2016-04-11 Nr. AB-8166-3-61-3-01960-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-352-602/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01960-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 12.3.2; 12.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. S. skundą atsakovui valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims valstybės įmonei Registrų centrui, V. Š. ir R. R. dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėja L. S. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą skundu, prašydama: 1) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo (toliau – ir Vilniaus filialas) 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. VILRS-2131 atsisakyti keisti duomenis Nekilnojamojo turto registre; 2) panaikinti valstybės įmonės Registrų centro (toliau – ir VĮ Registrų centras) Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimą dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo Nr. Cspr 1-50; 3) įpareigoti Vilniaus filialą panaikinti registruose Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) įrašytas žymas apie (duomenys neskelbtini), namo rūsį (duomenys neskelbtini), 9,05 kv. m kaip buto Nr. (duomenys neskelbtini) priklausinį; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad yra buto, esančio adresu (duomenys neskelbtini), 1/2 dalies savininkė, kitos 1/2 buto dalies savininkas yra buvęs sutuoktinis S. S. Pareiškėja bute gyvena nuo 1992 m. ir savo lėšomis įsirengė name esantį rūsį, pažymėtą (duomenys neskelbtini), kuris 2004 m. balandžio mėnesį buvo išlaužtas, tačiau tyrimas nebuvo atliktas ir kaltininkai nenustatyti. To paties namo (duomenys neskelbtini) buto savininkė V. Š. 2013 m. rugsėjo mėn. pradėjo reikalauti, kad pareiškėja atlaisvintų rūsį (duomenys neskelbtini).

VĮ Registrų centre susipažinusi su archyvine byla Nr. 14400 sužinojo, kad jokie kadastriniai matavimai ar patikslinimai dėl namo (duomenys neskelbtini) rūsių priskyrimo konkretiems butams ir jų atidalinimo nebuvo padaryti. 2013 m. spalio 30 d. su prašymu kreipėsi į VĮ Registrų centrą dėl registro duomenų atitaisymo ir rūsio (duomenys neskelbtini) priskyrimo jos butui, tačiau Vilniaus filialas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendime nusprendė, kad keisti Nekilnojamojo turto registro duomenis, išregistruojant V. Š. nuosavybės teises ir įregistruojant pareiškėjos nuosavybės teises į nurodytą rūsio patalpą ar jo dalį, nėra teisinio pagrindo, nes nurodytos rūsio patalpos įregistruotos galiojančių dokumentų pagrindu.

Pareiškėjos teigimu, atsakovas neturėjo teisinio pagrindo registruoti V. Š. nuosavybės teises į rūsį, kadangi rūsys, kaip buto Nr. (duomenys neskelbtini) priklausinys, nebuvo suformuotas kaip nekilnojamasis daiktas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka, o daiktinės teisės į jį buvo įregistruotos pažeidžiant Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymą. Teritorinio registratoriaus nurodytoje 1993 m. gruodžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nėra jokių duomenų apie rūsį, kuris būtų priskirtas (duomenys neskelbtini) butui. Teritorinis registratorius nepagrįstai nurodė sutartį, kaip rūsio nuosavybės teisių registravimo V. Š. vardu pagrindą.

Pažymėjo, kad susitarimo sudarymo metu buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkai nebuvo įgiję nuosavybės teisių į rūsį, jų nuosavybės teisės nebuvo įregistruotos registre. Notarinio visų namo butų savininkų susitarimo perduoti rūsį buto Nr. (duomenys neskelbtini) savininkams atsakovui nebuvo pateikta. Nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pagrindo – seniūno pažymos – nenumato joks teisės aktas. Teritorinis registratorius nepatikrino, ar teisėtai atsirado pirminė daiktinių teisių į rūsį registracija registre, kodėl buto Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame trys skirtingi kambariai priklausė trims skirtingiems savininkams, tik vienai savininkei V. Š. buvo įregistruota nuosavybės teisė į rūsį. Be to, sudarant 2004 m. liepos 14 d. susitarimą dėl rūsio pasidalinimo (toliau – ir Susitarimas), nuosavybės teisė į rūsį, kaip daiktą, nebuvo registruota, rūsys, kaip bendrojo naudojimo patalpa, priklausė visiems namo savininkams, todėl negalėjo būti sudarytas tik trijų vieno buto savininkų susitarimas. Teritorinis registratorius nurodė, kad nuosavybės teisės į rūsį V. Š. vardu buvo įregsitruotos būtent Susitarimo pagrindu, nors Susitarime šalys susitarė ne dėl nuosavybės teisės įgijimo, o dėl nuosavybės teisių į rūsį pasidalijimo. Nuosavybės teisė į rūsį negalėjo būti pasidalinta, nes nebuvo įgyta. Neteisėtos registracijos pagrindu vėliau atlikti veiksmai ir surašyti dokumentai (Susitarimas), negali būti pagrindas teisėtai daikto ir daiktinių teisių į jį registracijai. Rūsio patalpa yra viso daugiabučio namo bendrojo naudojimo patalpa, dėl jos atidalijimo ar priskyrimo V. Š. nebuvo sudarytas joks notarinis butų savininkų susitarimas, toks susitarimas nėra pateiktas ir Nekilnojamojo turto registrui. Pažymėjo, kad archyvinės bylos Nr. 14400 kadastro duomenyse nėra padaryta jokių įrašų apie rūsio (duomenys neskelbtini) priskyrimą butui Nr. (duomenys neskelbtini), o kadastriniai duomenys buvo patikslinti be atliktų kadastrinių matavimų, duomenų patikrinimo vietoje, tokiu būdu pažeidžiant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534 patvirtintų Nekilnojamojo turto kadastro nuostatų reikalavimus dėl kadastro duomenų patikslinimo.

Atsakovas valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialas su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (b. l. 33–35) nurodė, kad pareiškėja atsakovui 2013 m. spalio 30 d. pateikė prašymą Nekilnojamojo turto registre pakeisti duomenis: išregistruoti V. Š. nuosavybės teises į rūsį, pažymėtą (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), ir įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į jį. Vilniaus filialas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. VILRS-2131 atsisakė pakeisti Nekilnojamojo turto registro duomenis, kadangi V. Š. nuosavybės teisės į rūsio patalpą, pažymėtą (duomenys neskelbtini), įregistruotos galiojančių dokumentų pagrindu ir atitinka registravimui pateiktus dokumentus, techninių klaidų, kurias galima būtų ištaisyti pagal pateiktą prašymą, nėra.

Taip pat nurodė, kad V. Š. iš Šeškinės seniūnijos 1993 m. gruodžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartimi įsigijo nekilnojamąjį daiktą – butą su rūsiu, esantį adresu: (duomenys neskelbtini). Nors minėtoje sutartyje rūsys nebuvo identifikuotas, tačiau jis kartu su butu Nekilnojamojo turto registre 1993 m. gruodžio 15 d. buvo įregistruotas kaip buto priklausinys, nurodant „butas su rūsiu“. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šeškinės seniūnija 2004 m. balandžio 20 d. pažyma Nr. Š10-5.4-1752 (toliau – ir Pažyma), kurioje pardavėjas Šeškinės seniūnija identifikavo 1993 m. gruodžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartimi parduotą rūsį, nurodant, kad (duomenys neskelbtini) buto daliai, kuri nuosavybės teise priklauso V. Š., priklauso 9,05 kv. m ploto rūsys, techninės apskaitos byloje pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini), bei trijų butų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), savininkų 2004 m. liepos 14 d. susitarimą, kuriuo ginčo rūsys buvo pasidalintas tarp bendraturčių po 1/3 dalį. Nekilnojamojo turto registre 2004 m. liepos 4 d. buvo patikslinti V. Š. nuosavybės teise priklausančio (duomenys neskelbtini) buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) registro duomenys nurodant, kad V. Š. nuosavybės teise priklauso butas su 1/3 dalimi rūsio 9,05 kv. m, pažymėto (duomenys neskelbtini). Kitų dviejų butų, esančių adresu (duomenys neskelbtini), registro duomenys apie rūsį 2004 m. rugpjūčio 4 d. buvo patikslinti gavus R. R. ir A. Š. prašymus pakeisti jiems priklausančių butų registrų (reg. Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini)) duomenis ir Susitarimą dėl ginčo rūsio registravimo Nekilnojamojo turto registre. Pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registre visi trys nurodyti butai buvo įregistruoti su rūsiais, registro įrašuose nurodant „butas su rūsiu“, nes rūsiai, kaip buto priklausiniai, buvo įgyti privatizuojant butus.

Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, vadovaudamasis norminiais teisės aktais, atlieka teisinį registravimą pateiktų prašymų bei Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje nurodytų dokumentų pagrindu. Visi Nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. V. Š. (kuri įsigijo iš A. Š. jai priklausiusį butą) ir R. R. nuosavybės teisės į ginčo rūsį registravimas buvo atliktas teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis teisės aktų nuostatomis ir esant teisėtiems bei nenuginčytiems teisiniams pagrindams. Nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys apie buto priklausinį – rūsį – atitinka dokumentus, kurių pagrindu jie buvo įrašyti. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neatsako už pateikiamų dokumentų turinio teisingumą, už šių dokumentų pagrįstumą ir juose nurodomų faktų teisingumą atsako juos surašę ir išdavę asmenys arba institucijos. Nekilnojamųjų daiktų teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, o tik nuosavybės teisės atsiradimo pagrindu esančių juridinių faktų registravimas. Pati nuosavybės teisė atsiranda kitais teisėtais pagrindais. Teisinė registracija yra išvestinis veiksmas, priklausomas nuo sandorio ar kito pagrindo buvimo ar nebuvimo, nes panaikinus sandorį (ar kitą teisinį pagrindą), išnyksta nekilnojamojo turto ir teisių į jį įregistravimo viešajame registre pagrindas.

Nesutiko su pareiškėjos skundo teiginiu, kad ginčo rūsys įregistruotas neteisėtos Pažymos pagrindu, kadangi Pažyma yra galiojanti, nenuginčyta. Nepagrįstas pareiškėjos argumentas, kad rūsys turėjo būti atidalintas iš bendro naudojimo patalpų ir perduotas V. Š. nuosavybėn visų namo patalpų (butų) savininkų sprendimu, nes rūsys jau buvo perduotas nuosavybėn pirkimo–pardavimo sutartimi, o patikslinti, koks konkrečiai rūsys buvo perduotas, gali tik pardavėjas, vykdęs butų ir rūsių privatizaciją.

Nepagrįstu laikė ir pareiškėjos skundo teiginį, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas neturėjo teisinio pagrindo registruoti V. Š. nuosavybės teises į rūsį, nes rūsys, kaip buto Nr. (duomenys neskelbtini) priklausinys, nebuvo suformuotas kaip Nekilnojamasis daiktas nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka, kadangi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalis numato, jog Nekilnojamojo turto registre kaip priklausiniai gali būti registruojami ir nekilnojamieji daiktai arba tų daiktų dalys, kurie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems nėra suteiktas unikalus numeris. Tokie nekilnojamieji daiktai nekilnojamojo turto registre įregistruojami kaip priklausiniai pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įraše padarant šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatytą žymą.

Taip pat nesutiko ir su skundo argumentu, kad nuosavybės teisė į rūsį negalėjo būti pasidalinta, nes nebuvo įgyta. Nuosavybės teisė į rūsį, kaip buto priklausinį, buvo įgyta privatizacijos metu įsigijus butą su rūsiu, todėl (duomenys neskelbtini) buto savininkei V. Š. Pažyma identifikavus rūsį, šį rūsį turėjo teisę pasidalinti visi (duomenys neskelbtini) numeriu pažymėtų butų bendraturčiai, ką jie padarė pasirašydami 2004 m. liepos 14 d. susitarimą. Taip pat nurodė, kad teisės aktuose nėra numatyta, kad pastato kadastro duomenų byloje turėtų būti daromi įrašai apie rūsių priskyrimą konkrečiam butui, todėl tokie įrašai nėra daromi.

Pažymėjo, kad vien tik naudojimasis konkrečia rūsio patalpa nesukuria nuosavybės teisės į ją. Pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių V. Š. ir R. R. nuosavybės teisių pasibaigimą į ginčo rūsio patalpą, todėl tenkinti pareiškėjos prašymą pakeisti registro duomenis nėra teisinio pagrindo. Pareiškėja, kaip nekilnojamojo turto savininkė, privalėjo elgtis atidžiai ir rūpestingai, privatizavusi 1992 m. butą su rūsiu, nuo to laiko nesidomėjo rūsio teisiniu statusu, V. Š. (bei A. Š.) ir R. R. nuosavybės teises pareiškėja galėjo ginčyti 2004 m. Kadangi pareiškėja neturi dokumentų, patvirtinančių jos nuosavybės teisę į ginčo rūsio patalpą, manė, kad ji neturi teisės reikšti reikalavimo panaikinti registrų įrašuose žymas apie rūsį, kaip buto priklausinį.

Pateiktame atsiliepime (b. l. 69–70) trečiasis suinteresuotas asmuo VĮ Registrų centras su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad visos skunde nurodytos teisinės aplinkybes centriniam registratoriui yra žinomos, o visi šio sprendimo priėmimo teisiniai argumentai yra pagrįsti teisės aktų nuostatomis ir yra išdėstyti ginčijamame sprendime.

Pateiktame atsiliepime (b. l. 45–47) tretieji suinteresuoti asmenys V. Š. ir R. R. su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad yra buto, esančio (duomenys neskelbtini), bendrasavininkai. V. Š. bute gyvena nuo 1988 metų, o 1993 m. gruodžio 15 d. privatizavo šio buto dalį. Privatizuojant butą, buvo įsigyta šiam butui priklausanti, namo rūsyje esanti patalpa, kuri plane pažymėta indeksu (duomenys neskelbtini) (9,05 kv. m). Ši patalpa butui priklausė nuo namo pridavimo momento (maždaug nuo 1980 metų). Šia patalpa (duomenys neskelbtini) visą laiką naudojosi bute Nr. (duomenys neskelbtini) apgyvendinami/besikeičiantys gyventojai, nes namas buvo bendrabučio tipo. Tačiau pareiškėja, keičiantis tuo metu bute gyvenančiam asmeniui, 2004 m. išlaužusi rūsyje esančių patalpų duris, įstatė spyną ir užėmė butui Nr. (duomenys neskelbtini) priklausančią rūsio patalpą. Sužinoję, kad butui priklausančia patalpa naudojasi pareiškėja, pareikalavo, kad ji išsikeltų iš neteisėtai užimtos patalpos, tačiau ji į prašymus nereagavo ir nereaguoja, ir toliau naudojasi jai nepriklausančia rūsio patalpa. Tuomet jie su ieškiniu kreipėsi į teismą dėl pareiškėjos iškeldinimo iš jiems teisėtai priklausančios rūsio patalpos. Nesutiko su pareiškėjos teiginiu, kad Vilniaus filialui įregistruojant rūsio patalpas buvo pažeistos įstatymo nuostatos, kadangi visi dokumentai registruojant patalpą VĮ Registrų centrui buvo pateikti. Kadastro byloje yra žyma, jog 9,05 kv. m ploto rūsys, techninės apskaitos byloje pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini), yra buto Nr. (duomenys neskelbtini) priklausinys.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjos L. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, kad ginčas byloje yra kilęs dėl Vilniaus filialo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimo Nr. VILRS-2131, kuriuo pagal pareiškėjos prašymą buvo atsisakyta keisti duomenis Nekilnojamojo turto registre, ir VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimo Nr. Cspr 1-50, kuriuo teritorinio registratoriaus priimtas sprendimas buvo paliktas nepakeistas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Teismas pažymėjo, kad Vilniaus skyrius, priimdamas ginčijamą sprendimą, rėmėsi tuo, kad V. Š. nuosavybės teisės į ginčo patalpas yra įregistruotos galiojančių dokumentų pagrindu. Kaip matyti iš byloje esančių rašytinių įrodymų, Šeškinės seniūnija su pirkėja V. Š. 1993 m. gruodžio 15 d. sudarė pirkimo–pardavimo sutartį pagal kurią ji nupirko vieno kambario butą, kurio bendrasis plotas 18,67 kv. m, su rūsiu (neidentifikuotas, plotas nenurodomas), esantį (duomenys neskelbtini) (b. l. 14–15). 1993 m. gruodžio 20 d. pirkėja T. K. sudarė sutartį, pagal kurią nupirko vieno kambario butą, kurio bendrasis plotas 18,67 kv. m, su rūsiu (neidentifikuotas, plotas nenurodomas), esantį (duomenys neskelbtini), šio turto savininku nuo 1996 m. gegužės 2 d. tapo R. R. (b. l. 22–23, 37–38). 1995 m. spalio 2 d. pirkėja V. K. nupirko vieną kambarį, kurio plotas 17,97 kv. m, trijų kambarių bute su rūsiu (neidentifikuotas, plotas nenurodomas) ir 436/1000 šio buto bendrojo naudojimo patalpų, esančius (duomenys neskelbtini), šio turto savininke nuo 2004 m. rugpjūčio 4 d. iki 2012 m. lapkričio 13 d. buvo A. Š., o nuo 2012 m. lapkričio 13 d. tapo V. Š. (b. l. 18–19, 39–40). Taigi visi šie butai buvo įgyti su rūsiais, kaip buto priklausiniais.

2004 m. balandžio 20 d. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Šeškinės seniūnija Vilniaus filialui išdavė pažymą Nr. Š10-5.4-1752, kurioje nurodė, jog buto daliai (duomenys neskelbtini), buto Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 11,81 kv. m, bendro naudojimo patalpų plotas 25,89 kv. m, nuosavybės teise priklausančios V. Š., priklauso 9,05 kv. m ploto rūsys, techninės apskaitos byloje pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini) (b. l. 16). Tuometiniai buto, esančio (duomenys neskelbtini), bendraturčiai A. Š., V. Š. ir R. R. 2004 m. liepos 4 d. notariškai patvirtintu susitarimu susitarė nuosavybės teises į gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), buto Nr. (duomenys neskelbtini), rūsio patalpą, pažymėtą plane indeksu (duomenys neskelbtini), kurios plotas 9,05 kv. m, Nekilnojamojo turto registre įregistruoti lygiomis dalimis, t. y. po 1/3 dalį (b. l. 103).

Kaip matyti iš Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų su istorija, Nekilnojamojo turto registre 2004 m. liepos 2 d. buvo patikslinti V. Š. priklausančio (duomenys neskelbtini) buto (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) registro duomenys, nurodant, kad jai priklauso butas su 1/3 dalimi 9,05 kv. m rūsio, pažymėto (duomenys neskelbtini), o kitų dviejų butų (unikalūs Nr. (duomenys neskelbtini) ir Nr. (duomenys neskelbtini)), esančių (duomenys neskelbtini), registro duomenys apie rūsį buvo patikslinti 2004 m. rugpjūčio 4 d., gavus R. R. ir A. Š. prašymus pakeisti jiems priklausančių butų registrų duomenis ir Susitarimą (b. l. 18-23). Iš bylos Nr. 14400 buto (patalpos) kadastro duomenų matyti, jog įrašas apie tai, kad butui, esančiam (duomenys neskelbtini), priklauso indeksu (duomenys neskelbtini) pažymėtas rūsys, kurio bendrasis plotas 9,05 kv. m, yra fiksuotas dar 2001 m. liepos 11 d. (b. l. 48–50).

Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalį kartu su prašymu įregistruoti nuosavybės teisę į nekilnojamąjį daiktą turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą. Nekilnojamojo turto registro įstatymo registro įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka, o 5 straipsnio 2 dalyje – kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojas įstatymų nustatyta tvarka atsako už duomenų, kaupiamų nekilnojamojo turto registre, teisingumą ir apsaugą; nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsako tik už tai, kad nekilnojamojo turto registre įrašyti duomenys atitinka dokumentus, kurių pagrindu šie duomenys buvo įrašyti. Nekilnojamųjų daiktų teisinės registracijos faktas nėra nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas, o tik nuosavybės teisės atsiradimo pagrindu esančių juridinių faktų registravimas. Už pateikiamų dokumentų pagrįstumą ir juose nurodytų faktų teisingumą atsako juos surašę ir išdavę asmenys, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas už pateikiamų dokumentų turinio teisingumą neatsako.

Teismas pažymėjo, kad esant minėtam teisiniam reglamentavimui išvardintų rašytinių įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ginčo rūsio patalpos yra įregistruotos galiojančių ir nenuginčytų dokumentų pagrindu, nekilnojamųjų daiktų registro įrašuose nėra techninės klaidos, kuri galėtų būti ištaisyta, pareiškėja dokumentų, patvirtinančių V. Š. ir R. R. nuosavybės teisių pasibaigimą, o savo nuosavybės teisių atsiradimą į rūsio patalpą nepateikė, todėl Vilniaus filialas 2013 m. lapkričio 18 sprendimu Nr. VILRS-2131 pagrįstai atsisakė keisti duomenis Nekilnojamojo turto registre pagal pareiškėjos prašymą, o VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija sprendimu Nr. Cspr 1-50 pagrįstai paliko jį galioti, todėl naikinti šių sprendimų nėra teisinio pagrindo.

Pareiškėjos argumentas, kad ginčo rūsys turėjo būti atidalintas iš bendrojo naudojimo patalpų ir perduotas V. Š. nuosavybėn tik visų namo butų savininkų sprendimu, laikytinas nepagrįstu, kadangi jį V. Š. nuosavybėn įgijo pagal 1993 m. gruodžio 15 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį, o nurodyti, koks konkrečiai rūsys buvo perduotas, turi teisę tik butų ir rūsių privatizaciją vykdęs pardavėjas – Šeškinės seniūnija, kas šiuo atveju ir buvo padaryta pastarajai 2004 m. balandžio 20 d. išduodant pažymą Nr. Š10-5.4-1752. Pareiškėjos nurodyta aplinkybė, kad ji savo lėšomis įsirengė ginčo rūsio patalpas ir jomis naudojosi apie 10 metų, nagrinėjamos bylos kontekste nėra teisiškai reikšminga, kadangi naudojimasis daiktu nuosavybės teisės į jį nesukuria, tai nėra vienas iš nuosavybės teisės atsiradimo pagrindų, numatytų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.47 straipsnyje. Atmestini kaip nepagrįsti ir pareiškėjos argumentai, jog atsakovas neturėjo teisinio pagrindo registruoti V. Š. nuosavybės teises į ginčo rūsį, nes jis, kaip buto priklausinys, nebuvo suformuotas kaip nekilnojamasis daiktas, kadangi, pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 10 straipsnio 4 dalį, Nekilnojamojo turto registre kaip priklausiniai gali būti registruojami ir nekilnojamieji daiktai arba tų daiktų dalys, kurie Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka nėra suformuoti kaip atskiri nekilnojamojo turto objektai ir jiems nėra suteiktas unikalus numeris; tokie nekilnojamieji daiktai nekilnojamojo turto registre įregistruojami kaip priklausiniai pagrindinio nekilnojamojo daikto registro įraše padarant šio įstatymo 15 straipsnio 2 dalyje numatytą žymą. Atmetęs pareiškėjos skundą nurodytais motyvais, teismas nepasisakė dėl kitų pareiškėjos skunde išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamos bylos kontekste vertinti kaip teisiškai nereikšmingi.

Netenkinus pareiškėjos prašymo dėl Vilniaus filialo ir Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimų panaikinimo, netenkintas ir išvestinis skundo reikalavimas įpareigoti Vilniaus filialą panaikinti registruose Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) įrašytas žymas. Skundą atmetus, netenkintas ir pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėja L. S. (toliau – ir apeliantė) su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti. Taip pat prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Apeliaciniame skunde pareiškėja remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. 1993 m. gruodžio 15 d. buto pirkimo–pardavimo sutartis buvo sudaryta vadovaujantis Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatymu. Kaip pardavėjas, sudarant minėtą sutartį, veikė ne Šeškinės seniūnija, bet Šeškinės seniūnijos atstovas, atstovaujantis Vilniaus miesto valdybai. Išduota pažyma neatitinka notarinės formos reikalavimų, įtvirtintų Lietuvos Respublikos butų privatizavimo įstatyme, todėl pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vertino šią Pažymą kaip tinkamą pagrindą įregistruoti nuosavybės teises į ginčo rūsį. Pagal CK 1.93 straipsnio 3 dalį įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojantį. Taigi tik notarinės formos susitarimu sandorio šalys galėjo patikslinti sandorio aplinkybes ir tuo pagrindu įregistruoti nuosavybės teises į ginčo rūsį. Teismas turėjo tikrinti išduotos Pažymos pagrįstumą ir teisėtumą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų atžvilgiu. Be to, CK 4.47 straipsnyje nėra numatyta, kad nuosavybės teisė gali būti įgyjama seniūnijos išduotos pažymos pagrindu. Byloje nėra pateikta jokio dokumento, kurio pagrindu rūsys būtų perduotas V. Š. Minėtus išaiškinimus patvirtina Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-108/2009.

2. Iš pareiškėjos teikiamo archyvinės bylos Nr. 14400 išrašo ir V. Š. gyvenamojo namo, buto techninio paso matyti, kad archyvinėje byloje nebuvo padaryti jokie pakeitimai nuo 1993 m. lapkričio 26 d. 2001 m. liepos 11 d. įrašo apie rūsį (duomenys neskelbtini) archyvinėje byloje nėra. Todėl teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad rūsio priskyrimas butui Nr. (duomenys neskelbtini) fiksuotas dar 2001 m. liepos 11 d.

Tretieji suinteresuoti asmenys V. Š. ir R. R. pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime remiasi tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Gyventojai, gyvenantys bute Nr. (duomenys neskelbtini), nuo šio namo apgyvendinimo pirmos dienos (1980 m.) naudojasi ginčo rūsio patalpa, pažymėta plane (duomenys neskelbtini). Apeliantė tuo metu net negyveno bute Nr. (duomenys neskelbtini), į šį butą ji įsikėlė 1992 m. gegužės mėnesį.

2. Apeliantė namo rūsyje yra užsiėmusi dar tris sandėliukus, kuriais naudojasi iki šiol. Be to, iš apeliantės prie apeliacinio skundo pateiktų dokumentų matyti, kad butui Nr. (duomenys neskelbtini) priklausė 5,25 kv. m, o ne 9,05 kv. m ploto patalpa.

3. Teismas pagrįstai konstatavo, kad Vilniaus filialas ginčo rūsio patalpas įregistravo galiojančių dokumentų pagrindu, pagal 1993 m. gruodžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutartį tretieji asmenys išpirko butą su jam priklausančiu rūsiu. Todėl apeliantės teiginys, kad buvo būtina sudaryti papildomą notarinės formos sutartį dėl rūsio pirkimo yra atmestinas.

4. Apeliantė ginčo rūsio patalpą užėmė savavališkai, todėl buvo kreiptasi su ieškiniu dėl iškeldinimo iš patalpos, pažymėtos (duomenys neskelbtini).

Atsakovas Vilniaus filialas pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1. Apeliantė ignoruoja aplinkybę, kad V. Š. rūsį įsigijo ne Pažymos, o 1993 m. gruodžio 15 d. pirkimo–pardavimo sutarties pagrindu, privatizuodama butą su rūsiu. Pažyma nėra daiktinių teisių perleidimo sandoris, todėl neturėjo būti notarinės formos. Šeškinės seniūnija yra Vilniaus miesto savivaldybės struktūrinis padalinys.

2. Teismas pagrįstai vertino registro tvarkytojo veiksmų atitikimą Nekilnojamojo turto registro įstatymo reikalavimams ir neturėjo pagrindo tirti dokumentų, kurių pagrindu buvo patikslinti duomenys, teisėtumo ir pagrįstumo.

3. 2001 m. liepos 10 d. aktas nėra susijęs su skundžiamais registro tvarkytojo sprendimais, todėl teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos prašymo prijungti jį prie nagrinėjamos bylos.

4. Gyvenamojo namo kadastro duomenų byloje pateikiami duomenys apie visas rūsyje esančias patalpas, duomenys apie rūsių priskyrimą butams nenurodomi. Taip pat iš pareiškėjos pateiktų prie apeliacinio skundo dokumentų matyti, kad jau privatizacijos metu rūsys buvo priskirtas butui Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau nebuvo identifikuotas.

5. Apeliantės minimos Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. sausio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-108/2009 ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės skiriasi.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsisakymo keisti duomenis Nekilnojamojo turto registre teisėtumo.

Pagal bylos aplinkybes nustatyta, kad pareiškėja L. S. 2013 m. spalio 30 d. prašymu kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialą, prašydama pateikti pagrįstą paaiškinimą, kada ir kokiu pagrindu rūsys, pažymėtas plane (duomenys neskelbtini), buvo priskirtas butui, esančiam (duomenys neskelbtini) (b. l. 7).

Vilniaus filialas 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimu Nr. VILRS-2131 nurodė, kad keisti Nekilnojamojo turto registro duomenis, išregistruojant V. Š. nuosavybės teises ir įregistruojant pareiškėjos nuosavybės teises į nurodytą rūsio patalpą ar jo dalį, nėra teisinio pagrindo, nes ginčo patalpų savininkės V. Š. nuosavybės teisės į 2/3 dalis nurodytos rūsio patalpos yra įregistruotos galiojančių dokumentų pagrindu ir nekilnojamųjų daiktų registro įrašuose nėra techninės klaidos, kuri galėtų būti ištaisyta suinteresuoto asmens prašymu, nepažeidžiant savininkų ar trečiųjų asmenų teisėtų interesų. Informavo, kad į 1/3 dalį nurodytos rūsio patalpos yra įregistruotos R. R. nuosavybės teisės 1996 m. gegužės 2 d. mainų sutarties ir 2004 m. liepos 14 d. susitarimo pagrindu. Tuo pačiu sprendimu teritorinis registratorius informavo, kad pagrindas įregistruoti nuosavybės teises į nurodytą rūsio patalpą buvo trijų ankstesnių buto savininkų (V. Š., A. Š. ir R. R.) 2004 m. liepos 14 d. susitarimas, kuriuo jie susitarė šią rūsio patalpą įregistruoti Nekilnojamojo turto registre lygiomis dalimis, t. y. po 1/3 dalį. Kartu su prašymu registruoti nuosavybės teises į priklausančią nurodytos rūsio patalpos dalį V. Š. pateikė Šeškinės seniūnijos 2004 m. balandžio 20 d. pažymą Nr. Š10-S.4-1752, kurioje nurodyta, kad buto daliai (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklausančio V. Š., priklauso 9,05 kv. m ploto rūsys, techninės apskaitos byloje pažymėtas indeksu (duomenys neskelbtini).

Nesutikdama su šiuo sprendimu, pareiškėja 2014 m. vasario 18 d. pateikė skundą VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijai, kuri 2014 m. vasario 28 d. sprendimu Nr. CSPR 1-50 paliko galioti Vilniaus filialo 2013 m. lapkričio 18 d. priimtą sprendimą Nr. VILRS-2131, pripažinusi, jog tenkinti pareiškėjos prašymą pakeisti registro duomenis nėra teisinio pagrindo, nes pareiškėja nepateikė dokumentų, patvirtinančių V. Š. ir R. R. nuosavybės teisių pasibaigimą bei pareiškėjos teisių atsiradimą į rūsio patalpą (duomenys neskelbtini), esančią (duomenys neskelbtini) (b. l. 10–13).

Pareiškėja kreipėsi į teismą, prašydama: 1) panaikinti Vilniaus filialo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą Nr. VILRS-2131 atsisakyti keisti duomenis Nekilnojamojo turto registre; 2) panaikinti VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. vasario 28 d. sprendimą dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo; 3) įpareigoti Vilniaus filialą panaikinti registruose Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) įrašytas žymas apie (duomenys neskelbtini), namo rūsį (duomenys neskelbtini), 9,05 kv. m kaip buto Nr. (duomenys neskelbtini) priklausinį; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjos L. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas konstatavo, kad esant aptartam teisiniam reglamentavimui išvardintų rašytinių įrodymų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad ginčo rūsio patalpos yra įregistruotos galiojančių ir nenuginčytų dokumentų pagrindu, nekilnojamųjų daiktų registro įrašuose nėra techninės klaidos, kuri galėtų būti ištaisyta, pareiškėja dokumentų, patvirtinančių V. Š. ir R. R. nuosavybės teisių pasibaigimą, o savo nuosavybės teisių atsiradimą į rūsio patalpą nepateikė.

Žemės, statinių ir kitų nekilnojamųjų daiktų, daiktinių teisių į nekilnojamuosius daiktus, šių teisių suvaržymų, įstatymų nustatytų juridinių faktų registravimą Nekilnojamojo turto registre, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro statusą, šio registro steigimą, tvarkymą, reorganizavimą ir likvidavimą, Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo teises, pareigas bei atsakomybę reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 1 str.).

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnyje įtvirtinta, jog Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį daiktą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas (1 d.). Žyma apie sudarytą sandorį ar priimtą sprendimą, kurio pagrindu keičiasi nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą turėtojas, panaikinama, kai nekilnojamojo turto registre įregistruojama asmens nuosavybės teisė, atsiradusi tuo pačiu teisiniu pagrindu kaip ir žyma (3 d.).

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje numatyta, kad daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą atsiradimą, juridinius faktus patvirtinantys dokumentai, kuriais remiantis šios teisės, jų suvaržymai bei juridiniai faktai registruojami nekilnojamojo turto registre, inter alia yra: 1) valstybės institucijos sprendimas; 2) teismo sprendimas, nutartis, nutarimas, nuosprendis; <...> 7) rašytiniai sandoriai.

Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnyje reglamentuota prašymų įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus padavimo tvarka. Šio straipsnio 2 dalyje inter alia numatyta, kad kartu su prašymu turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. liepos 12 d. nutarimu Nr. 1129 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų 31 ir 32 punktų reguliavimą, 2011 m. sausio 27 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-211/2011 yra konstatavęs, kad sprendimas įregistruoti ar išregistruoti nekilnojamuosius daiktus, daiktines teises į juos, šių teisių suvaržymus ir juridinius faktus įforminamas įrašant duomenis į registro centrinį duomenų banką, o jo priėmimo data pripažintina duomenų įrašymo į registro centrinį duomenų banką data. Taigi 2004 m. liepos 14 d. įrašas Nekilnojamojo turto registre laikytinas Vilniaus filialo sprendimu, kuriuo numatyta, jog V. Š. priklauso butas su 1/3 dalimi 9,05 kv. m rūsio, pažymėto (duomenys neskelbtini). 2004 m. rugpjūčio 4 d. įrašas Nekilnojamojo turto registre laikytinas Vilniaus filialo sprendimu, kuriuo numatyta, jog R. R. ir A. Š. taip pat priklauso butas su 1/3 dalimi 9,05 kv. m rūsio, pažymėto (duomenys neskelbtini).

Iš byloje esančio pareiškėjos 2013 m. spalio 30 d. prašymo matyti, jog pareiškėja į Vilniaus filialą kreipėsi iš esmės prašydama suteikti informaciją apie Vilniaus filialo 2004 m. liepos 14 d. sprendimo priėmimo pagrindą. Jokio konkretaus reikalavimo pareiškėja minėtame prašyme nesuformulavo. Vilniaus filialas laikė, jog pareiškėja prašo išregistruoti kitų asmenų nuosavybės teises ir įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises į ginčo rūsio patalpą, pareiškėjai taip pat suteikta informacija apie prašomas aplinkybes. Pareiškėja, skųsdama minėtą Vilniaus filialo sprendimą, suformulavo reikalavimą panaikinti teritorinio registratoriaus sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą ir ištaisyti klaidingai įrašytus duomenis bei išregistruoti V. Š. ir R. R. nuosavybės teisę į rūsio patalpą (duomenys neskelbtini). VĮ Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija 2014 m. vasario 28 d. sprendimu iš esmės patvirtino, jog dokumentų, patvirtinančių V. Š. ir R. R. nuosavybės teisių pasibaigimą, o pareiškėjos teisių atsiradimą pareiškėja nepateikė. Taigi nagrinėjant ginčą išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka aiškus reikalavimas panaikinti Vilniaus filialo 2004 m. liepos 14 d. ir 2004 m. rugpjūčio 4 d. sprendimus nebuvo suformuluotas, toks reikalavimas nesuformuluotas ir pareiškėjai kreipiantis į teismą, todėl teisėjų kolegija nepasisako dėl pareiškėjos apeliacinio skundo argumentų, susijusių su dokumentais, kurių pagrindu buvo padaryti Vilniaus filialo 2004 m. liepos 14 d. ir 2004 m. rugpjūčio 4 d. įrašai.

Kaip minėta, Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje numatyta, kada išregistruojama daiktinė teisė – pateikus įstatymų nustatytus dokumentus, patvirtinančius, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas. Atitinkamai Nekilnojamojo turto registro įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad kartu su prašymu įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą turi būti pateikiami dokumentai, patvirtinantys prašomų įregistruoti daiktinių teisių, šių teisių suvaržymų, juridinių faktų atsiradimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja jokių dokumentų, patvirtinančių, kad daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 1 dalies taikymo prasme nepateikė. Todėl tiek teritorinis, tiek centrinis registratorius padarė pagrįstą išvadą, jog nebuvo pagrindo išregistruoti V. Š. ir R. R. nuosavybės teises į ginčo rūsio patalpas ir įregistruoti pareiškėjos nuosavybės teises.

Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiami teritorinio bei centrinio registratoriaus sprendimai laikytini teisėtais. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, iš esmės tinkamai patikrino viešojo administravimo subjektų priimtų sprendimų teisėtumą, teisingai sprendė dėl viešojo administravimo subjektų taikytų materialinės teisės normų, teismas proceso teisės normų pažeidimų nepadarė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Remiantis tuo, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas.

Pažymėtina, jog apeliaciniu skundu pareiškėja taip pat prašo priteisti jos naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas. Pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Nagrinėjamu atveju nepatenkinus apeliacinio skundo negali būti tenkinamas ir pareiškėjos prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, susijusias su bylos apeliaciniu procesu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos L. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan