2021-07-14 Nr. AB-14368-3-63-3-02440-2019-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2187-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-02440-2019-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 4.2; 12.17

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2021 m. liepos 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. spalio 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. pareiškimą atsakovui Šilutės rajono savivaldybės tarybai dėl norminių administracinių aktų teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys R. S. (šiuo metu – buvęs Lietuvos Respublikos Seimo narys) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas: 1) ištirti atsakovo Šilutės rajono savivaldybės tarybos (toliau – ir atsakovas, Taryba) 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. T1-1005 „Dėl 2019 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ 1.1 ir 1.3 punktų atitiktį Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 29 straipsnio 1 daliai, Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo (toliau – ir NT mokesčio įstatymas) 6 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 7 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktams, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai; 2) ištirti Tarybos 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. T1-12 „Dėl 2020 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ 1.1 ir 1.3 punktų atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, MAĮ 7 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai, VAĮ 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktams, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai; 3) pripažinti Tarybos 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. T1-1005 „Dėl 2019 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ 1.1 ir 1.3 punktus prieštaraujančiais Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, MAĮ 7 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai, VAĮ 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktams, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai; 4) pripažinti Tarybos 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. T1-12 „Dėl 2020 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ 1.1 ir 1.3 punktus prieštaraujančiais Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, MAĮ 7 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai, VAĮ 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktams, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

2. Pareiškėjas nurodė, kad minėtų Tarybos sprendimų 1.1 ir 1.3 punktai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams bei pažeidžia viešąjį interesą, atsakovas, įgyvendindamas NT mokesčio įstatymo jam suteiktą diskrecijos teisę, 2018 metais priėmė Tarybos sprendimą, kuriuo 2019 metų mokestiniam laikotarpiui nustatė nekilnojamojo turto mokesčio (toliau – ir NTM) tarifus. Prie minėtų Tarybos sprendimų pridedamas baigtinis atsinaujinančios energijos jėgaines, tiksliau tik vėjo jėgaines, valdančių įmonių, kurioms ir taikomas maksimalus 3 proc. NTM tarifas, sąrašas.

3. Pareiškėjas citavo NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, VAĮ 2 straipsnio 4 ir 5 dalių nuostatas, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) praktiką ir nurodė, kad vertinant, ar pagrįstai yra nustatytas skirtingas reguliavimas, būtina atsižvelgti į konkrečias teisines aplinkybes, pirmiausia turi būti įvertinti asmenų ir objektų, kuriems taikomas skirtingas teisinis reguliavimas, teisinės padėties skirtumai.

4. Pareiškėjas teigė, kad konstitucinis teisinės valstybės principas suponuoja įvairius reikalavimus įstatymų leidėjui, kitiems teisėkūros subjektams: teisėkūros subjektai teisės aktus gali leisti tik neviršydami savo įgaliojimų; teisiškai reguliuojant visuomeninius santykius privalu paisyti prigimtinio teisingumo reikalavimų, apimančių ir būtinumą užtikrinti asmenų lygybę prieš įstatymą, teismą ir valstybės institucijas ar pareigūnus ir kt. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 31 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimuose ir nutartyse esančius įstatymų ir kitų teisės aktų taikymo išaiškinimus atsižvelgia valstybės ir kitos institucijos, taip pat kiti asmenys, taikydami tuos pačius įstatymus ir kitus teisės aktus.

5. Pareiškėjas nurodė, jog tai, kad savivaldybės tarybos negali vien tik formaliai vadovautis NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytais kriterijais, savo praktikoje yra aiškiai nurodęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, pabrėždamas, jog situacija, kai NTM mokėtojų kategorija apibrėžiama, neatsižvelgiant į nekilnojamojo turto valdymą ir / ar naudojimą, kaip to reikalauja NT mokesčio įstatymo 3 straipsnis, yra iš esmės neteisinga, neproporcinga ir iškreipia tikslus, kurių siekiama NT mokesčio įstatyme – iš esmės tapačioje padėtyje esančių NTM mokesčių subjektų valdomą NT apmokestinti vienodomis sąlygomis. Pareiškėjas, sistemiškai vertindamas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką, teigė, kad NT objektų grupavimo pagrindu NTM tarifų nustatymas negali būti selektyvus. Tokiu diferencijavimu negalima nepaisyti NTM prigimties ir paskirties bei iš Konstitucijos, įstatymų kylančių reikalavimų. Galiojantis teisinis reguliavimas ir susiklosčiusi teismų praktika suponuoja, kad privalu aiškiai ir konkrečiai pagrįsti, kodėl nustatomas kiekvienas konkretus NTM tarifas, nurodant konkrečius motyvus, juos pagrindžiant objektyviais įrodymais.

6. Pareiškėjas nekvestionavo Tarybai įstatymu suteiktos teisės diferencijuoti NTM tarifus, tačiau pažymėjo, kad tokia teisė nėra absoliuti – NT mokesčio įstatymas bei kiti teisės aktai nustato imperatyvius reikalavimus, kuriais turi būti diferencijuojamas NTM tarifas. Skirtingų NTM tarifų nustatymas turi būti objektyvus, logiškas ir pagrįstas, t. y. vien tik formalus rėmimasis galimu NTM tarifų skirstymo pagrindu nepadaro bet kokio savivaldybės tarybos pasirinkto diferencijavimo savaime teisėtą.

7. Pareiškėjas nurodė, kad savivaldybės taryboms suteikta išimtinė diskrecija pačioms pasirinkti įstatyme nustatytų kriterijų požymius, kuriais remiantis grupuojami NTM mokėtojai ir jiems taikomi skirtingi tarifai. Pasinaudodamos šia įstatymų suteikta diskrecija nustatyti skirtingus NTM tarifus skirtingoms mokesčių mokėtojų grupėms ar skirtingo pobūdžio ir paskirties NT, savivaldybių tarybos privalo vadovautis iš Konstitucijos, NT mokesčio įstatymo, Konstitucinio Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos kylančiais imperatyvais, numatančiais, jog skirtingas NT apmokestinimas NTM tarifu turi būti grindžiamas tik NT mokesčio įstatymo numatytais tikslais ir uždaviniais, negali būti selektyvus ir be aiškaus pagrindimo privilegijuojantis ar diskriminuojantis. Teismas turi įvertinti, ar šie norminiai administraciniai aktai (Tarybos sprendimai) priimti neperžengiant Tarybos kompetencijos ir ar savo turiniu neprieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

8. Pareiškėjo teigimu, Tarybos sprendimuose NT apmokestinimas diferencijuojamas nesivadovaujant NT mokesčio įstatymo tikslais ir uždaviniais bei pažeidžiant kitų teisės aktų reikalavimus; Tarybos sprendimuose vienas NT yra privilegijuojamas, o kitas priešingai – baudžiamas, tam nepateikiant jokios aiškios argumentacijos ir objektyvaus pagrindimo.

9. Pareiškėjas paaiškino, kad Taryba, įgyvendindama jai NT mokesčio įstatymo deleguotą teisę nustatyti NTM tarifus savivaldybės teritorijoje registruotam NT, ginčijamais sprendimais apibrėžė turtą, kuriam taikomas maksimalus 3 proc. NTM tarifas: (i) apleistam, nenaudojamam ar naudojamam ne pagal paskirtį; (ii) atsinaujinančioms energijos jėgainėms, bet ir Aprašus, turinčius atskleisti argumentus, kodėl pasirinktam turtui taikomas maksimalus NTM tarifas. Analizuodamas aprašus, pareiškėjas pastebėjo, kad aprašai reglamentuoja išimtinai tik NT objektų, naudojamų ne pagal paskirtį arba apleistų ir nenaudojamų, apmokestinamų 3 proc. NTM tarifu, sąrašo sudarymą bei jo keitimo procedūrai nustatyti. Nurodyta aplinkybė atitinka NT mokesčio įstatymo keliamus tikslus padidintu NTM tarifu užtikrinti visuomenės saugumą bei miesto vaizdo estetiškumą įpareigojant NT valdytojus sutvarkyti apleistą NT. Pareiškėjas tvirtino, kad atsinaujinančios energijos jėgainės į Aprašo reguliavimą nepatenka, t. y. Apraše nėra atskleisti Tarybos argumentai, kodėl atsinaujinančios energijos jėgainėms taikomas maksimalus 3 proc. NTM tarifas. Vertinant ginčijamų Tarybos sprendimų nuostatas, jokios analizės ir pagrindimo, kodėl atsinaujinančios energijos jėgainės yra apmokestinamos maksimaliu 3 proc. tarifu, Tarybos sprendimuose bei Aprašuose nėra pateikta.

10. Pareiškėjas nurodė, kad Tarybos sprendimų 1.1 ir 1.3 punktais nustatytas NTM tarifų diferencijavimas niekuo nepagrįstas. Tai ypač atsiskleidžia vertinant Tarybos sprendimų 1.1 punktą. Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje yra ne tik su atsinaujinančios energijos gamyba susijusio NT, joje taip pat registruoti ir kiti energiją gaminantys NT objektai, pavyzdžiui, akcinės bendrovės „Energijos skirstymo operatorius“ (ESO) priklausantys energetikos pastatai, kurie apmokestinami net 10 kartų mažesniu tarifu – 0,3 proc. NTM tarifu, nei ūkio subjektai, valdantys atsinaujinančios energijos (vėjo, saulės ir kt.) jėgaines. Toks energetikos sektoriaus NT diferencijavimas pagal energijos gamybos šaltinius yra akivaizdžiai diskriminacinis.

11. Pareiškėjo teigimu, dienraščio „Šilutės naujienos“ interneto svetainėje 2018 m. gegužės 2 d. publikuotas straipsnis atskleidžia tikruosius Tarybos motyvus, lėmusius padidintą NTM tarifą atsinaujinančios energijos jėgainėms.

12. Pareiškėjas nurodė, kad Tarybos sprendimais yra patvirtintas baigtinis atsinaujinančios energijos jėgaines (tik vėjo) valdančių įmonių sąrašas, t. y. Tarybos sprendimais yra patvirtintas selektyvus sąrašas atsinaujinančios energijos jėgainių, apimančių išimtinai tik vėjo jėgaines, neįtraukiant į jį kitų atsinaujinančios energijos jėgainių (saulės, vandens). Priimant Tarybos sprendimus buvo vadovaujamasi ne NT mokesčio įstatymų keliamais reikalavimais, tačiau siekiu apmokestinti ne Šilutės rajono savivaldybėje registruotų atsinaujinančios energijos (vėjo, saulės ir kt.) jėgainių valdytojus, o išimtinai tik vėjo jėgainių valdytojus, o tai yra akivaizdus diskriminavimas. Vertinant ginčijamų Tarybos sprendimų nuostatas dėl skirtingo NT apmokestinimo, jokios analizės ir vertinimo, kokių pozityvių tikslų yra siekiama apmokestinant didesniu NTM tarifu NT, skirtą atsinaujinančios energijos gamybai, Tarybos sprendimuose nepateikiama.

13. Pareiškėjas teigė, kad nustatytas maksimalus 3 proc. NTM tarifas nesuderinamas su Lietuvos politika bei siekiais užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių plėtrą, ypač atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos tarptautinius įsipareigojimus ir išsikeltus uždavinius, paaiškino, jog tai, kad tokie tikslai būtų tinkamai įgyvendinami ir būtų užtikrinamas nuolatinis atitinkamų rodiklių augimas, priimtas buvo Lietuvos Respublikos atsinaujinančių išteklių energetikos įstatymas, kurio 1 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog šio įstatymo tikslas – užtikrinti darnią atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo plėtrą, skatinti tolesnį naujų technologijų vystymąsi ir diegimą bei pagamintos energijos vartojimą. To paties įstatymo 1 straipsnio 4 dalyje numatyta, jog pagrindinis uždavinys – siekti, kad 2025 metais energijos gamybos iš atsinaujinančių išteklių energijos dalis, palyginti su šalies bendruoju galutiniu energijos suvartojimu, sudarytų ne mažiau kaip 38 proc. ir kad ši dalis toliau būtų didinama, tam panaudojant naujausias ir veiksmingiausias atsinaujinančių energijos išteklių naudojimo technologijas ir skatinant energijos vartojimo efektyvumą. Taryba priimdama ginčijamus Tarybos sprendimus visiškai nepagrindė, kokiais reikšmingais požymiais iš kitų NT objektų išskirtos atsinaujinančios energijos (vėjo, saulės ir kt.) jėgainės, palyginti su kitais panašiais elektros energiją gaminančiais objektais; nevertino aplinkos apsaugai keliamų reikalavimų, numatytų Atsinaujinančių išteklių energetikos įstatyme bei tarptautiniuose įsipareigojimuose.

14. Pareiškėjas nurodė, kad neatsižvelgdama į tai, jog tarptautiniai Lietuvos įsipareigojimai aplinkos apsaugos srityje reikalauja skatinti atsinaujinančios energijos šaltinių plėtrą bei siekti, kad kuo didesnė šilumos energijos dalis būtų gaminama iš atsinaujinančios energijos šaltinių, Šilutės rajono savivaldybė būtent atsinaujinančios energijos šaltiniams (vėjo, saulės ir kt. jėgainėms) nustatė 3 proc. NTM tarifą, o kitiems energijos gamintojams taiko 10 kartų mažesnį NTM tarifą. Tarybos sprendimai turi ir tam tikrų Konkurencijos įstatymo ir kitų konkurenciją reglamentuojančių teisės aktų draudžiamos valstybės pagalbos elementų ir prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

15. Pareiškėjas teigė, kad be minėtų, su taikomomis priemonėmis (t. y. padidintais NTM tarifais selektyviai parinktam elektros energiją gaminančiam iš atsinaujinančių šaltinių tvarkingam turtui ar komercinėje veikloje nenaudojamam gyvenamosios paskirties turtui) nesusijusių tikslų (pirmiausia gausesnių viešųjų finansų surinkimo ir mokesčio netekimų dėl kitoms grupėms taikomų privilegijų kompensavimo), Tarybos sprendimais nustatytų 2019 ir 2020 metams NTM tarifų skirtumai yra neproporcingai dideli. Atsinaujinančios energijos jėgainės apmokestinamos žymiai didesniu tarifu (3 proc.) nei kitas tvarkingas gamybinės-pramoninės paskirties turtas (0,3 proc. ir 0,5 proc.). Tokie NTM tarifų skirtumai nėra pagrįsti ar pateisinami.

16. Atsakovas Taryba atsiliepime į pareiškimą prašė skundžiamus Tarybos norminius administracinius aktus (jų dalis) pripažinti teisėtais, o pareiškėjo pareiškimą atmesti.

17. Atsakovas paaiškino, kad vadovaudamasi Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu ir NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Taryba savo sprendimais 2019 metų ir 2020 metų mokestiniams laikotarpiams nustatė 0,3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio mokestinės vertės nekilnojamajam turtui ir 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio vertės nekilnojamajam turtui, kuris yra naudojamas ne pagal paskirtį arba yra apleistas ir nenaudojamas ir 3 proc. – kitos paskirties statiniams (atsinaujinančios energijos (vėjo, saulės ir kt.) jėgainėms). Iš Tarybos sprendimų aiškinamųjų raštų matyti, kad nekilnojamojo turto mokestis yra vienas iš savivaldybės biudžeto pajamų šaltinių. Savivaldybės tarybai patvirtinus mokesčio tarifą, kasmet tikimasi surinkti nekilnojamojo turto mokesčio pajamas į savivaldybės biudžetą. Apie 50 proc. nekilnojamojo turto mokesčio į savivaldybės biudžetą sumoka Šilutės rajono fiziniai ir juridiniai asmenys ir apie 50 proc. nekilnojamojo mokesčio sumos į savivaldybės biudžetą patenka iš kitų savivaldybių fizinių ir juridinių asmenų, turinčių nekilnojamojo turto Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje.

18. Atsakovas nurodė, kad analogiški sprendimai, nustatantys nekilnojamojo turto mokesčio tarifus, yra priimti ir galiojantys ir kitose savivaldybėse (Tauragės rajono, Šilalės rajono, Pagėgių savivaldybės). Šilutės rajono savivaldybės veiklos priežiūrą vykdantis Vyriausybės atstovas Klaipėdos apskrityje pastabų dėl kvestionuojamų Tarybos sprendimų neturėjo.

19. Atsakovas citavo teisės aktų nuostatas ir vertino, jog NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies norma neatsietina nuo šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalies normos, kadangi minėto įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi yra įtvirtintas mokesčio tarifų intervalas, tačiau ne konkretus mokestis, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybė gali konkretizuoti šį mokestį. Tokią išvadą, kad NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos neatsiejamai viena nuo kitos, patvirtina ir tai, jog įstatymų leidėjas NT mokesčio įstatymo 2006 m. gegužės 25 d. Nr. X-618 redakcija (įsigaliojo nuo 2007 m. sausio 1 d.), nustatydamas mokesčio tarifų intervalą, tuo pat metu 6 straipsnį papildė 2 dalimi, kurioje buvo nustatyti kriterijai, kuriais remdamasi savivaldybės taryba gali nustatyti konkrečius mokesčio tarifus ir juos diferencijuoti. Atsakovas, cituodamas Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto kadastro nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. balandžio 15 d. nutarimu Nr. 534, (toliau – ir Kadastro nuostatai) 5 priedą, Statybos techninio reglamento STR 1.01.03:2017 „Statinių klasifikavimas“, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713, nurodė, kad nustatytą statinių klasifikavimą pagal jų naudojimo paskirtį atsinaujinančių išteklių energiją naudojantys energijos gamybos statiniai (vėjo elektrinės, saulės šviesos energijos elektrinės, saulės šilumos energijos kolektoriai ir kiti) priskiriami kitos paskirties inžineriniams statiniams.

20. Atsakovas paaiškino, kad prašomi ištirti Tarybos sprendimai yra norminiai aktai, paskelbti įstatymų nustatyta tvarka ir yra galiojantys. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilusio ginčo objektu tapo savivaldybės pasirinktas nekilnojamojo turto mokesčio subjektas, turintis mokėti didesnio tarifo nekilnojamojo turto mokestį. Taryba, nustatydama ir diferencijuodama nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, vadovavosi nekilnojamojo turto paskirtimi. Tokio kriterijaus pasirinkimas grindžiamas NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata. Taryba, vadovaudamasi anksčiau nurodyto reglamentavimo suteikta teise Tarybai priimti norminio pobūdžio teisės aktus nekilnojamojo turto mokesčio srityje, priėmė sprendimus, nustatančius kelis nekilnojamojo turto mokesčio tarifus nuo 0,5 pro. iki 3 proc., ir šiuo atveju mokesčio tarifo nustatymo kriterijumi buvo nekilnojamojo turto paskirtis. Atsakovas teigė, kad iš esmės tapačioje padėtyje esančių subjektų valdomas Nekilnojamojo turto registre registruotas turtas – kitos paskirties statiniai, t. y. konkretūs objektai, buvo apmokestinti vienodomis sąlygomis. Pareiškėjo teiginiai dėl nekilnojamojo turto mokesčio tarifų, kuriuos nustatė Taryba, neteisingo, diskriminuojančio diferencijavimo yra akivaizdžiai nepagrįsti. Kvestionuojamais sprendimais padidintas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas buvo nustatytas teisėtai ir neprieštarauja NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl mokesčio mokėtojo kategorijos atsižvelgiant į nekilnojamojo turto paskirtį, nes mokesčio mokėtojo dydis buvo nustatytas remiantis įstatymuose nustatytais kriterijais, atsižvelgiant į konkretaus mokesčio (nekilnojamojo turto) rūšį ir NT mokesčio įstatyme keliamus tikslus apmokestinti Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – kitus statinius.

21. Atsakovas rėmėsi Konstitucinio Teismo išaiškinimais, pagal kuriuos konstitucinis asmenų (šiuo atveju – ūkio subjektų) lygiateisiškumo principas savaime nepaneigia galimybės įstatymu nustatyti nevienodą, diferencijuotą teisinį reguliavimą tam tikrų asmenų (ūkio subjektų), priklausančių skirtingoms kategorijoms, atžvilgiu, jeigu tarp šių asmenų (ūkio subjektų) yra tokio pobūdžio skirtumų, kurie tokį diferencijuotą reguliavimą daro objektyviai pateisinamą. Diferencijuotas teisinis reguliavimas, kai taikomas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms asmenų grupėms, jeigu juo siekiama pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų arba jeigu tam tikrų ribojimų ar sąlygų nustatymas yra susijęs su reguliuojamų visuomeninių santykių ypatumais, savaime nelaikytinas diskriminaciniu.

22. Atsakovas teigė, kad sprendimai neprieštarauja proporcingumo principui, įtvirtintam VAĮ 3 straipsnio 3 punkte ir MAĮ 6 bei 8 straipsniuose.

II. 23. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. spalio 12 d. sprendimu pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. pareiškimą atmetė; pripažino, kad Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. T1-1005 „Dėl 2019 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ 1.1 ir 1.3 punktai bei Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. T1-12 „Dėl 2020 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ 1.1 ir 1.3 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktams, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

24. Teismas nustatė, kad Taryba, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu ir NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 2018 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. T1-1005 „Dėl 2019 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ nusprendė: 1. Nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus: 1.1. 0,3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio mokestinės vertės nekilnojamajam turtui (išskyrus nekilnojamajam turtui, nurodytam 1.2. ir 1.3. punktuose); 1.2. 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio vertės nekilnojamajam turtui, kuris yra naudojamas ne pagal paskirtį arba yra apleistas ir nenaudojamas; 1.3. 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės kitos paskirties statiniams (atsinaujinančios energijos (vėjo, saulės ir kt.) jėgainės); 2. Patvirtinti nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 proc. mokesčio tarifas, sąrašo sudarymo ir keitimo tvarkos aprašą.

25. Teismas nurodė, kad Taryba, vadovaudamasi Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punktu ir NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 ir 2 dalimis, 2019 m. balandžio 23 d. sprendimu Nr. T1-12 „Dėl 2020 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ nusprendė: nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus: 1.1. 0,5 proc. nekilnojamojo turto mokesčio mokestinės vertės nekilnojamajam turtui, išskyrus nekilnojamąjį turtą, nurodytą 1.2 ir 1.3 punktuose; 1.2. 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio vertės nekilnojamajam turtui, kuris yra naudojamas ne pagal paskirtį arba yra apleistas ir nenaudojamas; 1.3. 3 proc. nekilnojamojo turto mokestinės vertės kitos paskirties statiniams (atsinaujinančios energijos (vėjo, saulės ir kt.) jėgainės); 2. patvirtinti Nekilnojamojo turto, kuriam taikomas 3 proc. nekilnojamojo turto mokesčio tarifas, sąrašo sudarymo tvarkos aprašą; 3. nustatyti, kad šio sprendimo 1 punkte nurodyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifai taikomi 2020 metų mokestiniam laikotarpiui.

26. Pasisakydamas dėl Tarybos 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. T1-1005 1.1 ir 1.3 punktų bei 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. T1-12 1.1 ir 1.3 punktų atitikimo NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, teismas nurodė, kad ginčijamais Tarybos sprendimų punktais buvo nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifai 2019 ir 2020 metų mokestiniams laikotarpiams nekilnojamajam turtui, esančiam Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje. Šiuo atveju tiriamais Tarybos sprendimų punktais skirtingi mokesčio tarifai nustatyti nekilnojamajam turtui, išskyrus kitos paskirties statinius (atsinaujinančios energijos (vėjo, saulės ir kt.) jėgainės). Teismas nurodė, kad Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 37 punkte nustatyta, jog išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai priskiriama kainų ir tarifų už savivaldybės valdomų įmonių, biudžetinių ir viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) teikiamas atlygintinas paslaugas ir keleivių vežimą vietiniais maršrutais nustatymas, centralizuotai tiekiamos šilumos, šalto ir karšto vandens kainų nustatymas (tvirtinimas) įstatymų nustatyta tvarka, vietinių rinkliavų ir mokesčių tarifų nustatymas įstatymų nustatyta tvarka. NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad konkretų mokesčio tarifą, kuris galios atitinkamos savivaldybės teritorijoje nuo kito mokestinio laikotarpio pradžios, savivaldybės taryba nustato iki einamojo mokestinio laikotarpio birželio 1 dienos.

27. Teismas aptardamas NT mokesčio įstatymo 3 straipsnio 1 ir 3 dalių nuostatas nurodė, kad nekilnojamojo turto mokesčiu yra apmokestinama nekilnojamojo turto savininkų bei kitų nekilnojamojo turto valdytojų valdomos ir / ar naudojamos Nekilnojamojo turto registre registruojamos patalpos, inžineriniai ir kiti statiniai, t. y. nekilnojamojo turto mokesčio objektai, kaip juos apibrėžia šio įstatymo 4 straipsnis. Teismas aptarė 6 straipsnio 1 dalies (ginčui aktuali redakcija, galiojusi iki 2020 m. sausio 1 d.), 2 dalies, 9 straipsnio 3 dalies nuostatas ir nurodė, kad sisteminiu ir lingvistiniu požiūriu NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostata, kad savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, apleistumą, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus) turi būti suprantama kaip suteikianti diskreciją savivaldybės tarybai diferencijuoti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus – būtent nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų kategorijas, jų dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį.

28. Teismas, vertindamas NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies pirmąjį sakinį lingvistiškai, sprendė, kad šią nuostatą privalu aiškinti neatsiejamai nuo to paties straipsnio 1 dalies, kadangi NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalimi yra įtvirtintas mokesčio tarifų intervalas, tačiau ne konkretus mokestis, o to paties straipsnio 2 dalyje nurodyta, jog savivaldybė gali konkretizuoti šį mokestį. Išvadą, kad NTMĮ 6 straipsnio 1 ir 2 dalys turi būti aiškinamos neatsiejamai viena nuo kitos, patvirtina ir tai, jog įstatymų leidėjas nekilnojamojo turto mokesčiui, nustatydamas mokesčio tarifų intervalą, tuo pat metu 6 straipsnį papildė 2 dalimi, kurioje buvo nustatyti kriterijai, kuriais remdamasi savivaldybės taryba gali nustatyti konkrečius mokesčio tarifus ir juos diferencijuoti. Apibendrindamas teismas nurodė, kad pagal NT mokesčio įstatymą 6 straipsnio 1 ir 2 dalis, savivaldybės taryba turi teisę nustatyti konkretų mokesčio tarifą aptariamo įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyto mokesčio tarifų intervalo ribose, kurie gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į įstatymų leidėjo išvardytus kriterijus.

29. Teismas, vertindamas kitus pareiškėjo argumentus dėl to, kad tiriamuose sprendimuose nustatytas energetikos sektoriaus nekilnojamojo turto diferencijavimas pagal energijos gamybos šaltinius yra akivaizdžiai diskriminacinis, nesivadovaujant NT mokesčio įstatymo tikslais ir uždaviniais bei pažeidžiant kitų teisės aktų reikalavimus, Tarybos sprendimuose vienas yra privilegijuojamas, o kitas priešingai – baudžiamas, tam nepateikiant jokios aiškios argumentacijos ir objektyvaus pagrindimo ir kt., nurodė, kad NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs savivaldybių tarybų teisę nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, apleistumą, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus).

30. Teismas, apibendrinęs teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, kurioje buvo tiriama savivaldybės tarybos nustatyto konkretaus mokesčio tarifo, diferencijuoto pagal mokesčio mokėtojo kategorijas (mokestį mokantį subjektą), atitiktis aukštesnės galios teisės aktams, sprendė, kad savivaldybių taryboms yra numatyta diskrecijos teisė nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifus nekilnojamajam turtui; nurodyta diskrecijos teisė nėra neribota, t. y. nekilnojamojo turto mokesčio tarifų dydis privalo atitikti NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatytas intervalo ribas, o tarifas privalo būti diferencijuojamas pagal konkretų NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą kriterijų.

31. Teismas nurodė, kad atsakovas paaiškino, jog vadovaujantis Kadastro nuostatų 5 priedu, kitais inžineriniais statiniais laikomi įvairūs hidrotechnikos statiniai ir kiti statiniai (tarp jų vėjo jėgainių statiniai), o pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.03.2017 „Statinių klasifikavimas“ 12 punktą, kitos paskirties inžineriniai statiniai yra ir atsinaujinančių išteklių energiją naudojantys energijos gamybos statiniai (vėjo elektrinės, saulės šviesos energijos elektrinės, saulės šilumos energijos kolektoriai ir kiti). Teismas nurodė, kad atsakovo atstovas teismo posėdyje paaiškino, jog nurodytos paskirties nekilnojamajam turtui diferencijuotas nekilnojamojo turto mokesčio tarifas iš esmės buvo nustatytas dėl to, jog šie juridiniai (fiziniai) asmenys naudojasi savivaldybės teritorija, kurioje iš esmės nėra sąlygų tokio nekilnojamojo turto plėtrai. Savivaldybės teritorijoje yra tik viena hidroelektrinė Ramučiuose, kitos paskirties statinių (atsinaujinančios energijos (vėjo, saulės ir kt.) jėgainės), kuriems taikomas 3 proc. mokesčio tarifas, sąrašai yra panaikinti.

32. Teismas iš tiriamų sprendimų atitinkamų punktų nustatė, kad Taryba diferencijuotą nekilnojamojo mokesčio tarifą nustatė kitos paskirties inžineriniams statiniams – atsinaujinančios energijos (vėjo, saulės ir kt.) jėgainėms. Tarybos 2020 m. balandžio 23 d. sprendimas Nr. T1-297 ir 2020 m. balandžio 23 d. sprendimas Nr. T1-298 patvirtina, kad yra pakeisti Tarybos 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. T1-1005 ir 2019 m. gegužės 23 d. sprendimo Nr. T1-12 1.3 punktai, panaikinant priedus. Atsakovas 2020 m. balandžio 23 d. panaikino priedus, kuriuose patvirtintas baigtinis didesnį mokesčio tarifą mokančių atsinaujinančios energijos jėgaines valdančių įmonių sąrašas. Dėl to pareiškėjo pareiškimo argumentai dėl sąrašo neteisėtumo nagrinėjamu atveju nebeaktualūs.

33. Teismas, įvertinęs tiriamų sprendimų turinį, nurodytas aplinkybes bei šalių paaiškinimus, sprendė, kad nagrinėjamu atveju Taryba tiriamų sprendimų atitinkamais punktais atsižvelgė į nekilnojamojo turto valdymą ir (ar) naudojimą bei iš esmės tapačioje padėtyje esančių nekilnojamojo turto mokestį mokančių subjektų valdomą Nekilnojamojo turto registre registruotą turtą apmokestino vienodu nekilnojamojo turto mokesčio tarifu. Atsakovas, nustatydamas konkrečius mokesčio tarifus, atsižvelgė į nekilnojamojo turto mokesčio tikslus, kurių siekiama įstatymu.

34. Teismas konstatavo, kad Tarybos 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. T1-1005 1.1 ir 1.3 punktais bei 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. T1-12 1.1 ir 1.3 punktais skirtingi atitinkamo dydžio nekilnojamojo turto mokesčio tarifai buvo nustatyti teisėtai – jie neprieštarauja NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies nuostatai dėl konkretaus mokesčio tarifo, atsižvelgiant į apmokestinto nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, nustatymo, nes apmokestinto nekilnojamojo turto paskirtis, naudojimas, teisinis statusas buvo nustatytas atsižvelgiant į objektyvius kriterijus ir NT mokesčio įstatymo keliamus tikslus apmokestinti Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – kitos paskirties inžinerinius statinius (atsinaujinančios energijos (vėjo, saulės ir kt.) jėgainės), diferencijuojant nekilnojamojo turto mokesčio sąlygas pagal apmokestintų objektų požymius, susijusius su konkretaus mokesčio mokėjimu.

35. Pasisakydamas dėl Tarybos sprendimų tiriamų punktų atitikties Konstitucijos 29 straipsniui, proporcingumo principui (VAĮ 3 str. 3 p. ir MAĮ 8 str. 2 d.), mokesčių mokėtojų lygybės principui (MAĮ 7 straipsnis), lygiateisiškumo principui (VAĮ 3 straipsnio 9 dalis), teismas, aptardamas Konstitucijos 29 straipsnio, VAĮ 3 straipsnio 9 punkto, MAĮ 7 straipsnio nuostatas, Konstitucinio Teismo jurisprudenciją aiškinant Konstitucijos 127 straipsnio 3 dalies turinį, nurodė, kad NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalis suteikia teisę savivaldybių taryboms diferencijuoti mokesčio tarifą remiantis įstatymu, tačiau pats mokesčio tarifas pagal NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 1 dalį taip pat priklauso ir nuo nekilnojamojo turto mokestinės vertės. Teismas sprendė, kad NT mokesčio įstatymo 6 straipsniu savivaldybių taryboms suteikiama teisė, siekiant tam tikrų pozityvių, visuomeniškai reikšmingų tikslų, atsižvelgiant į įstatyme nustatytus kriterijus, nustatyti skirtingą procentinį dydį nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojams.

36. Teismas nurodė, kad iš tiriamų sprendimų atitinkamų punktų matyti, jog nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojai skirtingą nekilnojamojo turto mokesčio tarifo dydį moka priklausomai nuo nekilnojamojo turto paskirties naudojimo. Diferencijuotas mokesčio tarifas taikytas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms grupėms atitinkamos paskirties turtui, todėl šios grupės traktavimas yra objektyviai pateisinamas. Teismas vertino, kad tiriamų sprendimų atitinkamais punktais nekilnojamojo turto mokesčio tarifas nustatytas visiems atsinaujinančių išteklių energiją naudojančius energijos gamybos statinius turintiems asmenims, jų nediferencijuojant. Šiuose sprendimuose nėra nustatyta, kad vienas fizinis ar juridinis asmuo už atsinaujinančių išteklių energiją naudojančius energijos gamybos statinius moka vieną tarifą, o kitas asmuo už tokios pačios paskirties statinių turėjimą moka kito dydžio nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. Teismas sprendė, kad nekilnojamojo turto mokestis atskiroms grupėms buvo nustatytas atsižvelgiant į ūkinės veiklos specifiką, ekonominį pajėgumą bei siekiant pozityvių tikslų.

37. Teismas konstatavo, kad Tarybos 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. T1-1005 1.1 ir 1.3 punktų bei 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. T1-12 1.1 ir 1.3 punktų nuostatos neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsniui, MAĮ 7 straipsniui ir VAĮ 3 straipsnio 9 punktui.

38. Vertindamas pareiškėjo argumentus dėl to, kad Tarybos sprendimais nustatyti žymūs tarifų skirtumai tokios pat paskirties turtui prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 3 punkte ir MAĮ 6 ir 8 straipsniuose įtvirtintam proporcingumo principui, nes atsinaujinančios energijos jėgainių išskyrimas iš kito Šilutės rajono savivaldybėje registruoto turto nėra niekaip pagrindžiamas, šiais Tarybos sprendimais jokių pozityvių ar visuomeniškai reikšmingų tikslų taip pat nėra siekiama, Tarybos sprendimais nustatytų 2019 ir 2020 metais nekilnojamojo turto mokesčio tarifų skirtumai yra neproporcingai dideli, nurodė, kad įstatymų leidėjas reikšmingumo (ypatingumo) aspektu neišskyrė nei vieno kriterijaus, t. y. nenurodė, jog vienas kuris nors kriterijus, pagal kurį nustatomi mokesčio tarifai, yra reikšmingesnis už kitus. Teismas darė išvadą, jog įstatymo leidėjas, keisdamas ir pildydamas NT mokesčio įstatymo 6 straipsnį, siekė savivaldybių taryboms suteikti diskrecijos teisę, įvertinant vietos poreikius bei prioritetus, nekilnojamojo turto mokesčio poveikį mokesčių mokėtojams bei verslo subjektų plėtojimą, nustatyti atitinkamą nekilnojamojo turto mokesčio tarifą. NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje išvardyti lygiaverčiai kriterijai, kuriais remdamasi savivaldybės taryba turi teisę nustatyti mokesčio tarifą.

39. Teismas vertino, kad NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinus lygiaverčius kriterijus bei nustačius skirtingą nekilnojamojo turto mokestį, nėra pažeidžiamas proporcingumo principas, nes kiekvienu NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nurodytu kriterijumi siekiama skirtingų tikslų. Diferencijuotas teisinis reguliavimas savaime nelaikytinas diskriminaciniu. Tarybos pasirinktu būdu paskirstyta mokesčių našta atsižvelgiant į nekilnojamojo turto naudojimą, paskirtį ir teisinį statusą, nepažeidžia proporcingumo principo.

40. Teismas konstatavo, kad Tarybos 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. T1-1005 1.1 ir 1.3 punktų bei 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. T1-12 1.1 ir 1.3 punktų nuostatos neprieštarauja VAĮ 3 straipsnio 3 punktui ir MAĮ 8 straipsnio 2 daliai.

41. Teismas, vertindamas Tarybos sprendimų tiriamų punktų atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, nurodė, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatos aiškintinos kaip įtvirtinančios tiek draudimą priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie tiesiogiai teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus, tiek draudimą priimti teisės aktus arba kitus sprendimus, kurie dėl nuostatų, užtikrinančių sąžiningos konkurencijos laisvę, nebuvimo netiesiogiai teikia privilegijas arba diskriminuoja atskirus ūkio subjektus ir dėl kurių atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje konkuruojantiems ūkio subjektams, išskyrus atvejus, kai skirtingų konkurencijos sąlygų neįmanoma išvengti vykdant įstatymų reikalavimus.

42. Teismas sprendė, kad Konkurencijos įstatymo 4 straipsnyje yra įtvirtinta, jog Lietuvos Respublikos įstatymai gali numatyti kitokias taisykles, ir jei skirtingos konkurencijos sąlygos atsiranda būtent dėl šių įstatymų vykdymo, viešojo administravimo subjektų priimti teisės aktai ar kiti sprendimai negali būti laikomi pažeidžiančiais Konkurencijos įstatymo įtvirtintas taisykles. Vertinant teisės akto atitiktį Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalies nuostatoms, be kita ko, turi būti nustatyta, ar dėl tiriamo teisės akto atsiranda ar gali atsirasti konkurencijos sąlygų skirtumų atitinkamoje rinkoje. Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje atitinkama rinka apibrėžiama kaip tam tikros prekės rinka tam tikroje geografinėje teritorijoje. Atskiros rinkos apibrėžtos tam tikrose Konkurencijos įstatymo 3 straipsnio dalyse.

43. Teismas nurodė, kad NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje išvardyti atvejai, kai savivaldybės taryba gali nustatyti ir kelis mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šioje nuostatoje nurodytų kriterijų; analizuojant NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies paskutinį sakinį, matyti, kad savivaldybės tarybai suteikta teisė nustatyti konkrečius mokesčio tarifus, kurie gali būti diferencijuojami atsižvelgiant į įstatymų leidėjo išvardytus kriterijus. Teismas pažymėjo, kad minėtų kriterijų sąrašas yra baigtinis, todėl savivaldybės taryba įpareigota vadovautis tik šioje normoje nustatytais kriterijais. Vertindamas NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, teismas sprendė, kad tiriami atsakovo sprendimai priimti vykdant NT mokesčio įstatymo nuostatas, todėl jie negali būti laikomi pažeidžiantys Konkurencijos įstatyme įtvirtintas taisykles.

44. Teismas konstatavo, kad Tarybos 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. T1-1005 1.1 ir 1.3 punktų bei 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. T1-12 1.1 ir 1.3 punktų nuostatos neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

45. Pasisakydamas dėl pareiškėjo pareiškime nurodytų argumentų, kad tarptautiniai Lietuvos įsipareigojimai aplinkos apsaugos srityje reikalauja skatinti atsinaujinančios energijos šaltinių plėtrą, tiriami sprendimai netiesiogiai subsidijuoja kitus ūkio subjektus, tam tikrose žiniasklaidos priemonėse nurodyti tikrieji tiriamų sprendimų tikslai, teismas nurodė, kad administracinis teismas, spręsdamas viešojo administravimo srities ginčus, nevertina ginčijamo teisės akto ir veiksmų (neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar teisės aktas arba veiksmas (neveikimas) neprieštarauja tikslams ir uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo įgaliojimus (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 str. 2 d.).

46. Teismas konstatavo, kad Tarybos 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. T1-1005 „Dėl 2019 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ 1.1 ir 1.3 punktai ir Tarybos 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. T1-12 „Dėl 2020 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ 1.1 ir 1.3 punktai neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktams, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, yra teisėti, todėl nėra teisinio pagrindo šių punktų panaikinti.

III. 47. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos Seimo narys R. S. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. spalio 12 d. sprendimo dalį ir priimti naują sprendimą – pareiškimą dėl Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. T1-1005 „Dėl 2019 m. nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ 1.1 ir 1.3 punktų ir 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. T1-12 „Dėl 2020 m. nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ 1.1. ir 1.3. punktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams tenkinti.

48. Pareiškėjas nurodo, kad teismas bylą išsprendė neteisingai ir nepagrįstai atmetė pareiškimą, netinkamai pritaikė ir aiškino materialiosios teisės normas, tai sudaro pagrindą skundžiamą sprendimą panaikinti. Pareiškėjas teigia, kad priimant sprendimo dalį taip pat buvo pažeistos proceso teisės normos, konkrečiai, ABTĮ 86 ir 87 straipsnyje įtvirtina teismo pareiga užtikrinti, kad sprendimas būtų pagrįstas ir jame būtų nurodyti motyvai. Skundžiamo sprendimo dalies motyvuojamojoje dalyje nurodyti formalūs motyvai (teisės aktų ir teismų praktikos citatos), tačiau neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus ir nepasisakyta iš esmės dėl jokių pareiškėjo pateiktų argumentų.

49. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimas atmesti pareiškėjo prašymą pripažinti, kad ginčijami Tarybos sprendimų punktai prieštarauja NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, yra nemotyvuotas ir priimtas netinkamai taikant NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį. Teismas neatliko jokios pareiškėjo pateiktų argumentų analizės, neištyrė esminių bylos išnagrinėjimui aplinkybių ir priėmė nemotyvuotą sprendimą. Teismas netyrė ir neanalizavo, ar apskritai egzistuoja kokie nors objektyvūs požymiai, leidžiantys išskirti turtą, nurodytą ginčijamų Tarybos sprendimų punktuose, ir sudarantys pagrindą diferencijuoti jų apmokestinimą, taip pat, kokių įstatymo numatytų tikslų Taryba galimai siekė nustatydama tokius diferencijuotus tarifus šiam Tarybos sprendimų 2 ir 1.2 punktuose nurodytam turtui ir ar šie tikslai yra suderinami su įstatymo leidėjo tikslais.

50. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimo dalis yra ne tik nemotyvuota, bet ir priimta akivaizdžiai netinkamai pritaikius NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, nes teismas pareiškimą iš esmės atmetė konstatavęs, kad pagal galiojantį reguliavimą, Taryba turi teisę (kurios pareiškėjas nekvestionuoja) diferencijuoti nekilnojamojo turto apmokestinimą, remdamasi NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje numatytais kriterijais. Tačiau ši teisė nėra absoliuti. Tarybos sprendimuose išskirti atsinaujinančių išteklių energiją naudojantys energijos statiniai nėra apibrėžti jokiais objektyviais kriterijais, leidžiančiais juos išskirti ir apmokestinti kitaip, nei kitą tokios pat paskirties / naudojimo turtą. Šiuo atveju taip ir liko neaišku, kokie požymiai leido Tarybai priimtu sprendimu išskirti atsinaujinančių išteklių energiją naudojančius energijos gamybos statinius iš kitų inžinerinių statinių.

51. Pareiškėjas teigia, kad teismas neatsakė, kodėl atsinaujinančių išteklių energiją naudojantys energijos statiniai buvo išskirti ne tik iš kitos paskirties inžinerinių statinių, bet ir visų kitų energetikos statinių bei viso kito nekilnojamojo turto. Teismas taip pat nepasisakė ir dėl pareiškėjo pateiktų argumentų dėl ginčijamais sprendimais patvirtintų Sąrašų, kadangi jie Tarybos 2020 m. balandžio 23 d. sprendimais Nr. T1-297 ir Nr. T1-298 buvo panaikinti, todėl, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nebeaktualūs. Pareiškėjas nesutinka su tokiu teismo vertinimu, kadangi Sąrašų panaikinimas sukelia mokestines pasekmes Nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojams, kurie nepatekę į Sąrašą mokėjo Tarybos sprendimuose nustatytą 0,3 proc. (už 2019 metus) ir 0,5 proc. (už 2020 metus) nekilnojamojo turto mokestį. Panaikinus Sąrašus – tokių nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojų prievolė išaugo ne tik kad 10 kartų (6 kartus 2020 metais), bet tuo pačiu jie tampa skolingais valstybės biudžetui, nes privalo tikslinti pateiktas deklaracijas, deklaruodami didesnę mokestinę prievolę. Teismas nepagristai atsisakė nagrinėti pareiškėjo argumentus dėl Tarybos sprendimais patvirtinto Sąrašo neatitikimo NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalies reikalavimams.

52. Pareiškėjas nurodo, kad teismo sprendimo išvada, jog apmokestinto nekilnojamojo turto paskirtis, naudojimas, teisinis statusas buvo nustatytas atsižvelgiant į objektyvius kriterijus ir NT mokesčio įstatyme keliamus tikslus apmokestinti Nekilnojamojo turto registre registruojamą turtą – kitos paskirties inžinerinius statinius (atsinaujinančių išteklių energiją naudojantys energijos gamybos statiniai (vėjo elektrinės, saulės šviesos energijos elektrinės, saulės šilumos energijos kolektoriai ir kiti), diferencijuojant nekilnojamojo turto mokesčio sąlygas pagal apmokestintų objektų požymius, susijusius su konkretaus mokesčio mokėjimu, yra deklaratyvi, apsiribojanti tik teisės aktų nuostatų konstatavimu, o ne bylos faktinių aplinkybių, pareiškėjo bei atsakovo pateiktų argumentų analize. Teismas nenurodė jokių pozityvių tikslų, suderinamų su tikslais, kurių siekė įstatymų leidėjas priimdamas NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, t. y. nenurodyti jokie pozityvūs tikslai, kurie leistų atsinaujinančių išteklių energiją naudojančius energijos gamybos statinius išskirti iš kitos paskirties inžinerinių statinių, kitų energetikos statinių bei viso kito nekilnojamojo turto.

53. Pareiškėjas nurodo, kad nors hidroelektrinės į Kadastro nuostatų 5 priedo 4.2 punktą ir 2016 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. D1-713 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 1.01.03.2017 „Statinių klasifikavimas“ 12 punktą nepatenka, tačiau teismas nepagrindė (atsakovas nepaaiškino), kuo šis turtas skiriasi nuo visų kitų inžinerinių statinių bei viso kito nekilnojamojo turto apskritai.

54. Pareiškėjas teigia, kad teismo sprendimo dalis, kuria netenkintas prašymas pripažinti, kad ginčijami Tarybos sprendimų punktai prieštarauja mokesčių mokėtojų lygybės (Konstitucijos 29 str., MAĮ 7 str.), lygiateisiškumo (VAĮ 3 str. 9 p.) principams yra nemotyvuota ir priimta netinkamai taikant MAĮ 7 straipsnį ir VAĮ 3 straipsnio 9 punktą. Teismas neatliko jokios analizės ir neištyrė esminių bylos išnagrinėjimui aplinkybių, todėl priėmė nemotyvuotą sprendimą. Teismas netyrė ir neanalizavo, kokios konkrečiai atitinkamos paskirties nekilnojamojo turto savybės, požymiai ar ypatumai išskiria tą konkretaus pobūdžio turtą (t. y. nekilnojamojo turto mokesčio taikymo tikslais atskiria jį nuo panašaus kito nekilnojamojo turto) ir lemia, kad būtent tokiam turtui reikalinga nustatyti vienokį teisinį reguliavimą, o kitam (šių požymių neturinčiam nekilnojamajam turtui) kitokį; ar analogiškas reguliavimas (nekilnojamojo turto mokesčio tarifas) nustatytas visiems tas pačias savybes atitinkantiems statiniams; tuo atveju, jeigu atitinkamas reguliavimas (toks pat mokesčio tarifas) taikomas ne visam panašiais požymiais vienijamam turtui, turėtų būti identifikuojami aiškiai tokį išskyrimą pagrindžiantys pozityvūs, visuomenei naudingi tikslai.

55. Pareiškėjo teigimu, teismo sprendimas atmesti prašymą pripažinti, kad ginčijamų Tarybos sprendimų punktai neatitinka proporcingumo principo (VAĮ 3 str. 3 p. ir MAĮ 8 str. 2 d.), yra nemotyvuotas ir priimtas netinkamai taikant VAĮ 3 straipsnio 3 punktą ir MAĮ 8 straipsnio 2 dalį. Nors teismo argumentai aptariamu klausimu ir teisingi, tačiau nėra niekaip susiję su pareiškėjo šioje byloje pateiktais argumentais, kurių teismas neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Teismas, konstatavęs, kad šiuo atveju proporcingumo principas nebuvo pažeistas, nes neva mokesčių našta paskirstyta atsižvelgiant į nekilnojamojo turto naudojimą, paskirtį ir teisinį statusą, akivaizdžiai netinkamai taikė VAĮ 3 straipsnio 3 punktą ir MAĮ 8 straipsnio 2 dalį ir priėmė nepagrįstą ir nemotyvuotą sprendimą.

56. Pareiškėjo vertinimu, nepagrįsta ir priimta netinkamai taikant Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 dalį ir teismo sprendimo dalis atmesti prašymą pripažinti, kad ginčijami Tarybos sprendimų punktai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. Pareiškėjas teigia, kad teismas konstatavo, jog norminiai teisės aktai, priimti savivaldybių tarybų joms įgyvendinant NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įgyvendintą diskrecijos teisę, iš esmės niekada negali būti laikomi pažeidžiantys konkurencijos teisės nuostatas, tačiau ši išvada yra iš esmės neteisinga ir yra padaryta nevertinus jokių pareiškėjo šiuo aspektu pateiktų argumentų.

57. Atsakovas Taryba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

58. Atsakovas nurodo, kad teismas pagrįstai sprendė, jog NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs savivaldybių tarybų teisę nustatyti ir kelis konkrečius mokesčio tarifus, kurie diferencijuojami tik atsižvelgiant į vieną arba kelis iš šių kriterijų: nekilnojamojo turto paskirtį, naudojimą, teisinį statusą, jo technines savybes, priežiūros būklę, apleistumą, mokesčio mokėtojų kategorijas (dydį ar teisinę formą, ar socialinę padėtį) ar nekilnojamojo turto buvimo savivaldybės teritorijoje vietą (pagal strateginio planavimo ir teritorijų planavimo dokumentuose nustatytus prioritetus). Teismas sprendime aiškiai pažymėjo, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kuria buvo aiškinami NT mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti mokesčio tarifo diferencijavimo kriterijai, matyti, jog įstatyme nustatytos nekilnojamojo turto mokesčio mokėjimo sąlygos skiriasi pagal nuosavybės teisių objektų, o ne mokestį mokančių subjektų požymius.

59. Atsakovas dėl Tarybos norminių administracinių teisės aktų teisėtumo nurodo, kad teismas sprendime konstatavo, jog iš tiriamų sprendimų atitinkamų punktų matyti, jog nekilnojamojo turto mokesčio mokėtojai skirtingą nekilnojamojo turto mokesčio tarifo dydį moka priklausomai nuo nekilnojamojo turto paskirties naudojimo. Tokiu būdu teismas pagrįstai sprendė, kad diferencijuotas mokesčio tarifas taikytas tam tikroms vienodais požymiais pasižyminčioms grupėms atitinkamos paskirties turtui, todėl šios grupės traktavimas yra objektyviai pateisinamas. Teismo vertinimu, tiriamų sprendimų atitinkamais punktais nekilnojamojo turto mokesčio tarifas nustatytas visiems atsinaujinančių išteklių energiją naudojančius energijos gamybos statinius turintiems asmenims, jų nediferencijuojant. Teismas sprendė, kad šiuose sprendimuose nėra nustatyta, kad vienas fizinis ar juridinis asmuo už atsinaujinančių išteklių energiją naudojančius energijos gamybos statinius moka vieną tarifą, o kitas asmuo už tokios pačios paskirties statinių turėjimą moka kito dydžio nekilnojamojo turto mokesčio tarifą, t. y. nekilnojamojo turto mokestis atskiroms grupėms buvo nustatytas atsižvelgiant į ūkinės veiklos specifiką, ekonominį pajėgumą bei siekiant pozityvių tikslų.

60. Atsakovas nurodo, kad teismas teisingai sprendė, jog pareiškėjo pareiškimo argumentai dėl Sąrašo neteisėtumo nagrinėjamu atveju nebeaktualūs. Be to, Tarybai panaikinus Sąrašą, Tarybos sprendimų turinys iš esmės nepasikeitė.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 61. Bylos dalykas – buvusio Lietuvos Respublikos Seimo nario R. S. pareiškimo prašymai ištirti Šilutės rajono savivaldybės tarybos 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. T1-1005 „Dėl 2019 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ 1.1 ir 1.3 punktų ir 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. T1-12 „Dėl 2020 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ 1.1 ir 1.3 punktų atitiktį Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai, Viešojo administravimo įstatymo (byloje taikoma 2014 m. lapkričio 11 d. įstatymo Nr. XII-1317 redakcija, galiojusi iki 2020 m. lapkričio 1 d.) 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktams, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai; pripažinti Tarybos 2018 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. T1-1005 „Dėl 2019 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ 1.1 ir 1.3 punktus ir 2019 m. balandžio 23 d. sprendimo Nr. T1-12 „Dėl 2020 metų nekilnojamojo turto mokesčio tarifų nustatymo“ 1.1 ir 1.3 punktus prieštaraujančiais Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktams, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

62. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo abstraktaus, t. y. su individualiąja byla nesusijusio pareiškimo prašymus, nustatė, kad šioje byloje prašomi patikrinti norminiai administraciniai aktai – Tarybos sprendimai, kuriais patvirtinti nekilnojamojo turto mokesčio 2019 ir 2020 metams tarifai, neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktams, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

63. Pareiškėjas apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo atsisakyta pripažinti jo ginčijamus Tarybos sprendimų punktus neteisėtais, nes laikosi pozicijos, kad remiantis jo pareiškime nurodytais motyvais minėti Tarybos sprendimų punktai turėjo būti pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 6 straipsnio 2 daliai, Mokesčių administravimo įstatymo 7 straipsniui, 8 straipsnio 2 daliai, Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1, 3 ir 9 punktams, Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai.

64. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, akcentuoja, jog šioje norminėje administracinėje byloje ginčijamomis Tarybos sprendimų nuostatomis buvo nustatyti 2019 (2018 m. balandžio 26 d. sprendimas) ir 2020 (2019 m. balandžio 23 d. sprendimas) metų mokestiniais laikotarpiais Šilutės rajono savivaldybės teritorijoje taikomi nekilnojamojo turto mokesčio tarifai, t. y. pareiškėjas abstrakčiu pareiškimu prašo patikrinti tų norminių administracinių nuostatų, kuriomis nustatyti šiuo metu jau pasibaigusiems (2019 ir 2020 metų) mokestiniams laikotarpiams taikyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifai, teisėtumą.

65. Teisėjų kolegija nustatė, kad Taryba 2020 m. birželio 25 d. sprendimu Nr. TI-399 patvirtino nekilnojamojo turto mokesčio tarifus 2021 metų mokestiniam laikotarpiui, t. y. šiuo atveju nebegalioja 2020 metų mokestiniam laikotarpiui nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio tarifai, kurių teisėtumą ginčija pareiškėjas.

66. Atsižvelgus į šioje byloje pareiškėjo nurodomas aplinkybes ir pareikštus reikalavimus, konstatuotina, kad nagrinėjamoje byloje kyla klausimas dėl jau pasibaigusių mokestinių laikotarpių nekilnojamojo turto mokesčio tarifus nustačiusių norminių administracinių aktų nuostatų, kurios oficialiai nebuvo pripažintos nebegaliojančiomis, teisėtumo, kaip šios norminės administracinės bylos dalyko.

67. Šiuo klausimu pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2021 m. gegužės 5 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. I-7-552/2021 10 punkte, be kita ko, remdamasi oficialia konstitucine doktrina, iš esmės yra konstatavusi, kad (abstraktaus pareiškimo atveju) suėjus teisės akto galiojimo terminui, byla gali būti nutraukiama kaip praradusi savo dalyką dėl to, kad teisės aktas nebegalioja – neprivaloma išnagrinėti bylos tada, kai atitinkamas teisės aktas negalioja ir negali būti taikomas.

68. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje negaliojantiems teisės aktams (jų dalims) buvo prilyginti ginčijami teisės aktai (jų dalys), kurie atitinkamų konstitucinės justicijos bylų nagrinėjimo metu oficialiai galiojo, bet nebegalėjo būti taikomi dėl to, kad turėjo būti taikomi vėliau išleisti ir (arba) aukštesnės teisinės galios teisės aktai (jų dalys), atitinkamus santykius sureguliavę kitaip negu ginčijami teisės aktai (jų dalys) (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas, 2006 m. rugpjūčio 8 d., 2007 m. lapkričio 13 d. sprendimai). Negaliojantiems teisės aktams (jų dalims) gali būti prilyginti ir laikinai taikomi teisės aktai (jų dalys), kurių taikymo nustatytas terminas ir jais reguliuoti santykiai sprendžiant konstitucinės justicijos bylą yra pasibaigę, nors šie aktai (jų dalys) nėra oficialiai pripažinti negaliojančiais (Konstitucinio Teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Konstitucinis Teismas 2013 m. vasario 15 d. nutarime yra pažymėjęs, kad tais atvejais, kai į Konstitucinį Teismą kreipėsi ne teismai, bet kiti Konstitucijos 106 straipsnyje nurodyti subjektai ir ginčijamas teisės aktas (jo dalis) prilygintinas nebegaliojantiems teisės aktams (jų dalims), nes yra laikinai taikomas ir juo reguliuoti santykiai yra pasibaigę, nors šis aktas (jo dalis) nėra oficialiai pripažintas negaliojančiu, Konstitucinis Teismas turi teisę nutraukti pradėtą teiseną. Taigi, kai atitinkamas teisės aktas ne tik negalioja, bet ir apskritai negali būti taikomas, Konstitucinis Teismas turi diskreciją spręsti dėl tokio teisės akto konstitucingumo tyrimo. Tai darydamas jis turi įvertinti ne tik tai, kad tas įstatymas skirtas tam tikram biudžetiniam laikotarpiui, bet ir kitas svarbias aplinkybes (taip pat šiais klausimais žr. Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 20 d. nutarimą). Į šiuos Konstitucinio Teismo išaiškinimus mutatis mutandis (su būtinais (atitinkamais) pakeitimais) atsižvelgtina ir nagrinėjamoje byloje.

69. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad pareiškėjo prašomos ištirti (terminuoto galiojimo) Tarybos sprendimų nuostatos nebegalioja (prilygintinos nebegaliojančioms teisės aktų nuostatoms), nes jos nebegali būti taikomos, jomis reguliuoti santykiai yra pasibaigę ir jokia teisėkūros subjekto intervencija į atitinkamą teisinį reguliavimą nebebūtų galima. Tokio vertinimo nepaneigia ir negali paneigti vien hipotetiškai ateityje galintys kilti ginčai, pavyzdžiui, mokesčių mokėtojui netinkamai vykdžius pareigą apskaičiuoti, deklaruoti ir sumokėti nekilnojamojo turto mokesčio į valstybės biudžetą arba mokesčio mokėtojui siekiant patikslinti jau pateiktą aptariamo mokesčio deklaraciją ir pan.

70. Vadovaujantis ABTĮ 118 straipsnio 1 dalimi, norminis administracinis aktas (ar jo dalis) paprastai negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai buvo paskelbtas įsiteisėjęs administracinio teismo sprendimas dėl to norminio administracinio akto (ar jo dalies) pripažinimo neteisėtu.

71. Jeigu norminis administracinis aktas yra negaliojantis (prilyginamas negaliojančiam), tada teismo sprendimas byloje pagal abstraktų pareiškimą (dėl šio akto pripažinimo neteisėtu nuo teismo sprendimo paskelbimo) negali sukelti jokių teisinių padarinių, kadangi teismo sprendimo paskelbimo metu toks aktas nebegalėjo būti taikomas dėl to, kad yra pasibaigę santykiai, kuriems jis yra taikytinas. Be to, nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių ir išskirtinių aplinkybių, kurios suponuotų poreikį taikyti ABTĮ 118 straipsnio 2 dalies, pagal kurią administracinis teismas, atsižvelgdamas į konkrečias bylos aplinkybes ir įvertinęs neigiamų teisinių pasekmių tikimybę, savo sprendimu gali nustatyti, kad pripažintas neteisėtu norminis administracinis aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo jo priėmimo dienos, nuostatas.

72. Tai lemia, kad nagrinėjamu atveju tyrimas dėl ginčijamų Tarybos sprendimų nuostatų atitikties pareiškime nurodytoms įstatymų nuostatoms būtų savitikslis – pripažinimas, kad toks prilyginamas nebegaliojančiam norminis administracinis aktas prieštaravo įstatymui, nebetenka prasmės, nes neturėtų poveikio visuomeniniams santykiams. Toks poveikis būtų tik tada, jei teisme būtų nagrinėjama individualioji byla, susijusi su pažeistų subjektinių teisių gynimu, ir norminio administracinio akto teisėtumo bylą inicijuotų individualiąją bylą nagrinėjantis teismas (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2020 m. lapkričio 11 d. nutarties administracinėje byloje Nr. eA-49-629/2020 27 ir 28 p.).

73. Tai reiškia, kad pareiškėjo, kaip vieno iš ABTĮ 112 straipsnyje numatytų subjektų pateiktas abstraktus pareiškimas ištirti nebegaliojančių (prilyginamų nebegaliojantiems) norminių administracinių aktų (jų dalių) teisėtumą negali būti nagrinėjamas, nes toks pareiškimas yra nepriskirtinas nagrinėti administraciniams teismams. Tokiu atveju prašymą atsisakoma priimti, o, jeigu prašymas buvo priimtas ir vėliau paaiškėjo, kad aktas nebegalioja arba akto galiojimas pasibaigė bylos nagrinėjimo metu, byla turi būti nutraukiama (ABTĮ 103 str. 1 p.).

74. Atsižvelgdama į šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas ir norminė administracinė byla nutrauktina.

75. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija, darydama minėtą išvadą, remiasi analogiško pobūdžio administracinėje byloje Nr. eA-164-968/2021 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2021 m. gegužės 12 d. nutartyje pateiktais išaiškinimais. Šiais išaiškinimais taip pat buvo remiamasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-1575-602/2021.

76. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

77. Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime pabrėžė, kad „Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą <....>. Užtikrinant iš Konstitucijos kylantį bendrosios kompetencijos teismų praktikos vienodumą (nuoseklumą, neprieštaringumą), taigi ir jurisprudencijos tęstinumą, lemiamą reikšmę (be kitų svarbių veiksnių) turi šie veiksniai: bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose; žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimų – precedentų tų kategorijų bylose; aukštesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismai privalo, peržiūrėdami žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismų sprendimus, tuos sprendimus vertinti vadovaudamiesi visuomet tais pačiais teisiniais kriterijais; tie kriterijai turi būti aiškūs ir ex ante (iš anksto) žinomi teisės subjektams, inter alia (be kita ko) žemesnės instancijos bendrosios kompetencijos teismams (vadinasi, bendrosios kompetencijos teismų jurisprudencija turi būti prognozuojama); bendrosios kompetencijos teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti koreguojama ir nauji teismo precedentai tų kategorijų bylose gali būti kuriami tik tada, kai tai yra neišvengiamai, objektyviai būtina; toks bendrosios kompetencijos teismų praktikos koregavimas (nukrypimas nuo teismus ligi tol saisčiusių ankstesnių precedentų ir naujų precedentų kūrimas) visais atvejais turi būti deramai (aiškiai ir racionaliai) argumentuojamas atitinkamuose bendrosios kompetencijos teismų sprendimuose“.

78. Paminėtos nuostatos dėl jurisprudencijos tęstinumo taikytinos ir administracinių teismų praktikos atžvilgiu. ABTĮ 15 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog vienodą administracinių teismų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas.

79. Atsižvelgiant į minėtą Konstitucinio Teismo doktriną dėl jurisprudencijos tęstinumo, konstatuotina, kad nagrinėjamu atveju nėra sąlygų kurti naują precedentą ar nukrypti nuo jau suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos analogiškoje byloje.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 103 straipsnio 1 punktu ir 144 straipsnio 1 dalies 5 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. spalio 12 d. sprendimą panaikinti ir norminę administracinė bylą pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos Seimo nario (buvusio Lietuvos Respublikos Seimo nario) R. S. pareiškimą atsakovui Šilutės savivaldybės tarybai dėl norminių administracinių teisės aktų teisėtumo ištyrimo nutraukti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Arūnas Sutkevičius

Dalia Višinskienė