2019-12-04 Nr. AB-22795-2-68-3-21141-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-4788-968/2019

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-21141-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 30.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (pranešėjas), Ramutės Ruškytės ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. K. skundą atsakovui Valstybinei kainų ir energetikos kontrolės komisijai (nuo 2019 m. liepos 1 d. – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba), trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialui „Druskininkų šiluma“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė įpareigoti Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją (toliau – Komisija) atlikti UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ (toliau – ir Bendrovė) papildomai gautų 462 800 Eur pajamų, nurodytų Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-67 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“ (toliau – ir Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimas) 5 punkte, perskaičiavimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkte įvardyta 462 800 Eur šilumos tiekėjo papildomai gautų pajamų dėl faktinių ir į šilumos kainą įskaičiuotų kuro sąnaudų skirtumo suma, gauta 2014 m. spalio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu, paskirstyta 12 mėnesių laikotarpiui, mažinant šilumos kainą 0,413 ct/kWh. Komisijos specialistas, skaičiuodamas papildomai gautas pajamas, iškreipė teisės aktų esmę, nes vertino ne kuro įsigijimo sąnaudų ir gautų pajamų kurui įsigyti šilumos vienete skirtumą, o taikė išvestinius skaičiavimus atsižvelgiant į faktiškai sunaudotų kuro kiekių įsigijimo kainų ir tokių pačių kuro kiekių pagal bazinę kuro struktūrą kainų skirtumus.

2.2. Šilumos tiekėjas kuro įsigijimui iš šilumos energijos vartotojų surinko 711 865 Eur daugiau, nei patyrė sąnaudų kurui įsigyti. Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkte nurodyta 462 800 Eur suma yra 249 065 Eur mažesnė, nei turėjo būti. Todėl dalis iš vartotojų surinktų pajamų kurui įsigyti Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimu buvo atiduota šilumos tiekėjui, taip suteikiant galimybę jam gauti nepagrįstas pajamas, prieštaraujant Lietuvos Respublikos šilumos ūkio įstatymo (toliau – ŠŪĮ) l straipsnio 2 dalies l punkto reikalavimui mažiausiomis kainomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams.

2.3. Pareiškėjas 2017 m. sausio 2 d. ir 2017 m. vasario 7 d. raštais kreipėsi į Komisiją, pateikdamas įvairius galimus skaičiavimo variantus. Pareiškėjo pateikti skaičiavimai visiškai atitinka teisės aktus. Komisijos atsakymais pareiškėjas buvo suklaidintas, o šilumos vartotojai neteko galimybės mokėdami mažesnę šilumos energijos tiekimo kainą susigrąžinti ankstesniojo laikotarpio permokų dalį.

3. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus ir prašė teismo įpareigoti atsakovą pateikti visus bylai reikšmingus duomenis. Pareiškėjas nurodė, kad specialistas, rengęs galiojančių šilumos energijos kainų dedamųjų projektą (Komisijos 2013 m. gruodžio 27 d. nutarimas Nr. O3-768), neatsižvelgė į pareiškėjo pasiūlymus (86,72 kgne/ MWh, tikėtiną lyginamųjų kuro sąnaudų dydį ir itin mažesnę gamtinių dujų dalį kuro struktūroje) ir paliko Bendrovės pasiūlytą 89,3 kgne/MWh rodiklį. Po metų paaiškėjo, kad lyginamosios kuro sąnaudos ataskaitiniu laikotarpiu sudarė 86,3 kgne/MWh. Tai reiškia, kad šilumos vartotojai ataskaitiniu laikotarpiu už šilumą mokėjo didesnėmis kainomis, o šilumos tiekėjas gavo daugiau pajamų. Bendrovė, gaudama perteklines pajamas, turėjo galimybę netrumpą laikotarpį neatlygintinai naudotis šilumos vartotojų lėšomis, o tai prieštarauja ŠŪĮ nuostatai gauti pajamas šilumos kainą grindžiant būtinomis sąnaudomis.

4. Atsakovas Komisija atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodė, kad:

4.1. Komisijos 2009 m. liepos 8 d. nutarimu Nr. O3-96 patvirtintos Šilumos kainų nustatymo metodikos (2013 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-73 redakcija) (toliau – Metodika) 76 punkte įtvirtintas reglamentavimas aiškiai numato, kaip apskaičiuojamas šilumos vieneto kainoje įskaitytų ir faktiškai patirtų sąnaudų kurui ir (ar) šilumai iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti skirtumas, ką privalu įvertinti, atliekant šiuos skaičiavimus, ir kuriais šilumos kainoje įtvirtintais rodikliais yra ribojamas faktinis kuro ir (ar) šilumos iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti sąnaudų dydis. Vadovaudamasis minėtu reglamentavimu, Komisijos Šilumos ir vandens departamento Šilumos skyrius apskaičiavo Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkte įtvirtintą 462 800 Eur papildomai gautų pajamų dydį.

4.2. Pareiškėjas nenurodė, kokios ŠŪĮ ar Metodikos nuostatos buvo pažeistos, skaičiuojant neatitiktį dėl šilumos vieneto kainoje įskaitytų sąnaudų kurui įsigyti ir faktiškai patirtų sąnaudų kurui įsigyti, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių tai, kad Komisija veikė ne taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo srityje pagal teisės aktus. Pareiškėjo įrodymais nepagrįsti samprotavimai ir siekis nepadengtų kuro sąnaudų skirtumą skaičiuoti kitaip, nei numato Metodikos nuostatos, nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad 462 800 Eur papildomai gautų pajamų dydis apskaičiuotas neteisingai.

4.3. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 3 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-2594-561/2017, be kita ko, įvertino Komisijos veiksmus pagal Metodikos 76 punktą apskaičiuojant dėl faktinių ir į šilumos kainą įskaičiuotų kuro kainų skirtumo susidariusias papildomai gautas pajamas ir konstatavo, kad Komisijos 2017 m. sausio 20 d. nutarimas Nr. O3-26, kuriuo buvo nustatyti pažeidimai Druskininkų savivaldybės tarybai 2016 m. rugpjūčio 30 d. sprendimu Nr. T1-152 perskaičiuojant šilumos kainos dedamąsias ir kuris buvo pagrindas priimti Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimą, yra teisėtas. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo sutikti su pareiškėju, kad Komisija netinkamai apskaičiavo skirtumą tarp šilumos vieneto kainoje įskaitytų sąnaudų kurui ir ūkio subjekto faktiškai patirtų sąnaudų kurui.

4.4. Pareiškėjo pateikti skaičiavimai yra klaidingi ir neatitinka Metodikos reikalavimų, t. y. pareiškėjas nesivadovavo Metodikos 76.9 punkte (redakcija, galiojusi iki 2019 m. sausio 1 d.) įtvirtinta taisykle, numatančia, kad faktinis kuro ir (ar) šilumos iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti sąnaudų dydis ribojamas šilumos kainoje įtvirtinta kuro struktūra, nes pareiškėjas, skaičiuodamas šilumos vieneto kainoje įskaitytų ir faktinių sąnaudų kurui ir (ar) šilumai iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti dydžio neatitikimą, taikė ne šilumos kainoje nustatytą kuro struktūrą. Pareiškėjo skaičiavimuose neįvertinama, kad šilumos tiekėjas pajamas gauna už realizuotą, o ne už pagamintą šilumos kiekį, taip pat neįvertinami šilumos tiekėjo patiriami šilumos nuostoliai tinkluose.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodė, kad:

5.1. Šilumos kainų nustatymą, perskaičiavimą reglamentuoja Metodika. ŠŪĮ 32 straipsnio 20 dalies nuostata įtvirtina bendrą principą, tačiau, kaip jis turėtų būti įgyvendinamas, detalizuoja Metodika. Tiek Metodika, tiek Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. liepos 13 d. nutarimu Nr. 889 patvirtintas Šilumos kainų nustatymo metodikos principų aprašas (toliau – Aprašas) nustato, kokiomis aplinkybėmis ir kokia apimtimi perskaičiuojama šilumos bazinė kaina. Minėti teisės aktai labai aiškiai nustato šilumos kainos tikslinimo kriterijus (principus), t. y. reglamentuoja, kaip yra skaičiuojamas kuro sąnaudų skirtumas. Šiuos skaičiavimo principus iki šiol taikė tiek Bendrovė, tiek Komisija, tiek kiti šilumos tiekėjai. Analogišku principu kuro sąnaudų skirtumas buvo skaičiuotas ir prieš tai buvusių šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo metu. Todėl pareiškėjo teiginiai, kad teisės aktai (tarp kurių ir Metodika) neapibrėžia pajamų neatitikties dėl faktiškai įsigyto ir į šilumos kainą įskaičiuotų kuro kainų skirtumo, dėl ko pareiškėjas gali teikti savo sugalvotą skaičiavimo principą, yra nepagrįsti.

5.2. Pareiškėjo skunde pateikti skaičiavimai atlikti, neįvertinus visų faktinių aplinkybių ar jas įvertinus neteisingai, taip pat netinkamai taikant teisinį reglamentavimą (prieštarauja tiek Aprašui, tiek Metodikai), dėl ko negali būti laikomi pagrįstais ir teisingais.

5.3. Komisija yra viešojo administravimo subjektas, kuriam įstatymo pavesta tvirtinti valstybės reguliuojamų kainų nustatymo metodikas. Komisija, patvirtinusi ir šioje byloje nagrinėjamą Metodiką, yra saistoma ultra vires (viršijant įgaliojimus) doktrinos, reiškiančios, kad viešojo administravimo subjektas gali atlikti tik tai, kas tiesiogiai numatyta tesės aktuose. Taigi tiek Komisija, tiek kiti subjektai privalo vadovautis Metodikos nuostatomis, o pareiškėjas negali kreipdamasis į teismą remtis savo sugalvotu nei Metodikoje, nei jokiuose kituose teisės aktuose nenumatytu kuro kainų skirtumo skaičiavimo būdu. Jei pareiškėjas mano, kad Apraše nustatytus principus ar Metodiką galima tobulinti, jis gali teikti pasiūlymas keičiant Metodiką ir Aprašą, laikydamasis teisėkūros principų, bet ne teismo proceso metu.

5.4. Pareiškėjas savo skundą grindžia tik selektyviu Metodikos 76 punkto įžanginės dalies aiškinimu, pabrėždamas sąvokas „šilumos vieneto kainoje įskaitytos sąnaudos kurui“ ir „faktiškai patirtos sąnaudos kurui“. Tačiau pareiškėjas nemini ir neanalizuoja nei 76.9 punkto, nei 76.10 punkto, būtent kuriuose nurodytos išimtys, kurios pagal bylos faktines aplinkybes taikytinos nagrinėjamu atveju. Pareiškėjas taip pat nesivadovavo nei Metodikos 22 priedu (redakcija, galiojusi iki 2017 m. lapkričio 1 d.), nei Komisijos pateikiamomis formulėmis, neįtraukė reikšmingų rodiklių, nekorektiškai atimties būdu atliko skaičiavimus.

6. Pareiškėjas pateikė atsikirtimą į atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens procesinius dokumentus ir prašo: 1) pripažinti 5 768 344 Eur sumą Bendrovės laikotarpiu nuo 2014 m. spalio iki 2015 m. gruodžio papildomai gautomis pajamomis; 2) įpareigoti Komisiją atlikti Bendrovės laikotarpiu nuo 2014 m. spalio iki 2015 m. gruodžio papildomai gautų pajamų kurui ir sąnaudų perskaičiavimą. Nurodė, kad atsakovas nepateikė įrodymų, jog jo atlikti šilumos tiekėjo gautų pajamų kurui laikotarpiu nuo 2014 m. spalio iki 2015 m. gruodžio skaičiavimai yra klaidingi, o Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimu patvirtinti – teisingi. Atsakovo pateiktuose skaičiavimuose yra klaidų. Pareiškėjo skaičiavimai atlikti naudojant skirtingus išeities duomenis. Pareiškėjos detalūs skaičiavimai patvirtina šilumos tiekėjo gautų pajamų didesnį dydį, nei nurodytas Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarime.

7. Atsakovas Komisija pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad byloje nepateikti jokie objektyvūs įrodymai, paneigiantys Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo teisėtumą ar patvirtinantys, kad Komisija veikė ne taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo srityje pagal tuos teisės aktus, ir tai tiesiogiai darė įtaką pareiškėjo teisėms ar teisėtiems interesams.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. balandžio 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

9. Teismas nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ papildomai gautų 462 800 Eur pajamų, nurodytų Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkte, perskaičiavimo.

10. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde suformulavo reikalavimą įpareigoti Komisiją atlikti Bendrovės papildomai gautų 462 800 Eur pajamų, nurodytų Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkte, perskaičiavimą, tačiau jokio individualaus administracinio akto ar rašto neginčija. Iš Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo turinio matyti, kad šiuo individualiu administraciniu aktu suformuluotos kainos dalies (dedamųjų) apskaičiavimo taisyklės Bendrovei, tačiau jame nenustatytos jokios teisės ar pareigos pareiškėjui. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad pagal skunde suformuluotą reikalavimą tarp pareiškėjo ir Komisijos nėra kilęs administracinis ginčas, pareiškėjas Komisijos sprendimo, kuriuo Komisija atsisakė perskaičiuoti Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimu nustatytas šilumos kainos dedamąsias, nagrinėjamoje byloje neginčija, o teismas nevertina Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo ir Komisijos veiksmų ekonominio tikslingumo požiūriu (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ), todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

11. Teismas pabrėžė, kad nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas ne pareiškėjo naudai, todėl jis neturi teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal ABTĮ 40 straipsnio 1 dalį, priešingai nei trečiasis suinteresuotas asmuo, kuris turi teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vis dėlto teismas, įvertinęs Bendrovės pateiktus duomenis, konstatavo, kad trečiasis suinteresuotas asmuo tinkamai nepagrindė patirtų bylinėjimosi išlaidų, dėl to Bendrovei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo taip pat nepriteisė.

III. 12. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – įpareigoti atsakovą Komisiją atlikti Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkte nurodyto 462 800 Eur dydžio šilumos tiekėjo gautų papildomų pajamų perskaičiavimą bei įpareigoti Komisiją paviešinti tinkamai užpildytą ir pataisytą Bendrovės pajamų ir sąnaudų kuro įsigijimui ataskaitą. Jis prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

12.1. Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimas lemia, kiek pareiškėjas, kaip šilumos vartotojas, mokės už sunaudotą šilumos energiją.

12.2. Analizuojant Komisijos aprobuotą Bendrovės sąnaudų (pajamų) dėl kuro įsigijimo ir suvartojimo bei šilumos įsigijimo kainų skirtumo ataskaitą (toliau – Ataskaita) matyti daugybė skaičiais išreikštų duomenų ir skaičiavimo rezultatų. Palyginus stulpelyje „iš viso“ nurodytas faktiškai sunaudoto kuro sąnaudas (5 082 298 Eur) ir pagal bazinę kuro struktūrą perskaičiuotas kuro kainas (5 050 563 Eur), matyti skirtumas. Todėl darytina išvada, kad sąnaudos buvo apribotos. Abiem atvejais mato vienetai nenurodyti, nenurodytos kuro įsigijimo kainos ir kuro kainos po ribojimo veiksmų, nenurodyta, kaip atlikti kiti sąnaudų ribojimo veiksmai. Ataskaitos eilutėse (XI. 1, XI. 2, X1. 4) nurodyti pagamintos ir patiektos į tinklą bei realizuotos šilumos kiekiai yra lygūs, o šilumos nuostoliai prilyginti nuliui, nors tai yra nerealu. Ataskaitos eilutėje XII. 1.1 nurodyti skaičiai nėra skaičių iš nurodytų eilučių sandauga. Šio klaidinančio rezultato teismas nevertino.

12.3. Dažniausiai apskaičiuotų sumų gražinimas vartotojų ar šilumos tiekėjo naudai nėra atliekamas per vienerius metus, gali pasibaigti viduryje mėnesio, todėl įprastinėje praktikoje taikomas susidariusių skirtumų patikslinimas. Todėl pareiškėjo reikalavimas atlikti Komisijos apskaičiuoto pajamų-sąnaudų skirtumo perskaičiavimą atitinka įprastinę praktiką. Nėra pagrindo tvirtinti, kad skundo dalykas suformuluotas neaiškiai.

12.4. Teismas šioje byloje nepagrįstai vadovavosi ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad teismas nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu. Teismas turėjo vertinti pareiškėjo nurodytus skaičiavimus, kurių nepagrįstumo atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo neįrodė.

12.5. Komisijos specialistai neatliko skaičiavimų atsižvelgus į realizuotos šilumos kiekius. Nei Komisija, nei šilumos tiekėjas nenurodė administracinio akto, kuriuo įtvirtinta, kad pajamos kuro įsigijimui skaičiuojamos dauginant praktiškai sunaudotus kuro kiekius iš kuro kainos šilumos tarife. Skaičiuoti šilumos tiekėjo gautas pajamas kurui įsigyti taip, kaip tai daroma ataskaitose, nėra teisinga ir prieštarauja Metodikos 76 punktui. Nors šilumos tiekėjas pajamas gauna šilumos gamybai sunaudodamas tam tikrą kiekį kuro, tačiau priežastingumo ryšys tarp faktinių kuro sąnaudų ir pajamų nėra tiesioginis. Būtų absurdiška tvirtinti, kad šilumos tiekėjui dėl neūkiškumo, padidėjusių šilumos nuostolių ar kitų priežasčių sunaudojus daugiau kuro, šilumos tiekėjas gavo daugiau pajamų. Faktiškai sunaudoto kuro rodikliai neturi įtakos šilumos kainos formavimui, nes ateinančio mėnesio šilumos kaina nustatoma ne vėliau kaip 5 dienos iki mėnesio pradžios, kada nei šilumos, nei kuro poreikis bei kainos nežinomi. ŠŪĮ 32 straipsnio 2 dalyje (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. liepos 1 d.) nustatyta, kad šilumos ir (ar) karšto vandens kainos grindžiamos tiekėjo būtinomis ir (ar) karšto vandens ruošimo sąnaudomis. Palikdama šilumos tiekėjui dalį nebūtinų sąnaudų, Komisija nesilaikė minėto įstatymo reikalavimo.

13. Atsakovas Komisija atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepime nurodo, kad:

13.1. Apeliaciniame skunde dėstomi teiginiai yra nepagrįsti, o teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, tinkamai vadovavosi teisės aktais, atsižvelgė, įsigilino ir įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes ir byloje esančius įrodymus bei priėmė teisėtą ir teisės normomis pagrįstą sprendimą.

13.2. Metodikos 76 punkte įtvirtintas reglamentavimas aiškiai numato, kaip turi būti apskaičiuotos nepadengtos kuro sąnaudos. Minėtu reglamentavimu vadovaujantis pagrįstai buvo apskaičiuotas Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkte nurodytas 462 800 Eur papildomai gautų pajamų dydis. Pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nepateikė savo reikalavimus pagrindžiančių argumentų, t. y. nenurodė, kokias konkrečias ŠŪĮ ar Metodikos nuostatas Komisija pažeidė, skaičiuodama neatitiktį dėl šilumos vieneto kainoje įskaitytų sąnaudų kurui įsigyti ir faktiškai patirtų sąnaudų kurui įsigyti, nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių tai, kad Komisija veikė ne taip, kaip turėjo veikti viešojo administravimo srityje pagal teisės aktus. Pareiškėjo įrodymais nepagrįsti samprotavimai ir siekis nepadengtų kuro sąnaudų skirtumą skaičiuoti kitaip, nei numato Metodikos nuostatos, nesudaro jokio pagrindo daryti išvadą, kad Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkte nurodytas 462 800 Eur papildomai gautų pajamų dydis apskaičiuotas neteisingai.

13.3. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2018 m. lapkričio 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-2831-624/2018 (toliau – LVAT 2018 m. lapkričio 28 d. nutartis) jau yra pasisakęs dėl šioje byloje pareiškėjo pateiktų argumentų, susijusių su Komisijos veiksmais pagal Metodikos 76 punktą apskaičiuojant dėl faktinių į šilumos kainą įskaičiuotų kuro kainų skirtumo susidariusias papildomai gautas pajamas. LVAT 2018 m. lapkričio 28 d. nutartimi konstatavo, kad Komisija, neperžengdama jai suteiktos kompetencijos ribų, įvertinusi faktinių aplinkybių visumą bei teisės aktų nuostatas, pagrįstai priėmė Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas.

13.4. Sąnaudos kurui ir (ar) šilumai iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti nebuvo ribojamos atsižvelgiant į tai, kad šilumos nuostolių apimtis ir lyginamosios kuro sąnaudos vertinamu laikotarpiu neviršijo Bendrovei nustatytų rodiklių. Poreikis riboti šilumos vieneto kainoje įskaitytų ir faktinių sąnaudų kurui ir (ar) šilumai iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti sąnaudų dydį dėl šilumos nuostolių apimties ir (ar) lyginamųjų kuro sąnaudų nebuvo nustatytas.

13.5. Pareiškėjo apeliaciniame skunde suformuluoti reikalavimai įpareigoti Komisiją atlikti Bendrovės papildomai gautų 462 000 Eur pajamų, nurodytų Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkte, perskaičiavimą ir paviešinti tinkamai užpildytą ir pataisytą Bendrovės pajamų ir sąnaudų kuro įsigijimui ataskaitą galėjo būti tenkinami tik tokiu atveju, jeigu LVAT 2018 m. lapkričio 28 d. nutartimi būtų pripažinęs Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimą neteisėtu ir įpareigojęs perskaičiuoti Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkte nurodytą 462 800 Eur sumą kaip Bendrovės gautas papildomas pajamas.

14. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrovė atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Bendrovė taip pat pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas tiek pirmosios instancijos teisme (315,40 Eur), tiek apeliacinės instancijos teisme (1 912,45 Eur). Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad:

14.1. Pareiškėjo apeliaciniame skunde ir skunde nurodyti prašymai (reikalavimai) nėra priskirtini administracinių teismų kompetencijai, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas neturėtų būti tenkinamas. Pirma, pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės ginčija ne individualų administracinį teisės aktą, o kritikuoja norminį teisės aktą – Metodiką ir joje nustatytas taisykles dėl kuro sąnaudų apskaičiavimo ir įtraukimo į šilumos kainą. Antra, pareiškėjas apeliaciniu skundu kvestionuoja ne teisinį Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo pagrįstumą, o ekonominį pagrįstumą. LVAT 2018 m. lapkričio 28 d. nutartimi nenustatė, kad Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimas būtų nepagrįstas ar neteisėtas.

14.2. Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimas buvo priimtas laikantis galiojančios Metodikos, todėl nėra nei vieno ABTĮ 91 straipsnyje numatyto individualaus administracinio akto negaliojimo pagrindo. Metodika aiškiai apibrėžia pajamų neatitikties dėl faktinių įsigijimo ir į šilumos kainą įskaičiuotų kuro kainų skirtumo skaičiavimo būdus, dėl ko pareiškėjas negali teikti savo sugalvotų skaičiavimų. Metodikai nustačius konkrečias taisykles, Komisija, priimdama 2017 m. vasario 28 d. nutarimą, jų laikėsi, todėl šis nutarimas neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir yra suderinamas su Metodikos nuostatomis. Net tuo atveju, jei teismo ir (ar) Komisijos būtų pripažinta, kad pareiškėjo siūlomi skaičiavimai yra labiau pagrįsti nei tie, kurie įtvirtinti Metodikoje, tai tokie skaičiavimai yra taikytini tik į ateitį ir neturi reikšmės nagrinėjamai bylai, kadangi Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimas buvo priimtas laikantis tuo metu aktualios Metodikos nuostatų.

14.3. Pareiškėjo skaičiavimai yra atlikti neįvertinus visų faktinių aplinkybių (pvz., nors Bendrovė pradėjo eksploatuoti 10 MW biokuro katilą su 2,5 MW ekonomaizeriu, tačiau šis katilas nebuvo vienintelis šilumos gamybos įrenginys Bendrovės aptarnaujamoje teritorijoje) ar jas įvertinus neteisingai, taip pat netinkamai taikant teisinį reglamentavimą (Metodikos 76.9, 76.10 p., 22 priedą), dėl ko negali būti laikomi pagrįstais ir teisingais.

15. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad:

15.1. Palyginus atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atliktus skaičiavimus rengiant Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimą, matyti, kad abiem atvejais skaičiavimuose naudojami tik faktiškai suvartoto kuro kiekiai, nors į šilumos vieneto kainą įskaičiuotinas kuro kiekis, reikalingas šilumos vienetui pagaminti, tai yra kiekis, atitinkantis lyginamąsias kuro sąnaudas. Todėl darytina išvada, kad minėti skaičiavimai atlikti nesilaikant Metodikos nuostatų, nes Metodikos 76 punktas numato, kad turi būti vertinamos į šilumos vienetą įskaitytos kuro sąnaudos.

15.2. Metodikos 22 priedo pajamų-sąnaudų skirtumo skaičiavimų lentelės eilutėje XII. 1.1 turėtų būti suskaičiuotos faktiškai gautos pajamos už kurą (kuro įsigijimui, o ne pardavimui), tačiau skaičiuojama, kiek pajamų gautų šilumos tiekėjas, jeigu į šilumos kainą būtų įskaičiuoti faktiškai sunaudoto kuro kiekiai. Šis skaičiavimas atliktas ne taip, kaip nurodyta eilutės definicijoje: skaičiuojama ne eilučių IV ir VII sandauga, o eilučių V ir IX suma. Matematiškai labai lengva įrodyti, kad taip pasiekiamas rezultatas, užtikrinantis idealų atitikimą kitų skaičiavimų rezultatams. Komisijos specialisto atliktas skaičiavimas neužtikrina loginio ryšio tarp atliktų skaičiavimų, Metodikoje įtvirtintų kainodaros taisyklių ir to, kas turėtų būti suskaičiuota pagal eilutės turinio apibrėžimą. Taip pat netiksliai nurodytas šilumos kiekis.

15.3. Sistemiškai vadovaujantis ŠŪĮ 1 straipsnio 2 dalimi, 30 straipsnio 20 dalimi ir Metodikos nuostatomis, nepadengtų sąnaudų ar papildomai gautų pajamų įvertinimas dėl faktinių kuro kainų ir į šilumos vieneto kainą įskaitytų kuro kainų yra reikšmingas skaičiuojant būsimojo laikotarpio šilumos kainų dedamąsias. Pareiškėjo pateikti reikalavimai šioje byloje nesuteikia pagrindo keisti Metodiką, nes tam ir nėra pagrindo. Tai patvirtina ir Komisijos nekeičiant Metodikos teigiamai įvertintas Alytaus miesto savivaldybės pagal pareiškėjo siūlomus skaičiavimus atliktas pajamų-sąnaudų kurui skirtumo skaičiavimas, nurodytas 2017 m. kovo 28 d. pažymoje Nr. 05-75. Minėtu atveju pagal šioje byloje ginamą pajamų-sąnaudų vertinimo būdą UAB „Litesko“ pretendavo į 3 625 300 Eur nepadengtų sąnaudų, nors Komisijos buvo nustatytas 2 625 300 Eur papildomai gautų pajamų dydis.

15.4. Komisija nagrinėjamu atveju nesilaikė: 1) Metodikos 76 punkte nustatyto reikalavimo skaičiuojant pajamų-sąnaudų kurui skirtumą vertinti šilumos vieneto kainoje įskaitytas kuro sąnaudas; 2) Metodikos punkto, nustatančio, kaip skaičiuojamos kuro sąnaudos nustatant šilumos kainas; 3) Aprašo 29 punkto, kuriame numatyta, kad nustatant pajamas-sąnaudas kurui įsigyti vertinamas šilumos vieneto kainoje įskaitytų kuro sąnaudų ir faktinių sąnaudų skirtumas; 4) ŠŪĮ 1 straipsnyje nustatytų tikslų mažiausiomis sąnaudomis užtikrinti patikimą ir kokybišką šilumos tiekimą šilumos vartotojams; Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, draudžiančio perduoti nagrinėti skundą darbuotojui, kurio veiksmai yra skundžiami.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti pareiškėjo skundą, kuriame buvo reiškiamas reikalavimas įpareigoti Komisiją atlikti Bendrovės papildomai gautų 462 800 Eur pajamų, nurodytų Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkte, perskaičiavimą.

17. Tikrinamą sprendimą pirmosios instancijos teismas grindė šiais argumentais: 1) Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimu suformuluotos kainos dalies (dedamųjų) apskaičiavimo taisyklės Bendrovei, tačiau jame nenustatytos jokios teisės ir pareigos pareiškėjui; 2) pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą įpareigoti Komisiją atlikti veiksmus, neginčija jos priimtų sprendimų, kuriais Komisija būtų atsisakiusi tokio pobūdžio pareiškėjo reikalavimą tenkinti, todėl, teismo nuomone, tarp pareiškėjo ir Komisijos nėra kilęs administracinis ginčas; 3) teismas nevertina Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo ir jos veiksmų ekonominio tikslingumo požiūriu. Tai konstatavęs ir nurodęs, kad LVAT įsiteisėjusia 2018 m. lapkričio 28 d. nutartimi pripažino, jog Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, teismas iš esmės nevertino pareiškėjo skunde išdėstytų argumentų, kuriais pastarasis grindė Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkte atliktus skaičiavimus.

18. Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, o apeliaciniame skunde nurodo kad: 1) Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, t. y. jis lemia, kiek pareiškėjas, kaip šilumos vartotojas, mokės už sunaudotą šilumos energiją; 2) teismas nevertino Ataskaitoje pateiktų duomenų ir skaičiavimų, pareiškėjo nuomone, lemiančių Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkte atliktų skaičiavimų nepagrįstumą; 3) teismas nepagrįstai sprendė, kad pareiškėjas neaiškiai suformulavo skundo dalyką; 4) teismas šioje byloje nepagrįstai vadovavosi ABTĮ 3 straipsnio 2 dalimi, jis turėjo vertinti pareiškėjo nurodytus skaičiavimus; 5) Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkte atlikti skaičiavimai prieštarauja Metodikos 76 punktui ir ŠŪĮ 32 straipsnio 2 daliai (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2019 m. liepos 1 d.).

19. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

20. Bylos duomenimis nustatyta, kad:

20.1. Komisija, vadovaudamasi ŠŪĮ 32 straipsnio 9 dalimi, Metodika, atsižvelgdama į UAB „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ 2016 m. liepos 14 d. raštu Nr. 1.21-600 „Dėl centralizuotai tiekiamos šilumos kainų dedamųjų perskaičiavimo“ pateiktą šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo projektą, Komisijos 2017 m. sausio 12 d. pažymą „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų perskaičiavimo“ (toliau – ir Komisijos 2017 m. sausio 12 d. pažyma), 2017 m. vasario 21 d. pažymą Nr. O5-48 „Dėl uždarosios akcinės bendrovės „Litesko“ filialo „Druskininkų šiluma“ šilumos kainos dedamųjų vienašališko nustatymo“, 2017 m. vasario 28 d. priėmė ginčijamą nutarimą Nr. O3-67, kuriuo vienašališkai nustatė šilumos kainos dedamąsias UAB „Litesko“ filialui „Druskininkų šiluma“. Komisija 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkte nutarė „paskirstyti 12 mėnesių laikotarpiui šilumos kainos dedamųjų galiojimo metu (2014 m. spalio 1 d. – 2015 m. gruodžio 31 d.) dėl faktinių ir į šilumos kainą įskaičiuotų kuro kainų skirtumo susidariusias 462,8 tūkst. Eur papildomai gautas pajamas, mažinant šilumos kainą 0,413 ct/kWh“. Tą pačią dieną (t. y. 2017 m. vasario 28 d.) šis Komisijos nutarimas paskelbtas Teisės aktų registre.

20.2. Prieš Komisijai priimant 2017 m. vasario 28 d. nutarimą, pareiškėjas keletą kartų raštu kreipėsi į Komisiją:

(1) pareiškėjas 2016 m. gruodžio 19 d. raštu „Dėl nepadengtų kuro sąnaudų skaičiavimo“ (reg. 2017 m. sausio 2 d. Nr. R1-23) (toliau – ir pareiškėjo 2016 m. gruodžio 19 d. raštas; I t., b. l. 143–145) ir 2017 m. sausio 2 d. raštu Nr. R1-4 (toliau – ir pareiškėjo 2017 m. sausio 2 d. raštas; I t., b. l. 181), be kita ko, pateikė savo pastebėjimus, komentarus ir pasiūlymus dėl Komisijos atliekamų skaičiavimų dėl ūkio subjekto šilumos vieneto kainoje įskaitytų sąnaudų kurui įsigyti dydžio per atitinkamą laikotarpį neatitikimo ūkio subjekto faktiškai patirtų sąnaudų kurui įsigyti dydžiui. Į pareiškėjo 2016 m. gruodžio 19 d. ir 2017 m. sausio 2 d. raštus Komisija atsakė 2017 m. sausio 23 d. raštu Nr. R2-(Š)-233 „Dėl nepadengtų kuro sąnaudų skaičiavimo“ (toliau – ir Komisijos 2017 m. sausio 23 d. raštas; I t., b. l. 146), kuriame nurodė Metodikos nuostatas, reglamentuojančias ūkio subjekto šilumos vieneto kainoje įskaitytų sąnaudų kurui įsigyti dydžio per atitinkamą laikotarpį neatitikimą faktiškai patirtų sąnaudų kurui įsigyti dydžiui apskaičiavimą, ir padėkojo už pateiktus pasiūlymus;

(2) pareiškėjas 2017 m. vasario 12 d. raštu „Dėl nepadengtų kuro sąnaudų skaičiavimo“ (reg. 2017 m. vasario 17 d. Nr. R3-72) (toliau – ir pareiškėjo 2017 m. vasario 17 d. raštas; I t., b. l. 169–171) išreiškė nuomonę apie Komisijos atliekamus šilumos vieneto kainoje įskaitytų ir faktinių sąnaudų kurui ir (ar) šilumai iš nepriklausomų šilumos gamintojų įsigyti dydžio neatitikimo skaičiavimus, analizavo Komisijos 2017 m. sausio 12 d. pažymos priede pateiktus minėtų sąnaudų skaičiavimus, pateikė siūlymus kaip būtų galima tobulinti šių sąnaudų skaičiavimą. Šiame rašte pareiškėjas prašė: 1) Bendrovei taikyti faktinių kuro sąnaudų ribojimą dėl galimybių naudoti biokurą; 2) perskaičiuoti kuro įsigijimo pripažintinų sąnaudų ir per realizuotą šilumą gautų pajamų neatitikimą; 3) raštą nagrinėti ikiteisminio ginčų nagrinėjimo tvarka. Į pareiškėjo 2017 m. vasario 17 d. raštą Komisija atsakė 2017 m. kovo 22 d. raštu Nr. R2-(Š)-887 „Dėl nepadengtų kuro sąnaudų skaičiavimo“ (toliau – ir Komisijos 2017 m. kovo 22 d. raštas; I t., b. l. 177), kuriame, be kita ko, pareiškėją informavo apie tai, kad Komisija 2017 m. vasario 28 d. nutarimu nustatė šilumos kainos dedamąsias Bendrovei ir kad jų neperskaičiuos. Taip pat Komisija 2017 m. kovo 22 d. raštu nurodė, kad pareiškėjo 2017 m. vasario 17 d. rašto nenagrinės ginčų neteisminio nagrinėjimo tvarka, nes paminėtame pareiškėjo rašte pateikta informacija neatitinka Komisijos 2016 m. vasario 25 d. nutarimu Nr. O3-56 patvirtintų Ginčų neteisminio sprendimo procedūros taisyklėse įtvirtintos ginčo sampratos, ir padėkojo už pateiktus pasiūlymus.

20.3. Teismų informacinės sistemos Liteko duomenys patvirtina, kad pareiškėjas su skundu, kuriame reiškiamas reikalavimas analogiškas nagrinėjamam šioje byloje pirmąjį kartą į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2017 m. balandžio 10 d. Teismas 2017 m. balandžio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-3275-811/2017 pareiškėjo skundą atsisakė priimti, konstatavęs, kad tokio reikalavimo nagrinėjimas nepriskirtas šiam teismui (ABTĮ 33 str. 2 d. 2 p.), ir išaiškinęs pareiškėjui jo teisę kreiptis į Vilniaus miesto apylinkės teismą (I t., b. l. 4);

20.4. Vilniaus miesto apylinkės teisme 2017 m. gegužės 29 d. gautas pareiškėjo skundas, kuriame reiškiamas reikalavimas analogiškas nagrinėjamam šioje byloje (I t., b. l. 1–3). Kilus abejonių dėl bylos rūšinio teismingumo, šis teismas 2017 m. birželio 1 d. nutartimi kreipėsi į Specialią teisėjų kolegiją ginčams dėl teismingumo spręsti, kuri 2017 m. birželio 21 d. nutartimi konstatavo, kad ginčas teismingas administraciniam teismui ir perdavė skundo priėmimo klausimą spręsti Vilniaus apygardos administraciniam teismui (I t. b. l. 53–54, 57–60).

20.5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. liepos 19 d. nutartyje (I t., b. l. 63–65), be kita ko, konstatavęs, jog pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Komisiją atlikti Bendrovės papildomai gautų 462 800 Eur pajamų, nurodytų Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-67 5 punkte, perskaičiavimą, iš esmės reiškia reikalavimą panaikinti Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-67 5 punktą, o pastarasis Komisijos nutarimas yra norminis aktas, atsisakė šią pareiškėjo skundo dalį priimti. Šią teismo nutartį pareiškėjas apskundė apeliacine tvarka.

20.6. Išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, LVAT 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartimi (I t., b. l. 80–83) panaikino Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 19 d. nutartį ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perdavė šiam teismui nagrinėti iš naujo. LVAT 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartyje, be kita ko, konstatavo, kad „pirmosios instancijos teismas šiuo pagrindu nepagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą dėl Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-67 5 punkto panaikinimo“ ir atkreipė dėmesį į tai, kad „pareiškėjas skundą dėl Komisijos nutarimo, priimto 2017 m. vasario 28 d., pateikė tik 2017 m. gegužės 24 d. (žyma ant voko, b. l. 52). <...> Todėl nagrinėjamoje byloje būtina nustatyti, ar pareiškėjas nepraleido termino skundui dėl Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo Nr. O3-67 paduoti ir, jei pareiškėjas pateiks prašymą atnaujinti terminą skundui paduoti, termino praleidimo priežastis ir jas patvirtinančius įrodymus, įvertinti, ar pareiškėjo nurodytos termino skundui paduoti praleidimo priežastys yra pakankamai svarbios, objektyvios ir nepriklausiusios nuo jo valios, kad šis terminas būtų atnaujintas“.

20.7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartimi konstatavo, kad pareiškėjas yra praleidęs Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo apskundimo teismui terminą, ir pripažinęs, kad šio termino praleidimo priežastys yra svarbios, šį terminą atnaujino (I t., b. l. 105–107). Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 10 d. nutartimi pareiškėjo skundas priimtas nagrinėti (I t., b. l. 111–112).

21. Nagrinėjamos bylos kontekste įvertinusi Nutarties 20 punkte išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti pirmosios instancijos teismo nuomonei, kad tarp pareiškėjo ir Komisijos nėra kilęs administracinis ginčas.

22. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimas jam sukelia teisines pasekmes, t. y. jis lemia, kiek pareiškėjas, kaip šilumos vartotojas, mokės už sunaudotą šilumos energiją. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimu nenustatytos jokios teisės ir pareigos pareiškėjui. Pastarąją išvadą teismas grindė tik aplinkybe, kad Komisija 2017 m. vasario 28 d. nutarimu vienašališkai nustatė šilumos kainos dedamąsias Bendrovei.

23. Teisė į teisminę gynybą sprendžiant administracinius ginčus įtvirtinta ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, numatančioje, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. LVAT praktikoje teisė kreiptis į administracinį teismą aiškinama plačiai laikantis teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principo. Joje nuosekliai pažymima, kad kiti subjektai nei tie, kuriems administracinis sprendimas skirtas, gali remtis tuo, jog jie yra suinteresuoti tokio sprendimo sukeliamomis teisinėmis pasekmėmis. Asmens teisės kreiptis teisminės gynybos įgyvendinimas nesusijęs su sąlyga, jog galbūt neteisėti valstybės valdžios institucijų priimti sprendimai turi būti tiesiogiai adresuoti asmeniui, kuris kreipiasi teisminės gynybos. Vien to, kad administracinis sprendimas savo forma, pobūdžiu ar tekstu yra priimtas ne pagal asmens, kuris kreipėsi teisminės gynybos, prašymą, nepakanka, kad būtų galima daryti išvadą, jog juo negali būti sukuriama specifinių ar naujų pareigų kitiems asmenims, jog tokie aktai negali turėti kitokio poveikio kitų asmenų teisėms ar įstatymų saugomiems interesams (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-548/2010, 2016 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-601-438/2016, 2016 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-850-438/2016, išplėstinės teisėjų kolegijos 2017 m. spalio 31 d. sprendimą Nr. A-638-492/2017).

24. Nutarties 22 punkte paminėtus pirmosios instancijos teismo motyvus įvertinusi Nutarties 23 punkte paminėto teisinio reguliavimo ir LVAT praktikos kontekste, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo ginčyti Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punktą ir reikšti su tuo susijusį reikalavimą, privalėjo būti pagrįsta surinktais ir teismo posėdyje ištirtais įrodymais. Vien tik formalus konstatavimas, kad Komisija 2017 m. vasario 28 d. nutarimu vienašališkai nustatė šilumos kainos dedamąsias Bendrovei, savaime nereiškia, kad pareiškėjas neturi teisinio suinteresuotumo ginčyti Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punktą. Taigi pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nenustatė, ar Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punktas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, nesurinko ir neištyrė su tuo susijusių įrodymų.

25. Teisėjų kolegija negali pritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vertinti pareiškėjo argumentų dėl Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkto teisėtumo ir pagrįstumo vien todėl, kad LVAT įsiteisėjusia 2018 m. lapkričio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-2831-624/2018 atmetė Bendrovės skundą dėl Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo. Paminėtoje administracinėje byloje Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkto teisėtumas ir pagrįstumas tuo aspektu, kuriuo pareiškėjas jį ginčija nagrinėjamoje byloje, vertinamas nebuvo.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas pateiktame skunde teismui eksplicitiškai suformulavo tik reikalavimą – įpareigoti Komisiją atlikti Bendrovės papildomai gautų 462 800 Eur pajamų, nurodytų Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkte, perskaičiavimą. Suformuluotasis reikalavimas yra išvestinis iš reikalavimo – panaikinti Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punktą. Pastarojo reikalavimo pareiškėjas tiesiogiai neformuluoja. Tačiau tai nepaneigia fakto, kad nagrinėjamoje byloje pareiškėjas, be kita ko, kelia Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkto teisėtumo ir pagrįstumo klausimą. Iš pareiškėjo teiktame skunde teismui išdėstytų argumentų akivaizdu, kad pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą įpareigoti Komisiją atlikti Bendrovės papildomai gautų 462 800 Eur pajamų, nurodytų Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkte, perskaičiavimą, iš esmės siekė, kad teismas panaikintų Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punktą. Šią aplinkybę patvirtina inter alia (be kita ko) Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. liepos 19 d. nutartyje ir LVAT 2017 m. rugsėjo 6 d. nutartyje išdėstyti motyvai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartimi atnaujino Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo apskundimo terminą. Atsižvelgdama į tai ir į tai, kad administracinis teismas nėra saistomas pareikšto reikalavimo formuluotės (ABTĮ 80 str. 2 d.), teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju nepagrįstai susiaurino ginčo dalyką iki reikalavimo įpareigoti Komisiją atlikti Bendrovės papildomai gautų 462 800 Eur pajamų, nurodytų Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkte, perskaičiavimą. Todėl pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punktas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, turi pasisakyti ir dėl Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punkto teisėtumo ir pagrįstumo.

27. Tikrinamame sprendime teisingai paminėta, kad teismas nevertina Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo ir jos veiksmų ekonominio tikslingumo požiūriu (ABTĮ 3 str. 2 d.). Tačiau tai savaime nereiškia, kad nagrinėjamu atveju, nustatęs, jog Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punktas pareiškėjui sukelia teisines pasekmes, teismas neprivalo pastarosios individualaus teisės akto nuostatos teisėtumo ir pagrįstumo įvertinti savo kompetencijos ribose, t. y. nustatyti, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar Komisija (viešojo administravimo subjektas) neviršijo kompetencijos, taip pat ar Komisijos 2017 m. vasario 28 d. nutarimo 5 punktas neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių Komisija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus. Tai darydamas teismas turi įvertinti teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje, taip pat argumentuotai atsakyti į pagrindinius pareiškėjo reikalavimus.

28. Apibendrinusi išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas neatitinka esminių teismo sprendimui keliamų reikalavimų, todėl jis negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu. Apeliacinės instancijos teismas paprastai tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, o pirmosios instancijos teismas privalo išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio skundą asmens teisės ir įstatymų saugomi interesai pažeisti, jei pažeisti, – kokiu teisiniu būdu bei kokia apimtimi gintini (žr., pvz., LVAT 2017 m. sausio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1037-438/2017). Vien tik LVAT teisiškai įvertinus reikšmingus faktinius duomenis, kurie nebuvo tirti bei vertinti pirmosios instancijos teisme, būtų pažeista proceso šalies teisė į apeliaciją, o tai lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-374/2012).

29. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė visų bylai svarbių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyrė. Pirmosios instancijos teismo padaryti pažeidimai negali būti ištaisyti apeliacinės instancijos teisme, todėl yra faktinis ir teisinis pagrindas bylą grąžinti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, o ne priimti naują sprendimą. Dėl nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atsižvelgiant į tai, kad byla bus nagrinėjama iš naujo, pareiškėjo ir trečiojo suinteresuoto asmens prašymai priteisti iš bylinėjimosi išlaidas, šiuo metu nenagrinėjami.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo J. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. balandžio 3 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Ramutė Ruškytė

Skirgailė Žalimienė