2023-10-11 Nr. AB-18023-3-61-3-07319-2023-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2314-822/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07319-2023-0

Procesinio sprendimo kategorija 8.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. spalio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo F. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo F. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas F. K. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2023 m. birželio 9 d. sprendimą Nr. 23S85279 (toliau – ir Sprendimas), kuriuo panaikintas leidimas laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Leidimas).

2. Pareiškėjas nurodė, kad Migracijos departamento Sprendimas yra neteisėtas. Pareiškėjas buvo įdarbintas uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „Kilminė“ ir gavo darbines pajamas, gyveno legaliai ir turėjo oficialią gyvenamąją vietą pagal darbo sutartį. Kitas darbdavys (UAB „Gaitila“) nesudarė darbo sutarties su juo, o atsakovas nepasiūlė jam pakeisti darbdavio, bet priėmė Sprendimą panaikinti Leidimą, nors jis nekėlė jokios grėsmės Lietuvos Respublikai, stengėsi (kaip pats suprato) gyventi legaliai ir gauti pajamas iš darbinės veiklos. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gali būti išduodamas arba keičiamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 44 straipsnio nuostatas, kurias jis atitinka. Pareiškėjas pabrėžė, kad 2023 m. kovo 23 d. būtent tuo pagrindu ir gavo leidimą laikinai gyventi, kuris buvo panaikintas dėl ne jo, o buvusio darbdavio kaltės. Pareiškėjo dokumentai yra legaliai įgyti ir nėra suklastoti, atitinka visus Įstatymo reikalavimus, o atsakovo argumentai, kad jis nedirbo UAB „Gaitila“ yra prieštaringi, nes šioje įmonėje jis nebuvo įdarbintas dėl pačios įmonės (darbdavės) UAB „Gaitila“ kaltės.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovas paaiškino, kad Leidimą, galiojantį iki 2025 m. kovo 23 d., pareiškėjui darbo UAB „Gaitila“ pagrindu išdavė vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Vykdant užsieniečių kontrolę, 2023 m. birželio 8 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Sodra) informacinėje sistemoje patikrino duomenis apie pareiškėjo įsidarbinimą ir nustatė, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su UAB „Gaitila“, o nuo 2023 m. balandžio 28 d. dirbo UAB „Kilminė“. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes ir vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto nuostatomis, Migracijos departamentas priėmė Sprendimą.

5. Dėl Migracijos departamento nepasiūlymo pareiškėjui pakeisti darbdavio ir pareiškėjo atitikties Įstatymo reikalavimus turėti leidimą laikinai gyventi, atsakovas paaiškino, kad Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi Įstatymo 44 straipsnyje nurodytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Reikalavimas dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo užsienietį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį užsienietis buvo įdarbintas, netaikomas užsieniečiams, kuriems leidimas laikinai gyventi išduotas pagal Įstatymo 495 straipsnio 1 dalies 1 punktą. Pagal Įstatymo nuostatas ir pagal prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pareiškėjo darbdavio nurodytą UAB „Gaitila” ir UAB „Gaitila” tarpininkavimo raštą Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „Gaitila“ įsipareigojo įdarbinti pareiškėją, todėl pareiškėjas galėjo įsidarbinti tik UAB „Gaitila”, ir tik įsidarbinęs UAB „Gaitila” galėjo teikti prašymą Migracijos departamentui dėl darbdavio pakeitimo. Atsakovas akcentavo, kad UAB „Gaitila” nesudarė su pareiškėju darbo sutarties, pareiškėjas neturėjo darbdavio, kurį galėtų keisti kitu darbdaviu, todėl, net jei pareiškėjas būtų pateikęs prašymą dėl darbdavio pakeitimo, Migracijos departamentas negalėtų priimti sprendimo leisti pakeisti darbdavį, todėl pareiškėjas neatitinka Įstatymo reikalavimų, dėl kurių pareiškėjo leidimas laikinai gyventi galėjo būti nepanaikintas.

6. Atsakovas nurodė, kad Įstatymo 40 straipsnio 5 dalyje nustatyta, jog užsienietis, turintis leidimą laikinai gyventi, pasikeitus aplinkybėms, lemiančioms šio leidimo išdavimo pagrindą, privalo gauti naują leidimą laikinai gyventi, tačiau pareiškėjas nuo 2023 m. balandžio 7 d. (Leidimo išdavimo) iki Sprendimo priėmimo dienos, t. y. du mėnesius apie pasikeitusias aplinkybes (apie tai, kad darbo sutartis su UAB „Gaitila” nesudaryta) Migracijos departamento neinformavo ir nesikreipė dėl naujo leidimo laikinai gyventi, nors žinojo apie pasikeitusias aplinkybes. Atsakovas vertino, jog pareiškėjas siekė išsaugoti savo turimą Leidimą, nevykdydamas Įstatymo nustatytų pareigų.

7. Atsakovas teigė, kad Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, disponuojamais duomenimis ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės motyvuotos. Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, Sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalį, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimu atmetė pareiškėjo F. K. skundą.

9. Teismas nustatė šias bylai reikšmingas faktines aplinkybes:

9.1. Pareiškėjo darbdavys UAB „Gaitila“ 2022 m. lapkričio 30 d. pateikė prašymą (Nr. (duomenys neskelbtini)) išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui darbo UAB „Gaitila“ pagrindu, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas ketina dirbti pagal darbo sutartį ir jo profesija – betonuotojas – yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą.

9.2. Iš MIGRIS sistemos tarpininkavimo rašto (Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo matyti, kad darbdavys UAB „Gaitila“ įsipareigojo įdarbinti pareiškėją pagal darbo sutartį.

9.3. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs prašymą išduoti leidimą laikinai gyventi ir kartu pateiktus dokumentus ir, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu bei 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui Leidimą, galiojantį iki 2025 m. kovo 23 d.

9.4. Migracijos departamentui vykdant užsieniečių kontrolę, 2023 m. birželio 8 d. buvo patikrinti Sodros informacinėje sistemoje esantys duomenys apie pareiškėjo įsidarbinimą, iš kurių matyti, kad nuo 2023 m. balandžio 28 d. pareiškėjo draudėjas yra UAB „Kilminė“. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 2023 m. birželio 16 d. pažyma atsakovas buvo informuotas, kad nuo 2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. birželio 16 d. pareiškėjo darbdavys yra UAB „Kilminė“, kuris ir mokėjo draudžiamąsias pajamas nuo 2023 m. balandžio 28 d. iki 2023 m. gegužės 31 d.

9.5. Migracijos departamentas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas nebuvo sudaręs darbo sutarties su UAB „Gaitila“ ir pareiškėjo darbo santykiai buvo tik su UAB „Kilminė“, prasidėję 2023 m. balandžio 28 d., vadovaudamasis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino Leidimą.

10. Teismas nustatė, jog byloje nėra ginčo, kad UAB „Gaitila“ nesudarė darbo sutarties su pareiškėju, kuriam Leidimas buvo išduotas Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje).

11. Apžvelgęs Įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, 40 straipsnio 5 dalį, 44 straipsnio 6 dalį, 50 straipsnio 1 dalies 6 punktą, 62 straipsnio 4 dalį, teismas priėjo prie išvados, kad užsienietis turi pareigą įsidarbinti būtent pas tą darbdavį ir toms funkcijoms, kurios buvo nurodytos tarpininkavimo rašte, o pakeisti darbdavį gali tik turėdamas Migracijos departamento sutikimą.

12. Kadangi pareiškėjas nebuvo įsidarbinęs UAB „Gaitila“, kurios tarpininkavimo rašto pagrindu jam buvo išduotas Leidimas, taip pat nebuvo kreipęsis į atsakovą dėl darbdavio pakeitimo, teismas sprendė, kad pareiškėjas pažeidė Įstatymo 62 straipsnio 4 dalyje nustatytą pareigą, todėl Migracijos departamentas pagrįstai laikė, kad nėra sudarytos darbo sutarties, kuri atitiktų Įstatymo 44 straipsnio nuostatas. Teismas pažymėjo, jog tai lėmė, kad Migracijos departamentui kilo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta pareiga panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi.

13. Teismas sprendė, kad tai, jog pareiškėjas įsidarbino kitoje įmonėje (UAB „Kilminė“), ar kad jo pateikti dokumentai nebuvo suklastoti, nagrinėjamu atveju nėra teisiškai reikšminga ir nepakeičia teisinių santykių kvalifikavimo bei pareiškėjo padaryto pažeidimo. Aplinkybės, jog pareiškėjas netinkamai suprato nustatytą tvarką, teismo vertinimu, nėra pagrindas panaikinti atsakovo Sprendimą, kuris yra pagrįstas tiek faktinėmis aplinkybėmis, tiek tinkamai taikytomis teisės aktų nuostatomis. Teismas atmetė pareiškėjo skundą.

III. 14. Pareiškėjas F. K. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą ir tenkinti jo skundą, kuriuo prašoma panaikinti Migracijos departamento Sprendimą. Netenkinus pirmojo prašymo, pareiškėjas prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą ir grąžinti klausimą dėl pareiškėjo skundo dėl Migracijos departamento Sprendimo panaikinimo nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas, vadovaudamasis Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimais dėl Direktyvos 2004/38/EB 31 straipsnio, motyvuodamas savo teise gauti visą prašomą informaciją iš atsakovo, taip pat prašo teismo įpareigoti atsakovą pateikti duomenis ir dokumentus apie viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežastis, kuriomis buvo grindžiamas Sprendimas.

15. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja skundo, teikto teismui argumentus, susijusius su teisiniu reglamentavimu, Sprendimo neteisėtumu, darbu UAB „Kilminė“, nes UAB „Gaitila“ nesudarė darbo sutarties su juo, atitiktimi visų kvalifikacijos sąlygų (jas praplėtė), Leidimo panaikinimu ne dėl pareiškėjo, o dėl buvusio darbdavio kaltės, ir pažymi, kad teismas tiesiog pakartojo Sprendimo argumentus, tačiau neišnagrinėjo tinkamai administracinės bylos. Teismas nesivadovavo Įstatymu ar vizų aprašo taisyklėmis, nagrinėjo klausimus, kurie susiję su Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir mokamo atlyginimo reikalavimais ir savo iniciatyva iškėlė dar daugiau nepagrįstų ir nemotyvuotų abejonių. Teismas sprendime rėmėsi vien tik atsakovo argumentais, nenurodė jokių Įstatymo normų, todėl tokia šališka teismo pozicija suponuoja tai, kad užsieniečių interesai yra tiesiogiai pažeidžiami.

16. Atsakovas Migracijos departamentas nepateikė įstatymų nustatyta tvarka ir terminai atsiliepimo į apeliacinį skundą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. birželio 9 d. sprendimo Nr. 23S85279, kuriuo pareiškėjui F. K. nuspręsta panaikinti leidimą laikinai gyventi Nr. (duomenys neskelbtini), nes darbo sutartis su pareiškėju nesudaryta, pagrįstumo ir teisėtumo.

18. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, konstatavęs, kad pareiškėjas nebuvo įsidarbinęs UAB „Gaitila“, kurios tarpininkavimo rašto pagrindu jam buvo išduotas Leidimas, nesikreipė į atsakovą dėl darbdavio pakeitimo, o kadangi nėra sudarytos darbo sutarties, kuri atitiktų Įstatymo 44 straipsnio nuostatas, Migracijos departamentui kilo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta pareiga panaikinti pareiškėjui išduotą Leidimą.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde akcentuoja, kad teismas tinkamai neišnagrinėjo administracinės bylos, rėmėsi vien tik atsakovo argumentais, nenurodė jokių Įstatymo normų, todėl tokia šališka teismo pozicija suponuoja tai, kad užsieniečių interesai yra tiesiogiai pažeidžiami.

20. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai gali tikrinti bylą tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017; ir kt.). ABTĮ 142 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta, jog jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.

21. Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluoto prašymo įpareigoti atsakovą pateikti duomenis ir dokumentus apie viešosios tvarkos, visuomenės saugumo ar sveikatos apsaugos priežastis, kuriomis buvo grindžiamas Sprendimas, pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. birželio 27 d. nutartimi priėmus pareiškėjo skundą su tokiu pat procesiniu prašymu, atsakovas buvo įpareigotas pateikti teismui atsiliepimą į skundą ir visą turimą su ginču susijusią medžiagą. Migracijos departamentas 2023 m. liepos 18 d. pateikė atsiliepimą ir su ginču susijusius dokumentus iš asmens bylos, todėl nėra jokio pagrindo tenkinti šį abstraktų pareiškėjo prašymą.

22. Byloje nenustačius aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdama pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

23. Pareiškėjo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai atliko įrodymų vertinimą (tinkamai neišnagrinėjo administracinės bylos, rėmėsi vien tik atsakovo argumentais, nenurodė jokių Įstatymo normų). Šiuo aspektu pažymėtina, jog ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis nustato, jog, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas, pareiškimas) yra tenkintinas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais; taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Įvertinus ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį darytina išvada, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – teismo vidiniu įsitikinimu, kuris yra ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Be to, bylos proceso dalyvių pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle.

24. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo visas teisiškai reikšmingas aplinkybes, susijusias su pareiškėjo pareikštu esminiu skundo reikalavimu panaikinti Migracijos departamento Sprendimą, įvertino pareiškėjo nurodytas aplinkybes (skundo pagrindą), taip pat buvo išnagrinėti ir įvertinti atsakovo atsikirtimai į skundą, kurie pripažinti pagrįstais (ir jais pagrindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas), t. y. sprendimas atitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Tai, jog, pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismo motyvai yra neišsamūs, netinkami, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, o padarytas išvadas pripažinti nepagrįstomis.

25. Byloje nustatyta, jog UAB „Gaitila“ 2022 m. lapkričio 30 d. pateikė prašymą (Nr. (duomenys neskelbtini)) išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjui, kuriame nurodyta, kad pareiškėjas ketina dirbti pagal darbo sutartį UAB „Gaitila“ ir jo profesija – betonuotojas – yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą. Migracijos departamentas priėmė sprendimą išduoti pareiškėjui Leidimą, galiojantį iki 2025 m. kovo 23 d. Migracijos departamentas, 2023 m. birželio 8 d. patikrinęs Sodros informacinėje sistemoje duomenis apie pareiškėjo įsidarbinimą, nustatė, kad pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su UAB „Gaitila“, nuo 2023 m. balandžio 28 d. dirbo UAB „Kilminė“. Migracijos departamentas 2023 m. birželio 9 d. priėmė Sprendimą, kuriuo panaikino Leidimą Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu.

26. Nagrinėjamai bylai aktualus teisinis reglamentavimas yra įtvirtintas Įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2023 m. gegužės 3 d. iki 2023 m. liepos 1 d.), kurio 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nustatyta, jog leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų. Pažymėtina, kad užsienietis, kuriam išduota nacionalinė viza ar leidimas laikinai gyventi šio Įstatymo 44 straipsnyje nustatytu pagrindu, gali dirbti tik pas tą darbdavį, kuris įsipareigojo jį įdarbinti, ir atlikti tik tą darbo funkciją, kuriai pas tą darbdavį buvo įdarbintas, išskyrus šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nurodytus atvejus. Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatyta, jog jeigu užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio straipsnio 1 dalies 2 punktą, pageidauja pakeisti darbdavį arba darbo funkciją pas tą patį darbdavį, jis turi pateikti Migracijos departamentui prašymą leisti pakeisti darbdavį ar darbo funkciją.

27. Atsižvelgdama į bylai aktualų teisinį reguliavimą, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis (pareiškėjas nesudarė darbo sutarties su darbdaviu UAB „Gaitila“ betonuotojo darbo funkcijai atlikti, be kita ko, pakeitė darbdavį, sudarydamas darbo sutartį pardavėjo-konsultanto darbo funkcijai atlikti, nesilaikė Įstatyme nustatytų reikalavimų ir pareigų), teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog Migracijos departamentas priėmė teisėtą ir pagrįstą Sprendimą, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., 2022 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4099-629/2022; 2023 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1304-442/2023).

28. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su teismo šališkumu, pažymėtina, kad pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį teisėjas, teismo posėdžių sekretorius, specialistas, ekspertas ir vertėjas negali dalyvauti nagrinėjant bylą ir turi nedelsdami nusišalinti arba būti nušalinami, jeigu jie patys tiesiogiai ar netiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi arba yra kitokių aplinkybių, kurios kelia abejonių šių asmenų nešališkumu. Teismas, nagrinėjantis bylą, turi būti subjektyviai nešališkas, t. y. teisėjams draudžiama turėti išankstinį asmeninį nusistatymą ar būti tendencingiems. Asmeninis nešališkumas yra preziumuojamas, jeigu nėra tam prieštaraujančių įrodymų. Teismas turi būti objektyviai nešališkas, t. y. teismas turi suteikti pakankamas garantijas, kurios pašalintų bet kokias pagrįstas abejones dėl teismo nešališkumo (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1989 m. gegužės 24 d. sprendimą byloje Hauschildt prieš Daniją; 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą; 2005 m. gegužės 1 d. sprendimą byloje Indra prieš Slovakiją; ir kt.). Visais atvejais abejonės dėl teisėjų nešališkumo ar suinteresuotumo bylos baigtimi turi būti pagrįstos konkrečiais įrodymais, o ne tik asmenų samprotavimais, prielaidomis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-885/2011; ir kt.). Teismo (teisėjų) jurisdikcinė veikla, kurios išorinė išraiškos forma – atskirų procesinių veiksmų atlikimas ir procesinių sprendimų priėmimas, negali savaime būti vertinama kaip teismo (teisėjų) šališkumo bei suinteresuotumo bylos baigtimi įrodymas. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, atsižvelgdama į apeliacinio skundo argumentų dėl teismo šališkumo abstraktumą, konstatuoja, kad byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių bylą nagrinėjusio teismo suinteresuotumą bylos baigtimi, tendencingumą, išankstinį nusistatymą prieš pareiškėją, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, jog teismas buvo šališkas.

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai yra abstraktūs (pvz., teismas nesivadovavo Įstatymu ar vizų aprašo taisyklėmis, nagrinėjo klausimus, kurie susiję su Darbo kodekso ir mokamo atlyginimo reikalavimais ir savo iniciatyva iškėlė dar daugiau nepagrįstų ir nemotyvuotų abejonių, ) ir dėl to nevertintini, nes pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą apskundusiam asmeniui nepakanka apeliaciniame skunde vien tik abstrakčiai pareikšti, jog jis nesutinka su priimtu sprendimu, tačiau būtina aiškiai nurodyti ginčijamus klausimus, įstatymus ir bylos aplinkybes, kuriomis grindžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo ar jo dalies neteisėtumas bei nepagrįstumas, arba nepagrįsti (pvz., Leidimo panaikinimas ne dėl pareiškėjo, o dėl buvusio darbdavio kaltės), nes, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pakankamai detaliai ir visapusiškai įvertino šiuos pareiškėjo skundo argumentus, įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė bei padarė bylos faktais ir teisės aktų nuostatomis pagrįstas išvadas, kurių naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

30. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos. Dėl nurodytų argumentų trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo F. K. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Skirgailė Žalimienė