2015-12-21 Nr. AB-24885-3-61-3-02798-2014-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1975-492/2015

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02798-2014-6

Procesinio sprendimo kategorija 11.12

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja) teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos M. P. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos M. P. skundą atsakovams Elektrėnų savivaldybės administracijai ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui sodininkų bendrijai „Šviesa“ dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja M. P. 2014 m. gegužės 21 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Elektrėnų savivaldybės administracijos 2014 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 03.2-07-92; 2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Elektrėnų skyriaus (toliau – ir NŽT Elektrėnų skyrius) 2014 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. 51SD-(14.51.92.)-293; 3) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-1033; 4) įpareigoti Elektrėnų savivaldybės administraciją suformuoti 7,813 ha žemės sklypą „(duomenys neskelbtini)“ kaime, Elektrėnų savivaldybėje, pagal dabartinį administracinį suskirstymą – Elektrėnų mieste, į kurį M. P. prašo atkurti natūra nuosavybės teises, ribas, organizuoti šio žemės sklypo kadastrinius matavimus ir parengti šio žemės sklypo planą, pasiūlyti šio žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, architektūrinius-urbanistinius apribojimus ir sąlygas, nustatyti jo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą bei pobūdį ir apskaičiuoti šio žemės sklypo vertę.

Pareiškėja paaiškino, kad 1991 m. rugsėjo 17 d. J. P. pateikė prašymą atkurti natūra nuosavybės teises į buvusio savininko A. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 17,04 ha ploto žemės sklypą, buvusį Elektrėnų mieste. Kartu su J. P. prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko A. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą 17,04 ha ploto žemės sklypą pateikė ir kita pretendentė R. M.. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2000 m. gruodžio 5 d. sprendimu Nr. 79457-179 J. P. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,20 ha šio žemės sklypo, 2005 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 2.11-42457-355 – į 0,507 ha šio žemės sklypo, o į likusią 7,813 ha šio žemės sklypo dalį Elektrėnų mieste nuosavybės teises numatyta atkurti vėliau.

Kadangi J. P. yra miręs, nuosavybės teisės į šią dalį žemės sklypo atkuriamos perduodant žemės sklypą jo paveldėtojai, t. y. pareiškėjai M. P.. Vilniaus apskrities viršininko administracijos 2003 m. liepos 18 d. sprendimu Nr. 42457-78 R. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės į 0,20 ha šio žemės sklypo, 2005 m. rugsėjo 23 d. sprendimu Nr. 2.11-42457-356 – į 0,5071 ha. Liko neatkurtos nuosavybės teisės kiekvienam pretendentui į 7,813 ha ploto, iš viso neatkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko A. P. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą – 15,62 ha.

Atsakovai neatkuria nuosavybės teisių į likusį žemės sklypą, motyvuodami, kad dalis žemės, į kurį ji pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra užimta sodininkų bendrijų sodų ir priskiriama valstybės išperkamai žemei. Pareiškėja nesutinka su ginčijamais sprendimais, nes jie prieštarauja teisės aktų reikalavimams, suformuotai teismų praktikai bei priimtiems ir įsiteisėjusiems teismų sprendimams. Ginčijami sprendimai neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų, reikalaujančių, kad individualus administracinis aktas būtų pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

Šio reikalavimo nei Nacionalinė žemės tarnyba, nei Elektrėnų savivaldybės administracija nesilaikė, kadangi nepagrįstai, galiojant įsiteisėjusiems teismų sprendimams, patvirtinantiems, kad SB „Šviesa“ užimtą žemės sklypą valdo neteisėtai, priėmė sprendimą pripažinti žemės sklypą valstybės išperkama žeme. SB „Šviesa“ buvo pareiškusi reikalavimą Trakų rajono apylinkės teismui, jog nustatytų juridinę reikšmę turintį faktą, kad SB „Šviesa“ teisėtai naudojasi (valdo) 42,52 ha ploto žemės teritoriją, esančią Elektrėnų mieste, ir nurodytą specialiame ribų plane, į kurią patenka ir buvusio savininko A.

P. iki nacionalizacijos turėtas žemės sklypas, į kurį atkurti nuosavybės teises pretenduoja M. P. ir R. M.. Trakų rajono apylinkės teismas 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. A2-594-213/2011 atmetė SB „Šviesa“ prašymą, kadangi nėra jokių rašytinių įrodymų, kokio ploto žemės sklypas 1966 m. buvo priskirtas tuometinei Lietuvos Lenino VRE, kur buvo jos dislokacija ir ribos. Teismas nustatė, kad Elektrėnų kolektyviniai sodai buvo įkurti savavališkai, kad visi įrodymai, esantys civilinėje byloje, paneigia teisėtą SB „Šviesa“ naudojimąsi žemės sklypu.

Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. A2-594-213/2011 įsiteisėjo Vilniaus apygardos teismui 2013 m. sausio 15 d. priėmus nutartį, kuria buvo paliktas galioti 2011 m. gruodžio 20 d. Trakų rajono apylinkės teismo sprendimas, išskyrus dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Kadangi įsiteisėjusiais teismų sprendimais konstatuota, kad SB „Šviesa“ neteisėtai valdo žemės sklypą, šiuo pagrindu negali būti pripažinta ir priimti sprendimai, jog SB „Šviesa“ užimtas žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei.

Kad žemės sklypas nėra priskirtas valstybės išperkamai žemei, buvo konstatuota Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I4-1030/2003. Pareiškėja tvirtino, kad nėra nė vieno tinkamo rašytinio įrodymo, kuris patvirtintų teises į visą sodininkų bendrijos ir savivaldybės nurodytą plotą, visuose nuosavybės teisių atkūrimo byloje pateiktuose dokumentuose ir valdžios institucijų sprendimuose nurodyti skirtingi naudojamo žemės sklypo plotai, pateikti tik žemės sklypų planai, kurie neatitinka teritorijų planavimo dokumentams keliamų reikalavimų, kurie nėra įregistruoti teritorijų planavimo dokumentų registre.

SB „Šviesa“ ginčo žemės sklypu naudojasi neteisėtai, yra jį užėmusi savavališkai, nuosavybės teisių į ginčo žemę nėra įregistravusi, ši žemė yra valstybės, sklypas nėra suformuotas, neatlikti kadastriniai matavimai – nei tikslieji, nei preliminarūs. Teritorija nėra padalyta į atskirus žemės sklypus, nepateiktas SB „Šviesa“ generalinis planas, kuris būtų parengtas pagal teritorijų planavimo teisės aktų reikalavimus, suderintas, patvirtintas ir įregistruotas Teritorijų planavimo dokumentų registre. Įrodymų, kad pateikti teritorijų planavimo dokumentai, kaip tai nustatyta Teritorijų planavimo įstatymo 28 straipsnyje, būtų įregistruoti Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo dokumentų registre, nėra pateikta.

Kadangi detalusis ginčo teritorijos planas nėra įstatymų nustatyta tvarka parengtas, ginčo žemė negali būti laikoma valstybės išperkama ir į ją turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės natūra.

Atsakovas Elektrėnų savivaldybės administracija atsiliepime į skundą (I t., b. l. 57–62, II t., b. l. 121–125) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad joks teismas nėra konstatavęs, kad SB „Šviesa“ neteisėtai naudojasi žeme. Nesutiko su skundo teiginiu, kad teismai savo sprendimuose konstatavo, jog SB „Šviesa“ žemės sklypas nebuvo suteiktas, ji yra neteisėtai ir savavališkai užėmusi žemės sklypą. Elektrėnų savivaldybės administracija neturi teisinio pagrindo pareiškėjos nurodytos 7,813 ha ploto žemės laikyti laisva, nes iki nacionalizacijos turėtoje žemėvaldos teritorijoje yra valstybės miškas ir SB „Šviesa“ sodais užstatyta teritorija, o teritorija, nepatenkanti į valstybinio miško ir SB „Šviesa“ sodais užstatytą teritoriją, yra grąžinta pretendentams Elektrėnų savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. TS-55 pagrindu.

Teismuose priimtų sprendimų negalima vertinti vienareikšmiškai SB „Šviesa“ arba pareiškėjos naudai, todėl, atsižvelgdama į NŽT Elektrėnų skyriaus Elektrėnų savivaldybės administracijai pateiktą medžiagą ir į teismuose išnagrinėtos medžiagos visumą, Elektrėnų savivaldybės administracija ėmėsi veiksmų, kad pretendentams būtų atkurtos nuosavybės teisės natūra į žemės dalį, kurią šiuo metu valdo sodininkų bendrija „Šviesa“ ir kuri nepatenka į 1989 m. Valstybinio žemės naudojimo teisės akto pagrindu suteiktą 24,6 ha plotą ir į likusį sodininkų bendrijos „Šviesa“ valdomą plotą, išskyrus 3,99 ha (3,2 ha, 0,28 ha ir 0,51 ha) ploto dalį, kuri yra buvusioje J.

P. žemėje. Dėl to buvo priimtas sprendimas, įformintas Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. sausio 15 d. raštu Nr. 03.2-07-92 „Dėl žemės grąžinimo“, kuriuo nuspręsta žemės grąžinimo procedūras vykdyti toje savininkų turėtos žemės dalyje, kuri nepatenka į valstybės miško teritoriją ir sodininkų bendrijos „Šviesa“ 24,6 ha ploto, suteikto Valstybinio žemės naudojimo teisės aktu, teritoriją. Priimdama šį sprendimą savivaldos institucija orientavosi į Valstybinio žemės naudojimo teisės akto pagrindu suteikto 24,6 ha ploto neliečiamumą.

Šis ploto dydis nuo pat Valstybinio žemės naudojimo teisės akto dienos buvo stabilus ir nekintantis. Pareiškėja be pagrindo sieja Elektrėnų savivaldybės tarybos 2002 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 02.TS-210 su šia byla. Pastaruoju sprendimu Elektrėnų savivaldybės taryba nusprendė pripažinti teritorijų svarbą vietos bendruomenei, priskirdama jas valstybės išperkamai žemei, valstybės išperkamoje žemėje grąžinti natūra laisvą (neužstatytą) žemę piliečiams, nuosavybės teise turintiems pastatus, jų naudojamų teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypus.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2003 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje Nr. I4-1030/2003 nesprendė sodininkų bendrijos „Šviesa“ klausimo, o ši nebuvo bylos proceso šalis.

Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepime į skundą (I t., b. l. 97–103, II t., 127–132) su skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas paaiškino, kad iki šiol nuosavybės teisės į iki 1940 nacionalizacijos buvusio savininko A. P. valdytą žemės dalį neatkurtos, kadangi vyko teisminiai ginčai dėl sodininkų bendrijos „Šviesa“ naudojimosi 45,52 ha plotu, į kurį patenka ir buvusio savininko A. P. valdyta žemė, teisėtumo. NŽT Elektrėnų skyrius, vykdydamas nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą, remdamasis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – Tvarka), nuostatomis bei atsižvelgdamas į Elektrėnų savivaldybės administracijos 2014 m. sausio 15 d. raštu Nr. 03.2-07-92 pateiktą grąžintinos natūra žemės ribų ir plotų Elektrėnų mieste suformavimo schemą, 2014 m. vasario 4 d. raštu Nr. 51SD-(14.51.92.)-293 kreipėsi į Elektrėnų savivaldybės administraciją prašydamas suprojektuoti natūra grąžintinus žemės sklypus, organizuoti žemės sklypų kadastrinius matavimus ir patvirtinti natūra grąžintinų žemės sklypų planus, parengtus atlikus žemės sklypų kadastrinius matavimus.

Šiais savo veiksmais NŽT Elektrėnų skyrius atliko jam pagal kompetenciją priskirtus veiksmus, todėl reikalavimas panaikinti NŽT Elektrėnų skyriaus 2014 m. vasario 4 d. raštą Nr. 51SD-(14.51.92.)-293 yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 52 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad savivaldybės nėra pavaldžios valstybės institucijoms, o pagal 4 straipsnio 4 dalį ¬ vienas pagrindinių principų, kuriuo grindžiama vietos savivalda, yra savivaldybės veiklos laisvė ir savarankiškumas, kai jos, įgyvendindamos įstatymus, kitus teisės aktus ir įsipareigojimus bendruomenei, priima sprendimus.

Pagal šio įstatymo 6 straipsnio 19 punktą teritorijų planavimas, savivaldybės teritorijos bendrojo plano ir detaliųjų planų sprendinių įgyvendinimas yra savarankiška savivaldybės funkcija. Duomenų apie laisvą ir neužstatytą (valstybės neišperkamą) žemę pažymėjimas kartografinėje medžiagoje ir laisvos (neužstatytos) žemės sklypų formavimas miestų teritorijose yra savivaldybės kompetencijai priskirta funkcija, NŽT neturi teisinio pagrindo vertinti Elektrėnų savivaldybės administracijos priimamų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl NŽT 2014 m. balandžio 24 d. raštas Nr. 1SS-(7.5)-1033, kuriuo atsisakyta panaikinti Elektrėnų savivaldybės administracijos 2014 m. sausio 15 d. raštą Nr. 03.2-07-92, yra pagrįstas ir teisėtas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. vasario 10 d. sprendimu nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjos M. P. reikalavimo įpareigoti Elektrėnų savivaldybės administraciją suformuoti 7,813 ha žemės sklypo, į kurį ji prašo atkurti natūra nuosavybės teises, ribas, organizuoti šio žemės sklypo kadastrinius matavimus ir parengti šio žemės sklypo planą, pasiūlyti šio žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, architektūrinius-urbanistinius apribojimus ir sąlygas, nustatyti šio žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą bei pobūdį bei apskaičiuoti šio žemės sklypo vertę. Kitą pareiškėjos M. P. skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas, atsižvelgdamas į skundžiamo 2014 m. sausio 15 d. rašto Nr. 03.2-07-92 turinį, darė išvadą, kad juo buvo pateikta informacija NŽT Elektrėnų skyriui, kad visa buvusio savininko A. P. žemėvalda negali būti grąžinta natūra, nes dalis žemės yra užimta sodininkų bendrijos sodų, valstybinės reikšmės miškų ir priskiriama valstybės išperkamai žemei. Prie skundžiamo rašto buvo pridėta situacijos schema. Joje Elektrėnų savivaldybės administracija geltona spalva pažymėjo laisvą valstybės žemę, o raudona spalva – valstybės išperkamą žemę.

Teismas nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2006 m. liepos 10 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-379-10-2006 konstatavo, jog Vilniaus apskrities viršininko administracijos Elektrėnų žemėtvarkos skyriaus specialistai 2005 m. spalio 3 d. patikrino, kaip sodininkų bendrija „Šviesa“ naudoja valstybinę žemę, ir parengė valstybinės žemės naudojimo patikrinimo aktą, kuriame nurodyta, jog sodininkų bendrija „Šviesa“ teisėtai naudojasi 24,6 ha žemės plotu Elektrėnų mieste, o dėl likusio naudojamo žemės ploto suteikimo sodininkų bendrijai „Šviesa“ dokumentų nėra. Teismas konstatavo, kad Vilniaus apskrities viršininko administracijos specialistai tinkamai įvertino esamą padėtį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. gegužės 2 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2006 m. liepos 10 d. sprendimą paliko nepakeistą.

Vilniaus apygardos teismas 2013 m. sausio 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2A-394-262/2013 konstatuojamoje dalyje pripažino, kad SB „Šviesa“ 1989 m. Valstybinio žemės naudojimo teisės akto pagrindu teisėtai naudojasi ir valdo 24,6 ha (iš 42,52 ha) žemės plotą.

Teismas vertino, kad Elektrėnų savivaldybės administracija pagrįstai teigia, jog neturi teisinio pagrindo pareiškėjos nurodytos 7,813 ha ploto žemės laikyti laisva, nes, kaip matyti iš pridedamos situacijos schemos (II t., b. l. 82), iki nacionalizacijos turėtoje žemėvaldos teritorijoje yra valstybės miškas ir SB „Šviesa“ sodais užstatyta teritorija, o teritorija, nepatenkanti į valstybinio miško ir SB „Šviesa“ sodais užstatytą teritoriją, yra grąžinta pretendentams Elektrėnų savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimo Nr. TS-55 pagrindu.

Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 13 straipsnio 1 dalies 3 punktą, žemė, kuri užimta sodininkų bendrijų sodų arba priskirta miestų miškams, iš piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal minėto įstatymo 16 straipsnį. Taigi teismas darė išvadą, kad pareiškėjos reikalavimas panaikinti Elektrėnų savivaldybės administracijos 2014 m. sausio 15 d. sprendimą (raštą) Nr. 03.2-07-92 yra nepagrįstas.

Remdamasis Tvarkos 1061 punkte išdėstytu teisiniu reglamentavimu teismas sprendė, kad Nacionalinės žemės tarnybos Elektrėnų skyrius, skundžiamu 2014 m. vasario 4 d. raštu kreipdamasis į Elektrėnų savivaldybės administraciją, atliko šiam skyriui pagal kompetenciją priskirtus veiksmus, todėl reikalavimas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos Elektrėnų skyriaus 2014 m. vasario 4 d. raštą Nr. 51SD-(14.51.92.)-293 atmestas kaip nepagrįstas. Teismas pažymėjo, kad duomenų apie laisvą ir neužstatytą (valstybės neišperkamą) žemę pažymėjimas kartografinėje medžiagoje ir laisvos (neužstatytos) žemės sklypų formavimas miestų teritorijose įeina į savivaldybės kompetenciją, Nacionalinė žemės tarnyba neturi teisinio pagrindo vertinti Elektrėnų savivaldybės administracijos priimamų sprendimų pagrįstumo ir teisėtumo, todėl Nacionalinės žemės tarnybos 2014 m. balandžio 24 d. raštas Nr. lSS-(7.5)-1033, kuriuo atsisakyta panaikinti Elektrėnų savivaldybės administracijos 2014 m. sausio 15 d. raštą Nr. 03.2-07-92, yra pagrįstas ir teisėtas, o reikalavimas panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. balandžio 24 d. raštą Nr. lSS-(7.5)-1033 atmestas kaip nepagrįstas.

Teismas vertino, kad prašydama įpareigoti Elektrėnų savivaldybės administraciją suformuoti 7,813 ha žemės sklypo, į kurį M. P. prašo atkurti natūra nuosavybės teises, ribas, organizuoti šio žemės sklypo kadastrinius matavimus ir parengti šio žemės sklypo planą, pasiūlyti jo specialiąsias naudojimo sąlygas, architektūrinius-urbanistinius apribojimus ir sąlygas, nustatyti šio žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą bei pobūdį bei apskaičiuoti šio žemės sklypo vertę, pareiškėja pakartotinai į teismą kreipiasi dėl to paties dalyko, t. y. M. P. su analogišku reikalavimu jau kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su 2013 m. rugsėjo 11 d. patikslintu skundu. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 5 d. įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5142-142/2013 šį reikalavimą atmetė. Remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 101 straipsnio 2 punktu teismas nutraukė bylą, nustatęs, kad yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu.

III. Pareiškėja M. P. pateikė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - pareiškėjos skundą tenkinti.

Pareiškėja pakartoja skunde nurodytus argumentus, kad Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. A2-594-213/2011, kuris įsiteisėjo 2013 m. sausio 15 d., konstatuota, jog SB „Šviesa“ neteisėtai valdo žemės sklypą, todėl šiuo pagrindu negali būti pripažinta ir negali būti priimti sprendimai, jog SB „Šviesa“ užimtas žemės sklypas priskirtinas valstybės išperkamai žemei.

Pareiškėja tvirtina, kad aplinkybę, jog prašomas atkurti žemės sklypas nėra priskirtas valstybės išperkamai žemei patvirtina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. gegužės 26 d. sprendimas byloje Nr. I4-1030/2003, kurioje dalyvavo tos pačios šalys, kaip ir šiame ginče. Vilniaus apygardos administracinis teismas minėtu sprendimu, panaikindamas Elektrėnų savivaldybės tarybos 2002 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 02.TS-210 „Dėl teritorijų priskyrimo valstybės išperkamai žemei“ pasisakė, kad žemės priskyrimas valstybės išperkamai pagal LR Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 3 dalį privalo remtis galiojančiais detaliaisiais planais. Vadinasi, nesant atitinkamų detaliųjų planų, kuriuose žemė užimta objektų, darančių tokią žemę valstybės išperkama, Elektrėnų savivaldybės taryba neturėjo teisės savo sprendimu priskirti atitinkamoms Elektrėnų ir Vievio miestų žemės valstybės išperkamai, o privalėjo pateikti informaciją apie ją kaip apie nesuplanuotas miesto teritorijas. Nesant įstatymo numatytų sąlygų viseto, savivaldybės tarybos sprendimas laikytinas neteisėtu ir pažeidžiančiu asmenų, turinčių teisę atkurti nuosavybės teises į žemę, grąžinant jas natūra, teises.

Pareiškėja laikosi skunde išdėstytos pozicijos, kad SB „Šviesa“ ginčo žemės sklypu naudojasi neteisėtai. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2013 m. gruodžio 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5142-142/2013 (byloje dalyvavo tie patys proceso dalyviai ir šalys) konstatavo, jog pateiktą žemės sklypo kartografija, iš kurios beveik neįmanoma nustatyti, kur yra kartografuotas sklypas, nes pateiktas planelis yra be nurodymo kokioje planinėje medžiagoje jis įbraižytas, kas kartografavo to sklypo ribas.

Pareiškėjas tvirtina, kas 1995 m. lapkričio 30 d. LR Trakų rajono tarybos protokolas (jame konstatuota, kad žemės skyrimas SB „Šviesa“ nebuvo atliktas, jog statiniai ginčo žemės sklype pastatyti savavališkai), 1977 m. gegužės 31 d. Valstybinio statybos reikalų komiteto raštas Nr. SR-3243 Dėl savavališkai plečiamų Elektrėnų kolektyvinių sodų, 1977 m. rugpjūčio 30 d. Trakų rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto raštas Nr. 524 (jame nurodyta, jog netikslinga steigti kolektyvinius sodus prie autostrados Vilnius – Kaunas), taip pat įrodo neteisėtą naudojimąsi ginčo žemės sklypu. SB „Šviesa“ valdymo ir naudojimo neteisėtumo faktą taip pat patvirtina ir 2006 m. gegužės 26 d. Vilniaus apskrities viršininko administracijos raštas Nr. 693 (bl107), kuriame nurodyta, jog SB „Šviesa“ nėra įtraukta į sąrašą privatizavimui. Jokių teisėtumą ir žemės sklypo suteikimą SB „Šviesa“ patvirtinančių dokumentų, sprendimų niekada nebuvo priimta, ir tai patvirtina tą faktą, kad šiuo atveju nėra susiklosčiusi ta situacija, jog dokumentų ir įrodymų neišliko, jų rasti ir nepavyktų, nes tokių dokumentų ir viso nebuvo priimta ir pasirašyta.

Pagrindinis dokumentas, kuriuo vadovaujasi NŽT, savivaldybė ir teismas, t. y. 1989 m. vasario 15 d. Trakų rajono liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto išduotas valstybinis žemės naudojimo teisės aktas Nr. 007206, turi būti vertinamas kritiškai, kadangi neaiškios jo atsiradimo aplinkybės, taip pat minėtas Aktas neatitinka teisės aktų reikalavimų.

Pareiškėja laikosi pozicijos, kad nesant įstatymų nustatyta tvarka parengto detaliojo ginčo teritorijos plano, ginčo žemė negali laikoma valstybės išperkama. Ji laikytina laisva ir į ją turėjo būti atkurtos nuosavybės teisės natūra.

Pareiškėja nurodo, kad prašomas atkurti žemės sklypas turi būti pripažįstama laisva žeme, į kurią gali būti atkuriamos nuosavybės teisės, o tai konstatuota Elektrėnų savivaldybės tarybos 2004 m. kovo 31 d. sprendimu Nr. TS-55, kuriame nurodyta, jog laisvomis, neužstatytomis, t.y. natūra grąžintinomis teritorijomis pripažįstamos visos teritorijos, išskyrus teritorijų užstatytas dalis ir į jas pateksiančius sklypus, registruotus VĮ „Registrų centras“. Minėtas Elektrėnų savivaldybės tarybos sprendimas nėra nuginčytas, nėra panaikintas, todėl turi būti juo vadovaujamasi ir turi būti vykdomas.

Nurodo, kad pagal Žemės kodekso reikalavimus skiriant žemės sklypą turėjo būti valstybinis aktas, vienas vienam žemės sklypui, atitinkamų institucijų sprendimas, po kurio pažymimos skiriamo žemės sklypo ribos, pastatomi riboženkliai, ir pan., tačiau šiai dienai tokių duomenų nėra. Pagal tuo metu galiojančius teisės aktus vienai sodų bendrijai buvo suteikiamas ne didesnis nei 10 ha ploto žemės sklypas, todėl faktas, jog suteikta neva daugiau žemės neatitinka nei teisės aktų, nei kitų pateiktų įrodymų.

Pareiškėja mano, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neturėjo pagrindo atmesti pareiškėjos prašymų įpareigoti atlikti veiksmus tuo pagrindu, jog minėtas prašymas jau buvo išnagrinėtas. Akcentuoja, jog 2013 m. gruodžio 5 d. Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime nurodė, kad toks reikalavimas yra pirmalaikis, kadangi dar nepraeitas pirmasis etapas (savivaldybės administracija turi pateikti informaciją apie laisvą žemę, po to žemėtvarkos skyrius pažymi turėto žemės sklypo ribas ir tik tada jau su antruoju prašymu žemėtvarkos skyrius kreipiasi į savivaldybės administraciją suprojektuoti žemės sklypą, organizuoti kadastrinius matavimus ir pan.), tačiau NŽT ir Savivaldybei atlikus 2013 m. gruodžio 5 d. Vilniaus apygardos administracinis teismo sprendime nurodytus veiksmus ir pripažinus žemę valstybės išperkama, pareiškėja įgijo teisę pasikeitus aplinkybėms reikšti tokį prašymą (įpareigoti atlikti veiksmus) ir jis negali būti pripažintas kaip nenagrinėtinas ir negali būti atmestas kaip tapatus prašymas, kuris jau išnagrinėtas kitoje civilinėje byloje, tuo labiau, jog toks prašymas net ir nebuvo nagrinėtas, kadangi buvo konstatuota, jog jis yra pirmalaikis, bet ne nepagrįstas.

Atsakovas Tarnyba pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašydamas apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovas palaiko teismo sprendimo motyvus. Naujų argumentų nepateikia.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje iš esmės kilo ginčas dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į miesto teritorijoje esančią žemę. Atsakovas Elektrėnų savivaldybės administracija nurodo, kad nuosavybės teisės į ginčo žemę, priklausiusią A. P., negali būti atkuriamos natūra visa apimtimi, kadangi dalis žemės yra užimta valstybinės reikšmės miško ir sodininkų bendrijų sodų – SB „Šviesa“, nuspręsta žemės grąžinimo procedūras vykdyti toje savininkų turėtos žemės dalyje, kuri nepatenka į valstybinės reikšmės miško teritoriją ir sodininkų bendrijos „Šviesa“ 24,6 ha ploto, suteikto Valstybinio žemės naudojimo teisės aktu, teritoriją (toliau – ir ginčo žemė, ginčo teritorija).

Pareiškėja su tokia atsakovo išvada nesutinka ir tvirtina, kad sodų bendrija „Šviesa“ ginčo žemės sklypą valdo neteisėtai ir tokia žemė negali būti laikoma valstybės išperkama.

Dėl valstybės išperkamos žemės

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte numatyta, kad nuosavybės teisės į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, atkuriamos grąžinant natūra laisvą (neužstatytą) žemę turėtoje vietoje piliečiui ar piliečiams bendrosios nuosavybės teise, taip pat piliečiui, nuosavybės teise turinčiam pastatus, jo naudojamą teritorijų planavimo dokumentuose nustatytų ribų žemės sklypą, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą valstybės išperkamai žemei, ir žemę, kurios susigrąžinti turėtoje vietoje pilietis nepageidauja.

Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu ji užimta sodininkų bendrijų sodų.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį, yra konstatavęs, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnis nustato atvejus, kai žemė yra išperkama valstybės ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Tai reiškia, kad žemė, atitinkanti šiame straipsnyje nurodytus kriterijus, negali būti grąžinta natūra. Iš šio straipsnio matyti, jog minėti kriterijai pasireiškia tuo, kad siekiama susigrąžinti natūra žemė turi specialų statusą arba tuo, kad ji yra užimta šiame straipsnyje išvardintų objektų. Taigi aiškinant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio reikšmę šio įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto taikymo kontekste, konstatuotina, kad jame nurodyti užimtos žemės atvejai atitinka situaciją, kai žemė negali būti pripažinta laisva (neužstatyta), o nurodyto žemės statuso buvimas yra savarankiškas ir tuo pačiu pakankamas pagrindas negrąžinti žemės natūra, t. y. taikyti valstybės ar visuomenės (atitinkamos jos dalies) interesų prioritetą prieš buvusių žemės savininkų (Atkūrimo įstatymo nustatytų jų teisių perėmėjų) teisėtus interesus (žr. pvz., 2005 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A11-799-05; 2006 m. gegužės 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-962-06; 2009 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A63-401-09).

Pasisakydama dėl Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra pažymėjusi, kad Atkūrimo įstatyme nėra detalizuojama, kokia būtent žemė laikytina užimta sodininkų bendrijų sodų, taip pat nėra nurodyta, kokiuose dokumentuose nustatomi tokios žemės plotai ir ribos. Todėl Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos sodininkų bendrijų įstatyme pateiktus apibrėžimus ir šio įstatymo nuostatas, susijusias su minėtų sodų teritorijos tvarkymu (LVAT 2012 m. lapkričio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2924/2012). Pozicijos, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos aiškintinos kartu su Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatomis, laikytasi ir kitose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose (pvz., 2004 m. rugsėjo 19 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A7-722-04, 2010 m. sausio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1295/2009, 2012 m. balandžio 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1734/2012).

Sodininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2182 redakcija) nustatyta, kad sodininkų bendrija yra atitinkamo administracinio vieneto bendruomenės dalis, visapusiškai plėtojanti mėgėjų sodininkystę, puoselėjanti ir tausojanti gamtą ir kraštovaizdį. Šio straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad sodininkų bendrija yra ribotos civilinės atsakomybės pelno nesiekiantis viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – įgyvendinti sodininkų bendrąsias teises ir pareigas, susijusias su mėgėjų sodo teritorijos ir joje esančių bendrojo naudojimo objektų valdymu, priežiūra ir naudojimu.

Mėgėjų sodininkystė Sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje apibrėžiama kaip veikla turint tikslą sodo sklype susikurti aktyvaus poilsio ir gyvenimo sąlygas, išsiauginti ar pasigaminti žemės ūkio produktų (vaisių, uogų, daržovių, gėlių, bitininkystės ir kitų produktų), taip pat tvarkyti kraštovaizdį ir naudotis juo rekreacijai, puoselėti ir tausoti jo išteklius. Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2182 redakcija) nustatyta, kad mėgėjų sodo teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų, įsigijusių mėgėjų sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjų sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą bendrijos teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą.

Sodininkų bendrijų įstatymo 2 straipsnyje (2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2182 redakcija) pateikti mėgėjų sodo sklypo ir mėgėjų sodo teritorijos apibrėžimai. Mėgėjų sodo sklypas – tai mėgėjų sodo teritorijoje pagal žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą suformuotas ir pažymėtas riboženkliais žemės sklypas (2 straipsnio 2 dalis). Mėgėjų sodo teritorija – tai savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendrojo plano sprendiniuose pažymėta, išskyrus atvejus, kol savivaldybės teritorijos ar jos dalies bendrasis planas nėra parengtas, teisės aktu mėgėjų sodininkystei skirta, pagal žemėtvarkos projektą arba kitą teritorijų planavimo dokumentą suformuota teritorija, suskirstyta į sodininkų ir kitų asmenų nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomus sodo sklypus ir bendrojo naudojimo žemę (rekreacijai ir kitoms reikmėms) (2 straipsnio 3 dalis).

Iš esmės analogiškos normos buvo įtvirtintos ir Sodininkų bendrijų įstatymo redakcijoje, galiojusioje iki 2012 m. birželio 29 d. įstatymo Nr. XI-2182 įsigaliojimo, t. y. iki 2012 m. liepos 13 d.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija minėtoje nutartyje taip pat akcentavo, kad Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatos turi būti aiškinamos ne tik sistemiškai kartu su Sodininkų bendrijų įstatymo nuostatomis, bet ir atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo aktuose suformuotą konstitucinės restitucijos – piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo – doktriną. Aiškinant ir taikant Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas būtina atsižvelgti į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, į restitucijos instituto paskirtį, taip pat į skirtingais visuomenės ir valstybės raidos etapais susiformavusius turtinius ir kitus socialinius - ekonominius santykius, kurie gali būti aktualūs ir šiuo metu ir kurių negalima nepaisyti sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus. Formuodamas oficialiąją konstitucinę nuosavybės teisių atkūrimo doktriną, inter alia atskleisdamas iš Konstitucijos kylančius reikalavimus, kurių privalu paisyti teisės aktais reguliuojant nuosavybės teisių atkūrimo santykius, Konstitucinis Teismas yra konstatavęs:

– Lietuvos valstybė, siekdama atkurti pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą restituciją; nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą reguliuojančiuose įstatymuose gali būti nustatyta, kad nuosavybės objektai asmenims, turintiems teisę atkurti nuosavybės teises, natūra nėra grąžinami, o yra valstybės išperkami; įstatymų nuostata, kad jei negalima grąžinti turto natūra, turi būti skiriama kompensacija, neprieštarauja nuosavybės neliečiamumo ir nuosavybės teisių gynimo principams, nes teisinga kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą; teisinis reguliavimas, kuriuo nustatomos nuosavybės teisių atkūrimo natūra alternatyvos, neprieštarauja restitucijos tikslams ir konstituciniam nuosavybės teisių apsaugos principui (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d., 2010 m. kovo 9 d. nutarimai);

– natūra gali būti negrąžinamas tas iki neteisėtos nacionalizacijos ar kitokio neteisėto nusavinimo asmeniui nuosavybės teise priklausęs turtas, kuris yra būtinas visuomenės poreikiams; žemė, kuri dėl jos būtinumo visuomenės poreikiams nėra savininkams grąžinama natūra, yra valstybės išperkama, o savininkams už ją atlyginama įstatyme nustatytais būdais ir tvarka (Konstitucinio Teismo 2008 m. gegužės 20 d. nutarimas).

Konstitucinis Teismas savo priimtuose nutarimuose taip pat ne vieną kartą yra pabrėžęs, jog nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų (Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimas, 2005 m. rugpjūčio 23 d. nutarimas, 2007 m. liepos 5 d. nutarimas, 2007 m. rugsėjo 6 d. nutarimas, 2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas). Reguliuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimą, įstatymų leidėjas turi atsižvelgti tiek į konstitucinius nuosavybės apsaugos principus, tiek į tai, kad atkuriant nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtina apsaugoti ir kitas Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios, teisingos pilietinės visuomenės siekį, užtikrinti, kad atkuriant vienų asmenų – savininkų nuosavybės teises nebūtų pažeistos kitų asmenų teisės ir teisėti interesai, visos visuomenės interesai (2010 m. gruodžio 22 d. nutarimas).

Įstatymų leidėjas, nustatęs nuosavybės teisių atstatymo tvarką ir sąlygas, pabrėžė pirmenybę žemę susigrąžinti natūra. Tačiau jeigu dėl susiklosčiusių faktinių žemėnaudos santykių ir visuomenės poreikių nėra galimybių grąžinti žemę natūra, buvusiam savininkui yra garantuota teisė pasirinkti kitą įstatymo numatytą nuosavybės teisės atkūrimo būdą. Kaip pažymėta Konstitucinio Teismo 2002 m. gegužės 10 d. nutarime, visuomenės poreikiai – tai visos visuomenės ar jos dalies interesai, kuriuos valstybė, vykdydama savo funkcijas, yra konstituciškai įpareigota užtikrinti ir tenkinti. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat pažymėta, kad visuomenės poreikiai – tai visuomet konkretūs ir aiškiai išreikšti poreikiai konkrečiam nuosavybės objektui, kurie objektyviai negalėtų būti patenkinti, jeigu tas turtas būtų grąžintas natūra. Sprendžiant nuosavybės teisių atkūrimo klausimus būtina atsižvelgti ir į skirtingais visuomenės ir valstybės raidos etapais susiformavusius turtinius ir kitus socialinius - ekonominius santykius.

Byloje esantys duomenys patvirtina, kad Lietuvos Lenino valstybinei rajoninei elektrinei buvo skirtas Elektrėnų miesto tipo gyvenvietės 9,4 ha ploto sklypas kolektyviniams sodams, kuris buvo jai perduotas; 1989 m. vasario 15 d. buvo priimtas Valstybinės žemės naudojimo teisės aktas, kuriame numatyta, kad SB „Šviesa“ yra skiriamas neterminuotai ir neatlygintinai naudotis kolektyvinei sodininkystei 24,6 ha ploto žemės sklypas, kurio ribos nurodytos žemės naudojimo plane (I t., b. l. 70-80), duomenys apie tokio ploto SB „Šviesa“ naudojamą žemės sklypą yra saugomi ir Valstybiniame žemės fonde esančioje Trakų rajono kolektyvinių sodų išdėstymo schemoje (administracinė byla I-5142-142/2013, III t., b. l. 6-17). Bylos duomenys taip pat patvirtina, kad SB “Šviesa“ mokėjo žemės nuomos mokestį (administracinė byla I-379-10/2006 II t., b. l. 48-79), asmenys pirko žemės sklypus sodų bendrijoje „Šviesa“ (I t., b. l. 91). Antstolės sudarytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas patvirtina, kad SB „Šviesa“ užimama teritorija yra padalinta į atskirus sodo sklypus, kurie yra užstatyti sodo nameliais su ūkiniais pastatais bei šiltnamiais, dauguma teritorijoje esančių sklypų yra naudojami, žemė dirbama, sutvarkyta (administracinė byla I-5142-142/2013, I t., b. l. 154). Šie ir kiti bylos nagrinėjimo metu nustatyti duomenys leidžia daryti išvadą, kad SB „Šviesa“ naudojamame žemės sklype yra susiklostę faktiniai žemėnaudos santykiai, žemė yra užstatyta statiniais, dirbama, taigi yra konkrečiai išreikštas tam tikros visuomenės grupės – sodininkų bendrijos narių, sodininkų poreikis tokiai žemei. Būtent faktas apie konkretų visuomenės dalies poreikį ginčo žemei ir galimybės patenkinti šį poreikį praradimas grąžinus natūra ginčo sklypą asmenims, turintiems teisę į nuosavybės teisių atkūrimą, laikytinas esminiu kriterijumi pagrindžiančiu išvadą, kad ginčo žemė nėra laisva, todėl nėra galimybių grąžinti šią žemę natūra buvusio savininko įpėdiniams.

Kaip pabrėžė Konstitucinis Teismas 2010 m. gruodžio 22 d. nutarime, sprendžiant ginčus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į išlikusį nekilnojamąjį turtą, visais atvejais turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės (tam tikros jos dalis) interesų.

Teisėjų kolegija vertina, kad šiuo atveju negalima suabsoliutinti pareiškėjos teisės į nuosavybės teisių atkūrimą natūra ir visiškai ignoruoti per ilgą laiko tarpą, t. y. nuo 1966 m., kai buvo įkurta SB „Šviesa“, susiformavusių tam tikrų turtinių, socialinių teisinių santykių, akivaizdaus tam tikros visuomenės grupės, t. y. sodininkų bendrijos narių, sodininkų poreikio ginčo žemei, kuri akivaizdžiai yra naudojama sodininkų bendrijos narių, sodininkų poreikiams tenkinti, todėl teisėjų kolegija vertina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino pareiškėjos reikalavimo panaikinti Elektrėnų savivaldybės administracijos 2014 m. sausio 15 d. sprendimą Nr. 03.2-07-92, kuriuo konstatuota, kad dalis buvusio savininko A. P. žemės, kuri patenka į sodininkų bendrijos „Šviesa“ 24,6 ha ploto, suteikto Valstybinio žemės naudojimo teisės aktu, teritoriją negali būti grąžinta natūra pareiškėjai, kadangi ji yra valstybės išperkama.

Pareiškėja nepagrįstai remiasi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2003 m. gegužės 26 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I4-1030/2003 pagal Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje skundą, kuriuo buvo panaikintas Elektrėnų savivaldybės tarybos 2002 metų spalio 23 d. sprendimas Nr. 02.TS-210 „Dėl teritorijų priskyrimo valstybės išperkamai žemei“, kaip patvirtinančiu, kad ginčo teritorija negali būti priskiriama valstybės išperkamai žemei. Nurodomas teismo sprendimas nėra kliūtis kompetentingam subjektui Elektrėnų savivaldybės administracijai svarstyti ir, nustačius teisės aktuose numatytas aplinkybes, iš naujo spręsti dėl teritorijų priskyrimo valstybės išperkamai žemei.

Pareiškėja taip pat nepagrįstai remiasi Trakų rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. A2-594-2013/2011, kaip patvirtinančiu, kad SB „Šviesa“ neteisėtai valdo ginčo žemę. Minėtoje byloje žemės valdymo neteisėtumo, tuo labiau atskirų sodo sklypų ir juose esančių statinių valdymo neteisėtumo fakto nustatymas nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas. Teismas šioje byloje nagrinėjo pareiškimą dėl SB „Šviesa“ 42,52 ha ploto žemės sklypo naudojimo (valdymo) juridinį reikšmę turinčio fakto nustatymo ir šį pareiškimą atmetė, t. y. toks juridinę reikšmę turintis faktas, kuriuo galima būtų remtis šioje byloje, nebuvo nustatytas.

Dėl NŽT sprendimų pagrįstumo

Pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateiktu skundu taip pat prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Elektrėnų skyriaus 2014 m. vasario 4 d. sprendimą Nr. 51SD-(14.51.92.)-293; panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) 2014 m. balandžio 24 d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-1033.

Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktą ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 1061 punktą dokumentų rengimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, procedūrose dalyvauja dvi valstybės institucijos – Nacionalinė žemės tarnyba ir savivaldybių administracijos, pagal joms priskirtą kompetenciją.

Atkūrimo įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktas nustato, kad laisvos (neužstatytos) žemės plotuose grąžinamų natūra turėtoje vietoje žemės sklypų formavimą ir jų planų rengimą Vyriausybės nustatyta tvarka ir sąlygomis organizuoja ir planus tvirtina savivaldybės administracijos direktorius. Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 1061 punktas reglamentuoja, kad NŽT žemėtvarkos skyrius, gavęs iš savivaldybės administracijos informaciją kartografinėje medžiagoje apie laisvą (neužstatytą žemę), šioje medžiagoje turi pažymėti savininko turėtos iki nacionalizacijos žemėvaldos ribas ir pateikti medžiagą savivaldybės administracijai atlikti žemės sklypo suprojektavimo, kadastrinių matavimų atlikimo ir žemės sklypo plano parengimo ir patvirtinimo veiksmus. NŽT žemėtvarkos skyrius, gavęs iš savivaldybės administracijos patvirtintą žemės sklypo planą (kartu su žemės sklypo kadastro duomenų byla), turi priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pretendentui (pretendentams) turėtoje vietoje.

Taigi, NŽT žemėtvarkos skyrius gali priimti sprendimą atkurti natūra nuosavybės teises į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, tik tuo atveju, kai savivaldybės administracija pagal minėtą procedūrą nustačiusi, kad buvusio savininko žemė (atitinkama jos dalis) yra laisva (neužstatyta) ir pateikia patvirtintą šio sklypo planą.

Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad Administracija pateikė Tarnybai informaciją, jog ne į visą buvusio savininko A. P. žemėvaldą gali būti atkurtos nuosavybės teisės natūra, kadangi dalis jo buvusios žemės yra užimta sodininkų bendrijų sodų ir pridėjo situacijos schemą. Kaip jau minėta, Nacionalinė žemės tarnyba sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra priima pagal savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintus žemės sklypų planus, o piliečių prašymus atkurti nuosavybės teises žemėtvarkos skyriai (dabar Nacionalinės žemės tarnybos teritoriniai skyriai) nagrinėja, vadovaudamiesi, be kita ko, savivaldybės administracijos direktoriaus patvirtintais žemės sklypų planais, kai piliečiams grąžinama natūra laisva (neužstatyta) žemė yra iki 1995 m. birželio 1 d. buvusi miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose. Nacionalinė žemės tarnyba sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę, iki 1995 m. birželio 1 d. buvusią miestams nustatyta tvarka priskirtose teritorijose, natūra gali priimti tik po to, kai savivaldybės administracijos direktorius pateikia informaciją apie laisvą (neužstatytą) žemę ir kartografinėje medžiagoje suprojektuoja natūra grąžinamos laisvos (neužstatytos) žemės sklypą. Todėl Nacionalinė žemės tarnyba negali tęsti nuosavybės teisių į tokią žemę atkūrimo natūra procedūrų, jeigu savivaldybės administracija pateikia informaciją, kad buvusi savininko žemė yra valstybės išperkama. Remdamasi nustatytu teisiniu reglamentavimu teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjos reikalavimus dėl Tarnybos Elektrėnų skyriaus ir Tarnybos sprendimų panaikinimų, kadangi jie yra priimti šios institucijos kompetencijos ribose, atsižvelgiant į Administracijos pateiktą išvadą.

Dėl reikalavimo įpareigoti atlikti veiksmus

Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjos M. P. reikalavimo įpareigoti Elektrėnų savivaldybės administraciją suformuoti 7,813 ha žemės sklypo, į kurį ji prašo atkurti natūra nuosavybės teises, ribas, organizuoti šio žemės sklypo kadastrinius matavimus ir parengti šio žemės sklypo planą, pasiūlyti šio žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, architektūrinius-urbanistinius apribojimus ir sąlygas, nustatyti šio žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą bei pobūdį bei apskaičiuoti šio žemės sklypo vertę ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto pagrindu. Minėta teisės norma numato, kad teismas nutraukia bylą, jeigu yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, priimtas dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu, arba teismo nutartis priimti pareiškėjo skundo (prašymo) atsisakymą ar patvirtinti šalių taikos sutartį.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad aptariamas pareiškėjos reikalavimas buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos administracinis teismo 2013 m. gruodžio 5 d. įsiteisėjusiu sprendimu administracinėje byloje Nr. I-5142-142/2013. Minėtoje byloje pareiškėja ginčijo Elektrėnų savivaldybės administracijos 2013 m. birželio 4 d. raštą Nr. 03.2-07-851 ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT) 2013 m. liepos 12 d. raštą Nr. 1 SS-(7.5)-1490 ir kaip išvestinį reikalavimą pateikė prašymą įpareigoti Elektrėnų savivaldybės administraciją suformuoti 7,813 ha žemės sklypo, esančio „(duomenys neskelbtini)“ kaime, Elektrėnų savivaldybėje, pagal dabartinį administracinį suskirstymą Elektrėnų mieste, į kurį pareiškėja prašo atkurti natūra nuosavybės teises, ribas, organizuoti šio žemės sklypo kadastrinius matavimus ir parengti šio žemės sklypo planą, pasiūlyti šio žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, architektūrinius-urbanistinius apribojimus ir sąlygas, nustatyti šio žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą bei pobūdį bei apskaičiuoti šio žemės sklypo vertę. Teismas minėtoje administracinėje byloje vertino, kad savivaldybės administracija nėra pateikusi atsakymo NŽT Elektrėnų skyriui apie laisvą (neužstatytą) žemę. Pažymėjo, kad teismas negali atlikti viešojo administravimo institucijai teisės aktais priskirtų ir neatliktų veiksmų ir nuspręsti, kokia žemė, į kurią pretenduoja pareiškėja, laikytina laisva (neužstatyta), kiek teisėtai SB „Šviesa“ naudoja žemės, kurioje vietoje yra ta žemė, ar į kartografuotas grąžintino sklypo ribas patenka miško žemė. Dėl to visi proceso šalių argumentai tuo klausimu, kas nagrinėjamu atveju laikytina laisva (neužstatyta) ar valstybės išperkama žeme, teismo nebuvo nagrinėjami.

Atsižvelgdama į tai, kad pareiškėjos argumentai dėl žemės priskirtinumo valstybės išperkamai žemei ir argumentai, pagrindžiantys reikalavimą įpareigoti atlikti veiksmus, administracinėje byloje Nr. I-5142-142/2013 nebuvo nagrinėjami, teisėjų kolegija vertina, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutraukė bylą ABTĮ 101 straipsnio 2 punkto pagrindu. Toks reikalavimas, kuris laikytinas išvestiniu iš reikalavimų panaikinti pareiškėjos ginčijamus individualius administracinius teisės aktus, yra atmestinas, atsižvelgiant į tai, kad atmesti, kaip nepagrįsti pareiškėjos reikalavimai dėl šių aktų panaikinimo.

Apibendrindama išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai išsprendė pareiškėjos skundo dalį dėl pareiškėjos ginčijamų individualių administracinių teisės aktų panaikinimo, tačiau nepagrįstai nutraukė dalį bylos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus, todėl ši sprendimo dalis keistina, ir pareiškėjos reikalavimas įpareigoti Elektrėnų savivaldybės administraciją atlikti veiksmus atmestinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos M. P. apeliacinį skundą atmesti.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimo dalį, kuria teismas nutraukė bylos dalį dėl pareiškėjos M. P. reikalavimo įpareigoti Elektrėnų savivaldybės administraciją suformuoti 7,813 ha žemės sklypo, į kurį ji prašo atkurti natūra nuosavybės teises, ribas, organizuoti šio žemės sklypo kadastrinius matavimus ir parengti šio žemės sklypo planą, pasiūlyti šio žemės sklypo specialiąsias naudojimo sąlygas, architektūrinius-urbanistinius apribojimus ir sąlygas, nustatyti šio žemės sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį, būdą bei pobūdį bei apskaičiuoti šio žemės sklypo vertę ir šį pareiškėjos reikalavimą atmesti.

Likusią Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. vasario 10 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė