2016-12-12 Nr. AB-23772-3-61-3-01905-2015-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-2317-442/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01905-2015-6

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Dainiaus Raižio (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. B. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas G. B. su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas nurodė, kad buvo laikomas Kauno TI kamerose, kurios neatitiko sanitarinių ir higienos normų reikalavimų. Kad sąlygos yra netinkamos ir gali sąlygoti nežmonišką elgesį ir kankinimą kalinime, ką ne kartą atlikę patikrinimus yra pripažinusios įvairios kompetentingos institucijos. Teigė, jog turėdamas ribotas galimybes judėti, buvo priverstas kentėti avarinės ir antisanitarinės būklės kamerose. Kameros Nr. 233 ir Nr. 234 buvo perpildytos, trūko oro, nes bloga ventiliacija. Dėl neteisėtų Kauno TI veiksmų pareiškėjas patyrė gilius dvasinius sukrėtimus, neigiamus išgyvenimus, dėl kurių tapo konfliktiškas, susidarė psichinė įtampa, taip pat pasireiškė nerimas, stresas, ir kiti nepatogumai.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kauno TI, su pareiškėjo skundu nesutiko.

Nurodė, kad pareiškėjas visu skundžiamu laikotarpiu Kauno TI kamerose buvo laikomas 43 paras. Visą buvimo Kauno TI laiką (išskyrus 1 parą) jam teko daugiau, nei 3,6 kv. m. ploto. Pažymėjo, kad 0,06 kv. m ploto trūkumas yra rašomojo popieriaus lapo dydžio ir praktiškai yra nepastebimas. Pareiškėjui buvo suteikiami pasivaikščiojimai, vedamas į dušą, jis galėjo naudotis sporto kambariu, kompiuterių klase – t. y. priemonėmis, kompensuojančiomis arba pašalinančiomis mažo ploto įtaką. Teigė, kad Kauno TI sanitariniai mazgai yra atskirti atitvarais, kurių aukštis yra apie 2,1 m. Sanitariniuose mazguose įrengta mechaninė ventiliacija, o įrengti klozetai atitinka Lietuvos standartą LST EN 997/AC, jų konstrukcija neleidžia kanalizacijos dujoms išeiti į patalpą. Sanitarinio mazgo įrengimas visiškai užtikrina higienos normų laikymąsi. Laikomas tardymo izoliatoriuje pareiškėjas galėjo naudotis teise būti pasivaikščiojimo kieme, pasinaudoti sporto kiemeliais, teniso kambariu, biblioteka, koplyčia, Socialinės reabilitacijos skyriaus specialistų, medicinos specialistų pagalba. Visi tardymo izoliatoriuje laikomi asmenys turi vienodas teises ir galimybes pasinaudoti su kalinimu susijusių neigiamų veiksnių mažinimo priemonėmis. Patikrinus „Atsakymų įteikimo suimtiesiems, nuteistiesiems į jų rašytinius pasiūlymus, prašymus (pareiškimus) bei skundus registrų“ įrašus nustatyta, kad pareiškėjas į Kauno TI administraciją dėl laikymo sąlygų nesikreipė, todėl vertintina, kad būnant Kauno TI laikymo sąlygos jį tenkino.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimu pareiškėjo G. B. skundą tenkino iš dalies ir pripažino, kad buvo pažeista jo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis.

Teismas nustatė, kad laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 9 d. iki 2014 m. gruodžio 5 d. nebuvo pažeisti Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatyti reikalavimai. Laikotarpiu nuo 2015 m. sausio 1 d. iki 2015 m. sausio 9 d. kameroje Nr. 140 ploto vienam asmeniui atiteko 3,54 kv. m, taigi pareiškėjui ploto trūko tris dienas po 0,06 kv. m. Teismas rėmėsi Kauno TI paaiškinimais, kad pareiškėjui buvo suteikiami pasivaikščiojimai, jis buvo vedamas į dušą, galėjo naudotis sporto kambariu, kompiuterių klase. Pažymėjo, kad sanitariniai kamerų mazgai Kauno TI yra atskirti nuo kamerų apie 2,1 m. aukščio atitvarais, įrengta ventiliacija. Sanitarinio mazgo įrengimas, kaip matyti iš pateiktų fotonuotraukų, visiškai užtikrina higienos normų laikymąsi. Likusius pareiškėjo ir atsakovo argumentus teismas laikė pertekliniais, neturinčiais juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui. Nurodė, kad pareiškėjas nepateikė teismui reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrindžiančių įrodymų. Savo reikalavimo ir žalos padarymo fakto neįrodė ir nepagrindė jokiomis konkrečiomis aplinkybėmis (CK 6.250 str.). Pareiškėjo teiginius bei argumentus, kad jis patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, stresą, teismas laikė abstrakčiais, nepakankamais ir nepagrindžiančiais pareiškėjo reikalavimo. Teismas vertino, kad tam tikri Higienos normos neatitikimai nesudaro pagrindo juos vertinti kaip asmens laikymą nežmoniškomis sąlygomis, asmens žeminimu, kankinimu, o pareiškėjo patirti nepatogumai, neigiami išgyvenimai nelaikytini intensyviais, prilyginamais Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje reglamentuotam draudžiamam elgesiui. Tokie neatitikimai galėjo sukelti tik nežymius trumpalaikius nepatogumus, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

III. Pareiškėjas G. B. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad pagal pirmosios instancijos teismo prašė vertinti, jog vienam asmeniui turi tekti ne mažiau nei 4 kv. m kameros ploto atskaičius baldus, kas rodytų, jog pareiškėjas patyrė žymiai didesnį fizinį ir dvasinį skausmą. Tvirtina, kad dėl patirto kankinimo jam turi būti priteista piniginė kompensacija.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal procesines normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjo G. B. reikalavimo priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI.

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veiklos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šiame kontekste pabrėžtina, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. balandžio 9 d. iki 2015 m. sausio 9 d. 3 paras buvo laikomas Kauno TI kamerose neužtikrinant jam minimalaus ploto, nustatyto vienam asmeniui, taip pažeidžiant Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkto reikalavimą, kad vienam kameroje laikomam asmeniui turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto. Pažymėtina, kad nacionaliniai teismai vadovaujasi būtent šiuo standartu, vertinant, ar kalinamam asmeniui tardymo izoliatoriuje teko pakankamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1279-442/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-727-858/2015). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl kamerų ir sanitarinių mazgų atitikimo higienos normų reikalavimams ir dėl jų papildomai nepasisako.

Pažymėtina, kad vien nustatyta aplinkybė dėl pareiškėjo teisės atlikti bausmę tinkamo ploto patalpose pažeidimo savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas bausmę atliko žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nagrinėjamu atveju tik 3 paras pareiškėjui teko mažesnis kameros plotas nei 3,6 kv. m ir siekė 3,54 kv. m. Be to, kaip nurodė atsakovas, pareiškėjui buvo suteikiami pasivaikščiojimai, jis buvo vedamas į dušą, galėjo naudotis sporto kambariu, kompiuterių klase. Jokių skundų dėl netinkamų sąlygų Kauno TI administracijai pareiškėjas neteikė. Todėl nustatytas nedidelis nustatytos minimalios ploto normos pažeidimas nėra pagrindas konstatuoti, kad tai pareiškėjui realiai galėjo sukelti tokio laipsnio neigiamų pasekmių, kurias galima būtų įvardinti kaip nežmoniškas kalinimo sąlygas ar asmens žeminimą, kankinimą bei vertinti kaip kankinimą Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnio prasme.

Europos Žmogaus Teisių Teismas, gindamas Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nekonkretizavo, kaip nustatyti nedideli nukrypimai nuo teisės normų reikalavimų sąlygojo atitinkamos apimties neigiamų pasekmių atsiradimą. Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad nustatytais laikotarpiais pareiškėjas būtų kreipęsis į Kauno TI administraciją ar kitas kompetentingas institucijas dėl gyvenamųjų patalpų perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu ar kitų jo laikymo sąlygų. Remdamasi tokio pobūdžio bylose formuojama administracinių teismų praktika (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-913/2013, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. birželio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1377/2013), teisėjų kolegija sprendžia, kad nustatytos aplinkybės nesudaro pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija pareiškėjo pažeistai teisei apginti, atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Todėl Kauno apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

pareiškėjo G. B. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Dainius Raižys

Virginija Volskienė