2015-12-29 Nr. AB-25180-3-61-3-05123-2014-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1903-552/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05123-2014-1

Procesinio sprendimo kategorija 6.6.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. S. skundą atsakovams Vidaus reikalų ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Sveikatos priežiūros tarnybai prie Vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas M. S. kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1–17), prašydamas: 1) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 1D-8187(11); 2) panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimą Nr. 1D-6409(11); 3) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 15 straipsnį – 1 049,05 Lt (303,83 Eur), už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.; 4) priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 5 straipsnį – 1 699,12 Lt (492,1 Eur), už laikotarpį nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d.; 5) atnaujinti skundo padavimo terminą; 6) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 1 straipsnis ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-92 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijos 23, 29, 30 ir 52 straipsniams, Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui, konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui, konstituciniam teisėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo principams.

Pareiškėjas paaiškino, kad Vidaus reikalų ministerija pareiškėjui paskyrė 383,11 Lt pareigūnų ir karių valstybinę pensiją ir mokėjo 360 Lt valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedą. Nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo nuostatas M. S. buvo perskaičiuota ir mokėta sumažinta 650 Lt valstybinė pensija. Pažymėjo, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. iš atsakovo negavo jokių pranešimų apie priimtus sprendimus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos sumažinimo, todėl anksčiau negalėjo kreiptis į teismą. 2014 m. liepos 15 d. pareiškėjas iš Lietuvos Respublikos Seimo, Vyriausybės bei ministerijų atsakymų sužinojo, kad iki 2016 m. nebus grąžintos nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtos pensijos dalys.

Nurodė, kad neskaito laikraščių, neturi interneto, neturi teisinio išsilavinimo, yra rusakalbis. Į banko sąskaitą gauna karių valstybinę pensiją ir atlyginimą, todėl negali nustatyti, kokio dydžio pensija mokama, nes bankomato pateikiamas išrašas rodo tik banko sąskaitos likutį. Pažeistų teisių M. S. anksčiau apginti negalėjo dėl neaiškaus teisinio sumažintų valstybės pensijų perskaičiavimo ir grąžinimo klausimų reglamentavimo. Pareiškėjui nebuvo aišku, kokiais būdais ir tvarka turi ginti savo interesus. Jis taip pat neturėjo galimybės kreiptis teisinės pagalbos, nes išlaidos teisinei pagalbai šiuo atveju būtų neproporcingos reikalavimo dydžiui. M. S. tikėjosi, kad po Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo bus aiškiai reglamentuota sumažintos valstybinės pensijos grąžinimo tvarka, tačiau tokia tvarka nebuvo nustatyta. Tik vėliau, masinėse informavimo priemonėse atsiradus informacijai apie priimtus teismo sprendimus dėl sumažintų pensijų grąžinimo, paaiškėjo, kad dėl sumažintos pensijos perskaičiavimo ir grąžinimo reikia kreiptis į atitinkamas viešojo administravimo institucijas.

Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštarauja Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Darė išvadą, kad pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 1 699,12 Lt – buvo neišmokėta ne dėl Vidaus reikalų ministerijos kaltės, o dėl to, kad Lietuvos Respublikos Seimas nustatė teisinį reguliavimą, kuris vėliau buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, todėl neišmokėta pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime (b. l. 78) nurodė, kad su skundu nesutinka ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime paaiškino, jog M. S. pensija 2012–2013 m. nebuvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, nes neviršijo ribinio 650 Lt dydžio. Pareiškėjo pensijos perskaičiavimas pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį jau įvykdytas ir nėra teisės normų, pagal kurias Vidaus reikalų ministerija galėtų ir turėtų kompensuoti M. S. šį perskaičiavimą. Nurodė, kad sprendimas atsisakyti išnagrinėti pretenziją nėra sprendimas atsisakyti išmokėti nepriemoką, todėl prašomi panaikinti Vidaus reikalų ministerijos sprendimai neturėtų būti naikinami. Atkreipė dėmesį, kad nėra bylinėjimosi išlaidų pagrindimo, nes sutartis ir sąskaita įrodo tik prievolę, bet ne jos realų įvykdymą ir patirtas išlaidas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu (b . l. 97-106) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies – panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 1D-6409(11) „Dėl diskriminavimo apraiškų panaikinimo ir pareigūnų ir karių pensijos dalies grąžinimo“ dalį, kurioje nuspręsta nenagrinėti M. S. prašymo dalies dėl pensijos dalies nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo; priteisė M. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 492,1 Eur neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; priteisė M. S. iš Vidaus reikalų ministerijos 28,96 Eur teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme; priteisė M. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 28,96 Eur teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme. Likusią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 12 straipsnio 1 dalimi, 2009 m. gruodžio 9 d. Laikinojo įstatymo 15 straipsniu, 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 4 straipsnio 1 dalimi, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusio Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1-2 dalimis, 2010 m. vasario 11 d. įstatymu, įsigaliojusiu nuo 2010 m. kovo 1 d., kuriuo Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis buvo pakeista, nuo 2010 m. gruodžio 1 d. įsigaliojusiu 2010 m. spalio 26 d. įstatymu Nr. IX-1072 priimto Laikinojo įstatymo 5 straipsniu ir nurodė, kad asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų ir draudžiamiems privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu (išskyrus nustatytas išimtis), valstybinės pensijos perskaičiuotos (sumažintos) pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, o pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį jos dar kartą perskaičiuotos (sumažintos), atsižvelgiant į jų gaunamas draudžiamąsias pajamas. Pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalį perskaičiuojant asmeniui paskirtą valstybinę pensiją, taip pat kelių valstybinių pensijų arba valstybinių pensijų ir rentų, valstybinių socialinio draudimo našlių pensijų bendrą sumą, ir tais atvejais, kai ši išmoka (išmokų suma) apribota Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, ir tais atvejais, kai ji neapribota, atsižvelgiant į minėtų tam asmeniui paskirtų išmokų dydį, gauta išmoka (išmokų suma) pagal nustatytą formulę gali būti mažinama nuo 5 iki 20 procentų (didėjant išmokų sumai, jis didėja).

Nagrinėjamu atveju atsakovas, remdamasis Laikinojo įstatymo 1 priede nurodyta formule, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. lapkričio 30 d. apskaičiavo M. S. paskirtos pensijos perskaičiavimo koeficientą ir paskirtą pensiją su valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedu sumažino. Nuo 2011 m. lapkričio mėnesio pareiškėjui valstybinės socialinio draudimo bazinės pensijos dydžio priedas nebuvo mokamas, o jo pareigūnų ir karių valstybinė pensija neviršijo 650 Lt, todėl nebuvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 dalį. Nuo 2011 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio M. S. pensija buvo perskaičiuota taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nurodytą 2 priede nustatyta tvarka apskaičiuotą koeficientą, atsižvelgiant į jo turimų draudžiamųjų pajamų dydį.

Pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, kad Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas valstybinių pensijų perskaičiavimas, neprieštarauja Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai.

Nurodė, kad valstybinių pensijų mažinimas, ignoruojant Konstitucinio Teismo nutarimus, pažeidžia teisinės valstybės principo elementus: teisėtų lūkesčių apsaugą, teisinį tikrumą ir saugumą. Didelis pareiškėjo užtarnautos valstybinės pensijos sumažinimas remiantis Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje nustatytu teisiniu reguliavimu reiškia teisinį netikrumą, teisėtų lūkesčių paneigimą įdėjus atitinkamas pastangas turėti didesnes pajamas, Konstitucijos 23 straipsnyje įtvirtinto nuosavybės neliečiamumo principo, konstitucinio lygiateisiškumo, proporcingumo principų pažeidimą. Nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad pareiškėjas, dirbantis tam tikrą darbą, draudžiamas privalomuoju valstybiniu socialiniu pensijų draudimu, pensiją sumažinus pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį daugiau nei valstybines pensijas gaunantiems, bet nedirbantiems asmenims, iš esmės buvo diskriminuotas asmenų, gaunančių pareigūnų ir karių valstybines pensijas, tačiau nedirbančių, atžvilgiu vien dėl to, kad dirba tam tikrą darbą. Remdamasis išdėstytu reguliavimu, teismas darė išvadą, kad pensijos pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį buvo mažintos neteisėtai, tuo tarpu pensijų sumažinimą pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį pripažino teisėtu ir pagrįstu.

Pažymėjo, kad M. S. prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. pagal Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas neišmokėtą 1 049,05 Lt (303,83 Eur) pensijos dalį, tačiau nuo 2011 m. lapkričio mėnesio pareiškėjo pareigūnų ir karių valstybinė pensija nebuvo perskaičiuota pagal Laikinojo įstatymo 4 dalį, todėl teismas sprendė, kad nėra pagrindo vertinti mažinimo vadovaujantis Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatomis pratęsimo pagrįstumą, aptartą pareiškėjo reikalavimą atmetė kaip nepagrįstą. Nurodė, kad atitinkamai nėra pagrindo kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio, kuris buvo taikomas nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., ir kuriuo buvo pratęstas Laikinojo įstatymo 4 straipsnio galiojimas, konstitucingumo bei stabdyti bylos nagrinėjimą.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, konstatavo, kad pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo suinteresuoti asmenys galėjo apginti per trejų metų terminą nuo sužinojimo apie priimtą sprendimą dienos, numatytą Valstybinio socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnio 1 dalyje. Teismas pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje buvo sprendžiamas analogiško skundo kaip nagrinėjamoje byloje pagrįstumo klausimas. Taigi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nusprendė reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pagal analogiją taikyti Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 45 straipsnyje įtvirtintą 3 metų terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 pažymėta, kad asmuo į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos turi kreiptis per 3 metus. Teismas darė išvadą, kad 3 metų procesinis terminas kreiptis į teismą pripažintas tinkamu ir iš esmės pakankamu, kad pareiškėjas galėtų pareikšti reikalavimą dėl valstybinės pensijos nepriemokos.

Teismas nustatė, kad pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2012 m. sausio mėnesį. Taigi M. S. su 2014 m. lapkričio 24 d. skundu kreipdamasis dėl pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatą, nebuvo praleidęs trejų metų kreipimosi termino. Teismas taikė teisinių santykių susidarymo metu galiojusią įstatymo redakciją, kadangi senaties teisės normos yra materialinės, o ne procesinės teisės normos.

Teismas, remdamasis Sveikatos priežiūros tarybos prie Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. spalio 24 d. pažyma Nr. 11DP(P)-5160, nustatė, kad taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui nuo 2011 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. rugpjūčio mėnesio pareigūnų ir karių valstybinė pensija buvo sumažinta ir susidarė 1 748,87 Lt nepriemoka (turėjo būti išmokėta 19 819,54 Lt, tačiau išmokėta tik 18 070,67 Lt). Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, darė išvadą, kad pareiškėjo prašymas priteisti jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, už laikotarpį nuo 2011 m. lapkričio 1 d. iki 2012 m. rugsėjo 1 d. pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas neišmokėtą 1 699,12 Lt pensijos dalį yra pagrįstas, todėl turi būti tenkinamas. Teismas sprendė, kad M. S. neišmokėta pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalis – 1 699,12 Lt (492,1 Eur), už laikotarpį nuo 2011 m. gruodžio mėnesio iki 2012 m. rugsėjo mėnesio – priteistina iš Lietuvos valstybės.

Atkreipė dėmesį, kad Vidaus reikalų ministerija 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendime Nr. 1D-6409(11) pažymėjo, jog prašymo dalies dėl pensijos dalies nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo nenagrinės, kadangi praėjo daugiau nei 6 mėnesiai nuo paaiškėjimo apie nepriemokos neteisėtumą. Šiame sprendime taip pat pažymėta, kad apskaičiuojant pareiškėjo pensijos dydį 2012–2013 m., Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos nebuvo taikomos ir nurodyta, kad Vidaus reikalų ministerija neturi teisinio pagrindo išmokėti susidariusią nepriemoką. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad atsakovas nepagrįstai negrąžina pareiškėjui pensijos, sumažintos taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas. Vidaus reikalų ministerija nepagrįstai remiasi Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 23 straipsnio 6 dalimi, kadangi valstybinių pensijų klausimais kilę ginčai sprendžiami vadovaujantis specialiais įstatymais – Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymu bei kitais pagal analogiją taikomais pensijų skyrimo ir mokėjimo klausimus reguliuojančiais įstatymais. Teismas pabrėžė, kad aptarta prašomo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014-09-09 sprendimo Nr. 1D-6409(11) „Dėl diskriminavimo apraiškų panaikinimo ir pareigūnų ir karių pensijos dalies grąžinimo“ dalis, kurioje nuspręsta prašymo dalies dėl pensijos dalies nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo nenagrinėti, negali būti pripažinta teisėta ir pagrįsta, todėl naikintina.

Dėl pareiškėjo prašymo panaikinti Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimą Nr. 1D-8187(11) teismas nurodė, kad iš pareiškėjo 2014 m. lapkričio 3 d. pakartotinio skundo matyti, jog jis į vidaus reikalų ministrą kreipėsi dėl to paties, t. y. prašė informuoti, ar bus grąžinta nesumokėta pensijos dalis, tačiau nepateikė jokių naujų faktinių duomenų, kurie nebuvo žinomi nagrinėjant ankstesnį skundą, taigi atsakovas pagrįstai M. S. 2014 m. lapkričio 3 d. pakartotinio skundo nenagrinėjo. Pažymėjo, jog Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimas Nr. 1D-8187(11) „Dėl diskriminavimo apraiškų panaikinimo ir pareigūnų ir karių pensijos dalies grąžinimo“ yra teisėtas ir pagrįstas, todėl nėra pagrindo jo panaikinti.

Dėl prašymo priteisti teismo išlaidų atlyginimą pažymėjo, jog patirtoms bylinėjimosi išlaidos pagrįsti pareiškėjas pateikė 2014 m. lapkričio 24 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. M.S.-1/2014, išrašytą advokato A. M., už teisines paslaugas 400 Lt sumai, taip pat 2014 m. lapkričio 22 d. pinigų priėmimo kvitą (serija LAT Nr. 781481), iš kurio matyti, kad M. S. advokatui A. M. už teisines paslaugas sumokėjo 200 Lt. Taigi pareiškėjas su advokatu atsiskaitė tik iš dalies. Pareiškėjui teikiant teisinę pagalbą teisme, galiojo Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimas Nr. 972 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio“ nuo 2014 m. spalio 1 d. nustatęs 1 035 Lt minimalų mėnesinį atlyginimą. Teismas, atsižvelgęs į bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą bei sprendžiamų klausimų pobūdį, darė išvadą, kad 350 Lt suma už skundo surašymą, 100 Lt suma už prašymo dėl termino atnaujinimo skundui paduoti parengimą yra pagrįsta. Teismo nuomone, išlaidos už žodinių konsultacijų teikimą, susipažinimą su administracine byla, darbas Letx internete ir kopijų tvirtinimas priskirtinos išlaidoms nurodytoms Rekomendacijų 8.18 punkte. Šie atstovo veiksmai objektyviai galėjo užtrukti 1 valandą. Rekomendacijų 8.18 punkte nurodytas maksimalus advokato užmokesčio dydis už atstovavimą teisme 1 val. yra 0,15 minimalaus mėnesinio atlyginimo, taigi už 1 val. pareiškėjui papildomai galėtų būti priteista 155,25 Lt (0,15 x 1 val. x 1 035) išlaidų.

Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas teigė, jog galima daryti išvadą, kad pareiškėjas, nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme, turėjo 605,25 Lt pagrįstų išlaidų. M. S. skundas buvo patenkintas iš dalies (prašyta iš viso priteisti 2 748,17 Lt, o priteista 1 699,12 Lt, t. y. apie 62 procentus; prašyta panaikinti 2 sprendimus, tačiau panaikinta tik vieno sprendimo dalis), t. y. tenkinta apie 44 procentai viso skundo. Įvertinęs aptartų teisės normų ir rašytinių įrodymų visumą bei vadovauamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo tenkintinas priteisiant M. S. iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 200 Lt (57,92 Eur) teismo išlaidų atlyginimo.

III. Pareiškėjas M. S. padavė teismui apeliacinį skundą ( b. l. 109-121), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimo dalį, kurioje buvos atmestas pareiškėjo skundas, ir šią dalį perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apeliaciniame skunde nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 15 straipsnį – 1 049,05 Lt (303,83 Eur), už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Pabrėžė, jog pirmosios instancijos teismas padarė grubų procesinių teisės normų pažeidimą, t. y. nemotyvavo skundžiamo sprendimo dalies dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 15 straipsnį – 1 049,05 Lt (303,83 Eur), už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., neatsakė į visus pareiškėjo argumentus, susijusius su šiuo reikalavimu, netinkamai vertino faktines aplinkybes ir taikė nagrinėjamam atvejui taikytinas teisės normas. Pareiškėjo manymu, Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatos jo atžvilgiu yra diskriminuojančios.

Mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnis neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, ir nesustabdė administracinės bylos nagrinėjimo, kol bus išnagrinėtas minėtas prašymas.

Atsakovai Vidaus reikalų ministerija ir Lietuvos valstybė, atstovaujama Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, jog su apeliaciniu skundu nesutinka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies, kuri susidarė per laikotarpį nuo 2011 m. sausio mėnesio iki 2013 m. gruodžio 31 d. pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo nuostatas, priteisimo ir Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 1D-8187(11), Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 1D-6409(11) teisėtumo ir pagrįstumo.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 9 d. sprendimu panaikino Vidaus reikalų ministerijos 2014 m. rugsėjo 9 d. sprendimo Nr. 1D-6409(11) „Dėl diskriminavimo apraiškų panaikinimo ir pareigūnų ir karių pensijos dalies grąžinimo“ dalį, kurioje nuspręsta nenagrinėti M. S. prašymo dalies dėl pensijos dalies nepriemokos, susidariusios taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas, išmokėjimo, priteisė M. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 492,1 Eur neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, priteisė M. S. iš atsakovų Vidaus reikalų ministerijos ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, 57,92 Eur teismo išlaidų, patirtų nagrinėjant bylą Vilniaus apygardos administraciniame teisme.

Pateiktu apeliaciniu skundu pareiškėjas ginčija tą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria teismas netenkino jo pateikto skundo reikalavimo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 15 straipsnį – 1 049,05 Lt (303,83 Eur), už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareikėjo apeliacinio skundo reikalavimą, į tai, kad pareiškėjas iš esmės kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria jo skundas buvo netenkintas, siekdama nepažeisti apeliacinį procesą inicijavusio asmens teisių, pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą vertina pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo ribose.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį tai, jog Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis nustatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą), 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, jo 15 straipsnyje numatytą reguliavimą, Laikinasis įstatymas, kaip ir jo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Vadinasi, nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. valstybinė pensija asmenims buvo sumažinta taikant Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymais pakeisto Laikinojo įstatymo 15 straipsnio nuostatas, kuriomis, kaip minėta, Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatų galiojimas valstybinių pensijų gavėjams buvo pratęstas iki 2012 m. gruodžio 31 d., vėliau – iki 2013 m. gruodžio 31 d.

Konstitucinis Teismas 2015 m. gegužės 14 d. nutarime konstatavo, jog Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2011 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2012 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai. Be to, Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, jog Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymas (2012 m. gruodžio 20 d. redakcija) tiek, kiek jame buvo nustatyta, kad Laikinasis įstatymas valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, galioja iki 2013 m. gruodžio 31 d., neprieštaravo Konstitucijai.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje savo praktikoje, formuojamoje po Konstitucinio Teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutarimo, konstatuoja, jog nėra pagrindo pripažinti, kad karių ir pareigūnų valstybinės pensijos taikant Laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatas sumažintos neteisėtai, todėl tokiu būdu susidariusios valstybinių pensijų nepriemokos pensijų gavėjams nepriteistinos (pvz., 2015 m. birželio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-257-520/2015; 2015 m. liepos 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-848-143/2015).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjui jo nurodomu laikotarpiu, t. y. 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., apskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį nebuvo taikomos Laikinojo įstatymo 4 straipsnio nuostatos, kurių Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) ir Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) taikymas buvo pratęstas atitinkamai iki 2012 m. gruodžio 31 d. ir 2013 m. gruodžio 31 d., dėl ko pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimą priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vidaus reikalų ministerijos, neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, susidariusią pritaikius Laikinojo įstatymo 15 straipsnį – 1 049,05 Lt (303,83 Eur), už laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. atmetė kaip nepagrįstą. Taip pat pagrįstai netenkino pareiškėjo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar 2011 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XI-1821 1 straipsnis ir 2012 m. gruodžio 20 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo Nr. XII-92 1 straipsnis neprieštarauja Konstitucijai, nes dėl minėtų nuostatų atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai Konstitucinis Teismas pasisakė aukščiau minėtame nutarime.

Atsakydama į apeliacinio skundo argumentus, kad minėtas teisinis reglamentavimas pažeidžia pareiškėjo teises, t. y. diskriminuoja jį kitų pensiją gaunančių asmenų atžvilgiu, apeliacinio teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į minėtame 2015 m. gegužės 14 d. nutarime Konstitucinio Teismo pateiktą išaiškinimą, kad valstybinės pensijos savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos, taip pat nuo kitų valstybinio socialinio draudimo pensijų: jos yra mokamos iš valstybės biudžeto; jos skiriamos asmenims už atliktą tarnybą ar nuopelnus Lietuvos valstybei, taip pat kaip kompensacija įstatyme nurodytiems nukentėjusiesiems asmenims; įstatymų leidėjo diskrecija nustatant valstybinių pensijų skyrimą yra platesnė nei reglamentuojant kitas pensijas, jų skyrimo sąlygos gali būti labai įvairios ir priklausyti inter alia nuo tarnybos ypatumų, ekonominių valstybės išgalių. Valstybėje susiklosčius itin sunkiai ekonominei, finansinei padėčiai valstybines pensijas, kurios savo prigimtimi ir pobūdžiu skiriasi nuo senatvės ir invalidumo pensijų, mažinant didesniu mastu nei senatvės ar invalidumo pensijas, inter alia gali būti nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų mokėjimo terminas. Teisinis reguliavimas, pagal kurį buvo nustatytas ilgesnis sumažintų valstybinių pensijų, paskirtų ir mokamų iš valstybės biudžeto pagal Valstybinių pensijų įstatymą, Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą ir Mokslininkų valstybinių pensijų laikinąjį įstatymą, mokėjimo terminas nei kai kurių kitų sumažintų socialinių išmokų, inter alia valstybinių socialinio draudimo pensijų, mokėjimo terminas, vertintinas kaip valstybinių pensijų mažinimas didesniu mastu atsižvelgiant į kitokią, nei kitų socialinių išmokų (inter alia senatvės ir invalidumo pensijų), šių pensijų prigimtį ir pobūdį, t. y. kaip objektyviai pateisinamas skirtingų kategorijų pensininkų (valstybinių pensijų ir valstybinio socialinio draudimo pensijų gavėjų) skirtingas traktavimas, kuriuo savaime nepažeidžiamos pensijų tos pačios kategorijos pensininkams dydžių proporcijos.

Apibendrindama išdėstytą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, teisingai įvertino faktines bylos aplinkybes, ir priėmė teisingą bei pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo M. S. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas Arūnas Sutkevičius