2017-06-27 Nr. AB-12815-3-62-3-00229-2016-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1699-575/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00229-2016-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.1.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas), Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. A. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. A. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas Ž. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 4–12), prašydamas priteisti jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Kauno TI), 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas nurodė, kad 2015 m. spalio 19 d. buvo atvežtas iš Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) į Kauno TI. 2015 m. spalio 20 d. į Kauno TI Daiktų priėmimo skyrių jo motina atnešė 4 GB talpos atminties laikmeną, tačiau ją buvo atsisakyta priimti. Minėtą 4 GB talpos atminties laikmeną pareiškėjo motina bandė perduoti dar du kartus, tačiau ją priimti taip pat buvo atsisakyta. Pareiškėjas pabrėžė, jog jis rašė prašymus, mėgindamas išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių yra neperduodama jam minėta atminties laikmena, tačiau jo prašymus Kauno TI darbuotoja V. K. atsisakė priimti, žodžiu paaiškindama, kad 4 GB atminties laikmena nebuvo priimta galbūt dėl pareiškėjo priskyrimo drausmės grupei. 2015 m. lapkričio 6 d. pareiškėjas kreipėsi į Kauno TI direktorių, prašydamas paaiškinti atsisakymo priimti atminties laikmeną pagrindą. Kauno TI atsakyme į minėtą prašymą nurodė, jog pareiškėjui, kaip asmeniui, laikomam drausmės grupės sąlygomis, nebus leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais daiktais ir daiktai iš artimųjų jam perduodami nebus. Su tokia Kauno TI pozicija pareiškėjas nesutiko ir teigė, kad Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 95–96 straipsniai bei Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nedraudžia perduoti nuteistajam, esančiam drausmės grupėje, atminties laikmeną. Pareiškėjo manymu, aparatūros ir technikos priėmimas perdavimui galimas bet kada, tokie perdavimai nėra draudžiami, o Kauno TI, nepriimdamas atminties laikmenos, pareiškėjo ir jo motinos atžvilgiu taikė neteisėtą draudimą. Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėjas tvirtino, kad dėl tokių neteisėtų Kauno TI veiksmų patyrė neigiamus išgyvenimus, t. y. patyrė neturtinę žalą, kurią vertina 500 Eur.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Kauno TI atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 15–16) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Kauno TI paaiškino, kad pareiškėjas, atvykęs į Kauno TI, buvo priskirtas drausmės grupei Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. kovo 20 d. nutarimo Nr. 68-468 pagrindu, todėl pagal galiojantį teisinį reglamentavimą jam nebuvo galima naudotis sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotomis duomenų laikmenomis. Taigi, Kauno TI pareigūnai, atsisakydami priimti pareiškėjui perduodamą duomenų laikmeną, tiksliai vykdė teisės aktų reikalavimus, t. y. jų veiksmai buvo teisėti, o pareiškėjo pretenzijos nepagrįstos. Kauno TI kartu pabrėžė, kad pareiškėjo nurodytų, jo teigimu, patirtų neigiamų išgyvenimų šaltinis yra paties pareiškėjo neteisėti veiksmai būnant pataisos namuose-atvirojoje kolonijoje ir jų pasekmė – perkėlimas į drausmės grupę.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu (b. l. 41–44) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Visų pirma, teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Šiame kontekste teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog pareiškėjui Pravieniškių PN-AK direktoriaus 2015 m. kovo 20 d. nutarimu Nr. 68-468 buvo skirta drausminė nuobauda – perkėlimas iš paprastosios grupės į drausmės grupę 12 mėnesių. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjas laikotarpiais nuo 2015 m. spalio 19 d. iki 2015 m. spalio 22 d. ir nuo 2015 m. spalio 26 d. iki 2015 m. spalio 28 d. buvo laikomas Kauno TI, o Kauno TI darbuotojai 2015 m. spalio 20 d., 2015 m. spalio 26 d. ir 2015 m. spalio 28 d. atsisakė priimti ir perduoti pareiškėjui jo motinos atneštą 4 GB duomenų atmintinę.

Šiuo aspektu teismas akcentavo, jog pareiškėjo teisinės padėties ypatumus jam esant Kauno TI reglamentavo Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 12 straipsnio 3 dalis, pagal kurios nuostatas pareiškėjas buvo priskirtas nuteistųjų, atliekančių arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes grupei. Tuo tarpu SVĮ 12 straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims taikomos BVK nuostatos. Taigi, teismas pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju akivaizdu, jog pareiškėjo atžvilgiu taikytinos BVK nuostatos, reglamentuojančios nuteistiesiems jų artimųjų perduodamų daiktų priėmimą, perdavimą ir jų naudojimą.

Atitinkamai BVK 96 straipsnio 1 dalis (ginčui aktuali redakcija) nustatė, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Remiantis Taisyklių 173 punktu, nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais daiktais: radijo imtuvais; barzdaskutėmis; vaizdo leistuvais; kompiuterinių žaidimų aparatais; garso grotuvais; televizoriais, kurių ekranų įstrižainės ne didesnės kaip 51 centimetras; kompiuteriais; vandens šildytuvais; plaukų džiovintuvais; elektriniais virduliais; skrudintuvais; sumuštinių keptuvėmis; muzikos instrumentais; kompaktiniais diskais ir kitomis iki 4 GB talpos informacijos ir duomenų laikmenomis; stalinėmis lempomis; patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako BVK 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2012 m. kovo 30 d.

įsakymu Nr. V-124 patvirtinto Laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims perduotų ar įsigytų informacijos laikmenų tikrinimo, peržiūrėjimo, perklausymo bei laikymo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 1 ir 5 punktus, laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų sutuoktiniai, sugyventiniai ar artimieji giminaičiai daiktus (kompaktinius diskus, skaitmeninės informacijos ir duomenų laikmenas, taip pat leidžiamus naudoti kompiuterius, buitinius elektros prietaisus, muzikos instrumentus) su rašytiniu prašymu, kuriame nurodo savo sutikimą juos tikrinti pažeidžiant garantines plombas, įteikia laisvės atėmimo vietos pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda biuro pareigūnams.

Atsižvelgęs į minėtų teisės aktų nuostatas, teismas sprendė, kad Taisyklių 173 punkte nurodytais daiktais naudotis turi teisę tik tie nuteistieji, kurie yra nepriskirti drausmės grupei, be to, minėti daiktai yra įteikiami laisvės atėmimo vietos pašto bei perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų su spauda biuro pareigūnams. Tuo tarpu Taisyklių 83 punkte nurodyta, jog nuteistiesiems, kurie neturi teisės gauti perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų, atnešti perduodami siuntiniai ir smulkieji paketai nepriimami.

Taigi, įvertinęs tai, kad pareiškėjas jo buvimo Kauno TI metu buvo priskirtas drausmės grupei, teismas padarė išvadą, jog jis neturėjo teisės ginčo laikotarpiais naudotis BVK 96 straipsnio 1 dalyje ir Taisyklių 173 punkte nurodytais daiktais, todėl jam artimųjų atnešti perduoti siuntiniai ar smulkieji paketai (šiuo atveju 4 GB duomenų laikmena) turėjo būti nepriimami. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad Kauno TI darbuotojai 2015 m. spalio 20 d., 2015 m. spalio 26 d. ir 2015 m. spalio 28 d. atsisakydami priimti ir perduoti pareiškėjui jo motinos atneštą 4 GB duomenų atmintinę, tinkamai taikė Taisyklių ir BVK nuostatas, reglamentuojančias perduotinų daiktų nuteistiesiems priėmimą.

Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, jog jis 2015 m. spalio 26 d. prašymu prašė išsiaiškinti, kodėl iš jo motinos nebuvo priimta duomenų laikmena, tačiau pareigūnė V. K. jo prašymą atsisakė priimti, o pareiškėjui 2015 m. spalio 28 d. pateikus V. K. prašymą priimti iš jo motinos atneštą duomenų atmintinę, šis prašymas nebuvo priimtas, teismas akcentavo, jog Taisyklių 192 punkte nurodyta, kad nuteistieji pasiūlymus, prašymus (pareiškimus), peticijas ir skundus pateikia raštu. Atitinkamai byloje apklausta liudytoja V. K. patvirtino, kad 2015 m. spalio 26 d. pareiškėjas kreipėsi į ją dėl 4 GB duomenų laikmenos nepriėmimo, tačiau tą dieną nedirbo pasimatymų skyriaus darbuotojai, todėl jam buvo pasiūlyta ateiti išsiaiškinti dėl situacijos 2015 m. spalio 27 d. Minėtą dieną atvykus pareiškėjui, ji išsiaiškino, kodėl iš jo motinos nebuvo priimta ginčo duomenų laikmena, paaiškino pareiškėjui minėtos duomenų laikmenos nepriėmimo priežastis bei pagrindą. Teismas atkreipė dėmesį, kad liudytoja V. K. teismo posėdžio metu taip pat nurodė, jog 2015 m. spalio 26 d. pareiškėjas buvo parašęs skundą dėl 4 GB duomenų laikmenos nepriėmimo, tačiau, jai nurodžius, kad bus išsiaiškintas jam rūpimas klausimas, šio skundo jai nedavė, skundą atsiėmė, jokių skundų ar prašymų dėl duomenų laikmenos nepriėmimo raštu pareiškėjas buvimo Kauno TI metu nebuvo pateikęs, tik vis sakydavo, kad skųsis ir rašys skundus. Šių aplinkybių kontekste teismas pažymėjo, kad į bylą pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių, jog V. K. atsisakė priimti jo 2015 m. spalio 26 d. ir 2015 m. spalio 28 d. prašymus, o netikėti nuosekliais minėtos liudytojos parodymais teismas neturi jokio pagrindo, todėl pareiškėjo jokiais įrodymais nepagrįsti argumentai dėl jo prašymų nepriėmimo atmestini kaip nepagrįsti. Teismas kartu nurodė, kad byloje nesurinkta jokių įrodymų, pagrindžiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl jo diskriminavimo.

Apibendrindamas byloje nustatytas aplinkybes bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįrodė vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos (Kauno TI) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Tuo tarpu, nenustačius atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjui priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

III. Pareiškėjas Ž. A. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 49–56), prašydamas priimti naują sprendimą ir jo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, tenkinti, priteisiant jam iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno TI, 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neobjektyvus bei priėmė neteisingą sprendimą. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl 4 GB duomenų laikmenos priėmimo, o ne naudojimosi ja tvarkos, todėl teismas nepagrįstai vadovavosi BVK 96 straipsnio 1 dalimi. Be to, pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad jo laisvė yra apribota, tačiau jis nebuvo pristatytas į teismo posėdį, todėl negalėjo užduoti klausimų liudytojai ir tinkamai apginti savo poziciją, taip buvo pažeistas rungtyniškumo principas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Visų pirma, pažymėtina, kad ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) (toliau – ir ABTĮ) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamoje byloje ginčas iš esmės kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad Kauno TI atsisakė priimti iš jo motinos 4 GB talpos atminties laikmeną, atlyginimo priteisimo. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu, nenustatęs vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – valstybinės valdžios institucijos (Kauno TI) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo), pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Tačiau pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su tokiu priimtu teismo sprendimu.

ABTĮ 57 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 57 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Pirmiausia, teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo teiginių, jog jis nebuvo pristatytas į teismo posėdį, todėl buvo pažeistas rungtyniškumo principas, pabrėžia, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjui asmeniškai ir pasirašytinai buvo įteiktas šaukimas į 2016 m. balandžio 11 d. 13.00 val. vyksiantį Kauno apygardos administracinio teismo posėdį (b. l. 19–20). Tačiau Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. nutartimi bylos nagrinėjimas buvo atidėtas ir teismo posėdis paskirtas 2016 m. gegužės 16 d. 14.30 val. (b. l. 22). Apie tai pareiškėjas buvo informuotas išsiunčiant jam teismo pranešimą į Pravieniškių pataisos namus-atvirąją koloniją (b. l. 23). Kaip matyti iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų, minėtas teismo pranešimas pareiškėjui buvo išsiųstas paštu 2016 m. balandžio 11 d. Tačiau pareiškėjas 2016 m. vasario 19 d. buvo konvojuotas į Alytaus pataisos namus (toliau – ir Alytaus PN) (b. l. 64). Atitinkamai iš Alytaus PN 2017 m. balandžio 25 d. rašto Nr. 8-4483 ir prie jo pridėtų dokumentų matyti, kad pareiškėjui laiškai iš Kauno apygardos administracinio teismo įteikti 2016 m. balandžio 18 d. ir 2016 m. balandžio 21 d. (b. l. 66–70). Taigi, pareiškėjui apie teismo posėdį, įvyksiantį 2016 m. gegužės 16 d., buvo pranešta tinkamai. Tuo tarpu pareiškėjas pirmosios instancijos teismui neteikė jokių prašymų, kad jis būtų atvežtas į teismo posėdį ar jam būtų sudaryta galimybė dalyvauti teismo posėdyje naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (pvz., per vaizdo konferenciją, telekonferenciją ir kt.), taip pat neprašė atidėti bylos nagrinėjimą, t. y. nesiėmė jokių veiksmų, siekdamas dalyvauti minėtame teismo posėdyje, nors tokią galimybę turėjo, todėl byla pagrįstai ir teisėtai buvo išnagrinėta nedalyvaujant pareiškėjui. Šiuo aspektu akcentuotina, kad ABTĮ 78 straipsnio 3 dalyje yra įtvirtinta, jog bylos šalių ir jų atstovų neatvykimas į teismo posėdį, jeigu jiems buvo apie teismo posėdį tinkamai pranešta, nėra kliūtis bylai nagrinėti ir sprendimui priimti. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai dėl jo nedalyvavimo teismo posėdyje nesudaro faktinio ir teisinio pagrindo pripažinti neteisėtu pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Vertindama pareiškėjo reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą, teisėjų kolegija pažymi, kad reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės) atlyginimo, kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 str.), gali būti tenkinamas tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Atitinkamai nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimą priteisti jam neturtinės žalos atlyginimą iš esmės kildina iš to, kad jam būnant Kauno TI iš jo motinos buvo neteisėtai atsisakyta priimti 4 GB talpos atminties laikmeną.

Šiame kontekste pabrėžtina, kad pareiškėjui atvykus į Kauno TI jo teisinę padėti reglamentavo SVĮ 12 straipsnio 3 dalis. Tuo tarpu SVĮ 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad šio straipsnio 3 dalyje nurodytiems asmenims taikomos BVK nuostatos. Atitinkamai BVK 96 straipsnio 1 dalis (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2016 m. balandžio 1 d.) nustatė, kad nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis už asmeninėse sąskaitose turimus pinigus įsigytais ar sutuoktinio, sugyventinio arba artimųjų giminaičių perduotais televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, radijo imtuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais ir kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais.

Remiantis Taisyklių 173 punktu (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2016 m. balandžio 1 d.), nuteistiesiems, išskyrus laisvės atėmimo bausmę atliekančius pataisos įstaigose drausmės grupės laikymo sąlygomis, leidžiama naudotis įsigytais ar perduotais daiktais: radijo imtuvais; barzdaskutėmis; vaizdo leistuvais; kompiuterinių žaidimų aparatais; garso grotuvais; televizoriais, kurių ekranų įstrižainės ne didesnės kaip 51 centimetras; kompiuteriais; vandens šildytuvais; plaukų džiovintuvais; elektriniais virduliais; skrudintuvais; sumuštinių keptuvėmis; muzikos instrumentais; kompaktiniais diskais ir kitomis iki 4 GB talpos informacijos ir duomenų laikmenomis; stalinėmis lempomis; patalyne (išskyrus antklodę, čiužinį ir pagalvę), jeigu nuteistasis raštu atsisako BVK 173 straipsnio 2 dalyje numatytos patalynės. Atsižvelgiant į minėtas nuostatas, atkreiptinas dėmesys į tai, kad nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas jo buvimo Kauno TI metu buvo priskirtas drausmės grupei (b. l. 17), todėl spręstina, kad jis neturėjo teisės ginčo laikotarpiais naudotis BVK 96 straipsnio 1 dalyje ir Taisyklių 173 punkte nurodytais daiktais.

Tuo tarpu, remiantis Taisyklių 83 punktu (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2016 m. balandžio 1 d.), kaip teisingai šiame kontekste pažymėjo pirmosios instancijos teismas, nuteistiesiems, kurie neturi teisės gauti perduodamų siuntinių ir smulkiųjų paketų, atnešti perduodami siuntiniai ir smulkieji paketai nepriimami. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, pagrįstai ir teisėtai vadovavosi minėtomis teisės aktų nuostatomis bei padarė pagrįstą ir teisėtą išvadą, kad Kauno TI darbuotojai, 2015 m. spalio 20 d., 2015 m. spalio 26 d. ir 2015 m. spalio 28 d. atsisakydami priimti ir perduoti pareiškėjui jo motinos atneštą 4 GB talpos duomenų laikmeną, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas.

Teisėjų kolegija taip pat pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, kad pareiškėjo teiginiai, jog Kauno TI darbuotoja atsisakė priimti jo prašymus, kuriuose jis prašė išsiaiškinti, dėl kokių priežasčių yra neperduodama jam minėta atminties laikmena, atmestini kaip nepagrįsti. Atsižvelgęs į tai, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė atsakovo neteisėtų veiksmų (neveikimo), o nenustačius vienos iš būtinųjų viešosios atsakomybės sąlygų, kaip minėta, nėra pagrindo valstybės civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti.

Todėl kitų sąlygų, būtinų deliktinei atsakomybei kilti, nustatymas yra betikslis, taigi teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Nustatytų aplinkybių kontekste teisėjų kolegija papildomai akcentuotina, kad šioje byloje nustatytas BVK įtvirtintas pareiškėjo teisių ribojimas (galimybės iš savo motinos gauti ir naudotis 4 GB talpos duomenų laikmena nebuvimas) buvo taikomas būtent dėl pareiškėjui paskirtos nuobaudos, kuri tuo metu galiojo, t. y. šis ribojimas buvo aiškiai ir nedviprasmiškai įtvirtintas įstatyme ir buvo taikomas pareiškėjui dėl jo paties netinkamo elgesio – sistemingo, piktybiško kalinimo režimo pažeidinėjimo, dėl kurio pareiškėjas tuo metu buvo įgijęs specialų įstatyme įtvirtintą statusą, lyginant su kitais nuteistaisiais, kuriems nebuvo paskirtos tokios nuobaudos. Be to, toks ribojimas buvo laikinas ir taikomas tik pareiškėjui paskirtos nuobaudos galiojimo metu (nagrinėjamoje byloje pareiškėjas nekėlė ginčo, jog laikant jį paprastosios grupės sąlygomis buvo atsisakyta priimti ir perduoti pareiškėjui jo motinos atneštą 4 GB talpos duomenų laikmeną).

Apeliacinės instancijos teismas, išsamiai įvertinęs byloje esančią medžiagą, taip pat nenustatė pirmosios instancijos teismo šališkumo požymių, ar kad teismas nebuvo pakankamai aktyvus. Priešingai, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, buvo pakankamai aktyvus, rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas. Tuo tarpu apeliaciniame skunde nėra jokių argumentų, kurių pagrindu reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, keisti ar naikinti ginčijamą sprendimą, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, jog pirmosios instancijos teismas buvo šališkas ir neobjektyvus, atmestini kaip nepagrįsti.

Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.), aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, taip pat nenustatė, todėl apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja bei plačiau dėl jų nepasisako. Juolab kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis ABTĮ 138 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo Ž. A. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė