2018-12-12 Nr. AB-22805-3-61-3-01971-2018-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-5446-556/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01971-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. gruodžio 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos E. A. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja E. A. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) Imigracijos skyriaus 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. (15/4-1)3I-00344/17I-239 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei E. A.“ (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos prašymą per vieną mėnesį bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėja nurodė, kad ji yra uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Amalina“ (toliau – ir Bendrovė) akcininkė ir darbuotoja. Siekdama ir toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, pareiškėja atsakovui pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojusį iki 2018 m. balandžio 29 d. Neturėdama tikslo piktnaudžiauti migracijos procedūromis, kartu su prašymu pareiškėja pateikė visus dokumentus, patvirtinančius Bendrovės realią veiklą. Tačiau, pareiškėjos teigimu, prieš priimdami neigiamą jos atžvilgiu sprendimą, Migracijos departamento pareigūnai jos neapklausė, nevertino UAB „Amalina“ direktoriaus pateiktų papildomų dokumentų su paaiškinimais, nepašalino prieštaravimų.

Šiame kontekste pareiškėja pažymėjo, kad Bendrovė įsikūrusi adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, užsiima transportavimu–ekspedijavimu, turizmu ir prekyba, nuomojasi patalpas prekybos centre „Ibrahim“. Bendrovė nėra fiktyvi, veikia pelningai, įregistruota pridėtinės vertės mokesčio mokėtoja, todėl, pareiškėjos manymu, atitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. Pareiškėja paaiškino, kad Bendrovė skolą Valstybinio socialinio draudimo fondo (toliau – ir VSDF) biudžetui sumokėjo 2018 m. balandžio mėnesį.

Be to, nuo 2015 m. Bendrovė pagal bendradarbiavimo sutartį teikia dizaino konsultacijas UAB „Admex“ dėl baldų projektavimo, parinkimo, išdėstymo. Pareiškėja taip pat akcentavo, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, pažeidė gero administravimo principą ir Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (2015 m. gegužės 6 d. įsakymo Nr. 1V-367 redakcija) patvirtinto Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka, registruota partnerystė, įvaikinimas ar įmonė yra fiktyvūs, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 101.1–101.5 punktų bei 189 punkto reikalavimus.

Pabrėžė, kad Migracijos departamentas savarankiško patikrinimo neatliko ir neinformavo pareiškėjos apie pradėtą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo procedūrą, o ginčijamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, nes nėra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) bei yra nemotyvuotas.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja 2018 m. sausio 23 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą skubos tvarka pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė galiojantį kelionės dokumentą, galiojantį leidimą laikinai gyventi, Bendrovės verslo planą, sudarytą 2017 m. kovo 10 d., darbo sutarčių, sudarytų su Lietuvos Respublikos piliečiais G. R. (G. R.), E. M. ir J. V., kopijas ir kitus dokumentus. Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjos pateiktą prašymą ir su juo pateiktus dokumentus, vadovaudamasis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, priėmė ginčijamą Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje.

Atsakovas nesutiko su pareiškėjos skundo argumentu, kad Bendrovė, kurios akcininke yra pareiškėja, Lietuvos Respublikoje vykdo veiklą. Pabrėžė, kad prie skundo pateikti dokumentai, susiję su UAB „Jolurita“ ir UAB „Deklara“ veikla, surašyti po 2018 m. sausio 23 d., t. y. jau po pareiškėjos kreipimosi su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl nagrinėjamos bylos kontekste nėra teisiškai reikšmingi. Be to, atkreipė dėmesį, kad nors iš Bendrovės pateikto banko sąskaitos išrašo nustatyta, jog UAB „Admex“ atliko piniginių lėšų pervedimus į Bendrovės sąskaitą už galbūt suteiktas paslaugas, tačiau nepavyko nustatyti, kas iš Bendrovės darbuotojų teikė ir (ar) teikia šias įvairių baldų brėžinių atlikimo, matavimo bei internetinės svetainės www.admex.lt sukūrimo paslaugas.

Taip pat įtarimus sukėlė abstrakčios laivybos ir eksporto konsultavimo paslaugos, galbūt suteiktos (duomenys neskelbtini) piliečiams, turintiems ar turėjusiems leidimus laikinai gyventi. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad Irano bendrovė Issatis Trade Company už galbūt suteiktą eksporto ir importo valdymo paslaugą atliko tik vieną piniginių lėšų pervedimą į Bendrovės sąskaitą iš Vokietijoje esančio banko, o visi kiti atsiskaitymai turėjo būti atlikti grynaisiais pinigais, tačiau tai patvirtinantys dokumentai nebuvo pateikti.

Be to, Migracijos departamentas, įvertinęs pareiškėjos pateiktus papildomus dokumentus, nustatė, kad pareiškėja yra baigusi telekomunikacijos inžinerijos specialybę, turi bakalauro laipsnį, todėl neturi išsilavinimo ir patirties baldų projektavimo bei konstrukcinių brėžinių ruošime (dizaino) ir interneto svetainių kūrime, o pareiškėja nepateikė įrodymų, jog šias sritis išmoko savarankiškai. Bendrovės internetinės svetainės adreso taip pat nepavyksta pasiekti, todėl atsakovui kilo abejonės dėl pareiškėjos kompetencijos IT srityje.

Atsakovo teigimu, nurodytos aplinkybės leidžia teigti, kad pareiškėjos pateikti dokumentai apie Bendrovės vykdomą veiklą (sutartys, sąskaitos faktūros, banko išrašas) neatitinka tikrovės ir neįrodo ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsienietės kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo dienos Bendrovės steigimo dokumentuose nurodytos veiklos vykdymo. Atsakovas kartu akcentavo, kad Bendrovėje įdarbinti darbuotojai nedirba visą darbo laiką, o Bendrovės darbuotojų paaiškinimai yra prieštaringi. Bendrovės darbuotojo G.

R. teigimu, jis Bendrovėje dirba marketingo direktoriumi, nors pateiktoje darbo sutartyje nurodyta, jog dirba vadybininku. E. M. paaiškino, kad ji Bendrovėje dirba nuo 2017 m. gruodžio 29 d. vadybininke, t. y. užsiima turizmu ir dirba nuotoliniu būdu, 2017 m. spalio mėnesį organizavo individualią kelionę turistams iš Lietuvos į Iraną per UAB „Travel Planet“, nors nurodytu laikotarpiu Bendrovėje nedirbo. Bendrovės buhalterė J. V. paaiškinime nurodė, kad Bendrovė patalpų prekybos centre „Ibrahim“ nenuomoja, dokumentų, patvirtinančių dekoratyvinių akmenų pardavimą, pateikti negali, nes jų neturi.

Migracijos departamentas atkreipė dėmesį, jog prekybos centro „Ibrahim“ patalpose reklaminiame stende nėra jokios informacijos apie Bendrovę, o šio prekybos centro patalpose įrengta tik viena Bendrovės darbo vieta, kitų darbuotojų darbo vietos patikrinimo metu nustatytos nebuvo. Tuo tarpu darbo sutartyse, sudarytose su darbuotojais, aplinkybė, kad darbuotojai dirba nuotoliniu būdu, nenurodyta. Atsakovas taip pat nurodė, kad Apraše nėra įtvirtinta besąlyginė pareiga Migracijos departamentui kreiptis į užsienietį dėl papildomų paaiškinimų pateikimo sprendžiant klausimą dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo, o pareiškėjos skunde nurodyti Aprašo 188 ir 189 punktai reglamentuoja leidimų laikinai gyventi panaikinimo tvarką, bet ne prašymų pakeisti leidimo laikinai gyventi nagrinėjimo tvarką, todėl šiuose punktuose nurodyta procedūra nagrinėjamai bylai yra neaktuali.

Remdamasis nurodytomis aplinkybėmis, atsakovas tvirtino, kad pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu Lietuvos Respublikoje, o jos tikslas – ne plėtoti verslą ir dirbti Lietuvos Respublikoje, bet tik įteisinti savo buvimą Šengeno valstybėse, todėl yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė. Atsakovo manymu, ginčijamas Sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis, Bendrovės patikrinimo metu gauta informacija ir teisės aktų normomis, taikomos priemonės buvo motyvuotos, todėl Sprendimas atitinka tiek VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, tiek teismų praktikos suformuotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 2 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė ir netenkino prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėja, kuri yra (duomenys neskelbtini) pilietė, tuo pagrindu, kad užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, 2018 m. sausio 23 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą skubos tvarka pakeisti jai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Kartu su prašymu pareiškėja pateikė galiojantį kelionės dokumentą, galiojantį leidimą laikinai gyventi, Bendrovės verslo planą, sudarytą 2017 m. kovo 10 d., Bendrovės darbo sutartis, sudarytas su Lietuvos Respublikos piliečiais G.

R., E. M. ir J. V.. Taip pat pareiškėja Bendrovės vykdomai veiklai pagrįsti pateikė nuomos sutarties Nr. 18/01/15, sudarytos su UAB „Ibrahim“ kopiją; bendradarbiavimo sutarties, sudarytos 2015 m. rugsėjo 1 d. su UAB „Admex“ dėl atstovavimo paslaugų teikimo viena kitos klientams, bei sąskaitų faktūrų, patvirtinančių šios sutarties vykdymą, kopijas; bendradarbiavimo sutarties Nr. 2017/09-01, sudarytos 2017 m. rugsėjo 26 d. su UAB „Travel Planet“ dėl organizuojamų turistinių kelionių pardavimo bei sąskaitų faktūrų, patvirtinančių, šios sutarties vykdymą, kopijas; bendradarbiavimo sutarties Nr. 02/2017, sudarytos 2017 m. spalio 2 d. su individualia įmone „Rytų ir Vakarų kelionės“ dėl viešbučių ir transporto užsakymo paslaugų teikimo, kopiją; krovinių ekspedijavimo sutarties Nr. ICS-F2017-10-20-01, sudarytos 2017 m. spalio 20 d. su UAB „Intermodal Container Service“ dėl Bendrovės nurodymų gabenant jos atgabentus jūriniais konteineriais į Klaipėdos jūrų uostą krovinius, kopiją; atlygintinų paslaugų teikimo sutarties, sudarytos 2017 m. lapkričio 10 d. su UAB „ADD“ dėl dizaino ir maketavimo darbų atlikimo, bei sąskaitos faktūros, patvirtinančios šios sutarties vykdymą, kopijas;

Bendrovės sudarytas sąskaitas faktūras; pakavimo sąrašo, išrašyto 2017 m. gruodžio 19 d. Irano bendrovės Kima Sanat Piran dėl 21 580 kg akmenukų gabenimo į Klaipėdą, kopiją; UAB „Medicinos bankas“ Bendrovės sąskaitos laikotarpio nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 22 d. išrašą. Tačiau Migracijos departamentas ginčijamu Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikino jai išduotą daugkartinę nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini).

Teismas pažymėjo, kad atsakovas pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išduoti atsisakė tuo pagrindu, jog duomenys, kuriuos ji pateikė norėdama gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu, t. y. Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyto pagrindo, bei dėl to, jog yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsienietės nelegalios migracijos grėsmė.

7. Šiame kontekste teismas pažymėjo, jog iš Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto turinio ir jame vartojamų jungtukų „ir“ akivaizdu, kad šioje normoje įtvirtinti reikalavimai nėra alternatyvūs, o norint gauti (ir išlaikyti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, yra būtina, kad įmonė atitiktų šioje normoje įvirtintų reikalavimų (sąlygų) visumą. Tuo tarpu lingvistiniu teisės aiškinimo metodu aiškinant Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, konstatuotina, jog išduoti ar pakeisti užsieniečiui leidimą gyventi gali būti atsisakoma nustačius bent vieną šiame punkte nurodytą pagrindą: duomenys, kuriuos pateikė užsienietis, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai; yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas; įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, yra fiktyvi. Teismas atkreipė dėmesį, kad tam, jog užsieniečiui būtų išduotas ar pakeistas leidimas laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, ne tik užsienietis, bet ir įmonė, kurioje jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, turi atitikti visas Įstatyme numatytas sąlygas (reikalavimus). Pareiga pateikti Migracijos departamentui tikrovę atitinkančius duomenis tenka užsieniečiui (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2016 m. sausio 21 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2005-662/2016, 2017 m. gegužės 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-3398-858/2017).

8. Iš valstybės įmonės Registrų centro duomenų teismas nustatė, kad pareiškėja yra UAB „Amalina“ akcininkė, be to, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) duomenis ji nuo 2015 m. gegužės 4 d. dirba Bendrovėje. Teismas pabrėžė, kad byloje ginčo dėl šių faktinių aplinkybių nėra. Tačiau byloje keliamas ginčas, ar Bendrovė, kurios dalyvė ir darbuotoja yra pareiškėja, iki jos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo vykdė steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, t. y. ar Bendrovė atitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas imperatyvias sąlygas.

9. Atsižvelgęs į tai, teismas pažymėjo, kad pareiškėja prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi nurodė, jog UAB „Amalina“ buveinė yra adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, o veiklą vykdo – (duomenys neskelbtini), Vilniuje (prekybos centro „Ibrahim“ patalpose). Pareiškėja prašyme gyvenamąją vietą nurodė adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Byloje esantys duomenys apie juridinį asmenį patvirtina, kad UAB „Amalina“ veiklos adresas yra (duomenys neskelbtini), Vilnius. Juridinių asmenų registro išplėstiniame išraše taip pat nurodyta, jog UAB „Amalina“ buveinė yra adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Finansinėse ataskaitose UAB „Amalina“ buveinės adresas taip pat nurodomas (duomenys neskelbtini), Vilnius. Pagal registro duomenis Bendrovė deklaruoja, jog ji panaudodama turimus fondus, materialinius ir intelektinius resursus gali užsiimti bet kokia veiklos rūšimi. Bendrovės įstatinio kapitalo dydis nuo 2017 m. vasario 21 d. – 28 960 Eur. Bendrovės verslo plane, sudarytame 2017 m. kovo 10 d., kurį pareiškėja pateikė Migracijos departamentui kartu su prašymu, nurodyta, jog Bendrovės veiklos adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius, o pagrindinės UAB „Amalina“ veiklos sritys liečia komercines ir konsultacines paslaugas dizaino, maketavimo, tarptautinių pardavimų bei transporto sektoriuose. Verslo plane pažymima, kad Bendrovė sukūrė planą savo komercinio skyriaus plėtrai 2017–2018 metams ir numatoma papildyti vykdomą veiklą įvairių tipų konstrukcinių bei dekoratyvinių akmenų pavyzdžio importo iš Irano, skirtų nuolatinei akmenų parodai Vilniuje, planavimas, 18 tonų akmenukų, skirtų dekoratyvinių akmenų rinkai, kraštovaizdžio formavimui, gėlių dekoracijoms Lietuvoje bei Europoje pirkimas ir šių produktų importavimas. Išsamesni Bendrovės veiklos aspektai verslo plane nenurodyti, apsiribojant bendro pobūdžio teiginiais.

10. Teismas pabrėžė, kad pareiškėja, siekdama pagrįsti Bendrovės steigimo dokumentuose nurodytą pagal verslo planą vykdomą veiklą, Migracijos departamentui pateikė UAB „Amalina“ išrašytas sąskaitas faktūras, sutartis. Visose sąskaitose faktūrose nurodyta, kad UAB „Amalina“ veiklą vykdo adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, kaip ir pareiškėjos prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi. Sąskaitose faktūrose nurodytos bendro pobūdžio kitiems asmenims suteiktos paslaugos, detaliau neatskleidžiat tokių paslaugų suteikimo turinio. Prie sąskaitų faktūrų jokie darbų perdavimo–priėmimo aktai nepateikti. Jokių kitų dokumentų, patvirtinančių, kad pareiškėjos Migracijos departamentui pateiktose sąskaitose faktūrose nurodytos ūkinės operacijos įvyko tokiomis sąlygomis, kokios yra nurodytos sąskaitose faktūrose, pareiškėja Migracijos departamentui nepateikė. Todėl teismas sprendė, kad Migracijos departamentas, vertindamas šiuose dokumentuose nurodytų ūkinių operacijų turinį, pagrįstai suabejojo jų realumu ir pavedė Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybai (toliau – ir Migracijos valdyba) atlikti UAB „Amalina“ deklaruotos veiklos patikrinimą.

11. Teismas akcentavo, kad Migracijos valdybos 2018 m. vasario 8 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-6056 nurodyta, jog prekybos centre „Ibrahim“ UAB „Amalina“ iškabos nėra, o Migracijos valdybos 2018 m. vasario 23 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-8272 nurodyta, jog UAB „Amalina“ marketingo vadovas G. R. paaiškino, kad Bendrovėje jis dirba nuo 2017 m. lapkričio mėnesio, Bendrovės ofisas, kuriame yra įrengtos penkios darbo vietos, yra (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirmame aukšte. Patalpas Bendrovė nuomojasi iš UAB „Ibrahimo pasažas“. Bendrovė planuoja prekiauti akmenimis interjero papuošimams, šlifuotu marmuru, kitais akmenimis landšafto gražinimui. Tarnybiniame pranešime taip pat nurodyta, jog nuvykus nurodytu Bendrovės veiklos adresu, nuorodų ar iškabų apie Bendrovės veiklą nebuvo rasta. Prekybos centre „Ibrahim“ sutiktas Bendrovės darbuotojas G. R. parduotuvės salėje nurodė atskirtą zoną, kurioje buvo įrengti du darbo stalai, ir paaiškino, jog tai yra UAB „Amalina“ nuomojamos patalpos. VSDFV duomenimis G. R. Bendrovėje dirba nuo 2017 m. lapkričio 20 d. Teismas pažymėjo, kad G. R. paaiškinimus Migracijos valdybos pareigūnams davė 2018 m. vasario 5 d. Iš šių paaiškinimų matyti, kad jis UAB „Amalina“ dirba marketingo vadovu, gauna 325 Eur atlyginimą, kurį grynais pinigais moka Bendrovės vadovas. Nors Bendrovė planuoja prekiauti akmenimis interjero papuošimams, šlifuotu marmuru, kitais akmenimis landšafto gražinimui, jokių pardavimų Bendrovė neatliko, nes nėra prekių. Analogiškas aplinkybes G. R. nurodė ir teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju, patvirtindamas, kad Bendrovė tik ketina užsiimti akmenų prekyba.

12. Teismas taip pat nustatė, kad darbo sutartis su E. M. sudaryta 2017 m. gruodžio 29 d. Kaip matyti iš šios sutarties, E. M. į Bendrovę priimta vadybininkės pareigoms ir darbą Bendrovėje pradėjo 2018 m. sausio 2 d. Migracijos valdybos pareigūnams 2018 m. vasario 8 d. E. M. nurodė, kad Bendrovėje užsiima turizmo sritimi. Bendrovė 2018 m. sausio mėnesio pradžioje pasirašė sutartį su UAB „Rytų vakarų kelionės“, pagal kurią numatyta organizuoti keliones į Europą, Rusiją bei Lietuvoje. E. M. nurodė, jog jos duomenimis 2017 m. spalio mėnesį buvo organizuota individuali kelionė turistams iš Lietuvos į Iraną, kelionė iš Lietuvos į Iraną numatyta ir 2018 m. balandžio mėnesį. E. M. apklausos metu patvirtino, jog gauna 498 Eur atlyginimą, kurį moka Bendrovės buhalterė grynais pinigais. Bendrovės biuras – (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

13. Bendrovės buhalterė J. V. 2018 m. vasario 14 d. Migracijos valdybos pareigūnams nurodė, kad Bendrovėje buhaltere dirba nuo 2017 m. birželio 1 d., Bendrovė organizuoja keliones į Iraną, užsiima dekoratyvinių akmenų iš Irano pardavimais bei teikia transportavimo-ekspedijavimo paslaugas. Bendrovėje dirba penki darbuotojai, Bendrovės direktoriaus žmona E. A. (pareiškėja) užsiima dizainu. Bendrovės biuras yra adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje.

14. Teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos valdybos 2018 m. vasario 22 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10-PR2-7994 nurodyta, jog adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ant pašto dėžutės Nr. (duomenys neskelbtini) lipnia juosta užklijuotas užrašas – UAB „Amalina“. Ant buto Nr. (duomenys neskelbtini) durų taip pat buvo rastas užrašas „Amalina“. Buto duris atidaręs B. A. Y., gim. (duomenys neskelbtini), patvirtino, jog šiuo adresu yra UAB „Amalina“ biuras. Tai, jog UAB „Amalina“ biuras yra adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, skunde pripažįsta ir pati pareiškėja. Šiuo aspektu teismas kartu akcentavo, kad nuomos sutartis Nr. 18/01/15, pagal kurią UAB „IBRAHIM“ išnuomojo UAB „Amalina“ 250 kv. m. patalpas, sudaryta 2018 m. sausio 15 d., t. y. prieš pat pareiškėjos kreipimąsi dėl leidimo pakeitimo. Tačiau byloje nėra duomenų, jog šios patalpos Bendrovei buvo perduotos priėmimo–perdavimo aktu, be to, nuomos sutartyje konkrečios Bendrovei nuomojamos patalpos nenurodytos.

15. Teismas kartu pabrėžė, kad konteinerinio traukinio „Vilnius“ važtaraštyje Nr. 06-1800479 krovinio siuntėjas, gavėjas ir mokėtojas nurodytas vienas ir tas pats juridinis asmuo – UAB „Intermodal Conteiner Service“, o byloje esantis anglų kalba surašytas dokumentas ir vaizdinė medžiaga nepatvirtina, jog konteinerinio traukinio „Vilnius“ važtaraštyje Nr. 06-1800479 nurodyto krovinio gavėjas yra UAB „Amalina“. Tuo tarpu krovinių ekspedijavimo sutartis Nr. ICS-F2017-10-10-01, sudaryta 2017 m. spalio 20 d. tarp UAB „Intermodal Conteiner Service“ ir UAB „Amalina“, galiojo tik iki 2017 m. gruodžio 31 d., o byloje nėra duomenų, kad ši sutartis buvo pratęsta kitiems kalendoriniams metams tomis sąlygomis, kuriomis ji buvo sudaryta. Be to, minėtos sutarties 3.2 punkte nurodyta, kad už Operatoriaus suteiktas paslaugas Užsakovas apmoka pagal sąskaitas faktūras. Sąskaita faktūra už pervežimą geležinkeliu ir / arba kelių transportu po Lietuvos teritoriją išrašoma krovinio atvykimo į paskirties vietą dieną, už kitas paslaugas – paslaugos suteikimo dieną (3.2.1 p.), už papildomas paslaugas, įskaitant, bet neapsiribojant, krovinių gabenimą iš Vilniaus į Užsakovo nurodytą vietą, konteinerių ir / ar krovinio saugojimą išrašoma papildoma sąskaita faktūra (3.2.2 p.). Tačiau UAB „Intermodal Conteiner Service“ PVM sąskaitos faktūros Nr. 20378, Nr. 20453, Nr. 20517, Nr. 20672, Nr. 20764, Nr. 21116 dėl krovinių ekspedijavimo paslaugų atsakingų asmenų nepasirašytos.

16. Taigi, įvertinęs nurodytų įrodymų visumą, teismas padarė išvadą, jog Bendrovė pareiškėjos prašyme pakeisti leidimą nurodytos ir verslo plane deklaruojamos veiklos – akmenų prekyba, iki pareiškėjos prašymo Migracijos departamentui pateikimo dienos nevykdė.

17. Teismas pažymėjo, kad UAB „Amalina“ ataskaitinio laikotarpio nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2018 m. sausio 20 d. pardavimo faktūrų žurnalo, kurį sudarė vyr. finansininkė N. Š., duomenys nepatvirtina Bendrovės veiklos, nes į bylą nėra pateikti kiti būtini dokumentai, numatyti sutartyse, sudarytose su UAB „Intermodal Conteiner Service“, UAB „Admex“ ir UAB „ADD“. Pabrėžė, jog UAB „Amalina“ 2017 m. lapkričio 28 d. sąskaitoje faktūroje nurodyta tik tiek, kad Bendrovė pateikė 350 Eur sąskaitą UAB „ADD“ už produkto brėžinį. Tuo tarpu atlygintinų paslaugų teikimo sutartimi, kurią UAB „Amalina“ 2017 m. lapkričio 10 d. sudarė su UAB „ADD“, UAB „Amalina“ įsipareigojo savalaikiai ir tinkamai atlikti dizaino ir maketavimo darbus pagal Užsakovo suformuotą užduotį, o Užsakovas įsipareigojo už atliktus darbus atsiskaityti sutartyje nustatyta tvarka ir terminais. Sutarties 2.1 punkte nurodyta, kad dizaino ir maketavimo darbų paslaugos kaina yra (duomenys neskelbtini) Eur už valandą (PVM mokestis neįskaitytas). Šalys taip pat sutarė, kad už papildomas paslaugas, pavedimus bus atsiskaitoma atskiru sutarimu. Tačiau byloje nėra duomenų apie UAB „ADD“ suformuotas užduotis, kaip numatyta sutartyje, o UAB „Amalina“ projektai ir konstrukciniai brėžiniai gamybai nepatvirtina, jog šiuos projektus ir brėžinius parengė Bendrovės darbuotojai. Teismas akcentavo, kad VSDFV duomenimis Bendrovėje dirba penki asmenys, tačiau iš Migracijos departamentui pateiktų darbo sutarčių matyti, jog darbuotojas tokiam darbui atlikti į Bendrovę priimtas nebuvo, o darbo sutartis su pareiškėja atsakovui nepateikta.

18. Be to, UAB „Amalina“ 2017 m. spalio 2 d. pasirašė Bendradarbiavimo sutartį Nr. 02/2017 su individualia įmone „Rytų ir vakarų kelionės“, kuria individuali įmonė įsipareigojo teikti viešbučių ir transporto užsakymo paslaugas. Už Bendradarbiavimo sutartyje Nr. 02/2017 nurodytų paslaugų suteikimą Bendrovė įsipareigojo sumokėti 30 proc. sumos avansu pateikus paslaugų užsakymą ir 70 proc. sumos sumokėti likus 7 d. iki paslaugų teikimo pradžios (2.1 ir 2.2 p.). Tačiau pareiškėja paslaugų užsakymų atsakovui nepateikė, o Bendradarbiavimo sutartis Nr. 02/2017 su individualia įmone „Rytų ir vakarų kelionės“ sudaryta ne daugiau kaip prieš keturis mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo pakeitimo.

19. Teismo vertinimu, Bendrovės veiklos nepatvirtina ir UAB „Amalina“ 2017 m. kovo 10 d., 2017 m. birželio 20 d., 2017 m. rugpjūčio 20 d., 2017 m. rugsėjo 15 d., 2017 m. spalio 20 d., 2017 m. lapkričio 5 d., 2017 m. gruodžio 10 d. pateiktos sąskaitos UAB „Admex“ už svetainės dizaino, duonos lentynų gamybinius brėžinius, produktų brėžinius, sausainių ir saldainių dėžes, matavimus, nes tokio pobūdžio paslaugų teikimui Bendrovė su UAB „Admex“ sutarties nebuvo sudariusi. Teismas atkreipė dėmesį, kad byloje esanti bendradarbiavimo sutartis, pasirašyta 2015 m. rugsėjo 1 d. tarp UAB „Amalinos“, kurios buveinės adresas (duomenys neskelbtini), Vilnius, ir UAB „Admex“, patvirtina, jog šalys įsipareigojo tiekti viena kitos klientams, kuriuos atstovauja, atstovavimo paslaugas. Detalesnis sutarties objektas nurodytoje sutartyje neaptartas. Iš sutarties taip pat matyti, kad šalys sutarė, jog paslaugos kaina yra (duomenys neskelbtini) Eur už valandą (PVM mokestis neįskaitytas), o už papildomas paslaugas, pavedimus bus atsiskaitoma atskiru sutarimu. Minėtos sutarties 2.3 punkte nurodyta, kad mokėjimai atliekami per 30 dienų pateikus sąskaitą.

20. Teismas taip pat pabrėžė, kad UAB „Amalina“ sąskaitos faktūros, išrašytos UAB „Veika“, Bendrovės atsakingų asmenų nepasirašytos, o tarptautiniai krovinių transportavimo važtaraščiai patvirtina tai, jog juose nurodytų prekių gavėjas yra UAB „Veika“. Tačiau teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas Bendrovės vadovas pripažino, jog UAB „Amalina“ transportavimo paslaugų pagal Transporto paslaugų užsakymus neteikė, o vykdė transporto paslaugų tarpininkavimo paslaugas. Iš bylos duomenų matyti, jog UAB „Amalina“ direktorius elektroniniu paštu tik persiųsdavo UAB „Veika“ Transporto paslaugų užsakymus UAB „Intermodal Conteiner Service“, nurodydamas UAB „Veika“ kontaktinio asmens vardą ir jo telefono numerį. Byloje nėra jokių duomenų apie Bendrovės turimas transporto priemones, sudarytą sutartį su UAB „Veika“ dėl tarpininkavimo paslaugų teikimo. Tai, kad su UAB „Veika“ nebuvo sudaryta sutartis, patvirtino ir Bendrovės apskaitininkė J. V..

21. Be to, teismas nustatė, kad UAB „Deklara“ PVM sąskaita faktūra dėl Bendrovės atstovavimo muitinėje pagal sutartį Nr. 247/2018, sudarytą 2018 m. vasario 5 d., išrašyta 2018 m. vasario 6 d., t. y. jau po to, kai pareiškėja pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Bylos duomenimis taip pat neginčytinai nustatyta, kad Bendrovė PVM mokesčių mokėtoja įregistruota Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2018 m. vasario 20 d. sprendimu Nr. (17.26-40) RES-35707 nuo 2018 m. vasario 20 d.

22. Remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, teismas pažymėjo, kad nesant objektyvių duomenų apie Bendrovės pagal verslo planą vykdomą steigimo dokumentuose numatytą ūkinę-komercinę veiklą Lietuvos Respublikoje, UAB „Amalina“ balansai, pelno (nuostolių) ataskaitos, metinė pelno mokesčio deklaracija, išrašai iš Didžiosios knygos, banko sąskaitos išrašas negali būti laikomi pakankamais įrodymais, patvirtinančiais Bendrovės ūkinės veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymą. Įvertinęs pareiškėjos Migracijos departamentui pateiktų dokumentų visumą, teismas padarė išvadą, kad UAB „Amalina“ 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nevykdė pagal verslo planą steigimo dokumentuose nurodytos veiklos Lietuvos Respublikoje, o pateikti duomenys apie šiuo laikotarpiu vykdytą veiklą (veiklos vykdymo vietą, Bendrovėje dirbančius darbuotojus ir jų darbo sąlygas) neatitinka tikrovės.

23. Bendrovės 2018 m. vasario 8 d. pateiktame paaiškinime nurodytas aplinkybes, kad Bendrovė bendradarbiauja su (duomenys neskelbtini) įmone Issatis Trade Company, kuri importavo į Lietuvą marmurą, granitą ir travertiną, kurie pristatyti į prekybos centro „Ibrahim“ patalpas ir ruošiami ekspozicijai, taip pat, kad Bendrovė bendradarbiauja su UAB „Inteks“, UAB „Admex“ ir privačiais klientais, teismas vertino kaip nepaneigiančias Migracijos departamento išvados, jog pareiškėja pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklą. Be to, teismas pažymėjo, kad pareiškėjos teismui vėliau pateikti dokumentai nagrinėjamai bylai nėra reikšmingi, nes jie surašyti po jos kreipimosi į Migracijos departamentą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir Bendrovės veiklos pagal verslo planą vykdymo iki užsienietės kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo nepagrindžia. Teismas kartu akcentavo, kad pareiškėjos per atstovą pateiktame prašyme prijungti prie bylos papildomus dokumentus nurodyta, jog Bendrovė veiklą vykdo adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Teismo vertinimu, ši aplinkybė tik dar kartą patvirtina, kad pareiškėja, teikdama prašymą pakeisti leidimą, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklos adresą, nes tokio adreso pareiškėja prašyme nurodžiusi nebuvo, o byloje nėra duomenų, jog pareiškėja informavo Migracijos departamentą apie Bendrovės buveinės adreso pasikeitimą. Toks Bendrovės veiklos adresas nenurodytas ir viešuosiuose registruose.

24. Apibendrindamas, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius ir prieštaringus duomenis apie Bendrovės veiklą, Bendrovės darbuotojų darbo vietas ir atliekamas funkcijas, apie tikrąjį savo atvykimo į Lietuvos Respubliką tikslą (pareiškėjos tikslas – ne vykdyti teisėtą veiklą Lietuvos Respublikoje, o tik formaliai atitikti visas Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi gavimo sąlygas ir gauti leidimą laikinai gyventi bei nevaržomai keliauti po Šengeno valstybes). Todėl teismas sprendė, kad Migracijos departamentas teisėtai ir pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Kadangi pareiškėja neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų leidimui laikinai gyventi gauti, Migracijos departamentas taip pat pagrįstai atsisakė pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkto pagrindu. Teismas taip pat nurodė, kad nagrinėjamu atveju surinktų duomenų visuma, aplinkybės, susijusios su pareiškėjos pateiktais dokumentais tiek Migracijos departamentui, tiek teismui, patvirtina, jog pareiškėja siekė piktnaudžiauti nustatytomis procedūromis, susijusiomis su užsieniečių gyvenimu ir darbu Lietuvos Respublikoje, o abejonės dėl pareiškėjos realios teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje yra pagrįstos. Todėl ginčijamo atsakovo Sprendimo dalis, kuria pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 12 punkto pagrindu, taip pat yra teisėta ir pagrįsta.

25. Šiame kontekste teismas pažymėjo, kad Migracijos departamento Imigracijos skyrius priėmė sprendimą išduoti pareiškėjai daugkartinę nacionalinę vizą, o Migracijos valdyba 2018 m. gegužės 17 d. įformino daugkartinę nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini), galiojančią nuo 2018 m. gegužės 17 d. iki 2018 m. birželio 23 d. Atsižvelgęs į tai, kad viza pareiškėjai buvo išduota kaip asmeniui, pateikusiam prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi, o Migracijos departamento Imigracijos skyrius pakeisti leidimą laikinai gyventi atsisakė, teismas konstatavo, jog pareiškėja neatitinka 2016 m. kovo 9 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 2016/399, nustatančio taisyklių, reglamentuojančių asmenų judėjimą per sienas, Bendrijų kodekso (Šengeno sienų kodekso) (kodifikuota redakcija) (OL 2016 L 77, p. 1) (toliau – ir Šengeno sienų kodeksas) 6 straipsnio 1 dalies c punkte nustatytos atvykimo sąlygos, t. y. negali pagrįsti numatomo buvimo tikslo. Tuo tarpu pagal Įstatymo 19 straipsnio 1 punktą nacionalinę vizą užsieniečiui atsisakoma išduoti, o išduota panaikinama, jeigu užsienietis neatitinka Šengeno sienų kodekse nustatytų atvykimo sąlygų. Be to, įvertinus tai, kad yra rimtas pagrindas manyti, jog gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė, teismas sprendė, kad šiuo atveju taip pat yra pagrindas panaikinti pareiškėjai vizą ir pagal Įstatymo 19 straipsnio 10 punktą.

26. Taigi, konstatavęs, kad Migracijos departamento 2018 m. gegužės 31 d. sprendimas Nr.(15/4-1)3I-00344/17I-239 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei E. A.“ yra teisėtas ir pagrįstas, teismas nurodė, kad naikinti šį Sprendimą pareiškėjos skunde nurodytais motyvais nėra jokio teisinio pagrindo. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos skundas netenkinamas, teismas nurodė, kad ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 1 dalį, todėl jos prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų taip pat netenkino.

III. 27. Pareiškėja E. A. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą ir tenkinti jos skundą – panaikinti Migracijos departamento 2018 m. gegužės 31 d. sprendimą Nr. (15/4-1)31-00344/171-239 ir įpareigoti atsakovą išnagrinėti pareiškėjos prašymą per vieną mėnesį bei priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėja taip pat prašo prijungti prie bylos papildomai pateiktus dokumentus.

28. Pareiškėjos manymu, pirmosios instancijos teismas išvadas darė selektyviai, visiškai neatsižvelgęs į jos nurodytus argumentus bei pateiktus dokumentus, nepasisakė dėl visų pareiškėjos išdėstytų aplinkybių bei priėmė nepagrįstą sprendimą. Apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tais pačiais argumentais, kuriuos pareiškėja buvo išdėsčiusi ir pirmosios instancijos teismui, papildomai akcentuojant šias aplinkybes:

28.1. Teismas be faktinio pagrindo padarė išvadą, kad prekybos centro „Ibrahim“ patalpose nebuvo parduodamų UAB „Amalina“ akmenų, ir neatkreipė dėmesio į tai, jog aktyvi prekyba akmenimis prasidėjo būtent nuo 2017 m. gegužės 10 d., kai buvo sudaryta sutartis su akmenų tiekėju. Šiuo aspektu paaiškina, kad į Lietuvą akmenys vyko iš Irano 2017 m. gruodžio 9 d., tuo metu „Ibrahim“ patalpose buvo rengiamasi priimti siunčiamus akmenis. Tačiau produkcija sustojo Vokietijos uoste dėl atsitiktinio rentgeno patikrinimo trims savaitėms, būtent dėl šios priežasties atsakovo patikrinimo metu akmenys nebuvo rasti „Ibrahim“ patalpose. Atvykus akmenims, UAB „Amalina“ iš pirmojo aukšto persikėlė į antrąjį dėl vietos trūkumo. Pareiškėja pabrėžia, kad visi laivų iškrovimo bei pakrovimo dokumentai buvo pateikti teismui, tačiau teismas padarė jiems priešingas išvadas.

28.2. Teismas posėdžio metu nesiaiškino aplinkybių dėl „Ibrahim“ patalpų perdavimo akto, tačiau pareiškėja nurodo, kad po sutarties sudarymo jokie raktai nebuvo perduoti, kadangi jų nėra, į patalpas pardavėjai įleidžiami, kai tik atsidaro pats prekybos centras, todėl elementaru, jog perdavimo aktas tokiu atveju nėra sudaromas.

28.3. Nors teismas nurodė, kad sutartis su UAB „Intermodal Container Service“ nebuvo pratęsta, pareiškėjos teigimu, šalys tęsė komercinius santykius remiantis automatinio sutarties pratęsimo sąlyga (Sutarties 5–5.2 punktai), o tolesnius komercinius santykius patvirtina sąskaitos faktūros, mokėjimų pavedimai, atlikti darbai bei elektroniniai laiškai.

28.4. Dėl sutarties su UAB „Veika“ nebuvimo pareiškėja pažymi, kad Bendrovė teikia tarpininkavimo paslaugas ir nebuvo jokio pagrindo sudaryti sutartis su UAB „Veika“, kadangi šiai įmonei teiktos paslaugos buvo apmokamos pagal pateiktas sąskaitas faktūras.

28.5. Nors teismas nurodė, kad pareiškėjos tikslas yra keliauti Šengeno valstybėse, tokie teiginiai neatitinka tikrovės, nes pareiškėja dėl įtempto darbo per visą laikotarpį (3 metus ir 6 mėnesius) 2017 m. vasario mėnesį buvo išvykusi atostogų Italijoje 7 dienas ir Vokietijoje 3 dienas.

28.6. Pareiškėja pažymi, kad atsakovas žinojo, jog UAB „Amalina“ vykdo veiklą adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, tai patvirtina aplinkybė, kad patikrinimas įvyko būtent šiuo adresu. Tuo tarpu Bendrovės buveinės adresas yra nepakeistas į (duomenys neskelbtini), Vilniuje, dėl to, jog šių patalpų savininkas nedavė sutikimo registruoti Buveinę užsieniečiams.

28.7. Pareiškėjos manymu, jos pateikti dokumentai patvirtina, kad UAB „Amalina“ vykdė komercinę veiklą pagal verslo planą, t. y. veikė transportavimo, turistinio bendradarbiavimo, akmenų pardavimo ir dizaino srityse, tačiau teismas į juos nekreipė dėmesio. Atsižvelgusi į tai, pareiškėja nurodo, kad pateikia papildomus dokumentus, patvirtinančius realią Bendrovės veiklą – Bendrovės ir jos klientų elektroninius laiškus, kurie patvirtina akmenų užsakymus, taip pat dokumentus patvirtinančius, kad domenas www.seeuiniran.com buvo registruotas 2017 m. birželio 29 d. (turizmo veikla), domenas www.akmensskalda.lt buvo registruotas 2018 m. balandžio 10 d. (akmenų pardavimo veikla), domenas www.amalinaco.net buvo registruotas 2015 m. lapkričio 4 d. Atitinkamai pareiškėja prašo teismo prijungti šiuos dokumentus prie bylos. Pareiškėja kartu pažymi, kad jai nėra suprantama, kokių dar Bendrovės veiklą patvirtinančių dokumentų gali būti reikalaujama.

29. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas mano, kad pirmosios instancijos teismas atidžiai ir rūpestingai išnagrinėjo, tinkamai įvertino visas faktines aplinkybes, teisingai taikė teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas pakartoja argumentus, kuriuos buvo išdėstęs pirmosios instancijos teismui pateiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą ir teigia, kad teismas detaliai išanalizavo pareiškėjos Migracijos departamentui pateiktus dokumentus bei padarė pagrįstą išvadą, jog pareiškėjos pateikti dokumentai nepatvirtina, kad Bendrovė ne mažiau kaip 6 mėnesius pagal verslo planą vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje. Migracijos departamento vertinimu, vien subjektyvus pareiškėjos nesutikimas su teismo išvadomis savaime nesudaro pagrindo panaikinti ginčijamą teismo sprendimą. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas papildomai akcentuoja šiuos argumentus:

29.1. Nors pareiškėja apeliaciniame skunde nurodo, kad teismas neteisingai konstatavo, jog byloje nėra pateikta duomenų apie sutarties su UAB „Intermodal Container Service“ pratęsimą, kadangi pagal pateiktos sutarties 5.2 punktą sutartis buvo tęsiama automatiškai, atsakovas pabrėžia, kad tokie teiginiai savaime nepaneigia teismo išvadų, jog minėta sutartis nepatvirtina Bendrovės veiklos (prekybos akmenimis) vykdymo ne mažiau kaip 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo. Šiuo aspektu atsakovas nurodo, kad teismas pažymėjo, jog pateikti dokumentai nepatvirtina, kad konteinerinio traukinio „Vilnius“ važtaraštyje Nr. 06-1800479 nurodyto krovinio gavėjas yra Bendrovė, o pateiktos sąskaitos faktūros atsakingų asmenų yra nepasirašytos. Tuo tarpu jokių šias teismo išvadas galinčių paneigti argumentų pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė. Be to, atsakovas atkreipia dėmesį į tai, kad sutartis su minėta bendrove buvo sudaryta tik 2017 m. spalio 20 d., t. y. tik prieš 3 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi, taigi veikla pagal šią sutartį nebuvo vykdoma ne mažiau kaip 6 mėnesius.

29.2. Dėl apeliacinio skundo teiginių, kad Bendrovė neturėjo jokio pagrindo sudaryti sutartį su UAB „Veika“, nes šiai įmonei buvo teikiamos tarpininkavimo paslaugos, kurios buvo apmokamos pagal pateiktas sąskaitas faktūras, atsakovas pažymi, jog sutarties nesudarymo faktas nebuvo vienintelis pagrindas ginčijamam sprendimui pagrįsti. Šiuo aspektu nurodo, kad teismas pažymėjo, jog UAB „Veika“ išrašytos sąskaitos faktūros nėra pasirašytos atsakingų asmenų, be to, jos buvo išrašomos tik nuo 2017 m. spalio mėn., t. y. prieš 3 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi, transportavimo važtaraščiuose taip pat nurodyta, kad prekių gavėjas yra ne Bendrovė, o teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas Bendrovės darbuotojas pripažino, kad Bendrovė transportavimo paslaugų neteikia, ji teikia tik tarpininkavimo paslaugas, t. y. Bendrovės direktorius tik persiųsdavo elektroniniu paštu UAB „Veika“ užsakymus UAB „Intermodal Container Service“. Taigi, nors verslo plane yra nurodyta, kad Bendrovė teikia transportavimo paslaugas, jokių šiuos teiginius patvirtinančių dokumentų pareiškėja nepateikė, o apeliaciniame skunde pati nurodo, jog Bendrovė teikė tik tarpininkavimo, bet ne transportavimo paslaugas. Todėl pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad UAB „Veika“ sąskaitos faktūros nepatvirtina, jog Bendrovė ne mažiau kaip 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi vykdė veiklą Lietuvos Respublikoje pagal verslo planą.

29.3. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos teiginiais dėl Bendrovės veiklos adreso nurodymo, t. y. dėl to, jog atsakovas žinojo, kad Bendrovė vykdo veiklą adresu (duomenys neskelbtini) Vilniuje. Šiame kontekste atsakovas pabrėžia, kad pareiškėja nei prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi, nei kituose dokumentuose nebuvo nurodžiusi, jog Bendrovė vykdo veiklą adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius. Tai, kad Bendrovė vykdo veiklą šiuo adresu, buvo nustatyta tik Migracijos valdybos darbuotojams pradėjus Bendrovės patikrinimą ir apklausus Bendrovės darbuotojus. Tik iš Bendrovės darbuotojų gavus informaciją, kad Bendrovė iš tikrųjų vykdo veiklą adresų (duomenys neskelbtini), Vilnius, Migracijos valdybos darbuotojai nuvyko ir šiuo nurodytu adresu. Tuo tarpu pati pareiškėja Migracijos departamentui buvo nurodžiusi tik adresą, kuriuo Bendrovė veiklos nevykdė, todėl pirmosios instancijos teismas ginčijamame sprendime pagrįstai konstatavo, kad pareiškėja, norėdama gauti leidimą laikinai gyventi, pateikė Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis apie Bendrovės veiklos vykdymo vietą.

29.4. Atsakovas taip pat akcentuoja, kad pareiškėja dalyvavo pirmosios instancijos teismo posėdyje, be to, į posėdį buvo iškviesti ir apklausti Bendrovės darbuotojai, taigi pareiškėja pasinaudojo savo teise į teisminę gynybą, jai buvo suteiktos visos galimybės pateikti dokumentus ir paaiškinimus, patvirtinančius jos prašymo pagrįstumą, o tai, kad pareiškėja pati nepasinaudojo jai suteiktomis galimybėmis, nesudaro pagrindo pripažinti ginčijamą teismo sprendimą neteisėtu ar nepagrįstu.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento Imigracijos skyriaus 2018 m. gegužės 31 d. sprendimo Nr. (15/4-1)3I-00344/17I-239 „Dėl atsisakymo pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir daugkartinės nacionalinės vizos Nr. (duomenys neskelbtini) panaikinimo (duomenys neskelbtini) pilietei E. A.“ teisėtumo ir pagrįstumo, taip pat dėl pareiškėjos reikalavimo įpareigoti atsakovą išnagrinėti jos prašymą per vieną mėnesį.

31. Iš byloje esančių duomenų matyti, jog pareiškėja tuo pagrindu, kad ji yra UAB „Amalina“ dalyvė (akcininkė), vadovaudamasi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu bei 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, kreipėsi į Departamentą su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, kartu su prašymu pateikė šiuos dokumentus: Bendrovės verslo planą, Bendrovės sudarytas darbo sutartis su Lietuvos Respublikos piliečiais, Bendrovės banko sąskaitos išrašą, dokumentus apie Bendrovės ūkinę komercinę veiklą ir kt.

32. Migracijos departamentas, atlikęs tyrimą, šioje byloje ginčijamu Sprendimu, vadovaudamasis Įstatymo 19 straipsnio 1 ir 10 punktais bei 35 straipsnio 1 dalies 2, 12 ir 14 punktais, atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir panaikino jai išduotą daugkartinę nacionalinę vizą Nr. (duomenys neskelbtini). Atsisakymą pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi atsakovas grindė tuo, kad: pareiškėja pateikė neatitinkančius tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) dokumentus; Bendrovė, kurios dalyvė yra pareiškėja, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų (nevykdo pagal verslo planą steigimo dokumentuose nurodytos veiklos ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti pareiškėjos nelegalios migracijos grėsmė.

33. Pareiškėjai apskundus šį atsakovo Sprendimą, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. spalio 2 d. sprendimu jos skundą atmetė. Tačiau pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde iš esmės pakartodama tuos pačius argumentus, kuriuos buvo išdėsčiusi savo skunde, pateiktame pirmosios instancijos teismui, ir nurodydama, jog nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu byloje surinktų įrodymų vertinimu.

34. ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis įtvirtina, kad teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ABTĮ 56 straipsnio 6 dalies taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

35. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacinio skundo ribose patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), įvertinęs byloje surinktus faktinius duomenis bei ginčo teisinius santykius reguliuojančias teisės normas, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl joms pritaria. Šiuo aspektu atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

36. Taigi, pritardamas pirmosios instancijos teismo padarytoms išvadoms ir sprendime išdėstytiems motyvams, apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Juolab, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas jau išsamiai pasisakė dėl visų esminių pareiškėjos nurodytų argumentų, juos detaliai išanalizavo, visapusiškai ir objektyviai įvertino byloje esančią medžiagą bei padarė pagrįstas išvadas, kurias patvirtina byloje esantys objektyvūs rašytiniai įrodymai, kuriais abejoti nėra jokio pagrindo. Tuo tarpu pareiškėja nepateikė minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų, o apeliacinį skundą, kaip minėta, iš esmės grindžia tais pačiais argumentais, kaip ir savo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui.

37. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu: duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis ar vadovas yra užsienietis, arba priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, yra fiktyvi (2 p.); yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė (12 p.); jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu (14 p.).

38. Pagal Įstatymo 40 straipsnio, įtvirtinančio leidimo laikinai gyventi išdavimo ir keitimo pagrindus, 1 dalies 5 punktą (2014 m. birželio 26 d. įstatymo Nr. XII-965 redakcija), leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje pagal šio Įstatymo 45 straipsnio nuostatas.

39. Įstatymo 45 straipsnio, reglamentuojančio leidimo laikinai gyventi išdavimą užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla, 1 dalies 1 punktas (2017 m. gruodžio 21 d. įstatymo Nr. XIII-943 redakcija) nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui, kuris užsiima ir ketina toliau užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, kai jis yra dalyvis įmonės, kuri ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki užsieniečio kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi išdavimo pagal verslo planą vykdo steigimo dokumentuose nurodytą veiklą Lietuvos Respublikoje, kurioje visą darbo laiką dirba Lietuvos Respublikos, kitos Europos Sąjungos valstybės narės ar Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybės narės piliečiai ar nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantys užsieniečiai, kuriems mokamas mėnesinis darbo užmokestis bendrai sudaro ne mažiau kaip 2 Lietuvos statistikos departamento paskutinio paskelbto ketvirčio šalies ūkio BDU dydžius, ir kurios nuosavo kapitalo (ne akcinės bendrovės ir ne uždarosios akcinės bendrovės atveju – turto) vertė sudaro ne mažiau kaip 28 000 eurų, iš kurių ne mažiau kaip 14 000 eurų – užsieniečio investuotos lėšos ar kitas turtas, ir jis yra šios įmonės vadovas arba yra akcinės bendrovės ar uždarosios akcinės bendrovės akcininkas, kuriam nuosavybės teise priklausančių bendrovės akcijų nominalioji vertė yra ne mažesnė kaip ⅓ šios bendrovės įstatinio kapitalo.

40. Šiame kontekste pažymėtina, kad pareiga įrodyti ketinimų vykdyti teisėtą veiklą Lietuvoje realumą teko būtent pareiškėjai. Tačiau, įvertinus visumą šioje byloje nustatytų ir pirmosios instancijos teismo detaliai aptartų aplinkybių (žr. šios nutarties 9–23 p.), kurias paneigiančių įrodymų pareiškėja nepateikė, konstatuotina, kad pareiškėjos kartu su prašymu pakeisti leidimą laikinai gyventi pateikti dokumentai ir vėliau pateikti papildomi dokumentai neįrodo Bendrovės ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo vykdomos veiklos Lietuvos Respublikoje, o jais buvo siekiama tik imituoti realią ir aktyvią Bendrovės veiklą, taip siekiant, jog pareiškėja formaliai atitiktų Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytas leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygas.

Taigi, šiuo atveju tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėja, kreipdamasi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, pateikė tikrovės (gyvenimiškos realybės, faktinės situacijos) neatitinkančius duomenis, Bendrovė, kurios dalyvė yra pareiškėja, neatitinka Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytų sąlygų, atitinkamai pareiškėja neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų sąlygų leidimui gyventi gauti ir yra rimtas pagrindas manyti, kad gali kilti užsieniečio nelegalios migracijos grėsmė.

Šias išvadas, be kita ko, patvirtina aplinkybės, jog: dauguma pareiškėjos pateiktų dokumentų, kuriais ji grindžia Bendrovės neva vykdytą ūkinę komercinę veiklą, surašyti mažiau nei prieš 6 mėnesius iki pareiškėjai kreipiantis į Departamentą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo arba jau netgi po jos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, t. y. šie dokumentai objektyviai negali pagrįstai ne mažiau kaip pastaruosius 6 mėnesius iki pareiškėjos kreipimosi į Departamentą Bendrovės pagal verslo planą vykdomos steigimo dokumentuose nurodytos veiklos;

Bendrovė buvo įsteigta adresu (duomenys neskelbtini), Vilnius, kuriuo, Departamento duomenimis, nuolat registruojamos užsieniečių įsteigtos ar įsigytos įmonės, siekiant gauti leidimus laikinai gyventi; dabartinis deklaruotas Bendrovės buveinės adresas ((duomenys neskelbtini), Vilnius) sutampa su UAB „Admex“, su kuria sudaryta sutartimi pareiškėja taip pat grindžia Bendrovės neva vykdytą ūkinę komercinę veiklą, buveinės adresu; tyrimo metu realus Bendrovės darbuotojų darbo procesas iš esmės nenustatytas, be to, nustatytos prieštaringos aplinkybės dėl Bendrovės veiklos adreso; dalis pareiškėjos pateiktų sąskaitų buvo išrašytos kitiems leidimus laikinai gyventi turėjusiems užsieniečiams, kurių atžvilgiu taip pat buvo priimti sprendimai neišduoti naujų leidimų laikinai gyventi; buvo pateikta UAB „Inteks“ 2017 m. gegužės 21 d. išrašyta sąskaita, nors Migracijos departamentas nustatė, kad nuo 2017 m. gegužės 2 d.

šioje įmonėje nedirbo nei vienas darbuotojas.

41. Pabrėžtina, kad pareiškėjos apeliaciniame skunde dėstomos aplinkybės nurodytų išvadų nepaneigia ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti ginčo situaciją. Tuo tarpu kartu su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, teisėjų kolegija, vadovaudamasi ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, nevertina, kadangi pareiškėja nepagrindė, kodėl šie įrodymai negalėjo būti pateikti įvertinti pirmosios instancijos teismui. Nepaisant to, papildomai akcentuotina, kad dalis šių įrodymų yra surašyti jau po pareiškėjos kreipimosi dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, todėl nagrinėjamai bylai netgi nėra aktualūs.

42. Apibendrindama, teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas tinkamai laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, įvertino byloje surinktų įrodymų visetą, tinkamai taikė ginčui aktualius teisės aktus, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai dėl netinkamo ar nepakankamo įrodymų vertinimo.

43. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą, remiantis jame išdėstytais argumentais, nėra faktinio ir teisinio pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos E. A. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. spalio 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius