jokių remonto darbų sulčių gamybos ceche neatliko, teismai nevertino aplinkybės, kad visi darbai, nurodyti lokalinėje sąmatoje prie minėtos sąskaitos faktūros, buvo atlikti – cechas suremontuotas ir vykdo gamybą. Kasatorius nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ta aplinkybė, jog remonto darbai buvo atlikti, nepašalina J. D. baudžiamosios atsakomybės, nes veikos kvalifikavimui neturi reikšmės kur, kaip ir kokiu būdu buvo panaudotas apgaule įgytas turtas. Nors ši teismo pozicija grindžiama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama jurisprudencija sukčiavimo baudžiamosiose bylose (1998 m. gruodžio 28 d. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimas „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“), tačiau šios bylos kontekste negalėtų būti pripažinta išsamia ir pagrįsta visų bylos duomenų, atskleidžiančių aptariamo nusikaltimo motyvus ir tikslus, analize. Skundžiamuose nuosprendžiuose minimas kaltininko galėjimas disponuoti įgytu turtu neatskleidžia nusikaltimo motyvo, tikslo bei galutinės kaltininko tyčios turinio, t. y. byloje aptariamu būdu gautų lėšų tolesnio panaudojimo. Kasatoriaus nuomone, sulčių gamybos cecho suremontavimas ir gamybos vykdymas teisės taikymo prasme yra reikšmingos aplinkybės teisingam bylos išsprendimui, tačiau ikiteisminio tyrimo metu jos nebuvo tiriamos. Taigi kasatorius daro išvadą, kad visi remonto darbai buvo atlikti ir už juos apmokėta, todėl nuosprendyje minimos sumos J. D. negalėjo pasisavinti.

Taip pat kasatorius pastebi, kad pirmosios instancijos teismas nuteistojo kaltę grindė ir Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu kitoje J. D. baudžiamojoje byloje Nr. 1-185/2007, tačiau šiuo nuosprendžiu buvo nustatyta, jog jis išgrynintas per UAB „I.“ lėšas panaudojo UAB „J.“ interesais, t. y. tų lėšų nepasisavino. Be to, teismas, nurodęs, kad J. D., apklausiamas kitoje minėtoje byloje, ikiteisminio tyrimo metu pripažino savo kaltę, negretino šių aplinkybių su Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu nustatytomis nusikalstamų veikų padarymo aplinkybėmis. Apklausiamas 2004 m. birželio 17 d. ir 2005 m. liepos 11 d. J. D. paaiškino, kokiu būdu buvo išgryninamos lėšos, ir nurodė, kokiu tikslu tai buvo daroma.

Kasatorius mano, kad pirmosios instancijos teismas šios bylos kontekste turėjo pareigą vertinti UAB „T.“, UAB „J. i.“ ir UAB „J.“ turtinius santykius bei finansinius įsipareigojimus dėl sulčių gamybos cecho remonto įrangos pirkimo ir gamybos vykdymo. Tai reikšminga dėl to, kad šių bendrovių finansinių išteklių panaudojimas neapsiribojo kurios nors vienos bendrovės veikla, o apėmė visų trijų bendrovių veiklą. Šią aplinkybę patvirtina tai, kad atliekant sulčių cecho remonto darbus nė viena bendrovė nepatyrė jokių nuostolių ir nepareiškė jokių finansinių pretenzijų J. D.

Dėl to kasatorius mano, kad ikiteisminio tyrimo šioje byloje metu nebuvo laikomasi BPK 1 straipsnio nuostatų, o pirmosios instancijos teismas, sutikdamas su byloje surašytu kaltinamuoju aktu, nesivadovavo BPK 219 straipsnio reikalavimais.

Kasatoriaus nuomone, šios bylos kontekste reikšminga ir tai, kad nagrinėjama J. D. nusikalstama veika įsiterpia į Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu nustatytas jo nusikalstamas veikas, padarytas 2003 m. rugpjūčio–2004 m. birželio mėnesiais. Dėl šioje byloje nagrinėjamo nusikaltimo J. D. buvo apklaustas kaip įtariamasis baudžiamojoje byloje, išspręstoje Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu. Taigi ikiteisminio tyrimo pareigūnams šioje byloje nagrinėjama nusikalstama veika buvo žinoma dar 2004 m. ir ne dėl J. D. veiksmų ši veika nebuvo jam inkriminuota baudžiamojoje byloje, kurią Vilniaus apygardos teismas išsprendė 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu. Vadovaudamasis Lietuvos Konstitucinio Teismo jurisprudencija, kasatorius daro išvadą, kad skundžiami nuosprendžiai nėra teisingi ir sudaro tik teisingumo regimybę, nes teisingumas dėl šioje byloje nagrinėjamo nusikaltimo turėjo būti įvykdytas dar 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu. Nagrinėjamos veikos išskyrimas į atskirą procesą nebuvo objektyviai būtinas ar pateisinamas siekimu apginti visuotinai svarbius teisėtus tikslus, nes visuotinai reikšmingi ir akivaizdūs tikslai buvo apginti jau Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu.

Be to, Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendis, šią bylą nagrinėjant tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose, turėjo būti vertinamas kaip suformuotas precedentas, tačiau abiejų instancijų teismai, priimdami skundžiamus sprendimus, nukrypo nuo šio sprendimo.

Kartu kasatorius atkreipia dėmesį ir į tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje neteisingai aiškino ir taikė bausmių bendrinimo taisykles, manydamas, jog BK 63 straipsnio pagrindu bendrinamos tik tos bausmės, kurios nėra įvykdytos, tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu paskirta bausmė yra įvykdyta J. D. 2008 m. vasario 7 d. sumokėjus baudą. Tokia teismo pozicija neatitinka BK 63 straipsnio taikymo pagrindų ir vertintina kaip neteisingas baudžiamojo įstatymo taikymas, iškreipiantis bausmių paskirtį ir tikslus bei nepagrįstai apsunkinantis nuteistojo teisinę padėtį.

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, kasatorius mano, kad teismas šioje byloje be pagrindo taikė ir BK 72 straipsnį, nepaisydamas J. D. pozicijos dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo.

Taip pat kasatorius tvirtina, kad Vilniaus apygardos teismas skundžiamame nuosprendyje iš esmės tik plečiamai atkartojo pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus motyvus, todėl, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo padarytais BPK pažeidimais, lėmusiais netinkamą baudžiamojo įstatymo, tarp jų ir BK 63 ir 72 straipsnių taikymą, bylą apeliacine tvarka išnagrinėjo paviršutiniškai, t. y. formaliai.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras prašo nuteistojo J. D. gynėjo advokato A. Liutvinsko kasacinį skundą atmesti.

Nesutinkamas su kasacinio skundo argumentais, prokuroras nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas nepadarė esminių BPK pažeidimų ir tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir pirmosios instancijos teismo nuosprendžio dalis, kuri apeliacinės instancijos teismo palikta nepakeista, yra teisėti bei pagrįsti.

Atsakydamas į kasacinio skundo argumentus dėl BPK 20 straipsnio pažeidimo ir BK 182 straipsnio 2 dalies netinkamo taikymo, prokuroras teigia, kad dalis kasacinio skundo argumentų yra susiję su byloje esančių įrodymų vertinimu, o tai, vadovaujantis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nėra kasacinės bylos nagrinėjimo pagrindas. Byloje surinktus įrodymus patikrino ir pagal savo vidinį įsitikinimą įvertino pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai; su teismų išvadomis nėra pagrindo nesutikti. Kita vertus, teismas išsamiai argumentavo, remiantis, kokiais įrodymais padarė išvadą, jog nuteistasis kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Nuteistojo išteisinimas dėl UAB „T.“ turto sukčiavimo savaime nereiškia nuteisimo dėl UAB „J. i.“ turto sukčiavimo nepagrįstumo ir teismo išvadų dviprasmiškumo. Teismas pakankamai aiškiai ir įtikinamai motyvavo, kodėl inkriminuojant nuteistajam UAB „J. i.“ turto įgijimą apgaule neturi jokio pagrindo netikėti ir nesiremti liudytojų A. K., A. K., iš dalies paties nuteistojo parodymais, kuriuos patvirtina kiti byloje esantys rašytiniai įrodymai. Kartu teismas argumentavo, kodėl turto sukčiavimą prieš UAB „T.“ laiko neįrodytu ir kodėl liudytojo A. K. parodymus šiuo atveju vertino kaip nepakankamus. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad įrodymų šaltiniai įrodinėjant minėtų nusikalstamų veikų padarymą baudžiamojoje byloje yra skirtingi, o liudytojo A. K. parodymų nepakankamumas dėl UAB „T.“ turto sukčiavimo reiškiasi ne jų nepatikimumu, o ikiteisminio tyrimo vykusių liudytojo apklausų trūkumais. Taigi teismas tinkamai taikė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, nes baudžiamojoje byloje esančius įrodymus vertino ne atskirai vieną nuo kito, o kaip visumą, ir teisingai konstatavo, kad nuteistasis kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo.

Dėl argumento, kuris susijęs su BK 63 straipsnio taikymu, prokuroras nurodo, kad nuteistasis savo apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo sprendimo netaikyti BK 63 straipsnio nuostatų ir nebendrinti šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės su ankstesniu 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendžiu jam paskirta bausme pagrįstumo neskundė, todėl apeliacinės instancijos teismas šio klausimo nenagrinėjo ir dėl jo nepasisakė. Dėl to, atsižvelgiant į BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas, šis kasacinio skundo argumentas šioje proceso stadijoje negalimas ir paliktinas nenagrinėtas.

BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo Nr. VIII-1968 redakcija) įtvirtinta nuostata, kad nuteistojo iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus teismas privalo konfiskuoti. Teismas konstatavo, kad nuteistasis kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje, padarymo, nes svetimus UAB „J. i.“ priklausančius 140 000 Lt įgijo nusikalstamu būdu, todėl pagrįstai taikė BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto nuostatas ir nusprendė konfiskuoti nuteistojo turtą (pinigus).

Taip pat, prokuroro nuomone, apeliacinės instancijos teismas nepažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimų, nes patikrino bylą tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, nutarties aprašomojoje dalyje motyvuotai pasisakė dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, tarp jų dėl nuteistajam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo tinkamumo, baudžiamojoje byloje esančių įrodymų vertinimo, taikyto turto konfiskavimo pagrįstumo. Teismas pakankamai išsamiai motyvavo, kodėl pritarė pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms dėl kasatoriaus kaltės jam inkriminuotoje nusikalstamoje veikoje, o nuosprendį surašė laikydamasis BPK 331 straipsnio reikalavimų.

Nuteistojo J. D. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinis skundas netenkintinas.

Dėl įrodymų vertinimo (BPK 20 straipsnis) ir BK 182 straipsnio 2 dalies, 72 straipsnio taikymo

Pagal Baudžiamojo proceso kodeksą byloje esančių duomenų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo, kurio žinioje yra byla, teisė ir pareiga (BPK 20 straipsnio 2 dalis). Įrodymus teismas privalo ištirti ir patikrinti laikydamasis BPK 20 straipsnio 3, 4 dalių nuostatose įtvirtintų liečiamumo, leistinumo reikalavimų bei juos vertinti vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytomis pagrindinėmis įrodymų vertinimo taisyklėmis, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Kasaciniame skunde BPK 20 straipsnio pažeidimas motyvuojamas dviprasmiška pirmosios instancijos teismo pozicija, kai vertindamas tuos pačius bylos įrodymus teismas dėl vienos veikos J. D. išteisino, o dėl kitos, padarytos analogiškomis aplinkybės, – nuteisė. Kolegija šiuos argumentus atmeta kaip nepagrįstus ir nepatvirtinančius BPK 20 straipsnio pažeidimo. Nuteisdamas J. D. pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl apgaule užvaldyto UAB „J. i.“ turto ir išteisindamas jį pagal BK 182 straipsnio 2 dalį dėl UAB „T.“ turto įgijimo apgaule, pirmosios instancijos teismas pateikė išsamiai motyvuotas išvadas dėl visų su šiomis veikomis susijusių byloje surinktų ir teisme ištirtų įrodymų vertinimo. Nors abi J. D. inkriminuotos veikos buvo padarytos panašiomis aplinkybėmis, tačiau tai nereiškia, kad dėl abiejų veikų turėjo būti priimtas vienodas sprendimas. Pažymėtina, kad, nors nusikaltimai buvo padaryti panašiu būdu ir įrodinėjami remiantis iš esmės tais pačiais įrodymų šaltiniais, tačiau jų turinys buvo skirtingas ir tą pagrįstai nurodė bei įvertino pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatomis, teismas privalo vertinti įrodymų visumą, todėl vien veikų padarymas panašiomis aplinkybėmis negali nulemti teismo išvadų. Kasaciniame skunde taip pat ginčijama ir kitų bylos duomenų (J. D. einamų pareigų, jo parašo ant sąskaitos faktūros, Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus 2007 m. lapkričio 16 d. nuosprendžio ir kt.) įrodomoji reikšmė nustatant J. D. inkriminuotos nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, nesutinkama su jų vertinimu, tačiau toks nesutikimas ir teismo išvadų kritikavimas nepatvirtina, kad teismai netinkamai taikė BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles. Teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti tuo, kad teismų, nagrinėjusių šią baudžiamąją bylą, vidinis įsitikinimas nebuvo pagrįstas išsamiu ir nešališku bylos aplinkybių ištyrimu.

Kasaciniame skunde taip pat ginčijamas J. D. veikos kvalifikavimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį teigiant, jog byloje nenustatyta, kad UAB „J. i.“ patyrė žalos, priešingai, visi darbai, nurodyti lokalinėje sąmatoje prie fiktyvios pripažintos sąskaitos faktūros, buvo atlikti, taigi nėra BK 182 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos nusikalstamos veikos sudėties. BK 182 straipsnio 2 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė, be kita ko, ir už didelės vertės svetimo turto įgijimą apgaule savo ar kitų asmenų naudai. Sukčiavimo nusikalstamų veikų sudėtys yra materialios, todėl ši veika kaip baigta kvalifikuojama tada, kai atsiranda BK 182 straipsnyje numatyti padariniai.

Turto užvaldymo apgaule atveju sukčiavimo padariniai yra nukentėjusiojo turto praradimas. Taigi kasaciniame skunde iš esmės teisingai nurodoma, kad kategoriška apeliacinės instancijos teismo išvada, jog veikos kvalifikavimui neturi jokios reikšmės, kur, kaip ir kokiu būdu buvo panaudotas apgaule įgytas turtas, nėra vienareikšmiškai teisinga. Galima situacija, kai asmuo apgaule įgyja svetimą turtą, tačiau žalos šio turto savininkui (valdytojui) nepadaro, nes panaudoja šį turtą jo paties interesais. Tokiu atveju, nenustačius vieno iš būtinų sukčiavimo objektyviųjų požymių – turto praradimo (žalos), nėra ir sukčiavimo nusikalstamos veikos sudėties (pvz., mutatis mutandis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, 2K-P-78/2012).

Tačiau nagrinėjamu atveju tokia situacija nenustatyta. Teismai konstatavo, kad J. D. panaudodamas apgaulę įgijo svetimą UAB „J. i.“ priklausantį turtą – 140 000 Lt. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo pradžioje J. D. šios aplinkybės neneigė, t. y. nurodė, kad, panaudodamas suklastotą sąskaitą faktūrą, apgaule įgijo šį turtą, ir teigė panaudojęs jį pačios įmonės interesais, tačiau konkrečių aplinkybių dėl turto panaudojimo nenurodė. Vėliau šios gynybinės pozicijos jis atsakė, teigdamas, kad šių lėšų jis negavo.

Teismams šią gynybos versiją paneigus ir konstatavus, kad J. D. vis dėlto sukčiavimo būdu užvaldė pinigus, tačiau jų panaudojimo įmonės naudai aplinkybių nenustačius, negalima ir išvada, kad UAB „J. i.“ jokios žalos nepatyrė. Taigi įvertinant tai, kad dėl J. D. neteisėtų veiksmų, šiam apgaule įgijus svetimą UAB „J. i.“ turtą, įmonė neteko 140 000 Lt lėšų, J. D. veika, atsižvelgiant į nustatytus padarinius, teisingai kvalifikuota pagal BK 182 straipsnio 2 dalį.

Taip pat atmestini kasacinio skundo argumentai dėl netinkamo BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkto taikymo. BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punkte (2000 m. rugsėjo 26 d. įstatymo redakcija), be kita ko, nurodyta, kad teismas privalo konfiskuoti iš nusikalstamos veikos gautus pinigus ir kitus materialią vertę turinčius daiktus. Byloje teismai konstatavo, kad J. D. neteisėtai užvaldė jam svetimą UAB „J. i.“ turtą – 140 000 Lt. Atsižvelgiant į tai, kad turtas buvo įgytas nusikalstamu būdu, jis, kaip nusikalstamos veikos rezultatas, vadovaujantis BK 72 straipsnio 2 dalies 3 punktu, iš J. D. konfiskuotas teisėtai. Tiesa, šis turtas nebuvo rastas, taigi jo negalima paimti natūra, todėl, atsižvelgiant į BK 72 straipsnio 5 dalį, iš kaltininko išieškotina konfiskuotino turto vertę atitinkanti pinigų suma.

Dėl nenagrinėtinų kasacinio skundo argumentų

Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme.

Gynėjo kasaciniame skunde, be kitų argumentų, nurodoma ir tai, kad byloje buvo padaryti BPK 1, 219 straipsnių pažeidimai, pasisakoma dėl A. K., kaip liudytojo, apklausos teisėtumo, bylų išskyrimo pagrįstumo (nenurodant padarytų pažeidimų), taip pat BK 63 straipsnio taikymo. Šiais argumentais pirmosios instancijos teismo nuosprendis nuteistojo apeliaciniame skunde nebuvo skundžiamas, atitinkamai šie klausimai nebuvo nagrinėjami apeliacinės instancijos teismo. Dėl to, atsižvelgiant į BPK 367 straipsnio 3 dalies nuostatas, konstatuotina, kad visi minėti kasacinio skundo teiginiai ir juos pagrindžiantys argumentai, kaip neatitinkantys kasaciniam skundui keliamų reikalavimų, paliktini nenagrinėti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo J. D. gynėjo advokato Adomo Liutvinsko kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Rimantas Baumilas

Alvydas Pikelis

Antanas Klimavičius