2019-09-11 Nr. AB-17324-3-62-3-02601-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1709-624/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02601-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. P. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Alytaus PN), 11 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jam atliekant bausmę Alytaus pataisos namuose laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2017 m. sausio 1 d. jam nebuvo išduodamos higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai), todėl buvo verčiamas nesilaikyti asmens higienos. Tai kėlė didelius išgyvenimus, psichologines kančias, buvo žeminamas jo orumas. Jis ne kartą žodžiu kreipėsi į pataisos namų administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau, atsakydavo, kad higienos priemonės jam nepriklauso. Suimtiesiems aktualiu laikotarpiu (2010 m. rugpjūčio 10 d. – 2017 m. sausio 1 d.) tokios higienos priemonės priklausė, o jam, kaip nuteistajam, nepriklausė, todėl jautėsi diskriminuojamas. Teko kreiptis į odontologą, nes dėl dantų neprižiūrėjimo pradėjo juos skaudėti. Nurodė, jog jam nereikia rašyti prašymų, nes higienos priemonės priklauso, nors tokius prašymus yra rašęs. Taip pat mėnesiui gaudavo vieną tualetinio popieriaus rulonėlį ir vieną muilo gabaliuką, negaudavo pažastų įklotų (įdėklų). Nurodė, jog supranta, kad už ankstesnį laiką bus pritaikytas senaties terminas. Prašė atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. sprendimą (administracinė byla Nr. A-1121-858/2017).

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus PN, atsiliepime pareiškėjo skundą prašė atmesti.

4. Alytaus PN nurodė, kad pagal teisės aktus galiojusius iki 2017 m. sausio 1 d., pataisos namai neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pastą, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais. Pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo žalos atlyginimui. Pareiškėjas į teismą kreipėsi galimai siekdamas sau turtinės naudos. Nurodė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamą praktiką, pagal kurią pareiškėjas turi pareigą įrodyti ir konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant konkrečius įrodymus, patvirtinančius, jog prašoma priteisti žala kilo dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Prašė taikyti ieškinio senatį ir skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II. 5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė jam iš atsakovo 400 Eur.

6. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d., nurodė, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą, todėl pareiškėjo reikalavimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. atmetė kaip nepagrįstą.

7. Teismas, vadovaudamasis aktualia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai), į tai, jog Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas ginčo laikotarpiu – nuo 2014 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. sausio 1 d. – konstatuoti valstybės neveikimą (neteisėtus veiksmus) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme. Skunde nurodytos aplinkybės, kad mėnesiui pareiškėjas gaudavo vieną tualetinio popieriaus rulonėlį ir vieną muilo gabaliuką, negaudavo „pažastukų“ (pažastų įklotų, įdėklų), nelaikytinos teisės aktų pažeidimu, nes ginčui aktualiu laikotarpiu galioję teisės aktai nenumatė didesnio kiekio minėtų reikmenų nei nuteistiesiems, nei suimtiesiems, taip pat nenumatė „pažastukų“ (pažastų įklotų, įdėklų) išdavimo, be to, pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo neturtinės žalos pasireiškimo išduodant nurodytą priemonių kiekį, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus ir patį žalos faktą išduodant teisės aktuose nustatytą tualetinio popieriaus ir muilo kiekį bei neišduodant „pažastukų“ (pažastų įklotų, įdėklų).

8. Teismas sprendė, kad negalima daryti išvados, jog pareiškėjo nurodytus išgyvenimus ir patirtis, dantų skausmus galėjo sąlygoti išimtinai tik higienos priemonių Alytaus PN neišdavimas. Tačiau teismas pripažino, kad pareiškėjas galėjo patirti papildomų neigiamų dvasinių išgyvenimų ir fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei jis būtų buvęs aprūpintas jo nurodytomis higienos priemonėmis. Todėl teismas sprendė, kad atsakovui neišdavus asmens higienos priemonių, pareiškėjui galėjo kilti neigiamos pasekmės, kurios patenka į CK 6.250 straipsnio apibrėžtį kaip neturtinė žala, priežastiniu ryšiu susijusi su neteisėtais atsakovo veiksmais (neveikimu), kurie vertintini ir Konvencijos 3 ir 14 straipsnių pažeidimu.

9. Teismas pripažino, kad pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN buvo pažeista, taip pat atsižvelgęs į pažeidimo pobūdį ir trukmę, sprendė, kad nagrinėjamu atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas nėra pakankama ir teisinga satisfakcija pareiškėjui atlyginti už patirtą neturtinę žalą. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjas buvimo Alytaus PN metu įstaigos administracijai būtų teikęs skundus (prašymus) raštu dėl higienos priemonių išdavimo, kad atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, todėl, teismas, įvertinęs Lietuvoje egzistuojančias darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 400 Eur suma.

III. 10. Pareiškėjas R. P. apeliaciniame skunde prašo pirmosios instancijos teismo 2018 m. kovo 30 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti visa apimtimi pareiškėjo skundą priteisiant jam iš atsakovo 11 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

11. Pareiškėjas pažymi, kad jo teisės buvo pažeistos nuo pat 2014 m. lapkričio 10 d. ir truko ne periodiškai, o buvo tęstinio pobūdžio, t. y. iki 2017 m. sausio 1 d. Todėl taikyti senaties terminą yra neteisinga. Taip pat vadovaujantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi dėl neteisėtų veiksmų tęstinumo nebuvo galima taikyti sutrumpinto 3 metų senaties termino.

12. Pareiškėjas teigia, kad teismas neteisingai nurodė, jog pareiškėjas skundą grindė aplinkybėmis dėl higienos priemonių neišdavimo, motyvuodamas tuo, jog pareiškėjas nepateikė įrodymų, kadangi pareiškėjas prašė šiuos įrodymus išreikalauti iš atsakovo atstovo, nes jis neturi galimybės pateikti tokių duomenų. Be to, pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktiką pareiškėjas neprivalo pateikti įrodymų, pagrindžiančių patirtą neturtinę žalą. Pareiga pateikti duomenis ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos, nežeminančios ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui. Taigi šiuo atveju, jeigu pirmosios instancijos teismas būtų įpareigojęs atsakovo atstovą pateikti visą turimą medžiagą, būtų tinkamai įvertinti visi teisės aktais nustatytų reikalavimų pažeidimai, o susipažinus su asmens istorijos išrašais, būtų visiškai pagrįsta neturtinė žala dėl pareiškėjo patirtų kančių.

13. Atsakovas Alytaus PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pareiškėjo skundą atmesti ir panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

14. Atsakovas Alytaus PN pateiktame apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

15. Tiek atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą, tiek apeliaciniame skunde atsakovas Alytaus PN dėsto tuos pačius argumentus:

15.1. Pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog Alytaus PN iki 2017 m. sausio 1 d. neturėjo pareigos nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais.

15.2. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Nors pareiškėjas skunde remiasi LVAT nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1121- 858/2017, minėtoje byloje buvo nustatyta, jog pareiškėjas kreipėsi j Vilniaus PN administraciją dėl higienos priemonių išdavimo, tačiau jo prašymas buvo netenkintas. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje nenustatyta, jog pareiškėjas tokį prašymą buvo pateikęs Alytaus pataisos namams, nagrinėjamos bylos situacija negalėjo būti laikytina analogiška pareiškėjo cituojamai bylai.

15.3. Byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikė pagrindo teismui konstatuoti, kad pareiškėjas atliko bausmę grubiai Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Alytaus PN išskirtinai pareiškėjui blogino bausmės atlikimo sąlygas. Byloje taip pat nebuvo nustatyta, kad atsakovas pareiškėjui siekė sąmoningai sukelti dvasinį sukrėtimą ir skriaudą.

15.4. Alytaus PN teigimu, pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų. Teismų praktikoje pabrėžiama, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, būtina konkrečiai(laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui CK 6.270 straipsnio prasme. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgtina ir j tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Pažymime, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad teismas kiekvienu konkrečiu atveju prieš nustatydamas civilinę atsakomybę, privalo ištirti, ar yra ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Taigi pareiškėjas turi pareigą įrodyti konkretų patirtos žalos dydį, pateikiant patirtą žalą patvirtinančius konkrečius įrodymus ir įrodant, jog nurodyta žala kilo būtent dėl neteisėtais pripažintų viešojo administravimo subjekto veiksmų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų.

17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl 11 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, dėl netinkamų kalinimo sąlygų, nesuteikiant higienos priemonių, t. y. dantų šepetėlio, dantų pastos ir skutimosi peiliukų, taip pat dėl to, kad mėnesiui gaudavo tik vieną tualetinio popieriaus rulonėlį ir vieną muilo gabaliuką, negaudavo pažastų įklotų (įdėklų).

18. Pirmosios instancijos teismas, taikęs ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui dėl žalos, patirtos laikotarpiu nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d., atlyginimo, nustatęs Alytaus PN neteisėtus veiksmus (neveikimą) laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 12 d. iki 2017 m. sausio 1 d., pareiškėjo skundą tenkino iš dalies: teismas nustatė, kad pareiškėjui higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai) turėjo, tačiau nebuvo išduodamos, todėl pripažinęs, jog pareiškėjo teisė į tinkamas kalinimo sąlygas Alytaus PN buvo pažeista, pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais tenkino iš dalies ir priteisė jam 400 Eur patirtai neturtinei žalai atlyginti.

19. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs pažeidimą, turėjo priteisti visą prašomos neturtinės žalos atlyginimą, t. y. 11 000 Eur sumą. Pareiškėjas nesutinka su sprendimu taikyti ieškinio senatį, taip pat teigia, kad: Alytaus PN nesuteikus higienos priemonių, jam pradėjo gesti dantys, jis turi lankytis pas odontologą; skundžiamame sprendime teismas nevertino aplinkybės, jog Alytaus PN suimtiesiems laikotarpiu 2010 m. rugpjūčio 10 d. – 2017 m. sausio 1 d. tokios higienos priemonės taip pat priklausė, tačiau jam, kaip nuteistajam, nepriklausė, todėl jis jautėsi diskriminuojamas; teismas netinkamai pritaikė teismų praktiką ir objektyviai neįvertino visos į bylą pateiktos medžiagos. Atsakovas Alytaus PN apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, o teismas nevertino aplinkybės, jog Alytaus PN iki 2017 m. sausio 1 d. neturėjo pareigos nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais.

20. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su ieškinio senaties taikymu, atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2694-442/2017, 2018 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-37-822/2018, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-291-822/2018 ir kt.). Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1495-502/2019 ir kt.).

21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2019 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1495-502/2019 ir kt.). Pažymėtina, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Taigi būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalyje yra specialiai reglamentuotas ieškinio senaties terminas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. Darytina išvada, kad pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. turi būti taikoma ieškinio senatis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo patirtą neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2014 m. lapkričio 10 d. iki 2014 m. gruodžio 11 d. Aplinkybė, jog atsakovo galimai padaryti pareiškėjo teisių pažeidimai buvo tęstinio pobūdžio, nėra pagrindas daryti priešingą išvadą. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas daliai pareiškėjo reikalavimų pagrįstai ir teisingai taikė ieškinio senatį.

22. Dėl pareiškėjo ir atsakovo atstovo argumentų, susijusių su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai ir neobjektyviai įvertino byloje esančius duomenis, pažymėtina, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016, kt.).

23. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino, jog vadovaujantis 2016 m. balandžio 20 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. 1R-132 įsigaliojusiu 2017 m. sausio 1 d. „Dėl laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ iki 2017 m. sausio 1 d. pataisos namai neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais.

24. Primintina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintos Vyrų ir moterų, laikomų tardymo izoliatoriuose, ir nuteistųjų, atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normos (galiojo iki 2017 m. liepos 1 d.; toliau – ir Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos), pagal kurias vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Taigi pataisos namams nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo numatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Tačiau pagal tų pačių Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normų (2009 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-79 redakcija) 7 punktą suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Taigi ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos numatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos.

25. Šiuo atveju dėl asmenų aprūpinimo higienos reikmenimis atkreiptinas dėmesys į EŽTT jurisprudenciją, kurioje pažymėta, jog sulaikyto asmens higienos priemonių (tarp jų ir muilo, dantų šepetuko, dantų pastos) trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui. Melnitis byloje Europos Žmogaus Teisių Teismas yra nusprendęs, kad tai, jog pareiškėjas negalėjo pasirūpinti savo higiena ilgesnį laikotarpį ir nuolat jautėsi nešvarus ir pažemintas, akivaizdžiai sukėlė jam kančią, kurios sunkumo laipsnis viršija sulaikymui būdingą kentėjimą. Dar daugiau, nacionalinės valdžios institucijų nesugebėjimas aprūpinti sulaikytąjį nurodytomis higienos priemonėmis, pažeidė tarptautinius standartus, tarp jų – Europos Tarybos Ministrų komiteto 2016 m. sausio 11 d. priimtų Rekomendacijų šalims narėms Nr. R (2006)2 „Dėl Europos kalėjimų taisyklių“ 19.6 punktą, numatantį, kad tam, jog kaliniai laikytųsi švaros, įstaigos vadovybė turėtų aprūpinti juos tualeto reikmenimis bei valymo priemonėmis ir medžiagomis. Teismas, be kita ko, akcentavo, kad galimybė asmenims higienos priemones nusipirkti kalėjimo parduotuvėje ar kitaip gauti, neatleidžia valstybės nuo jos pareigų, nustatytų Konvencijoje, tarp kurių pareiga užtikrinti, kad asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios būtų suderinamos su asmens orumu. EŽTT pabrėžė, kad tokiomis aplinkybėmis nacionalinės valdžios atsainus požiūris – aiškus atsisakymas patenkinti pareiškėjo teisėtą prašymą aprūpinti asmens higienos priemonėmis – yra ypač nepriimtinas. Toks nepagrįstas atsisakymas, taikomas suimtiems asmenims, neišvengiamai lemia visiškos priklausomybės nuo kito asmens valios jausmą, bejėgiškumą ir galiausiai – pažeminimą (žr., EŽTT 2012 m. vasario 28 d. sprendimą byloje Melnitis prieš Latviją (pareiškimo Nr. 30779/05).

26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1121-858/2017 pažymėjo, jog nors tokia EŽTT pozicija išreikšta dėl suimtojo asmens statusą turinčio asmens kalinimo sąlygų, išaiškinimas reikšmingas ir nuteistų asmenų atžvilgiu. Esminių asmens higienos priemonių išdavimas tik suimtiesiems negali būti pateisinamas jų statuso skirtingumu, nes suimtieji bei nuteistieji laikytini asmenimis, esančiais panašioje padėtyje. Todėl EŽTT padaryta išvada, kad sulaikyto asmens higienos priemonių trūkumas nesuderinamas su pagarba žmogaus orumui, atsižvelgus į Konvencijos 14 straipsnį, aktuali ir sprendžiant dėl valstybės pareigos aptartomis higienos priemonėmis aprūpinti nuteistąjį. (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1999-602/2019).

27. Taigi pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, kad Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos tiek, kiek jose nenumatyta nuteistiesiems išduoti asmens higienos priemones – dantų pastą, dantų šepetuką bei skutimosi peiliukus, neatitinka Konvencijos 3 ir 14 nuostatų. Atsižvelgęs į įstatymo ir tarptautinės sutarties nuostatų kolizijos sprendimo taisykles (Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių įstatymo 11 str. 2 d.), pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pareiškėjo, kuris atlieka laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, neaprūpinimas skunde nurodytomis asmens higienos priemonėmis vien dėl to, jog Nuteistų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis norma nenumato tokių priemonių išdavimo nuteistiesiems, neatitinka Konvencijos reikalavimų. Taigi šioje byloje visiškai pagrįstai ir teisingai konstatuotas neteisėtas valstybės neveikimas CK 6.271 straipsnio prasme.

28. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio aprūpinimo (taip pat ir aprūpinimo asmens higienos priemonėmis) tvarka įtvirtinta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132, kuriuo nauja redakcija išdėstytas Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymas Nr. 1R-139, patvirtintame Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos apraše. Galiojantis teisinis reguliavimas numato, kad tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems galioja tos pačios garantijos kaip ir suimtiesiems – tiek nuteistiesiems, tiek ir suimtiesiems be kitų higienos reikmenų išduodama ir dantų pasta, dantų šepetėlis bei skutimosi peiliukai (žr., pvz., LVAT 2019 m. balandžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1999-602/2019). Taip pat apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos fakto išduodant teisės aktuose nustatytą tualetinio popieriaus ir muilo kiekį bei neišduodant pažastų įklotų (įdėklų), kadangi Aprūpinimo asmens higienos priemonėmis normos nenumatė didesnio kiekio minėtų reikmenų nei nuteistiesiems, nei suimtiesiems, taip pat nenumatė pažastukų (pažastų įklotų, įdėklų) išdavimo, o pareiškėjas nedetalizavo ir neindividualizavo savo patirtos neturtinės žalos dėl tokių priemonių atitinkamo kiekio išdavimo.

29. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinių skundų argumentus dėl pareiškėjo patirtos neturtinės žalos ir jos atlyginimo būdo ir / ar dydžio, pažymi, kad teisė į neturtinės žalos atlyginimą, garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje, turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2009/2013).

30. Administraciniai teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į nustatytų pažeidimų pobūdį ir intensyvumą; į bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus, Vyriausybės patirtintos minimalios mėnesinės algos dydį); į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus. Taigi neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pobūdį, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. vasario 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-235-492/2017, kt.).

31. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti, kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012; 2016 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-836/2016).

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo padaryto pareiškėjui teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę, pareiškėjo patirtą diskomfortą, atsižvelgusi į CK 6.250 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, į pažeidimų ir jais sukeltų nepatogumų pobūdį, į pareiškėjo nurodytus išgyvenimus, į ginamų vertybių turinį, į bendrą šalies ekonominę situaciją, į pragyvenimo lygį, į kitus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo apskaičiuotas pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos dydis (400 Eur) yra proporcinga ir adekvati kompensacija pareiškėjo skriaudai, patirtai laikotarpiu nuo 2014 m. gruodžio 12 d. 2017m. sausio 1 d. atlyginti. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog pareiškėjo argumentai, kad pirmosios instancijos privalėjo, tačiau neišreikalavo visų įrodymų, susijusių su patirtos žalos dydžiu (sveikatos istorijos ir pan.), nėra pagrįsti: pareiškėjas, kuris nenurodė, kodėl negali pateikti šių įrodymų ar jų dalies, nedetalizavo kokias konkrečiai aplinkybes jie patvirtintų, juo labiau – kodėl jie (tokie įrodymai) galėtų įtakoti vertinimą dėl patirtos žalos dydžio, todėl vien apibendrintas paaiškinimas, kad jie patvirtintų apsilankymo pas odontologą faktus, taikytas procedūras ir pan., savaime nebuvo pagrindas jį tenkinti.

33. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, o apeliacinių skundų argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl apeliaciniai skundai atmetami, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. P. ir atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, apeliacinius skundus atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Ramutė Ruškytė