2023-09-20 Nr. AB-16735-3-61-3-06825-2022-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-576-629/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06825-2022-0

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. rugsėjo 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Mildos Vainienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (nuo 2023 m. sausio 1 d. atsakovo atstovų teisių ir pareigų perėmėjas – Lietuvos kalėjimų tarnyba), trečiasis suinteresuotas asmuo byloje – viešoji įstaiga „Bruneros“, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. D. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (nuo 2023 m. sausio 1 d. atsakovo atstovų teisių ir pareigų perėmėjas – Lietuvos kalėjimų tarnyba), 22 500 Eur neturtinei žalai ir 7 800 Eur turtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas teigė, kad Pravieniškių pataisos namuose – atvirojoje kolonijoje (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) jis buvo kalinamas netinkamomis sąlygomis, nes kaliniai maitinami pagal nustatytas skirtingas fiziologinės mitybos normas, kurios nepagrįstos įstatymu. Pareiškėjas paaiškino, kad kalinimo metu nebuvo nustatomi jo individualūs fiziologiniai mitybos poreikiai ir nebuvo leista pasirinkti, pagal kurį valgiaraštį jis būtų maitinamas, didžioji dalis maisto produktų vagiama, todėl jis negalėjo gauti minimalaus maisto davinio. Pareiškėjas nurodė dėl šių aplinkybių ne kartą kreipęsis į administraciją, tačiau administracija nesiėmė jokių veiksmų. Maistas kalintiems asmenims gaminamas nehigieniškai, pažeidžiant maitinimo organizavimo tvarką, yra prastos kokybės ir maisto porcijos neatitinka reikalavimų, todėl pareiškėjas patiria nepatogumus (alkį, badą, depresiją, orumo pažeminimą) ir yra priverstas pirkti maistą už savo asmenines lėšas. Pareiškėjas pažymėjo, kad bandydamas ginti savo teises dėl tęstinio pobūdžio pažeidimų, susidūrė su valgyklos vedėjos ir darbuotojų smurtu, nukreiptu prieš pareiškėją, todėl atsakovo tyčiniais ir nepagarbiais veiksmais pareiškėjas buvo žeminamas. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu nustatytos fiziologinės mitybos normos, taip pat Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu patvirtinti skiriamo maisto produktų paros kiekiai ir išlaidos bei Kalėjimų departamento direktoriaus įsakymais patvirtinti valgiaraščiai nepagrįsti įstatymu, yra diskriminaciniai.

3. Atsakovo atstovas Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

4. Atsakovo atstovo vertinimu, pareiškėjo teiginys, kad jis yra priverstas nuolat jausti alkį ir badą yra nepagrįstas, nes valgiaraščiai, pagal kuriuos maitinami nuteistieji, yra sudaryti pagal didžiausios asmenų grupės maitinimosi fiziologinius poreikius, teikiamas maitinimas užtikrina maisto energetinę vertę, kaloringumą, todėl maistas gaminamas laikantis visų galiojančių teisės aktų reikalavimų. Maitinimo organizavimo ir paslaugos tiekimo kokybės kontrolė yra vykdoma ir nuteistųjų maitinimas vyksta sklandžiai pagal teisės aktuose nustatytus maisto saugos, kokybės ir maisto tvarkymo reikalavimus. Pravieniškių PN-AK ir Kalėjimų departamento pateiktuose atsakymuose į pareiškėjo skundus buvo ne kartą paaiškinta, kad kilus nepasitenkinimui maisto davinio dydžiu, jo kokybe, pareiškėjas gali kreiptis į valgyklos administratorę, kuri turi galimybę nedelsiant informuoti maitinimo organizatorių viešąją įstaigą „Bruneros“, tačiau pagal atsakovo atstovo turimus duomenis, pareiškėjas nei karto to nepadarė.

5. Kalėjimų departamentas nurodė, kad į pareiškėjo skundus dėl netinkamo maitinimo buvo atsakyta įstatymų nustatyta tvarka, todėl pareiškėjo argumentas, kad Kalėjimų departamentas į skundus nereaguodavo ir dėl tokio piktybiško neveikimo pareiškėjo orumas buvo žeminamas, yra nepagrįstas.

6. Atsakovo atstovas Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti.

7. Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija nurodė, kad pareiškėjas buvo maitinamas pagal galiojantį aktualų teisinį reglamentavimą ir visada gavo maitinimą pagal konkrečios dienos valgiaraštį, todėl pareiškėjo maitinimas atitiko maistui keliamus reikalavimus ir gaminant buvo vadovautasi Kalėjimų departamento patvirtintais valgiaraščiais, kuriuose užtikrinama maisto energetinė vertė, kaloringumas, porcijose garantuotas baltymų, angliavandenių ir riebalų kiekis. Atsakovo atstovas paaiškino, kad jokiuose teisės aktuose nėra numatytos galimybės pačiam nuteistajam pasirinkti, pagal kokį valgiaraštį jis nori maitintis, nes maitinimas tiekiamas atsižvelgiant į faktines aplinkybes, t. y. ar nuteistasis dirba, ar yra nedirbantis, reikalingas dietinis maitinimas, ar ne, į sveikatos būklę bei kitus kriterijus. Atsižvelgdama į tai, kad administracija nuolat tikrina virtuvės darbą, gaunamas žaliavas, bei jų kokybę, Pravieniškių pataisos namai-atviroji kolonija mano, kad pareiškėjas pateikia tik deklaratyvaus pobūdžio argumentus dėl netinkamo maitinimo.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Bruneros“ atsiliepime į skundą su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė skundą atmesti.

9. Trečiasis suinteresuotas asmuo mano, kad vien ta aplinkybė, jog pareiškėjas neturi teisės pasirinkti valgiaraščio nesudaro pagrindo teigti, kad jis yra diskriminuojamas ir kad jam nėra užtikrinamas reikiamas maisto kiekis, dėl kurio pareiškėjas yra priverstas, kaip nurodo, nuolat badauti, vertindamas tai kankinimo priemone ir papildoma bausme.

10. VšĮ „Bruneros akcentavo, kad nuteistųjų maitinimas vykdomas laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Nors pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamos kokybės maisto, maisto stokos, negalėjimo pasirinkti valgiaraščio, pagal kurį būtų maitinamas, patyrė diskriminacijos, kančių, dvasinių išgyvenimų, į bylą nepateikia jokių objektyvių duomenų, rašytinių įrodymų apie jo menamas aplinkybes, kokiais atsakovų ir/ar valstybės pareigūnų veiksmais ar neveikimu jam buvo padaryta menama žala, kaip ji pasireiškė.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas pateiktu skundu prašė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo už laikotarpį nuo 2016 metų balandžio mėnesio iki skundo teismui pateikimo (2022 m. lapkričio 18 d.).

13. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 punktu, pagal kurį ieškiniams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas trejų metų ieškinio senaties terminas, konstatavo, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį iki 2019 m. lapkričio 18 d. Teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, vertino, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Teismas vertino, kad pareiškėjas nepateikė duomenų apie tai, kad buvo suvaržytos jo teisės susipažinti su teisės aktais, gauti reikiamą informaciją iš įkalinimo įstaigos administracijos, todėl nenustatė pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą ir priėjo prie išvados, kad ginčas gali apimti tik trejus metus, skaičiuojamus atgal nuo skundo teisme gavimo dienos, o ginčo laikotarpiui iki 2019 m. lapkričio 18 d. taikomas ieškinio senaties terminas.

14. Nagrinėdamas pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamo maitinimo teismas vadovavosi Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymu Nr. 4/07-117 „Dėl asmenų, laikomų kardomo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) su visais pakeitimais, taip pat Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose patvirtinimo“ patvirtintais valgiaraščiais suimtiesiems ir nuteistiesiems.

15. Teismas vertino, kad Kalėjimų departamentas neturi kompetencijos spręsti klausimo ar priimti administracinės procedūros sprendimo dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintų skirtingų fiziologinių mitybos normų dirbantiems ir nedirbantiems vyrams ir moterims.

16. Teismas nustatė, kad Pravieniškių PN-AK nuteistieji pareiškėjo nurodomu laikotarpiu buvo maitinami su VšĮ „Bruneros“ sudarytų maitinimo paslaugų pirkimo – pardavimo sutarčių pagrindu. Iš bylos medžiagos, VšĮ „Bruneros“, atsakingos už nuteistųjų maitinimą, rašytinių paaiškinimų teismas nustatė, kad maistas nuteistiesiems gaminamas iš visų teisės aktų reikalavimus atitinkančių maisto produktų, nuteistieji maitinami pagal patvirtintus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“ valgiaraščius. Maistas gaminamas kasdien, kiekvienam maitinimui atskirai, iš II sektoriaus virtuvės kasdien išduodant pagamintą maistą ir maisto produktus, išrašomas krovinio važtaraštis, kuriame nurodytas porcijų kiekis ir svoris. Teismas pažymėjo, kad nėra paneigti VšĮ „Bruneros“ argumentai, kad apskaičiuojant nuteistiesiems išduodamus maisto porcijų svorius, visada vadovautasi Kalėjimų departamento patvirtintuose valgiaraščiuose nurodytomis porcijų išeigos normomis.

17. Įvertinęs byloje esančią susirašinėjimo medžiagą teismas konstatavo, kad pareiškėjas buvo aprūpintas maitinimu, t. y., buvo maitinamas pagal Kalėjimų departamento ministerijos direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 „Dėl valgiaraščių suimtiesiems ir nuteistiesiems patvirtinimo“ patvirtintą nedirbantiems vyrams sudarytą valgiaraštį, todėl teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus dėl jo kankinimo alkiu, žeminto orumo ir patyčių.

18. Teismas rėmėsi 2022 m. balandžio 8 d. ir 2022 m. spalio 10 d. Pravieniškių PN-AK pirmojo sektoriaus nuteistųjų maitinimo paslaugos teikimo patikrinimo aktais, kuriuose nustatyta, kad valgyklos nuteistųjų valgymo salėje stalai švarūs, valomi po kiekvieno būrio maitinimo, grindys švarios. Buvo patikrinta iš antrojo sektoriaus valgyklos atvežta vakariniam maitinimui pagaminto maisto kokybė, porcijų svoris, ir nustatyta, kad pagamintas maistas malonaus kvapo, estetinio vaizdo, o nukrypimų nuo leistinų normų nebuvo nustatyta.

19. Teismas nurodė, kad iš visų surinktų byloje įrodymų, taip pat nustačius, kad virtuvėje dirba įstaigos nuteistieji, neturi pagrindo vertinti, jog Pravieniškių PN-AK pareigūnai, darbuotojai atliko kokius nors neteisėtus veiksmus, galėjusius turėti įtakos pareiškėjo visaverčio maitinimo užtikrinimui.

20. Teismas atkreipė dėmesį, kad nors atsakovo atstovo į bylą pateiktuose Pataisos namų Komisijos atliktų nuteistųjų maitinimo paslaugos teikimo patikrinimo aktuose užfiksuoti nukrypimai, tačiau juos išanalizavus, vertinta, kad tokie nukrypimai buvo mažareikšmiai ir negalėjo sukelti kokių nors neigiamų pasekmių ar išgyvenimų pareiškėjui. Nepaneigta aplinkybė byloje, kad pataisos namų administracija nuolat tikrina virtuvės darbą, gaunamas žaliavas, jų kokybę. Maistas nuteistiesiems gaminamas iš visų teisės aktų reikalavimus atitinkančių maisto produktų, nuteistieji maitinami laikantis visų galiojančių teisės aktų reikalavimų.

21. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjas tik bendrai nurodė, kad maistas dažnai būdavo blogos kokybės, sugedęs, pateikiamas atšalęs, išvogtas ir panašiai, tačiau savo teiginių konkrečiau nedetalizavo ir nepagrindė, nenurodė, kada ir kokiais konkrečių pareigūnų veiksmais (neveikimu) buvo pažeistos jo teisės, kodėl, jo vertinimu, maistas buvo nekokybiškas.

22. Teismas konstatavo, kad pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra pagrindo nustatyti atsakovo veiksmų neatitiktį teisės aktų reikalavimams, pareiškėjo skundo argumentai dėl patirtos turtinės žalos nėra pagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais.

23. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad įvertinus visas byloje nustatytas aplinkybes, pareiškėjo reikalavimas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos 22 500 Eur neturtinės žalos ir 7 800 Eur turtinės žalos atlyginimą atmestinas kaip nepagrįstas, kadangi nebuvo nustatyta Kalėjimo departamento ir Pravieniškių PN-AK pareigūnų neteisėtų veiksmų, o tai yra viena iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei kilti.

III. 24. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

25. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja argumentus, susijusius su diskriminaciniu maitinimu, netinkamu maisto ruošimo procesu, netinkamais produktais, nepakankamu maisto kiekiu. Pareiškėjo teigimu, teismas nevertino pažeidimų, nustatytų Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos, neišreikalavo iš šios institucijos patikrinimo aktų. Pareiškėjo vertinimu, jis neturi pareigos įrodyti prašomą priteisti turtinę ir neturtinę žalą, kadangi ta aplinkybė, kad asmuo, kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę ir turtinę žalą yra pripažįstama ir nacionalinių teismų ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje. Pareiškėjas pažymi, kad įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi, nes kalinčių asmenų galimybės rinkti įrodymus yra ribotos. Pareiškėjo teigimu, atsižvelgiant į tai, kad jo teisės į tinkamą maitinimą buvo pažeidžiamos kiekvieną dieną nuo 2016 metų balandžio mėnesio iki 2022 m. lapkričio 18 d., jis prašo priteisti už kiekvieną pažeidimo dieną po 10 Eur (bendra suma 22 500 Eur). Turtinei žalai atlyginti pareiškėjas nurodė prašęs priteisti po 100 Eur už vieną mėnesį, už visą laikotarpį, kai jis dėl netinkamo maitinimo buvo priverstas pirkti maistą savo lėšomis.

26. Pareiškėjas taip pat nurodo teikiantis naujus įrodymus, patvirtinančius jo sveikatos būklę, ir prašo išreikalauti iš Skuodo psichikos sveikatos centro pareiškėjo dabartinę psichikos sveikatos būklę patvirtinančius įrodymus, nes pareiškėjas pats negali šių įrodymų gauti.

27. Atsakovo atstovas Lietuvos kalėjimų tarnyba atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

28. Atsakovo atstovo vertinimu, pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino, taikė materialiosios teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo aplinkybių, kurios pagrįstų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir nukrypo nuo suformuotos teismų praktikos šios kategorijos bylose.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 29. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, kadangi pataisos įstaiga neužtikrino pareiškėjui tinkamo maitinimo, atlyginimo priteisimo.

30. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad nenustatyti atsakovo atstovo neteisėti veiksmai, t. y. nenustatyta, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjui teiktas maitinimas neatitiko teisės aktų reikalavimų. Reikalavimą dėl neturtinės ir turtinės žalos atlyginimo laikotarpiu nuo 2016 m. balandžio mėnesio iki 2019 m. lapkričio 18 d. teismas atmetė konstatavęs, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą.

31. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, daliai pareiškėjo reikalavimo nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Pareiškėjas kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naujus įrodymus, patvirtinančius jo sveikatos būklę, ir prašo išreikalauti iš Skuodo psichikos sveikatos centro pareiškėjo dabartinę psichikos sveikatos būklę patvirtinančius įrodymus, nes pareiškėjas pats negali šių įrodymų gauti.

32. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

33. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo prašymo prijungti prie bylos duomenis apie pareiškėjo sveikatos būklę, t. y. atsakymą į siuntimą ir ambulatorinio apsilankymo aprašą bei išreikalauti iš Skuodo psichikos sveikatos centro pareiškėjo dabartinę psichikos sveikatos būklę patvirtinančius įrodymus, pažymi, kad pagal ABTĮ 142 straipsnio 3 dalį pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Šia nuostata yra ribojama proceso šalies teisė apeliaciniame procese teikti naujus dokumentus, ji užtikrina sąžiningą, operatyvų teismo procesą.

34. Taigi apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

35. Byloje nesant duomenų, kad pareiškėjui buvo apribota teisė teikti įrodymus ir teikti prašymus išreikalauti įrodymus pirmosios instancijos teisme, pareiškėjui nepagrindus aplinkybių, kad naujų įrodymų pateikimo ir išreikalavimo (ištyrimo) būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme ir nebuvo galimybės šiuos įrodymus išreikalauti (pateikti) nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, taip pat nepaaiškinus, dėl kokių priežasčių jis tokio pobūdžio prašymo nebuvo pareiškęs pirmosios instancijos teismui, prašymas prijungti ir išreikalauti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme paprastai netenkinamas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1488-520/2018; 2020 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1863-438/2020; 2020 m. gruodžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2502-261/2020). Byloje nenustatyta objektyvių priežasčių, dėl kurių pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui teikiami įrodymai ir prašomi išreikalauti nauji įrodymai negalėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepagrindė aplinkybių, kad naujų įrodymų pateikimo ir išreikalavimo būtinybė iškilo jau po bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme. Byloje pareiškėjas turėjo galimybę visus įrodymus pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl pareiškėjo prašymas dėl naujų įrodymų prijungimo ir išreikalavimo atmetamas.

36. Teisėjų kolegija, susipažinusi su pareiškėjo apeliacinio skundo turiniu, konstatuoja, kad šis skundas iš esmės grindžiamas nesutikimu su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu.

37. Vadovaujantis ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi, įrodymai administracinėje byloje yra visi faktiniai duomenys, kurie priimti bylą nagrinėjančio teismo ir kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių proceso šalių reikalavimus bei atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra. Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais (ABTĮ 56 str. 7 d.).

38. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas ABTĮ nuostatas dėl įrodymų vertinimo ir jų tyrimo, yra nurodęs, kad paprastai vienokios ar kitokios išvados byloje apie nustatomų faktų egzistavimą yra daromos įvertinus duomenų visumą (ABTĮ 56 str.), neteikiant prioriteto jokiam atskiram įrodymui, tačiau atsižvelgiant į kiekvienos šalies pareigą įrodyti jos teiginius patvirtinančias aplinkybes, į byloje pateikiamų duomenų objektyvumą, nuoseklumą, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus. Vidinis įsitikinimas formuojasi atmetant prieštaringus duomenis, paneigiant argumentus dėl galimo duomenų neobjektyvumo bei ydingo įrodinėjimo pareigos interpretavimo, kai, atsižvelgiant į ginčo teisinių santykių pobūdį, be pakankamo pagrindo kuriai nors šaliai perkeliama neproporcinga įrodinėjimo našta įrodymų tyrimo teisme betarpiškumas yra suprantamas kaip šalių ir jų atstovų pateikiamų paaiškinimų, liudytojų parodymų išklausymas teismo posėdyje, rašytinių paaiškinimų, dokumentų, kitų rašytinių įrodymų ištyrimas ir įvertinimas, priimant teismo sprendimą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1127-492/2017).

39. Nagrinėdamas bylas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi nuoseklios pozicijos, jog atsižvelgiant į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015; kt.). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016; kt.)

40. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas nurodytų įrodymų vertinimo taisyklių nepažeidė ir byloje esančius įrodymus įvertino tinkamai. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, atliko pakankamai išsamų byloje esančių įrodymų vertinimą esminiais aspektais, atsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, todėl priėmė sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 ir 87 straipsnių reikalavimus. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tik papildo, atsižvelgdama į apeliaciniame skunde nurodytus argumentus.

41. Iš byloje esančių patikrinimo aktų matyti, kad Pravieniškių PN-AK buvo nuolat tikrinama išduodamų maisto davinių kokybė ir kiekis. Pareiškėjas teikė nusiskundimus Pravieniškių PN-AK administracijai dėl, jo manymu, netinkamos maisto kokybės ir nepakankamo kiekio, jie buvo nagrinėjami, pareiškėjui pateikti atsakymai. Kaip nurodė pirmosios instancijos teismas, patikrinimų metu buvo nustatyta pažeidimų, susijusių su tinkamu higienos taisyklių laikymusi, tačiau šiuos pažeidimus teismas pagrįstai vertino kaip mažareikšmius ir negalėjusius sukelti kokių nors neigiamų pasekmių ar išgyvenimų pareiškėjui. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pagal pareiškėjo nurodytas abstrakčias aplinkybes nėra pagrindo nustatyti atsakovo veiksmų neatitiktį teisės aktų reikalavimams, pareiškėjo skundo argumentai dėl patirtos turtinės žalos nėra pagrįsti jokiais konkrečiais įrodymais, kuriais remiantis galima būtų konstatuoti Pravieniškių PN-AK veiksmų neteisėtumą.

42. Kadangi šioje byloje nenustatyti neteisėti atsakovo veiksmai, dėl kurių pareiškėjas patyrė jo nurodomą turtinę ir neturtinę žalą, bei žalos padarymo pareiškėjui faktas, pagrįstai netenkintas pareiškėjo skundas dėl žalos atlyginimo priteisimo. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala, bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

43. Pareiškėjas skunde teismui ir apeliaciniame skunde nurodo, kad įstatymas nenumato galimybės sudaryti skirtingus valgiaraščius skirtingoms asmenų grupėms, todėl asmenys nepagrįstai diskriminuojami šiuo požiūriu.

44. Šiuo aspektu pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 1997 m. gegužės 6 d. nutarime yra išaiškinęs, jog diskriminacija paprastai suprantama kaip asmens ar asmenų grupės padėties kitų asmenų atžvilgiu pakeitimas be objektyviai pateisinamo pagrindo. Tačiau tam tikrais atvejais, t. y. esant pakankamai motyvuotam ir pagrįstam reikalui, atskiroms subjektų grupėms įstatymu galima nustatyti specialų teisinį statusą ar įtvirtinti tam tikrus teisinės padėties ypatumus. Tai reiškia, kad konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą. Konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeidžiamas, jei tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas. Iš esmės diskriminacijos sampratą analogiškai aiškina ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (žr., pvz., 2013 m. liepos 9 d. sprendimą byloje Varnas prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06)).

45. Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. V-447 patvirtinti valgiaraščiai sudaryti diferencijuojant tam tikras atskiras kalinamų asmenų grupes – dirbančius / nedirbančius vyrus, dirbančias / nedirbančias moteris, nepilnamečius, nėščias moteris, krūtimi maitinančias moteris, dirbančius / nedirbančius vyrus (vegetarus), dirbančias / nedirbančias moteris (vegetarės), asmenis, kuriems paskirtas dietinis maitinimas bei veganus. Tarp šių grupių yra akivaizdūs skirtumai, kuriuos apsprendžia vyrų ir moterų fiziologiniai skirtumai, asmenų amžius, aktyvumas (dirba / nedirba), rutininės mitybos poreikiai ar kt., todėl nėra pagrindo abejoti teisinio reguliavimo, pagal kurį fiziologinės mitybos normos ir valgiaraščiai sudaromi atsižvelgiant į atskirų kalinamų asmenų grupių poreikius, teisėtumu. Pažymėtina, kad analogiškos pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2020 m. vasario 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1240-624/2020).

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šioje byloje taip pat tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties terminą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmai ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2016 m. birželio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1621-520/2016). Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Remiantis CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Taigi, atsižvelgus į paminėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių jo įkalinimo Pravieniškių PN-AK sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl būtent nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Pagal nuoseklią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką analogiško pobūdžio bylose taikytina būtent CK 1.125 straipsnio 8 dalis, kuri nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

47. Taigi, įvertinusi minėtas aplinkybes ir tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2022 m. lapkričio 18 d., tačiau iš esmės nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo (turėjo žinoti) apie jo atžvilgiu galbūt atliekamus pažeidimus, tačiau nepagrįstai delsė kreiptis į teismą. Atsižvelgiant į pareiškėjo skunde išvardytus pažeidimus, pažymėtina, kad netinkamų kalinimo sąlygų suvokimui nereikalingas nei teisinis, nei kitoks specialusis išsilavinimas, nes asmuo neturtinę žalą (CK 6.250 str.) patiria subjektyviai. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2016 m. balandžio mėnesio iki 2019 m. lapkričio 18 d.

48. Byloje nustatyta, kad atsakovo atstovas prašė taikyti ieškinio senatį, todėl konstatavęs, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo reikalavimui atlyginti turtinę ir neturtinę žalą už paminėtą laikotarpį yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą (CK 1.126 str. 2 d., 1.131 str. 1, 2 d.).

49. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo nuo 2016 m. balandžio mėnesio iki 2019 m. lapkričio 18 d. ir nėra pagrindo atnaujinti praleistą senaties terminą, todėl pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo šiuo laikotarpiu.

50. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė materialiosios teisės normas ir priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti ar keisti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo A. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan

Milda Vainienė