2016-11-14 Nr. AB-21557-3-61-3-01153-2015-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1505-552/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01153-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. lapkričio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo I. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. I. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas I. I. skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), priteisti 1 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjo teigimu, nuo 2003 m. kovo 7 d. iki 2014 m. vasario 17 d. jo laisvė buvo apribota pažeidžiant galiojančius teisės aktus. Lukiškių TI-K kamerose, kurių plotas yra apie 8 kv. m, pareiškėjas buvo kalinamas kartu su 3–5 asmenimis. Pareiškėjas rėmėsi Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3 punktu, pagal kurį iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonės 2009–2017 metų plane, patvirtintame Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, nustatyto priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Pareiškėjas darė išvadą, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis ir dėl to patyrė didelę neturtinę žalą – psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai. Pareiškėjas nurodė, kad jo atžvilgiu buvo vykdoma tęstinė nusikalstama veika, kuri turi būti objektyviai įvertinta kaip vientisas veiksmas.

Pareiškėjas teigė, kad dėl teisių pažeidimo į įvairias institucijas nuolat kreipėsi ir būdamas Lukiškių TI-K. Pareiškėjas paaiškino, kad Lukiškių TI-K kameros periodiškai remontuojamos, tačiau remontai atliekami nekokybiškai, todėl atsilupa dažai, nuo sienų ir lubų byra tinkas, skylinėja grindų plytelės. Pareiškėjas tvirtino niekada negadinęs įstaigos inventoriaus, nėra pažeidęs vidaus tvarkos taisyklių. Pareiškėjas pažymėjo, kad temperatūra kamerose tiek žiemą, tiek vasarą neatitiko nustatytų reikalavimų, dėl to jis kreipėsi į Valstybinę visuomenės sveikatos priežiūros tarnybą prie Sveikatos apsaugos ministerijos.

Pareiškėjas nurodė, kad kalintys asmenys neturi galimybių laikytis elementarios higienos, nes turi teisę tik vieną kartą per savaitę 15 minučių pasinaudoti dušu. Patalynė sena, nešvari, iš jos sklinda neestetiški kvapai. Kamerose nuolat drėgna, vėdinimas per langą nėra tinkamas, kadangi drėgmė nespėja išgaruoti, ji įsigeria į patalynę bei kitus daiktus. Sanitarinis mazgas yra atviras. Kamerose nuolat džiovinami kalinčių asmenų rūbai, plaunamos grindys, indai, todėl mažose kamerų patalpose susikaupia daug drėgmės. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad kamerose yra įrengtas stalas ir dvi kėdės, ant kurių turi susėsti keturi asmenys, kad galėtų pavalgyti karšto maisto.

Pasivaikščiojimo kiemelių, į kuriuos kalintys asmenys vedami pasivaikščioti vieną valandą per dieną, stogeliai padaryti iš asbesto šiferio, kuris sukelia daugelį ligų ir dėl to yra uždraustas naudoti. Pareiškėjas nurodė, kad, atvykęs į Lukiškių TI-K 2010 m., pusę metų turėjo rašyti prašymus ir skundus, kad galėtų patekti pas gydytoją terapeutą. Pareiškėjas pažymėjo, kad serga sunkia sąnarių liga, jam būtina nuolat daryti fizioterapinius pratimus, tačiau būdamas Lukiškių TI-K jis tokios galimybės neturėjo, jam teko vartoti stiprius nuskausminamuosius vaistus.

Pareiškėjas nurodė, kad į sporto salę kalintys asmenys vedami tik vieną kartą per mėnesį. Pareiškėjas teigė prašęs įstaigos administracijos jo taip dažnai neperkėlinėti iš vienos kameros į kitą, tačiau šis prašymas nebuvo tenkinamas. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas tvirtino susirgęs psichine nervine liga, jis negali dirbti, vairuoti, lankytis parduotuvėje, priverstas visą laiką vartoti vaistus. Pareiškėjas pažymėjo, kad jam nebuvo leidžiami ilgalaikiai pasimatymai su artimaisiais, taip jį diskriminuojant.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2010 m. iki 2013 m. dėl nagrinėjamos baudžiamosios bylos jam nebuvo leidžiami ir trumpalaikiai pasimatymai. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, kad natūralus Lukiškių TI-K kamerų apšvietimas neatitiko nustatytų reikalavimų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad I. I. kreipėsi į teismą dėl tariamai jam padarytų pažeidimų kalint Lukiškių TI-K kamerose nuo 2003 m. kovo 7 d. iki 2014 m. vasario 17 d., o skundą pateikė 2015 m. vasario 27 d., todėl praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, nustatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Atsakovas paaiškino, kad Nuteistųjų (suimtųjų), laikomų Lukiškių TI-K, kamerų numerių ir kalinių jose patikrinimo žurnalų laikymo terminas įstaigoje yra 10 metų, vėliau žurnalai naikinami. Pirmą kartą pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2003 m. kovo 18 d. iki 2004 m. rugpjūčio 25 d., todėl atsakovas pateikė duomenis apie I.

I. laikymą nuo 2010 m., kai jis buvo antrą kartą atvežtas į įstaigą. Atsakovas paaiškino, kad nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010), kurioje minimali gyvenamojo ploto norma kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta. Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m ploto. Atsakovas nurodė laikotarpius, kada vienam asmeniui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus, ir laikotarpius, kai pareiškėjo nebuvo įstaigoje.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabelinė televizija, galima naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Atsakovas vadovavosi Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124, Teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 194 1 skyriaus 11.1 punktu ir pažymėjo, kad Lukiškių TI-K administracija negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje, skaičiui, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo.

Skirstant atvykusius asmenis į kameras, laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Atsakovas pripažino, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada atitinka teisės aktų reikalavimus. Atsakovas nurodė, kad, esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, jog suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką, atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.

Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktuose nustatytas inventorius. Atsakovas pabrėžė, kad įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Visą laiką duodamas reikalingas inventorius, išduodama kalcinuota soda, skirta kameroms, kriauklėms ir unitazams valyti, už administracijos reikalavimų nevykdymą skiriamos nuobaudos. Karantino kameras valo iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, jis jas plauna bei dezinfekuoja valikliais.

Lukiškių TI-K yra sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB Kenkėjų kontrolės tarnyba, kurią kiekvienais metais pratęsia. Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus resursus ir iš valstybės biudžeto gautas lėšas. Atsakovas pažymėjo, kad suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna atitvarines sieneles, skiriančias klozetą nuo miegamųjų vietų ir pan., todėl visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą.

Atsakovas nurodė, kad kamerų plotas yra pakankamai mažas, todėl ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar kėdžių bei kitų baldų. Atsakovas pažymėjo, kad tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus.

Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovas vertino kaip nesąžiningą norą pasipelnyti iš valstybės. Atsakovas nurodė, kad nagrinėjamu atveju nėra būtinos Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimu skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 3 300 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį teismas atmetė.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.246-6.249 straipsniais ir pabrėžė, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas tik nustačius Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, nesvarbu, ar nustatomas turtinės žalos padarymo faktas.

Pasisakydamas dėl senaties taikymo, teismas vadovavosi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.126 straipsnio 2 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, nustatė, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo pateikė 2015 m. vasario 17 d., taigi reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį iki 2012 m. vasario 17 d. praleido ieškinio senaties terminą. Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senaties terminą, pareiškėjas termino atnaujinti neprašė, svarbių priežasčių, kodėl kreipėsi dėl žalos atlyginimo daugiau nei po trejų metų, nenurodė.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių egzistavimo. Pareiškėjo argumentus, kad netinkamos kalinimo sąlygos yra tęstinė daug metų trukusi veika, o senaties terminą jis praleido dėl to, kad valstybės paskirtas advokatas jam neparengė skundo bei dėl pareiškėjo ligos, teismas atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjo liga buvo tokia sunki, kad atėmė visas galimybes anksčiau kreiptis į teismą. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundą teismui galėjo išsiųsti paštu. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lukiškių TI-K pareiškėjas buvo kalinamas nuo 2003 m. kovo 7 d., tačiau į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą jis kreipėsi tik 2013 m. rugsėjo mėnesį. Administracinėje byloje nėra jokių įrodymų, kad skundas teismui laiku nebuvo pateiktas būtent dėl advokato neveikimo ar kad pareiškėjas būtų skundęs advokato veiksmus. Įvertinęs nustatytas faktines aplinkybes, teismas pripažino, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, ir darė išvadą, kad pareiškėjas teisę į žalos atlyginimą turi nuo 2012 m. vasario 17 d., o laikotarpiui iki 2012 m. vasario 16 d. įskaitytinai jis praleido senaties terminą. Teismas konstatavo, kad šiuo teismo sprendimu pareiškėjui padarytos neturtinės žalos vertinimo periodas yra nuo 2012 m. vasario 17 d. iki 2014 m. vasario 17 dienos.

Pasisakydamas dėl kamerų plotų, teismas rėmėsi HN 76:2010, Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 ir darė išvadą, kad teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos skaičiuojant kameros plotą, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas kameros plotas dalijamas iš laikomų asmenų skaičiaus.

Teismas nustatė, kad laikant pareiškėją Lukiškių TI-K kamerose nuo 2012 m. vasario 17 d. iki 2012 m. vasario 21 d., 2012 m. vasario 22 ir 2012 m. vasario 23 d. vakarais, nuo 2012 m. vasario 24 d. iki 2012 m. rugpjūčio 13 d., 2012 m. rugpjūčio14 d. ryte, nuo 2012 m. rugpjūčio 16 d. vakaro iki 2012 m. rugsėjo 9 d., 2012 m. rugsėjo 10 d. vakare, 2012 m. rugsėjo 11 d., 2012 m. rugsėjo 12 d., nuo 2012 m. rugsėjo 13 d. vakaro iki 2012 m. spalio 11 d., nuo 2012 m. spalio 12 d. vakaro iki 2012 m. gruodžio 6 d., nuo 2012 m. gruodžio 7 d. vakaro iki 2013 m. sausio 2 d., nuo 2013 m. sausio 3 d. vakaro iki 2013 m. balandžio 2 d., nuo 2012 m. balandžio 3 d. vakaro iki 2013 m. balandžio 23 d., nuo 2013 m. balandžio 24 d. vakaro iki 2013 m. liepos 14 d., 2013 m. liepos 16 d., nuo 2013 m. liepos 18 d. iki 2013 m. rugpjūčio 11 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 13 d. iki 2013 m. spalio 15 d., nuo 2013 m. spalio 18 d. iki 2013 m. lapkričio 5 d., nuo 2013 m. lapkričio 8 d. iki 2013 m. lapkričio 12 d. ir nuo 2013 m. lapkričio 14 d. iki 2014 m. vasario 16 d. buvo pažeisti Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyti reikalavimai.

Teismas nurodė, kad I. I. ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas 731 dieną. Nepažeidžiant pareiškėjo teisės būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, pareiškėjas buvo laikomas tik 9 dienas, 14 rytų ir vieną vakarą. Jeigu pusę dienos pareiškėjas buvo laikomas kameroje, kur vienam asmeniui teko mažiau nei 3,6 kv. m ploto, o kitą pusę – netrūkstant ploto, teismas laikė, kad visą tą dieną jis buvo laikomas pažeidžiant Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytas reikalavimus, kadangi nėra žinoma tiksli laikymo trukmė. Teismas darė išvadą, kad I. I. kalint Lukiškių TI-K 722 dienas nebuvo skirta pakankamai ploto.

Pasisakydamas dėl Lukiškių TI-K perpildymo, teismas rėmėsi Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.1.3 punktu, pažymėjo, kad kalėjimo perpildymas lemia HN 76:2010 6 punkto pažeidimą. Teismas atkreipė dėmesį, kad kalėjimų perpildymas kaip didelė problema pažymima Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą Asmenų laikymo areštinėse ir pataisos namuose standartuose.

Pasisakydamas dėl tualeto ir sanitarinio mazgo, teismas rėmėsi HN 76:2010 21 punktu, iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. kovo 20 d. patikrinimo akto Nr. 13(13-3)-13.16-214 nustatė, kad kameroje Nr. 125 tualetas nuo gyvenamosios patalpos dalies yra atitvertas betonine sienele. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Teismo nuomone, tokia tualetą atskirianti pertvara nėra tinkamas HN 76:2010 21 punkto reikalavimų įvykdymas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Europos komiteto prieš kankinimą ir kitokį žiaurų, nežmonišką ar žeminantį elgesį ir baudimą pateikiamuose standartuose (ištrauka iš Antrosios bendros ataskaitos [CPT/Inf(92) 3], 49 punktas) kaip tinkama nurodoma praktika, kad kamerose būtų atskira patalpa su sanitariniais įrengimais.

Teismas nurodė, kad ginčo, jog prausyklose yra šaltas vanduo, nekyla, ir pažymėjo, kad kamerose tiekti šiltą vandenį teisės aktai Lukiškių TI-K administracijos neįpareigoja.

Pasisakydamas dėl kamerų apšvietimo, drėgmės, temperatūros, patalpų vėdinimo ir kitų reikalavimų, teismas rėmėsi HN 76:2010 22 ir 23 punktais, iš administracinėje byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų nustatė, kad dirbtinė kamerų apšvieta ne visada atitiko HN 76:2010 22 punkto reikalavimus. Kadangi natūralaus apšvietimo koeficiento tinkamas užtikrinimas susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, šis reikalavimas netaikomas (HN 76:2010 2 p.). Iš pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų teismas nustatė, jog ginčo laikotarpiu rodikliai iš esmės atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus, kad laisvės atėmimo vietų oro drėgmė šiltuoju laikotarpiu turi būti 35–65 procentų, o šaltuoju – 35–60 procentų. Teismas pažymėjo, kad šiltuoju laikotarpiu kameroje Nr. 156 santykinė oro drėgmė viršijo nustatytus reikalavimus 4 procentais, tačiau, atlikus grįžtamąją kontrolę, šis pažeidimas buvo pašalintas. Teismas nustatė, kad oro temperatūra kamerose ne visada atitiko HN 76:2010 26 punkto reikalavimus. Teismas nurodė, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo metu tikrintose Lukiškių TI-K kameros buvo vėdinamos natūraliai per atidaromus langus, nepažeidžiant HN 76:2010 24 punkto reikalavimo.

Iš Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2012 m. lapkričio 13 d. patikrinimo akto Nr. 13(13-3)-13.16-1313 teismas nustatė, kad kamerose Nr. 136 ir Nr. 150 lubos ir sienos buvo nudažytos, pelėsio vizualiai nenustatyta, ant kamerų Nr. 152 ir Nr. 161 lubų bei sienų buvo atšokusių dažų plotų, pelėsio vizualiai nenustatyta. Teismas pažymėjo, kad HN 76:2010 62 punkte įtvirtinta, jog laisvės atėmimo vietų patalpų paprastasis remontas atliekamas pagal poreikį, tačiau remonto darbų dažnumo ši higienos norma nereglamentuoja.

Teismas iš Lukiškių TI-K pateiktų duomenų nustatė, kad ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K kameroje Nr. 156 patalynė atrodė vizualiai švari. Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. rugpjūčio 14 d. patikrinimo akte Nr. 13(13-3)-13.16-946 nurodyta, jog Lukiškių TI-K miegui skirtas minkštasis inventorius (čiužiniai, pagalvės, antklodės) yra dezinfekuojamos Lukiškių TI-K patalpose įrengtoje dezinfekcijos kameroje. Nesant kitų duomenų teismas pareiškėjo teiginius, kad patalynė ir čiužiniai yra prastos būklės, laikė nepagrįstais.

Teismas, įvertinęs kamerų plotus, darė išvadą, kad dvi kėdės laikytinos pakankamomis, nes jų daugiau nebūtų galima laikyti kameroje. Teismas nustatė, kad baldai labai nedideli ir prie jų vienu metu negali valgyti visi patalpoje kalinami asmenys, tačiau pažymėjo, kad valgymas nėra ilgas procesas, todėl per tą laiką, kurį reikia palaukti, norint pavalgyti prie stalo, maistas itin neatšąla ir gali būti valgomas. Pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl netinkamų maitinimosi sąlygų teismas nepripažino pažeidimu pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Teismas nurodė, kad kituose teisės aktuose ši kalinamojo teisė nėra reglamentuojama ir negali lemti neteisėtų veiksmų.

Teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K dėl dezinsekcijos, deratizacijos yra sudaręs sutartį su UAB Vilniaus profilaktinės dezinfekcijos stotimi. Lukiškių TI-K 2013 m. gruodžio mėnesį dėl dezinsekcijos sudarė sutartį su UAB „Dezinfa“, kuria bendrovė įsipareigojo Lukiškių TI-K atlikti ropojančių vabzdžių kontrolę ir naikinimą. Šiomis sutartimis kenkėjus naikinančios bendrovės įsipareigojo atlikti tyrimus, nustatyti kenkėjų rūšį, patekimo kelius bei imtis kontrolės priemonių. Teismas darė išvadą, kad Lukiškių TI-K buvo skiriamas reikiamas dėmesys kenkėjų naikinimui.

Teismas vadovavosi Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 4 dalimi, Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194, 258 punktu ir nenustatė teisės pareiškėjui kartą per savaitę 15 minučių praustis duše pažeidimo.

Teismas rėmėsi Suėmimo vykdymo įstatymo 12 straipsnio 3 dalimi, teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 65 punktu, pažymėjo, kad ilgalaikių pasimatymų nesuteikimas tardymo izoliatoriuje laikytinas proporcinga teisės į privatų gyvenimą ribojimo priemone, atsižvelgiant į asmens buvimo Lukiškių TI-K laiką, todėl neturėjo pagrindo daryti išvadą, kad ilgalaikių pasimatymų neskyrimą lėmė neteisėti pareigūnų veiksmai.

Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų pareiškėjo teiginius dėl asbesto Lukiškių TI-K pasivaikščiojimo kiemelių stoguose naudojimo, be to, pareiškėjas nenurodė, kokią žalą sveikatai jis patyrė dėl draudžiamos medžiagos naudojimo. Teismas pažymėjo, kad net ir nustačius, kad Lukiškių TI-K konstrukcijose yra aptartos draudžiamos medžiagos, ji negalėjo sukelti pareiškėjui sveikatos problemų.

Dėl pareiškėjo teiginių, kad 2010 m. atvykęs į įstaigą pusę metų turėjo rašyti prašymus ir skundus, jog galėtų patekti pas gydytoją terapeutą, teismas pažymėjo, kad šis laikotarpis nepatenka į ginčo laikotarpį, todėl šių pareiškėjo argumentų neanalizavo.

Teismas pažymėjo, kad sportuoti yra kalinčio asmens teisė, bet ne pareiga. Norėdami lankytis sporto salėje, asmenys turi kreiptis į įstaigos administraciją. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog pareiškėjas išreiškė norą sportuoti, tačiau šis prašymas nebuvo patenkintas. Teismas nustatė, kad pareiškėjui buvo taikoma socialinės reabilitacijos priemonė – išvedimas į sporto salę.

Teismas pažymėjo, kad skirstant atvykusius asmenis į kameras turi būti laikomasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje nustatytų suimtųjų izoliavimo reikalavimų bei Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsnyje nustatytų nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateiktos darbingumo lygio pažymos nesudaro pagrindo išvadai, jog jo perkėlimas iš vienos kameros į kitą yra negalimas, o Lukiškių TI-K darbuotojai pažeidė teisės aktų reikalavimus.

Teismas konstatavo, jog Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo pareigūnai pažeidė teisės aktų reikalavimus dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto, tualeto tinkamo neatskyrimo ir tam tikrais laikotarpiais neužtikrino tinkamo apšvietimo bei temperatūros. Teismas rėmėsi Bausmių vykdymo kodekso 7 straipsniu ir pabrėžė, kad valstybė turi pareigą užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas ir vykdyti pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį prisiimtus įpareigojimus.

Teismas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų, jog jo sveikatai ir neigiamai savijautai tiesioginės įtakos turėjo byloje konstatuotas teisės į tinkamas kalinimo sąlygas kamerose neįgyvendinimas. Atsižvelgęs į pažeidžiamos vertybės pobūdį, pareiškėjo subjektinės teisės – būti kalinamam tinkamomis sąlygomis, pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, teismas darė išvadą, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 3 300 Eur. Pareiškėjo reikalavimą priteisti 1 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti teismas laikė neatitinkančiu teisingumo ir protingumo kriterijų.

III. Pareiškėjas I. I. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti ir priteisti jam 1 000 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas pabrėžia, kad buvo kalinamas nežmoniškomis, antisanitarinėmis, žiauriomis sąlygomis, dėl to patyrė didelę neturtinę žalą – psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pablogėjo jo sveikata, savijauta, sutriko visavertis gyvenimas ir socialiniai įgūdžiai, sumažėjo pasitikėjimas savimi, bendravimo galimybės, negali ramiai miegoti, yra dirglus, jaučia padidėjusią baimę aplinkai. Pareiškėjas daro išvadą, kad tokiu būdu buvo pažeisti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnis bei Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 3 straipsnis.

Pareiškėjas pažymi, kad jo teisių pažeidimas nėra vienkartinis. Pareiškėjas nurodo, kad 2013 metais kreipėsi į Vilniaus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybą, jam buvo paskirtas advokatas, kuris turėjo paruošti skundą, tačiau to nepadarė. Pareiškėjas daro išvadą, kad senatis buvo praleista ne dėl jo kaltės. Pareiškėjo manymu, teismas turėjo įvertinti visą jo buvimo Lukiškių TI-K laiką. Pareiškėjas pažymi, kad teismas neįvertino, jog pažeidimas jo atžvilgiu yra ypač sunkus, jis turi rimtų sveikatos sutrikimų, teismas nenustatė, kad jo buvimas ankštose patalpose tokį ilgą laiką neigiamai įtakoja jo gyvenimą, jis negali dirbti, vairuoti automobilio, lankytis parduotuvėse, turi vartoti vaistus, nors iki įkalinimo jokiu psichiniu nerviniu sukrėtimu nesirgo, būdamas Lukiškių TI-K jokių raminamųjų vaistų nevartojo.

Pareiškėjas tvirtina, kad liga atsirado kaip ilgo įkalinimo nežmoniškomis sąlygomis pasekmė. Pareiškėjo teigimu, galimybė pasinaudoti dušu ne rečiau kaip kartą per savaitę yra savaime žmogaus orumą žeminantis reiškinys. Pareiškėjas nurodo, kad per visą jo buvimo Lukiškių TI-K laiką jam nebuvo leidžiami ilgalaikiai pasimatymai su jo sugyventine ir tėvu. Pareiškėjas pažymi, kad nuolatinis ilgalaikis apšvietimo nebuvimas yra grubus pažeidimas. Pareiškėjas nurodo prašęs nebūti perkėlinėjamu iš vienos kameros į kitą, tačiau teigia, kad buvo nuolat nepagrįstai pervedamas iš vienos kameros į kitą, jis buvo sąmoningai verčiamas nešioti ir dėlioti savo asmeninius daiktus, siekiant paveikti jį fiziškai ir psichologiškai.

Pareiškėjas nurodo, kad 2010 m. atvykęs į Lukiškių TI-K buvo priverstas pusę metų rašyti prašymus ir skundus, nes nebuvo vedamas pas gydytoją terapeutą. Pareiškėjo tvirtinimu, Lukiškių TI-K korpuso pasivaikščiojimo kiemeliai padengti iš kraštų asbesto šiferiu, kuris trupa, taip yra nuolat kenkiama jo sveikatai. Pareiškėjas pažymi, kad ligos, susijusios su asbesto dulkėmis, dažniausiai pasireiškia po 20-30 metų.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti.

Atsakovo teigimu, asmenų kaita kamerose yra itin didelė, todėl negalima objektyviai nustatyti, koks konkretus kameros plotas teko pareiškėjui atitinkamą dieną. Atsakovas pabrėžia, kad Lukiškių TI-K administracija negali įtakoti suimtųjų ir nuteistųjų atvykstančiųjų bei esančių įstaigoje skaičiaus, neturi teisinio pagrindo jų nepriimti į įstaigą. Atsakovas remiasi Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsniu, Bausmių vykdymo kodekso 70 straipsniu ir pažymi, kad kai kurios kameros gali būti perpildytos, tačiau administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Atsakovo teigimu, pareiškėjas nepagrindė savo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo jokiais įrodymais. Atsakovas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir pažymi, kad neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Atsakovas nurodo, kad tam tikras suimtųjų / nuteistųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu. Atsakovas pabrėžia, kad pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai sietini su jo paties elgesiu, kas lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą atsakovas laiko kaip nesąžiningą norą pasipelnyti valstybės sąskaita.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Visų pirma, teisėjų kolegija pažymi, kad ši byla išnagrinėta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamoje byloje ginčas yra kilęs dėl neturtinės žalos, kuri, pareiškėjo nuomone, buvo padaryta neteisėtais valstybės valdžios institucijų veiksmais, jį laikant suimtą Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjui priteisė 3 300 Eur neturtinei žalai atlyginti, nustatęs, kad pareiškėjui 722 dienas teko mažesnis kameros plotas nei nustatytas minimalus, kameroje esantis tualetas buvo tinkamai neatskirtas ir tam tikrais laikotarpiais nebuvo užtikrintas tinkamas apšvietimas bei temperatūra kameroje.

Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja pradinio skundo argumentus bei iš esmės nesutinka su teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma, taip pat teigia, kad teismas netinkamai vertino jo pateiktus įrodymus.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Lukiškių TI-K administracijos veiksmus, neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas, kaip jau buvo minėta, ginčui aktualiu laikotarpiu neturtinę žalą iš esmės kildino iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, t. y. neužtikrinant pareiškėjui kalinimo sąlygų, atitinkančių teisės aktų reikalavimus.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau - ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Heile prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-l321/2013 ir kt.)

Atsižvelgiant į tai, pabrėžtina, kad teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Tuo tarpu pareiškėjo apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja.

Taigi nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjui 722 dienas nebuvo užtikrinta jo teisė būti laikomam kamerose, atitinkančiose teisės aktų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimus, dėl to jis neabejotinai patyrė neigiamus išgyvenimus, todėl turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą (CK 6.250 straipsnis). Tačiau kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva, todėl nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia - teisingumo principo.

Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą turi atsižvelgti į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją; pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti asmenų lygybės prieš įstatymus, teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

Byloje neginčijamai nustatyta, jog Lukiškių TI-K pareiškėjo atžvilgiu ginčijamu laikotarpiu neužtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6, 21, 22, 26 punktų nustatytų reikalavimų dėl privalomo vienam asmeniui tenkančio gyvenamosios patalpos ploto, tualeto tinkamo neatskyrimo ir tam tikrais laikotarpiais neužtikrino tinkamo apšvietimo bei temperatūros.

Atsižvelgdama į nustatytas aplinkybes ir reikšmingą teisinį reguliavimą teisėjų kolegija nesutinka, kad pareiškėjui padaryta žala yra tokia, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo prašoma priteisti 1 000 000 Eur suma, tačiau įvertinusi aukščiau nurodytas aplinkybes, atsižvelgdama į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos Respublikos teismų praktiką, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas nėra pakankamas dėl nustatytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti. Vadovaudamasi teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis turi būti įvertintas 5 000 Eur suma.

Apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su byloje pateiktų įrodymų vertinimu, yra nepagrįsti ir atmestini, kadangi, kaip jau buvo minėta, pirmosios instancijos teismas objektyviai ir visapusiškai ištyrė tiek pareiškėjo, tiek atsakovės pateiktus įrodymus, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas nustatė, jog pareiškėjas dalį ginčijamo laikotarpio bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis sąlygomis, todėl pagrįstai konstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą.

Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo I. I. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui I. I. iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 5 000 Eur (penkis tūkstančius eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m rugpjūčio 28 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė