2020-06-17 Nr. AB-12335-3-62-3-01840-2018-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1386-520/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01840-2018-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. birželio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas J. S. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovo atstovas), 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad jis atlieka bausmę Alytaus PN ir nuo 2014 m. birželio 30 d. iki skundo pateikimo dienos jam nebuvo išduotos higienos priemonės - skutimosi priemonės, dantų pasta, šepetėlis, muilas, skalbimo milteliai ir tualetinis popierius, teigė, kad jis kreipėsi dėl minėtų higienos priemonių išdavimo, tačiau šios higienos priemonės jam nebuvo išduotos. Dėl šių priemonių neišdavimo jis ilgą laiką neturėjo galimybės valyti dantis, dėl to dantys sugedo, atsirado ėduonis, dantis skaudėjo, jam teko lankytis pas odontologą. Jis neturėjo galimybės nusiskusti barzdos ir tai sukėlė veido srities niežėjimą ir diskomforto jausmą; tinkamai išsiskalbti ir prižiūrėti drabužius. Pareiškėjas taip pat teigė patyręs bendravimo galimybių sumažėjimą, orumo pažeminimą.

3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti, skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, patirtą 2014 m. birželio 17 d. – 2015 m. rugsėjo 3 d. laikotarpiu, taikyti ieškinio senatį.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad iki 2017 m. sausio 1 d. Alytaus PN neturėjo prievolės nuteistuosius aprūpinti dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi peiliukais. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Nuteistųjų vyrų ir moterų, atliekančių laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas, galiojusias iki 2017 m. sausio 1 d. (toliau – ir Aprūpinimo normos), bausmę atliekantiems nuteistiesiems kiekvieno mėnesio pradžioje mėnesiui turėjo būti išduodama: 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo, 1 rulonas tualetinio popieriaus. Iki 2017 m. sausio 1 d. muilas ir tualetinis popierius pareiškėjui buvo išduodamas neatsižvelgiant į jo pajamas. Minėtame teisės akte nebuvo nustatyta, jog nuteistieji turėtų būti aprūpinami dantų pasta, dantų šepetėliais ir skutimosi priemonėmis. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2016 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. 1R-132 patvirtintu Laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų materialinio buitinio aprūpinimo tvarkos aprašu (toliau – ir Aprašas), įsigaliojusiu nuo 2017 m. sausio 1 d., nuteistiesiems yra išduodamos šios higienos priemonės: dantų šepetėlis (1 vnt. vienam mėnesiui), dantų pasta (75 ml kas du mėnesius), skutimosi peiliukai (4 vnt. vienam mėnesiui).

5. Alytaus PN paaiškino, kad pareiškėjui 2017 ir 2018 metais nebuvo išduotos higienos priemonės, kadangi pareiškėjas nepateikė prašymų, kaip nustatyta Alytaus PN direktoriaus 2017 m. sausio 27 d. įsakymo Nr. 1-24 (toliau – ir Įsakymas Nr. 1-24) 5 punkte, arba jis buvo laikomas mokiu. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gaudavo pinigines išmokas iš Socialinės paramos fondo ir darbo užmokestį, todėl turėjo galimybę pataisos įstaigos parduotuvėje nusipirkti būtiniausias higienos priemones. Pareiškėjas skunde nurodo abstrakčius teiginius ir nepagrindžia valstybės institucijos kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių.

II. 6. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2019 m. sausio 8 d. sprendimu pareiškėjo J. S. skundą tenkino iš dalies, t. y. pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į jo aprūpinimą dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais Alytaus PN 2015 m. rugsėjo 3 d. – 2017 m. sausio 1 d. laikotarpiu, atmetė kitą skundo dalį.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas yra nuteistasis ir Alytaus PN buvo laikomas nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 3 d. (t. y. iki skundo padavimo datos) (su pertrauka nuo 2014 m. rugpjūčio 27 d. iki 2014 m. rugsėjo 3 d., kai buvo išvykęs į Kauno tardymo izoliatorių).

8. Teismas, esant atsakovo atstovo prašymui daliai skundo reikalavimų taikyti ieškinio senatį, vadovaudamasis ieškinio senatį reglamentuojančiomis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) normomis ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šių normų taikymo aspektu, įvertinęs pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, sprendė, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą padavė teismui 2018 m. rugsėjo 3 d., t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų, darė išvadą, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos, patirtos 2014 m. birželio 30 d. – 2018 m. rugsėjo 2 d. laikotarpiu, atlyginimo ir nėra pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą senaties terminą, todėl atmetė skundo reikalavimo dalį priteisti neturtinės žalos, patirtos 2014 m. birželio 30 d. – 2015 m. rugsėjo 2 d. laikotarpiu, atlyginimą.

9. Teismas, vertindamas pareiškėjo nusiskundimus 2015 m. rugsėjo 3 d. – 2018 m. rugsėjo 3 d. laikotarpiu, vadovaudamasis CK nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės atsakomybės sąlygas, nustatė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu iki 2017 m. sausio 1 d. galiojo Aprūpinimo normos (2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 redakcija), pagal kurias vyrams per mėnesį turėjo būti išduodamas 1 rulonas tualetinio popieriaus, 100 g tualetinio muilo ir 200 g skalbiamojo muilo. Pataisos namams nustatytose normose ginčo laikotarpiu nebuvo nustatytas dantų šepetėlio, dantų pastos bei skutimosi peiliukų išdavimas nuteistiesiems. Pagal Aprūpinimo normų (2010 m. vasario 25 d. įsakymo Nr. 1R-38 redakcija) 7 punktą suimtiesiems kas mėnesį turėjo būti išduodami: dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.). Ginčo laikotarpiu galiojusios teisės normos nustatė skirtingas garantijas suimtiesiems ir nuteistiesiems – suimtieji buvo aprūpinami higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais), o nuteistiesiems tokios higienos priemonės neturėjo būti išduodamos. Teisinis reglamentavimas, galiojęs iki 2017 m. sausio 1 d., nenustatė skalbimo miltelių išdavimo. Tik nuo 2017 m. sausio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 naujai redakcijai, joje nuo 2017 m. sausio 1 d. buvo numatytas skalbimo miltelių išdavimas nuteistiesiems ir suimtiesiems (jei jie yra nemokūs ir pateikė rašytinį prašymą), tačiau jau nebebuvo nustatytas skalbiamojo muilo išdavimas nei nuteistiesiems, nei suimtiesiems.

10. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimais, taip pat atsižvelgęs į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo išduotos higienos priemonės (dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai), į tai, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) pažeidimas taip pat gali būti pagrindas valstybės civilinei atsakomybei atsirasti, darė išvadą, kad yra pagrindas 2015 m. rugsėjo 3 d. – 2017 m. sausio 1 d. laikotarpiu konstatuoti neteisėtą Alytaus PN neveikimą, pareiškėjo neaprūpinus dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais.

11. Teismas pažymėjo, kad Aprūpinimo normos (2004 m. birželio 9 d. įsakymo Nr. 1R-139 redakcija) nustatė, jog nuteistiesiems vyrams, atliekantiems laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, vieną kartą per mėnesį išduodamos šios higienos priemonės: 200 g skalbiamojo muilo, 100 g tualetinio muilo ir 1 rulonas tualetinio popieriaus, nepriklausomai nuo to, ar pareiškėjas buvo laikomas mokiu, ar ne, ir nepriklausomai nuo to, ar jis pateikė rašytinį prašymą. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, nustatė, kad iki 2017 m. sausio 1 d. muilas ir tualetinis popierius pareiškėjui buvo išduodamas. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d. kreipėsi į Alytaus PN administraciją su prašymu išduoti jam muilą ir tualetinį popierių arba su skundu dėl to, kad minėtos higienos priemonės jam nebuvo išduotos, o netikėti Alytaus PN atsiliepime į skunde ir rašte nurodytais faktais, kad minėtos higienos priemonės pareiškėjui buvo išduodamos laikantis teisės aktų reikalavimų, nėra pagrindo. Todėl teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentas dėl muilo ir tualetinio popieriaus neišdavimo nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d. yra nepagrįstas.

12. Teismas pažymėjo, kad atsižvelgiant į tai, jog nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d. galioję teisės aktai nenustatė skalbimo miltelių išdavimo nei nuteistiesiems, nei suimtiesiems, nėra pagrindo konstatuoti neteisėtą valstybės valdžios institucijos neveikimą dėl to, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu nebuvo aprūpintas skalbimo milteliais.

13. Teismas, įvertinęs Apraše ir Įsakyme Nr. 1-24 įtvirtintą teisinį reglamentavimą, vertino, kad pareiškėjui nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 3 d. dantų pasta, dantų šepetėlis, skutimosi peiliukai, tualetinis muilas, tualetinis popierius ir skalbimo milteliai turėjo būti išduodami tik esant dviem sąlygoms: pareiškėjas buvo nemokus ir pateikė rašytinį prašymą išduoti jam šias higienos priemones.

14. Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad pareiškėjas nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 3 d. buvo mokus, beveik kiekvieną mėnesį į savo asmeninę sąskaitą gaudavo nuo 56,40 Eur iki 144,71 Eur (išskyrus 2017 m. kovo mėn. ir 2018 m. sausio mėn., kai gavo 3 Eur ir negavo pajamų). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas nepateikė duomenų, patvirtinančių, kad jis kreipėsi dėl higienos priemonių išdavimo. Be to, kadangi pareiškėjas buvo mokus, nėra aktualus jo rašytinis prašymas. Teismas sprendė, kad Alytaus PN neturėjo pareigos pareiškėjui nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 3 d. išduoti dantų pastą, dantų šepetėlį, skutimosi peiliukus, tualetinį muilą, tualetinį popierių ir skalbimo miltelius, todėl nėra pagrindo konstatuoti Alytaus PN neteisėtą neveikimą šiuo aspektu.

15. Teismas pažymėjo, kad nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. rugsėjo 3 d. galioję teisės aktai nenustatė skalbiamojo muilo išdavimo nei nuteistiesiems, nei suimtiesiems, todėl nėra pagrindo konstatuoti neteisėtą valstybės valdžios institucijos neveikimą dėl to, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu nebuvo aprūpintas skalbiamuoju muilu, todėl valstybei nekyla civilinė atsakomybė.

16. Teismas, nustatęs Alytaus PN neveikimą 2015 m. rugsėjo 3 d. – 2017 m. sausio 1 d. laikotarpiu pareiškėjo neaprūpinus dantų pasta, dantų šepetėliu ir skutimosi peiliukais, sprendė, kad dėl konstatuoto pažeidimo pareiškėjui galėjo kilti tam tikrų nepatogumų ar išgyvenimų, kurių jis nebūtų patyręs, jei atsakovo atstovas jį būtų aprūpinęs šiomis priemonėmis. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas minėtu laikotarpiu gaudavo pajamų, nors ir nedideles sumas, tačiau jis turėjo galimybę apsirūpinti minimaliomis asmeninės higienos priemonėmis.

17. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo asmens sveikatos istorija nepatvirtina, jog egzistavo tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareiškėjo kreipimosi į odontologą priežasčių ir Alytaus PN neveikimo.

18. Teismas, spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo būdo, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba, vertino, jog jo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pinigine išraiška. Teismas darė išvadą, kad yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

III. 19. Pareiškėjas J. S. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 8 d. sprendimą ir skundą tenkinti, skundo reikalavimams netaikyti ieškinio senaties termino ir priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

20. Pareiškėjas nesutinka su teismo taikytu ieškinio senaties terminu. Pareiškėjas pažymi, kad laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN atlieka nuo 2014 m. birželio 30 d., o higienos priemonių neišdavimas nuo nurodytos dienos iki skundo teismui padavimo dienos turi būti vertinamas kaip tęstinis pažeidimas. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos atlyginimo būdą, ignoravo skunde nurodytus patirtus išgyvenimus, kančias bei aplinkybę, kad dėl higienos priemonių neišdavimo pareiškėjas turėjo lankytis pas odontologus. Dėl higienos priemonių neišdavimo jis ne kartą tiek žodžiu, tiek raštu kreipėsi į Alytaus PN administraciją. Dėl higienos priemonių trūkumo tekdavo kreiptis į kitus nuteistuosius, nuo kurių tapo priklausomas. Pareiškėjo teigimu, teismo nustatyto neturtinės žalos atlyginimo būdo nepakanka pažeistai teisei apginti. Patirtą neturtinę žalą kompensuotų 3 000 Eur suma.

21. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Alytaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

22. Atsakovo atstovas nurodo, kad visa su skundu susijusi medžiaga, atsiliepimas į pareiškėjo skundą buvo pateikti Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams, teismo buvo tinkamai išnagrinėti ir įvertinti. Pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam buvo padaryta turtinė ar neturtinė žala, nenurodė, kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai žala pasireiškė. Pareiškėjo teiginiai apie padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais ir pareiškėjas, siekdamas žalos atlyginimo, privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardyti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti jam padarytą tariamą neturtinę žalą.

23. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais argumentais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardijo valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 24. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui J. S. priteisimo iš atsakovo Lietuvos valstybės pagal CK 6.271 straipsnį dėl to, kad Alytaus PN nuo 2014 m. birželio 30 d. iki 2018 m. rugsėjo 3 d. neaprūpino pareiškėjo higienos priemonėmis.

25. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje surinktus įrodymus, pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, nustatęs, kad Alytaus PN nuo 2015 m. rugsėjo 3 d. iki 2017 m. sausio 1 d.

neaprūpino pareiškėjo higienos priemonėmis (dantų pasta, dantų šepetėliu, skutimosi peiliukais). Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nustatytas pažeidimas pareiškėjui nesukėlė tokio masto pasekmių, už kurias galėtų būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, pareiškėjo skundo reikalavimas priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo netenkintinas. Pareiškėjo skundo reikalavimams, susijusiems su Alytaus PN neteisėtu neveikimu 2014 m. birželio 30 d. – 2015 m. rugsėjo 2 d. laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas taikė sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą ir šią pareiškėjo skundo dalį atmetė.

26. Pareiškėjas nesutinka su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, prašo jį panaikinti, netaikyti ieškinio senaties termino ir priteisti jam 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

27. Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

28. Atsižvelgdamas į pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes bei vadovaudamasis ABTĮ 140 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas, pasisakys tik dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų.

29. Atsakydama į pareiškėjo argumentus dėl sutrumpinto ieškinio senaties termino taikymo negalimumo, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

30. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.).

31. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) pripažįsta, jog nacionalinėje teisėje nustatyta senatis savaime nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), nacionalinėje teisėje gali būti nustatytas senaties institutas (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)).

32. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą teismui padavė (išsiuntė paštu) tik 2018 m. rugsėjo 3 d., nors, kaip minėta, prašo atlyginti patirtą neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN nuo 2014 m. birželio 30 d. Taigi pareiškėjas padavė skundą, pasibaigus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam 3 metų ieškinio senaties terminui reikšti reikalavimą dėl dalies minėtu laikotarpiu patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovo atstovas Alytaus PN prašė taikyti ieškinio senatį nagrinėjamoje byloje.

33. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009; kt.).

34. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, todėl pripažintina, jog pareiškėjas turėjo suvokti, kad jo teisės buvo pažeidžiamos neigiamų patyrimų pataisos įstaigoje metu. Pažymėtina, kad tuo momentu pareiškėjas galėjo nežinoti tikslaus žalos dydžio, tačiau turėjo suvokti patį žalos faktą.

35. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti galbūt pažeistas savo teises. Lietuvos Respublikos teisės aktai, reglamentuojantys konkrečias laikymo laisvės atėmimo įstaigose sąlygas, įskaitant teisės aktus, reglamentuojančius pataisos įstaigose laikomų asmenų aprūpinimo higienos reikmenimis, neturtinės žalos atlyginimo bei ieškinio senaties klausimus, viešai skelbiami.

36. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nustačius, kad pareiškėjas padavė skundą pasibaigus ieškinio senaties terminui dėl dalies skunde išdėstytų reikalavimų ir nėra svarbių priežasčių atnaujinti ieškinio senaties terminą, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą ieškinio senaties terminą pareiškėjo skundo reikalavimams dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš Alytaus PN neveikimo 2014 m. birželio 30 d. – 2015 m. rugsėjo 2 d. laikotarpiu, atlyginimo, ir atmetė šią pareiškėjo skundo dalį.

37. Pažymėtina, kad senaties termino praleidimas yra savarankiškas ir pakankamas pagrindas netenkinti skundo reikalavimų, o tai reiškia, jog ginčui teisingai išspręsti neturi esminės teisinės reikšmės pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus PN jis patyrė nepatogumų, išgyvenimų, kančių.

38. Vertinant pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus, susijusius su pirmosios instancijos teismo sprendimo išvada nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o apsiriboti pažeidimo pripažinimu, pažymėtina, kad neturtinė teisė kai kuriais atvejais teismo gali būti apginta nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais, o teisės pažeidimo pripažinimas yra savarankiškas pažeistų teisių gynimo būdas.

39. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., 2000 m. spalio 10 d. sprendimą byloje Daktaras prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42095/98); 2006 m. spalio 10 d. sprendimą byloje L. L. prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 7508/02)). Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99)).

40. Nagrinėjamos bylos kontekste akcentuotina, kad neturtinė (moralinė) žala yra dvasinė skriauda, kuri yra atlyginama, siekiant kompensuoti asmens patirtą fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinius sukrėtimus, emocinę depresiją, pažeminimus, reputacijos pablogėjimą ir kitą (CK 6. 250 str. 1 d.).

41. Teisingas neturtinės žalos atlyginimas numato būtinybę ne tik užtikrinti priešingų interesų pusiausvyrą ir proporcingumo principo laikymąsi, bet ir kuo labiau individualizuoti neturtinės žalos atlyginimo nustatymo procesą, įvertinti konkretaus nukentėjusiojo situaciją, jei to reikia teisingumui konkrečioje byloje užtikrinti. Taigi esminiai neturtinės žalos nustatymo kriterijai yra nukentėjusiajam teisės pažeidimo sukelti neigiami padariniai, kurie nustatomi pirmiausia atsižvelgiant į pažeistų vertybių specifiką, pažeidimo pobūdį, aplinkybes, sunkumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-417/2013; kt.).

42. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nustatė, kad teisės pažeidimo pripažinimo pakanka pareiškėjo pažeistai teisei apginti, todėl nepriteisė pareiškėjui piniginės kompensacijos. Pirmosios instancijos teismas tokią išvadą padarė, įvertinęs pažeidimo mastą ir trukmę, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į atsakovo atstovą su prašymais išduoti higienos priemones, pareiškėjas turėjo lėšų įsigyti higienos priemonių.

43. Atsižvelgiant į nustatytą pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo pobūdį ir jo trukmę, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino, jog buvo pažeista pareiškėjo teisė būti kalinamam teisės aktų reikalavimus atitinkančiomis sąlygomis, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Pažymėtina, kad byloje nenustatyta, jog pareiškėjas būtų teikęs atsakovo atstovo administracijai prašymus raštu dėl aprūpinimo dantų pasta, dantų šepetuku ir skutimosi peiliukais (pareiškėjas ir apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių duomenų apie tokių prašymų teikimą), kurie patvirtintų, jog pareiškėjui šis klausimas būtų buvęs itin aktualus. Byloje taip pat nustatyta ir nepaneigta aplinkybė, jog pareiškėjas vertinamuoju laikotarpiu turėjo lėšų ir galėjo įsigyti higienos reikmenų. Pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytos patirtos neigiamos pasekmės kelia pagrįstų abejonių, kadangi byloje nėra jokių įrodymų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu įstaigos teritorijoje esančioje parduotuvėje negalėjo įsigyti už savo lėšas higienos priemonių ir kad jam kilo būtent tokios neigiamos pasekmės, kurias jis nurodo savo skunde bei apeliaciniame skunde.

44. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatytas pareiškėjo teisių pažeidimas galėjo sukelti tik nežymių trumpalaikių nepatogumų, nežymų teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, tačiau nesudaro pakankamo pagrindo spręsti dėl neturtinės žalos, vertintinos pinigine išraiška, pareiškėjui atlyginimo.

45. Pareiškėjo asmens sveikatos istorijoje nurodyta, ginčo laikotarpiu – 2016 m. sausio 18 d., 2017 m. liepos 5 d., 2018 m. liepos mėnesį, 2018 m. rugpjūčio 7 d. pareiškėjas kreipėsi į odontologą (2015 m. gruodžio 17 d. pareiškėjui buvo atliktas profilaktinis patikrinimas), tačiau byloje nėra pateikta jokių specialistų išvadomis pagrįstų duomenų, kad dėl higienos priemonių neišdavimo pareiškėjui sugedo dantys. Pirmosios instancijos teismo išvada, jog sveikatos istorijos duomenys nepatvirtina, kad egzistavo tiesioginis priežastinis ryšys tarp pareiškėjo kreipimosi į odontologą priežasčių ir Alytaus PN neveikimo (2015 m. rugsėjo 3 d. - 2016 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu neišdavimo pareiškėjui dantų šepetėlio ir dantų pastos).

46. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju pats teisės pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija, todėl neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteistinas.

47. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tokio pobūdžio bylose, kai yra nustatoma, jog asmuo neteikė atsakovo atstovui prašymo išduoti higienos priemones (dantų pastą, dantų šepetuką ir skutimosi peiliukus), asmuo turėjo galimybę įsigyti pats higienos priemones, neturtinės žalos atlyginimas pinigais nepriteisiamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1597-442/2019; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-187-629/2020; 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-658-1062/2020; 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-859-520/2020; kt.).

48. Apibendrindama nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teismų praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Dėl nurodytų priežasčių pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo J. S. apeliacinį skundą atmesti,

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2019 m. sausio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Dalia Višinskienė