2021-03-16 Nr. BB-1475-1-01-1-34682-2018-7 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-48-495/2021

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-34682-2018-7

Procesinio sprendimo kategorija 1.2.4.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 16 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gabrielės Juodkaitės-Granskienės (kolegijos pirmininkė), Aurelijaus Gutausko ir Daivos Pranytės-Zalieckienės (pranešėja),

sekretoriaujant Ritai Bartulienei,

dalyvaujant prokurorei Jolitai Urbelienei,

išteisintojo gynėjui advokatui Mindaugui Dūdai,

nukentėjusiosios atstovui advokatui Ramūnui Dobrovolskiui,

viešame teismo posėdyje kasacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. P. bei jos atstovo advokato Ramūno Dobrovolskio, Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Gintaro Girgždžio kasacinius skundus dėl Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 10 d. nuosprendžio, kuriuo panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis, kuriuo M. B. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendžiu M. B. buvo nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu aštuoniems mėnesiams, įpareigojant per visą bausmės laikotarpį nuo 23.00 iki 5.00 val. būti namuose. Iš nuteistojo M. B. priteista: nukentėjusiajai A. P. 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti ir 1000 Eur atlyginti išlaidoms, patirtoms advokato pagalbai apmokėti, Šiaulių teritorinei ligonių kasai 122,21 Eur žalai atlyginti.

Teisėjų kolegija, išklausiusi prokurorės J. Urbelienės, nukentėjusiosios A. P. atstovo advokato R. Dobrovolskio, išteisintojo M. B. gynėjo advokato M. Dūdos paaiškinimų,

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu M. B. išteisintas dėl kaltinimo tuo, kad 2018 m. liepos 20 d. apie 13.00 val. UAB „O.“ patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), žodinio konflikto metu, tyčia suėmęs rankomis A. P. už abiejų rankų dilbių, ją tampė, suėmęs už sprando lenkė jos galvą žemyn, taip padarė nukentėjusiajai poodines kraujosruvas dešiniajame dilbyje, odos nubrozdinimus abiejuose dilbiuose ir sukėlė fizinį skausmą, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio esmė

2. Apeliacinės instancijos teismas, išteisindamas M. B. pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nustatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnyje. Šios instancijos teismas nustatė, kad prioriterinė reikšmė apkaltinamajame nuosprendyje buvo suteikta nukentėjusiosios A. P. parodymams, neįvertintas buvo jos parodymų patikimumas, nevertintina jos parodymai visų byloje surinktų įrodymų kontekste. Be to, tinkamai nebuvo įvertinti ir nukentėjusiosios artimų giminaičių, liudytojų D. K., V. P., V. P. parodymai, nepašalinti juose esantys prieštaravimai, nepagrįstai atmesti liudytojos J. Š. (patvirtinusios nuteistojo versiją, kad jis tik sugriebė už nukentėjusiosios rankinės rankenos ir šiek tiek timptelėjo reikalaudamas parodyti, kokius dokumentus ji įsidėjo į rankinę) parodymai, liko visiškai neįvertinti liudytojo A. D. parodymai, pastarasis, kaip ir J. Š., nematė jokių smurto žymių ant nukentėjusiosios kūno. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija išteisinamajame nuosprendyje padarė išvadą, kad byloje nepakanka duomenų konstatuoti, kad A. P. nustatyti sužalojimai buvo padaryti tyčiniais M. B. veiksmais, siekiant jai sukelti fizinį skausmą ar nežymiai sutrikdyti sveikatą.

III. Kasacinių skundų argumentai

3. Kasaciniu skundu nukentėjusioji A. P. ir jos atstovas advokatas R. Dobrovolskis prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendį, taip pat priteisti iš M. B. 400 Eur A. P. turėtų atstovavimo išlaidų kasacinės instancijos teisme (prie skundo pridėtas pinigų priėmimo kvitas). Kasatoriai nurodo:

3.1. Apeliacinės instancijos teismas padarė esminius BPK 20 straipsnio 3, 5 dalių, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus, šie pažeidimai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismas neįvertino kiekvieno įrodymo atskirai, netinkamai įvertino įrodymų visumą, jų tarpusavio ryšį, nepagrįstai sureikšmino kaltininkui palankius duomenis, o jo kaltę patvirtinančius – tendencingai neigė, todėl priėmė prielaidomis grįstą išteisinamąjį nuosprendį. Be to, nenurodė naujų bylos aplinkybių ar įrodymų, kurie nebuvo įvertinti pirmosios instancijos teismo ir kurie būtų pagrindas nuteistąjį išteisinti, taip pat nepateikė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė specialistų išvadas, kitaip įvertino nukentėjusiosios parodymus ir kitus duomenis, o išdėstė prieštaringas, bylos duomenų visumos neatitinkančias išvadas. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs įrodymų vertinimo klaidas, turi galimybę jas ištaisyti, jeigu yra pagrindas – pašalinti dalį neteisingai nustatytų faktinių aplinkybių, tačiau šiuo atveju akivaizdžiai siekė kaltininką išteisinti, o ne teisingai įvertinti jo atliktus veiksmus.

3.2. Apeliacinės instancijos teismas neišdėstė motyvų, kuriais vadovaudamasis atmetė nuoseklius nukentėjusiosios parodymus. Remdamasis išimtinai teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės aktu, teismas konstatavo tik tai, kad yra pagrindas abejoti nukentėjusiosios parodymų nuoseklumu, objektyvumu ir kad ji dėl susidariusios situacijos (atleidimo iš darbo) nori apkaltinti darbdavį. Tačiau dėl jos parodymų, kuriais ji nuosekliai įvardijo M. B. fizinės prievartos veiksmus ir patirtus dėl to padarinius, teismas nepasisakė. Ekspertizės akte nurodyta, kad nukentėjusioji iki įvykio nesirgo jokia psichikos liga ir po įvykio jai nėra nustatytas psichikos sutrikimas. Teisme ekspertas paaiškino, kad A. P. dėl įvykio patyrė negatyvius išgyvenimus, kurie nesiekė psichikos sutrikimo lygio. Taigi akivaizdu, kad ji gali adekvačiai vertinti įvykio aplinkybes.

3.3. Vertindamas specialisto išvadą Nr. G 1039/2018(04) ir eksperto H. Daujoto paaiškinimus, apeliacinės instancijos teismas pateikė prieštaringas išvadas ir prielaidas. Nuosprendyje konstatuota, kad J. Š. nematė, kad M. B. smurtautų prieš nukentėjusiąją, tai atitinka kaltinamojo parodymus, o jau kitoje vietoje pripažino, kad M. B. galėjo sugriebti nukentėjusiosios ranką ir ją spausti pirštais. Tokios išvados yra akivaizdžiai prieštaringos ir dėl jų priimtas nuosprendis negali būti pripažįstamas pagrįstu ir teisingu. Vertindamas šiuos M. B. veiksmus (sugriebiant už rankų ir spaudžiant pirštais) teismas konstatavo tik tai, kad byloje nėra duomenų, jog šiuos veiksmus jis atliko tyčia. Tačiau kuo remdamasis padarė tokią išvadą, teismas nenurodė.

3.4. Teismo išvada, kad byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių nukentėjusiosios teiginius, jog M. B. sugriebęs už sprando lenkė jos galvą žemyn ir taip sukėlė skausmą, padaryta pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Teismas negretino nukentėjusiosios parodymų su kitais bylos duomenimis, neatsižvelgė į tai, kad liudytojai D. K. ir V. P. patvirtino šiuos jos parodymus. Išteisinamajame nuosprendyje nenurodyta, kad nukentėjusiajai artimų liudytojų parodymai atmetami, tačiau kuo remiantis padarytos priešingos išvados, nei nurodyta minėtų asmenų parodymuose, nuosprendyje nepasisakyta. Apeliacinės instancijos teismas nepateikė motyvų, kuo remdamasis atmetė kaip įrodymus medicinos dokumentų duomenis, iš kurių matyti, kad nukentėjusioji medikams iškart po įvykio nurodė, jog ją sumušė darbdavys, tampė rankas, lenkė galvą, jog jai skauda sprandą, abi rankas. Apžiūros metu buvo nustatytas skausmingumas kaklo nugariniame paviršiuje, riboti kaklo judesiai. Vien tai, kad sprando raiščių patempimo diagnozė nepagrįsta objektyviais medicinos duomenimis, savaime nereiškia, kad M. B. nebuvo suėmęs jai už sprando, kad prievarta nelenkė jos galvos žemyn. Dėl šios dalies tinkamai įrodymus įvertino pirmosios instancijos teismas. Liudytojas A. D. ne nematė smurto žymių ant nukentėjusiosios kūno, o jų nepastebėjo, nes dėmesį buvo sutelkęs į vairuojamo sunkvežimio pastatymą. Be to, liudytojo parodymai, kad nukentėjusioji prašė telefono, atrodė išsiblaškiusi, atitinka nukentėjusiosios parodymus, kad ji dėl M. B. veiksmų numetant jos telefoną negalėjo paskambinti savo telefonu.

3.5. Teismo išvada, kad nubrozdinimai nukentėjusiosios abiejuose dilbiuose galėjo atsirasti nukentėjusiajai lipant per tvorą, o ne dėl neteisėtų M. B. veiksmų, pagrįsta prielaidomis, negretinant įrodymų tarpusavyje ir neįvertinant jų patikimumo. Teismas nevertino eksperto H. Daujoto paaiškinimų, kad nubrozdinimai ir kraujosruvos padaryti ne mažiau kaip dėl keturių trauminių poveikių, ir tik įbrėžimai galėjo atsirasti lipant per tvorą, o ovalios formos kraujosruvos pagal savo lokalizaciją (vidiniame paviršiuje) ir formą yra būdingos tiesioginiam kontaktui.

4. Kasaciniu skundu prokuroras prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2020 m. birželio 10 d. nuosprendį ir palikti galioti Šiaulių apylinkės teismo 2019 m. lapkričio 28 d. nuosprendį su pakeitimais: iš kaltinimo pašalinti aplinkybę, kad M. B. padarė odos nubrozdinimus abiejuose dilbiuose. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą. Kasatorius nurodo:

4.1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė BK 140 straipsnio 1 dalį, padarė esminius BPK 20 straipsnio 5 dalies, 331 straipsnio 2 dalies pažeidimus, šie pažeidimai sukliudė išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą sprendimą. Teismo išvados nemotyvuotos, neaiškios, prieštaringos, padarytos remiantis dalimi bylos duomenų, kai kurias aplinkybes nepagrįstai sureikšminant, o kai kurių išvis nevertinant. Be to, apeliacinės instancijos teismo nuosprendis surašytas pažeidžiant rezoliucinei nuosprendžio daliai keliamus reikalavimus (BPK 307 straipsnio 4, 6 dalys). Apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu buvo panaikintas visas pirmosios instancijos teismo nuosprendis, tačiau nuosprendžio rezoliucinėje dalyje visiškai nepasisakyta apie daiktinių įrodymų likimą ir procesinių prievartos priemonių panaikinimą. Nuosprendžio aprašomojoje dalyje pasisakyta tik apie tai, kad baudžiamojoje byloje pareikšti civiliniai ieškiniai paliktini nenagrinėti (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas), o iš M. B. nepriteistinos nukentėjusiosios patirtos išlaidos advokato pagalbai apmokėti, todėl galima manyti, kad išteisinamajame nuosprendyje padaryta techninė klaida.

4.2. Apeliacinės instancijos teismas (kaip ir pirmosios instancijos teismas) nepasisakė, kaip vertina liudytojo A. D. parodymus, tik pernelyg sureikšmino tai, kad A. D., taip pat ir J. Š. nematė jokių smurto žymių ant nukentėjusiosios kūno. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad nukentėjusioji apie patirtus sužalojimus šiems liudytojams nesakė ir jų nerodė, be to, iš specialisto išvados Nr. G 1039/2018(04) matyti, jog kraujosruvos ant dešinio dilbio užfiksuotos sulenkiamajame paviršiuje, todėl šie liudytojai galėjo ir nematyti ar neatkreipti dėmesio į nukentėjusiosios sužalojimus, be to, ši aplinkybė nei patvirtina M. B. kaltumo, nei paneigia. Liudytojo A. D. parodymai, kad prie jo priėjusi nukentėjusioji paprašė telefono pasiskambinti, atitinka nukentėjusiosios parodymus ir patvirtina, kad savo telefonu naudotis ji negalėjo, kad dėl patirto smurto norėjo iškviesti pagalbą. Liudytojas A. D. konflikto nematė, todėl jo parodymai svarbūs lyginant juos su kitų proceso dalyvių duotais parodymais apie aplinkybes po konflikto.

4.3. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai liudytojos J. Š. parodymus laikė patikimais ir jais rėmėsi. J. Š. teigė nemačiusi, kad M. B. smurtautų, ir patvirtino M. B. versiją, kad jis tik sugriebė už nukentėjusiosios rankinės rankenos ir šiek tiek timptelėjo. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad J. Š. nematė, kaip M. B. iš nukentėjusiosios atėmė telefoną ir ką su juo darė, nematė, kaip nukentėjusioji ranka atsistūmė nuo M. B., t. y. nepatvirtino jo versijos. Be to, J. Š. buvo pavaldi M. B. ir suinteresuota bylos baigtimi, ji kartu su M. B. buvo pas nukentėjusiosios tėvus, tai rodo, kad M. B. ja pasitikėjo. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliacinės instancijos teisme liudytojas V. B. parodė, kad jis suderino sūnaus M. B. ir J. Š. parodymus, todėl jų parodymai iš esmės sutapo. Į visas šias paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija neatsižvelgė, jų neįvertino, taigi vertino tik dalį bylos duomenų. Paminėtina ir tai, kad J. Š. nebuvo konflikto vietoje nuo pat jo pradžios, todėl galėjo ir nematyti visų reikšmingų aplinkybių. Dėl to teismo išvada, kad jeigu J. Š. nematė tam tikrų aplinkybių (suėmimo už nukentėjusiosios rankų, sprando, telefono atėmimo), tai jų ir nebuvo, visiškai nepagrįsta.

4.4. Apeliacinės instancijos teismas kartu su kitais bylos duomenimis nevertino dešinės rankos dilbio sužalojimų (nubrozdinimų ir kraujosruvų), jų vietos (sužalojimai užfiksuoti skirtingose vietose ir skirtinguose aukščiuose). Akivaizdu, kad visi šie sužalojimai negalėjo atsirasti tik lipant per tvorą. Pagal byloje surinktus duomenis neatmestina galimybė, kad odos nubrozdinimus nukentėjusioji galėjo patirti lipdama per tvorą, todėl kaltinime nurodyta aplinkybė, jog M. B. padarė odos nubrozdinimus abiejuose dilbiuose, iš kaltinimo šalintina.

4.5. Skundžiamame nuosprendyje teismas nurodė, kad eksperto H. Daujoto paaiškinimai, jog kraujosruvos galėjo atsirasti sugriebus ranką ir paspaudus pirštais, iš dalies patvirtina nukentėjusiosios parodymus, kad M. B. sugriebė jai už rankos, bei nuteistojo versiją, kad nukentėjusioji dešine ranka stengėsi jį nustumti nuo savęs, tačiau padarė nepagrįstą išvadą, kad byloje nėra duomenų, jog šiuos veiksmus M. B. atliko tyčia. Pirma, tokia išvada padaryta remiantis bylos įrodymų dalimi, todėl neaišku, ar nukentėjusioji buvo sugriebta už rankos, ar ji tik atsistūmė nuo M. B.; vien tik atsistumiant nuo kito žmogaus dvi kraujosruvos dilbio sulenkiamajame paviršiuje atsirasti negalėjo, toks kraujosruvų atsiradimo mechanizmas prieštarauja bylos medžiagai, eksperto H. Daujoto paaiškinimams. Antra, neaišku, kodėl toks sugriebimas už rankos, palikęs net dvi kraujosruvas, nėra laikomas tyčiniu. Teismas neanalizavo nei tyčinės, nei neatsargios kaltės turinio. Visų byloje surinktų duomenų įvertinimas leidžia daryti išvadą, kad kraujosruvas ant nukentėjusiosios rankų M. B. padarė veikdamas tiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas neįsigilino į situaciją, nevertino išteisintojo tikslo artėjant nukentėjusiosios link, neatsižvelgė į tai, kad pats M. B. neigė suėmęs nukentėjusiajai už rankų ar prie jos prisilietęs, todėl dėl kraujosruvų atsiradimo teismas padarė dviprasmiškas išvadas, prieštaraujančias bylos medžiagai. Pagal byloje nustatytas aplinkybes ne nukentėjusioji ėjo (artinosi) prie M. B., o atvirkščiai – M. B. ėjo link nukentėjusiosios, turėdamas tikslą atimti jos rankinę, galimai ir panaudojant jėgą tikslui pasiekti. Kraujosruvoms atsirasti neužtenka paprasto paėmimo už rankų ar atsistūmimo nuo kito asmens, kraujosruvoms sukelti reikalingas tam tikras kryptingas (tyčinis) jėgos panaudojimas, toks sužalojimas neturi būti vertinamas kaip padarytas atsitiktinai.

4.6. Nukentėjusioji nuosekliai tvirtino, kad M. B. buvo suėmęs jai už kaklo ir lenkė galvą žemyn, dėl to ji jautė skausmą kakle. Sutiktina, kad sprando raiščių patempimo diagnozė nepagrįsta objektyviais medicinos duomenimis, tačiau apeliacinės instancijos teismas neįvertino visų specialisto išvadoje Nr. G 1039/2018 (04) nurodytų medicinos duomenų iš VšĮ Respublikinės Šiaulių ligoninės, asmens sveikatos istorijos, teismo medicinos eksperto apžiūros medicinos dokumentų, rėmėsi tik išvadų rezoliucine dalimi, kurią nepagrįstai sureikšmino. Nukentėjusioji nuosekliai tvirtino tik dvi aplinkybes, kurios jai sukėlė skausmą, – tai tampymas už rankų ir galvos lenkimas, tik šias dvi aplinkybes ji medikams įvardijo kaip „sumušimą“. Medicinos dokumentuose užfiksuota pakankamai duomenų, kuriuos palyginus su liudytojų parodymais bei įvertinus galima daryti pagrįstą išvadą, kad nukentėjusiosios parodymai apie tampymą už rankų bei galvos lenkimą yra nuoseklūs ir patikimi, jais abejoti nėra pagrindo. Nukentėjusiąją apžiūrėję medikai fiksavo ne tik skausmingumą kaklo srityje, bet ir ribotus kaklo judesius, įtemptus kaklo raumenis, šiais duomenimis remdamiesi atliko ir stuburo kaklinės dalies KT tyrimą bei diagnozavo jai sprando raiščių patempimą. Žinoma, nežymiam sveikatos sutrikdymui konstatuoti šių medicininių duomenų nepakanka, tačiau visų duomenų įvertinimas, taip pat atsižvelgus ir į tai, kad smurtavo fiziškai stiprus vyras prieš moterį, leidžia pagrįstai teigti, kad toks veiksmas – kaklo lenkimas – sukėlė A. P. fizinį skausmą ir buvo tyčinis.

4.7. Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas nukentėjusiosios parodymų patikimumą, nuoseklumą, vadovavosi teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės aktu, sureikšmindamas kai kurias jame nurodytas nukentėjusiosios būseną apibūdinančias aplinkybes, neįvertinęs viso ekspertizės akto ir ekspertizės atlikimo tikslo – nustatyti, ar nukentėjusiajai įvykęs konfliktas sukėlė sveikatos sutrikimą. Ekspertizės akte nenurodyta, kad nukentėjusioji linkusi meluoti ar išgalvoti kokias nors aplinkybes, todėl abejoti nukentėjusiosios parodymais dėl dviejų esminių aplinkybių (rankos suspaudimo ir paėmimo už kaklo) nėra pagrindo. Tai, kad apeliacinės instancijos teismas „sumušimą“ nurodė kaip naują nukentėjusiosios psichologams nurodytą aplinkybę, tik patvirtina, kad teismas nesusipažino su visais bylos duomenimis. Minėta, kad nukentėjusioji, tikslindama vartojamą savo kalboje „sumušimo“ sąvoką, nurodė, kad buvo tik tampoma už rankų ir lenkiama jos galva. Esant nustatytai konfliktinei situacijai, M. B. elgesys galėjo sudaryti nukentėjusiajai pagrindą manyti, kad jis ją vysis.

4.8. Teismas nepagrįstai įžvelgė prieštaravimus liudytojos D. K. parodymuose dėl nukentėjusiajai suleistų raminamųjų vaistų, nes neatkreipė dėmesio į tai, kad Šiaulių teritorinės ligonių kasos civiliniame ieškinyje yra nurodytos išlaidos tik už tas paslaugas, kurios buvo suteiktos nukentėjusiajai ligoninėje. Teismas nepagrįstai atmetė liudytojų D. K., V. P. parodymus, kuriais jie patvirtino reikšmingas aplinkybes, kurias jiems papasakojo nukentėjusioji, t. y. kad M. B. buvo suėmęs už rankų ir ją tampė, suėmęs už sprando lenkė galvą žemyn; kokių nors kitokių prieš ją panaudoto smurto aplinkybių nukentėjusioji nenurodė. Šios dvi smurto prieš nukentėjusiąją aplinkybės atitinka ir kitus bylos duomenis, šie liudytojai matė sužalojimo žymes ant nukentėjusiosios rankų, sužalojimus ant rankų nustatė ir ekspertas, todėl visiškai atmesti šių liudytojų parodymus nėra pagrindo. Darbo ginčų komisijos 2018 m. spalio 11 d. sprendimas, kuriuo atmestas A. P. skundas dėl jos atleidimo iš darbo, nepagrįstai sureikšmintas, jis visiškai nesusijęs su tiriama nusikalstama veika.

IV. Kasacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. P. bei jos atstovo advokato R. Dobrovolskio, Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo G. Girgždžio kasaciniai skundai atmestini.

Dėl bylos nagrinėjimo kasacine tvarka ribų

6. Kasacinės instancijos teismas priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrina teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Tai reiškia, kad skundžiamų teismų sprendimų teisėtumas kasacine tvarka tikrinamas remiantis šiuose sprendimuose nustatytomis bylos aplinkybėmis, iš naujo įrodymų nevertinant ir naujų faktinių bylos aplinkybių nenustatant (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, 2K-P-9/2012 ir kt.). Įrodymų pakankamumo ir patikimumo klausimais kasacinės instancijos teismas pasisako tik teisės taikymo aspektu, t. y. ar renkant duomenis ir juos pripažįstant įrodymais nebuvo padaryta esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, ar pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išsamiai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus, ar nustatant faktines veikos padarymo aplinkybes nebuvo ignoruoti svarbūs bylos duomenys, ar pagal nustatytas aplinkybes teisingai pritaikytas baudžiamasis įstatymas. Klausimas, ar pakanka įrodymų vienai ar kitai aplinkybei konstatuoti, išsprendžiamas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-274-788/2019). Kasacinio skundo argumentai savaip interpretuojant įrodymus ir ginčijant teismo nustatytas faktines aplinkybes nėra kasacinio nagrinėjimo dalykas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-402/2010).

7. Kaip matyti iš kasacinių skundų turinio, didžioji dalis jame pateikiamų argumentų skirti apeliacinės instancijos teismo atliktam atskirų įrodymų ir jų visumos vertinimui ginčyti. Kasaciniame skunde reiškiamos abejonės dėl išteisintojo M. B., liudytojų J. Š., A. D. parodymų patikimumo, nesutinkama su nukentėjusiosios A. P. ir kaip liudytojų apklaustų jos artimųjų V. P., D. K., V. P. parodymų vertinimu, prašoma juos vertinti kaip kaltinančius įrodymus, be to, kvestionuojamos teismo padarytos išvados dėl kai kurių įrodytomis pripažintų faktinių aplinkybių nustatymo (padarytų sužalojimų kilmės bei jų pobūdžio ir kt.), šios aplinkybės savaip interpretuojamos ir prašoma atsižvelgiant į šias interpretacijas daryti kitokias, nei skundžiamame išteisinamajame nuosprendyje padarytos, išvadas. Atsižvelgiant į pirmiau nurodytas kasacinės instancijos teismo kompetencijos ribas, tokio pobūdžio kasacinio skundo argumentai nagrinėjami tik tiek, kiek jie atitinka BPK 369 straipsnio 1 dalyje nustatytus bylos nagrinėjimo kasacine tvarka pagrindus.

Dėl procesinių pažeidimų

8. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų ir tai laikytina esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu. Sutikti su kasatorių argumentais nėra pagrindo.

9. Įrodymai baudžiamajame procese yra įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK nustatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltės ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Pagrindiniai reikalavimai įrodymams, kuriais turi būti pagrįstos teismo išvados dėl nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, nurodyti BPK 20 straipsnyje. Pagal šio straipsnio nuostatas įrodymai gali būti tik teisėtais būdais (įstatymų nustatyta tvarka) gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti BPK nustatytais proceso veiksmais ir kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 1, 3, 4 dalys). BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus vertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu.

10. Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai kasacine tvarka apskųstame nuosprendyje ar nutartyje: teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių visoms bylai teisingai išspręsti reikšmingoms aplinkybėms nustatyti; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylai teisingai išspręsti reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; nepagrįstai įrodymais nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytus reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-587/2014, 2K-7-176-303/2015, 2K-251-507/2016 ir kt.).

11. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir darytinų išvadų teismui nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi proceso dalyvis, savaime nereiškia, kad buvo padaryti esminiai BPK pažeidimai.

12. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi pirmosios instancijos teismo apkaltinamojo nuosprendžio ir apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio turinį, juose nurodytus motyvus bei byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, iš naujo (kitaip nei pirmosios instancijos teismas) vertindamas bylos įrodymus ir priimdamas M. B. išteisinamąjį nuosprendį pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, BPK 20 straipsnio 1–5 dalyse nustatytų reikalavimų nepažeidė, savo išvadas grindė išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Apeliacinės instancijos teismas nuosprendyje išdėstė bylos faktinių aplinkybių įvertinimą, pateikė motyvus, kodėl nesutiko su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir kodėl juos vertina kitaip (BPK 331 straipsnio 1, 2 dalys). Taigi, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, tirdamas ir vertindamas įrodymus, nepadarė esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį. Apeliacinės instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų, kokius nurodo kasatoriai, neturi.

13. Byloje nustatyta, kad tarp M. B. ir A. P. įvyko konfliktas, kai ji atsisakė pasirašyti įspėjimą apie atleidimą iš darbo nepasibaigus bandomajam laikotarpiui. M. B., liepęs jai susirinkti asmeninius daiktus ir išeiti iš darbovietės patalpų, pastebėjo, kad A. P. į savo rankinę kartu su asmeniniais daiktais susidėjo ir sąsiuviniuose užrašytą įmonei reikšmingą informaciją apie jos klientus, todėl pareikalavo ją grąžinti. A. P. atsisakė tai daryti, M. B. pagriebė už jos rankinės dirželio, bandydamas jai nuo peties nuimti rankinę, o ji dešine ranka, siekdama neatiduoti rankinės, nuo jo keletą kartų atsistūmė. Vėliau ji išbėgusi į kiemą, nelaukdama, kol bus atidaryti įmonės kiemo vartai, perlipo per daugiau nei dviejų metrų tvorą, tokiu būdu palikdama įmonės teritoriją. Specialisto išvada A. P. buvo nustatytos dvi poodinės kraujosruvos dešiniame dilbyje, odos nubrozdinimai abiejuose dilbiuose. Abiejų instancijų teismai skirtingai vertino A. P. nustatytus sužalojimus. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad nurodyti sužalojimai buvo padaryti tyčiniais M. B. veiksmais, siekiant jai sukelti fizinį skausmą, o apeliacinės instancijos teismas paneigė tokias teismo išvadas, konstatuodamas, kad byloje nėra pakankamai duomenų, leidžiančių konstatuoti, jog nustatyti sužalojimai buvo padaryti būtent M. B. tyčiniais veiksmais, ir jį išteisino pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, nenustatęs jo veiksmuose nusikalstamos veikos požymių.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo nesutikti su apeliacinės instancijos teismo išvadomis. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas išsamiai patikrinti pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, atliko įrodymų tyrimą. Šios instancijos teismas apklausė nuteistąjį M. B., nukentėjusiąją A. P. ir liudytoją V. B., siekdamas pašalinti jų parodymuose esančius prieštaravimus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas, apklausdamas nukentėjusiąją A.

P., be kita ko, aiškinosi ir teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizės akte (3 t., b. l. 44–47) bei specialisto išvadoje (1 t., b. l. 83–84) iš A. P. žodžių užfiksuotas prieštaringas tiriamo įvykio aplinkybes (dėl M. B. atliktų prieš ją smurtinių veiksmų apimties, jų pobūdžio, neva jo vartoto psichologinio smurto ir pan.) (3 t., b. l. 137–142). Apeliacinės instancijos teismas dar kartą įvertino pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visumą, tiek vertindamas juos atskirai, tiek gretindamas juos tarpusavyje ir susiedamas į vieną logišką bei nuoseklią grandinę, pagrįstai konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnyje įtvirtintas įrodymų vertinimo taisykles.

Priešingai nei teigia kasatoriai, visiškai sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad apkaltinamajame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje įrodymai buvo įvertinti selektyviai, prioritetinę reikšmę suteikiant pačios nukentėjusiosios A. P. bei liudytojų D. K., V. P., V. P. (jos artimų giminaičių – tėvo, sutuoktinio, anytos) parodymams, neatsižvelgiant į tai, kad jie apie tiriamą įvykį sužinojo tik iš pačios nukentėjusiosios paaiškinimų ir jį savaip (A. P. naudai) interpretavo. Pirmosios instancijos teismas šių asmenų parodymų negretino su kitais byloje surinktais ir ištirtais įrodymais, nepašalino juose esančių prieštaravimų.

Be kita ko, nepagrįstai atmetė liudytojos J. Š. (vienintelės tiesioginės įvykio liudytojos) parodymus, taip pat visiškai nevertino liudytojo A. D., kuris, beje, pirmasis po įvykusio konflikto matė A. P., parodymų. Taigi, pirmosios instancijos teismo apkaltinamasis nuosprendis iš esmės pagrįstas nukentėjusiosios ir jos artimų giminaičių parodymais, kiti bylos įrodymai vertinti selektyviai arba visiškai nevertinti, darant absoliučiai deklaratyvias išvadas, nepateikus jų vertinimo motyvų.

15. Priešingai nei teigia kasatoriai, būtent apeliacinės instancijos teismas skundžiamame išteisinamajame nuosprendyje atliko įrodymų vertinimą, atitinkantį BPK 20 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Šios instancijos teismas pateikė išsamų, visapusišką ir motyvuotą įrodymų vertinimą.

16. Teismas suabejojo nukentėjusiosios parodymų patikimumu ir objektyvumu, įvertinęs juos kitų bylos įrodymų kontekste, palyginęs juos tarpusavyje bei su kitais byloje ištirtais įrodymais (įvertino jos neadekvatų elgesį po įvykusio konflikto su M. B. – nelaukdama, iki bus atidaryti vartai, perlipo per daugiau nei dviejų metrų aukščio tvorą, po konflikto sugrįžo ne į namus, o nuvyko į savo išvykusių atostogauti tėvų namus ir kt.; atliekant teismo psichiatrijos ir psichologijos ekspertizę ji ekspertams nurodė aplinkybes, priešingas nustatytoms byloje, t. y. kad M. B. po konflikto ją persekiojo automobiliu; lankydamasi pas psichologą kiekvieną kartą nurodė vis naujas aplinkybes (M. B. ją sumušė ir pan.)); be to, teismas atsižvelgė ir tai, kad, ekspertų vertinimu, A. P. nepagrįstai buvo nustatytas potrauminis stresas, nes ši diagnozė nepagrįsta psichologiniais tyrimais; sprando raiščių patempimo diagnozė nepagrįsta objektyviais medicinos duomenimis.

17. Apeliacinės instancijos teismas, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, visapusiškai įvertino liudytojų J. Š., A. D. parodymus, šie liudytojai nuosekliai tvirtino, kad iš karto po įvykusio tarp M. B. ir A. P. konflikto (iki jai lipant per tvorą) nematė jokių smurto žymių ant pastarosios kūno. Šių asmenų parodymus sugretino ir kartu įvertino su kaip liudytojų apklaustų nukentėjusiosios artimų giminaičių D. K., V. P., V. P. (apie įvykį sužinojusių išimtinai tik iš pačios nukentėjusiosios paaiškinimų) parodymais, pastarieji liudytojai liudijo apie M. B. A. P. neva padarytus sužalojimus. Šiame kontekste įvertino ir iš Bendrojo pagalbos centro gautą informaciją, iš kurios matyti, kad liudytoja D. K. 2018 m. liepos 20 d. pranešė, jog „darbdavys puolė; ranka nubrozdinta, nes žmogus turėjo per tvorą lipti; išplėšė asmeninius užrašus; visa drebanti, ranka kruvina, šoko per tvorą“. Taigi, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs įrodymų visumą, tarp jų ne tik pačios nukentėjusiosios, pirmiau aptartų liudytojų parodymus, bet ir tvoros, per kurią perlipo A. P., aukštį, joje esančius nelygumus, specialisto išvadoje A. P. nustatytus sužalojimus, jų pobūdį bei jų kilimo priežastis, eksperto H. D. paaiškinimus, padarė išvadą, kad nubrozdinimai nukentėjusiajai abiejuose dilbiuose galėjo atsirasti nukentėjusiajai lipant per tvorą. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste pažymėtina ir tai, kad prokuroras, kasaciniame skunde nesutikdamas su išteisinamojo nuosprendžio argumentais dėl nukentėjusiosios parodymų, kaip nepatikimų įrodymų, vertinimo, sau prieštaraudamas pripažįsta, kad odos nubrozdinimus A. P. galėjo patirti lipdama per tvorą.

18. Be kita ko, kaip minėta, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktų įrodymų visumą (tarp jų ir specialisto išvadą, kad sprando raiščių patempimo diagnozė nepagrįsta objektyviais medicinos duomenimis; prieštaringus A. P., jos tėvo liudytojo V. P. parodymus), paneigė ir iš nukentėjusiosios parodymų M. B. inkriminuotą aplinkybę, kad jis, sugriebęs jai už sprando, lenkė jos galvą žemyn.

19. Nėra pagrindo sutikti su kasacinių skundų argumentais ir dėl neva apeliacinės instancijos teismo išteisinamajame nuosprendyje padarytų prieštaringų išvadų, susijusių su A. P. nustatytomis dviem poodinėmis kraujosruvomis vidinėje sulenkiamojoje dešiniojo dilbio dalyje. Kaip minėta, byloje nustatyta, kad M. B., siekdamas paimti iš A. P. dokumentus, kuriuos ji buvo įsidėjusi į rankinę, sugriebė už jos rankinės diržo ir keletą kartu stipriai tempė, tuo tarpu pati A. P. tam priešinosi sulenkta dešine ranka atsistumdama nuo M.

B.. Todėl, esant objektyviai byloje nustatytoms tokioms faktinėms aplinkybėms, visiškai sutiktina su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog A. P. nustatytos dvi kraujosruvos dešiniajame dilbyje buvo padarytos būtent tyčiniais M. B. veiksmais, siekiant jai sukelti fizinį smurtą ar nežymiai sutrikdyti sveikatą. Nagrinėjamų aplinkybių kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad A. P. kraujosruvos nustatytos tik dešinėje rankoje, nors ji tvirtino, kad M. B. jai griebė ir stipriai tampė už abiejų rankų, tai dar kartą patvirtina nukentėjusiosios parodymų prieštaringumą ir kartu leidžia konstatuoti apeliacinės instancijos teismo išvadų nuoseklumą ir pagrįstumą.

Kartu teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad asmens kaltei padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, konstatuoti nepakanka apsiriboti išimtinai tik specialisto išvadoje nustatytais sužalojimais (kaip nagrinėjamu atveju, kraujosruvomis bei nubrozdinimais rankose), būtina įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nesuteikiant nė vienam iš bylos įrodymų prioritetinės reikšmės. Byloje pateikta specialisto išvada nėra kategoriška, be to, specialisto (ekspertų) išvados įrodinėjant bylai reikšmingas aplinkybes yra tik vienas iš įrodymų, kuris vertinamas kartu su kitais byloje surinktais įrodymais ir negali būti vertinamas atskirai nuo kitų bylos duomenų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-2/2005, 2K-277/2013, 2K-484/2013, 2K-537-303/2015 ir kt.).

Sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių negali būti, t. y. nėra galimybės jų pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartą yra pasisakęs, kad kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų; apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes.

Taigi, nesant įrodymų, neginčijamai patvirtinančių, kad M. B. tyčia sugriebė už A. P. rankos norėdamas padaryti jai sužalojimą, abejonės pagrįstai įvertintos M. B. naudai.

20. Iš skundžiamo apeliacinės instancijos teismo išteisinamojo nuosprendžio turinio matyti, kad nė vienam iš byloje esančių įrodymų nebuvo suteikta išskirtinė įrodomoji reikšmė, teismas išsamiai išanalizavo visus, tiek kaltinančius, tiek teisinančius M. B. įrodymus ir savo išvadas pagrindė byloje surinktų bei teisme ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.

21. Be kita ko, nėra pagrindo sutikti ir su prokuroro kasacinio skundo argumentais, kad surašydamas išteisinamąjį nuosprendį apeliacinės instancijos teismas nesilaikė BPK 331 straipsnyje nuosprendžio turiniui keliamų reikalavimų. BPK 331 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis BPK XXIII skyriaus pagrindinių nuostatų. Tai reiškia, kad šio teismo nuosprendis turi būti surašomas laikantis ir pagrindinių reikalavimų, nustatytų BPK 305–307 straipsniuose, keliamų pirmosios instancijos teismo nuosprendžiui. Be kita ko, išteisinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje turi būti išdėstyti įrodymų vertinimo motyvai (BPK 305 straipsnio 3 dalies 3 punktas). Pagal BPK 331 straipsnio 2 dalį, apeliacinės instancijos teismas, panaikindamas pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimdamas naują nuosprendį, turi nurodyti apeliacinės instancijos teismo nustatytas bylos aplinkybes ir įrodymus, kurie yra pagrindas nuteistąjį pripažinti nekaltu ir jį išteisinti arba išteisintąjį pripažinti kaltu ir jį nuteisti, taip pat motyvus, kuriais vadovaudamasis atmeta arba kitaip įvertina apskųsto nuosprendžio įrodymus. Skundžiamas išteisinamasis nuosprendis, priešingai nei teigiama prokuroro kasaciniame skunde, visiškai atitinka jam baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismo padarytos išvados yra motyvuotos, pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma, iš jų aiškiai matyti nesutikimo su pirmosios instancijos teismo priimto apkaltinamojo nuosprendžio motyvais argumentai. Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo konstatuoti pirmiau nurodytų procesinių normų pažeidimų, kaip to prašo kasatorius.

22. Prokuroro kasaciniame skunde nurodyti skundžiamo išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje padaryti BPK 307 straipsnio 4, 6 dalių pažeidimai (išteisinamojo nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nenurodytas sprendimas dėl procesinių prievartos priemonių panaikinimo, dėl daiktinių įrodymų likimo, pareikšto civilinio ieškinio, išlaidų advokato pagalbai apmokėti) savaime nedaro skundžiamo nuosprendžio neteisėto ir nepagrįsto. Tokio pobūdžio procesiniai klausimai gali būti išspręsti nuosprendį priėmusio teismo sprendimu BPK 361 straipsnyje nustatyta tvarka.

23. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad apeliacinės instancijos teismas, vertindamas surinktus įrodymus ir nustatydamas visas reikšmingas bylos aplinkybes, laikėsi BPK nuostatų, esminių baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų nepadarė, pagrįstai panaikino pirmosios instancijos teismo apkaltinamąjį nuosprendį ir priėmė išteisinamąjį nuosprendį. Todėl, nenustačius BPK 369 straipsnyje nurodytų apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, kasaciniai skundai atmetami.

Dėl išlaidų advokato darbui apmokėti

24. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teisme, tačiau, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-174/2014, 2K-63-648/2016, 2K-331-976/2018 ir kt.).

25. Nagrinėjamoje byloje kasacinis procesas vyko pagal nukentėjusiosios A. P. ir jos atstovo advokato bei prokuroro kasacinius skundus. Šia nutartimi nuspręsta kasacinius skundus atmesti, o išteisinamąjį apeliacinės instancijos teismo nuosprendį palikti nepakeistą. Atsižvelgiant į tai, priteisti nukentėjusiosios A. P. turėtas išlaidas advokato paslaugoms, suteiktoms surašant kasacinį skundą ir atstovaujant kasacinės instancijos teismo posėdyje, apmokėti nėra teisinio pagrindo (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211-895/2018).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į išdėstytus argumentus ir vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės A. P. bei jos atstovo advokato Ramūno Dobrovolskio bei Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojo Gintaro Girgždžio kasacinius skundus atmesti.

Teisėjai Gabrielė Juodkaitė-Granskienė

Aurelijus Gutauskas

Daiva Pranytė-Zalieckienė