2016-01-06 Nr. CB-157-2-68-3-07939-2014-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Civilinė byla Nr. e3K-3-52-687/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-07939-2014-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.5.10.5.2;

2.2.1.7.

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. sausio 6 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Antano Simniškio ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės ribotos atsakomybės bendrovės „Daedalic Entertainment“ kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės ribotos atsakomybės bendrovės „Daedalic Entertainment“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Cgates“ dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių informacinių paslaugų teikėjo civilinę atsakomybę už galimą autorinių teisių pažeidimą vartotojui naudojantis paslauga, vartotojo asmens duomenų atskleidimą, ir dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir duomenų apie tinkamą atsakovą gavimą, aiškinimo ir taikymo.

2. Ieškovė ribotos atsakomybės bendrovė „Daedalic Entertainment“ kreipėsi į teismą prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Cgates“ 966 Lt turtinės ir 500 Lt neturtinės žalos atlyginimą ir bylinėjimosi išlaidas.

3. Ieškovė yra kompiuterinio žaidimo „Chaos on deponia“, išleisto 2012 m. spalio 12 d., kompiuterių programos autoriaus teisių turėtoja. Ieškovė turi sudariusi autorių teisių pažeidimų interneto tinkluose „peer 2 peer“ monitoringo sutartį su Vokietijos ribotos atsakomybės bendrove „Firma Baseprotect“, kuri sukūrė ir taiko specialią kompiuterių programą prisijungimams internete nustatyti.

4. Ribotos atsakomybės bendrovė „Firma Baseprotect“ užfiksavo pažeidimus, siunčiant neteisėtas kompiuterinių žaidimų „Chaos on deponia“ kopijas per atsakovės vartotojus. Nuo 2013 m. gruodžio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 15 d. interneto paslaugų teikėjos atsakovės vartotojas net 14 kartų neteisėtai per interneto tinklus „peer 2 peer“ įvykdė prisijungimus ir siuntė kompiuterinio žaidimo „Chaos on deponia“ kopijas be ieškovės sutikimo. Ieškinio parengimo dieną vienas vienetas kompiuterinio žaidimo kainavo 19,99 euro.

5. Prisijungimai prie kompiuterinio žaidimo „Chaos on deponia“, jo siuntimas ir dalijimasis juo „peer 2 peer“ interneto tinkluose, taip pat jo atgaminimas, kurie įvyko dėl atsakovės teikiamų interneto paslaugų vartotojų kaltės, buvo atlikti nemokant autorinio atlyginimo, be to, pažeidė Lietuvos Respublikos autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo (toliau – ir ATGTĮ) 4 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtinto autorių teisių objekto – kompiuterių programų autoriaus ir autoriaus teisių turėtojos ieškovės interesus, todėl ieškovei padaryta turtinė ir neturtinė žala.

6. Ieškovė nurodė, kad jai neprieinama informacija, koks konkretus fizinis ar juridinis asmuo yra ieškinio priede Nr. 6 nurodyto interneto IP adreso turėtojas, nes šiuo atveju jam pagal įstatymą taikytini duomenų apsaugos apribojimai. Atsakovei atskleidus vartotojo, kuris įvykdė pažeidimus naudodamasis jos teikiamomis interneto paslaugomis, tapatybę, ieškovė žalos atlyginimo reikalavimą galimai koreguos, pakeisdama atsakovą. Jeigu atsakovė, sudarydama viešąsias sutartis su savo teikiamų interneto paslaugų vartotojais, neįtvirtino sąlygos dėl imperatyviosiose teisės normose įtvirtintų pažeidimų uždraudimo vartotojams naudojantis interneto paslaugomis, tuomet civilinė atsakomybė (CK 6.156 straipsnio 4 dalis) taikytina ir žalos atlyginimas priteistinas iš atsakovės. Atsakovei atsisakius atskleisti IP kodo vartotoją, kuris gali būti ne tik fizinis, bet ir juridinis asmuo, teigtina, kad atsakovė pripažįsta, jog ji pati yra IP kodo vartotoja ir privalo atlyginti ieškovei turtinę ir neturtinę žalą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

7. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimu ieškinį atmetė, nes ieškovė neįrodė nė vienos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos.

8. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė, kaip interneto ryšio prieigos paslaugų teikėja, nėra atsakinga už vartotojų veiksmus ir interneto ryšiu teikiamos informacijos turinio atitiktį galiojantiems teisės aktams. Atsakovė savo vartotojams siunčia tik signalus ir neatsako už vartotojo informacijos turinį bei šio nekontroliuoja. Atsakovė taip pat neatsako už tai, kokias programas vartotojas naudoja, kokios programos yra instaliuotos jo kompiuteryje. Teismas sprendė, kad atsakovė, sudarydama su vartotojais interneto prieigos teikimo sutartis, susitarė dėl vartotojų visiškos atsakomybės už interneto tinklais teikiamos informacijos turinio atitiktį galiojančių teisės aktų reikalavimams, todėl nėra jokio teisinio pagrindo teigti, kad atsakovė kaip interneto prieigos teikėja būtų atsakinga už neteisėtus savo vartotojų veiksmus.

9. Teismas nurodė, kad pati ieškovė, įkeldama kompiuterinį žaidimą į internetą, nesiėmė pakankamų priemonių užtikrinti, jog juo būtų naudojamasi tik sumokėjus ieškovės nustatytą kainą, taip pat kad interneto ryšio vartotojai būtų tinkamai informuoti apie šios programos atlygintinį naudojimą ir jos kopijavimo, naudojimo sąlygas.

10. Teismas sprendė, kad nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog vartotojo išsiųstas (parsisiųstas) failas (ar programa) yra būtent ieškovės nurodytas ir jai priklausantis žaidimas „Chaos on deponia“. Į bylą pateiktas tik siuntimo faktą patvirtinantis įrodymas, tačiau programos įdiegimo faktas neįrodytas, nėra įrodymų, patvirtinančių, kad ieškovės kompiuterinė programa buvo įrašyta atsakovės vartotojo kietajame diske, kad ji buvo atsiųsta visa ir ja vartotojas galėjo naudotis.

11. Teismas nurodė, kad neteisėti veiksmai buvo atlikti interneto tinklais „peer 2 peer“. Tačiau norint pasinaudoti sistema „peer 2 peer“, yra būtinas tam tikras internetinis puslapis „torrent“, kuriame būtų nuorodos į vartotojų turimus failus, kad vartotojai galėtų keistis informacija; toks puslapis teikia tarpininko paslaugas. Atsakomybė tokiu atveju turėtų būti taikoma pirmiau nurodyto puslapio savininkams.

12. Pasisakydamas dėl vartotojo asmens duomenų atskleidimo, teismas nurodė, kad ieškovė nepateikė įrodymų, jog iki ieškinio pateikimo teismui dienos ji būtų kreipusis į atsakovę su teisės aktų nustatytu prašymu dėl vartotojo, kuris galimai siuntėsi kompiuterinį žaidimą, asmens duomenų pateikimo, todėl ir aplinkybė, kad atsakovė turi atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, nes ji ieškovei neatskleidė informacijos apie vartotoją, kuris galimai pažeidė ieškovės autoriaus teises, laikytina teisiškai nepagrįsta. Teismas nurodė, kad civiliniame procese jis nėra įgaliotas tirti ieškovės teisės pažeidimų ir nustatyti kaltų asmenų tapatybės, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti iš atsakovės turtinę bei neturtinę žalą už autorių teisių pažeidimą, nes nenustatytos būtinos sąlygos atsakovei taikyti civilinę atsakomybę.

13. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą apeliacine tvarka pagal ieškovės apeliacinį skundą, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą paliko nepakeistą.

14. Teismas nurodė, kad į bylą nebuvo pateikti įrodymai, patvirtinantys tai, jog ribotos atsakomybės bendrovės „Firma Baseprotect“ sukurta programa prisijungimams internete nustatyti yra skirta autorių teisių pažeidimams nustatyti ir atlieka ieškovės nurodytą funkciją, taip pat iš bylos medžiagos neaišku, kokiu pagrindu ieškovės pasamdyta bendrovė tvarkė Lietuvos Respublikos asmenų duomenis. Teismas sprendė, kad pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai nurodė, jog iš pateiktų į bylą įrodymų negalima konstatuoti, kad atsakovės vartotojas parsisiuntė ar išsiuntė būtent ieškovei priklausantį kompiuterinį žaidimą „Chaos on deponia“, nes iš pateiktų įrodymų galima tik konstatuoti, kad iš atsakovės vartotojo, kurio IP adresas 87.247,123.248, buvo siunčiamas tam tikras failas, kurio pavadinimas atitinka ieškovei priklausančio žaidimo pavadinimą, tačiau nėra jokio pagrindo konstatuoti, kad vartotojo išsiųstas (parsisiųstas) failas (ar programa) yra būtent ieškovės nurodytas jai priklausantis minėtas žaidimas.

15. Teismas nurodė, kad į bylą nėra pateikta jokių įrodymų, kurie patvirtintų, jog atsakovė teikia „peer 2 peer“ paslaugas vartotojams ar paslaugų gavėjams, ir sutiko su atsakovės pozicija, kad nagrinėjamu atveju ieškovė neįrodė priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir galimai jos patirtos žalos.

16. Teismas sprendė, kad nėra jokio teisinio pagrindo daryti išvadą, jog atsakovė, kaip interneto prieigos teikėja, gali būti laikoma atsakinga už savo vartotojų neteisėtus veiksmus, nes pagal tipines atsakovės ir jos vartotojų sudarytas paslaugų teikimo sutartis klientas įsipareigoja naudotis paslaugomis tik teisėtiems tikslams, nepažeisdamas Lietuvos Respublikos įstatymų ir trečiųjų asmenų teisių.

17. Teismas pažymėjo, kad IP adresas Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 2 straipsnio 1 dalies prasme yra laikomas asmens duomenimis, kuriuos asmens duomenų tvarkytojas tretiesiems asmenims gali perduoti tik įstatymo nustatyta tvarka, šiuo atveju – tik teisėsaugos institucijų reikalavimu.

18. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė iš esmės pripažįsta, jog ne atsakovė, o būtent vartotojai pažeidė jos teises ir interesus ir kad būtent jie už tokius savo veiksmus ir turi atsakyti, todėl ieškovės veiksmai, pareiškiant ieškinį aiškiai netinkamam atsakovui, siekiant įstatymo nenustatytomis priemonėmis ir pažeidžiant civilinio proceso principus išreikalauti iš atsakovės duomenis, identifikuojančius jos teikiamų paslaugų vartotojus, laikytini piktnaudžiavimu savo procesinėmis teisėmis, tokie ieškovės interesai yra neteisėti ir negali būti ginami įstatymo.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

19. Kasaciniu skundu ieškovė ribotos atsakomybės bendrovė „Daedalic Entertainment“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą bei perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, taip pat priteisti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais esminiais argumentais:

19.1. Kasatorė nurodo, kad šio ginčo dalykas yra intelektinės nuosavybės apsauga. Byloje dėl tariamų procesinių kliūčių teismuose nebuvo sudarytos sąlygos apginti šią teisę vien dėl to, kad ji susijusi su specifiniu kasatorės teisių pažeidimo būdu (neteisėtas kūrinio platinimas, kopijavimas internete, o ne materialaus kūrinio pavidalu), įrodymų specifika (nemateriali, elektroninė įrodymų forma, įrodymai užfiksuoti ir saugomi internete) bei nauju teisių gynimo būdu (taikant tiesioginiam pažeidėjui – konkrečiam IP adreso naudotojui – civilinę deliktinę atsakomybę, nes šiuo metu kūriniai nėra dedami į interneto svetaines, bet saugomi išskaidyti tinkle tarp „peer 2 peer“ dalyvių).

19.2. Kasatorės teigimu, svarstytina, ar bylą nagrinėję teismai nepažeidė CPK nuostatų, įtvirtinančių procesines pareigas teismams per bylos nagrinėjimą netinkamą atsakovą pakeisti tinkamu. Be to, pagal esamą teisinį reguliavimą interneto paslaugų tarpininkams yra draudžiama prisidėti prie to, kad jie darytų kliūtis teismui ir nukentėjusiajam asmeniui apginti teisėtus interesus ar pažeistas teises, nes tai vertintina kaip neutralumo principo interneto paslaugų teikėjo veikloje pažeidimas, įvykdytas tarpininko (šiuo atveju atsakovės).

19.3. Kasatorė nurodo, kad pagal tarptautines sutartis kompensaciniu ar kitais principais žala autoriams atlyginama ne tik kai pažeidėjas, žinodamas ar turėdamas rimtą pagrindą manyti, jog pažeidžia teisę, ėmėsi neteisėtos veiklos, bet ir kai pažeidėjas ėmėsi neteisėtos veiklos, nežinodamas ar neturėdamas rimto pagrindo manyti, kad ėmėsi neteisėtos veiklos.

19.4. Kasatorė pažymi, kad šiuo metu teismų praktika panašaus pobūdžio bylose yra labai skirtinga, nes vienose bylose teismai išreikalavo rašytinius įrodymus dėl ginčo IP adreso turėtojų ir jie buvo patraukti atsakovais, o kitose, kaip nagrinėjamu atveju, ne, todėl reikia, kad kasacinis teismas išaiškintų, kokia apimtimi gali būti ginami asmens duomenys ir kokiu būdu apginti autoriaus teises tokio pobūdžio bylose.

20. Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė UAB „Cgates“ prašo atmesti kasacinį skundą ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartį bei Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. rugsėjo 29 d. sprendimą palikti nepakeistus. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

20.1. Atsakovė nurodo, kad turėdama infrastruktūrą ji suteikia galimybę savo vartotojams prisijungti prie globalaus interneto tinklo ir neatsako už vartotojo informacijos turinį bei šio nekontroliuoja, todėl neatsako už tai, kokios programos yra instaliuojamos vartotojo kompiuteryje ir kokias programas jis naudoja. Atsakovė, remdamasi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT, Teisingumo Teismas) praktika, teigia, kad prieigos interneto paslaugų teikėjai neatsako už savo klientų siunčiamą ar gaunamą informaciją.

20.2. Atsakovės teigimu, ieškovė iš esmės pripažįsta, kad ne ji, o vartotojas galimai pažeidė ieškovės teises ir interesus. Ieškovė nesiėmė jokių priemonių sužinoti asmens, kuris pažeidė jos teises, tapatybę, o kreipėsi į teismą, turėdama tokį pat tikslą, kas laikytina piktnaudžiavimu procesinėmis teisėmis, nes, pareikšdama nepagrįstą ieškinį, ieškovė naudojasi procesine teise ne pagal paskirtį.

20.3. Atsakovė nurodo, kad šiuo atveju yra svarbu nustatyti tinkamą intelektinės nuosavybės teisės ir teisės į asmens privatų gyvenimą apsaugos santykį, taip pat atsakyti į tokius byloje aktualius klausimus, kaip kas, kiek ir kokia apimtimi gali stebėti ir rinkti internetu besinaudojančių asmenų asmens duomenis, kur juos turi kaupti ir kam naudoti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

21. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu. Šioje kasacinėje byloje keliami interneto paslaugų teikėjo civilinės (deliktinės) atsakomybės ir interneto paslaugų teikėjo pareigos (įpareigojimo) atskleisti konkretaus IP adreso naudotoją aiškinimo klausimai. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Pagrindo peržengti kasacinio skundo ribas nenustatyta (CPK 353 straipsnio 2 dalis).

Dėl interneto paslaugų teikėjo civilinės (deliktinės) atsakomybės

22. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. lapkričio 13 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje V. G. v. S. G., bylos Nr. 3K-3-479/2012; 2014 m. vasario 19 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Vedautos autotransportas“ v. S. G., bylos Nr. 3K-3-30/2014) yra pasisakyta dėl informacijos prieglobos paslaugų teikėjų atsakomybės, nurodant, kad informacijos prieglobos paslaugų teikėjas yra vienas informacinės visuomenės paslaugų tarpinių teikėjų. Pagal 2000 m. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos direktyva) nuostatas ir jas aiškinančią Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, tarpiniu informacinės visuomenės paslaugų teikėju gali būti pripažintas toks subjektas, kurio vaidmuo neutralus, o veiksmai yra tik techninio, automatinio ir pasyvaus pobūdžio, ir todėl jis neturi žinių apie saugomus duomenis ir jų nekontroliuoja. Taip nėra, kai paslaugų teikėjas, užuot neutraliai teikdamas paslaugą tik techniškai ir automatiškai apdorodamas klientų pateiktus duomenis, atlieka aktyvų vaidmenį, leidžiantį jam turėti žinių apie šiuos duomenis ar juos kontroliuoti (ESTT 2010 m. kovo 23 d. prejudicinio sprendimo, priimto byloje Google France, Google v. Louis Vuitton Malletier SA ir kiti, sujungtos bylos Nr. C-236/08 – C-238/08, Rink., 2010, p. I-02417; 2011 m. liepos 12 d. prejudicinio sprendimo, priimto byloje L‘Oréal SA ir kiti v. eBay International AG ir kiti, bylos Nr. C-324/09, Rink., 2011, p. I-06011).

23. Pagal nurodytą kasacinio teismo jurisprudenciją, jeigu tinklalapio valdytojas atlieka aktyvų vaidmenį, leidžiantį jam turėti žinių apie paslaugos gavėjų jo valdomame tinklalapyje pateikiamą informaciją ar ją kontroliuoti, toks tinklalapio valdytojas nepripažintinas prieglobos paslaugų, t. y. informacinės visuomenės paslaugų, tarpiniu teikėju. Nurodyti aiškinimai pagal kasacinio teismo praktiką yra aktualūs, sprendžiant dėl informacinės visuomenės paslaugų tarpinių teikėjų atsakomybės. Tačiau kartu būtina turėti omenyje, kad nagrinėjamos bylos ratio decidendi nėra analogiškas, lyginat su bylomis, kuriose priimtos anksčiau nurodytos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys, visų pirma todėl, kad ieškovė nurodytoje byloje yra interneto ryšio paslaugų teikėja (ne informacijos prieglobos paslaugų teikėja). Byloje nebuvo teigiama, kad kompiuterinis žaidimas „Chaos on deponia“ į internetą buvo įkeltas neteisėtai.

24. Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 1 straipsnio „Įstatymo paskirtis“ 1 dalyje nustatyta, kad šis įstatymas reglamentuoja informacinės visuomenės paslaugų teikėjų (toliau – paslaugų teikėjai) veiklą. Nurodyto įstatymo 12 straipsnio „Informacijos perdavimas“ 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų teikėjas, perduodantis paslaugos gavėjo pateiktą informaciją elektroninių ryšių tinklu arba suteikiantis galimybę naudotis elektroninių ryšių tinklu, neatsako už teikiamą informaciją, jeigu paslaugos teikėjas: 1) neinicijuoja informacijos perdavimo; 2) neparenka perduodamos informacijos gavėjo; 3) neparenka ir nekeičia perduodamos informacijos. Minėto straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 1 dalyje nurodyta informacijos perdavimo ir galimybės naudotis elektroninių ryšių tinklu suteikimo veikla apima automatinį, tarpinį ir trumpalaikį perduodamos informacijos saugojimą. Šis saugojimas skirtas tik tam, kad informacija būtų perduota elektroninių ryšių tinklu, jeigu informacija nėra saugoma ilgiau, negu pagrįstai būtina, kad ji būtų perduota.

25. Nurodyto įstatymo 13 straipsnyje „Laikinas informacijos saugojimas“ įtvirtinta, kad paslaugos teikėjas, perduodantis paslaugos gavėjo pateiktą informaciją elektroninių ryšių tinklu, neatsako už automatinį, tarpinį ir laikiną tos informacijos saugojimą, skirtą tik tam, kad vėlesnis tos informacijos perdavimas kitiems jos prašantiems paslaugos gavėjams būtų efektyvus, jeigu paslaugos teikėjas: 1) nepakeitė informacijos; 2) nepakeitė prieigos prie informacijos sąlygų; 3) laikosi šio verslo srityje įprastų informacijos atnaujinimo taisyklių; 4) nekliudo teisėtai naudotis technologija, kuri šioje verslo srityje yra pripažįstama ir naudojama siekiant gauti duomenų apie informacijos naudojimą; 5) skubiai imasi priemonių pašalinti informaciją, kurią saugojo, arba panaikinti galimybę ją pasiekti, sužinojęs, kad pradinis perdavimo šaltinis yra pašalintas iš elektroninių ryšių tinklo ar panaikinta galimybė pasiekti pradinį perdavimo šaltinį arba jį pašalinti iš elektroninių ryšių tinklo ar panaikinti galimybę jį pasiekti nurodė teismas ar įstatymų numatytais atvejais kita valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga.

26. Informacinės visuomenės paslaugų įstatymo 14 straipsnio „Informacijos saugojimas“ 1 dalyje nustatyta, kad paslaugos teikėjas, paslaugos gavėjo prašymu saugantis jo pateiktą informaciją, už ją neatsako, jeigu: 1) neturi faktinių duomenų apie neteisėtą paslaugos gavėjo veiklą arba apie tai, kad paslaugos gavėjo pateikta informacija įgyta, sukurta, pakeista ar naudojama neteisėtu būdu ir, kai reikalaujama atlyginti žalą, nežino apie faktus ir aplinkybes, rodančius neteisėtą paslaugos gavėjo veiklą arba tai, kad paslaugos gavėjas teikia neteisėtu būdu įgytą, sukurtą, pakeistą ar naudojamą informaciją; 2) sužinojęs arba gavęs žinių apie neteisėtą paslaugos gavėjo veiklą arba apie tai, kad paslaugos gavėjo pateikta informacija įgyta, sukurta, pakeista ar naudojama neteisėtu būdu, skubiai imasi veiksmų, kad panaikintų galimybę tokią informaciją pasiekti. Nurodyto straipsnio 2 dalyje įtvirtinta, kad šio straipsnio 1 dalis netaikoma, kai paslaugos gavėjas veikia paslaugos teikėjo įgaliotas arba jo kontroliuojamas. Nurodyto straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, kad galimybės pasiekti neteisėtu būdu įgytos, sukurtos, pakeistos ar naudojamos informacijos panaikinimo tvarką, taip pat kriterijus, kada paslaugos teikėjas laikomas sužinojęs apie neteisėtą paslaugos gavėjo veiklą arba apie tai, kad paslaugos gavėjo pateikta informacija įgyta, sukurta, pakeista ar naudojama neteisėtu būdu, nustato Vyriausybė ar jos įgaliota institucija.

27. Europos Parlamento ir Tarybos 2000 m. birželio 8 d. direktyvos 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos Direktyva), kurios nuostatos įgyvendintos nacionaliniame teisės akte – Informacinės visuomenės paslaugų įstatyme, 15 straipsnyje „Bendros stebėjimo prievolės nebuvimas“ įtvirtinta, kad: 1) Valstybės narės nenustato teikėjams nei bendros prievolės teikiant 12, 13 ir 14 straipsnių reglamentuojamas paslaugas stebėti informaciją, kurią jie perduoda arba saugo, nei bendros prievolės aktyviai domėtis faktais arba aplinkybėmis, rodančiais nelegalią veiklą; 2) Valstybės narės gali nustatyti prievoles informacinės visuomenės paslaugų teikėjams nedelsiant informuoti kompetentingas viešąsias institucijas apie įtariamą nelegalią veiklą arba informaciją, kurią pateikia jų paslaugų gavėjai, arba prievolę pateikti kompetentingoms institucijoms, gavus jų prašymą, informaciją, leidžiančią nustatyti jų paslaugų gavėjų, su kuriais jie sudarę informacijos saugojimo sutartis, tapatybę.

28. Pažymėtina, kad pagal ESTT 2011 m. lapkričio 24 d. prejudicinį sprendimą, priimtą byloje Scarlet Extended SA v. Société belge des auteurs, compositeurs et éditeurs SCRL (SABAM), byla C-70/10 (Rink., 2011, p. I-11959), pagal ES teisę yra leidžiama teisių turėtojams prašyti teismo uždrausti tarpininkui teikti elektroninių ryšių tinklais paslaugas tretiesiems asmenims, kurie šiomis paslaugomis naudojasi pažeisdami intelektinės nuosavybės teises, taip pat užkirsti kelią tęsti pažeidimą. Tačiau teismai negali nurodyti tarpininkams stebėti visos informacijos, nes tai prieštarautų Elektroninės komercijos direktyvos 15 straipsniui (Bendros stebėjimo prievolės nebuvimas). Draudimai neturi būti neproporcingi, perdėm brangūs ir nesubalansuoti.

29. Svarbu, kad, kaip nurodė ESTT 2011 m. lapkričio 24 d. prejudiciniame sprendime, priimtame Scarlet Extended SA v. Société belge des auteurs, compositeurs et éditeurs SCRL (SABAM), byla C-70/10, iš tikrųjų intelektinės nuosavybės teisių apsauga įtvirtinta Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 2 dalyje. Tačiau iš šios nuostatos ar Teisingumo Teismo praktikos nematyti, kad tokia teisė būtų neliečiama ir kad jai atitinkamai būtų taikoma absoliuti apsauga (43 paragrafas). Kaip matyti iš ESTT 2008 m. sausio 29 d. sprendime, priimtame byloje Productores de Música de Espana (Promusicae) v. Telefónica de Espana SAU, byla C-275/06 (Rink., 2008, p. I-00271), 62–68 paragrafų, reikia nustatyti pusiausvyrą tarp pagrindinės teisės į nuosavybę, kuriai priskirtinos intelektinės nuosavybės teisės, apsaugos ir kitų pagrindinių teisių apsaugos (sprendimo Scarlet Extended SA 44 paragrafas).

30. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, kasacinis teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėjusių teismų padarytos išvados, sprendžiant dėl atsakovės – interneto paslaugų teikėjos UAB „Cgates“ civilinės (deliktinės) atsakomybės konkrečioje byloje – atitinka teisinį reguliavimą ir ESTT aiškinimus. Sutiktina su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad ieškovė neįrodė atsakovės – interneto ryšio paslaugų teikėjos UAB „Cgates“ – civilinės atsakomybės sąlygų, t. y. pagrindo iš jos priteisti turtinę ir neturtinę žalą, ir dėl to pagrįstai atmetė ieškinį (Autorių teisių ir gretutinių teisių įstatymo 83, 84 straipsniai, CK 6.246–6.249, 6.250 straipsniai).

Dėl interneto paslaugų teikėjo pareigos (įpareigojimo) atskleisti konkretaus IP adreso naudotoją

31. Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 3 straipsnyje reglamentuojami asmens duomenų tvarkymo reikalavimai, šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad duomenų valdytojas privalo užtikrinti, kad asmens duomenys būtų renkami apibrėžtais ir teisėtais tikslais ir toliau nebūtų tvarkomi tikslais, nesuderinamais su nustatytaisiais prieš renkant asmens duomenis; 2 punkte – jog tvarkomi tiksliai, sąžiningai ir teisėtai. Nurodyto nacionalinio teisės akto – Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo – nuostatomis yra įgyvendinama 1995 m. spalio 24 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 95/46/EB dėl asmenų apsaugos tvarkant asmens duomenis ir dėl laisvo tokių duomenų judėjimo. 2002 m. liepos 12 d. buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių).

32. Vėliau buvo priimta Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. kovo 15 d. direktyva 2006/24/EB dėl duomenų, generuojamų arba tvarkomų teikiant viešai prieinamas elektroninių ryšių paslaugas arba viešuosius ryšių tinklus, saugojimo ir iš dalies keičianti Direktyvą 2002/58/EB (pirmiau nurodytą). ESTT 2014 m. balandžio 8 d. prejudiciniu sprendimu, priimtu sujungtose bylose Digital Rights Ireland Ltd v. Minister for Communications, Marine and Natural Resources ir kiti bei Kärntner Landesregierung ir kiti, sujungtos bylos C-293/12 ir C-594/12 (ECLI:EU:C:2014:238), šią direktyvą pripažino negaliojančia. Pavyzdžiui, pirmiau minėto ESTT sprendimo 62 paragrafe nurodoma, kad, konkrečiai tariant, Direktyvoje 2006/24 neįtvirtinta jokio objektyvaus kriterijaus, pagal kurį būtų galima riboti prieigos prie saugomų duomenų ir jų paskesnio naudojimo teisę turinčių asmenų skaičių iki griežtai būtino atsižvelgiant į siekiamą tikslą. Visų pirma kompetentingų nacionalinių institucijų prieiga prie saugomų duomenų nesiejama su išankstine kontrole, vykdoma teismo ar nepriklausomo administracinio subjekto, kurių sprendimu, priimamu gavus minėtų institucijų motyvuotą prašymą, pateiktą vykstant prevencijos, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo procedūrai, prieigą prie duomenų ir jų vėlesnį naudojimą būtų siekiama apriboti tuo, kas yra griežtai būtina siekiamam tikslui. Tiksli valstybių narių pareiga nustatyti tokius apribojimus taip pat neįtvirtinta. ESTT vertinimu, priėmęs aptariamą Direktyvą, ES teisės aktų leidėjas peržengė proporcingumo principo nustatytas ribas.

33. ESTT 2008 m. sausio 29 d. prejudiciniame sprendime, priimtame byloje Productores de Música de Espana (Promusicae) v. Telefónica de Espana SAU, byla C-275/06 (Rink., 2008, p. I-00271), išaiškino, kad: tokioje situacijoje, kokia nagrinėjama pagrindinėje byloje, 2000 m. birželio 8 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/31/EB dėl kai kurių informacinės visuomenės paslaugų, ypač elektroninės komercijos, teisinių aspektų vidaus rinkoje (Elektroninės komercijos Direktyva), 2001 m. gegužės 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2001/29/EB dėl autorių teisių ir gretutinių teisių informacinėje visuomenėje tam tikrų aspektų suderinimo, 2004 m. balandžio 29 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2004/48/EB dėl intelektinės nuosavybės teisių gynimo ir 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių) neįpareigoja valstybių narių, užtikrinant veiksmingą autorių teisių apsaugą, nustatyti pareigą pateikti asmens duomenis vykstant civiliniam procesui. Tačiau Bendrijos teisė reikalauja, kad perkeldamos šias direktyvas šios valstybės užtikrintų, jog bus vadovaujamasi tokiu jų aiškinimu, kuris leistų užtikrinti teisingą pusiausvyrą tarp skirtingų Bendrijos teisės sistemos saugomų pagrindinių teisių. Be to, įgyvendindamos minėtas direktyvas perkeliančias priemones valstybių narių valdžios institucijos ir teismai privalo ne tik aiškinti savo nacionalinę taip, kad ji atitiktų šias direktyvas, bet ir nesivadovauti tokiu jų aiškinimu, kuris pažeistų minėtas pagrindines teises arba kitus bendruosius Bendrijos teisės principus, kaip antai proporcingumo principą.

34. Galima akcentuoti, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas 2013 m. vasario 19 d. sprendimu pagal Švedijos piliečių F. Neij ir P. Sundae Kolmisoppi pareiškimą Nr. 40397/12 pripažino nepriimtinu (byla F. Neij ir P. Sundae Kolmisoppi v. Švedija, pareiškimas Nr. 40397/12) (vadinamoji „The Pirate Bay“ byla). Švedijos teismas nurodė, kad teisiamieji veikė kaip komanda, koordinuodami savo veiksmus; jie žinojo, kad dalijamasi autorių teises pažeidžiančiais failais; tyčia padėjo kitiems asmenims pažeisti autorių teises; gaudavo iš to materialią naudą; buvo nuteisti laisvės atėmimo ir piniginėmis baudomis. Pareiškėjai skundėsi dėl Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 10 straipsnio pažeidimo (saviraiškos laisvė). EŽTT pareiškimą pripažino nepriimtinu, nurodydamas, jog įsikišimas į saviraiškos laisvę buvo būtinas demokratinėje visuomenėje. Esminis skirtumas nuo nagrinėjamosios bylos, kad tai buvo baudžiamoji, o ne civilinė byla.

35. Kartu pažymėtina, kad procesine prasme reikalavimas dėl įpareigojimo atskleisti konkretų IP adreso naudotoją turi būti expressis verbis suformuluotas kaip prašymas išreikalauti įrodymus (ATGTĮ 80 straipsnis, CPK 199 straipsnis).

36. Sprendžiant dėl atsakovės – interneto paslaugų teikėjos – pareigos atskleisti duomenis apie IP adreso naudotoją, atsisiuntusį kompiuterinius žaidimus, būtina atsižvelgti ir užtikrinti skirtingų interesų ir vertybių pusiausvyrą ir proporcingą apsaugą: teisės į nuosavybę (intelektinės nuosavybės teises) ir teisės į privatų gyvenimą gynimo (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolas Nr. 1 ir Konvencijos 8 straipsnis), taip pat teisės (suprantama, kai tokia teisė yra) atgaminti kūrinį asmeniniais tikslais (ATGTĮ 20 straipsnis). Konkrečiu byloje susiklosčiusiu atveju nėra pagrindo daryti išvadą, kad bylą nagrinėję teismai, vertindami ieškovės veiksmus, siekiant įstatymo nenustatytomis priemonėmis ir pažeidžiant civilinio proceso principus išreikalauti iš atsakovės duomenis, identifikuojančius jos teikiamų paslaugų vartotojų asmenis, kaip neteisėtus ir todėl neginamus įstatymo, pažeidė proporcingumo principą ar neužtikrino teisės į nuosavybę (intelektinės nuosavybės teises) ir teisės į privatų gyvenimą gynimo (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Protokolo Nr. 1, iš dalies pakeisto Protokolu Nr. 11, 1 straipsnis ir Konvencijos 8 straipsnis) tinkamos pusiausvyros.

37. Kasacinis teismas konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai tinkamai aiškino ir taikė teisės normas; kasacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 359 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

38. Kasacinį skundą atmetus, kasatoriaus turėtos bylinėjimosi išlaidos kasaciniame teisme jam neatlygintinos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai Janina Januškienė

Antanas Simniškis

Donatas Šernas