2022-01-25 Nr. BB-484-1-02-2-00473-2018-0 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-1-303/2022

Teisminio proceso Nr. 1-02-2-00473-2018-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.22.1.1;

1.2.28.2.2; 2.1.7.4.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. sausio 25 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algimanto Valantino (kolegijos pirmininkas), Sigitos Jokimaitės ir Audronės Kartanienės (pranešėja),

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. ir jo gynėjo advokato Aivaro Gilio kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 2 d. nutarties.

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. rugsėjo 9 d. nuosprendžiu M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 292 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams trims mėnesiams; BK 302 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams; BK 253 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo bei dalinio sudėjimo būdais ir M. M. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams keturiems mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2021 m. balandžio 2 d. nutartimi nuteistojo M. M. gynėjo advokato Aivaro Gilio apeliacinis skundas atmestas.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. M. M. nuteistas pagal BK 292 straipsnio 2 dalį, 302 straipsnio 1 dalį už tai, kad, turėdamas tikslą per Lietuvos Respublikos valstybės sieną neteisėtai gabenti nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje neturintį užsienietį – Ukrainos Respublikos pilietį V. M. (V. M.), gim. (duomenys neskelbtini), tiksliai nenustatytu metu bei iš nenustatyto asmens, neturėdamas teisėto pagrindo, įgijo Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę Nr. (duomenys neskelbtini) su V. P., gim. (duomenys neskelbtini), asmens duomenimis ir ją laikė prie savęs iki 2018 m. rugsėjo 30 d. 4.52 val., kai vykdamas taksi automobilyje „Toyota Prius“ (valst.

Nr. (duomenys neskelbtini)) kartu su V. M., lydėdamas nuo buto Vilniuje, (duomenys neskelbtini), link Vilniaus oro uosto, šį dokumentą panaudojo, perduodamas jį V. M.. Taip pat M. M. tame pačiame taksi automobilyje V. M. kartu su Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortele perdavė du lėktuvo bilietus, iš kurių vienas buvo su perduotos asmens tapatybės kortelės duomenimis ir skirtas 2018 m. rugsėjo 30 d. 6.10 val. skrydžiui Nr. (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus į Londoną, o kitas buvo su tikrais Ukrainos Respublikos piliečio asmens duomenimis ir skirtas 2018 m. rugsėjo 30 d. 7.05 val. skrydžiui Nr. (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus į Kijevą.

M. M. Lietuvos Respublikos asmens tapatybės kortelę ir lėktuvo bilietus V. M. perdavė tam, kad šis Vilniaus oro uosto pasienio užkardos Vilniaus oro uosto pasienio kontrolės punkte dokumentų patikrinimo metu Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnams pateiktų savo Ukrainos Respublikos piliečio pasą ir lėktuvo bilietus, skirtus 2018 m. rugsėjo 30 d. 7.05 val. skrydžiui Nr. (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus į Kijevą, o perėjęs dokumentų patikrą, eitų link įlaipinimo vartų skristi 2018 m. rugsėjo 30 d. 6.10 val. (skrydžio Nr. (duomenys neskelbtini)) iš Vilniaus į Londoną ir prieš lipdamas į lėktuvą „Wizzair“ oro linijų darbuotojams pateiktų Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę su lėktuvo bilietu, skirtu skrydžiui Nr. (duomenys neskelbtini) iš Vilniaus į Londoną, ir, atskridęs į Londoną, Jungtinės Karalystės pareigūnams vėl pateiktų turimą Lietuvos Respublikos piliečio asmens tapatybės kortelę.

Taip M. M. dėl savanaudiškų paskatų, už nenustatytą piniginį atlygį suteikęs Lietuvos Respublikos piliečio asmens dokumentą ir davęs nurodymą, neteisėtai per Lietuvos Respublikos valstybės sieną iš Lietuvos Respublikos į Jungtinę Karalystę gabeno Ukrainos Respublikos pilietį.

2. Be to, M. M. nuteistas pagal BK 253 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2018 m., tiksliai nenustatytu laiku, būdamas šalia namo Vilniuje, (duomenys neskelbtini), iš nenustatyto asmens, vardu A., neturėdamas leidimo, įgijo šaunamąjį ginklą – fabrikinės gamybos dujinį pistoletą „Blow Magnum“ Nr. 6-123238, 9 mm kalibro, tinkamą šaudyti, kuris, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, yra priskiriamas prie C kategorijos šaunamųjų ginklų, ir vieną šaudmenį – fabrikinės gamybos 9 mm kalibro pistoletų garsinį šovinį, kuris yra tinkamas šaudyti bei, vadovaujantis Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymu, yra priskiriamas prie C kategorijos šaudmenų. M. M., įgijęs minėtą šaunamąjį ginklą ir šaudmenį, kurie buvo sudėti į pirštinę, juos nusinešė į butą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir pasidėjo į koridoriuje esančią spintą, ten šį šaunamąjį ginklą ir šaudmenį laikė iki 2019 m. kovo 28 d. 10 val., kai juos kratos metu rado ir paėmė Valstybės sienos apsaugos tarnybos pareigūnai.

II. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

3. Kasaciniu skundu nuteistasis M. M. ir jo gynėjas advokatas A. Gilys prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį bei apeliacinės instancijos teismo nutartį ir bylą nutraukti. Kasatoriai skunde nurodo:

3.1. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai padarė esminius Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 4 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 276 straipsnio 4 dalies pažeidimus bei Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimą. Šie pažeidimai grindžiami teigiant, kad teismai skundžiamuose nuosprendyje ir nutartyje nuteistojo M. M. kaltumą pagal BK 292 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį grindė iš esmės vien tik Ukrainos Respublikos piliečio V. M. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo pareigūnui, kurių dalis negalėjo būti pripažinta įrodymais, nes V. M., būdamas įtariamasis išskirtoje baudžiamojoje byloje, šioje byloje buvo apklaustas kaip liudytojas, pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas. V. M. kaip įtariamojo ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai nelaikytini patikimais.

3.2. Be to, nors teismai dalį V. M. parodymų įvertino kaip jokiais kitais byloje esančiais įrodymais nepagrįstas prielaidas, nepakankamas spręsti dėl M. M. kaltės padarius analogiškas nusikalstamas veikas, tačiau kitaip vertino šio asmens parodymus apie jo atžvilgiu nuteistojo neva atliktus neteisėtus veiksmus ir jais grindė nuteistojo kaltumą. Teismai neįvertino, kad byloje, be V. M. parodymų, nenustatyta jokių kitų įrodymų, jog nuteistasis būtų juo rūpinęsis, pirkęs jam lėktuvo bilietus, nenustatytas jų tiesioginis bendravimas, taip pat aplinkybės, kuriomis nuteistasis būtų galėjęs neteisėtai įgyti ir panaudoti svetimą asmens tapatybės kortelę V. M. per valstybės sieną gabenti.

3.3. Liudytojas V. M. nebuvo apklaustas teisme ir M. M. nebuvo sudaryta galimybė užduoti jam klausimų nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme, siekiant paneigti šio liudytojo duotus parodymus, taip buvo apribota nuteistojo teisė į gynybą. Kasatoriai pažymi, kad šiuo atveju nebuvo imtasi visų priemonių V. M. apklausti teisme ir, pastarajam atsisakant atvykti į teismą ar būti apklaustam nuotoliniu būdu, teismai nesvarstė galimybės taikyti jam BPK 163 straipsnyje nustatytas procesines prievartos priemones. Šios aplinkybės svarbios vertinant V. M. parodymų patikimumą.

3.4. Teismai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą – BK 253 straipsnio 1 dalį. Ši norma yra blanketinė, tačiau pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nenurodė, kurią konkrečiai Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo normą pažeidė nuteistasis, o apeliacinės instancijos teismas nutartyje nurodė netinkamą Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 2002 m. sausio 15 d. redakciją, nes šiuo atveju nusikalstama veika buvo pradėta 2018 m. ir baigta 2019 m. kovo 28 d., t. y. galiojant 2010 m. lapkričio 18 d. įstatymo redakcijai. Be to, apeliacinės instancijos teismas netinkamai nurodė ir taikė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 2 punktą, kuriame nustatyta, kad C kategorijai priskiriami ilgieji vienašūviai graižtviniai ir lygiavamzdžiai šaunamieji ginklai, o M. M. nuteistas už dujinio pistoleto ir jo šaudmens laikymą.

3.5. Taip pat teismai netinkamai taikė BK 15 straipsnio 1 dalies 1 punktą, nes nepagrįstai pripažino, kad M. M., darydamas nusikaltimą, nustatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje, veikė tiesiogine tyčia. Kasatoriai pažymi, kad nuteistasis, laikydamas namuose dujinį pistoletą, nesuvokė nusikalstamo veikos pobūdžio, nes tik su specialisto pagalba pavyko nustatyti, kad toks ginklas priskiriamas prie C kategorijos šaunamųjų ginklų. Dėl to nepagrįsta apeliacinės instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju specialiosios žinios nuteistajam nebuvo būtinos, kad jis suvoktų, jog jo laikomas daiktas yra ginklas, kuriam reikalingas leidimas. Taigi nuteistojo veiksmuose tiesioginė tyčia neįrodyta.

3.6. Teismai netinkamai taikė ir BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą, nes nepagrįstai nepripažino M. M. atsakomybę lengvinančia aplinkybe jo prisipažinimo dėl ginklo laikymo, nors nuteistasis ikiteisminio tyrimo metu ir teisme pripažino visas ginklo laikymo aplinkybes.

4. Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Arvydas Kuzminskas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo kasacinį skundą atmesti. Prokuroras atsiliepime į kasacinį skundą nurodo:

4.1. Kasaciniame skunde pakartojama dalis apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais nesutinkama su teismų nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis ir įrodymų vertinimu, nurodoma, kaip reikėtų vertinti vienus ar kitus byloje surinktus įrodymus, kurias aplinkybes laikyti įrodymais, o kurios iš jų nustatytos netinkamai. Šiuos argumentus apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atmetė kaip prieštaraujančius byloje surinktiems bei nuteistojo kaltę patvirtinantiems įrodymams. Apeliacinės instancijos teismas išsamiai ištyrė ir patikrino visas esmines bylos aplinkybes ir atsakė į esminius apeliacinio skundo argumentus, teismo išvados padarytos remiantis byloje surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.

4.2. Priešingai nei teigia kasatoriai, nepadaryta pažeidimų, kurie būtų esmingai suvaržę nuteistojo teisę į gynybą bei rungtynišką procesą. Nors liudytojas V. M. teisiamajame posėdyje apklaustas nebuvo ir gynyba neturėjo galimybės užduoti jam klausimų, apeliacinės instancijos teismas, siekdamas ištaisyti šį galimą pažeidimą, atliko įrodymų tyrimą, kurio metu ėmėsi priemonių V. M. apklausti, tačiau to padaryti nepavyko dėl objektyvių priežasčių. Be to, V. M. parodymai, nustatant nusikalstamos veikos aplinkybes, teismų buvo vertinami lyginant kartu su kitais įrodymais. Gynyba viso proceso metu nuteistojo parodymų prieštaringumą traktavo kaip natūralų parodymų formavimosi procesą, о V. M. parodymus vertino kaip akivaizdžiai melagingus, duotus siekiant išvengti atsakomybės ar gautus neteisėtais būdais. Nepagrįsti ir kasacinio skundo argumentai, kad V. M. buvo apklaustas pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punktą, nes jokie įtarimai šioje byloje jam nebuvo pareikšti, o apklausiamas jis buvo apie sau žinomas aplinkybes, susijusias su M. M. padaryta nusikalstama veika.

4.3. Kasaciniame skunde iškelti įrodymų vertinimo klausimai yra labiau fakto nei teisės klausimai. Apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje dar kartą pripažino, kad ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma neginčijamai įrodo, jog nors nuteistasis viso proceso metu neigė padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, byloje tiek objektyvieji, tiek subjektyvieji BK 292 straipsnio 2 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų nusikalstamų veikų požymiai jo veikoje nustatyti tinkamai.

4.4. Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai ir dėl tyčios nuteistojo veikoje nebuvimo padarant nusikaltimą, nustatytą BK 253 straipsnio 1 dalyje. Nuteistasis nurodė, kad suprato, jog pažįstamas asmuo jam duoda palaikyti ginklą, nesidomėjo, kokio jis modelio ir kalibro, leidimo laikyti ginklą neturėjo. Specialiosios žinios nereikalingos, kad būtų suvokta, jog laikomas ribotos apyvartos daiktas yra ginklas, kuriam laikyti privaloma turėti leidimą. Kasaciniame skunde nurodoma aplinkybė, kad nuteistasis ginklu nesinaudojo, nepanaikina baudžiamosios atsakomybės už neteisėtą, neturint leidimo, šaunamojo ginklo laikymą. Kartu teismai pagrįstai nenustatė ir nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nes jis tik pripažino ginklo laikymo namuose faktą, tačiau nepripažino, kad jį laikė neteisėtai.

III. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo M. M. ir jo gynėjo advokato A. Gilio kasacinis skundas atmestinas.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas, tikrina tik teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad kasacinės instancijos teismas byloje surinktų duomenų iš naujo netiria, naujų įrodymų (duomenų) nerenka, faktinių bylos aplinkybių nenustato. Bylą nagrinėjant kasacine tvarka tikrinama, ar, vertinant byloje surinktus įrodymus, nustatant bylos aplinkybes, nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pagal byloje nustatytas aplinkybes teismai tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą (BPK 369 straipsnio 1 dalis). Ar teisingai įvertinti įrodymai ir nustatytos faktinės bylos aplinkybės, sprendžia apeliacinės instancijos teismas. Ikiteisminio tyrimo medžiagos ir duomenų vertinimas bei jų pripažinimas įrodymais yra išimtinė teismo teisė (BPK 20 straipsnio 2 dalis), bylos duomenų įrodomojo turinio pakankamumo klausimas pripažįstant veiką įrodyta taip pat yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismo kompetencijos sritis. Kitų proceso dalyvių nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu ir pateiktomis išvadomis, nesant nustatytų esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, nėra pagrindas keisti teismų sprendimus nagrinėjant bylą kasacine tvarka.

7. Nuteistojo M. M. ir jo gynėjo kasaciniame skunde, be kita ko, nesutinkama su liudytojo V. M. parodymų vertinimu, savaip interpretuojami įrodymai ir ginčijamos teismų nustatytos faktinės bylos aplinkybės (dėl disponavimo svetimu dokumentu ir jo panaudojimo asmeniui neteisėtai gabenti per valstybės sieną), o tai nėra kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas. Dėl to teisėjų kolegija tokius kasacinio skundo argumentus nagrinės tik tiek, kiek jie susiję su BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytais bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindais.

8. Pagal BPK 367 straipsnio 3 dalį kasacine tvarka apskųsti įsiteisėjusį nuosprendį ar nutartį galima tik dėl tų klausimų, kurie buvo nagrinėti apeliacinės instancijos teisme. Kasaciniame skunde, be kita ko, keliamas klausimas dėl liudytojo V. M. parodymų leistinumo tuo aspektu, kad V. M., turėdamas įtariamojo statusą kitoje byloje, šioje byloje ikiteisminio tyrimo metu buvo apklaustas kaip liudytojas pažeidžiant BPK 80 straipsnio 1 punkto nuostatas (kasaciniame skunde klaidingai nurodomas BPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Tačiau, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad šis klausimas nebuvo keliamas nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde ir nebuvo nagrinėjamas apeliacinės instancijos teisme, todėl jis nėra šios kasacinės bylos nagrinėjimo dalykas ir paliekamas nenagrinėtas.

Dėl kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų

9. Kasaciniame skunde nurodyti BPK 20 straipsnio 4 dalies, 44 straipsnio 7 dalies, 276 straipsnio 4 dalies nuostatų pažeidimai, taip pat Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies d punkto pažeidimas iš esmės argumentuojami tuo, kad šioje byloje teismai nuteistojo M. M. kaltumą pagal BK 292 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį grindė vien tik liudytojo V. M., kurio nuteistasis nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisme neturėjo galimybės apklausti, parodymais, kurie, be kita ko, nelaikytini patikimais. Šie argumentai nepagrįsti.

10. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais.

11. Pagal BPK 276 straipsnio 4 dalį ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ir liudytojo parodymai gali būti perskaitomi byloje esantiems įrodymams patikrinti, taip pat perklausomi ir peržiūrimi tokių apklausų garso ir vaizdo įrašai. Teismų praktikoje nuosekliai pažymima, kad teisme perskaityti ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui duoti kaltinamojo, nukentėjusiojo ar liudytojo parodymai, skirtingai nuo teisme perskaitytų jų parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo teisėjui, nėra savarankiškas įrodymų šaltinis, tačiau šiais duomenimis galima patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus, ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant ir vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų, nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus ir daiktinius įrodymus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-451/2013, 2K-228/2014, 2K-255-746/2015, 2K-431-746/2015). Teismas gali grįsti išvadas ikiteisminio tyrimo metu duotais parodymais, kurių asmenys nepatvirtina teisme, tačiau tik tais atvejais, kai šie atitinka kitus byloje surinktus ir teismo patikrintus įrodymus ir tų įrodymų pakanka išvadai apie inkriminuojamos nusikalstamos veikos buvimą ar nebuvimą, šią veiką padariusio asmens kaltumą ar nekaltumą ir kitas aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti teisingai. Tokiais atvejais šie parodymai išlieka svarbus teismo vidinį įsitikinimą formuojantis veiksnys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, 2K-287/2013, 2K-172-788/2017 ir kt.).

12. Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina, kad tai, jog apkaltinamajame nuosprendyje remiamasi parodymais asmens, kurio kaltinamasis negalėjo apklausti, savaime nebūtinai lemia gynybos teisių apribojimą su Konvencijos 6 straipsnyje įtvirtintomis garantijomis nesuderinama apimtimi (Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę; EŽTT Didžiosios kolegijos 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Schatschaschwili prieš Vokietiją, peticijos Nr. 9154/10; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276-976/2015, 2K-295-507/2016, 2K-114-495/2020). Tokiose situacijose būtina vertinti, ar liudytojo nedalyvavimo teismo procese arba atsisakymo duoti parodymus (ar atsakyti į gynybos klausimus) priežastis yra svarbi ir ar yra pakankamų garantijų (procesinių galimybių), leidžiančių kompensuoti tokio įrodymo keliamus nepatogumus bei tinkamai ir teisingai įvertinti tokio asmens parodymų patikimumą. Apkaltinamąjį nuosprendį leidžiama grįsti nedalyvaujančio liudytojo parodymais tik tuo atveju, kai šie parodymai, atsižvelgiant į jų svarbą byloje, yra pakankamai patikimi. Atsižvelgiant į proceso kaip visumos teisingumo vertinimą, patikrinti, ar yra pakankamų kompensuojančių garantijų, privalu ir tokiose bylose, kuriose negalima padaryti vienareikšmės išvados, ar tokie parodymai buvo vieninteliai ar lemiami, tačiau matyti, kad buvo pakankamai reikšmingi ir jų pripažinimas įrodymu galėjo sukelti kliūčių gynybai (EŽTT Didžiosios kolegijos sprendimai bylose Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, par. 147; Schatschaschwili prieš Vokietiją, par. 116). EŽTT praktikoje kaip lemiamas traktuojamas tokios reikšmės ar svarbos įrodymas, kuris gali nulemti bylos baigtį. Tuo atveju, kai liudytojo parodymus patvirtina kiti įrodymai, vertinimas, ar tokie parodymai yra lemiami, priklauso nuo juos patvirtinančių įrodymų įrodomosios reikšmės; kuo svaresni patvirtinantys įrodymai, tuo mažiau tikėtina, kad teismo procese nedalyvaujančio liudytojo parodymai bus traktuojami kaip lemiami (EŽTT Didžiosios kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. sprendimas byloje Al-Khawaja ir Tahery prieš Jungtinę Karalystę, par. 131; kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-276-976/2015, 2K-110-719/2018, 2K-243-689/2019, 2K-114-495/2020).

13. Kaip matyti iš bylos medžiagos, liudytojas V. M. buvo apklaustas ikiteisminio tyrimo pareigūno, o jo parodymai, remiantis BPK 276 straipsnio 4 dalimi, buvo perskaityti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo teiginiais, kad nuteistasis M. M. proceso metu neturėjo galimybės pateikti klausimų liudytojui V. M., davusiam parodymus apie nuteistojo veiksmus gabenant jį per Lietuvos Respublikos valstybės sieną, tačiau pritaria apeliacinės instancijos teismo išvadai, kad V. M. nagrinėjant šią bylą teisme nebuvo apklaustas dėl svarbių priežasčių, nes buvo išnaudotos visos priemonės jam surasti, iškviesti ir apklausti teisme. Su tokia teismo pozicija apeliacinės instancijos teismo posėdyje sutiko ir nuteistojo gynėjas, pripažindamas, kad teismai šiuo aspektu pažeidimo nepadarė. Antai pagal byloje nustatytas aplinkybes tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismams siekiant iškviesti užsienio valstybės pilietį V. M. į teismo posėdį gauta duomenų, kad jis yra išvykęs į užsienio valstybę, atvykti į Lietuvos Respubliką neketina, galimybės būti apklaustas vaizdo konferenciniu būdu neturi, kontaktinius duomenis, kad būtų galima organizuoti jo apklausą užsienio valstybėje, nurodyti atsisakė. Atsižvelgiant į tai, pagrįstai buvo nutarta bylą teisme nagrinėti liudytojui V. M. nedalyvaujant. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir tai, kad, teisiamajame posėdyje perskaičius liudytojo V. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duotus parodymus, apklausos protokolo turinio teisingumas nebuvo kvestionuojamas; kaltinamasis M. M. turėdamas galimybę ginčyti V. M. nurodytas aplinkybes ir pateikti savąją įvykių versiją bei ją patvirtinančius įrodymus, pastabų dėl perskaitytų liudytojo parodymų neturėjo, išsamių parodymų dėl jam pareikštų kaltinimų pagal BK 292 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį nedavė; šio liudytojo parodymai buvo ginčijami tik nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde bei nagrinėjant bylą apeliacine tvarka.

14. Be to, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, teisiamajame posėdyje perskaityti liudytojo V. M. ikiteisminio tyrimo pareigūnui duoti parodymai, nors ir yra svarbūs, nėra vieninteliai ar lemiami įrodymai, kuriais teismai grindė nuteistojo M. M. kaltumą pagal BK 292 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį. Šiame kontekste pažymėtina, kad, pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį, teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Taigi įstatyme nustatyta išskirtinė bylą nagrinėjančio teismo kompetencija nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visus byloje surinktus, nuosprendžio 4–16 lapuose aprašytus rašytinius ir kitus įrodymus (daiktų, dokumentų apžiūros duomenis), liudytojų parodymus, taip pat iš dalies paties nuteistojo parodymus, juos įvertino atskirai ir lygindamas tarpusavyje, susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, ir nusikalstamų veikų, nurodytų BK 292 straipsnio 2 dalyje ir 302 straipsnio 1 dalyje, sudėties elementus nuteistojo veikoje nustatė įvertinęs įrodymų visumą. O apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendžio pagrįstumą ir teisėtumą pagal nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentus ir nutarties 10 punkte dar kartą išanalizavęs byloje ištirtus įrodymus, motyvuotai pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės ir nusprendė, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas liudytojo V. M. parodymus kaip vieną iš nuteistojo kaltės įrodymų, BPK 20 straipsnio reikalavimų nepažeidė. Pagal kasaciniame skunde išdėstytus argumentus teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis dėl įrodymų (taip pat liudytojo V. M. parodymų) vertinimo ir nuteistojo kaltumo pagal BK 292 straipsnio 2 dalį ir 302 straipsnio 1 dalį įrodytumo, jos yra išsamios ir logiškos.

15. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo konstatuoti, kad šioje byloje padaryta esminių kasaciniame skunde nurodytų BPK pažeidimų.

Dėl BK 253 straipsnio 1 dalies taikymo

16. Kasaciniame skunde nesutikimas su M. M. nuteisimu pagal BK 253 straipsnio 1 dalį iš esmės grindžiamas tuo, kad nuteistojo veiksmuose nėra šios nusikalstamos veikos subjektyviojo požymio – kaltės (tiesioginės tyčios), kadangi nuteistasis, laikydamas namuose dujinį pistoletą, nesuvokė nusikalstamo veikos pobūdžio, nes tik su specialisto pagalba pavyko nustatyti, kad toks ginklas priskiriamas C kategorijos šaunamiesiems ginklams. Šie argumentai nepagrįsti.

17. Pagal BK 253 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas neturėdamas leidimo, be kita ko, laikė šaunamąjį ginklą ir (ar) šaudmenis. Šio nusikaltimo sudėtis yra formalioji, todėl nusikaltimas yra baigtas nuo šaunamojo ginklo ir (ar) šaudmenų laikymo pradžios momento. Neteisėtas šaunamojo ginklo ir (ar) šaudmenų laikymas – tai jų turėjimas neturint leidimo, neatsižvelgiant į trukmę, savo žinioje (valdymas), kai kaltininkas jų su savimi nesinešioja, tačiau laiko gyvenamojoje patalpoje ar kitoje savo pasirinktoje vietoje. Šis nusikaltimas padaromas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas supranta, kad neteisėtai, neturėdamas leidimo, laiko šaunamąjį ginklą ir (ar) šaudmenis, ir nori taip veikti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-238-699/2016, 2K-202-303/2017).

18. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad M. M., neturėdamas leidimo, savo namuose laikė 9 mm kalibro dujinį pistoletą „Blow Magnum“ Nr. 6-123238, kuris pagal specialisto išvadą yra C kategorijos šaunamasis ginklas, ir vieną 9 mm kalibro garsinį šovinį, kuris yra skirtas 9 mm kalibro dujiniams pistoletams (C kategorijos ginklams), taip pat ir pistoletui „Blow Magnum“ Nr. 6-123238. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nustatyti visi nusikalstamos veikos, nurodytos BK 253 straipsnio 1 dalyje, tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji požymiai, taip pat ir tai, kad nuteistasis M. M. veikė tiesiogine tyčia, t. y. savo namuose laikė šaunamąjį ginklą ir šaudmenį, suvokdamas, kad jiems laikyti reikalingas leidimas, kurio jis neturi, ir norėjo taip veikti. Šiame kontekste pažymėtina, kad dėl iš esmės analogiškų kasaciniame skunde nurodytiems argumentų, kad nuteistasis nėra ginklų ekspertas ir nesuprato, jog jo namuose laikomas ginklas pateko į ginklų kategoriją, kuri reikalauja atitinkamo leidimo turėjimo, apeliacinės instancijos teismas motyvuotai pasisakė skundžiamos nutarties 26–27 punktuose. Šis teismas teisingai pažymėjo, kad nurodyti argumentai nepaneigia tyčios nuteistojo veikoje buvimo ir prieštarauja paties nuteistojo parodymams, kad jis suprato, jog pažįstamas asmuo jam duoda palaikyti ginklą, nesidomėjo, kokio jis modelio ir kalibro, leidimo laikyti ginklą neturėjo. Tai atitinka ir teismų praktiką (pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153-942/2016). Taigi, priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, M. M. veiksmuose tiesioginė tyčia nustatyta ir skundžiamuose teismų sprendimuose tinkamai atskleista, baudžiamasis įstatymas (BK 253 straipsnio 1 dalis) nuteistajam pritaikytas tinkamai.

19. Kasaciniame skunde taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė netinkamą Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo redakciją. Kaip matyti iš apeliacinės instancijos teismo nutarties, joje iš tiesų yra nurodyta Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo originalios redakcijos priėmimo data ir numeris (2002 m. sausio 15 d. Nr. IX-705), tačiau nėra pagrindo teigti, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, vadovavosi bylai neaktualia šio įstatymo redakcija. Kita vertus, kasatoriai yra teisūs teigdami, kad apeliacinės instancijos teismas nutartyje neteisingai nurodė Ginklų ir šaudmenų kontrolės įstatymo 5 straipsnio 2 punktą (turi būti 5 straipsnio 6 punktas, pagal kurį dujiniai pistoletai priskiriami C kategorijos ginklams). Tačiau šis rašymo apsirikimas nelaikytinas esminiu trūkumu, dėl kurio būtų pagrindas naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Dėl atsakomybę lengvinančios aplinkybės (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

20. Priešingai nei teigia kasatoriai, teismai pagrįstai nuteistojo prisipažinimo dėl ginklo laikymo nepripažino jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

21. Pagal BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktą atsakomybę lengvinanti aplinkybė, be kita ko, yra tada, kai kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Taigi BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama tik nustačius du momentus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailestį. Nesant bent vieno iš nurodytų momentų, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė negali būti konstatuota. Teismų praktikoje kaltininko prisipažinimas padarius nusikalstamą veiką nustatomas tada, kai asmuo savanoriškai, o ne dėl surinktų įrodymų byloje pripažįsta esmines jam inkriminuoto nusikaltimo faktines aplinkybes ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018). Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius. Nuoširdus gailėjimasis nustatomas ne vien pagal bendrus pareiškimus dėl kaltės pripažinimo – jis turi būti objektyviai įvertinamas pagal bylos aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau ir pan.). Pabrėžtina, kad kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padarytos nusikalstamos veikos gali būti teismo pripažįstamas aplinkybe, lengvinančia baudžiamąją atsakomybę, kai kaltininkas ikiteisminio tyrimo metu ar bylą nagrinėjant teisme iki nuosprendžio priėmimo prisipažįsta ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-259/2009, 2K-299/2012, 2K-7-107/2013, 2K-145-139/2015).

22. Kaip matyti iš bylos medžiagos, nuteistasis M. M. ikiteisminio tyrimo metu ir bylą nagrinėjant teisme pripažino, kad namuose laikė ginklą, papasakojo jo įsigijimo aplinkybes, o apklaustas kaip įtariamasis nurodė ir tai, kad gailisi padaręs šį nusikaltimą. Tačiau, kaip teisingai skundžiamoje nutartyje nurodė apeliacinės instancijos teismas, nuteistasis pripažino tik patį ginklo laikymo faktą (kuris, beje, ir taip nustatytas kratos nuteistojo namuose metu radus ginklą), bet iš esmės nepripažino to, kad net ir neturėdamas leidimo ginklą laikė neteisėtai, teigdamas, kad pažįstamo asmens prašymu ginklą tik saugojo ir juo nesinaudojo. Be to, nustatyta ir tai, kad nuteistasis bylą nagrinėjant teisme dėl savo veiksmų neišreiškė jokios pozicijos, apgailestavimo.

23. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo atveju nėra sąlygų, būtinų konstatuoti buvus BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Dėl to, nepaisant to, kad nuteistasis M. M. pripažino ginklo laikymo faktą, BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos jam netaikytos pagrįstai.

24. Remdamasi pirmiau išdėstytais argumentais ir nustatytų aplinkybių visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai esminių BPK pažeidimų nepadarė, tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, todėl keisti ar naikinti skundžiamus teismų sprendimus nėra BPK 369 straipsnyje nustatytų pagrindų.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nuteistojo M. M. ir jo gynėjo advokato Aivaro Gilio kasacinį skundą atmesti.

Teisėjai Algimantas Valantinas

Sigita Jokimaitė

Audronė Kartanienė