2016-06-29 Nr. AB-13691-3-61-3-00688-2014-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1400-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00688-2014-2

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. birželio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo B. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo B. R. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas B. R. 2014 m. sausio 29 d. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. sausio 24 d. sprendimą Nr. 1D-664(11);

2) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Pareiškėjas ginčą kėlė dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, susidariusios taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio nuostatas, priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Atsakovas Ministerija, atstovaujanti ir Lietuvos valstybei, atsiliepime nurodė, kad su skundu nesutinka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. liepos 29 d. sprendimu pareiškėjo B. R. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjui Ministerijos 2013 m. liepos 4 d. sprendimu Nr. 11SP-2529 nuo 2013 m. birželio 18 d. neterminuotai buvo paskirta 717,08 Lt dydžio pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Byloje pateikta Sveikatos priežiūros tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. sausio 24 d. pažyma Nr. 11DP(P)-552 apie pareiškėjo 2013 m. pensijos dydį tvirtina, kad pareiškėjui valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo ribojama laikotarpiu nuo 2013 m. birželio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn., dėl to susidarė valstybinės pensijos nepriemoka. Pareiškėjas su 2013 m. gruodžio 23 d. prašymu kreipėsi į Ministeriją prašydamas kompensuoti sumažintą valstybinę pensijos dalį. Ministerija atsakydama į pareiškėjo prašymą 2014 m. sausio 24 d. sprendimu Nr. 1D-664(11) nurodė, jog neturi teisinio pagrindo pareiškėjui išmokėti pensijos nepriemoką.

Teismas, aptaręs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą, jo konstitucingumo vertinimą, kurį atliko Konstitucinis Teismas, nurodė, kad Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažinus, kad Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2009 m. gruodžio 9 d., 2011 m. gruodžio 20 d. ir 2012 m. gruodžio 20 d. redakcijos) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą bei Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai, o pareiškėjo valstybinė pensija ginčijamu laikotarpiu buvo perskaičiuojama pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 15 straipsnių nuostatas, kurios pripažintos neprieštaraujančiomis Konstitucijai, atitinkamai nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo priteisti jam susidariusios valstybinės pensijos nepriemoką laikotarpiu nuo 2013 m. birželio mėn. iki 2013 m. gruodžio mėn.

Pasisakydamas dėl reikalavimo panaikinti Ministerijos sprendimą, teismas nurodė, kad Ministerija, ginčijamame sprendime, kaip išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucija, atsakė į pareiškėjo prašymą, kuriame nurodė valstybinės pensijos perskaičiavimo pagrindus, taip pat, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies galiojimas ir valstybinių pensijų perskaičiavimas buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., todėl Ministerija neturėjo pagrindo nevykdyti įstatymo ir išmokėti susidariusios pensijos nepriemokos. Pažymėta, kad Ministerija, apskaičiuodama pareiškėjo valstybinės pensijos dydį ginčijamu laikotarpiu, vadovavosi galiojančiais teisės aktais. Įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Nesant Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Taigi Ministerija šiuo atveju veikė pagal kompetenciją teisės aktų nustatyta tvarka. Kadangi Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime pripažinta, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatytos valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarkos galiojimas iki 2013 m. gruodžio 31 d. neprieštaravo Konstitucijai, pareiškėjo valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 15 straipsnį galėjo būti perskaičiuojama. Atsižvelgiant į tai, skundžiamas Ministerijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jo nėra teisinio pagrindo.

III. Pareiškėjas B. R. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundas dėl sumažintos valstybinės pensijos priteisimo yra atmestas ir priimti naują sprendimą.

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai nesivadovavo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniais, Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos lygių galimybių įstatymo 7 straipsniu, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo protokolo 1 straipsnio 1 dalimi, Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos 2013 m. balandžio 23 d. pažyma. Pažymi, kad nuo 2012 m. sausio 1 d. buvo panaikintas dalies socialinių išmokų mažinimas, todėl Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimo pratęsimu 2012 ir 2013 metams buvo pažeistas finansų krizės naštos padalijimo tolygumo ir proporcingumo visai visuomenei principas, diskriminuojami pareigūnai ir kariai, gaunantys valstybines pensijas.

Atsakovai atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

Nurodo, kad Ministerija sprendimo priėmimo metu pagal galiojančius teisės aktus neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo išmokėti pensijos nepriemoką. Pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnį, pensijų perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį buvo pratęstas iki 2013 m. gruodžio 31 d., šiuo metu mažinimas pagal 4 straipsnį nebėra taikomas. Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio taikymo pratęsimas 2012 ir 2013 metams Konstitucijai neprieštaravo, tad pareiškėjo pensija buvo mažinama teisėtai.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl pareiškėjui B. R. neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

Kaip nustatyta remiantis bylos medžiaga, pareiškėjui Ministerijos 2013 m. liepos 4 d. sprendimu Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo B. R. Nr. 11SP-2529 nuo 2013 m. birželio 18 d. neterminuotai buvo paskirta pareigūnų ir karių valstybinė pensija už tarnybą. Paskirtos pensijos dydis – 717,08 Lt. Pareiškėjui taip pat buvo mokamas valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas. Viso paskirta pensija su minėtu priedu sudarė 1 077,08 Lt. Vadovaujantis nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi pareiškėjui paskirta valstybinė pensija laikotarpiu nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo perskaičiuota ir sumažinta. Pareiškėjas su 2013 m. gruodžio 23 d. prašymu kreipėsi į Sveikatos priežiūros tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, prašydamas išmokėti sumažintą valstybinę pensijos dalį už visą sumažinimo laikotarpį. Ministerija, atsakydama į pareiškėjo prašymą, 2014 m. sausio 24 d. sprendime Nr. 1D-664(11) nurodė valstybinės pensijos perskaičiavimo teisinį pagrindą, taip pat nurodė, kad išmokėti susidariusios pensijos nepriemokos neturi teisinio pagrindo. Iš pastarojo sprendimo matyti, jog pareiškėjui paskirta valstybinė pensija vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir pritaikius pagal šio įstatymo 1 priedą apskaičiuotą koeficientą (0,8361) buvo perskaičiuota ir sumažinta iki 900,55 Lt.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

Taigi, iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92).

Atitinkamai, pareiškėjui B. R. valstybinė pensija nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas.

Pasisakant dėl apeliacinio skundo argumentų, kuriais iš esmės teigiama, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo priteisti valstybinės pensijos dalį, visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, jog teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Konstitucijos 23 straipsnyje. Konstitucinis Teismas ne kartą savo jurisprudencijoje yra konstatavęs, kad asmenys, kuriems Konstitucijoje ar įstatyme nustatyta pensija buvo paskirta ir mokama, pagal Konstitucijos 23 straipsnį turi teisę reikalauti, kad jiems tokio dydžio išmokos, kokios buvo paskirtos ir mokamos, būtų mokamos ir toliau (inter alia Konstitucinio Teismo 2003 m. liepos 4 d. nutarimas, 2010 m. balandžio 20 d. sprendimas, 2012 m. vasario 6 d. nutarimas). Teisė į nuosavybę – prigimtinė žmogaus teisė. Ji grindžiama bendromis teisinių valstybių konstitucinėmis tradicijomis bei tarptautiniais įsipareigojimais, susijusiais su žmogaus teisėmis. Nuosavybės teisių apsauga garantuojama Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos Pirmojo Protokolo 1 straipsnio, 2000 m. gruodžio 7 d. Nicoje paskelbtos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 17 straipsnio, Visuotinės žmogaus teisių deklaracijos 17 straipsnio nuostatų. Tačiau teisė į nuosavybę nėra absoliuti. Vertinant teisę į pensiją nuosavybės teisių apsaugos kontekste, būtina užtikrinti visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, todėl tam tikrais atvejais ši teisė gali būti ribojama laikantis teisinės valstybės, lygiateisiškumo, proporcingumo principų ir kitų konstitucinių imperatyvų (mutatis mutandis žr. Konstitucinio Teismo 2010 m. balandžio 20 d. sprendimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, išnagrinėjęs Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies konstitucingumo klausimą, 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad susidarius ypatingai situacijai (inter alia dėl ekonomikos krizės) mažinant valstybines pensijas įstatymų leidėjui pareiga numatyti susidariusių praradimų kompensavimo asmenims, kuriems valstybinė pensija buvo paskirta ir mokama, mechanizmą atsiranda tuomet, kai valstybinė pensija mažinama dideliu mastu. Atsižvelgiant į tai, kad asmeniui paskirta valstybinė pensija, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendra suma pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį sumažinta ne daugiau nei 20 procentų, nėra pagrindo konstatuoti, kad dėl šioje dalyje nustatyto teisinio reguliavimo valstybinės pensijos sumažintos dideliu mastu. Tai konstatavus, nėra pagrindo teigti, kad Laikinajame įstatyme nenustačius mechanizmo, pagal kurį būtų kompensuojami praradimai tiems asmenims, kuriems dėl šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyto valstybinės pensijos, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendros sumos perskaičiavimo (sumažinimo) sumažėjo iki tokio perskaičiavimo (sumažinimo) paskirtos valstybinės pensijos, nukrypta nuo iš Konstitucijos 23, 29, 52 straipsnių, konstitucinio teisinės valstybės principo kylančių reikalavimų.

Konstitucinis Teismas yra pasisakęs ir dėl šiam ginčui aktualaus Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies taikymo termino pratęsimo 2012–2013 metams konstitucingumo. 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinis Teismas konstatavo, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7573) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 155-7985 ) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymą, Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Lietuvos Respublikos mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatomis buvo teisėtas. Kadangi pagal šį teisinį reguliavimą perskaičiuotos pareiškėjo valstybinės pensijos neigiamas pokytis neviršijo leistino (nediskriminacinio) pensijų mažinimo masto (daugiau nei 20 proc.), nėra pagrindo spręsti, jog tikrinamu atveju buvo pažeistos pareiškėjo teisės, atitinkamai nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomą šių teisių gynimo būdą – priteisti susidariusią nepriemoką.

Pasisakant dėl pareiškėjo argumentų, jog teisinis reglamentavimas, kuriuo Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas buvo pratęstas, pažeidžia jo teises, t. y. diskriminuoja pareiškėją kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, pažymėtina, jog Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarime taip pat išaiškinta, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, jog asmenų, patenkančių į tą pačią kategoriją, kaip ir pareiškėjas, t. y. gaunančių pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, kuri pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį buvo sumažinta, situacijos yra vertinamos kitaip nei pareiškėjo, nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo diskriminuojamas. Atsižvelgus į minėtus Konstitucinio Teismo išaiškinimus, taip pat nėra pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.

Apeliaciniame skunde pareiškėjas iš esmės prašo bylą nagrinėti tiesiogiai taikant Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas. Šiuo aspektu pažymėtina, jog, kaip minėta, Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimuose pripažino, kad tiek Laikinojo įstatymo 4 straipsnis, tiek ir šios teisės normos galiojimo pratęsimas neprieštarauja Konstitucijai, todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės nesivadovauti nurodytomis teisės normomis ir ginčą spręsti tiesiogiai taikydamas Konstitucijos bei tarptautinių teisės aktų nuostatas.

Pastebėtina, jog aukščiau aptartas teisės aiškinimas ir taikymas atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, formuojamą po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, kurioje konstatuota, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015; 2016 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1194-520/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1071-520/2016; 2016 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-316-552/2016 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. ir 2015 m. gegužės 14 d. nutarimus, įvertinus tai, jog Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis ir 15 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, konstatuotina, jog Ministerija pagrįstai ir teisėtai pareiškėjui B. R. nuo 2013 m. birželio 18 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. mokėjo sumažintą valstybinę pensiją pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį. Nuo 2014 m. sausio 1 d. pareiškėjo pensija mažinama nebuvo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

pareiškėjo B. R. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. liepos 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė