2016-04-29 Nr. AB-9478-3-65-3-00205-2011-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-106-146/2016

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00205-2011-8

Procesinio sprendimo kategorija 11.4.1;

15.2.3.1; 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 29 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. P. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims I. B., M. G. B., R. J. dėl sprendimo panaikinimo, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su skundu, kurį patikslino (I t., b. l. 2–5; II t., b. l. 7–15), prašydamas panaikinti Kauno apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 53-19434, kuriuo A. J. atkurtos nuosavybės teisės į žemę (toliau – ir Sprendimas Nr. 53-19434), ir priteisti iš atsakovo turtinę ir neturtinę žalą – po 1 500 000 litų.

Pareiškėjas paaiškino, kad 1989 m. spalio 30 d. (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kėdainių rajone, nusipirko sodybą (gyvenamąjį namą ir kitus statinius). Pirkimo–pardavimo sutartis buvo įregistruota ūkinėse knygose. Tai atitiko statinių teisinio įregistravimo tvarką, galiojusią iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 21 d. nutarimo Nr. 297 priėmimo. Nuo 1992 m. lapkričio 5 d. (duomenys neskelbtini) kaime pareiškėjas deklaravo savo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) kaime. 1992 metų pabaigoje apsigyveno sodyboje, ją tvarkė, augino daržoves, sodino vaismedžius, vaiskrūmius. Sodyboje gyveno iki 2002 metų.

(duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonė, kurios teritorijoje buvo jo pirkta sodyba, pagal tuometinius teisės aktus turėjo teisę skirti ir jam skyrė prie sodybos 1 ha žemės sklypą asmeniniam ūkiui neterminuotam naudojimui. Šios įmonės sudaryta komisija nustatė suteikto žemės sklypo ribas vietoje, išskirdama apie pastatus 0,39 ha namų valdos žemės sklypą. Sklypo skyrimas naudojimui prilygsta žemės nuomai. Už tokį sklypą mokamas žemės mokestis nesudarant žemės nuomos sutarties. Minėto sklypo paskyrimą patvirtina 1993 m. kovo 8 d. Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos sprendimas (1 šaukimo 13 sesija), kuriuo jam skirtas 1 ha žemės sklypas (Sąraše eilės Nr. 263), taip pat 1994 m. sausio 17 d. sprendimas (1 šaukimo 16 sesija) dėl žemės asmeniniam ūkiui nuomos, kuriame dėl (duomenys neskelbtini) žemės ūkio įmonės išskirtos žemės pažymėta, kad 0,39 ha namų valdos, 0,61 ha asmeninio ūkio žemė. Su tuometine (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnyba buvo suderinęs dėl realiai sodybos užimamos 1,93 ha žemės ploto pirkimo ir 1992 m. rugsėjo 30 d. visiškai atsiskaitė avansiniu mokėjimu pagal pateiktą žemės sklypo įkainojimo aktą ir 1992 m. rugsėjo 30 d. mokėjimo pranešime nurodytą pinigų sumą. Už suteiktą 1 ha žemės sklypą mokėjo ir tebemoka žemės nuomos mokestį. Iki 2005 m. pareiškėjas rūpinosi sodybos pastatais, realiai naudojosi žeme. 2011 m. rugpjūčio 17 d. atvykęs į savo sodybą pareiškėjas pamatė, kad jo statiniai nugriauti, vaismedžiai išpjauti, statomas naujas namas. Gavęs iš seniūnijos 2011 m. rugpjūčio 24 d. ir 2011 m. rugsėjo 7 d. išrašus iš ūkinių knygų pastebėjo, kad įrašai pakeisti (neužfiksuoti pastatai, nėra jo parašų, įrašai neatitinka tikrovės). Dėl pastatų sunaikinimo ir neteisėto žemės užvaldymo 2011 m. rugpjūčio 31 d. kreipėsi į Kėdainių rajono policijos komisariatą, kur buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.

Paaiškėjo, kad Kauno apskrities viršininko administracijos (toliau – ir Kauno AVA) 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr.02-06-8301 ir tos pačios datos sprendimu Nr. 53-19434 A. J. buvo atkurtos nuosavybės teisės perduodant neatlygintinai nuosavybę lygiavertį seniūnijoje, Kėdainių rajone 4,08 ha žemės (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kėdainių rajone. Į šį suformuotą žemės sklypą pateko pareiškėjui skirtas 1 ha namų valdos žemės sklypas. Rengiant (duomenys neskelbtini) kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projektą (toliau – ir (duomenys neskelbtini) KVŽRŽP) buvo prieita prie nepagrįstų išvadų, kad jam suteikta žemė, kurioje buvo minėto jo pirkti statiniai, yra laisvo valstybinio fondo žemė. Todėl nuosavybės teisių atkūrimas į ginčo žemę neteisėtas. Atsakovas privalėjo teisės aktų nustatyta tvarka suformuoti jam žemės sklypą, pateikti projektą ir sudaryti su juo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartį.

Pareiškėjas patikslintame skunde teigė, kad apie 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 53-19434 jis nežinojo iki 2011 m. rugsėjo 16 d. Dėl šio sprendimo tikrumo jį atstovaujanti advokatė 2011 m. rugsėjo 22 d. kreipėsi į Registrų Centro Panevėžio filialą. Į šį raštą atsakęs Registrų Centro Kauno filialas 2011 m. rugsėjo 29 d. raštu informavo, kad sprendimų kopijas pateiks tik teismui. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas 2013 m. rugsėjo 20 d. patikslintame skunde prašė teismo atnaujinti skundo padavimo terminą.

Pareiškėjas teigė, kad turtinė žala pasireiškė tuo, kad jis sodybą su pastatais ir žemės sklypu galėjo parduoti už 8 000 000 eurų, tačiau tokios galimybės neteko. Neturtinė žala pasireiškė pareiškėjo išgyvenimais, pakrikusiais nervais, tuo, kad jam pražilo ir nupliko plaukai. Taip pat pareiškėjas tvirtino, kad byloje surinkti įrodymai yra klaidingi (Kėdainių rajono valdybos 1992 m. rugsėjo 29 d. potvarkis Nr. 447 „Dėl leidimo mokėti už žemės sklypus“), kai kurie suklastoti (ūkinių knygų, pildomų seniūnijoje nuo 1992 m., išrašai), todėl jais remtis negalima.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT, atsakovas) prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 52–54; II t., 128–137) paaiškino, kad Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1993 m. kovo 8 d. sprendimu V. P. buvo skirta 1 ha asmeninio ūkio žemės. Kauno apskrities viršininkas 2006 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 02-06-7596 4 priede įtraukė V. P. į sąrašą fizinių asmenų, kurie nenaudoja pagal paskirtį jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės. Žemės reformos įstatymo 15 straipsnio 12 punkte nustatyta, kad asmeninio ūkio žemė neparduodama ir vietoj jos kiti sklypai asmeniniam ūkiui skirtoje teritorijoje nesuteikiami naudotis fiziniams asmenims, kuriems asmeninio ūkio žemė buvo suteikta pažeidžiant įstatymus. Kadangi V. P. skirtos asmeninam ūkiui Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1993 m. kovo 8 d. sprendimu 1 ha žemės nenaudojo, ji buvo paimta į laisvos valstybinės žemės fondą.

Kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo sąlygas ir tvarką reglamentavo Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimu Nr. 89 patvirtintos Žemės sklypų suteikimo neatlygintinai, pardavimo ir nuomos ne konkurso tvarka miestuose, miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritorijose ir miesto tipo gyvenvietėse taisyklės (toliau – ir LRV 1992 m. Taisyklės Nr. 89). Pagal šių Taisyklių 4 punktą asmuo, norintis įsigyti privačion nuosavybėn naudojamą žemės sklypą, turėjo pateikti miesto (rajono) žemėtvarkos tarnybai prašymą, dokumentą, kurio pagrindu naudojasi žemės sklypu, sklypo planą. Žemės sklypo planą sudaro ir tvirtina valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras ar kita Žemės ūkio ministerijos įgaliota tarnyba pagal asmens užsakymą. Pagal LRV 1992 m. Taisyklių Nr.89 9 punktą leidimą įsigyti žemės sklypą privatinės nuosavybės teise tvirtina miesto (rajono) valdyba savo potvarkiu. Kėdainių rajono valdyba 1992 m. rugsėjo 29 d. potvarkiu Nr.447p leido namų valdos savininkui V. P. mokėti už 0,39 ha žemės plotą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje. Pareiškėjas 1992 m. rugsėjo 30 d. už namų valdos žemės sklypą sumokėjo 80 litų valstybės vienkartinėmis išmokomis ir 64,69 litų grynais pinigais, tačiau žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Pagal galiojančius teisės aktus parduodamo žemės sklypo dydis nustatomas atsižvelgiant į faktiškai naudojamą namų valdos žemės sklypą, bet ne į tai, už kokį plotą buvo sumokėtos įmokos. Parduodamas žemės sklypas turi būti sodybos teritorijoje, atitikti sodybos (namų valdos) eksploatacijos reikalavimus ir turi būti nustatytas teritorijų planavimo dokumentuose. V. P. nepateikė valstybinio inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuro sudaryto namų valdos žemės sklypo plano, todėl Kėdainių rajono Žemėtvarkos ir geodezijos tarnyba negalėjo parengti namų valdos žemės sklypo pirkimo – pardavimo sutarties. Sprendimą leisti sumokėti pareiškėjui už 0,39 ha namų valdos žemės sklypą priėmė tuometinė Kėdainių rajono valdyba, šių funkcijų Nacionalinė žemės tarnyba neperėmė, todėl už šiuos savivaldybės veiksmus negali būti atsakinga.

Vadovaujantis Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalimi ir Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtinta Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos tvarka (toliau – ir LRV 1999 m. Naudojamų sklypų pardavimo tvarka Nr. 260) 2.2 punktu namų valdos žemės sklypai gali būti parduodami tik tiems asmenims, kuriems nuosavybės teise priklauso sodybos statiniai (gyvenamasis namas ir kiti pagalbiniai pastatai). 1989 m. spalio 30 d. pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta, kad pareiškėjas iš J. V. įsigijo gyvenamąjį namą ir statinius (klėtį, daržinę, pirtį), tačiau ūkinės knygos išraše pažymėta, jog 1987 m. daržinė sudegė, taip pat nurodyta, kad statiniai statyti 1910 metais iš rąstų.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. spalio 30 d. įsakymu Nr. 565 patvirtintame Statybos techniniame reglamente STR 1.12.06: 2002 „Statinio naudojimo paskirtis ir gyvavimo trukmė“ (toliau – ir Reglamentas STR 1.12.06: 2002) nurodyta, kad gyvenamosios paskirties pastatų, pastatytų iš rąstų, gyvavimo trukmė yra 60 metų, pagalbinės ūkio paskirties – 50 metų. Kėdainių rajono apylinkės prokuratūra 2012 m. sausio 25 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą nurodė, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog minėti pastatai buvo nugriauti iki 2002 metų.

Pareiškėjas, įsigijęs statinius, ūkinėse knygose pirkimo–pardavimo sutarties per 3 mėnesius neįregistravo. Nekilnojamojo turto registro duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nėra įregistravęs savo vardu pastatų (duomenys neskelbtini) kaime, pastatai nėra išlikę ir nustatyti jų buvimo vietos nėra galimybės. Nesant jokių duomenų apie statinius, Kauno apskrities viršininko 2002 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 02-06-534 patvirtiname (duomenys neskelbtini) ŽRŽP papildyme pareiškėjo nurodytas žemės sklypas, kuriame pasak pareiškėjo buvo nugriauti jam nuosavybės teise priklausantys pastatai, pateko į laisvo valstybinio fondo žemę (11,50 ha sklypą Nr.30 (duomenys neskelbtini) kaime).

Kauno apskrities viršininkas 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr.02-06-1977 patvirtino 2003 metais parengtą (duomenys neskelbtini) ŽRŽP papildymą ir jame suformuotas žemės sklypų ribas, taip pat sąrašą piliečių, kuriems suprojektuoti lygiaverčiai žemės sklypai iš laisvo valstybinės žemės fondo. Šiuo įsakymu patvirtintu (duomenys neskelbtini) ŽRŽP papildymu A. J. buvo suprojektuotas perdavimui neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam 4,08 ha žemės sklypas Nr.233 (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kėdainių rajone.

Atsižvelgiant į tai buvo priimtas Sprendimas Nr. 53-19434 atkurti A. J. nuosavybės teises į šį žemės sklypą. Sprendimo Nr. 53-19434 priedas yra žemės sklypo planas, iš kurio matyti, jog ginčo sklype užstatytos teritorijos nėra. Nuosavybės teisės į šį žemės sklypą A. J. atkurtos teisėtai ir naikinti šį sprendimą nėra pagrindo.

Nesant neteisėtų Nacionalinės žemės tarnybos veiksmų (CK 6.271 straipsnis), nėra pagrindo priteisti žalos atlyginimą.

Tretieji suinteresuoti asmenys I. B. ir M. G. B. prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose į skundą ir patikslintą skundą (I t., b. l. 65–69; II t., 87–91) paaiškino, kad šiuo metu jiems priklausantį žemės sklypą 2009 m. spalio 14 d. pirkimo – pardavimo sutartimi įsigijo iš R. J. Sklype nebuvo jokių statinių. Sklypas buvo labai apleistas, apaugęs krūmais, brūzgynais. Pareiškėjo teiginiai, esą 2011 m. rugpjūčio 17 d. jis rado suniokotą savo sodybą, nugriautus pastatus, neatitinka tikrovės. Gavę leidimą statyti, tretieji suinteresuoti asmenys Baliukai tvarkė teritoriją, rado betono liekanas. Pareiškėjo iki 2011 metų nematė nė karto. Po šio jo apsilankymo iš kaimynų sužinojo, jog V. P., įsigijęs sodybą, joje lankėsi vos porą kartų.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. J. atsiliepime (I t., b. l. 168) pareiškė, kad jo pozicija ginčo klausimu yra tokia pati, kaip ir trečiųjų suinteresuotų asmenų Ilonos bei M. G. B.

II. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 19 d. sprendimu (II t., b. l. 180–188) pareiškėjo V. P. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Ištyręs įrodymus teismas nustatė, kad V. P. 1989 m. spalio 30 d. sutartimi (toliau – ir 1989 m. Sutartis) iš J. V. nupirko gyvenamąjį namą (70 kv. m bendro ploto) ir ūkinius pastatus (klėtį, daržinę, pirtį) (duomenys neskelbtini) kaime, Kėdainių rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, tuometinėje (duomenys neskelbtini) kolūkio teritorijoje (I t., b. l. 8). 1992 m. balandžio 28 d. pareiškėjas (duomenys neskelbtini) apylinkės agrarinės reformos tarnybai pateikė prašymą parduoti jam 2 ha žemės sklypą, kurį užima (duomenys neskelbtini) kaime esanti jo namų valda (I t., b. l. 21).

Žemės sklypo įkainojimo aktu buvo įkainotas 1,93 ha žemės sklypas, už kurį pagal mokėjimo pranešimą pareiškėjas 1992 m. rugsėjo 30 d. sumokėjo 8 000 rublių investiciniais čekiais ir 6 469 rublių grynais pinigais (I t., b. l. 18–19). Žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta. Kauno apskrities viršininko administracija 2000 m. lapkričio 15 d. priėmė išvadą dėl žemės, miško, vandens telkinio perdavimo neatlygintinai nuosavybėn Nr. 3979 (Nuosavybės teisių A. J. atkūrimo byla (toliau – ir NTAB), l. 47), kurioje konstatuota, kad A.

J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 5,41 ha iki žemės nacionalizavimo A. J. nuosavybės teise valdytos žemės, priskirtos valstybės išperkamai žemei (vertė yra 6 849 Lt), ir šią išvadą persiuntė Kauno apskrities Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijai. Kauno apskrities viršininko 2002 m. vasario 12 d. įsakymu Nr. 02-06-534 buvo patvirtintas Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijos (duomenys neskelbtini) KVŽRŽP pakeitimas ir papildymas bei jame suformuotų žemės sklypų ribos, kurio 1 priedu kaip laisvos valstybinės žemės fondo sklypas patvirtintas 22,50 ha ploto sklypas Nr. 30 (duomenys neskelbtini) kaime (I t., b. l. 23, 32–35) (I t., b. l. 55).

Žemės sklypas Nr. 30, kaip laisvo valstybinės žemės fondo sklypas, buvo patvirtintas ir Kauno apskrities viršininko 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 02-06-1977, jo 2 priedu nustatytas šio laisvo valstybinio žemės fondo sklypo plotas – 13,50 ha, to paties įsakymo 1 priedu šiame laisvo valstybinio žemės fondo sklype patvirtintas A. J. suprojektuotas lygiavertis 4,08 ha ploto žemės sklypas (NTAB, l. 50–51; Kėdainių rajono policijos komisariato baudžiamoji byla Nr. 66-1-901-11 (toliau – ir BB), I t., b. l. 60–63). Kauno apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d.

įsakymu Nr. 02-06-8301 įsakyta atkurti nuosavybės teises į žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn A. J. 4,08 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, į 2,35 ha ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime atkurti nuosavybės teises natūra (I t., b. l. 37–40). Kauno AVA 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 53-19434 mirusios A. J. vardu buvo atkurtos nuosavybės teisės grąžinant natūra į 2,25 ha žemės, taip pat perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,08 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kauno apskrityje (I t., b. l. 56;

NTAB, l. 73, 77). Šį žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini), toliau – ir Sklypas Nr. (duomenys neskelbtini)) 2004 m. liepos 9 d. paveldėjo A. J., kuri jį 2005 m. spalio 24 d. pardavė R. J., o šis 2009 m. spalio 14 d. pardavė I. B. ir M. G. B. (I t., b. l. 26–28), kuriems Sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) priklauso ir šiuo metu.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas ginčija Sprendimą Nr. 53-19434 ta apimtimi, kuria A. J. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, perduodant neatlygintinai nuosavybėn 4,08 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime. Pasak pareiškėjo, Sklypas Nr. (duomenys neskelbtini) apima jo naudojamą 1 ha namų valdos žemės sklypą; namų valdos žemės sklypas yra valstybės išperkama žemė, todėl laisvos valstybinės žemės fondui negalėjo būti priskirtas, ir lygiavertis žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui šioje vietoje negalėjo būti formuojamas bei nuosavybės teisės į jį negalėjo būti atkurtos.

Teismas, įvertinęs šalių paaiškinimus ir byloje esančiais įrodymais, kuriais užfiksuoti pastatų likučiai Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) teritorijoje, taip pat remdamasis baudžiamosios bylos medžiaga, nustatė, kad pareiškėjo 1989 m. Sutartimi įsigyti pastatai buvo Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) teritorijoje. Atsižvelgdamas į tai, teismas pažymėjo, kad byloje svarbu nustatyti, ar žemė, kurią užima Sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), galėjo būti priskirta laisvo valstybinio fondo žemei, ar joje galėjo būti formuojami sklypai nuosavybės teisių atkūrimui lygiaverčiai sklypai perdavimui neatlygintinai nuosavybėn.

Teismas pažymėjo, kad 1989 m. spalio 30 d. Lietuvoje galiojo 1964 metų Civilinis kodeksas, kurio 255 straipsnis (1983 m. lapkričio 30 d. įsako Nr. X-5387 redakcija) nustatė, jog gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartis turi būti notariškai patvirtinta ir per tris mėnesius įregistruota vietinės Liaudies deputatų tarybos vykdomajame komitete; šiame straipsnyje nurodytų reikalavimų nesilaikymas gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartį darė negaliojančią. Kaimo vietovėse ši tvarka galiojo iki 1991 m. liepos 25 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos (toliau – ir LRV 1991 m. Instrukcija Nr. 297) įsigaliojimo. Atsižvelgdamas į šias teisės aktų nuostatas, teismas konstatavo, kad gyvenamojo namo pirkimo–pardavimo sutartis pagal 1989 metais galiojusį teisinį reglamentavimą privalėjo ne tik būti notariškai patvirtinta, bet ir per įstatymo nustatytą terminą, t. y. 3 mėnesius, įregistruota atitinkamo vykdomojo komiteto pildomose ūkinėse knygose. Tik po sutarties, kuria perleidžiamas daiktas, įregistravimo šiose knygose (jei ji įregistruota iki LRV 1991 m. Instrukcijos Nr.297 įsigaliojimo) turto įgijėjui atsirasdavo nuosavybės teisė į daiktą. 1989 m. Sutartis buvo notariškai patvirtinta. Tretieji suinteresuoti asmenys I. B. ir M. G. B. savo atsiliepime teismui (I t., b. l. 65–69) teigė, kad 1989 m. Sutartis iki 1991 m. liepos 25 d. ūkinėse knygose nebuvo įregistruota, ji registruota tik 1992 metais, todėl ši sutartis neįsigaliojo. 1989 metais galioję teisės aktai sutarčių registravimui ūkinėse knygose nenustatė konkrečios tvarkos ir privalomų rekvizitų. Ūkinės knygos, pildytos iki 1991 metų, išraše yra perbraukti duomenys apie šeimos sudėtį, tarp jų šeimos galva nurodyta J. V., šeimos nariu nurodytas jos brolis Č. V.. Šiame išraše išvardyti pastatai – gyvenamasis namas, klėtis, tvartas, daržinė, pirtis, yra prierašas „1989.X.30 pastatus nupirko P. V., Jono“ (I t., b. l. 7–8). Minėtame prieraše nurodytas naujas pastatų savininkas, pastatų įsigijimo pagrindas, todėl teismas vertino, kad toks prierašas laikytinas 1989 m. Sutarties ūkinėje knygoje įregistravimu.

Pareiškėjas 1992 m. balandžio 28 d. pateikė prašymą pirkti 2 ha namų valdos žemės sklypą. Pagal tuo metu galiojusio Žemės reformos įstatymo 6 straipsnio 3 dalį (1992 m. sausio 16 d. įstatymo Nr. I-2214 redakcija), žemė privačion nuosavybėn galėjo būti įsigyjama privačiam ūkiui steigti, kitai žemės ūkio veiklai, individualioms įmonėms, privačių namų valdoms, sodininkų bendrijų narių sodo sklypeliams bei kitai įstatymų neuždraustai veiklai. Tos pačios redakcijos Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 4 dalyje buvo numatyta, kad atskirai sodybai (namų valdai) parduodama žemė, užimta statiniais, daugiamečiais sodiniais, kitais sodybos želdiniais, kiemas ir sodybos ribose pastoviai daržui naudojamos žemės sklypas; paprastai sodybai parduodamas žemės plotas faktiškai yra sodybos užimamose ribose.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas su prašymu pateikė schemą, patvirtintą Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaičio atspaudu bei parašu, kurioje pažymėtuose stačiakampiuose tik 2011 m. rugpjūčio 19 d. pats padarė įrašus apie statinių pavadinimus (V. P. žemės tvarkymo byloje esantis 2011 m. rugpjūčio 19 d. dokumento sugadinimo aktas). Minėta, kad pagal mokėjimo pranešimą pareiškėjas už 1,93 ha žemės 1992 m. rugsėjo 30 d. sumokėjo 8 000 rublių investiciniais čekiais ir 6 469 rublių grynais pinigais (I t., b. l. 18–19), tačiau namų valdos žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo sudaryta.

Iš bylos dokumentų teismas nustatė, kad V. P., 1992 metais atlikęs pirmiau nurodytus veiksmus, namų valdos žemės pirkimo–pardavimo sutarties sudarymu nesirūpino iki pat 2011 metų. Šią aplinkybę teismo posėdžio metu patvirtino ir pats pareiškėjas, paaiškindamas, kad parengti žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartį ir pakviesti jį pasirašyti buvo Kėdainių rajono valdybos pareiga pagal LRV 1992 m. Taisyklių Nr.89 nuostatas. Teismas pažymėjo, jog byloje nėra įrodymų, jog (duomenys neskelbtini) kaimas buvo miestas, miesto tipo gyvenvietė ar pateko į miestų plėtimo pirmaeilės statybos teritoriją, todėl šiomis Taisyklėmis nustatyta žemės sklypų pardavimo tvarka 1992 metais pareiškėjo ketinamam išsipirkti namų valdos žemės sklypui neturėjo būti taikoma.

Pareiškėjas, pateikęs prašymą pirkti namų valdos žemės sklypą, pats turėjo interesą bei pareigą rūpintis tuo, kad žemės sklypo pirkimas–pardavimas būtų įformintas sutartimi, nes žemės sklypo pirkimo–pardavimo sutartis privalėjo būti sudaroma pagal jos sudarymo metu galiojusių teisės aktų reikalavimus, o teisės aktai, reglamentuojantys namų valdos žemės sklypų pardavimą kaimo vietovėje, nuo 1992 m. balandžio 28 d. ne kartą kito iš esmės.

Pareiškėjo prašymo pirkti namų valdos žemės sklypą pateikimo ir piniginių lėšų už ketinamą pirkti žemės sklypą sumokėjimo metu galiojęs Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimas Nr. 89 galiojo iki 1993 m. liepos 29 d. Šio Nutarimo 2 punkte buvo nustatyta, kad parduodant valstybinę žemę ne žemės ūkio veiklai, valstybei atstovauja atitinkamo miesto (rajono) valdyba; valstybinė žemė ne žemės ūkio veiklai miestuose, miesto tipo gyvenvietėse ir kaime parduodama vadovaujantis Vyriausybės nustatyta tvarka patvirtintais išplanavimo, žemėtvarkos projektais.

LRV nutarimo Nr. 89 4.1.1 punktas nustatė, kad valstybinės žemės sklypai ne žemės ūkio veiklai privatinėn nuosavybėn parduodami ne konkurso tvarka privačių namų valdų savininkams – šios valdos faktiškai naudojami žemės sklypai, bet ne didesni už šio nutarimo 7.7 punkte nurodytus maksimalius. LRV nutarimo Nr. 89 7.7 punktas nustatė, kad kaime maksimalus žemės sklypo dydis esamai namų valdai yra 2 ha, konkretų privačių namų valdoms parduodamų žemės sklypų dydį miestų (rajonų) valdybos nustato atsižvelgdamos į vietos sąlygas pagal patvirtintus išplanavimo projektus.

Tuo pat metu galiojęs Vyriausybės 1991 m. spalio 12 d. nutarimas Nr. 423 (toliau – ir 1991 m. LRV nutarimas Nr. 423) nustatė, kad vykdant žemės reformą, kaimo vietovėje žemė nuosavybėn suteikiama asmenims – privačių namų valdoms iki 2 ha, žemės sklypai projektuojami, jų ribos tikslinamos rengiant preliminarius žemės reformos žemėtvarkos projektus (2.1.5, 2,5 punktai, galioję iki 1993 m. spalio 23 d.), o jų pagrindu – kompleksinius žemės reformos žemėtvarkos projektus, tvirtinamus rajono valdybos. Pagal LRV 1991 m. spalio 12 d. nutarimu Nr. 423 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų parengimo ir ekonominio pagrindimo kaimo vietovėms metodikos (toliau – ir 1991 m.

ŽRŽP rengimo metodika) nuostatas, pageidaujamo privačių namų valdoms įsigyti žemės sklypo vieta privalėjo būti pažymėta planuose, preliminariuose bei kompleksiniuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose, paženklinta riboženkliais. Detali namų valdos žemės sklypo kaimo vietovėje pardavimo tvarka tuo metu nebuvo nustatyta. Iš Kėdainių rajono valdybos 1992 m. rugsėjo 29 d. potvarkio Nr. 447 pv, kuriuo V. P. leista mokėti 14 469 rublių už 0,39 ha namų valdos žemės sklypą, teismas nustatė, kad pareiškėjo namų valdos žemės sklypo dydis buvo nustatytas 0,39 ha ir pagal mokėjimo pranešimą nurodyta suma 1992 m. rugsėjo 30 d. buvo sumokėta būtent už namų valdos žemės sklypą (BB, I t., b. l. 71–72).

Aplinkybę, kad pareiškėjo namų valdos žemės sklypo plotas buvo nustatytas 0,39 ha, patvirtina Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės savivaldybės tarybos 1994 m. sausio 17 d. 1 šaukimo tarybos 16 sesijos sprendimas, pagal kurį pareiškėjui (duomenys neskelbtini) kaime skirta 1 ha asmeninio ūkio žemės, iš kurios 0,39 ha užima namų valda, 0,61 ha – likusi asmeninio ūkio žemė (II t., b. l. 33–34). Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad jokie byloje surinkti įrodymai nepatvirtina, jog buvo sudarytas namų valdos žemės sklypo planas, pažymėtas žemėtvarkos projektuose ar paženklintas vietovėje riboženkliais.

Vyriausybės 1993 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 550 buvo patvirtinta detali Valstybinės žemės sklypų ne žemės ūkio veiklai pardavimo ir nuomos tvarka (toliau – ir LRV 1993 m. sklypų pardavimo tvarka Nr. 550), taikoma ir namų valdų žemės sklypų pardavimui (nuomai), kurios 5 punkte buvo apibrėžta, jog naudojamais ne žemės ūkio paskirties sklypais laikomi žemės sklypai, kuriuos užima fiziniams ir juridiniams asmenims privatinės nuosavybės teise priklausantys pastatai, statiniai bei įrenginiai, o rajono valdyba, prieš priimdama sprendimą parduoti žemę, įvertina juridinius žemės sklypų suteikimo dokumentus, faktinį sklypo naudojimą, patikrina sklypuose esančio nekilnojamojo turto teisinę registraciją. Teismas pažymėjo, kad nuo Vyriausybės 1993 m. nutarimo Nr.550 priėmimo atsirado naujas būtinas požymis, pagal kurį naudojamas žemės sklypas galėjo būti priskirtas namų valdos žemės sklypui, t. y. šiame žemės sklype turėjo būti ne tik gyvenamasis namas su priklausiniais, bet šie statiniai privalėjo būti teisiškai registruoti. Toks pat reikalavimas yra įtvirtintas ir šiuo metu galiojančioje Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtintoje Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos tvarkoje, kuri galiojo ir 2002 metais.

LRV 1991 m. Instrukcija Nr.297, įsigaliojusi 1991 m. liepos 25 d.(galiojo iki 1996 m. rugpjūčio 31 d.), nustatė, kad gyvenamieji namai, negyvenamieji pastatai ir statiniai, garažai, sodo namai su jiems skirtais žemės sklypais, taip pat butai, garažų boksai turi būti teisiškai registruojami (1 punktas), teisinis registravimas – tai pastatų įrašymas į registravimo knygas, savininkams išduodant nustatytos formos registravimo pažymėjimus (2 punktas), o registraciją atlieka valstybiniai inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurai (toliau – ir Inventorizavimo biurai).

LRV 1991 m. Instrukcijos Nr.297 10 punktas nustatė, kad registruojant pastatus, statinius, jų savininkai pateikia Inventorizavimo biurui nuosavybės teisę patvirtinančius dokumentus. Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1011 buvo patvirtinta Teisinio statinių registravimo laikinoji tvarka, galiojusi iki 1998 m. sausio 29 d., pagal kurią teisinę statinių registraciją Inventorizacijos biurai atlikdavo nuosavybės teisę į statinius patvirtinančius dokumentus įregistravę nustatytos formos registracijos knygose, padarius atitinkamas žymas šiuose dokumentuose bei inventorizacijos knygose, savininkui buvo išduodamas nuosavybės teisės registracijos pažymėjimas.

Minėtos laikinosios tvarkos 3 punkte buvo nustatyta, kad statinius privalo teisiškai registruoti visi fiziniai ir juridiniai asmenys, o 12 punktas nustatė, kad teisiškai įregistravus statinius, duomenys apie juos, jų savininkus, statinių įkeitimą, areštą ir kitokį apsunkinimą įrašomi į nekilnojamojo turto registro duomenų bazę. 1996 m. rugsėjo 24 d. buvo priimtas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymas (toliau – ir NT registro įstatymas), įsigaliojęs 1998 m. sausio 1 d., kurio 2 straipsnis nustato, kad Nekilnojamojo turto registras steigiamas nekilnojamiesiems daiktams, nuosavybės ir kitoms daiktinėms teisėms į šiuos daiktus, šių teisių suvaržymams, įstatymų nustatytiems juridiniams faktams registruoti, oficialiai informacijai apie registre sukauptus duomenis teikti.

Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis nustatė, kad duomenys, sukaupti Valstybinio žemės kadastro duomenų registre ir Respublikiniame Inventorizavimo biure, perrašomi į Nekilnojamojo turto registrą nuo 1998 m. sausio 1 d. Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka. Pagal NT registro įstatymo 3 straipsnį, nekilnojamieji daiktai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai, juridiniai faktai laikomi įregistruotais, kai atitinkami duomenys įrašomi į nekilnojamojo turto registrą.

Teismas konstatavo, kad pareiškėjas, nuo 1991 m. turėdamas pareigą teisiškai registruoti jam priklausančius statinius, 1989 m. Sutarties pagrindu įgytų statinių bei daiktinių teisių į juos nei tuometiniame Inventorizavimo biure, nei valstybės įmonėje Registrų centre iki 2002 metų teisiškai neįregistravo. Vien dėl šios aplinkybės pareiškėjo nurodytoje vietoje žemės sklypas 2002 m. neatitiko namų valdos žemės sklypo sąvokos. Be to, iš pateiktų į bylą įrodymų teismas nustatė, kad Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) vietoje 2002 metais nebuvo ir pačių statinių.

Pareiškėjas 2011 m. rugsėjo 1 d. pareiškimu kreipėsi į Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kėdainių rajono policijos komisariatą (toliau – ir Kėdainių PK), nurodydamas, kad yra nugriauti jam priklausantys statiniai, suniokota sodyba, o atkuriant nuosavybės teisę į žemę jo sodybos vietoje, buvo suklastoti dokumentai. Pagal šį pareiškimą dėl turto sunaikinimo ir dokumentų klastojimo buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kurio metu buvo apklausta daug liudytojų, kurių parodymai paneigia pareiškėjo paaiškinimą, esą jis sodyboje lankėsi iki 2005 metų ir iki 2005 metų sodybos statiniai buvo išlikę. (duomenys neskelbtini) kaimo gyventojai I.

Š., M. L., M. A. A., S. R., tiek nuosavybės teisių atkūrimu į žemę šalia Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) rūpinęsis A. B. parodė, kad sodybos sklypo statiniai buvo nugriauti vėliausiai iki 2002 metų, Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) matavimus atlikusi D. B. parodė, kad jokių pastatų Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) vietoje 2004 metais nebuvo, o R. J. parodė, kad tuo metu, kai jis įsigijo šį sklypą, šis buvo apleistas, apaugęs žolėmis, jokių pastatų jame nebuvo. Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2012 m. sausio 25 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, kad V.

P. sodybos sklypo statiniai buvo nugriauti vėliausiai iki 2002 metų, jokie dokumentai nuosavybės teisių atkūrimo A. J. procedūros metu suklastoti nebuvo. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO teismas nustatė, kad V. P. minėtą nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą buvo apskundęs, tačiau galutiniu Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. nutarimu buvo konstatuota, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje nutrauktas pagrįstai. Teismas nustatė, kad aplinkybę, jog Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) vietoje 2002 metais pareiškėjo įsigytų statinių nebuvo, patvirtina ir (duomenys neskelbtini) seniūnijos pateikti ūkinių knygų išrašai, pildyti nuo 1992 metų, kuriuose nėra jokių duomenų apie ūkiui priklausantį gyvenamąjį namą (I t., b. l. 12–15).

Teismas pažymėjo, kad 2011 m. lapkričio 29 d. Nr. 0060/11/08, 2012 m. kovo 7 Nr. 24 ir 2012 m. balandžio 11 d. Nr. 5 faktinių aplinkybių konstatavimo protokolai (II t., b. l. 25–28, 29–30, 106–107), 2011 m. gruodžio 19 d. nuotraukos (Kėdainių rajono apylinkės teismo civilinė byla Nr. 2-8-673/2013, I t., b. l. 98–105) patvirtina, kad Sklype Nr. (duomenys neskelbtini) rasti buvusių sodybos statinių likučiai (betoninių takelių, apsamanojusių pamatų (galbūt atkastų) fragmentai, šulinys, sutrūnijusių rąstų likučiai).

Be to, pastato pamatų likučių tyrimo 2012 m. balandžio 18 d. aktu Nr. KT(3)-3/12 (I t., b. l. 94–104) konstatuota, kad gyvenamasis namas daugiau kaip prieš 15 metų buvo apleistas ir sunyko.

Teismas pažymėjo, kad pagal Žemės reformos įstatymo 9 straipsnio 2 dalies prasmę, namų valdos žemės sklypu gali būti laikomas tik sklypas, kuriame yra nuosavybės teise asmeniui priklausantys sodybos statiniai. Pareiškėjas savo skundą iš esmės grindė 1989 m. Sutartimi ir iš jos išplaukiančiomis pasekmėmis. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.393 straipsnio 3 dalį, prieš trečiuosius asmenis nekilnojamojo daikto pirkimo–pardavimo sutartis gali būti panaudota ir jiems sukelia teisines pasekmes tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešajame registre. Atsižvelgdamas į tai, kad pirmiau minėtais įrodymais nustatyta, jog nuo 1991 metų pareiškėjo 1989 m. Sutartimi įsigyti statiniai iki 2002 metų nebuvo įregistruoti viešajame registre, o nuo 2002 metų Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) vietoje nebuvo ir sodybos statinių, teismas konstatavo, kad Sprendimo Nr. 53-19434 priėmimo metu Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) žemė nebuvo užimta namų valdos žemės sklypu.

Teismas nustatė, kad Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 13-os sesijos 1993 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjui buvo skirta 1 ha asmeninio ūkio žemės (II t., b. l. 22–23), Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 16-os sesijos 1994 m. sausio 17 d. sprendimu konkretizuota, kad iš šio 1 ha žemės 0,39 ha sudaro namų valda, 0,61 ha – likusi asmeninio ūkio žemė (II t., b. l. 33–34). Taigi, pagal šiuos sprendimus pareiškėjui buvo skirta 0,61 ha asmeninio ūkio žemės. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas savo skunduose nėra nuoseklus, nurodydamas, kokia ir kokio ploto žeme jis nuo 1992 metų naudojosi, už kokią žemę sumokėjo. Pareiškėjas teigė, kad jam buvo leista pirkti 1,93 ha namų valdos (sodybos) žemės sklypą, tuo pačiu nurodydamas, kad jo sodybos naudojimui buvo suteiktas 1 ha žemės sklypas, įskaitant 0,39 ha pastatų naudojimui ir 0,61 ha daržui sodinti, vėliau kalbėjo apie asmeninio ūkio žemės suteikimą. Teismas, remdamasis pirmiau išvardytais įrodymais, konstatavo, kad pareiškėjui skirta 0,39 ha namų valdos žemės ir 0,61 ha asmeninio ūkio žemės. 1992 m. pateikęs prašymą įsigyti namų valdos žemės sklypą, pareiškėjas už jį sumokėjo 1992 m. spalio 30 d. Teismas pažymėjo, kad asmeninio ūkio žemę leista pirkti tik nuo 1993 m. liepos 28 d. (Žemės reformos įstatymo 16 straipsnis, 1993 m. liepos 15 d. įstatymo Nr. I-230 redakcija), be to, pagal Vyriausybės 1994 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 183 1, 2.8, 2.10 punktus, tokią naudojamą žemę pirkti ne aukciono tvarka buvo leista tik parengus asmeninio ūkio žemės paženklinimo aktą ir suderinus įsigyjamos žemėnaudos išdėstymą su žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančiu institutu, žemę įsigyti pageidaujančiam asmeniui pateikus prašymą (kartu su kitais dokumentais) bei apskričių valdytojams išdavus leidimą tokią žemę įsigyti. Todėl teismas konstatavo, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog pareiškėjas 1992 m. spalio 30 d. sumokėjo ir už 0,61 ha asmeninio ūkio žemės sklypą; sumokėti už 1 ha, tuo labiau už 1,93 ha žemės sklypą, pareiškėjas 1992 m. spalio 30 d neturėjo jokio teisinio pagrindo. Teismas nepasisakė dėl Kėdainių rajono valdybos darbuotojų veiksmų, parengiant sklypo įkainojimo aktą ir mokėjimo pranešimą, nes pareiškėjas žalos iš šių veiksmų nekildino.

Pagal Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 patvirtintos Žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos (toliau – ir 1990 m. AŪŽ suteikimo ir apskaitos tvarka), galiojusios iki 1993 m. lapkričio 5 d., 5 punktą, suteiktų gyventojams asmeniniam ūkiui žemės sklypų ribas vietoje nustato įmonės sudaryta komisija. Pagal 1991 m. ŽRŽP rengimo metodikos, galiojusios iki 1998 balandžio 9 d., 5 punktą, ŽRŽP buvo būtina nurodyti privatinėn nuosavybėn perduodamus ir valstybinės žemės naudotojų terminuotam ir neterminuotam naudojimui skiriamus žemės sklypus. Šios Metodikos 63 punktas nustatė, kad patvirtinus kompleksinį ŽRŽP, žemės savininkams bei naudotojams išduodami patikslinti žemės naudojimo dokumentai – rajono valdybos potvarkio išrašai, patvirtinantys jo teisę į nurodyto ploto sklypus. LRV nutarimo Nr. 423 2.20 punktas nustatė, kad pagal patvirtintą kompleksinį ŽRŽP žemės nuosavybės, žemės nuomos bei naudojimo teises patvirtinantys dokumentai parengiami tik po to, kai žemėnaudų ribos paženklinamos riboženkliais. Teismas pažymėjo, kad į bylą nepateiktą įrodymų, jog pareiškėjo asmeniniam ūkiui skirto žemės sklypo ribos buvo pažymėtos preliminariame ŽRŽP, paženklintos vietovėje, išduotas žemės naudojimo teisę patvirtinantis dokumentas. Taip pat nėra jokių įrodymų, patvirtinančių faktinę pareiškėjo buvusio asmeninio žemės sklypo vietą ir šio sklypo faktinį naudojimą. Reikalavimas pažymėti asmeninio ūkio žemės ribas ir vietą ŽRŽP teisės aktuose išliko iki pat 2002 metų, o pagal Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 patvirtintos Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos (toliau – ir 1998 m. ŽRŽP rengimo metodika) 46–49 punktus buvo numatyta galimybė, esant atitinkamoms sąlygoms, keisti asmeninio ūkio žemės sklypų vietą ir ribas. Pareiškėjas nuo 1993 metų iki 2011 metų neatliko jokių veiksmų dėl asmeninio ūkio žemės sklypo suformavimo, jo ženklinimo, išsipirkimo ar naudojimosi juo įteisinimo. Įvertinęs nurodytas aplinkybes, teismas nenustatė pagrindo teigti, kad pareiškėjui asmeniniam ūkiui skirta žemė 2002 metais buvo Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) vietoje.

Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 2 dalį, laisvos žemės fondas – žemės, miško, vandens telkinio plotai, kurie nepriskiriami prie valstybės paimtos ir išperkamos žemės ir kurių susigrąžinti natūra nepageidauja piliečiai, turintys teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat žemės, miško ir vandens telkinio plotai, kurie lieka pagal šį įstatymą atkūrus nuosavybės teises į grąžintinus didžiausius žemės, miško ir vandens telkinio plotus.

Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, valstybės išperkamai žemei priskiriama inter alia kaimo vietovėje ir po 1995 m. birželio 1 d. miestams priskirtoje teritorijoje pagal įstatymus užimta namų valdų žemė (12 str. 1 d. 2 p.), pagal įstatymus suteikta ir naudojama asmeniniam ūkiui, taip pat suteikta tarnybinėms daloms; šios žemės sklypų dydžiai ir jų ribos nustatomi naujai parengtuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose (12 str. 1 d. 7 p.). Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis bei išdėstytais argumentais, teismas konstatavo, kad 2002 metais Sklypo Nr. (duomenys neskelbtini) vietoje nebuvo nei namų valdos žemės, nei asmeninio ūkio žemės, pažymėtos ŽRŽP. Todėl Kauno apskrities viršininko 2002 m. vasario 12 d.

įsakymu Nr. 02-06-534 šis žemės plotas pagrįstai buvo priskirtas laisvos valstybinės žemės fondui. Pagal Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 3 dalį, už žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai, (...) valstybė piliečiams atlygina pagal šio įstatymo 16 straipsnį, o 16 straipsnio 9 dalies 1 punktas kaip vieną iš atlyginimo būdų numato lygiaverčio žemės, miško, vandens telkinio ploto perdavimą. Iš KAV administracijos 2000 m. lapkričio 15 d. išduotos Išvados Nr. 3979 (NTAB, l.

47) teismas nustatė, kad A. J. turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą ir 5,41 ha žemės (6 849 litų vertės), į kurią ji pretendavo, buvo valstybės išperkama. Todėl A. J. turėjo teisę į nuosavybės teisės atkūrimą Atkūrimo įstatymo 16 straipsnio 9 dalies 1 punkte numatytu būdu. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 pavirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 28 punktą, piliečiams perduodami neatlygintinai nuosavybėn lygiaverčiai žemės sklypai projektuojami laisvoje žemėje.

Nustatęs, kad žemė, kurioje yra Sklypas Nr. (duomenys neskelbtini), buvo laisva valstybinė žemė, teismas konstatavo, kad joje galėjo būti formuojamas lygiavertis žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui A. J. Toks žemės sklypas buvo suformuotas ir patvirtintas Kauno apskrities viršininko 2003 m. kovo 27 d. įsakymu Nr. 02-06-1977, į jį KAV administracijos 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 53-19434 ir Kauno apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 02-06-8301 atkurtos nuosavybės teisės į žemę A. J. vardu. pareiškėjo argumentą esą atkuriant nuosavybės teises A.

J., K. J. neturėjo teisės keisti pretendentės valios dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo, teismas atmetė kaip nepagrįstą. Pagal Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies nuostatas, pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. turėjo teisę pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į žemę. Teismas nustatė, kad tokį prašymą K. J., t. y. turintis tokią teisę asmuo (A. J. sūnus, jos įstatyminis įpėdinis), pateikė 2002 m. liepos 16 d. (NTAB, l. 49), nes A. J. (duomenys neskelbtini) mirė (NTAB, l. 46).

Remdamasis išdėstytais motyvais, teismas konstatavo, jog KAV administracijos 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. 53-19434, kuriuo A. J. vardu atkurtos nuosavybės teisės į žemę, yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti šį sprendimą nėra pagrindo.

Spręsdamas reikalavimą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsnio 2 dalies 4 punktu ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, taip pat CK 6.246–6.248 straipsniais ir 6.271 straipsnio nuostatomis bei pažymėjo, kad civilinei atsakomybei atsirasti būtina visuma bendrųjų atsakomybės sąlygų: žala; žala būtų padaryta neteisėtais veiksmais; neteisėtą veiką ir žalos atsiradimą sietų tiesioginis priežastinis ryšys.

Remdamasis pirmiau aptartais įrodymais, teismas nustatė, kad pareiškėjo statinių sklypo vietoje nebuvo jau 2002 metais. Nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą konstatuota, kad 1989 m. spalio 30 d. pirkimo–pardavimo sandoriu pareiškėjo įsigytus statinius galbūt tyčia nugriovė tyrimo metu nenustatyti asmenys ir galbūt tyčia pagrobė šių pastatų statybinę medžiagą. Byloje nėra jokių įrodymų, kad pastatai iki 2002 metų sunyko ar buvo nugriauti dėl atsakovo darbuotojų veiksmų. Namų valdos žemės sklypo iki 2002 metų pareiškėjas nuosavybėn neįsigijo dėl savo paties nerūpestingumo, aplaidumo, nuo 1992 metų iki 2011 metų visiškai nesirūpindamas žemės sklypo įteisinimu, o praradęs pastatus iki 2002 m., prarado ir teisę suformuoti bei įsigyti namų valdos žemės sklypą. Įvertinęs šias aplinkybes, teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad pastatus bei jais užimtą žemės sklypą pareiškėjas prarado dėl atsakovo darbuotojų kaltės. Pabrėžė, kad nuosavybės teisės į Sklypą Nr. (duomenys neskelbtini) buvo atkurtos teisėtai ir pagrįstai. Nenustatęs atsakovo veiksmų neteisėtumo, kaip vienos iš būtinų sąlygų civilinei atsakomybei pagal CK 6.271 straipsnį kilti, teismas pareiškėjo reikalavimą dėl žalos atlyginimo atmetė.

III. Pareiškėjas V. P. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (III t., b. l. 1–2) prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Apelianto nuomone pirmosios instancijos teismas neteisingai vertino aplinkybes ir priėjo prie neteisingų išvadų.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Teismo sprendime minima KAV administracijos 2000 m. lapkričio 15 d. išvada dėl žemės, miško, vandens telkinio neatlygintinai perdavimo nuosavybėn Nr. 3979 (toliau – ir Išvada Nr. 3979), kurioje konstatuota, kad A. J. turi teisę atkurti nuosavybės teises į 5,41 ha žemės sklypo plotą, yra neteisėta, nes prašymas paruošti išvadą žemės įrašymui į laisvos valstybinės žemės fondą buvo pateiktas 2000 m. lapkričio 16 d. (NTAB, l. 15), o iki 2000 m. lapkričio 16 d. A. J. prašė gauti kompensaciją už minėtą žemę pinigais. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Išvada Nr. 3979 buvo persiųsta Kauno apskrities Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijai, o tai, pasak apelianto, lemia visų kitų administracinių aktų (Kauno apskrities viršininko 2002 m. vasario 12 d. įsakymo Nr. 02-06-534, 2003 m. kovo 27 d. įsakymo Nr. 02-06-1977, 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 02-06-8301 bei 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimo Nr. 534-194-34) neteisėtą priėmimą.

2. Atsakovas pripažino, kad 1 ha sklypą įtraukė į nenaudojamų sąrašą tik Kauno apskrities viršininko 2006 m. birželio 27 d. įsakymu Nr. 02-06-7596 „Dėl fizinių asmenų, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pagal paskirtį“. Apelianto teigimu, teisė naudotis asmeninam ūkiui suteiktu sklypu galėjo būti nutraukta tik remiantis Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr. 385 „Dėl žemės reformos vykdymo kaimo vietovėje“ patvirtinta tvarka, taip pat vadovaujantis Žemės įstatymo 33 straipsniu. Apeliantas akcentuoja, kad ši žemė jam buvo suteikta 1993 m. kovo 8 d. (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos nutarimu Nr. 308. Pagal Vyriausybės 1992 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. 89 17 punktą, iki pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo teisėtai suteikta žemė traktuojama kaip nuomojama. Pagal 2001 metų CK 1.75 straipsnio nuostatas, kai tas pačias teises į daiktą ar daiktines teises įregistruoja keli asmenys, yra laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį įregistravęs asmuo.

3. A. J. nebuvo davusi įgaliojimo tvarkyti iš savo motinos paveldėtą turtą, o K. J. nėra pateikęs jokių duomenų, kad yra priėmęs palikimą. Jie galėjo palikimą priimti lygiomis dalimis, todėl teisės tvarkyti sesers palikimo dalį K. J. neturėjo. Pirmosios instancijos teismas į tai neatsižvelgė ir priėjo prie nepagrįstų išvadų, kad K. J. turėjo teisę tvarkyti visus dokumentus.

Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime (III t., b. l. 14–15) atkreipia dėmesį į tai, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas dėl apelianto minimų administracinių aktų (Išvados Nr. 3979, Kauno apskrities viršininko 2002 m. vasario 12 d. įsakymo Nr. 02-06-534, 2003 m. kovo 27 d. įsakymo Nr. 02-06-1977) yra pasisakęs 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi atsisakydamas priimti pareiškėjo 2013 m. lapkričio 15 d. patikslinto skundo dalį.

Dėl apelianto nurodyto Kauno apskrities viršininko 2006 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 02-06-7596 „Dėl fizinių asmenų, kurie nenaudoja jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pagal paskirtį“ atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas dėl šio administracinio akto panaikinimo kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą (administracinė byla Nr. I-2891-505/2014).

Dėl Kauno apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 02-06-8301, kuriuo atkurta nuosavybės teisė į žemę A. J., atsakovas pažymėjo, kad palaiko atsiliepimo, paduoto Panevėžio apygardos administraciniam teismui, argumentus.

Atsakovo nuomone, panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą bei perduoti bylą nagrinėti iš naujo apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Byloje nustatyta, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas 2014 m. birželio 19 d. sprendimą priėmė išnagrinėjęs priimtus nagrinėti pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo reikalavimus, kuriais pareiškėjas prašė panaikinti Kauno apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 53-19434, kuriuo A. J. (mirusiosios vardu) atkurtos nuosavybės teisės į žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn 4,08 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kėdainių rajone, ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, 1 500 000 litų (434 430, 03 Eur) turtinei ir neturtinei žalai atlyginti.

Kauno apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 53-19434 A. J. (mirusiosios vardu) buvo atkurtos nuosavybės teisės į jai tenkančią buvusio savininko A. J. nekilnojamojo turto dalį (7,76 ha žemės) grąžinant natūra 2,35 ha žemės (1.1 punktas), ir perduodant neatlygintinai nuosavybėn lygiavertį turėtajam 4,08 ha žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, (duomenys neskelbtini) seniūnijoje, Kėdainių rajone, Kauno apskrityje (1.2 punktas). Nors pareiškėjas suformulavo reikalavimą panaikinti visą Kauno apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 53-19434, tačiau iš pareiškėjo skundų argumentų matyti, kad jis faktiškai ginčija tą šio sprendimo dalį, kuria atkuriant nuosavybės teises ir perduodant neatlygintinai nuosavybėn 4,08 ha žemės sklypą, suformuotą laisvos žemės fonde 2002 metais (duomenys neskelbtini) ŽRŽP papildymu, į šį sklypą pateko 1 ha žemės, kuri, pareiškėjo teigimu, jam buvo suteikta Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 13 sesijos 1993 m. kovo 8 d. sprendimu asmeniniam ūkiui. Iš pirmosios instancijos teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimo motyvų matyti, kad teismas pareiškėjos reikalavimą panaikinti Sprendimą Nr. 53-19434 nagrinėjo ne dėl visos atkurtos šiuo administraciniu aktu nuosavybės, o tik dėl faktiškai ginčijamos dalies, kartu atkreipdamas dėmesį ir į pareiškėjo argumentus, kad jis ginčo vietoje ketino pirkti 1,93 ha žemės plotą.

Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundo netenkino. Pareiškėjas apeliacinis skundu prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas neteisingai vertino aplinkybes ir priėjo prie neteisingų išvadų, todėl byla turėtų būti nagrinėjama iš naujo pirmosios instancijos teisme.

Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą apeliacinės instancijos teismas turi teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo tik tuo atveju, kai nustatomas bent vienas iš ABTĮ 141 straipsnyje nurodytų pagrindų: 1) dėl šio įstatymo 142 straipsnyje nurodytų pagrindų; 2) bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų; 3) pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo ne visus byloje pareikštus reikalavimus. Pareiškėjas, prašydamas panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliaciniame skunde nenurodė jokio šį prašymą pagrindžiančio teisinio pagrindo (ABTĮ normos).

Iš pareiškėjo apeliacinio skundo turinio matyti, kad pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir prašydamas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, apeliaciniame skunde kelia klausimus dėl atitinkamų administracinių aktų (KAV administracijos 2000 m. lapkričio 15 d. išvados Nr. 3979, Kauno apskrities viršininko 2002 m. vasario 12 d. įsakymo Nr. 02-06-534, 2003 m. kovo 27 d. įsakymo Nr. 02-06-1977, 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 02-06-83010) teisėtumo, t.y. dėl tų administracinių aktų, dėl kurių Panevėžio apygardos administracinis teismas 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo patikslintą skundą, nustatęs, kad pareiškėjas yra praleidęs skundo padavimo terminus (1 t., b. l. 158-161).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo atskirąjį skundą, 2014 m. vasario 5 d. nutartimi šią Panevėžio apygardos administracinio teismo 2013 m. lapkričio 13 d. nutarties dalį paliko nepakeistą (1 t., b. l. 172-179). Pabrėžtina, kad teismas turi nagrinėti bylą priimtame nagrinėti pareiškėjo skunde (priimtoje nagrinėti skundo dalyje) suformuluoto materialinio teisinio reikalavimo (skundo dalyko) ribose. Nagrinėjamu atveju Panevėžio apygardos administracinio teismo priimto nagrinėti pareiškėjo patikslinto skundo dalykas – reikalavimai panaikinti Kauno apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 53-19434 ir priteisti turtinės bei neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija akcentuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas 2014 m. birželio 19 d. sprendimą, neturėjo teisinio pagrindo nagrinėti ir pagrįstai nenagrinėjo administracinių aktų, dėl kurių įsiteisėjusia 2013 m. lapkričio 13 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumo. Atsižvelgdama į šias aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepagrįstai iš naujo kelia klausimą dėl KAV administracijos 2000 m. lapkričio 15 d. išvados Nr. 3979, Kauno apskrities viršininko 2002 m. vasario 12 d.

įsakymo Nr. 02-06-534, 2003 m. kovo 27 d. įsakymo Nr. 02-06-1977, 2003 m. gruodžio 19 d. įsakymo Nr. 02-06-83010 teisėtumo. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad minėti administraciniai aktai, atsižvelgiant į šios administracinės bylos ginčo dalyką, yra vieni iš įrodymų, susijusių su pareiškėjo skundžiamu Kauno apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimu Nr. 53-19434, kuriuos pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino įrodymų visumos kontekste. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai, susiję su minėtais administraciniais aktais nepriskirtini nė vienam iš galimų ABTĮ 141 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendimo naikinimo ir bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pagrindų.

Dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodyto Kauno apskrities viršininko 2006 m. birželio 27 d. įsakymo Nr.02-06-7596 buvo sprendžiama kitoje administracinėje byloje (LVAT teisėjų kolegija 2016 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-164-261/2016).

Pagal ABTĮ 142 straipsnio nuostatas procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla (ABTĮ 142 str. 1 d.), išskyrus ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1-8 punktuose išvardytus procesinės teisės normų pažeidimo arba netinkamo jų pritaikymo atvejus, kuriuos nustačius teismo sprendimas turi būti panaikintas besąlygiškai. Pareiškėjas apeliaciniame skunde tokių procesinių pažeidimų nenurodė ir byloje jų nenustatyta. Taigi taikyti ABTĮ 141 straipsnio 1 punktą pagrindo nėra.

Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2014 m. birželio 19 d. sprendime išnagrinėjo visus priimto nagrinėti pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo reikalavimus, t. y. reikalavimus panaikinti Sprendimą Nr. 53-19434 ir priteisti turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą. Atsižvelgiant į tai, taikyti ABTĮ 141 straipsnio 2 punktą nėra pagrindo.

Pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes nėra pagrindo taikyti ir ABTĮ 141 straipsnio 3 punktą, kuris numato teismo sprendimo naikinimo ir bylos perdavimo nagrinėti iš naujo pagrindą -bylos aplinkybėms išaiškinti būtina surinkti daug naujų įrodymų. Apeliantas neteigia, kad teismui sprendžiant bylą joje nebuvo kokių nors bylai išspręsti reikšmingų įrodymų. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas bylą išnagrinėjo ir priėmė sprendimą turėdamas išsamius duomenis apie ginčo sklypą, be kita ko, A. J. nuosavybės teisių atkūrimo bylą, V. P. žemės tvarkymo bylą, 2012 m. sausio 25 d. nutraukto ikiteisminio tyrimo medžiagą Nr.66-1-901-11, civilinę bylą Nr. 2-8-673/2013, kurioje Kėdainių rajono apylinkės teismas 2013 m. kovo 22 d. nutartimi ieškovo V. P. ieškinį atsakovams I. B., M. G. B. ir kt. dėl pirkėjo teisių ir pareigų perkėlimo paliko nagrinėtą (CPK 246 straipsnio 1 dalis, 296 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

Teisėjų kolegija patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis), remdamasi šiais argumentais, konstatuoja, kad byloje nenustatytas nė vienas iš ABTĮ 141 straipsnyje nurodytų pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo ir bylos grąžinimo nagrinėti iš naujo pagrindų.

Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnio 2 dalis nustato, kad apeliacine tvarka nagrinėjant bylą teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą. Teisėjų kolegija patikino byla, be kita ko, atsižvelgdama ir į šį įstatymo reikalavimą.

Kiekvieno individualaus ginčo atveju byloje turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 57 str. 6 d.) turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias materialinės teisės normas. ABTĮ 81 straipsnis reglamentuoja, kad nagrinėdami administracines bylas, teisėjai privalo aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatant visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais.

Pabrėžtina, kad įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus konkrečios bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas ginčui išspręsti taikytinų teisės normų kontekste, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Šiame kontekste pabrėžtina, kad bylos proceso dalyvių byloje pareikšta nuomonė dėl įrodymų vienokio ar kitokio vertinimo, teismui nėra privaloma ir negali saistyti teismo vidinio įsitikinimo dėl įrodymų vertinimo, pagrįsto minėta įrodymų vertinimo taisykle (ABTĮ 57 str. 6 d.).

Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2-4 p.).

Teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą minėtais procesiniais aspektais, konstatuoja, kad teismas ABTĮ 81 straipsnyje įtvirtintą pareigą nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti, atliko tinkamai. Teismas pareiškėjo reikalavimų panaikinti Kauno apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 53-19434 ir priteisti žalos atlyginimą vertino išsamiai išanalizavęs įrodymų visumą ginčui aktualaus teisinio reguliavimo kontekste. Teismo sprendimo motyvuojamojoje dalyje išdėstyti išsamūs argumentai, pagrįsti ištirtų pagal įrodymų taisykles (ABTĮ 57 str. 6 d.) įrodymų visumos analize ir teisės aktų normomis.

Teismas išsamiai išnagrinėjo aplinkybes dėl pareiškėjo 1989 m. spalio 30 d. pirktų (duomenys neskelbtini) kaime, Kėdainių rajone, tuomet (duomenys neskelbtini) kolūkio teritorijoje, statinių (gyvenamojo namo ir ūkinių pastatų) teisinio reguliavimo raidos kontekste ir pagrįstai nustatė, kad nuo 1991 m. liepos 25 d. pareiškėjui pagal Vyriausybės 1991 m. liepos 27 d. nutarimu Nr.297 patvirtintą iki 1996 m. rugpjūčio 31 d. galiojusią Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukciją kilo pareiga gyvenamąjį namą ir negyvenamus pastatus teisiškai įregistruoti valstybiniame inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biure pateikiant nuosavybę patvirtinančius dokumentus, kurių pagrindu Inventorizacijos biurai turėjo spręsti dėl statinių teisinės registracijos ir nuosavybę patvirtinančio dokumento (Instrukcijos 1, 2, 10 punktai).

Šie reikalavimai liko ir pagal Vyriausybės 1996 m. rugpjūčio 23 d. nutarimu Nr. 1011 patvirtintą Teisinio statinių registravimo laikinąją tvarką (3 punktas), galiojusią iki 1998 m. sausio 29 d., t. y. iki Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo įsigaliojimo. Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis nustatė, kad duomenys, kurie sukaupti Valstybinio žemės kadastro duomenų registre ir Respublikiniame Inventorizavimo biure, perrašomi į Nekilnojamojo turto registrą nuo 1998 m. sausio 1 d.

Nekilnojamojo turto registro nuostatų nustatyta tvarka. Pirmosios instancijos teismas ištyręs įrodymus pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas 1989 m. pirktų statinių ir daiktinių teisių į šiuos statinius neįregistravo iki 2002 metų (ginčui aktualaus laikotarpio, kai rengiant (duomenys neskelbtini)ŽRŽ pakeitimą ir papildymą A. J. atkuriant jos nuosavybės teises (duomenys neskelbtini) kaime buvo suformuotas 4,08 ha žemės sklypas perdavimui neatlygintinai nuosavybėn) kreipdamasis į atitinkamą Inventorizavimo biurą pagal teisės aktus, galiojusius iki Nekilnojamojo turto registro įstatymo įsigaliojimo ar vėliau (įsigaliojus Nekilnojamojo turto registro įstatymui) į atitinkamą Registrų centrą ir 2002 metais šie pastatai buvo sunykę.

Iš įrašų ūkinėse knygose matyti, kad J. V., iš kurios V. P. 1989 m. spalio 30 d. sutartimi pirko gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus, priklausęs gyvenamasis namas ir kiti pastatai (klėtis, tvartas, daržinė, pirtis) buvo pastatyti 1910 metais iš rąstų, be to, ūkinėje knygoje yra įrašas, kad tvartas ir daržinė sudegė 1987 m. sausio mėnesį. Nei Ūkinėje knygoje, nei kituose įrodymuose nėra duomenų, kad sudegę pastatai buvo atstatyti. 1989 m. spalio 30 d. sutartyje nurodyta, kad V. P. pirko iš J. V. gyvenamąjį namą (70 kv. m bendro ploto) ir ūkinius pastatus (klėtį, daržinę, pirtį).

Ūkinių pastatų duomenys sutartyje nenurodyti. Taigi gyvenamojo namo ir atitinkamų statinių pirkimo faktas byloje yra nustatytas, tačiau sutiktina su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų, jog 2002 metais, kai (duomenys neskelbtini) kaime buvo suformuotas žemės sklypas nuosavybės teisių atkūrimui A. J., suformuoto žemė sklypo vietoje buvo namų valda, o ne laisvos valstybinės žemės fondo žemė.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į pareiškėjo skundo argumentus, esą 2011 metais jis rado nugriautus 1989 m. įsigytus pastatus, dėl to 2011 m. rugpjūčio mėnesi kreipėsi į policiją, kur buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, išsireikalavo ikiteisminio tyrimo Nr.66-1-901-11 medžiagą. Šis ikiteisminis tyrimas buvo pradėtas Kėdainių PK gavus V. P. 2011 m. rugsėjo 1 d. pareiškimą, kuriame jis nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 17 d. nuvykęs į savo sodybą (duomenys neskelbtini) kaime rado nugriautus jam priklausančius pastatus, suniokotą sodybą, o atkuriant nuosavybės teisę į žemę jo sodybos vietoje, buvo suklastoti dokumentai.

Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2012 m. sausio 25 d. nutarimu šis ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas nenustačius nusikalstamų veikų, numatytų BK 300 straipsnio 3 dalyje (dokumentų klastojimas), 182 straipsnyje (sukčiavimas), 294 straipsnyje (savavaldžiavimas), 249 straipsnis (nusikalstamas susivienijimas), požymių. Tuo pačiu prokuroro nutarimu taip pat buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas ir dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 187 ir 178 straipsniuose (turto sunaikinimo ir statybinių medžiagų vagystės) suėjus patraukimo baudžiamojon atsakomybėn senaties terminui.

Iš prokuroro 2012 m. sausio 25 d. nutarimo ir ikiteisminiuos tyrimo medžiagos matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo tiriami dokumentai dėl pareiškėjo (duomenys neskelbtini) kaime 1989 m. įsigytų statinių, dėl jam 1992 m. suteikto žemės sklypo, taip pat dėl žemė sklypo suformavimo ir nuosavybės teisės į žemę (duomenys neskelbtini) kaime atkūrimo A. J., dėl Baliukams priklausančio sklypo ir jame esančių statinių. Ikiteisminio tyrimo metu buvo apklausta eilė liudytojų, tarp jų (duomenys neskelbtini) kaimo nuolatiniai gyventojai, taip pat asmenys, apsigyvenę šiame kaime nuo 2002 metų pradžios, kurie parodė, kad pastatų ginčo žemėje 2002 m. pradžioje nebuvo.

Pagal nuolatinių gyventojų parodymus J. V. priklausiusius pastatus pirkęs asmuo čia lankėsi ar gyveno maždaug 2 metus, jam nebesilankant pastatai buvo nugriauti (liudytojas M.A. A. nurodė tiksliausią nugriovimo datą -1995 metais). Šioje byloje liudytojais taip pat buvo apklausti Kėdainių savivaldybės (duomenys neskelbtini) seniūnijos, Kėdainių žemėtvarkos skyriaus darbuotojai, kurie parodė, kad V. P. jam 1992 metais suteiktos asmeniniam ūkiui 1 ha žemės dokumentų nesusitvarkė, šio sklypo vieta nebuvo identifikuota (paženklinta), žemė netapo jo nuosavybe ir pateko į laisvos žemės fondą, ženklinant A.

J. suformuotą žemės sklypą, jame jokių pastatų nebuvo, buvo tik nenaudojama žemė. Dėl ikiteisminio tyrimo duomenų pažymėtina, kad nagrinėjamo ginčo atveju jie reikšmingi tik tuo aspektu, kad pareiškėjas teismui pateiktame skunde prašydamas panaikinti Kauno apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 53-19434, kuriuo A. J. atkurtos nuosavybės teisės į žemę, buvo nurodęs, jog dėl atitinkamų veikų, susijusių su šiuo nuosavybės teisių atkūrimo procesu, pagal jo pareiškimą yra atliekamas ikiteisminis tyrimas.

Taigi ikiteisminio tyrimo duomenys yra reikšmingi tuo aspektu, ar pareiškime pradėti ikiteisminį tyrimą pateikti duomenys ikiteisminio tyrimo metu pasitvirtino. Kėdainių rajono apylinkės prokuratūros prokuroro 2012 m. sausio 25 d. nutarime nutraukti ikiteisminį tyrimą, be kita ko, konstatuota, kad V. P. sodybos sklypo statiniai buvo nugriauti vėliausiai iki 2002 metų, jokie dokumentai nuosavybės teisių atkūrimo A. J. procedūros metu suklastoti nebuvo. Iš teismų informacinės sistemos LITEKO pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V.

P. prokuroro nutarimą nutraukti ikiteisminį tyrimą apskundė BPK nustatyta tvarka teismui, tačiau Kauno apygardos teismo 2013 m. sausio 10 d. nutarimu nustatė, kad ikiteisminis tyrimas baudžiamojoje byloje nutrauktas pagrįstai.

Teismas taip pat išsamiai išnagrinėjo aplinkybes dėl Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 13-os sesijos 1993 m. kovo 8 d. sprendimu pareiškėjui skirtos asmeniniam naudojimui 1 ha žemės tuometinėje (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovėje. Šiame sprendime tikslesnė žemės suteikimo vieta nebuvo nurodyta, tačiau Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 16-os sesijos 1994 m. sausio 17 d. sprendimu patvirtintame (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovėje gyventojams išskirtos žemės sąraše (eil. Nr. 137) nurodyta, kad V. P. suteikta iš viso 1 ha žemės (0,39 ha namų valdos žemės ir 0,61 ha asmeninė žemė) (duomenys neskelbtini) kaime.

Taigi šiuo atveju byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjui 1993 metais buvo skirtas 1 ha žemės sklypas asmeniniam ūkiui vadovaujantis Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr.308 „ Dėl žemės asmeniniam ūkiui suteikimo, įforminimo ir apskaitos tvarkos“. Šios Tvarkos 5 punktas reikalavo, kad suteiktų gyventojams asmeniniam ūkiui žemės sklypų ribas vietoje nustato įmonės sudaryta komisija. Šis teisės aktas neteko galios nuo 1993 m. lapkričio 5 d. tačiau jį panaikinusio Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimo Nr. 816, kuriuo buvo patvirtinta Žemės sklypų asmeniniam ūkiui bei tarnybinėms daloms suteikimo ir žemės ploto rezervo nustatymo tvarka, nuostatose liko reikalavimas dėl asmeniniam ūkiui suteikto žemės sklypų ribų nustatymo vietoje.

Pagal Vyriausybės 1993 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. 816 patvirtintą Tvarką turi būti atlikti žemės sklypų asmeniniam ūkiui matavimo darbai (14-16 punktai), nustatytos sklypų ribos ir sklypai paženklinti riboženkliais (18-20 punktai), parengiami žemės sklypų asmeniniam ūkiui paženklinimo aktai prie jų pridedant sklypų planus ir žemės naudmenų eksplikacijas (21 punktas). Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, kad norminiuose teisės aktuose, reglamentuojančiuose žemės reformos žemėtvarkos projektų rengimą, taip pat buvo įtvirtintos nuostatos, kad asmeninio ūkio žemės sklypai turi būti paženklinti vietoje riboženkliais, jų ribos pažymimos preliminariuose, vėliau kompleksiniuose ŽRŽ projektuose, o asmeninio ūkio naudotojams išduodami patikslinti žemės naudojimo dokumentai, patvirtinantys jų teisę į nurodyto ploto sklypus.

Pirmosios instancijos teismas, ištyręs įrodymų visumą, pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas nuo 1993 metų iki 2011 metų neatliko jokių veiksmų, kad pirmiau minėtų ir kitų pirmosios instancijos teismo sprendime išvardytų teisės aktų nustatyta tvarka būtų užbaigtos 1993 metais jam suteikto vadovaujantis Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimu Nr. 308 1 ha žemės sklypo asmeniniam ūkiui įteisinimo procedūros (sklypas pamatuotas, nustatytos jo ribos, pastatyti riboženkliai, parengtas sklypo ribų paženklinimo aktas ir sklypų planas bei išduotas patikslintas žemės naudojimo dokumentas).

Bylos proceso šalys nepateikė į bylą įrodymų, kad pirmiau minėtais Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1993 metų sprendimais pareiškėjui suteiktas asmeniniam naudojimui 1 ha žemės sklypas buvo paženklintas vietoje surašant pirmiau minėtus dokumentus, t.y. pagal pateiktus į bylą įrodymus niekada (tame tarpe ir iki 2002 metų) nebuvo nustatyta konkreti šio sklypo vieta ir ribos. Remiantis Kėdainių rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės tarybos 1-ojo šaukimo 16-os sesijos 1994 m. sausio 17 d. sprendimu patvirtintu (duomenys neskelbtini) žemės ūkio bendrovėje gyventojams išskirtos žemės sąrašu yra pagrindo išvadoms, kad 1 ha sklypą V.

P. buvo numatyta suteikti būtent (duomenys neskelbtini) kaime (pagal šį sprendimą išskirta į 0,39 ha namų valdos žemės ir 0,61 ha asmeninio ūkio žemės), t.y. tame pačiame kame, kuriame pareiškėjas 1989 m. spalio 30 d. (duomenys neskelbtini) kaime nusipirko gyvenamąjį namą ir ūkinius pastatus. Šie duomenys apie minėto sklypo konkrečią vietą ir ribas informacijos nesuteikia, nes, kaip jau buvo minėta, jo vieta ir ribos minėtų teisės aktų numatyta tvarka niekada nebuvo nustatytos ir paženklintos.

Pagal EŽTT jurisprudenciją apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos tiesiog įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais teismas pateikė byloje nustatytų aplinkybių ir ištirtų įrodymų visumos kad pareiškėjas 1992 metais ketino pirkti atitinkamo ploto žemės sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, teisiniu vertinimu, taip pat sutikdama su teismo nustatytų aplinkybių pagrindu padarytomis išvadomis, tuo, kad pretendentė A. J. pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnį turėjo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, suteikiant jai neatlygintinai nuosavybėn 4,08 ha žemės sklypą, šiais aspektais iš naujo nepasisako.

Dėl 4,08 ha žemės sklypo į kurį A. J. (mirusiosios vardu) buvo atkurtos nuosavybės teisės byloje nustatyta, kad šis sklypas buvo suprojektuotas rengiant (duomenys neskelbtini) ŽRŽP papildymą, kuris buvo patvirtintas Kauno apskrities viršininko 2003 m. kovo 27 d. įsakymo Nr.02-06-1977 1 punktu. Šio administracinio akto 2 punktu (1 priedas) buvo patvirtintas Piliečių, kuriems suprojektuoti lygiaverčiai žemės sklypai, sąrašas, į kurį buvo įrašyta A. J. (eil. Nr.) nurodant, kad suprojektuotas lygiavertis 4,08 ha žemės sklypas yra (duomenys neskelbtini) kaime (sklypo projektinis Nr.233).

Pažymėtina, kad žemės suteikimas asmeniniam ūkiui pagal Vyriausybės 1990 m. spalio 11 d. nutarimą Nr.308 yra tik prielaida jos gavėjui (šiuo atveju apeliantui) įteisinti tokiu būdu suteiktos žemės perėjimą privačion nuosavybėn teisės aktų nustatyta tvarka (Žemės reformos įstatymo 15 straipsnis, Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr.385 6-9 punktai). Žemės suteikimas asmeniniam ūkiui savaime nereiškė, kad ji gali tapti žemės asmeniniam ūkiui gavėjo privatine nuosavybe net ir tuo atveju, jei tokiam asmeniui buvo išsiųstas mokėjimo pranešimas nurodant sumokėti už prašomą parduoti tokią žemę.

Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr. 385 9 punktas numatė tokiu būdu sumokėtų pinigų grąžinimą. Priešingai, teisės aktai nustatė atitinkamų valstybės institucijų pareigą nustatyti, ar suteikiant piliečiams asmeninio ūkio žemę nepažeisti įstatymai, ar asmeninio ūkio žemės gavėjai ją naudoja pagal paskirtį, nes tokių faktų nustatymas lėmė asmeniniam ūkiui suteiktos žemės priskyrimą laisvos valstybinės žemės fondui. Vyriausybė 1998 m. balandžio 1 d. nutarimo Nr.385 6.1 punktu įpareigojo apskričių viršininkus pavesti jų administracijų rajonų žemėtvarkos skyrių darbuotojams seniūnijose kartu su rajonų savivaldybių seniūnais ir įmonių, įstaigų bei organizacijų, suteikusių žemės sklypus tarnybinėms daloms, vadovams iki 1998 m. balandžio 30 d. patikrinti, ar nepažeisti įstatymai suteikiant piliečiams asmeninio ūkio žemę ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai skiriant tarnybines dalas, taip pat nustatyti, kurie piliečiai patys nenaudojo jiems suteiktos asmeniniam ūkiui ar tarnybinėms daloms žemės pagal paskirtį (yra išvykę gyventi į kitą vietovę, ir jų leidimu žeme naudojasi kiti asmenys arba ši žemė apleista ir nedirbama).

Pagal minėto Vyriausybės nutarimo vėlesnės redakcijos (2002 m. balandžio 15 d. nutarimas Nr.527) 6.1 punktą šis terminas buvo nustatytas iki 2002 m. gegužės 31 d. nurodant patikrinti, ar nepažeisti įstatymai suteikiant piliečiams asmeninio ūkio žemę, taip pat nustatyti, kurie piliečiai patys nenaudoja jiems suteiktos asmeniniam ūkiui pagal paskirtį (yra išvykę gyventi į kitą vietovę, ir jų leidimu žeme naudojasi kiti asmenys arba ši žemė yra apleista ir nedirbama) teritorijose prie kaimo gyvenamųjų vietovių, kuriose asmeninio ūkio žemės sklypai nesuformuoti parengtuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose.

Pagal naujos šio Vyriausybės nutarimo redakcijos (Vyriausybės 2005 m. gegužės 23 d. nutarimas Nr. 564) 3 punktą apskričių viršininkai buvo įpareigoti pavesti jų administracijų darbuotojams kartu su žemės reformos žemėtvarkos projektą rengiančių juridinių asmenų specialistais kasmet iki gegužės 31 d. nustatyti, kurie fiziniai asmenys patys nenaudoja jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pagal paskirtį (yra išvykę gyventi į kitą vietovę, ir ši žemė yra apleista ir nedirbama) teritorijose prie kaimo gyvenamųjų vietovių, kuriose asmeninio ūkio žemės sklypai nesuformuoti parengtuose žemės reformos žemėtvarkos projektuose.

Iš pateiktų į bylą įrodymų nustatyta, kad V. P. į fizinių asmenų, kurie nesinaudoja jiems suteiktos asmeniniam ūkiui žemės pagal paskirtį, sąrašą (eil. Nr.

32) buvo įtrauktas tik Kauno apskrities viršininko 2006 m. birželio 27 d. įsakymu Nr.02-06-7596, vadovaujantis Vyriausybės 1998 m. balandžio 1 d. nutarimu Nr.385 (2005 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 564 redakcija) nurodant, kad jis nesinaudoja 1,00 ha žemės ūkio naudmenų ploto sklypu (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad šio administracinis akto priėmimas yra pavėluotas tiek minėto teisinio reguliavimo nustatytų terminų, tiek faktinių aplinkybių vertinimo prasme, nes pagal bylos įrodymų visumą tuometinė Kauno apskrities viršininko administracija duomenis apie tai, kad pareiškėjui 1992 metais suteiktas asmeniniam ūkiui žemės sklypas nėra suformuotas ir įteisintas pagal pirmiau aptartus teisės aktų reikalavimus ir kad pareiškėjas juo nesinaudoja, turėjo žymiau anksčiau nei 2002 metais, kai buvo rengiamas (duomenys neskelbtini) ŽRŽP papildymas, patvirtintas Kauno apskrities viršininko 2003 m. kovo 27 d.

įsakymu Nr.02-06-1977. Rengiant minėtą (duomenys neskelbtini) ŽRŽP papildymą pastatai, kuriuos 1989 m. spalio 30 d. buvo pirkęs (duomenys neskelbtini) kaime V. P., kaip jau minėta, buvo sunykę, apie juos duomenų Nekilnojamojo turto registre nebuvo. Pareiškėjo akcentuojama aplinkybė, kad administracinis aktas, kuriuo jis įtrauktas į sąrašą asmenų, kurie nesinaudoja asmeniniam ūkiui suteiktu žemės sklypu priimtas vėliau nei Kauno apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimas Nr. 53-19434, kuriuo A. J. atkurtos nuosavybės teisės į žemę perduodant neatlygintinai nuosavybėn 4,08 ha žemė sklypą (duomenys neskelbtini) kaime, nesiderina su geru viešuoju administravimu, tačiau nepaneigia šio sprendimo atkurti nuosavybės teises teisėtumo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo reikalavimo panaikinti Kauno apskrities viršininko 2003 m. gruodžio 19 d. sprendimą Nr. 53-19434, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kuriais remdamasis teismas netenkino pareiškėjo reikalavimo dėl žalos atlyginimo, todėl šiuo klausimu iš naujo nepasisako, tuo labiau, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde dėl šios pirmosios instancijos sprendimo dalies nenurodo jokių argumentų.

Remdamasi išdėstytais motyvais, teisėjo kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, jas ištyrė išsamiai, visapusiškai, objektyviai, materialinės ir procesinės teisės normų nepažeidė. Todėl naikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo nėra pagrindo. Pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo V. P. apeliacinį skundą atmesti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2014 m. birželio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Romanas Klišauskas