2017-10-31 Nr. AB-19621-3-61-3-00862-2016-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1467-662/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00862-2016-8

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2; 37.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 31 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. iki 2012 m. sausio 20 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K. Teigė, kad nebuvo supažindintas su tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis ir su kitais teisės aktais, jam nebuvo pateikta informacija apie sveikatos priežiūros paslaugų teikimo įstaigoje tvarką, pacientų teises ir pareigas, todėl buvo pažeista jo teisė žinoti apie savo teises ir pareigas.

3. Pareiškėjas pažymėjo, kad buvo kalinamas įvairiose kamerose žiauriomis, nežmoniškomis, antisanitarinėmis sąlygomis. Kamerų plotas vienam asmeniui neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus 3,6 kv. m kameros ploto. Atkreipė dėmesį į tai, kad Lukiškių TI-K eksploatuoja pastatą neturėdamas pastato techninio ir energetinio paso. Paaiškino, kad, būnant 23 val. per parą kameroje nežmoniškomis sąlygomis, yra ne tik sunku judėti, bet ir kvėpuoti. Pareiškėjui kamerose trūko privatumo. Žiemą kamerose būdavo šalta, drėgna. Vasarą buvo karšta, tvanku, drėgna. Kamerose buvo prastas apšvietimas. Nuo drėgmės kamerose veisėsi pelėsis ir grybelis, buvo daug parazitų. Kamerose nebuvo įrengti iškvietimo skambučiai. Pareiškėjui buvo išduoti nuvalkioti, susidėvėję, skylėti (suplyšę), drėgni, pelėsiu smirdantys čiužiniai, antklodės, pagalvės. Sanitarinio mazgo patalpose (kabinose) buvo įrengti tik unitazai. Pasivaikščiojimo kiemelių plotas vienam asmeniui neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus 8 kv. m ploto. Pasivaikščiojimo kiemeliai nebuvo tvarkomi, stogeliai, apsaugantys nuo kritulių, buvo suskilę ir per siauri. Pareiškėjo teigimu, jam nebuvo užtikrinta teisė būti gryname ore, kadangi pasivaikščiojimo trukmė truko tik nuo 40 iki 50 minučių. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K pareiškėjas teigė patyręs neturtinę žalą.

4. Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Taip pat prašė priteisti iš pareiškėjo 1,2 Eur už dokumentų kopijų nagrinėjamai bylai parengimą.

5. Lukiškių TI-K prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą taikyti senaties terminą, numatytą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Nurodė, kad pareiškėjas periodiškai nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. iki 2012 m. sausio 20 d. buvo kalinamas Lukiškių TI-K. Pažymėjo, kad pareiškėjui tekęs plotas Lukiškių TI-K visiškai atitiko nustatytus vienam asmeniui turinčio tekti ploto kameroje reikalavimus. Teigė, kad Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį kalinamiems asmenims, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, lankytis bibliotekoje, koplyčioje, žiūrėti kamerose įrengtą kabelinę televiziją, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba ir programomis. Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriama atskira lova, švarus patalynės komplektas ir kitas teisės aktų numatytas inventorius. Laisvės atėmimo įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų, kad jie palaikytų tvarką kamerose, todėl už kamerų valymą ir tvarką atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Kamerų remontas Lukiškių TI-K atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, taip pat gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Kamerose yra įrengtas sanitarinis mazgas, įrengta šalto vandens tiekimo sistema. Kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti. Lukiškių TI-K pabrėžė, kad pareiškėjas nepateikė argumentų, kurie pagrįstų jam padarytą neturtinę žalą.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas tenkino Lukiškių TI-K prašymą priteisti 1,2 Eur už dokumentų kopijų nagrinėjamai bylai parengimą.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K periodiškai buvo laikomas nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. iki 2012 m. sausio 20 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundą teismui nagrinėjamoje byloje padavė 2016 m. vasario 25 d., t. y. praleidęs ieškinio senaties terminą, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, o Lukiškių TI-K prašė ieškinio senatį šioje byloje taikyti. Teismo vertinimu, pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą nėra. Todėl teismas pritaikė ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą ir tuo pagrindu jo skundą atmetė.

III. 8. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priteisti 50 000 Eur neturtinei žalai atlyginti arba sutrumpinti jo atliekamą laisvės atėmimo bausmę 664 dienomis.

9. Pareiškėjas pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas nenustato ieškinio senaties termino, o Civilinio kodekso 1.134 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nustatantis, kad ieškinio senatis netaikoma iš asmeninių neturtinių teisių pažeidimų atsirandantiems reikalavimams, yra specialioji norma Civilinio kodekso normų, nustatančių ieškinio senatį, atžvilgiu. Todėl teismai neteisingai pritaikė Civilinio kodekso nuostatas, nustatančias ieškinio senatį. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas turėjo išnagrinėti jo nurodytas aplinkybes. Kadangi to pirmosios instancijos teismas nepadarė, buvo pažeista jo teisė kreiptis į teismą. Pareiškėjas pabrėžia, kad reikalavimui sutrumpinti bausmę ieškinio senatis taip pat nėra taikoma. Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K jis buvo laikomas negyvenamosiose patalpose. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas sprendime išdėstė Lukiškių TI-K nurodytus klaidingus teiginius. Pareiškėjo teigimu, nagrinėjamu atveju turėtų būti taikoma ne mažesnė kaip 5 kv. m ploto norma, turinti tekti kalinamiems asmenims laisvės atėmimo įstaigų kamerose.

10. Lukiškių TI-K, atstovaujantis atsakovui Lietuvos valstybei, atsiliepimu pareiškėjo apeliacinį skundą prašo atmesti kaip nepagrįstą.

11. Lukiškių TI-K pabrėžia, kad pareiškėjas nagrinėjamu atveju neįrodė, jog jam buvo padaryta neturtinė žala. Paaiškina, kad tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis, 8 straipsnio 1–3 dalys).

13. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo nuomone, padarytos dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime, atlyginimo.

14. Pareiškėjas apeliaciniu skundu taip pat pateikė alternatyvų neturtinės žalos atlyginimui reikalavimą – sutrumpinti jo atliekamą laisvės atėmimo bausmę 664 dienomis. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad tokio reikalavimo pareiškėjas nebuvo pateikęs savo skunde pirmosios instancijos teismui, kuriuo ir buvo apibrėžtos administracinio ginčo ribos, o ABTĮ 130 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Todėl vien šiuo pagrindu šis reikalavimas apeliacinio proceso stadijoje nenagrinėtinas. Antra, nei ABTĮ nuostatose (ABTĮ 15 straipsnio 1 dalis), nei kituose įstatymuose nėra priskirta administracinių teismų kompetencijai nagrinėti klausimus, susijusius su Lietuvos Respublikos baudžiamajame kodekse numatytų bausmių skyrimu ir taikymu. Taigi šis pareiškėjo reikalavimas nenagrinėtinas ir kaip nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai.

15. Pažymėtina, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis).

16. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pareiškėjas skundą teismui padavė tik 2016 m. vasario 25 d. (b. l. 16), t. y. pasibaigus Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje įtvirtintam trejų metų ieškinio senaties terminui reikšti reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį netinkamomis kalinimo sąlygomis nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. iki 2012 m. sausio 20 d. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Ieškinio senatį Lukiškių TI-K prašė taikyti.

17. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

18. Pareiškėjas nurodo, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus. Tai reiškia, kad jis turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neturtinę žalą teigia patyręs nuo 2010 m. rugsėjo 23 d. iki 2012 m. sausio 20 d., tačiau iki kreipimosi su skundu į teismą dienos iš esmės nesiėmė jokių veiksmų savo galbūt pažeistoms teisėms ginti. Nagrinėjamoje byloje nėra jokių įrodymų, leidžiančių spręsti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos dėl objektyvių, nuo jo paties valios nepriklausiusių priežasčių negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo nagrinėjamoje byloje.

19. Dėl pareiškėjo argumento, kad dėl ieškinio senaties taikymo nagrinėjamoje byloje buvo pažeista jo teisė kreiptis į teismą, pabrėžtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje numatyta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis) (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93; 22095/93)). To, kad ieškinio senaties taikymas pažeidžia asmens teisę kreiptis į teismą, nėra konstatavęs ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas.

20. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nustačius, kad pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė ieškinio senatį, numatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje, ir dėl to atmetė pareiškėjo skundą.

21. Tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino Lukiškių TI-K prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas už dokumentų kopijų bylai parengimą. Minėtos dokumentų kopijos buvo parengtos teismo nurodymu (b. l. 17–18). Dokumentai buvo reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 1039 patvirtinta Dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimo tvarka, kuria vadovaujasi atsakovo atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina. Esant šioms aplinkybėms pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką prašomos išlaidos nepriteisiamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015, 2017 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-575/2017).

22. Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl pareiškėjo skundo atmetimo pritaikius jo reikalavimui ieškinio senatį. Tačiau pirmosios instancijos teismas nepagrįstai tenkino atsakovo atstovo Lukiškių TI-K prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas iš pareiškėjo. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo keičiama, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 19 d. sprendimą pakeisti – atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo-izoliatoriaus, prašymą dėl 1,2 Eur (vieno euro dvidešimt centų) išlaidų atlyginimo priteisimo iš pareiškėjo E. V. atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė