2022-04-13 Nr. AB-8755-3-61-3-05193-2021-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2061-654/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05193-2021-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 9.1; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. balandžio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Aleno Piesliako (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo M. G. F. A. (M. G. F. A.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo M. G. F. A. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas M. G. F. A. (toliau – ir Pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, Departamentas, Atsakovas) 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimą Nr. 21S40202 (toliau – ir Sprendimas); 2) Panaikinti Departamento 2021 gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 6K-2471 (toliau – ir Komisijos sprendimas); 3) Įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad dėl (duomenys neskelbtini) išpuolių ir (duomenys neskelbtini) milicijos grasinimų dėl to, kad yra (duomenys neskelbtini), jam kyla pavojus gyvybei. Pareiškėjas pateikė realias aplinkybes ir pagrindė savo prieglobsčio prašymą. Jo pasakojimą patvirtina kilmės šalies informacija, iš kurios matyti, kad (duomenys neskelbtini) yra grasinimų ir nužudymų dėl politinių įsitikinimų ir (ar) priklausymo tautinėms mažumoms. Aplinkybė, kad negalėjo pateikti įrodymų apie patirtus individualius grasinimus ar kitokį smurtą arba tokių grasinimų dar nespėjo patirti, nepaneigia potencialios grėsmės. Šios aplinkybės patvirtina realią grėsmę gyvybei ir sveikatai, todėl pareiškėjui turi būti suteiktas pabėgėlio statusas ir papildoma apsauga.

3. Taip pat pareiškėjas nurodė, kad Departamentas nepasisakė dėl jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos ir draudimo atvykti, o tik iš esmės argumentavo tuo, jog sprendimai teisėti, neturėjo teisės kirsti sieną, neturi ryšių su Lietuvos Respublika. Vien toks pareiškėjo veiksmas neturėtų sukelti didžiausių sankcijų, nes sienos kirtimas įvyko siekiant pasiprašyti prieglobsčio, t. y. atlikti teisėtus veiksmus. Turėjo būti užtikrintas tiesioginis ir betarpiškas jo išklausymas, prašyta Departamento sprendimo nagrinėjimo procedūrą organizuoti taip, kad būtų užtikrinamas teisės būti išklausytam principo taikymas ir teisingas skundo išnagrinėjimas. Asmens teisė į tiesioginį ir rungtynišką procesą yra esminė ir fundamentali teisė. Nepaisant to, kad skundo nagrinėjimo procedūra yra ikiteisminė, asmens teisė būti išklausytam negali būti paneigta.

4. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas motyvavo, kad pareiškėjas prieglobsčio prašymą grindė (duomenys neskelbtini) grasinimais, nes jis priklauso (duomenys neskelbtini) religinei bendruomenei. Tyrimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas dėl jam kylančių grėsmių nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis ir pasižymėjo esminiais trūkumais – buvo abstraktus, nedetalus ir bendro pobūdžio. Be to, pareiškėjo teigimu, jis paskutinius grasinimus gavo (duomenys neskelbtini) ir nepateikė duomenų, kad jam kilmės valstybėje šiuo metu grėstų individualaus pobūdžio persekiojimas. Kilmės valstybės informacija leidžia vertinti, kad su padidinta rizika patirti persekiojimą susiduria (duomenys neskelbtini), kurie yra kažkokiu būdu susiję su (duomenys neskelbtini), tačiau pareiškėjas nenurodė, kad būtų kaip nors susijęs su šia grupuote ir teigė, kad iš (duomenys neskelbtini) užimtos teritorijos (duomenys neskelbtini) pasitraukė (duomenys neskelbtini). Įvertinus pareiškėjo prieglobsčio prašymo motyvus surinktos kilmės valstybės informacijos kontekste, tyrimo metu pagrįstai nenustatytas persekiojimas, t. y. nebuvo identifikuotos faktinės aplinkybės reiškiančios, jog pareiškėjui jo gyvenamojoje vietoje grėstų ar grėsė individualaus pobūdžio persekiojimas dėl jo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei arba politinių įsitikinimų.

6. Atsakovas pažymėjo, kad žodinis bylos nagrinėjimas ikiteismine tvarka numatytas tik išimtiniais atvejais, kai skundą nagrinėjanti Departamento komisija nusprendžia, jog tai yra reikalinga. Šiuo atveju pareiškėjo skundą nagrinėjusi Departamento sudaryta komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių neįvardijo ir pareiškėjas. Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 126 straipsnio 1 dalies 1 punktą, užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad jis gali pasislėpti.

Departamento vertinimu, Sprendime detaliai išdėstytos ir įvertintos aplinkybės, pagrindžiančios išsiuntimo ir draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką sprendimo teisėtumą. Į Lietuvos Respubliką pareiškėjas atvyko neteisėtai (duomenys neskelbtini) kirtęs Lietuvos Respublikos valstybės sieną, su savimi neturėjo asmens dokumentų, prieglobsčio pasiprašė tik sulaikytas pareigūnų. Aplinkybių visuma leidžia pareiškėjo veiksmus vertinti kaip keliančius nelegalios migracijos grėsmę ateityje. Pareiškėjo atveju nelegalios migracijos grėsmė susijusi ne tik su Lietuvos Respublika, bet ir su kitomis Šengeno erdvės valstybėmis.

Pagal Įstatymo 133 straipsnio 2 dalį, užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Taigi, priėmus sprendimą išsiųsti iš Lietuvos Respublikos, privalo būti uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikram terminui. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d.

įsakymu Nr. 3K-33 (Migracijos departamento direktoriaus 2018 m. liepos 2 d. įsakymo Nr. 3K-128 redakcija) (toliau – ir Tvarka) 5 punktas nustato, kad įvertinus duomenų visumą, gali būti nustatomi kitokie nei Tvarkoje numatyti draudimo laikotarpiai, jeigu tai būtų proporcinga ir protinga. Pareiškėjui draudimo atvykti laikotarpis nustatytas atsižvelgiant į tai, kad jis į Lietuvos Respubliką atvyko neteisėtai, neturėjo pateisinamos priežasties kirsti Lietuvos Respublikos sieną, neturi jokių ryšių su Lietuvos Respubliką, kelia nelegalios migracijos grėsmę.

Departamentas mano, kad nustatytas draudimo atvykti laikotarpis neviršija Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje numatyto maksimalaus draudimo atvykti laikotarpio.

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. kovo 14 d. sprendimu pareiškėjo M. G. F. A. skundą tenkino iš dalies, pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; taip pat pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė ir Migracijos departamento Komisijos 2021 gruodžio 22 d. sprendimą.

8. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. liepos 26 d. pateikė prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. 2021 m. liepos 26 d. buvo atlikta pirminė prieglobsčio prašytojo apklausa, kurios metu jis paaiškino, kad (duomenys neskelbtini) ir dabar bijo dėl savo saugumo.

9. Teismas nustatė, kad 2021 m. lapkričio 4 d. vykusios apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

10. Teismas nustatė, kad Migracijos departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje, 2021 m. lapkričio 16 d. priėmė Sprendimą, kuriuo atsisakė pareiškėjui suteikti pabėgėlio statusą ir papildomą apsaugą Lietuvos Respublikoje. Departamentas nusprendė išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 3 metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos.

11. Teismas aptarė Įstatymo, 1951 m. Jungtinių Tautų konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ (toliau – ir Konvencija), Direktyvos 2008/115/EB dėl bendrų nelegaliai esančių trečiųjų šalių piliečių grąžinimo standartų ir tvarkos valstybėse narėse, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2016 m. vasario 24 d. įsakymu Nr. 1V-131 patvirtinto Prieglobsčio Lietuvos Respublikoje suteikimo ir panaikinimo tvarkos aprašo (toliau – ir Tvarkos aprašas) nuostatas bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką prieglobsčio bylose, kiek tai reikšminga sprendžiant dėl pareiškėjo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimo.

12. Teismas nurodė, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje bei Konvencijos 1 straipsnio A dalyje nustatytų pabėgėlio statuso taikymo nuostatų. Departamentas pagrįstai konstatavo, kad nenustatyta faktinių aplinkybių, pagrindžiančių tikimybę, jog pareiškėjui kilmės šalyje gresia persekiojimui prilygstantys veiksmai. Pareiškėjo pateikta istorija yra abstrakti, nepasižymi nuoseklumu ir detalumu, prieštaringa kilmės valstybės informacijai. Apklausos metu pareiškėjas nurodė, kad iš (duomenys neskelbtini) grasinimų sulaukė tik todėl, kad yra (duomenys neskelbtini). Departamentas tyrimo metu nustatė, kad (duomenys neskelbtini)su padidinta rizika patirti persekiojimą gali susidurti (duomenys neskelbtini), kurie yra susiję su (duomenys neskelbtini). Iš pareiškėjo pasakojimo matyti, kad nėra ir negali būti laikoma, kad jis yra susijęs su (duomenys neskelbtini). Atsižvelgus į kilmės valstybės informaciją, nėra tikėtina, kad (duomenys neskelbtini) siektų susidoroti su pareiškėju tik dėl to, kad jis yra (duomenys neskelbtini). Byloje nėra jokių patikimų duomenų, jog prieglobsčio prašytojas būtų persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar politinių įsitikinimų.

13. Teismas pažymėjo, kad pagal pareiškėjo pasakojimą, jis iš kilmės valstybės išvyko teisėtai, jam iš esmės nebuvo sudaromos jokios kliūtys, kurias galėtų sudaryti valstybinis subjektas. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl grasinimų. Taip pat byloje nėra duomenų, patvirtinančių, jog (duomenys neskelbtini) domisi pareiškėju. Teismas pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas dėl tariamo grasinimo galėjo kreiptis į atitinkamas institucijas, kurios jam galėtų suteikti pagalbą, tačiau pareiškėjas nepateikė jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad pareiškėjas kreipėsi pagalbos. Taigi, byloje nėra patikimų duomenų, kad pareiškėjas būtų pasikreipęs, o atitinkamos institucijos būtų atsisakiusios pareiškėjui suteikti pagalbą. Be to, pareiškėjas nurodė, kad grasinimų sulaukė dar (duomenys neskelbtini) metais.

14. Teismas sprendė, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, kuri sudarytų pagrindą spręsti, kad jis atitinka Įstatyme nustatytą prieglobsčio suteikimo pagrindą, o nustatytos faktinės aplinkybės bei kilmės valstybės informacija nepatvirtina pareiškėjui tariamai gresiančio persekiojimo tikimybės, todėl Departamentas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjo deklaruojama baimė nėra visiškai pagrįsta.

15. Teismas taip pat padarė išvadą, kad nebuvo pagrindo suteikti pareiškėjui papildomą apsaugą. Papildomos apsaugos suteikimą pareiškėjas grindė tais pačiais argumentais, kaip ir suteikti pabėgėlio statusą.

16. Teismas nurodė, kad Departamentas rėmėsi aktualia kilmės valstybės informacija ir nustatė, kad šiuo metu (duomenys neskelbtini) beatodairiškas smurtas nesiekia tokio aukšto lygio, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Taigi, Departamentas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjo gyvenamojoje vietoje nevyksta Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodyti veiksmai, t. y. tarptautinis ar vidaus konfliktas, todėl pareiškėjas neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų ne tik Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–2 punktuose, bet ir Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

17. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Departamentas išsamiai įvertino aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjo kilmės valstybėje. Pareiškėjas nenurodė jokios informacijos, kuri paneigtų Departamento surinktus duomenis. Pagal 2010 m. gegužės 19 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 439/2010 dėl Europos prieglobsčio paramos biuro (toliau – EPPB) įsteigimo nuostatas vienas iš EPPB tikslų yra kilmės valstybės informacijos rinkimas, todėl Departamentas pagrįstai rėmėsi EPPB, kaip kompetentingos institucijos, 2021 metais parengtomis gairėmis.

18. Teismas pažymėjo, kad teisinis reglamentavimas neįpareigoja Departamento komisijos visais atvejais organizuoti žodinio skundo nagrinėjimo. Pareiškėjo skundą nagrinėjusi Departamento komisija nenustatė aplinkybių, dėl kurių žodinis pareiškėjo skundo nagrinėjimas būtų būtinas, tokių aplinkybių nenurodė ir pats pareiškėjas. Pareiškėjas nenurodė, kokios informacijos jis negalėjo pateikti rašytiniais paaiškinimais, tačiau būtų galėjęs pateikti žodiniais paaiškinimais. Atsižvelgus į tai, pareiškėjo teiginiai dėl žodinio skundo nagrinėjimo buvo atmestini kaip nepagrįsti.

19. Teismas taip pat sprendė, kad Departamento Sprendime nėra pateikta argumentų, kodėl pasiekti nurodytą tikslą (užkirsti kelią nelegaliai migracijai) būtina uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką maksimalų terminą, t. y. 5 metus. Teismas konstatavo, kad byloje nėra pateikta jokių duomenų, kad pareiškėjas praeityje būtų pažeidęs atvykimo ar buvimo Lietuvos Respublikoje sąlygas, siekęs nelegaliai įteisinti savo buvimą, ar Lietuvos Respublikoje padaręs kokių nors teisės pažeidimų. Byloje taip pat nenustatyta aplinkybių, kad pareiškėjas būtų išsiunčiamas jau ne pirmą kartą, keltų grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai ar kitų aplinkybių, kurios galėtų įtakoti maksimalaus draudimo atvykti terminą taikymą. Taigi, teismo vertinimu, pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatyta išimtinių aplinkybių, kurios leistų jam taikyti maksimalų 5 metų atvykimo į Lietuvos Respubliką draudimo terminą, toks terminas negali būti laikomas proporcingu ir protingu, todėl sutrumpintinas iki dviejų metų.

III. 20. Pareiškėjas M. G. F. A. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.

21. Pareiškėjas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino pareiškėjo pasakojimą ir šį pasakojimą patvirtinančią kilmės šalies informaciją, todėl padarė nepagrįstas išvadas, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų dėl pabėgėlio statuso ir reikalavimų dėl papildomos apsaugos pagal Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1-3 punktus.

22. Pareiškėjas nurodė bylai aktualias Įstatymo nuostatas bei pateikė jų vertinimą, taip pat rėmėsi EŽTT praktika.

23. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, tik subjektyvių prielaidų pagrindu, pažeisdamas tiek EŽTT suformuluotą praktiką, tiek Įstatymo bei Tvarkos apraše numatytas pareigas, nepagrįstai konstatavo, kad surinkta informacija nepatvirtina, jog pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra įrodytas. Atsakovas tyrimą dėl baimės būti persekiojamam atliko paviršutiniškai: apsiribojo bendru abstrakčiu situacijos vertinimu, nevertino asmeninių pareiškėjo savybių ir santykio su žinoma bendra informacija visumos, atsiribojo nuo objektyvių ir subjektyvių faktorių, neužtikrino įrodymų visapusiško ištyrimo. Tokios aplinkybės yra reikšmingos ir pagrindžiančios pareiškėjo skundą.

24. Pareiškėjas teigia, kad teismas neišsamiai išnagrinėjo jo nurodytas aplinkybes ir išimtinai rėmėsi tik atsakovo argumentais ir jo surinka informacija, tačiau neatliko gilesnės analizės. Teismas nepagrįstai nesirėmė pareiškėjo pasakojimu, jog jis buvo pagrobtas ir jį persekioja (duomenys neskelbtini). Tiek atsakovas, tiek teismas nesurinko jokių duomenų apie (duomenys neskelbtini)ir padarė niekuo nepagrįstas išvadas, jog jam pavojus negresia. Neturėdamas šių duomenų nei teismas, nei atsakovas objektyviai negali įvertinti jo kilmės šalyje jam gresiančio pavojaus.

25. Pareiškėjui teko skubiai palikti savo kilmės valstybę dėl jam gresiančio pavojaus ir natūralu, jog įrodymų rinkimui neturėjo laiko, tikėjosi, jog šalis, kurioje prašysis prieglobsčio, žinos, kas vyksta jo šalyje.

26. Pareiškėjas teigia, kad jam prieglobstis ir papildoma apsauga nesuteikta nepagrįstai, Migracijos Departamentas neįvykdė pareigos tinkamai išnagrinėti jo prašymą ir jame nurodytas aplinkybes, nesurinko aktualios būtinos informacijos apie individualaus pobūdžio aplinkybes. Migracijos Departamento surinkti duomenys buvo selektyvūs ir neatitiko reikalavimo informaciją surinkti iš įvairių šaltinių, informacija neatitiko naujumo ir aktualumo reikalavimų. Atsakovo sprendimu išsiųsti ir taikyti draudimą pareiškėjui atvykti neproporcingai užkertamas kelias gyventi saugioje ir konfliktų nekamuojamoje valstybėje.

27. Skunde nurodė, kad panaikinus atsakovo sprendimus dėl pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo, naikintini ir išvestiniai atsakovo sprendimai išsiųsti pareiškėją ir uždrausti jam atvykti į Lietuvos Respubliką.

28. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

29. Atsakovas nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai nepagrįsti, taip pat pakartoja pirmosios instancijos teismui pateiktus argumentus ir pažymi, kad pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, paneigiančių pirmosios instancijos teismo ar Migracijos departamento padarytas išvadas, atsakovas rėmėsi aktualia informacija ir atliko išsamų tyrimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 30. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo Nr. 21S40202, kuriuo nuspręsta pareiškėjui nesuteikti prieglobsčio – pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos – Lietuvos Respublikoje, išsiųsti pareiškėją į (duomenys neskelbtini), uždrausti atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus nuo išsiuntimo dienos ir įvesti į C.SIS II perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi 5 metus nuo išsiuntimo dienos pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėjas skunde prašė panaikinti ir Migracijos departamento 2-osios skundų dėl prieglobsčio sprendimų komisijos 2021 gruodžio 22 d. sprendimą Nr. 6K-2471 ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą bei suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

31. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo jį nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes norėtų būti tiesiogiai išklausytas.

32. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 141 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, jog apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas. Proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma.

33. Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija nenustatė išskirtinių aplinkybių, kurioms esant nagrinėjant bylą rašytinio proceso tvarka nebūtų pasiekti ABTĮ 80 straipsnio 1 dalyje nustatyti bylos išnagrinėjimo visapusiškumo ir objektyvumo tikslai. Byla pirmosios instancijos teisme buvo nagrinėjama žodinio proceso tvarka, t. y. bylos šalims buvo sudaryta galimybė teismo posėdyje žodžiu išdėstyti savo poziciją dėl bylos faktinių aplinkybių ir taikytinos teisės. Be to, bylos šalių pozicija nagrinėjamoje byloje yra išdėstyta raštu į bylą pateiktuose procesiniuose dokumentuose. Byloje nėra duomenų, jog proceso šalims būtų sudarytos kliūtys teikti rašytinius paaiškinimus nagrinėjamais klausimais ar nurodyti neatitikimus. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas pageidavimas, jog byla būtų nagrinėjama žodinio proceso tvarka, savaime negali būti laikoma motyvuotu prašymu ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies prasme. Nenustačius būtinybės administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, šis prašymas netenkinamas.

34. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo rezoliucinės dalies 3 punktą ir jį išdėstė taip: „uždrausti asmeniui atvykti į Lietuvos Respubliką 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; taip pat pakeitė Migracijos departamento 2021 m. lapkričio 16 d. sprendimo rezoliucinės dalies 4 punktą ir jį išdėstė taip: „įvesti į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo asmeniui atvykti ir apsigyventi pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 3 dalį 2 (dvejus) metus nuo jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos“; atitinkamai pakeitė ir Migracijos departamento Komisijos 2021 m. gruodžio 22 d. sprendimą.

35. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino, jog atsakovas nesurinko duomenų apie pareiškėjo kilmės valstybę, tinkamai neįvertino individualių aplinkybių dėl pareiškėjui galinčios kilti grėsmės kilmės valstybėje.

36. ABTĮ 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Bylos nagrinėjimas apeliacine tvarka nėra jos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas ar pareiškėjo skundo argumentų tyrimas iš naujo. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1127/2014, kt.).

37. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, lemiančių kitokį pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių vertinimą. Apeliacinės instancijos teismas pasisako tik tais aspektais, kuriais atsakant į apeliacinio skundo argumentus papildomos sprendime padarytos išvados.

38. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pažymi, kad ginčo teisinius santykius reglamentuoja Įstatymas, kuriame nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 straipsnio 1 dalis). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 straipsnio 2 dalis).

39. Papildoma apsauga suteikiama prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jam bus įvykdyta mirties bausmė ar egzekucija; 3) yra rimta ir asmeninė grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl beatodairiško smurto veiksmų tarptautinio ar vidaus ginkluoto konflikto metu (Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai). Šio straipsnio 1 dalyje nurodytų veiksmų vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos, kaip ji apibrėžta Įstatymo 86 straipsnio 2 dalyje, nuo tokių veiksmų (Įstatymo 87 straipsnio 2 dalis).

40. Aiškindamas Įstatymo nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra konstatavęs, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan. Kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., 2010 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012; kt.). Galimas persekiojimas dėl kurios nors iš Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose nurodytų priežasčių turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę. Be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1987-756/2015; 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017).

41. Pagal EŽTT praktiką prieglobsčio bylose, siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimo Nr. 25904/07).

42. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos šios teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra Įstatymo 83 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalies nuostatas vienas iš kriterijų yra prieglobsčio prašytojo pateikta informacija bei kiti duomenys apie jo statusą Įstatymo taikymo aspektu ir jis turi neprieštarauti turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju. Vertinant prašymo suteikti prieglobstį pagrįstumą taip pat yra atsižvelgiama į tai, ar prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-4046-438/2018; kt.).

43. Pagal Tvarkos aprašo 97 punktą, surinkęs su prašymu suteikti prieglobstį susijusius duomenis, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas atlieka tyrimą, kurio tikslas yra nustatyti, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant pabėgėlio statusą, arba Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus kriterijus, kuriais vadovaujamasi suteikiant papildomą apsaugą. Toks tyrimas atliekamas nagrinėjant kiekvieną atvejį individualiai, objektyviai ir nešališkai, atsižvelgiant į Tvarkos aprašo 97.1–97.5 punktuose nurodytus kriterijus.

44. Pagal Tvarkos aprašo 99 punktą, atlikdamas Aprašo 97 punkte nurodytą tyrimą, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas vadovaujasi inter alia (be kita ko) Įstatymo 83 straipsnyje nurodytais prašymo suteikti prieglobstį vertinimo kriterijais. Remdamasis visais tyrimo metu surinktais įrodymais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas nustato esminius faktus, turinčius įtakos vertinimui, ar prieglobsčio prašytojas atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje arba 87 straipsnio 1 dalyje nustatytus prieglobsčio suteikimo kriterijus.

45. Tvarkos aprašo 99.1 punkte nustatyta, kad, remdamasis surinktais įrodymais ir nustatytais faktais, įgaliotas Departamento valstybės tarnautojas įvertina, ar prieglobsčio prašytojas turi visiškai pagrįstą baimę būti persekiojamas kilmės valstybėje dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų. Atliekant šį vertinimą, vadovaujamasi, be kita ko, principais, nurodytais Tvarkos aprašo 99.1.1–99.1.10 punktuose.

46. Dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą apibrėžiančių taisyklių nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį, svarbu, kad Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog, kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju.

47. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1054/2011 konstatuota, kad pagal Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje (ginčo metu – Įstatymo 83 straipsnio 2 dalyje) įtvirtintas nuostatas dėl įrodinėjimo priemonių leistinumo prioritetas suteikiamas rašytiniams įrodymams ir tik nesant galimybės jų surinkti, prioritetas suteikiamas nuosekliems ir neprieštaringiems prieglobsčio prašytojo paaiškinimams.

48. Šiuo atveju pareiškėjas prieglobsčio prašymą motyvavo tuo, kad dėl jo išpažįstamos religijos yra persekiojamas – buvo pagrobtas bei sumuštas, o valstybinės institucijos – teisėsauga ir milicija – ne tik nepadeda pareiškėjui, tačiau prisideda prie jo persekiojimo – milicijoje dirbantis asmuo jam grasino.

49. Migracijos departamentas skundžiamame sprendime konstatavo, kad pareiškėjo prašymas suteikti prieglobstį yra abstraktus, be jo pasakojimo jokie kiti objektyvūs duomenys nepagrindžia Įstatyme ar Konvencijoje nurodytų prieglobsčio suteikimo pagrindų, o ir pats pareiškėjas nurodė, jog nuo (duomenys neskelbtini) metų nebuvo sulaukęs jokių grasinimų, jų nesulaukė ir pareiškėjo šeima. Tyrimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjas patyrė persekiojimą dėl savo individualių savybių, kurioms apsaugoti skirta Konvencija, arba pagrįstai bijo patirti tokį persekiojimą grįžimo į kilmės valstybę atveju. Departamentas padarė išvadą, kad, kadangi „visiškai pagrįstos baimės“ pabėgėlio statuso taikymo nuostata nėra įvykdyta, pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam pagrįstai nesuteiktas pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusas.

50. Įvertinusi Departamento sprendimo turinį ir jame nurodytą medžiagą, teisėjų kolegija sutinka su Departamento ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad nėra nustatyta individualių aplinkybių, kurios pagrįstų tarptautinės apsaugos prieglobsčio prašytojui suteikimo poreikį. Migracijos departamentas, be kita ko, rėmėsi EPPB išvadomis ir nustatė, kad (duomenys neskelbtini) egzistuoja beatodairiškas smurtas, tačiau jo lygis nėra aukštas ir nesiekia to lygio, kai „vien buvimo“ šioje teritorijoje pakanka, kad kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl reikia individualių priežasčių, norint parodyti, kad civilį sugrąžinus į kilmės teritoriją, jam egzistuos reali grėsmė patirti rimtą žalą. Be to, EPPB teigia, kad (duomenys neskelbtini) valstybė gali apsaugoti civilį nuo persekiojimo. Sprendime nurodyta, kad (duomenys neskelbtini) nėra gubernijų, kuriose beatodairiško smurto lygis pasiektų tokį aukštą lygį, kad būtų įrodyta, jog civilį sugrąžinus į atitinkamą regioną, tik dėl jo buvimo to regiono teritorijoje jam būtų reali grėsmė patirti rimtą žalą. Šiai išvadai pritarė ir pirmosios instancijos teismas, nurodęs, kad vertinant pareiškėjo galimybes saugiai įsikurti (duomenys neskelbtini) svarbu, jog prieglobsčio prašytojas yra (duomenys neskelbtini). Kilmės valstybėje prieglobsčio prašytojas (duomenys neskelbtini). Departamentas taip pat išsamiai tyrė pareiškėjo nurodytas individualias aplinkybes, jo pateiktą pasakojimą, akcentavo, kad pareiškėjas negalėjo pateikti objektyvių duomenų dėl to, kad realiai buvo persekiojamas ir kad ėmėsi kokių nors veiksmų dėl to (pvz. kad iš tiesų kreipėsi į teisėsaugą). Taip pat atsižvelgta ir į tai, kad pareiškėjas netrukdomai buvo palikęs savo kilmės valstybę, tačiau (duomenys neskelbtini) sugrįžo atgal, kas taip pat buvo įvertinta kaip pavojaus būti persekiojamam dėl išpažįstamos religijos nepatvirtinanti aplinkybė. Atsižvelgusi į šias aplinkybes, įvertinusi pareiškėjo pasakojimo abstraktumą ir nenuoseklumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo nesutikti su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, jog pareiškėjas neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jam negali būti suteiktas pabėgėlio statusas Lietuvos Respublikoje.

51. Pareiškėjas prašymą dėl papildomos apsaugos suteikimo grindžia tomis pačiomis aplinkybėmis kaip ir prašymą dėl prieglobsčio suteikimo. Departamentas, atlikęs tyrimą, nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje pareiškėjui grėstų kankinimai arba mirties bausmė, t. y. jis neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose. Analizuodamas individualų pareiškėjo atvejį Departamentas pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini), gali būti traktuojami kaip susiję su (duomenys neskelbtini) tik atsižvelgiant į tam tikrus individualius veiksnius, pvz. numanomi šeimos ryšiai su (duomenys neskelbtini) nariais, kilmės vieta ir pabėgimo laikas, gentis, vardas ir kt. Vien faktas, kad asmuo yra (duomenys neskelbtini), paprastai nesukelia pagrįstos persekiojimo baimės. Departamentas, išsamiai aptaręs pareiškėjo pasakojime nurodytas aplinkybes, konstatavo, kad iš pareiškėjo pasakojimo matyti, kad jis nėra ir negali būti laikomas susijęs su (duomenys neskelbtini), todėl, atsižvelgus į kilmės valstybės informaciją, nėra tikėtina, kad (duomenys neskelbtini) siektų susidoroti su pareiškėju tik dėl to, kad jis yra (duomenys neskelbtini). Taip pat remiantis Departamento surinkta informacija apie pareiškėjo asmenybę ir situaciją kilmės valstybėje, spręstina, kad (duomenys neskelbtini) nėra gubernijų, kuriose beatodairiško smurto lygis pasiektų tokį aukštą lygį, kad vien dėl buvimo teritorijoje kiltų grėsmė asmens gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas neatitinka ir papildomos apsaugos suteikimo kriterijų, nustatytų Įstatymo 87 straipsnio 1 dalies 3 punkte.

52. Teisėjų kolegija pažymi, kad Migracijos departamentas rinko, tyrė ir vertino įrodymus pareiškėjo nurodytų aplinkybių, reikšmingų prieglobsčio prašymui išnagrinėti ir sprendimui dėl jų priimti, kontekste. Atsakovo atliktas pareiškėjo nurodytų aplinkybių ir surinktų duomenų vertinimas buvo atliktas racionaliai, visapusiškai ir objektyviai. Tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl esminių pareiškėjo nurodytų argumentų. Teiginys, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino faktines aplinkybes (jų tinkamai neindividualizavo), t. y. taip, kaip būtų palankiau pareiškėjui, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų. Bylos įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi, nei vienos proceso šalies pateikta įrodymų interpretacija teismui nėra privaloma (žr., pvz., LVAT 2012 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-2564/2012, 2018 m. balandžio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3730-261/2018).

53. Įvertinus Migracijos departamento Sprendimo turinį, nėra pagrindo išvadai, kad atsakovas nesirėmė visapusiška ir aktualia informacija apie padėtį pareiškėjo kilmės valstybėje. Kaip matyti iš Sprendimo turinio, Migracijos departamentas rėmėsi iš įvairių šaltinių surinkta informacija (pvz., EPPB, kitų tarptautinių organizacijų surinktais duomenimis) ir pareiškėjo situaciją įvertino individualiai. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje esantys duomenys apie pareiškėjo kilmės valstybę buvo tinkamai išnagrinėti ir atsakovas neturėjo pareigos rinkti daugiau papildomų duomenų. Be to, pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė jokių duomenų, kurie paneigtų Migracijos departamento padarytas išvadas.

54. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo M. G. F. A. (M. G. F. A.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Alenas Piesliakas

Milda Vainienė