2013-12-12 Nr. AB-9873-3-61-3-01267-2012-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A261-521/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01267-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija: 20.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Romano Klišausko (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Vox optima“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vox optima“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė, UAB „Vox optima“) kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–15), prašydamas panaikinti Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir Departamentas) 2012 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. ATK2-76/12 Taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus.

Nurodė, kad atsakovas netinkamai aiškino ir nepagrįstai pareiškėjo atžvilgiu taikė Alkoholio kontrolės įstatymo (toliau – ir AKĮ) 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatas, visapusiškai ir išsamiai neįvertino visų reikšmingų aplinkybių, todėl priėmė nepagrįstą nutarimą. AKĮ nenustatyta, kaip turi būti užtikrinamas 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatytos išimties laikymasis. Šios nuostatos negali būti aiškinamos plečiamai, jas taikant turi būti užtikrintas principas in dubio pro reo. Iš alkoholiniais gėrimais prekiaujančių asmenų negali būti reikalaujama neįmanomų dalykų, jie negali būti atsakingi už pirkėjų veiksmus po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento. Bet kokie veiksmai, neleidžiant pirkėjams išsinešti įsigytų gėrimų, ribotų jų asmens laisvę bei nuosavybės neliečiamybę. Departamento pateiktas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatų aiškinimas, kad pardavėjai negali leisti pirkėjams išsinešti alkoholinių gėrimų iš pardavimo vietos, neatitinka nustatyto įpareigojimo turinio, prieštarauja Konstitucijai. Atsakovas taip pat nepagrįstai konstatavo, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduodami išsinešti. Nei pareiškėjas, nei bare dirbantis asmuo neturi jokių objektyvių galimybių numatyti, kaip pirkėjai elgsis po alkoholinių gėrimų įsigijimo. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimo konstatavimui negali turėti įtakos įvykiai ar padariniai, atsiradę po gėrimų pardavimo. Tyrimo metu nustatytos aplinkybės patvirtina, kad Bendrovė laikėsi AKĮ nuostatų, – gėrimai buvo parduoti atidarytoje pakuotėje, Bendrovė ėmėsi papildomų veiksmų, kad būtų užtikrintas gėrimų vartojimas vietoje. Bendrovė 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymu visus darbuotojus įpareigojo nuo 2012 m. sausio 1 d. nuo 22.00 val. iki 08.00 val. gėrimus parduoti vartoti tik vietoje, bare, gerai matomose vietose yra iškabinti pranešimai, kad nurodytu paros metu gėrimai turi būti vartojami tik vietoje. Bare buvo įrengti stalai. Vadinasi, pareiškėjas ėmėsi visų nuo jo valios priklausiusių veiksmų, kad būtų įgyvendintas AKĮ nustatytas draudimas. Tai, kad parduodant gėrimus atidarytoje pakuotėje ir informuojant pirkėją apie jų vartojimą vietoje, negali būti konstatuotas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimas, patvirtina Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. kovo 30 d. nutarimas administracinio teisės pažeidimo byloje Nr. A2.8-2157-738/2012.

Nėra tinkamai nustatyta ir įrodyta juridinio asmens atsakomybė, t. y. nėra nustatyta Bendrovės vardu veikusio asmens kaltė ir ar šis asmuo veikė jam suteiktų įgaliojimų ribose bei jų nepažeidė. Visi darbuotojai buvo įpareigoti laikytis AKĮ reikalavimų, todėl, net ir nustačius barmeno kaltę, pareiškėjas negali būti traukiamas atsakomybėn, nes barmenas veikė ultra vires, t. y. viršydamas jam suteiktus įgaliojimus.

Pažymėjo, kad ginčijamame nutarime nėra nustatyta ir įrodyta Bendrovės kaltė dėl jai inkriminuoto pažeidimo padarymo. Kaltės nebuvimas yra savarankiškas pagrindas panaikinti Departamento nutarimą, nes kaltė yra būtina administracinės atsakomybės sąlyga.

Nurodė, kad ginčijamas nutarimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, nes yra nemotyvuotas, nenurodyti išvadas pagrindžiantys įrodymai, nevertintas jų tarpusavio ryšys. Nutarime nepagrįstai remiamasi policijos pareigūnų tarnybiniais pranešimais, nes juose užfiksuotas tik alkoholinių gėrimų išsinešimo faktas. Pareigūnai gėrimų įsigijimo metu bare nebuvo, todėl pagal jų paaiškinimus negali būti nustatomi Bendrovės darbuotojo veiksmai. Tarnybinių pranešimų turinys leidžia teigti, kad jie buvo tarpusavyje suderinti. Pirkėjų paaiškinimai tvirtina, kad gėrimai jiems buvo parduoti atidarytose pakuotėse, buvo žinoma, jog gėrimai turi būti vartojami vietoje.

Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą (b. l. 47–52) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovo teigimu, pareiškėjo skunde pateikiamas subjektyvus bylos aplinkybių, nustatytų faktų vertinimas ir ginčui aktualių teisės aktų nuostatų aiškinimas. Neginčytinai nustatyta, kad alkoholiniai gėrimai nebuvo vartojami vietoje. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto pažeidimo sudėtis yra formali, todėl kaltei dėl jo padarymo nustatyti pakanka fakto, kad buvo parduoti alkoholiniai gėrimai, kurie buvo neatidarytoje pakuotėje ir (ar) neskirti vartoti vietoje. Pareiškėjas akivaizdžiai vykdė alkoholinių gėrimų prekybą išsinešti, todėl nesiėmė visų veiksmų, kad būtų vykdoma AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatyta imperatyvi pareiga. Pažeidimo sudėties nepanaikina tai, kad alkoholiniai gėrimai buvo parduodami atidarytoje pakuotėje. Bylos duomenys tvirtina, kad pirkėjams buvo sudarytos visos galimybės alkoholinius gėrimus išsinešti iš baro patalpų. Įstatymų leidėjas ar kontroliuojanti institucija nėra įpareigota nurodyti, kokių priemonių turi būti imtasi, siekiant įgyvendinti teisės aktų reikalavimus, tai yra ūkio subjekto diskrecijos teisė. Pareiškėjo pasirinktas elgesio modelis neužtikrino AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimų laikymosi. Tai, kad prekybos vietose buvo pakabinti pranešimai apie AKĮ pakeitimus, savaime nepanaikina pareiškėjo atsakomybės, nes įstatymo reikalavimų laikymasis turėjo būti užtikrintas veiksmingomis priemonėmis.

Pagal teismų praktiką teisės aktus pažeidžiantys juridinio asmens darbuotojo veiksmai užtraukia atsakomybę juridiniam asmeniui. Kaltės, kaip psichologinio santykio, buvimas nėra būdingas juridiniam asmeniui, todėl juridinio asmens kaltė gali būti tik normatyvinė, nustatant jam pareigą atidžiai ir rūpestingai kontroliuoti savo veiklą. Priimtas nutarimas atitinka AKĮ 39 straipsnio 2 dalies reikalavimus, yra motyvuotas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jį naikinti. Pareiškėjo argumentai, kad policijos pareigūnų tarnybiniai pranešimai bei pirkėjų paaiškinimai negali būti laikomi tinkamais įrodymais, grindžiami subjektyvaus pobūdžio teiginiais, neparemti jokiais objektyviais duomenimis, todėl atmestini. Departamentas neformuoja vienodos praktikos dėl AKĮ nuostatų taikymo, kiekvienas nutarimas yra individualaus pobūdžio administracinis aktas, priimtas, atsižvelgiant į konkrečias faktines aplinkybes. Kauno miesto apylinkės teismo nutarimas šiuo atveju nėra reikšmingas, nes priimtas dėl su pareiškėju nesusijusio asmens veiksmų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. spalio 9 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino. Panaikino Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. ATK2-76/12, kuriuo uždaroji akcinė bendrovė „Vox optima“ pripažinta pažeidusi Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą ir jai paskirta 500 Lt bauda, ir bylą dėl Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo uždarosios akcinės bendrovės „Vox optima“ atžvilgiu nutraukė.

Teismas nustatė, jog Departamentas 2012 m. kovo 14 d. iš Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kauno miesto Žaliakalnio policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Eigulių policijos nuovados (toliau – ir Eigulių PN) gavo medžiagą dėl Ekonominių sankcijų taikymo UAB „Vox optima“ už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą (b. l. 58). Remdamasis šia medžiagą, Departamentas 2012 m. kovo 19 d. surašė protokolą Nr. ATK2-090, kuriame nurodė, kad UAB „Vox optima“ priklausančiame bare, Šiaurės pr. 43A, Kaune, po 22 val. prekiaujama alkoholiniais gėrimais išsinešti, t. y. minėtame bare barmenas E. V. 2012 m. kovo 8 d apie 22.40 val.

A. M., atsukęs alaus butelio kamštelį, pardavė 2 l talpos butelį alaus „Fortas“, kurį užsisukęs savo kamšteliu pirkėjas A. M. iš baro išsinešė; apie 23.00 val. M. J. pardavė du atkimštus butelius alaus, kuriuos pirkėjas iš baro išsinešė; apie 23.40 val. S. M. pardavė atkimštą 0,5 l talpos butelį „Kalnapilis 7:30“, kurį pirkėjas iš baro išsinešė; apie 23.50 val. J. R., atsukęs kamštelį, pardavė 2,3 l talpos butelį „Tauras Pilsner“, tačiau pirkėjas butelį užsisuko ir išsinešė iš baro; apie 23.55 val.

E. T., atsukęs kamštelį, pardavė 2 l talpos butelį alaus „Fortas“, kurį pilietis iš baro išsinešė. Tokiais veiksmais Bendrovė padarė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatų pažeidimą, atsakomybė už kurį numatyta AKĮ 34 straipsnio 3 dalyje (b. l. 56–57). Departamentas 2012 m. kovo 20 d. raštu Nr. S-(4.3-3)-899 minėto protokolo kopiją pateikė UAB „Vox optima“ vadovui ir pasiūlė pateikti rašytinį paaiškinimą dėl AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimo (b. l. 54–55). Išnagrinėjęs Eigulių PN pateiktoje medžiagoje esančius policijos pareigūnų tarnybinius pranešimus, alkoholinių gėrimų pirkėjų bei barmeno E. V. paaiškinimus, UAB „Vox optima“ pateiktus paaiškinimus, Departamentas 2012 m. kovo 30 d. nutarime Nr. ATK2-76/12 konstatavo, kad: alkoholiniai gėrimai buvo parduodami gamyklinėje taroje (neskirtoje vartoti vietoje) ir išsinešti, o ne vartoti vietoje;

Bendrovė neužtikrino, jog jai priklausančiame bare, Šiaurės pr. 43A, Kaune, būtų įgyvendinamas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintas draudimas – po 22 val. alkoholinius gėrimus parduoti tik vartoti vietoje, nesiėmė visų galimų veiksmų, kad būtų išvengta AKĮ pažeidimo; vykdė ne viešojo maitinimo, o prekybinę funkciją, tuo pažeisdama imperatyvias AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatas. Už nustatytą pažeidimą, atsižvelgus į pareiškėjo atsakomybę lengvinančias aplinkybes Bendrovei paskirtas AKĮ 34 straipsnio 3 dalyje nustatytos sankcijos minimumas – 500 Lt piniginė bauda (b. l. 16–21).

Taip pat nustatė, kad Kauno miesto savivaldybė 2003 m. lapkričio 26 d. UAB „Vox optima“ priklausančiam barui, Šiaurės pr. 43A, Kaune, išdavė licenciją Nr. 183/2 nuo 0.00 val. iki 24.00 val. gerti vietoje ar išsinešti parduoti spiritinius gėrimus, alkoholinius kokteilius, vyną, obuolių ar kriaušių sidrą, vaisių ir uogų vyną, midų, kitus fermentuotus gėrimus, alų (b. l. 85). Licencija buvo patikslinta 2005 m. vasario 8 d. (b. l. 87). Kauno miesto valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba 2009 m. birželio 16 d. Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimu Nr. 423 nustatė, kad baro, Šiaurės pr. 43A, Kaune, pagrindinė ekonominės veiklos rūšis – gėrimų pardavimo vartoti vietoje veikla (56.30.0.), papildoma ekonominė veikla – mažmeninė prekyba nespecializuotose parduotuvėse, kulinarijos pusgaminių, gaminių, patiekalų pašildymas, kepimas pateikimas galutiniam vartotojui (56.10.0.) (b. l. 88).

Nustatyta, kad UAB „Vox optima“ priklausančiame bare, Šiaurės pr. 43A, Kaune, 2012 m. kovo 8 d. po 22 val. buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais, pažeidžiant jų gamyklinę pakuotę, tačiau parduoti gėrimai nebuvo vartojami baro patalpose. Šias aplinkybes patvirtina byloje esantys rašytiniai policijos pareigūnų tarnybiniai paaiškinimai (b. l. 59, 60, 61, 63), alkoholinius gėrimus 2012 m. kovo 8 d. bare įsigijusių asmenų paaiškinimai (b. l. 64, 65, 66, 67, 68, 69–70, 71–72), jų neneigia ir pats pareiškėjas.

Įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, teismas sprendė, kad nėra pagrindo sutikti su ginčijamame nutarime atsakovo padarytomis išvadomis, jog UAB „Vox optima“ priklausančiame bare, Šiaurės pr. 43A, Kaune, po 22 val. buvo vykdoma prekyba alkoholiniais gėrimais ne vartoti vietoje, o išsinešti, taip pat, kad Bendrovė nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti, kad parduodami alkoholiniai gėrimai būtų vartojami vietoje. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, teisminio bylos nagrinėjimo metu šalių pateikti paaiškinimai, nesudaro pagrindo vienareikšmiškai ir neabejotinai išvadai, kad Bendrovė pažeidė AKĮ reikalavimus. Bylos duomenys neginčytinai tvirtina, kad visais alkoholinių gėrimų pardavimo atvejais buvo paisoma reikalavimų ir alkoholiniai gėrimai buvo parduodami pažeidžiant gamyklinę pakuotę, t. y. atkimšus butelį ar atsukus butelio kamštelį. Bare buvo iškabinti informaciniai pranešimai, kad alkoholiniai gėrimai nuo 22.00 val. iki 08.00 val. parduodami tik vartoti vietoje. Šias aplinkybes tvirtina pareiškėjo pateiktos fotonuotraukos (b. l. 23, 24), jų neneigė ir atsakovas. Alkoholinių gėrimų 2012 m. kovo 8 d. bare įsigijęs pil. A. M. patvirtino, kad, parduodamas jam alų, barmenas paaiškino, kad butelis gali būti parduotas tik atsuktas ir vartoti vietoje (b. l. 64). Kitų asmenų, tą vakarą įsigijusių alkoholinių gėrimų, paaiškinimuose taip pat nurodoma, kad alkoholiniai gėrimai jiems buvo parduoti atidarytose pakuotėse (b. l. 65–72). Bare dirbantis E. V. paaiškino, kad po 22.00 val. alkoholinius gėrimus parduoda tik atidarytose pakuotėse ir primena, kad jie gali būti vartojami tik baro patalpose, tačiau šių įspėjimų pirkėjai paiso ne visuomet (b. l. 73–74 ).

AKĮ nėra nustatyta, kokiomis priemonėmis turi būti užtikrinama, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami įsigijimo vietoje. Įstatyme, kuriuo AKĮ 18 straipsnio 3 dalis buvo papildyta 12 punktu, nurodyta, kad Vyriausybė iki įstatymo įsigaliojimo turi patvirtinti jam įgyvendinti reikalingus lydimuosius teisės aktus. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. gegužės 20 d. nutarimu Nr. 618 patvirtintose Didmeninės ir mažmeninės prekybos alkoholio produktais licencijavimo taisyklėse bei Mažmeninės prekybos alkoholiniais gėrimais prekybos ir viešojo maitinimo įmonėse taisyklėse nėra nuostatų, reglamentuojančių AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintos draudimo išimties įgyvendinimą.

Teismo vertinimu, Bendrovės veiksmai, kai prekybos vietoje buvo iškabinti informaciniai pranešimai, darbuotojai informuoti apie pasikeitusią alkoholinių gėrimų prekybos tvarką, pirkėjai papildomai žodžiu įspėjami, kad alkoholiniai gėrimai gali būti vartojami tik įsigijimo vietoje, įsigytų alkoholinių gėrimų pardavimas tik atidarius jų pakuotę, visiškai atitiko proporcingumo principą. Nesant konkretaus teisinio reglamentavimo, kokios priemonės pripažintinos tinkamu AKĮ reikalavimų įgyvendinimu, negali būti konstatuojama, kad ūkio subjekto taikomos priemonės yra nepakankamos užtikrinti, kad po 22.00 val. alkoholiniai gėrimai būti parduodami tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Teismas sutiko su pareiškėjo argumentais, kad pardavėjai negali būti atsakingi už pirkėjų veiksmus po alkoholinių gėrimų įsigijimo momento. Asmenys, norintys alkoholinius gėrimus išsinešti, o ne vartoti vietoje, turėtų būti sulaikomi prievarta, ar net jėga. Kitų asmenų teises pažeidžiančių priemonių naudojimas turi būti aiškiai reglamentuotas įstatyme. AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintas draudimas negali būti laikomas teisiniu imperatyvu, patvirtinančiu prievartos prieš kitus asmenis panaudojimo teisėtumą. Vadinasi, iš ūkio subjekto negali būti reikalaujama elgtis neteisėtai ir neadekvačiai, t. y. pardavėjas negali reikalauti iš pirkėjo ir juo labiau priversti jį, kad pastarasis įsigytą alkoholį suvartotų vietoje.

Teismas taip pat pažymėjo, kad visi neaiškumai turi būti vertinami atsakomybėn traukiamo asmens naudai, t. y. vadovaujamasi in dubio pro reo principu. Tol, kol nėra aiškaus teisinio reguliavimo, negali būti pripažįstama, kad Bendrovės veiksmai nebuvo pakankami AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto nuostatoms įgyvendinti.

Teismo vertinimu, AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto draudimo išimties sąlygos tinkamai realizuojamos, jeigu nuo 22.00 val. iki 08.00 val. alkoholiniai gėrimai parduodami atidarytose pakuotėse, pirkėjai bet kokia forma informuojami apie alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje ir jiems sudaromos sąlygos alkoholinius gėrimus vartoti vietoje. Nagrinėjamu atveju nustatytos visos šios sąlygos, t. y. pirkėjams buvo sudaryta galimybė alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, jie buvo informuoti (raštu ir žodžiu) apie tai, kad po 22.00 val. gėrimai turi būti vartojami tik vietoje, nepilstomi alkoholiniai gėrimai buvo parduodami atidarytose pakuotėse. Atsižvelgiant į tai, pripažinta, kad Bendrovė nepagrįstai patraukta atsakomybėn už AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą ir jai nepagrįstai paskirta 500 Lt piniginė bauda.

Konstatuota, kad pareiškėjo UAB „Vox optima“ skundas tenkintinas, Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. kovo 30 d. nutarimas Nr. ATK2-76/12 naikintinas, o byla dėl Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo nutrauktina.

III. Atsakovas Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 130-137), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendimą ir palikti galioti Departamento 2012 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. ATK2-76/12 nepakeistą.

Apeliaciniame skunde nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad pareiškėjo atstovo barmeno parduoti alkoholiniai gėrimai nebuvo vartojami vietoje, o buvo išsinešti gamyklinėje taroje, tačiau skundžiamame sprendime priėmė išvadą, kad nėra pareiškėjo kaltės dėl trečiųjų asmenų neprognozuojamų veiksmų. Juridiniam asmeniui pagal Alkoholio kontrolės įstatymą yra keliami griežtesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, jam nustatyta imperatyvi pareiga užtikrinti Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų laikymąsi. Teismas, perkeldamas atsakomybę tretiesiems asmenims, netinkamai aiškino ir taikė teisės aktų nuostatas. Šiuo atveju pareiškėjas, kaip ūkio subjektas, pasirinko netinkamą veiklos modelį, kuris negali užtikrinti atitinkamų Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų laikymosi, nes pareiškėjas sistemiškai negali užtikrinti alkoholinių gėrimų vartojimo tik vietoje. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimo sudėtis yra formali, o reikalavimas imperatyvus, todėl užtenka, kad būtų nustatytas juridinis faktas, jog pareiškėjas pardavė alkoholinius gėrimus, kurie buvo neatidarytoje pakuotėje ir (ar) nevartoti vietoje, kad būtų pripažįstama pareiškėjo kaltė dėl minėtų reikalavimų nesilaikymo. Šiuo atveju pareiškėjo įstatymą pažeidusi veika pasireiškė neveikimu, t. y. pastarasis neužtikrino, kad bare alkoholiniai gėrimai būtų parduodami tik vartojimui vietoje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas, kaip juridinis asmuo, nesiėmė priemonių užtikrinti alkoholinių gėrimų vartojimo tik vietoje (tik viešojo maitinimo įmonėje), darytina išvada, kad viešojo maitinimo vietoje pareiškėjas vykdė prekybą alkoholiniais gėrimais ne vartoti vietoje, o akivaizdžiai išsinešimui. Tai, kad alkoholiniai gėrimai iš pareiškėjo baro buvo išsinešami sistemiškai, įrodo, kad pareiškėjas nesiima priemonių, siekdamas užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi.

2. Tai, kad įmonė, šiuo atveju pareiškėjas, parduodamas alkoholinius gėrimus pažeidžia jų gamyklinę pakuotę (atidaro, atsuka alkoholinio gėrimo kamštelį), nepanaikina šio pažeidimo sudėties, kadangi tokie alkoholiniai gėrimai nebuvo skirti vartojimui tik vietoje, tokius alkoholinius gėrimus lankytojai sistemiškai išsinešinėjo iš baro patalpų. Tokiu būdu nebuvo užtikrintas imperatyvus Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimas parduoti alkoholinius gėrimus tik vartoti vietoje. Pirkėjams buvo sudarytos visos galimybės tokius alkoholinius gėrimus išsinešti gamyklinėje taroje. Atkreiptinas dėmesys, kad pirkėjams konkrečiais atvejais alkoholiniai gėrimai buvo parduoti didelės talpos gamyklinėje taroje ar po kelis vienetus (2 1 talpos, 2,3 1 talpos buteliai, keli alkoholinių gėrimų buteliai asmeniui), tokiu būdu neužtikrinant alkoholinių gėrimų vartojimo tik vietoje.

3. Pareiškėjas yra viešojo maitinimo įmonė, o alkoholinių gėrimų pilstymas, jų pateikimas stiklinėse, taurėse, bokaluose, stikliukuose ir pan. yra neatsiejama įprasto viešojo maitinimo veikla, o tokia veikla pareiškėjas neužsiima. Pareiškėjo atsakomybės nepanaikina ir tai, kad pareiškėjo darbuotojas įspėjo vieną pirkėją apie draudimą išsinešti alkoholinius gėrimus, kad prekybos vietos patalpose yra pakabinta informacija apie Alkoholio kontrolės įstatymo draudimus. Pareiškėjas privalo laikytis Lietuvos Respublikoje galiojančių teisės aktų reikalavimų ir veiksmingomis, o ne pasyviomis priemonėmis, užtikrinti teisės aktų reikalavimų laikymąsi. Juolab, kad pareiškėjo samdomas darbuotojas pripažįsta, kad mato, kaip tokius alkoholinius gėrimus klientai išsineša iš baro patalpų. Net jeigu ūkio subjektai ir skelbiasi apie tai, kad neparduoda alkoholinių gėrimų išsinešimui ar alkoholio ir tabako gaminių nepilnamečiams, tokie veiksmai nepanaikina ūkio subjekto atsakomybės, įvykus teisei priešingiems veiksmams. Taigi alkoholinių gėrimų pardavėjas, prekiaujantis alkoholiniais gėrimais, privalo savo nuožiūra pasirinkti atitinkamą elgesio modelį, kad užtikrintų alkoholinių gėrimų vartojimą tik vietoje, kad nekiltų abejonių dėl jo veiklos teisėtumo.

4. Pareiškėjo padarytą Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto pažeidimą patvirtina 2012 m. kovo 19 d. Protokolas Nr. ATK2-090 su priedais ir juose užfiksuotos aplinkybės, Kauno apskrities VPK Kauno miesto Žaliakalnio PK VP skyriaus Eigulių PN vyresniojo tyrėjo D. D. 2012 m. kovo 9 d. Tarnybinis pranešimas, Kauno apskrities VPK Kauno miesto Žaliakalnio PK VP skyriaus Eigulių PN tyrėjo S. A. 2012 m. kovo 9 d. Tarnybinis pranešimas, Kauno apskrities YPK Kauno miesto Žaliakalnio PK VP skyriaus Eigulių PN viršininko D. T. 2012 m. kovo 9 d. Tarnybinis pranešimas, Kauno apskrities VPK Kauno miesto Žaliakalnio PK VP skyriaus Eigulių PN tyrėjo T. R. 2012 m. kovo 9 d. Tarnybinis pranešimas, alkoholinių gėrimų pirkėjo A. M. 2012 m. kovo 8 d. rašytinis paaiškinimas, alkoholinių gėrimų pirkėjo M. J. 2012 m. kovo 8 d. rašytinis paaiškinimas, alkoholinių gėrimų pirkėjo S. M. 2012 m. kovo 8 d. rašytinis paaiškinimas, alkoholinių gėrimų pirkėjo E. T. 2012 m. kovo 8 d. rašytinis paaiškinimas, alkoholinių gėrimų pirkėjo J. R. 2012 m. kovo 9 d. rašytinis paaiškinimas ir jo draugo S. K. 2012 m. kovo 9 d. rašytinis paaiškinimas, E. B. 2012 m. kovo 9 d. rašytinis paaiškinimas, alkoholinius gėrimus išsinešimui, o ne vartoti vietoje, pardavusio UAB „Vox optima“ barmeno E. V. 2012 m. kovo 13 d. rašytinis paaiškinimas, 2012 m. kovo 8 d. kasos kvitų duomenys ir kitos aplinkybės.

5. Pareiškėjas Vilniaus apygardos administraciniam teismui su skundu kartu pateikė ir 2012 m. kovo 14 d. įsakymo dėl drausminės nuobaudos skyrimo E. V. kopiją. Minėta drausminė nuobauda – griežtas įspėjimas, pareiškėjo darbuotojui skirta, nes darbuotojas nesilaikė 2011 m. gruodžio 31 d. direktorės įsakymo dėl alkoholinių gėrimų pardavimo nuo 8 iki 22 val. Taigi, pareiškėjas puikiai supranta savo veiksmų neteisėtumą, drausminę nuobaudą darbuotojui skyrė, siekdamas atsakomybę perkelti fiziniam asmeniui ir išvengti gresiančių nuobaudų juridiniam asmeniui, kuris neva atliko visus įmanomus veiksmus, siekdamas laikytis Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų. Jeigu pareiškėjas, kaip teigiama, nebūtų padaręs Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo, nebūtų atsakingam darbuotojui taikęs drausminės nuobaudos. Teismas šių aplinkybių nevertino, todėl priėmė neteisingą sprendimą, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai neįvertinęs visų bylos aplinkybių, kurios tiesiogiai susijusios su padaryto pažeidimo kvalifikavimu.

6. Kritiškai vertintini pirmosios instancijos teismo argumentai, kad Alkoholio kontrolės įstatyme nėra nustatyta, kokiomis priemonėmis turi būti užtikrinama, kad alkoholiniai gėrimai būtų vartojami įsigijimo vietoje. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartyje konstatavo, kad tuo atveju, kai teisės aktai neįtvirtina konkrečių reikalavimų <...> samprata turi būti atskleista, atsižvelgiant į Tabako kontrolės įstatymo tikslus <...>. Be to, aiškinant <...> sąvoką turi būti paisoma protingumo principo. <...> Tabako kontrolės įstatyme įtvirtinus bendro pobūdžio nuostatas, įgalinančias tabako reklama nelaikyti atitinkamos įstatyme nurodytos informacijos, patalpintos ant įrangos, skirtos tabako gaminiams išdėstyti, tačiau neapibrėžus šios įrangos sąvokos bei neįvardinus konkrečių reikalavimų šiai įrangai, nurodytos nuostatos turi būti aiškinamos, atsižvelgiant į įstatyme įtvirtintus tabako kontrolės tikslus. Tuo tarpu teismas, vertindamas, ar konkreti įranga yra skirta tabako gaminiams išdėstyti, ne kuria naujas teisės normas ar nepagrįstai plečiamai aiškina įstatyme įtvirtintus draudimus, o atlieka jam priskirtą teisingumo vykdymo funkciją, skirtą išsklaidyti abejones dėl teisės normos turinio, atsižvelgiant į kilusio ginčo aplinkybes. Taigi, ir nagrinėjamu atveju Departamentas pagrįstai, tačiau ne plečiamai ar neproporcingai aiškino įstatyme įtvirtintus draudimus, o pagal kompetenciją teisėtai ir pagrįstai taikė pareiškėjui ekonomines sankcijas už teisės aktams prieštaraujančią veiką.

7. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2008 m. sausio 14 d. nutarime pažymėjo, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti ne tik būtinus reikalavimus, kuriuos turi atitikti ūkio subjektai, siekiantys gauti licencijas užsiimti didmenine ar mažmenine prekyba alkoholio produktais (kaip ir bet kuria kita licencijuojama veikla), bet ir reikalavimus, kurių turi laikytis tokias licencijas gavę asmenys, <...>. Taigi darytina prezumpcija, kad visi ūkio subjektai, pagal turimas licencijas, užsiimantys šia licencijuojama veikla (kaip ir bet kuria kita licencijuojama veikla), žino ir supranta sąlygas, kurių privalo laikytis <...>. Departamento nuomone, jeigu pareiškėjas neužtikrino alkoholinių gėrimų vartojimo vietoje, ir įstatymu buvo imperatyviai įpareigotas tokiais alkoholiniais gėrimais neprekiauti, tačiau iškeldamas savo individualius komercinius interesus prieš įstatymą ir viešąjį interesą, sąžiningos konkurencijos principus, pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimus ir už tokius veiksmus privalo prisiimti atsakomybę.

8. Įstatymų leidėjas, 2011 m. gruodžio 23 d. priimdamas Alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18 ir 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymą Nr. XI-1911 turėjo tokius tikslus – 1) suvienodinti viešojo maitinimo įmonių ir įmonių, vykdančių mažmeninę prekybą alkoholiniais gėrimais, konkurencines sąlygas; 2) mažinti alkoholinių gėrimų prieinamumą Lietuvoje.

Ąt

Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos Respublikoje alkoholinių gėrimų pardavimai ir vartojimas didėja, taip sukeldami žalingų pasekmių ne tik žmogui, bet ir visuomenei, yra pavojingi sveikatai ir gyvybei, pareiškėjas, nesilaikydamas Alkoholio kontrolės įstatymo reikalavimų, šioje srityje veikia ne tik neteisėtai, bet ir socialiai neatsakingai. 2012 m. rugsėjo 6 d. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas byloje Nr. C-544/10 (Deutsches Weintor eG prieš Land Rheinland-Pfalz) konstatavo, kad pirmiausia dėl sveikatos apsaugos svarbu pažymėti, kad, atsižvelgiant į su alkoholio vartojimu susijusius priklausomybės ir piktnaudžiavimo pavojus, taip pat kompleksines neigiamas pasekmes, visų pirma, sunkių ligų išsivystymą alkoholiniai gėrimai yra konkreti maisto produktų kategorija, kuriai taikomas labai griežtas reglamentavimas. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad ir šiuo atveju Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto reikalavimas yra griežtas, neužtenka tik pasyvių pareiškėjo veiksmų, kad būtų laikomasi minėtos nuostatos.

Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Vox optima“ atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą (b. l. 143-155) prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Atsakovas nenurodo konkrečių bylos aplinkybių ir atitinkamų teisės aktų normų, kurios galėtų pagrįsti sprendimo (jo dalies) neteisėtumą ar nepagrįstumą. Apeliaciniame skunde pateikiami tik abstraktaus pobūdžio teiginiai ir samprotavimai, kurie nepagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais ir (ar) teisės aktų normomis.

2. Apeliaciniame skunde iš esmės pateikiami visi argumentai, kurie jau buvo naudoti procese pirmosios instancijos teisme ir nepateikiamas nei vienas pagrįstas argumentas, kuris galėtų patvirtinti, jog pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas pažeidus materialiosios ir (ar) proceso teisės normas.

3. Apeliaciniame skunde teigiama, kad teismas netinkamai aiškino ir taikė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą, tačiau tai objektyviai nepagrindžiama ir neįrodoma.

4. Pirmosios instancijos teismo pateiktas AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto aiškinimas yra visapusiškai pagrįstas ir teisėtas. Šis aiškinimas buvo pagrįstas ne tik paties teismo, bet ir pareiškėjo. Be to, teismo pateiktas aiškinimas atitinka ir daugelį kitų sprendimų analogiškose bylose.

5. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pareiškėjas neva nesiėmė visų galimų veiksmų AKĮ reikalavimams užtikrinti, tačiau tokia pozicija niekaip objektyviai nepagrindžiama ir nenurodoma, kaip minimos sąlygos turėjo būti užtikrintos. Tačiau realiai egzistuoja priešinga situacija nei nurodoma apeliaciniame skunde – pareiškėjas laikosi AKĮ reikalavimų ir deda visas įmanomas pastangas, kad AKĮ nebūtų pažeistas, ir tai buvo pripažinta teismo sprendime.

6. Pardavėjai, išnaudodami visus galimus ir teisėtus veiksmus, negali šimtu procentų užtikrinti, kad pirkėjai alkoholinių gėrimų neišsineš, nes tai priklauso išimtinai nuo pirkėjų valios ir tokio jų elgesio pardavėjai negali kontroliuoti teisėtomis priemonėmis.

7. Pareiškėjas neturėjo (neturi) jokių įgaliojimų (teisių) fiziškai sulaikyti pirkėjus ir neleisti jiems išsinešti įsigytų alkoholinių gėrimų, todėl negali būti atsakingas už alkoholinius gėrimus išsinešusių pirkėjų veiksmus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Bylos ginčas yra dėl sankcijos paskyrimo teisėtumo dėl pažeidimo, numatyto Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą patenkino ir panaikino Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2012 m. kovo 30 d. nutarimą Nr. ATK2-76/12, kuriuo UAB „Vox optima“ pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punktą buvo paskirta 500 Lt bauda, ir bylą dėl Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimo UAB „Vox optima“ atžvilgiu nutraukė.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą ir patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, remdamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnyje nustatytomis bylos nagrinėjimo ribomis, kad teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą, daro išvadą, jog atsakovo apeliacinis skundas atmestinas.

Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.) 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte buvo nustatyta, kad draudžiama prekiauti alkoholiniais gėrimais nuo 22 iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Taigi, šioje normoje imperatyviai nurodoma, jog alkoholiniai gėrimai nuo 22 iki 8 valandos gali būti parduodami tik atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje, t. y. turi būti tenkinamos abi sąlygos.

Teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalimi (2008 m. liepos 3 d. įstatymo Nr. X-1685 redakcija) nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose <...>; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Todėl teismai, nagrinėdami bylas, privalo vadovautis nustatyta teismų praktika panašiose bylose.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 išaiškino AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto taikymą, kuris yra aktualus nagrinėjamam ginčui šioje byloje.

Minėtoje nutartyje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, „kad mažmenine alkoholio prekyba besiverčiantis ūkio subjektas turi imtis visų būtinų teisinių, organizacinių (administracinių) priemonių tam, kad nebūtų pažeisti AKĮ reikalavimai. Iš AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkto travaux préparatoires taip pat matyti, jog Įstatymo projektu nustatyta įmonių pareiga užtikrinti, kad alkoholiniai gėrimai nebūtų išsinešami iš viešojo maitinimo vietų (žr. 2011 m. spalio 11 d. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 29, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo bei Įstatymo papildymo 16(1) straipsniu įstatymo projekto Nr. XIP-744(2) aiškinamąjį raštą). Taigi akivaizdu, jog įstatymų leidėjo tikslas – užtikrinti, kad ūkio subjektai, prisidengdami viešojo maitinimo veikla, negalėtų apeiti imperatyvių įstatymo reikalavimų ir išsineštinai alkoholiniais gėrimais prekiauti visą parą, taip paneigdami paties alkoholinių gėrimų prekybos laiko ribojimo prasmę.

Tačiau konkretus minėtos ūkio subjektui nustatytos pareigos – užtikrinti, jog nebūtų pažeidžiamas AKĮ – turinys, pobūdis ir apimtis Įstatyme nėra atkleidžiamas. Aptariamoje teisės normoje įstatymų leidėjas nepateikė konkretaus elgesio modelio, todėl darytina išvada, jog ūkio subjektas, siekdamas įgyvendinti Įstatymo numatytą imperatyvią pareigą prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiamu laiku tik vartoti vietoje, turi tam tikrą diskreciją pasirinkti, kokiais būdais vykdyti šią pareigą. Kita vertus, ši diskrecija negali būti neribota. Atsižvelgdamas į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintą draudimą ir jo tikslus, ūkio subjektas turėtų imtis tokių priemonių užtikrinti minėto draudimo įgyvendinimą, kokių atitinkamomis aplinkybėmis akivaizdžiai imtųsi kiekvienas protingas ir sąžiningas asmuo. Todėl, vadovaujantis tuo, jog teisingumą konkrečioje byloje pagal tos bylos individualias aplinkybes vykdo teismas, būtent teisėjų kolegija turi patikrinti, ar pareiškėjo veiksmai nulėmė AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtinto draudimo pažeidimą, ar priešingai – jie suponavo galimybę taikyti toje pačioje AKĮ nuostatoje įtvirtintą išimtį“.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui priklausančiame bare, esančiame Šiaurės per. 43A, Kauno m., barmenas E. V. 2012 m. kovo 8 d apie 22.40 val. A. M., atsukęs alaus butelio kamštelį, pardavė 2 l talpos butelį alaus „Fortas“, kurį, užsisukęs savo kamšteliu, pirkėjas A. M. iš baro išsinešė; apie 23.00 val. M. J. pardavė du atkimštus butelius alaus, kuriuos pirkėjas iš baro išsinešė; apie 23.40 val. S. M. pardavė atkimštą 0,5 l talpos butelį „Kalnapilis 7:30“, kurį pirkėjas iš baro išsinešė; apie 23.50 val. J. R., atsukęs kamštelį, pardavė 2,3 l talpos butelį „Tauras Pilsner“, tačiau pirkėjas butelį užsisuko ir išsinešė iš baro; apie 23.55 val. E. T., atsukęs kamštelį, pardavė 2 l talpos butelį alaus „Fortas“, kurį pilietis iš baro išsinešė. Šias aplinkybes atsakovas kvalifikavo kaip pažeidimą, numatytą AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte, dėl kurio padarymo buvo pritaikyta ekonominė sankcija.

Kadangi įstatymų leidėjas nenustatė priemonių, kurių reikėtų imtis ūkio subjektui, kad Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte nustatytas reikalavimas nuo 22 val. iki 8 val. parduoti alkoholinius gėrimus tik atidarytose pakuotėse ir tik vartoti vietoje būtų įvykdytas, todėl tokias priemones gali pasirinkti patys ūkio subjektai, tačiau jos turi būti efektyvios, kad užtikrintų Alkoholio kontrolės įstatyme nustatytų imperatyvų laikymąsi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-370/2013). Nagrinėjamu atveju nėra įrodymų, kurių pagrindu galima būtų konstatuoti, jog ūkio subjektas nesiėmė priemonių, kad užtikrintų Alkoholio kontrolės įstatymo draudimo vykdymą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas ėmėsi pakankamų priemonių, kad užtikrintų imperatyvų Alkoholio kontrolės įstatymo draudimo laikymąsi, t. y. pirkėjams sudarė galimybę alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, jie buvo informuoti (raštu ir žodžiu) apie tai, kad po 22.00 val. gėrimai turi būti vartojami tik vietoje, nepilstomi alkoholiniai gėrimai buvo parduodami atidarytose pakuotėse.

Priešingų įrodymų atsakovas nepateikė bei jų nenurodė, nors, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-351/2013 suformuota praktika, pagal bendrą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę būtent Departamentas, kaip pažeidimą inkriminuojanti institucija, turi pažeidimą neabejotinai įrodyti (žr., pvz., mutatis mutandis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartį administracinėje byloje Nr. N9-990/2006). Tai reiškia, kad būtent pastarasis subjektas turi išdėstyti visas faktines aplinkybes bei jas motyvuotai kvalifikuoti kaip pažeidimą, kartu įrodydamas ir pažeidėjo kaltę. Ten pat Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažymėjo, kad nors Departamentas Nutarime ir konstatavo, jog pareiškėjas nesiėmė visų galimų veiksmų užtikrinti Įstatyme numatytos imperatyvios pareigos – neprekiauti alkoholiniais gėrimais nustatytu laiku, jis nedetalizavo savo teiginio, t. y. konkrečiai nenurodė, kokių dar veiksmų pareiškėjas turėjo imtis, kad pareiškėjas patektų į AKĮ 18 straipsnio 3 dalies 12 punkte įtvirtintos išimties taikymo sritį, o tik apsiribojo teiginiu, jog tam, kad būtų nustatytas aptariamos Įstatymo nuostatos pažeidimas, pakanka nustatyti, kad alkoholiniai gėrimai yra parduodami draudžiamu laiku nuo 22 val. iki 8 val. Toks argumentas, teismo vertinimu, konkrečiu atveju nėra pakankamas bei neatitinka AKĮ 39 straipsnio 2 dalyje įtvirtinto reikalavimo, jog Nutarime turi būti, be kita ko, nurodomi pažeidėjo kaltės įrodymai, kuriais grindžiamas Nutarimas. Šios nuostatos taikytinos ir šios bylos ginčui.

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas apeliacinio skundo argumentus dėl pirmosios instancijos teismo įrodymų vertinimo tinkamumo, taip pat remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėje byloje Nr. A4-1212/2006 suformuota praktika, kad proceso šalis turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jos reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d. ir 57 str. 4 d.). ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje suformuluotos įrodymų vertinimo taisyklės, kurių esmė yra ta, kad bylos įrodymus vertina teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma. Taip pat pažymėtina, kad pagal ABTĮ 86 straipsnio 2 dalį, priimdamas sprendimą, administracinis teismas įvertina ištirtus teismo įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas tenkintinas.

Pirmosios instancijos teismas sprendimo išvadas pagrindė ištirtų įrodymų visuma ir toks vertinimas atitinka minėtą teismų praktiką dėl įrodymų vertinimo. Esant šioms aplinkybėms, apeliacinės instancijos teismas sutinka su padarytomis išvadomis ir iš naujo surinktų įrodymų turinio nevertina.

Remdamasi šiais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Romanas Klišauskas

Ričardas Piličiauskas