2f50473077be11e5b7eba10a9b5a9c5f · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P442-109/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00146-2011-8

Procesinio sprendimo kategorijos 80.8; 80.11; 80.13

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. C. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A261-3155/2011).

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento l. e. direktoriaus pareigas 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. P-213 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo“, Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. P-46 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. P-213 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo“ pakeitimo“ ir priteisti iš Kalėjimų departamento turėtas bylinėjimosi teisme išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad iš ginčijamo 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. P-213 turinio neaišku, už kokį konkrečiai tarnybinį nusižengimą jam buvo paskirta tarnybinė nuobauda. Iš Kalėjimų departamento Vidaus tyrimų skyriaus 2010 m. gruodžio 9 d. tarnybinio tyrimo išvados Nr. TT-22 „Dėl Pravieniškių 2-ųjų PN-AK direktoriaus pavaduotojo V. C. viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje“ galima suprasti, kad buvo siūloma skirti tarnybinę nuobaudą už tai, kad jis, esą, privačių interesų deklaracijoje laiku nenurodė duomenų apie asmenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas.

Pažymėjo, kad šie duomenys buvo nurodyti 2010 m. kovo 29 d. privačių interesų deklaracijoje, tai pripažinta ir tarnybinio tyrimo išvadoje. Deklaracijos, kuriose nenurodė šių duomenų, buvo pateiktos 2008 m. gruodžio 4 d. ir 2009 m. lapkričio 30 d., o deklaracija, kurioje nurodė šiuos duomenis, buvo pateikta 2010 m. kovo 29 d. Atkreipė dėmesį, kad tarnybinė nuobauda paskirta 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymu, todėl nuo 2008 m. gruodžio 4 d. privačių interesų deklaracijos pateikimo iki įsakymo skirti tarnybinę nuobaudą priėmimo praėjo daugiau kaip 2 metai, nuo 2009 m. lapkričio 30 d. privačių interesų deklaracijos pateikimo iki įsakymo skirti tarnybinę nuobaudą priėmimo praėjo daugiau kaip 1 metai, o nuo 2010 m. kovo 29 d. privačių interesų deklaracijos pateikimo iki įsakymo skirti tarnybinę nuobaudą priėmimo praėjo daugiau kaip 8 mėnesiai.

Pagal Tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto, patvirtinto 2000 m. balandžio 18 d. Lietuvos Respublikos tarnybos kalėjimų departamente prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto patvirtinimo įstatymu Nr. VIII-1631, (toliau – ir Statutas) 26 straipsnio 6 dalį negalima skirti tarnybinės nuobaudos, jeigu praėjo 6 mėnesiai nuo tarnybinio nusižengimo padarymo dienos. Pabrėžė, kad, skiriant tarnybinę nuobaudą, atsižvelgiama į padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, padarymo priežastis, pareigūno kaltės rūšį ir laipsnį, tarnybinio nusižengimo sukeltas pasekmes ir kitas reikšmingas aplinkybes.

Tačiau nagrinėjamu atveju, tai net nebuvo vertinama. Pareiškėjas paaiškino, kad Kalėjimų departamentui apie tariamai galimą tarnybinį nusižengimą tapo žinoma, kai buvo surašyta šio departamento Personalo skyriaus 2010 m. gegužės 20 d. pažyma apie privačių interesų derinimą Nr. LV-915, taigi buvo pažeistas 5 darbo dienų terminas, nustatytas tarnybiniam patikrinimui pradėti. Pažymėjo, kad nei tyrimo išvadoje, nei įsakyme dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo nurodoma, kuo pasireiškė Lietuvos Respublikos viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimas.

Atsakovas Kalėjimų departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškino, kad Vidaus tyrimų skyriaus 2010 m. gruodžio 9 d. tarnybinio tyrimo išvadoje Nr. TT-22 nurodoma, kad, analizuojant pareiškėjo teiginius, nustatyta, jog šis pareigūnas supranta ir iš dalies vykdė Įstatyme nustatytas priemones, leidžiančias išvengti intereso konflikto, tačiau, vienoje darbovietėje dirbdamas su dar 3 artimais asmenimis, viešai ir laiku nenurodė šių asmenų, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, ir tokiu būdu sukėlė pagrįstų abejonių, kad toks konfliktas galėjo būti įmanomas. Pareiškėjas pavėluotai, t. y. 2010 m. kovo 29 d., deklaruodamas asmenis, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, patvirtino, kad jis numatė, jog dėl šių asmenų, dirbančių toje pačioje įstaigoje, gali kilti interesų konfliktas. Jo kaltę įrodo faktas, kad būtiną veiksmą jis atliko nesilaikydamas teisės aktuose nustatytų terminų. Atsakovas pažymėjo, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. rugpjūčio 25 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-706/2004, Įstatymo reikalavimų pažeidimas laikomas šiurkščiu tarnybiniu nusižengimu. Pažeidus Įstatymą, nusižengiama valstybės tarnautojo pareigoms, valstybės tarnautojo etikos principams. Faktas, kad 2008 ir 2009 m. privačių interesų deklaracijose pareiškėjas laiku nedeklaravo visų duomenų, kaip to reikalauja Įstatymo nuostatos, gali formuoti nuomonę, kad pareiškėjas tarnybinėje veikloje turi galimybę įgyvendinti privačius interesus. Atsakovas nurodė, kad pagal Statuto 26 straipsnio 6 dalį, kuomet tarnybinis nusižengimas nustatomas atliekant auditą, piniginių ar kitokių vertybių inventorizaciją arba kompetentingos institucijos atliekamą tarnybinį ar kitą patikrinimą, tokiais atvejais nuobauda turi būti skiriama ne vėliau kaip per 3 metus nuo nusižengimo padarymo dienos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. balandžio 7 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, sistemiškai aiškindamas Statuto 26 straipsnio 1, 2, 5, 6 dalies, Tarnybos kalėjimų departamente ir jam pavaldžiose įstaigose organizavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. IR-116, (toliau – ir Taisyklės) (redakcija, galiojusi nuo 2010 m. gegužės 30 d. iki 2011 m. kovo 16 d.) 66, 73 punktų nuostatas, padarė išvadą, kad padarytas procedūrinis Taisyklių 73 punkto pažeidimas laikytinas formaliu ir neesminiu, nedarančiu tarnybinio tyrimo procedūros negaliojančios.

Dėl minėto Taisyklių pažeidimo pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, kadangi tyrimas jo atžvilgiu nevyko. Taigi tarnybinis tyrimas pareiškėjo atžvilgiu pradėtas nuo 2010 m. rugpjūčio 13 d., tačiau tuo metu pareiškėjas atostogavo, taigi tyrimas jo atžvilgiu nevyko (buvo sustabdytas). Pareiškėjo tarnybinis tyrimas atnaujintas tada, kai jis grįžo iš atostogų ir jam buvo pasirašytinai įteiktas pranešimas apie tarnybinį nusižengimą, t. y. 2010 m. lapkričio 22 d. Tarnybinio tyrimo išvada Nr. TT-22 dėl pareiškėjo viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje surašyta 2010 m. gruodžio 9 d., o įsakymas dėl tarnybinės nuobaudos skyrimo priimtas 2010 m. gruodžio 14 d., t. y. nepasibaigus 30 kalendorinių dienų terminui, numatytam Statuto 26 straipsnio 2 dalyje.

Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamo ginčo atveju reikšmingos aplinkybės ištirtos ir tarnybinis nusižengimas nustatytas atliekant patikrinimą, todėl pagal Statuto 26 straipsnio 6 dalį, nuobauda turėjo būti paskirta ne vėliau kaip per 3 metus nuo nusižengimo padarymo dienos. Kadangi pareiškėjas pažeidimus padarė 2008 m. gruodžio 11 d. ir 2009 m. lapkričio 30 d., kai užpildęs deklaracijas nenurodė asmenų, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, o nuobauda paskirta 2010 m. gruodžio 14 d., teismas konstatavo, kad 3 metų terminas nebuvo praleistas.

Teismas, sistemiškai įvertinęs Statuto 1 straipsnio, 2 straipsnio 1 dalies, 26 straipsnio 1 dalies nuostatas bei Taisyklių VII skyriaus „Tarnybinių nusižengimų tyrimas“ nuostatas, padarė išvadą, kad pareiškėjo argumentas, jog Kalėjimų departamento direktorius nėra kompetentinga institucija inicijuoti tarnybinio tyrimo atlikimą ir skirti jam tarnybinę nuobaudą, atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi tokias teises Kalėjimų departamento direktoriui, kaip pataisos namus kontroliuojančios įstaigos vadovui, suteikia minėti teisės aktai.

Teismas padarė išvadą, kad 5 darbo dienų terminas, numatytas Taisyklių 66 punkte, tarnybinio tyrimo inicijavimui nebuvo praleistas, kadangi pakankama ir išsamia informacija, kuri sudarė pagrindą inicijuoti tarnybinių tyrimų atlikimą, laikytina 2010 m. rugpjūčio 6 d. pažyma apie Kalėjimų departamentui pavaldžių įstaigų pareigūnų viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje trūkumus Nr. LV-1317, kuri surašyta 2010 m. birželio d. atlikus patikrinimą. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjui buvo suprantama ir aiški padaryto nusižengimo esmė, visos reikšmingos faktinės aplinkybės, pažeidimo padarymo laikas ir kita.

Teismas atmetė pareiškėjo argumentą, kad, skiriant jam tarnybinę nuobaudą, neatsižvelgta į padaryto tarnybinio nusižengimo pobūdį, padarymo priežastis, kaltės rūšį ir laipsnį, tarnybinio nusižengimo sukeltas pasekmes ir kitas reikšmingas aplinkybes, kadangi pareiškėjui skirta švelniausia Statuto 24 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta tarnybinė nuobauda – pastaba. Teismas konstatavo, kad esminių procedūrinių pažeidimų, dėl kurių tarnybinis tyrimas galėtų būti laikomas neteisėtu, o jo pagrindu priimtas 2010 m. gruodžio 14 d.

įsakymas Nr. P-213 nepagrįstas, nenustatyta.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, iš kurių matyti, kad tiek 2008, tiek 2009 m. pareiškėjas nusišalindavo nuo sprendimų, susijusių su jam artimais asmenimis, priėmimo, atsižvelgdamas į paties pareiškėjo paaiškinimą teismo posėdyje, konstatavo, kad pareiškėjas suprato, jog dėl minėtų asmenų gali kilti interesų konfliktas, tačiau tokių asmenų nenurodė savo privačių interesų deklaracijoje. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas savo veiksmais pripažino, kad interesų konfliktas dėl minėtų asmenų gali kilti, todėl jam kilo pareiga įvykdyti Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 10 punktą ir deklaracijoje minėtus asmenis nurodyti jau 2008 ir 2009 m. Pareiškėjas minėtas aplinkybes savo privačių interesų deklaracijoje nurodė tik 2010 m. kovo 29 d., todėl, teismo vertinimu, Kalėjimų departamento direktorius skundžiamame 2010 m. gruodžio 14 d. įsakyme Nr. P-213 pagrįstai pripažino, kad pareiškėjas padarė tarnybinį nusižengimą, pažeisdamas Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 10 punktą. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas savo privačių interesų deklaracijoje nenurodydamas asmenų, dėl kurių gali kilti interesų konfliktas, taip pat nevykdė Taisyklių 3.3.1 p. nustatytos pareigos.

Nenustačius pagrindų, dėl kurių reikėtų naikinti 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. P-213, teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo panaikinti ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. P-46 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. P-213 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo“ pakeitimo“, kuriuo buvo ištaisyta spausdinimo klaida ir pakeista pareiškėjo padaryto nusižengimo kvalifikacija.

III. Pareiškėjas V. C. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti, ir priteisti iš atsakovo su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. balandžio 7 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą, kuriuo panaikino Kalėjimų departamento l. e. direktoriaus pareigas 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymą Nr. P-213 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo“, Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. vasario 1 d. įsakymą Nr. P-46 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. P-213 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo“ pakeitimo“.

Teismas nurodė, kad atsakovas, skirdamas nuobaudą pareiškėjui dėl viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje pažeidimo, netinkamai atliko galimai padaryto pažeidimo tyrimo bei vertinimo procedūras ir tuo pažeidė įstatymais suteiktą Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos (toliau – ir Komisija) kompetenciją vertinti galimai padarytą pažeidimą. Vadovaudamasis Įstatymo 22 straipsniu bei Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 25 straipsniu, teismas konstatavo, kad, nesant Komisijos sprendimo, jog pareiškėjas pažeidė Įstatymą, atsakovas nepagrįstai paskyrė nuobaudą pareiškėjui dėl Įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 10 punkto pažeidimo bei dėl su šiuo pažeidimu neįvykdytos pareigos, numatytos Taisyklių 3.3.1 punkte – atliekant pareigas, teikti prioritetą visuomenės interesams, įstatymų nustatyta tvarka ir priemonėmis vengti viešųjų ir privačiųjų interesų konflikto. Konstatavo, kad, esant šioms aplinkybėms, atsakovo 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymas Nr. P-213 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo“ ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2011 m. vasario 1 d. įsakymas Nr. P-46 „Dėl Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gruodžio 14 d. įsakymo Nr. P-213 „Dėl tarnybinių nuobaudų skyrimo“ pakeitimo“ yra neteisėtas iš esmės, nes savo turiniu prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams ir tai yra pagrindas šiuos įsakymus panaikinti (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 str. 1 d. 1 p.). Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė materialinės teisės normas ir tai yra pagrindas teismo sprendimą panaikinti (ABTĮ 143 str.).

IV. Vyriausioji tarnybinės etikos komisija prašo atnaujinti procesą šioje byloje.

Komisija nurodo, kad procesas turėtų būti atnaujintas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7, 10 ir 12 punktuose nurodytais pagrindais, t. y. dėl to, jog teismas byloje pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų; dėl to, jog buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas; jog būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Nurodo, kad teismas vertino Komisijos teisių ir pareigų apimtį, bet Komisijai nebuvo sudaryta galimybė dalyvauti teisminiame procese. Tokiu būdu buvo pažeista jos teisė būti išklausytai. Nurodo, kad jei sprendimas būtų paliktas galioti, darytų įtaką Komisijos teisėms ir pareigoms. Pažymi, kad teismo sprendimu Komisijai buvo sukurtos naujos pareigos. Nurodo, kad teismas netinkamai aiškino Įstatymo 22 straipsnį ir Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos įstatymo 25 straipsnį, kadangi ne vien Komisija yra įgaliota tirti ir nustatyti Įstatymo pažeidimus. Pažymi, kad, priimdamas sprendimą, teismas nukrypo nuo savo praktikos, jog įstaigų vadovai yra kompetentingi įsakymais ir kitais norminiais teisės aktais konstatuoti, ar įstaigos darbuotojas pažeidė Įstatymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

V. Procesą atnaujinti atsisakytina.

Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išnagrinėjus bylą apeliacine tvarka ir priėmus 2011 m. lapkričio 28 d., ši administracinė byla buvo užbaigta. Po bylos užbaigimo vėl ją nagrinėti nebegalima. Procesas baigtoje byloje gali būti atnaujintas tik išimtiniu atveju, t. y. esant konkretiems, ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintiems, pagrindams. Šių proceso atnaujinimo pagrindų buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepagrindžia įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimo, procesas negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

Nagrinėjamu atveju Komisija remiasi ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktu, numatančiu, kad procesas gali būti atnaujintas, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Komisijos teigimu, ji turėjo būti įtraukta į teisminį procesą, tačiau, teismo vertinimu, tokia jos pozicija nepagrįsta.

Aptariamoje byloje Komisijos teisių ar pareigų klausimai nebuvo sprendžiami. Ginčas vyko ir bylą nagrinėję teismai atitinkamai pasisakė tik dėl institucijos, kurioje dirba konkretus valstybės tarnautojas, įgaliojimų inicijuojant tarnybinės veiklos patikrinimą bei Komisijos informavimo apie atlikto patikrinimo rezultatus. Apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju buvo pažeisti procedūriniai Įstatymo 22 straipsnio reikalavimai, todėl pareiškėjui paskirta tarnybinė nuobauda negali būti laikoma teisėta. Atsižvelgus į tai, nėra pagrindo daryti išvadą, kad aptariamoje byloje buvo pasisakyta dėl į ją neįtrauktos Komisijos teisių ar pareigų, juo labiau, jog kokiu nors būdu buvo pažeistos Komisijos teisės ar įstatymų saugomi interesai.

ABTĮ 154 straipsnio 1 dalis nustato, jog prašymą atnaujinti procesą turi teisę paduoti bylos šalys, tretieji suinteresuoti asmenys bei jų atstovai, neįtraukti į bylos nagrinėjimą asmenys, jeigu įsiteisėjęs sprendimas, nutarimas ar nutartis pažeidžia jų teises ar įstatymų saugomus interesus, taip pat prokuroras bei viešojo administravimo subjektai, kad būtų apgintas viešasis interesas ar apgintos valstybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai.

Atsižvelgiant į anksčiau padarytą išvadą, jog minėtu sprendimu nebuvo pažeistos Komisijos teisės ar įstatymo saugomi interesai, konstatuotina, jog Komisija neturėjo teisės teikti prašymo dėl proceso atnaujinimo šioje byloje, todėl kiti Komisijos prašyme pateikti argumentai neanalizuotini, o atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A261-3155/2011 atsisakytina.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsisakyti atnaujinti procesą pagal Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. C. skundą atsakovui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl įsakymo panaikinimo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A261-3155/2011).

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Dainius Raižys